Administracinė byla Nr. A-766-525/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03599-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–13), kurį patikslino (b. l. 58–80), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti: 1) 73 643,03 Lt žalai atlyginti; 2) 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų; 3) 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau –Įstatymas) bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti) išdavimo dieną. Pareiškėjas leidimą plėtrai gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta panaikinti mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus. Taip pat buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad būtų pateiktos užtikrinimo priemonės – garantijos. Iki to galiojusios redakcijos Įstatyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėtrai išdavimo momentu, kadangi tik žinojęs garantuojamą supirkimo tarifą pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Atitinkamai nuo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėtrai) gavimo momento energetikos projektą įgyvendinantis pareiškėjas, žinojęs būsimą fiksuotą tarifą, investavo didžiąją lėšų dalį (įsigijo energetikos objekto įrangą, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.). Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tie, kurie galios Leidimo gaminti išdavimo momentu, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta. Dėl jo teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne Leidimo plėtrai, o Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatymo, galiojusio iki 2013 m. sausio 31 d., redakcijoje. Dėl pakeisto ir jo teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimo pareiškėjas patyrė 73 643,03 Lt žalą, o atsakovui atitinkamai kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė. Atsakovas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymą (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjui išdavus Leidimą plėtrai. Įstatymas garantavo, kad išdavus Leidimą plėtrai iki 2012 m. gruodžio 31 d., elektros energija iš pareiškėjo bus superkama jo išdavimo metu galiojusiu tarifu. Taigi, fiksuotas tarifas pareiškėjo parduodamai elektros energijai yra Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas, todėl faktinis santykis, su kuriuo buvo susietas fiksuotas tarifas, pasibaigė nuo Leidimo plėtrai išdavimo momento, o atsakovas Įstatymu siekė pakeisti tai, kas jau yra įvykę, todėl tokie jo veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Vertino, kad priimant Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, kuriuo, įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, atsakovas atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, o panašaus pobūdžio ginčas, susijęs su teisės aktų galiojimu, buvo sprendžiamas 2012 m. sausio 25 d. Didžiosios Britanijos apeliacinio teismo byloje. Taip pat nurodė, kad Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes: 1) valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikina Leidimu plėtrai pareiškėjo turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.); 2) Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal; 3) pareiškėjas, gavęs Leidimą plėtrai iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtrai išdavimo momentu, dėl to patyrė žalą. Priėmus Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes fiksuoto tarifo nustatymo tvarka buvo pakeista taip, kad pareiškėjui taikytini fiksuoti tarifai buvo panaikinti. Įstatymu (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtintas principas, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu. Toks principo įtvirtinimas garantavo pareiškėjo teisėtus lūkesčius, kadangi tik žinodamas garantuojamą supirkimo fiksuotą tarifą galėjo įvertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Pareiškėjas tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir grąža bus gerokai mažesnė, kadangi visi jo paskaičiavimai dėl projektų finansinės grąžos, atlikti galiojant Įstatymo redakcijai iki 2013 m. vasario 1 d., po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi, taigi buvo pažeisti jo teisės ir teisėti lūkesčiai. Taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Pažeistas ir proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, taip pat pažeidžia teisėtus lūkesčius ir interesus, pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėjas nebūtų patyręs nuostolių, todėl mano, kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių. Pareiškėjas yra įrengęs vieną saulės elektrinę, kurios galingumas yra 9,31 kW, ir dėl atsakovo veiksmų patirs 73 643,03 Lt nuostolių. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 26 d. su AB „Lesto“ sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurios 1.3 punkte nustatyta, kad jis įsipareigoja pateikti į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o AB „Lesto“ įsipareigoja sumokėti pareiškėjui 0,69 Lt, o ne 1,44 Lt už 1 kW. Dėl to, kad asmenims, Leidimus plėtrai gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje numatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, jo 6 straipsnyje įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patirs 73 643,03 Lt nuostolių, apskaičiuojamų taip: A x B x C x D, kur A – per 1 (vienus) metus 1 kW įrengtosios galios saulės elektrinės (Lietuvos sąlygomis) pagamintas elektros energijos kiekis, lygus 878,9058 kWh; B – 12 metų laikotarpis, kurio metu gamintojui taikomas fiksuotas supirkimo tarifas; C – Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusio (1,44 Lt/kWh (be PVM)) ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusio (0,69 Lt/kWh (be PVM)) elektros energijos supirkimo fiksuotų tarifų skirtumas, lygus 0,75 Lt/kWh (be PVM); D – saulės elektrinių įrengtųjų galių suma, lygi 9,31 kW. Pareiškėjas yra pateikęs AB „Lesto“ 188,25 Lt sumos 2013 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą (serija AV Nr. 9-2013), 2013 m. spalio 31 d. 273,75 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija AV Nr. 10-2013), 2013 m. lapkričio 30 d. 94,50 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija AV Nr. 11-2013), 2013 m. gruodžio 31 d. 64,50 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija AV Nr. 12-2013), 2014 m. sausio 31 d. 33,00 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija AV Nr. 1-2014), 2014 m. vasario 28 d. 203,55 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija AV Nr. 2-2014), 2014 m. kovo 31 d. 548,55 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija AV Nr. 3-2014), 2014 m. balandžio 30 d. 852,84 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija AV Nr. 4-2014), 2014 m. gegužės 31 d. 864,57 Lt sumos PVM sąskaitą faktūrą (serija AV Nr. 5-2014). Pareiškėjas iki šios dienos jau yra patyręs 3 338,25 Lt nuostolių, apskaičiuojamų pagal formulę A x B, kur A – bendras pagamintas elektros energijos kiekis laikotarpiu nuo 2013 metų birželio mėnesio iki 2014 metų birželio mėnesio, t. y. 4,451 kWh; B – Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusio (1,44 Lt/kWh (be PVM)) ir Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusio (0,69 Lt/kWh (be PVM)) elektros energijos supirkimo fiksuotų tarifų skirtumas, lygus 0,75 Lt/kWh (be PVM).
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 42–45, 132–138).
Paaiškino, kad pareiškėjui išduotame Leidime plėtrai nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti grįžtamąją galią turinčius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Tokio pobūdžio ir apimties bylose teisinę praktiką, privalomą valstybėms narėms, yra suformavęs Europos Teisingumo Teismas. Nuo 2012 m. rudens spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis, todėl pareiškėjas, dar prieš gaudamas Leidimą plėtrai, būdamas apdairus rinkos dalyvis galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėjas, kuris pasirinko tam tikrą verslo modelį, turėjo elgtis apdairiai bei rūpestingai ir įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros kainos pasikeitimus. Leidimas jam išduotas vadovaujantis išdavimo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, atsakovas veikė pagal savo kompetenciją, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtų veiksmų arba neveikimo pareiškėjo atžvilgiu. Nesant civilinės atsakomybės sąlygų (šiuo atveju – neteisėtų veiksmų) negali kilti ir civilinė atsakomybė. Taip pat atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pažymėjo, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Pareiškėjas neakcentavo, kad pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio siekė įsigydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių duomenų, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti atitinkamų teisės normų konstitucingumą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 146-153) pareiškėjo V. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Ministerija 2012 m. lapkričio 8 d. išdavė V. Š. leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3549, kuriame nurodyta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,00931 MW, projektinė metinė elektros energijos gamyba – 8 000 kWh. Leidimu plėsti reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 49). Pareiškėjas Ministerijai pateikė prašymą išduoti leidimą vykdyti veiklą elektros energijos sektoriuje (b. l. 47 ir jo antra pusė). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 27 d. energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 12ĮP2-45791 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 48 antra pusė). Ministerija 2013 m. birželio 28 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2155 saulės elektrinėje (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., kurios įrengtoji galia – 0,00931 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas remiantis leidimu plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2155. Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygose nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 17).
Vertinta, jog nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusiu teisiniu reglamentavimu, o leidimas gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos reglamentavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d.
Nustatęs, kad dėl Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su 2013 m. birželio 27 d. prašymu, leidimas išduotas 2013 m. birželio 28 d., teismas nurodė, kad jį išduodamas atsakovas pagrįstai vadovavosi tuo metu galiojusiomis įstatymo nuostatomis ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.
Remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimu, teismas darė išvadą, kad neprivalu vadovautis Leidime gaminti įtvirtintomis nuostatomis, kad elektros energijai supirkti turi būti taikomi tarifai pagal teisinį reguliavimą, galiojusį Leidimo plėtrai išdavimo metu. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. vasario 1 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti elektros energiją gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato.
Taip pat pažymėta, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti ekonominę valstybės politiką (pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni, prasidėjo aktyvi saulės šviesos energijos elektrinių plėtra, kurios akivaizdžiai vartotojams didina elektros energijos kainą. Ministerijai buvo pateikti tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnes kaip 30 kW galios elektrines.
Teisės doktrinoje nustatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (šiuo atveju –elektros energijos) turi būti įstatymo ginamas papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią sparčiam elektros energijos tarifo vartotojų didėjimui. Iš Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct už kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct už kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct už kWh ir t. t. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas, o pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai bei rūpestingai ir įvertinti verslo riziką.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Todėl ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, nes investavo dideles lėšas tikėdamasis, kad, pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.
Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio siekė, įsigydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
Konstatavęs, kad Leidimas gaminti pareiškėjui buvo išduotas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų, teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais ir tai yra pakankamas pagrindas atmesti skundą.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją, teismas, remdamasis Konstitucijos 110 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytina ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus. Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl Pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.
Pareiškėjo skundo netenkinus, nepriteistos ir bylinėjimosi išlaidos.
III.
Pareiškėjas V. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 157-167), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: priteisiant iš atsakovo Lietuvos valstybės 73 643,03 Lt žalos atlyginimą, 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Taip pat prašo:
1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;
2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžio nustatymo principą, atitinka Konstituciją.
Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:
1) Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo ABTĮ įtvirtintą administracinio teismo kompetenciją, prisiėmė išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Teismas neturėjo įgaliojimų vertinti šios bylos reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių – Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, viršydamas savo kompetenciją, aiškino ir vertino Seimo veiksmų teisėtumą materialinės teisės požiūriu. Taip pat teismas neįvertino aplinkybių, kurios yra esminės ir turi įtakos bylos baigčiai. Atsakovo veiksmai, kurie vertinami teisėtumo požiūriu šioje byloje – įstatymų leidyba. Teismui to nevertinus, priimtas nemotyvuotas ir neteisingas sprendimas. Nors teismo nesaistė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, toks sprendimas negalėjo būti priimtas vadovaujantis vien formaliais pagrindais.
2) Teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius. Pareiškėją ir valstybę sieja trijų rūšių ginčui reikšmingi santykiai, susiję su: Leidimo plėtrai išdavimu; Fiksuoto tarifo nustatymu, Leidimo gamybai išdavimu. Su Fiksuotu tarifu susiję turtinio pobūdžio teisiniai santykiai susiformavo Leidimo plėtrai išdavimo dieną ir nustatė ne bet kokias pareiškėjo ir valstybės tarpusavio teises ir pareigas, o tas, kurios detaliai aptarė Fiksuoto tarifo pareiškėjo atžvilgiu taikymą, dėl to yra galiojantis ir santykio dalyviams – pareiškėjui ir valstybei – sukeliantis teisines pasekmes. Priėmus Pakeitimo įstatymą, ir šiam įsigaliojus 2013 m. vasario 1 d., Fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą Seimas susiejęs ne su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o su Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėją ir valstybę siejantį turtinio teisinio pobūdžio santykį, susiklosčiusį Leidimo plėtrai išdavimo dieną, pakeitė, t. y. vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius. Nors Leidimą gamybai pareiškėjas gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Leidimo gamybai išdavimo juridinis faktas pakeitė su Fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėją siejančius Leidimo plėtrai išdavimo pagrindu. Taigi, Pakeitimo įstatymas nustatė tokį reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams. Be to, teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjo teisinė padėtis buvo palengvinta, nors Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams. Pastaroji aplinkybė yra esminė ir turi reikšmės bylos baigčiai.
3) Pasisakydamas dėl byloje taikytų 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 motyvų, pažymi, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjo elektrinėje pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas Leidimo plėtrai išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje. Byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą, nėra pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo per didelė, jog 2011 m. galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatytas skatinimo mechanizmas paneigia tautos gerovės turinį, jog atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai.
4) Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, teigia, kad Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas ir galiojimas pareiškėjo atžvilgiu prieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reguliavimui, todėl, atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas negalės būti toliau skundžiamas teismine tvarka, bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas privalo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 171–177) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:
1) 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK) nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Taip būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją, Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių, t. y. priimti įstatymo pakeitimus. Atkreipia dėmesį į Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytą šios įstatymo tikslą – suteikti galimybę VKEKK greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. VKEKK 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. 03-233 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintos Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodikos 9 punktas nustato, kad VKEKK nustato supirkimo tarifą, maksimalų tarifą, užtikrinantį skatinimo laikotarpiu elektros energijos jėgainės būsimųjų pinigų srautų grynąją dabartinę vertę (NPV), lygią nuliui, t. y. diskontuoto neigiamo pinigų srauto (investicijų ir būsimų pinigų išlaidų grynosios dabartinės vertės) atitikimą diskontuotam teigiamam pinigų srautui (būsimų piniginių pajamų grynajai dabartinei vertei). Ši nuostata įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.
2) Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas, byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus – kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų ir pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos, tad nėra konkrečių duomenų, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas jų teisingas balansas.
3) Dėl kreipimosi į ESTT pažymi, kad atsakovui klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Apeliantas taip pat nenurodo jam dėl turinio ar dėl galiojimo nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Direktyvos preambulės 25 punkte teigiama, kad Direktyva priimama, nes nacionalinės paramos schemos tinkamam veikimui itin svarbu, jog valstybės narės galėtų kontroliuoti nacionalinių paramos schemų poveikį ir sąnaudas, atsižvelgdamos į savo skirtingą potencialą. 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjant prie nustatyto tikslo – 23 proc., todėl atsakovui nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Atkreipia dėmesį, kad Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Remiasi ESTT jurisprudencija dėl teisėtų lūkesčių principo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Šioje byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos priteisimo, kurią pareiškėjas grindžia neteisėtais Lietuvos Respublikos Seimo veiksmais, priimant Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (2013 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija).
Apeliaciniame skunde (b. l. 157–167) pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (b. l. 146–153) ir patenkinti jo skundo reikalavimus, be kita ko, prašo teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžio nustatymo principą, atitinka Konstituciją.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas vertino Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus, priimant Pakeitimo įstatymą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio visumos yra visiškai aišku, kad teismas iš esmės vertino, ar pateikti reikalavimai dėl galimai padarytos turtinės žalos atlyginimo yra pagrįsti, o papildomai išdėstyti paaiškinimai, susiję su Seimo kompetencija priimti įstatymus, nereiškia, kad teismas viršijo savo kompetenciją.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimą, Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą).
Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos kontekste reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834-13, kurioje išdėstyti kertiniai ir vyraujantys išaiškinimai tokio pobūdžio bylose, todėl toliau argumentai bus dėstomi minėtos nutarties pagrindu.
Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundą argumentą, jog pareiškėjo elektrinėje pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas Leidimo plėtrai išdavimo sąlygomis nelemtų tokio elektros energijos tarifo vartotojams didėjimo, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje, pažymi, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (Valstybės žinios, 2013, Nr. 12-561) aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Taigi šioje byloje yra vertinamas ne tik pareiškėjo individualus atvejis, bet visos susidariusios situacijos kontekstas (elektros energijos kainų padidėjimas vartotojams, taikant iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo įtvirtintus tarifus, gaminant elektros energiją elektrinėse iki 30 kW, kuris susijęs su tokio tipo elektrinių steigimosi gausa), kurioje yra atsidūręs ir pareiškėjas, todėl pastarasis pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas.
Be to, pažymėtina, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą, Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimą, Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimą).
Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07).
Visa tai lemia, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.
Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.
Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6, 7 dalys). Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus: teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius; teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjo teisinė padėtis buvo palengvinta, nors Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams.
Atsakydama į prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad eismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad „tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-1271-13).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ABTĮ taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikomas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui netaikoma ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2287/2012).
Teisėjų kolegija, naudodamasi savo diskrecijos teise (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis), išnagrinėjusi šios bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą ir taikytinų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog Pakeitimo įstatymas (jo priėmimo procedūra) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimui, Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimui, Konstitucinio Teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarimui), todėl neįžvelgia pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą.
Pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde teigia, kad Pakeitimo įstatymo nuostatų priėmimas ir galiojimas pareiškