Administracinė byla Nr. A-2464-602/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03135-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant pareiškėjai G. M. R., pareiškėjos G. M. R., trečiųjų suinteresuotų asmenų P. P. ir E. P. atstovui advokatui Petrui Selilioniui,

atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo atstovei L. K.,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. P., trečiojo suinteresuoto asmens A. R. atstovui advokatui Jonui Korsakui, trečiųjų suinteresuotų asmenų A. K., G. K. atstovui advokatui Linui Songailai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. R. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, A. K., G. K., A. R., P. P. ir E. P. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja G. M. R. (toliau – ir pareiškėja) skundu (I t., b. l. 14–16) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, Teritorinis registratorius) 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-7304; 2) panaikinti VĮ Registrų centro (toliau –ir Centrinis registratorius) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. csprl-117 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 3) įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti pusės ginčo objektų (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip priklausinių teisinį registravimą ir atstatyti buvusį teisinį registravimą.

Pareiškėja skunde paaiškino, jog 2014 m. vasario 10 d. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pareiškimą, kuriuo prašė pateikti duomenis, kokiu teisiniu pagrindu statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) – dujotiekio vamzdynas ir kiti inžinieriniai statiniai – kiemo statiniai, yra įregistruoti kaip priklausiniai, taip pat prašė pateikti ir kitą informaciją, susijusią su statiniais, esančiais minėtame sklype.

2014 m. kovo 14 d. raštu VĮ Registrų centro Vilniaus filialas informavo pareiškėją, jog
išnagrinėjus A. R. 2013 m. lapkričio 18 d. pateiktą prašymą, ½ dalis inžinierinių
tinklų – dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalis kitų inžinierinių statinių - kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruoti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniais. Rašte nurodyta, kad įrašas padarytas remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes daikto savininkas turi teisę spręsti dėl teisinio statuso suteikimo nekilnojamam daiktui. A. K. ir G. K. nuosavybės teisė į minėtą gyvenamąjį namą ir statinių dalis įregistruotos Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir Registras) 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. DP-3126, kuria A. R. pardavė minėtą nekilnojamąjį turtą, pagrindu.

2014 m. gegužės 20 d. sprendimu VĮ Registrų centras (Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija) paliko galioti 2014 m. kovo 14 d. Teritorinio registratoriaus sprendimą. Sprendime konstatavo, kad pareiškėjos prašomas duomenų (apie dalies nekilnojamojo daikto kaip priklausinio) panaikinimas pažeistų A. K. ir G. K. interesus. A. K. ir G. K., kaip ir buvęs savininkas A. R., prieštarauja dėl duomenų panaikinimo. Įrašytų duomenų ištaisymas yra išskirtinė procedūra, taikytina išimtiniais atvejais, kai nekyla abejonių dėl techninio pobūdžio klaidos buvimo.

Pareiškėja skunde nurodė, kad nesutinka su priimtais sprendimais. Pažymėjo, jog vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, ginčo statiniai negalėjo būti įregistruoti kaip priklausiniai, nes turėjo unikaliuosius numerius. Kiemo statiniai, kaip nurodoma VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. kovo 14 d. sprendime Nr. VILIN (12.5.13.)-7304, pirmą kartą kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti, vykdant O. B. 1984 m. gruodžio 10 d. prašymą. Atsižvelgiant į tai, kad ji yra ginčo objektų bendraturtė, keičiant ginčo objektų teisinę registraciją, turėjo būti gautas ir jos sutikimas. Pasak pareiškėjos, ginčo objektai negali būti laikomi priklausiniais, nes neatitinka priklausiniui keliamų reikalavimų ir jie neturi absoliučiai jokio funkcinio ryšio su namu, esančiu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): kiemo statiniai (tvoros, atraminės sienos, varteliai), kurie buvo įregistruoti kaip priklausiniai, jais aptvertas jai nuosavybės teise priklausantis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat pažymėjo, kad jai ir buvusiam savininkui A. R. (dabartiniai savininkai G. K. ir A. K.), kaip bendraturčiams, buvo išskirta po pusę kiemo statinių. Nurodė, kad Komisija sprendime neįvertino aplinkybės, kad jau registruojant daiktus buvo pažeistos jos, kaip bendraturtės teisės. ½ dalies nekilnojamųjų daiktų – dujotiekio vamzdyno ir kiemo statinių – įregistravimas kaip gyvenamojo namo priklausinių pažeidžia jos, kaip bendraturtės, teises, nes šie statiniai nėra atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Neteisėtas teisinės registracijos pakeitimas atima iš jos, kaip bendraturtės, pirmumo teisę įsigyti tą daiktą. Esant dabartiniam ginčo objektų teisiniam registravimui, pažeidžiamos jos, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkės teisės, nes ji į jai nuosavybės teise priklausantį namą gali patekti tik per A. K. ir G. K. priklausančius nuosavybės teise vartelius, kurie net nėra prie jų namo, o gerokai nutolę, ir kurie net nereikalingi norint patekti į K. priklausantį namą.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą (I t., b. l. 32–35) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Registro tvarkytojas neturi pagrindo ir pareigos vertinti galimą pareiškėjos teisių pažeidimą ir reikalauti jos sutikimo. Reikalavimas pakeisti ginčo duomenis, įrodžius teisių pažeidimą, galėtų būti reiškiamas asmeniui, pateikusiam prašymą pakeisti duomenis, o ne Registro tvarkytojui. Nekilnojamojo turto registro įstatyme nėra nustatyta, kad kai Registre nekilnojamojo daikto dalis registruojama kaip priklausinys, Registro tvarkytojui turi būti pateikti to nekilnojamojo daikto kitos dalies, kuri neregistruojama kaip priklausinys, savininkų sutikimai, todėl A. R., kaip ginčo statinių savininkas, turėjo teisę kreiptis dėl jam nuosavybės teise priklausiusios statinių dalies įregistravimo kaip priklausinių, o VĮ Registrų centro Vilniaus filialas turėjo teisę įregistruoti šias statinių dalis kaip pagrindinio daikto priklausinius, kadangi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nėra nustatyta, kad registro tvarkytojas privalo atsisakyti įregistruoti nekilnojamojo daikto dalį kaip pagrindinio daikto priklausinį dėl to, kad nėra gautas bendraturčių sutikimas. Atsižvelgė į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad jos nereglamentuoja ir nelemia, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimo atskiru nekilnojamojo turto objektu arba unikaliojo numerio suteikimo būtų pripažintas daikto priklausiniu, todėl pareiškėjos argumentai, kad dėl dujotiekio vamzdynui ir kiemo statiniams suteikto unikaliojo numerio jie (ar jų dalys) negalėjo būti laikomi ir registre įregistruoti kaip priklausiniai, yra teisiškai nepagrįsti. Pažymėjo, kad priklausinys, kaip ir bet kuris daiktas, galintis būti nuosavybės teisės objektu, gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, kad priklausiniais gali būti registruojamos nekilnojamųjų daiktų dalys ir jie gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl ta aplinkybė, kad neatidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ginčo statiniai įregistruoti priklausiniais, G. M. R. teisių nepažeidžia. Pažymėjo, kad G. M. R. su A. R. 2001 m. balandžio 12 d. pasirašė susitarimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl dujotiekio vamzdyno naudojimo, valdymo ir registravimo registre lygiomis dalimis, tai patvirtina, kad pati pareiškėja pripažino, kad ši inžinerinio statinio dalis yra skirta aptarnauti pagrindinį daiktą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini ir yra jo priklausinys. Iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje esančios statinių išdėstymo schemos matyti, kad dalis kiemo statinių – tvora, atraminė sienelė, betono laiptai, grindinys, šaligatvis – yra prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir skirti šiam pagrindiniam daiktui aptarnauti. Todėl atsakovo vertinimu, akivaizdu, kad tiek dujotiekio vamzdynas, tiek kiemo statiniai savo funkcine paskirtimi susiję ne tik su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), bet savo ūkine paskirtimi tarnauja A. K. bei G. K. nuosavybės teise priklausančiam namui (duomenys neskelbtini) ir yra ne vieno, o kelių pagrindinių daiktų priklausiniai, kuriems taikytinos priklausinius reglamentuojančios teisės normos, todėl pareiškėjos teisių nepažeidžia. Teigia, jog priešingai, G. M. R. prašomų registro duomenų panaikinimas pažeistų A. K. ir G. K. teises ir teisėtus interesus. Pabrėžia, kad pareiškėja teigdama, jog jai nuosavybės teise priklausanti pusė dujotiekio vamzdyno ir pusė kiemo statinių turi funkcinį ryšį su kitu statiniu (gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini)), kartu pripažįsta, kad kita pusė minėtų statinių funkcinio ryšio su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) neturi, nes yra kito pagrindinio daikto, esančio žemės sklype, – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) – priklausinys.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą tretieji suinteresuoti asmenys A. K. ir G. K. nesutikdami su skundu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl pareiškėjos argumento, jog ginčo objektai negalėjo būti įregistruoti priklausiniais, kadangi pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatą, priklausiniais gali būti registruojami tik tie objektai, kuriems nėra suteiktas unikalus numeris tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad paminėta įstatymo nuostata nustato ne draudimą, o patikslina bei numato papildomą alternatyvą, jog Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai, be kita ko, gali būti registruojami taip pat ir nekilnojamieji daiktai, kurie nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir kuriems nėra suteiktas unikalus numeris. Pabrėžė, kad paminėta įstatymo nuostata jokiu būdu nereiškia bei negali būti aiškinama kaip draudžianti registruoti nekilnojamojo turto objektus, kuriems jau yra suteiktas unikalus numeris, ką patvirtina Lietuvos teismų praktika.

Pasisakydami dėl ginčo objektų laikymo priklausiniais, tretieji suinteresuoti asmenys vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.19 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos aukščiausiojo teismo praktika, aiškinant priklausinio sąvokos turinį. Pažymėjo, kad priklausinio sąvokos turinį sudaro: priklausinio savarankiškumas, t. y. priklausinys yra daiktas, kuris pagal savo fizines ir naudingąsias savybes civilinėje apyvartoje iš esmės galėtų būti naudojamas ir atskirai; priklausinio paskirtis tarnauti pagrindiniam daiktui, t. y. nepaisant savo galimo savarankiškumo, priklausinys yra sukurtas ir / ar pritaikytas tarnauti pagrindiniam daiktui; priklausinio ir pagrindinio daikto nuolatinė sąsaja, t. y. priklausinys su pagrindiniu daiktu privalo būti susijęs bendra ūkine paskirtimi.

Nurodė, kad dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai atitinka visus priklausiniams keliamus reikalavimus – tiek dujotiekio vamzdynas (dujotiekio vamzdyno unikalus numeris: (duomenys neskelbtini); toliau – ir dujotiekio vamzdynas), tiek kiti statiniai (inžinieriniai) – kiemo statiniai (kiemo statinių unikalus numeris: (duomenys neskelbtini); toliau – ir kiemo statiniai), nuo pat jų sukūrimo pradžios buvo sukurti išimtinai tik su tikslu tarnauti tik pagrindiniams daiktams (Žemės sklype esantiems gyvenamiesiems namams, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); toliau gyvenamieji namai kartu – ir pagrindiniai daiktai), kuriais be dujotiekio vamzdyno ir kiemo statinių  nebūtų galima tinkamai naudotis pagal jų tikslinę paskirtį.

Atsižvelgiant į tai, jog dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai yra savarankiški daiktai (teoriškai, t. y. neatsižvelgiant į jų faktinę funkcinę paskirtį, jie galėtų egzistuoti ir be pagrindinių daiktų); jie yra sukurti bei faktiškai naudojami išimtinai tik tikslu tarnauti pagrindiniams daiktams; juos ir pagrindinius daiktus sieja bendra ūkinė paskirtis (funkcinis ryšys), t. y. šie daiktai sukuria nedalinamą bendrą statinių kompleksą; juos atskyrus nuo pagrindinių daiktų, taptų nebeįmanoma naudotis pagrindiniais daiktais pagal jų tikslinę paskirtį, akivaizdu, jog dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai atitinka visus Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje suformuotus priklausiniams keliamus kriterijus, ko pasėkoje, priešingai nei skunde nurodo pareiškėja, dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai neabejotinai laikytini pagrindinių daiktų priklausiniais.

Pasisakydami dėl tariamo pareiškėjos teisių pažeidimo, tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, jog nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad yra didelė tikimybė, jog kaip trečiųjų asmenų priklausinys buvo įregistruota pareiškėjai priklausančio turto dalis; neteisėtas teisinės registracijos pakeitimas atima iš pareiškėjos pirmumo teisę į daikto įsigijimą ir ji yra priversta į jai priklausantį namą patekti per tretiesiems asmenims „priklausančius nuosavybės teise“ vartelius.

Remdamiesi Lietuvos aukščiausiojo teismo praktika nurodė, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančios ½ dalies dujotiekio vamzdyno bei kiemo statinių teisinė registracija, kaip priklausinių, jokiu būdu nepažeidžia bei niekaip neįtakoja pareiškėjos teisių, o tik išviešina faktiškai egzistuojančius faktus. Pažymėjo, kad pareiškėjos turimų teisių apimtis dėl ginčo objektų teisinės registracijos niekaip nepasikeitė, jokio pareiškėjos teisių pažeidimo nagrinėjamu atveju nėra, todėl pareiškėjos pareikštas skundas atmestinas.

Atkreipė dėmesį, kad tiek iki teisinės registracijos pakeitimo (t. y. įregistravimo tretiesiems asmenims priklausančios ½ dujotiekio vamzdyno bei kiemo statinių dalies kaip priklausinių), tiek po jos, dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai bendrąja daline nuosavybės teise po ½ dalį priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir pareiškėjai, bendrosos dalinės nuosavybės statusas nepasikeitė, nuosavybės teise valdomų idealiųjų turto dalių bei jokiu būdu neatidalino turto iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Pažymėjo, kad yra akivaizdu, jog pareiškėja neteisingai aiškina ir / ar supranta bendrąją dalinę nuosavybę bei priklausinių teisinės registracijos reikšmę, jos teisės nebuvo pažeistos ir / ar kaip nors įtakotos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjos G. M. R. skundą tenkino – panaikino VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-7304; panaikino VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. csprl-117 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; įpareigojo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti pusės kiemo statinių (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir dujotiekio vamzdyno (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinį registravimą kaip priklausinių.

Nagrinėdamas ginčą dėl to, ar teisėtas ir pagrįstas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. kovo 14 d. sprendimas, kuriuo nekilnojamojo turto registre buvo pakeista (duomenys neskelbtini), esančių objektų (kiemo statinių (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini) „Kiti statiniai“) ir dujotiekio vamzdyno (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini))),  teisinė registracija,  kurie buvo įregistruoti kaip priklausiniai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika panašaus pobūdžio administracinėse bylose. Taip pat atsižvelgė į  į Nekilnojamojo turto registro įstatymo (redakcija nuo 2012 m. sausio 1) 10 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių nuostatas dėl nekilnojamųjų daiktų kaip nekilnojamojo daikto priklausinių registravimo ir perregistravimo nekilnojamojo turto registre, bei į 15 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas dėl faktų, susijusių su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, registravimo. Taip pat pažymėjo, kad Nekilnojamojo daikto priklausinių įrašymo į nekilnojamojo turto registrą tvarką ir duomenų turinį nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis CK 4.82 straipsnio 1 ir 2 dalimis, reglamentuojančiomis butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teises, padarė išvadą, kad bendroji disponavimą bendrojo naudojimo patalpomis reglamentuojanti taisyklė – bendroji dalinė nuosavybė  negali būti perleidžiama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, t. y. naujajam patalpų savininkui kartu pereina visos buvusio savininko turėtos bendrosios dalinės nuosavybės teisės į namo bendrojo naudojimo patalpas. Šios taisyklės išimtis – bendrąja daline nuosavybe esantis daiktas gali būti naudojamas arba, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti kitų butų ar kitų patalpų pagal paskirtį.

Pažymėjo, kad sprendžiant, ar bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas objektas gali būti savarankiškai naudojamas daiktas, kartu įregistruojamas kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas nekilnojamojo turto registre, visų pirma reikšmingos jo techninės savybės, t. y. ar jos atitinka atskiram daiktui teisės aktų keliamus reikalavimus. Ar konkretus nekilnojamasis daiktas atitinka teisės aktų reikalavimus ir gali būti suformuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, nustatoma teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis atlikus jų kadastrinius matavimus ir suformavus kadastrinių matavimų bylą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 15 punktas).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini), esančių objektų, t. y. kiemo statinių (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini) „Kiti statiniai“) ir dujotiekio vamzdyno (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip priklausinių registracijos nekilnojamojo turto registre teisėtumo bei pagrįstumo.

Atsižvelgęs į bendrąsias dalinės nuosavybės teisės normas, pagal kurias bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis), kiekvienas jų proporcingai savo daliai turi teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektu (CK 4.76 straipsnis) ir kt., teismas padarė išvadą, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti bendrąja daline nuosavybe, tačiau tiek, kiek tai leidžia teisės aktai, nepažeidžiant kitų bendraturčių teisių į bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas pažymėjo, kad disponavimas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, be kita ko, reiškia teisę nustatyti šio objekto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybe), todėl yra galimas tik visų bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnis). Teismas pabrėžė, kad aiškinant kitaip, būtų pažeidžiamos vieno ar kelių bendraturčių nuosavybės teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti įregistruotos kaip priklausinys, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą tik visiems bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo. Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo, įregistruoti bendrojo naudojimo patalpas kaip priklausinį, reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą. Todėl teismo vertinimu, priešingai, nei nurodė atsakovas, įregistravus ginčo patalpas kaip priklausinį, jų teisinis statusas pasikeičia.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalį (nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalusis numeris), nes ginčo objektai turėjo atskirus unikaliuosius numerius, todėl negalėjo būti registruojami kaip priklausiniai. Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai aiškino bendraturčių teises, disponuojant bendrąja daline nuosavybe, reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai nurodė, kad vienas ar dalis namo bendraturčių, neturėdami (nesant) visų bendraturčių sutikimo (susitarimo), turi teisę įregistruoti ginčo objektus kaip priklausinį.

III.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą
ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos G. M. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialui priteisti bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą 50 Lt (penkiasdešimt litų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, klaidingai atliko šių aplinkybių teisinį vertinimą, pažeisdamas materialinės teisės normas, nesivadovaudamas teismų praktika.

Pažymi, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėja grindžia savo reikalavimus, parodo, kad teisinis santykis, iš kurio kilo ginčas, yra civilinio teisinio pobūdžio, reguliuojamas daiktinės teisės
normomis, todėl ginčas negalėjo būti sprendžiamas administraciniame teisme. Pirmosios
instancijos teismas neteisingai identifikavo ginčo teisinius santykius ir išsprendė administracinių
teismų kompetencijai nepriskirtą klausimą.

Pabrėžia, kad nors pareiškėja ginčija Teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus sprendimus, kuriais buvo atsisakyta panaikinti A. K. ir G. K. nuosavybės teise priklausančios ½ dalies ginčo statinių kaip priklausinių registravimą Registre, tačiau iš skunde nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog iš esmės kilęs ginčas tarp ginčo objekto bendraturčių yra susijęs su daiktinėmis teisėmis, nes pareiškėja ginčija trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į ginčo statinių dalį, nurodydama, kad A. K. ir G. K. nuosavybės teise priklausančia ½ dalimi kiemo statinių (tvora, atraminėmis sienomis, varteliais), kurie buvo įregistruoti kaip gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausiniai, yra aptvertas pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir kad jie yra pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausiniai. Taip pat pareiškėja, nurodydama, kad ½ dalies ginčo statinių registravimas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausiniais esą pažeidžia jos teises, nes į jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) galima patekti tik per A. K. ir G. K. nuosavybės teise priklausančius vartelius, iš esmės savo teisių pažeidimą sieja su tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančios ginčo statinių dalies identifikavimu bei naudojimu. Nurodo, kad ginčo išsprendimas turi tiesioginę įtaką trečiųjų suinteresuotų asmenų A. K. ir G. K. teisėms. Nors byloje keliamas administracinio teisinio pobūdžio reikalavimas, susijęs su skundžiamų Teritorinio ir Centrinio registratoriaus sprendimų bei ½ ginčo objektų kaip priklausinių registravimo panaikinimu, tačiau šiame ginče dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, dėl ko byla turėjo būti perduota nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Nurodo, kad nekilnojamųjų daiktų – ½ dalies kiemo statinių ir dujotiekio vamzdyno registro duomenys atitinka ne tik dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti, bet ir jais disponuojančių asmenų (disponavusio asmens A. R.) A. K. ir G. K. tikrąją valią jiems nuosavybės teise priklausančią dalį statinių valdyti jų pasirinktu būdu. Pažymi, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas suinteresuoto asmens prašymu gali ištaisyti tik techninę klaidą ir tik tuo atveju, jeigu nekyla abejonių dėl grynai techninio pobūdžio klaidos buvimo. Pažymi, kad A. K. ir G. K. nuosavybės teise priklausančios ½ dalies ginčo statinių, kaip priklausinių, registravimo panaikinimas, kai jie teisėtai įsigijo priklausinius: ½ dalį kiemo statinių ir ½ dalį dujotiekio vamzdyno, reikštų nepagrįstą teisės normų ginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teisės suvaržymą, galimai pažeistų jų teises ir teisėtus interesus, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą, pažeidė įstatymus ir išplėtė Nekilnojamojo turto įstatymo apibrėžtos Registro tvarkytojo kompetencijos ribas bei nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad  įregistravus ½ dalį ginčo statinių kaip priklausinius buvo pažeistas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, nes vadovaujantis minėta norma, ginčo statiniai negalėjo būti registruojami kaip priklausiniai, kadangi turėjo atskirus unikaliuosius numerius. Nurodo, kad tokia išvada padaryta netinkamai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamųjų daiktų kaip priklausinių registravimą Registre ir nesivadovaujant Lietuvos aukščiausiojo teismo praktika, kurioje nurodoma, kad priklausiniais registruojami tiek nekilnojamieji daiktai ar tų daiktų dalys, kurie yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir turi suteiktą unikalų numerį, tiek ir tie, kurie nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir neturi suteikto unikalaus numerio.

Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad dalies ginčo objektų bendraturčiai, neturėdami kitos dalies ginčo objektų bendraturčio sutikimo (susitarimo), neturi teisės jiems nuosavybės teise priklausančią dalį ginčo objektų įregistruoti kaip priklausinius, padaryta netinkamai taikant CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri nagrinėjamu atveju, vadovaujantis CK 1.3 straipsnio 2 dalimi ir 4.253 straipsnio 1 dalimi netaikytina. Pažymi, kad nekilnojamųjų daiktų kaip priklausinių registravimas reglamentuojamas specialioje teisės normoje – Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnyje. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2011 m. kovo 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-14/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3- 422/2011) ir nurodo, kad reikalavimas pateikti pareiškėjos G. M. R. sutikimą įregistruoti A. K. ir G. K. nuosavybės teise priklausančią ½ dalį ginčo statinių kaip gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausinius, yra teisiškai nepagrįstas.

Pažymi, kad pareiškėja neįrodė, kuo A. K. ir G. K. nuosavybės teise priklausančios ½ dalies ginčo statinių registravimas gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) priklausiniais pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus, pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nenurodė, kokios pareiškėjos G. M. R. teisės ar teisėti interesai pažeisti ir, kuo pasireiškia pažeidimas. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas nepagrįstai pareiškėjos skundą tenkino.

Atsakovas akcentuoja, kad kitiems asmenims – A. K. ir G. K. nuosavybės teise priklausančios ½ dalies dujotiekio vamzdyno ir kiemo statinių įregistravimas jiems nuosavybės teise priklausančio pastato priklausiniais, pareiškėjos, kaip šių statinių bendraturtės, naudojimo, valdymo ir disponavimo jais teisių turinio nepakeitė, nes tiek iki ½ dalies ginčo statinių registravimo priklausiniais, tiek po jo, pareiškėjai ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausanti ginčo objektų dalis (po ½) nepasikeitė,  pareiškėjos teisės nusistatyti realiąsias ginčo turto dalis, nusistatyti naudojimosi tvarką arba atidalinti šį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės nebuvo apribotos, tokiu būdu pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti.

Pažymi, kad priešingai, nei teigė pareiškėja, A. K. ir G. K. nuosavybės teise priklausanti ½ dalis kiemo statinių ir dujotiekio vamzdyno negali būti perleista atskirai nuo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kadangi be dalies ginčo statinių negalima būtų tinkamai naudotis gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), galimai pasikeistų ne tik gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) vertė, bet būtų sudarytos sąlygos jo sunaikinimui – tik abejais (22,10 ir 11,70 kv. m. ploto) laiptais galima patekti į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), dalis 81,79 kv. m ploto šaligatvio yra prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) esanti 13 m ilgio atraminė siena skirta apsaugoti šį namą nuo griuvimo, nušliaužus prie jo esančiam gruntui, o 207 kv. m grindinys skirtas automobiliui privažiuoti arčiau gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bei jį ten statyti, dujotiekio vamzdynas skirtas aprūpinti gyvenamąjį namą gamtinėmis dujomis. Dujotiekio vamzdyno atjungimas nuo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) turėtų tiesioginę įtaką šio namo kadastro duomenims (vidaus įrangos charakteristikoms), nes pagrindinis daiktas liktų be gamtinių dujų, ir tai ne tik pakeistų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kadastro duomenis, bet ir sumažintų jo ekonominę vertę. Todėl pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybė, kad ½ dalies ginčo statinių registravimas priklausiniais atima iš jos, kaip bendraturtės, pirmumo teisę įsigyti tuos daiktus, pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų nepažeidė.

Pastebi, kad nors pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu formaliai panaikino Teritorinio registratoriaus 2014 m. kovo 14 d. ir Centrinio registratoriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimus, bet faktiškai tai yra Teritorinio registratoriaus 2013 m. lapkričio 27 d. priimto sprendimo dėl ½ dalies ginčo statinių kaip priklausinių registravimo panaikinimas, todėl turėjo būti sprendžiamas skundo padavimo termino praleidimo klausimas, dėl kurio teismo sprendime nepasisakyta.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja G. M. R. nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad apeliacinio skundo motyvai dėl to, kad teismas pažeidė rūšinį teismingumą yra nepagrįsti, nes pareiškėja ginčija ne trečiųjų suinteresuotų asmenų G. ir A. K. nuosavybės teises, o VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriuo nekilnojamojo turto registre buvo pakeista (duomenys neskelbtini), esančių objektų (t.y. kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) „Kiti staliniai“, ir dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinė registracija, įregistruojant minėtus statinius kaip priklausinius, teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėja nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas plečiamai aiškino Nekilnojamojo turto registro įstatymo normas ir nurodo, kad tokie teiginiai yra nepagrįsti, sietini tik su G. ir A. K. interesų gynimu, visiškai ignoruojant G. M. R. interesus ir jos nuosavybės teisių suvaržymą, kas iš esmės prieštarauja valstybės tarnybos paskirčiai teisinėje valstybėje bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijai.

Pabrėžia, kad apelianto veiksmų neteisėtumą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo skundžiamo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina tas faktas, kad apeliantas, keisdamas kiemo statinių ir dujotiekio teisinę registraciją, įregistruojant juos kaip priklausinius, neįsitikino, kad minėtų statinių dalies de facto jau nėra (tokiu būdu apeliantas negalėjo registruoti ½ dalies kiemo statinių kaip priklausinio, nenustatęs registruojamo turto lokalizacijos ir funkcinio ryšio su pareiškėjai ir Aivarui bei G. K. priklausančiais namais. Beje, šiuo atveju buvo registruojama ne teisė į kažką, o keičiama konkrečių daiktų teisinė registracija, daiktų (ar jų dalių), kurie turi fiziškai egzistuoti, nors iš apelianto turimų bei teismui pateiktų dokumentų ši aplinkybė buvo akivaizdi. Toliau atsiliepime pareiškėja dėsto argumentus dėl ginčo objektų kaip priklausinių registracijos negalimumo, jau išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pažymi, kad 2014 m. gruodžio 19 d. buvo gautas A. K. ir G. K. siūlymas dėl atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bei naudojimosi tvarkos nustatymo. Tokiu būdu, pareiškėjos manymu, tretieji suinteresuoti asmenys A. ir G. K., kurių interesus bando ginti apeliantas, išreiškė sutikimą ir pritarimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimui.

Pareiškėjos teigimu, priimdamas sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepadarė absoliučiai jokių pažeidimų, tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimas yra teisingas, teisėtas, pagrįstas. Priešingai apeliantas nepateikė nei vieno teisinio argumento (visas apeliacinis skundas orientuotas išimtinai į G. ir A. K. interesų gynimų), pagrindžiančio Vilniaus apygardos administracinio teismo priimto sprendimo neteisėtumų ar nepagrįstumų, apeliaciniame skunde bandė iškreipti teisinio ginčo esmę, taip klaidindamas teismą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys A. K. ir G. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad kilusiame ginče dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, todėl ginčas privalėjo būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai neteisingai aiškino Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalies normos turinį bei netinkamai pritaikė nurodytą nuostatą.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, teismas neturėjo teisės nagrinėti A. R. atliktos teisinės registracijos teisėtumo bei nagrinėjamu atveju neteisėtai išėjo už bylos nagrinėjimo ribų.

Atkreipia teismo dėmesį, jog pareiškėja pareikštais skundais (tiek vietiniam ir centriniam registratoriui, tiek ir teismui) skundė ne ankstesnio savininko A. R. atliktą teisinę registraciją, įregistruojant jam priklausiusius daiktus priklausiniais (ir / ar jos teisėtumą), tačiau – apelianto atsisakymą panaikinti daiktų teisinę registraciją pagal pareiškėjos pateiktą prašymą, t. y. apelianto sprendimus, kuriais apeliantas atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą dėl teisinės registracijos pakeitimo (esamų duomenų panaikinimo bei įrašymo anksčiau buvusių).

Dėl nurodytų aplinkybių, yra akivaizdu, jog teismas galėjo ir privalėjo nagrinėti išskirtinai tik pareiškėjos nurodytus ir apelianto priimtus sprendimus, kuriais buvo atsisakyta panaikinti teisinę registraciją pagal pareiškėjos pateiktą prašymą, bei vertinti išskirtinai tik šių sprendimų priėmimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas bei šių sprendimų teisėtumą.

Nurodo, kad apelianto priimtas sprendimas, kuriuo A. R. prašymo pagrindu buvo pakeista daiktų teisinė registracija į priklausinius, į pareiškėjos skundu apibrėžtą ginčo dalyką nepateko, pareiškėjos skunduose skundžiamas nebuvo, todėl minėtas sprendimas ir / ar jo teisėtumas nepateko į bylos nagrinėjimo ribas ir negalėjo būti vertinamas nagrinėjamoje byloje.

Pažymi, kad iš teismo priimto sprendimo matyti, jog teismas vertino ne apelianto atsisakymą panaikinti registraciją pagal pareiškėjos pateiktą prašymą ir tokiam prašymui įstatymo keliamus reikalavimus, tačiau apelianto sprendimo, kuriuo tenkintas A. R. prašymas dėl teisinės registracijos pakeitimo, teisėtumą (t. y., kaip matyti, iš esmės visi teismo argumentai (dėl tariamai reikalingo bendraturčio sutikimo, atliekant teisinę registraciją) yra pateikiami dėl sprendimo, kurio pareiškėja pareikštu skundu neskundė bei kurio panaikinti pareikštu skundu nereikalavo). Tokiu būdu teismas nepagrįstai ir be teisinio tam pagrindo išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, vertino veiksmus / aktą bei reikalavimus, kurie pareiškėjos skundu nebuvo pareikšti ir / ar skundu reikalaujami, kas sudaro pagrindą panaikinti teismo priimtą sprendimą kaip nepagrįstą bei neteisėtą.

Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime pažymi, kad nors apelianto priimto sprendimo dėl A. R. pateikto prašymo teisėtumas šioje byloje net nenagrinėtinas, tačiau trečiųjų suinteresuotų asmenų įsitikinimu, teisinė registracija buvo atlikta teisėtai, tinkamai laikantis visų teisės aktų reikalavimų, pareiškėjos teisių nepažeidė, šių teisių turinio niekaip neįtakojo bei neapribojo.

Pabrėžia, kad tiek formalus ginčo situacijos vertinimas lemia, jog apeliantas tinkamai įvykdė visas apeliantui įstatymo numatytas pareigas, tiek turiningasis ginčo situacijos vertinimas lemia, jog kiemo statiniai bei dujotiekio vamzdynas yra laikytini priklausiniais, todėl sprendimas naikinti tikrovę atitinkantį įrašą yra nepagrįstas bei neteisėtas.

Nurodo, kad pareiškėja niekada nedisponavo pirmenybės teise įsigyti ginčo dalį kiemo statinių ir dujotiekio vamzdyno. Be to, pareiškėjos skundas privalėjo būti atmestas, kadangi ji neturi materialinio suinteresuotumo bei subjektiškumo nagrinėjamoje byloje.

Kiti atsiliepime į apeliacinį skundą pateikti argumentai yra analogiški argumentams pateiktiems atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. nurodo, kad su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais iš esmės sutinka ir mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė neteisėtą, nepagrįstą, pažeidžiantį VĮ Registrų centro Vilniaus filialo teises ir teisėtus interesus sprendimą, ir prašo apeliacinio skundo reikalavimus tenkinti, t. y. panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos G. M. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje surinkti faktiniai duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), yra suformuotas žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), į kurį įregistruota Lietuvos Respublikos nuosavybės teisė Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 25 d. sprendimo pagrindu.

(duomenys neskelbtini), šiuo metu jau suformuotame valstybinės žemės sklype yra įregistruoti statiniai:

pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkė nuo 1986 metų yra G. M. R.;

nebaigtas statyti pastatas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkai nuo 2013 metų yra A. K. ir G. K.;

pastatas – kiemo rūsys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkė nuo 2014 metų yra P. P.;

pastatas – garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkė nuo 1996 metų yra G. M. R.;

pastatas – garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkai nuo 2013 metų yra A. K. ir G. K.;

pastatas – garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio savininkė nuo 2014 metų yra E. P.;

vandentiekio tinklai – vandentiekio vamzdynas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio
savininkai nuo 2015 metų yra A. K. ir G. K.;

inžinieriniai tinklai – dujotiekio vamzdynas (įvardinti priklausiniu) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir ginčo statiniai), kurio ½ dalies savininkė nuo 2001 metų yra G. M. R. ir ½ dalies savininkai nuo 2013 metų yra A. K. ir G. K.;

kiti inžinieriniai statiniai – kiemo statiniai (įvardinti priklausiniu) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir ginčo statiniai), kurių ½ dalies savininkai nuo 2013 metų yra A. K. ir G. K., ¼ dalies savininkė nuo 2015 metų yra G. M. R. ir ¼ dalies savininkė nuo 2015 metų yra P. P.;

vandentiekio tinklai – vandentiekio tinklai (įvardinti priklausiniu) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurių savininkė nuo 2013 metų yra G. M. R.

2014 m. vasario 10 d. G. M. R. pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pareiškimą, kuriuo prašė pateikti duomenis, kokiu teisiniu pagrindu statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), – dujotiekio vamzdynas ir kiti inžinieriniai staliniai – kiemo statiniai, yra įregistruoti kaip priklausiniai (I t., b. 1. 44–46), pareiškime buvo prašymas pateikti ir kitą informaciją, susijusią su statiniais, esančiais minėtame sklype.

2014 m. kovo 14 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-7304 VĮ Registrų centro Vilniaus filialas informavo pareiškėją, jog išnagrinėjus A. R. 2013 m. lapkričio 18 d. pateiktą prašymą, ½ dalis inžinierinių tinklų – dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalis kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruoti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniais. Rašte nurodyta, kad įrašas padarytas remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes daikto savininkas turi teisę spręsti dėl teisinio statuso suteikimo nekilnojamam daiktui.

2014 m. gegužės 20 d. sprendimu VĮ Registrų centras (Centrinio registratoriaus
ginčų nagrinėjimo komisija) paliko galioti 2014 m. kovo 14 d. Teritorinio registratoriaus sprendimą.
Sprendime konstatuota, kad pareiškėjos prašomas duomenų (apie ½ dalies nekilnojamojo daikto kaip priklausinio) panaikinimas pažeistų A. K. ir G. K. interesus. Įrašytų duomenų ištaisymas yra išskirtinė procedūra, taikytina išimtiniais atvejais, kai nekyla abejonių dėl techninio pobūdžio klaidos buvimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs G. M. R. 2014 m. birželio 16 d. skundą, 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu panaikino VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą, VĮ Registrų centro (Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos) 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą, įpareigojo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti ½ dalies kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinį registravimą kaip priklausinių.

Minėtos bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja G. M. R. inicijavo administracinį ginčą dėl to, kad, pareiškėjos manymu, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atliko neteisėtus veiksmus, kuriais yra pažeidžiamos pareiškėjos, kaip gyvenamojo namo savininkės, teisės į šio namo priklausinius (dėl statinių registravimo pagrindinių daiktų priklausiniais), pareiškėjos, kaip statinių, esančių prie gyvenamojo namo, bendraturtės, teisės registruojant statinius pagrindinių daiktų priklausiniais.

Dėl pareiškėjos nurodomų jos teises pažeidžiančių veiksmų byloje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 18 d. A. R. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė prašymą dėl objektų priskyrimo priklausiniams (I t., b. 1. 47).

VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, išnagrinėjęs A. R. 2013 m. lapkričio 18 d. prašymą, padarė įrašą Nekilnojamojo turto registre, t. y. priėmė sprendimą, kuriuo ½ dalis inžinierinių tinklų – dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalis kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistruoti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniais.

2013 m. gruodžio 6 d. A. R. pardavė A. K. gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais: ½ dalimi inžinierinių tinklų – dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalimi kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei pastatą – garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

A. K. ir G. K. nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais: ½ dalimi inžinierinių tinklų – dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ dalimi kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bei pastatą – garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. DP-3126, kuria A. R. pardavė minėtą nekilnojamąjį turtą, pagrindu.

V.

Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu valdė nuosavybės teise gyvenamuosius namus, esančius viename sklype ir kitus statinius, kurių dalis jiems priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs vieno iš ginčo statinių bendrasavininkų prašymą, padarė įrašą registre, kad ginčo statiniai (atitinkama dalis statinių, dėl kurios pateiktas prašymas) yra šiam bendrasavininkui priklausančio namo priklausiniai. Vėliau šis turtas buvo parduotas ir registre įregistruota pirkėjų nuosavybės teisė.

Pareiškėjos manymu, teritorinis registratorius negalėjo tenkinti vieno iš ginčo bendrasavininkų prašymo ir padaryti įrašo registre be pareiškėjos, kaip kitos ginčo statinių dalies bendrasavininkės, sutikimo. Taigi, pareiškėjos manymu, turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas Teritorinio registratoriaus sprendimas, kuriuo registre padarytas įrašas dėl dalies ginčo statinių įrašymo gyvenamojo namo priklausiniais.

Nekilnojamojo turto registro įstatymas nesuteikia teisės Teritoriniam registratoriui panaikinti savo priimtą sprendimą, todėl Teritorinis registratorius pagal pareiškėjos kreipimąsi (jeigu toks ir būtų pateiktas dėl sprendimo panaikinimo), negalėtų jo patenkinti. Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektas, priėmęs sprendimą, paprastai negali pats jo panaikinti arba pakeisti, jeigu įstatymas aiškiai nenumato tokios galimybės (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str.).

Be to, pareiškėja kreipėsi į Teritorinį registratorių tik dėl informacijos suteikimo, kokiu pagrindu buvo padaryti įrašai registre. Teritorinis registratorius pateikė pareiškėjai prašomą informaciją. Pareiškėja nenurodo, kad šiuo požiūriu skundžiamas Teritorinio registratoriaus sprendimas būtų neteisėtas ir apeliacinės instancijos teismas tokių pagrindų nenustatė.

Centrinis registratorius, nagrinėdamas ginčą išankstine administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, skundžiamame sprendime sprendė, kad Teritorinio registratoriaus sprendimas, kuriuo buvo padarytas įrašas registre dėl daiktų įrašymo priklausiniais, negali būti panaikintas dėl to, kad toks panaikinimas pažeistų kitų ginčo statinių bendrasavininkų teises. Teismas sprendžia, kad ši išvada buvo padaryta pagrįstai.

Minėta, kad pareiškėjos kreipimosi į Teritorinį registratorių bei į Centrinį registratorių metu, kaip ir šiuo metu, registro įrašas dėl ginčo statinių dalies įrašymo priklausiniais yra padarytas ne vien Teritorinio registratoriaus sprendimu, bet ir vėliau sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kurioje ginčo statinių dalis nurodoma gyvenamojo namo priklausiniais. Taigi po Teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo – ginčo statinių įrašymo registre gyvenamojo namo priklausiniais, pasikeitė faktinė padėtis, t. y. buvo sudarytas sandoris, kurio pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kitų asmenų (A. K. ir G. K.) daiktinės teisės į ginčo statinius (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str.).

Centrinis registratorius paprastai negali naikinti Teritorinio registratoriaus sprendimo, kai po jo priėmimo nekilnojamojo turto registre jau yra registruojami kiti su tais pačiais nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis susiję juridiniai faktai (nagrinėjamu atveju – sandoris) (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 str.). Priešingu atveju, Centrinis registratorius paneigtų Nekilnojamojo turto registre jau įregistruotą su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis susijusį juridinį faktą, kas akivaizdžiai prieštarautų šios institucijos paskirčiai ir funkcijoms.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata patvirtina, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas tik kaupia duomenis nekilnojamojo turto registre ir atsako už jų teisingumą ir apsaugą, tačiau pats nepriima (ir nenaikina) sprendimų, kurių pagrindu yra daromi įrašai registre – registruojami juridiniai faktai. Taip ir nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negali panaikinti įrašų registre, kurie yra padaryti sandorio pagrindu, kol šis sandoris nepripažintas negaliojančiu arba nepateiktas kitoks suinteresuotų asmenų dokumentas, sudarantis pagrindą išregistruoti vieną ir įregistruoti kitą juridinį faktą, susijusį su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis.

Apibendrinant spręstina, kad tiek Teritorinio, tiek Centrinio registratoriaus byloje skundžiami sprendimai atitinka minėtus aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, todėl yra teisėti ir naikinti jų teismas neturėjo pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai vertino minėtas aplinkybes, todėl neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.). Nustačius, kad nei Teritorinis registratorius, nei Centrinis registratorius negalėjo priimti sprendimo panaikinti įrašą registre dėl dalies ginčo statinių įrašymo priklausiniais, nėra pagrindo įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti tokį sprendimą, kurio jie pagal įstatymus negalėjo priimti, todėl pareiškėjos skundas negali būti patenkintas (ABTĮ 89 str., 90 str.).

Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad nei Teritorinis registratorius, nei Centrinis registratorius negalėjo panaikinti Teritorinio registratoriaus sprendimo, kuriuo buvo padarytas įrašas nekilnojamojo turto registre dėl daiktų įrašymo priklausiniais, teismas nepasisako dėl viešojo administravimo subjekto taikytos teisės normos, kurios pagrindu šis įrašas buvo padarytas – Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamųjų daiktų kaip priklausinių registravimą, nes ši norma nagrinėjamoje byloje nei Teritorinio registratoriaus, nei Centrinio registratoriaus skundžiamuose sprendimuose nebuvo ir neturėjo būti taikoma. Konstatavus, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nustatė, jog negali panaikinti administracinio sprendimo dėl vėliau sudaryto sandorio ir jo pagrindu įregistruotų daiktinių teisių, viešojo administravimo subjektas konkrečiu atveju negali priimti administracinio sprendimo dėl ginčo esmės, todėl neturi pagrindo ir pasisakyti dėl teisės normų, kurių konkrečiu atveju netaiko. Administracinis teismas, nagrinėjantis ginčą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo, pasisako tik dėl tų viešojo administravimo subjekto taikytų normų, kurios turėjo ir galėjo būti taikomos nagrinėjant administracinį ginčą ne teisme.

VI.

Byloje buvo pateiktas trečiųjų suinteresuotų asmenų A. K. ir G. K. prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-443-820/2016, kurioje tarp minėto turto bedrasavininkų yra nagrinėjami ieškinys dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir atidalinimo ir priešieškinis dėl statiniams eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalies nustatymo ir kiemo statinių atidalinimo.

ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas sustabdo bylą, kai negalima nagrinėti bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline tvarka. Administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 str.). Administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1207/2014). Atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki civilinės bylos išnagrinėjimo, t. y. iki galimos faktinės padėties pasikeitimo ar privataus ginčo tarp šalių išnagrinėjimo.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą (I t., b. l. 154) priteisti bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą 50 Lt žyminį mokestį. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas už apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. I-8707-244/2014 sumokėjo 50 litų (14,48 Eur) žyminį mokestį  (I t., b. l. 155). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi grąžino sumokėtą žyminį mokestį, kaip be pagrindo sumokėtą (I t., b. l. 158). Todėl nėra pagrindo spręsti klausimo dėl šių išlaidų atlyginimo.

Tretieji suinteresuoti asmenys A. R. ir A. K. bei G. K. pateikė prašymus atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015 ir kt.). Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pasisako dėl trečiojo suinteresuoto asmens A. R. išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, dėl kurių yra pateikti įrodymai.

Trečiojo suinteresuoto asmens A. R. advokatas Jonas Korsakas per teismo posėdį pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas – 90 Eur.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis expressis verbis taip pat numato, kad tretieji suinteresuoti asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju egzistuoja ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui bylinėjimosi išlaidas, t. y. kad priimtu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos jo teisės.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad A. R. už susipažinimą su atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo apeliaciniu skundu ir atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2 val.) administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016 pagal Teisinių paslaugų sutartį Nr. AR-01 sumokėjo 90 Eur. Šios teisinės paslaugos buvo teikiamos advokato Jono Korsako. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) 8.19 ir 8.20 punktus ir į tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti suma – 90 Eur – už susipažinimą su apeliaciniu skundu ir atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2 val.) neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos, A. R. priteistina suma – 90 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija,

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos G. M. R. skundą atmesti.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui A. R. iš pareiškėjos G. M. R. 90 Eur (devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan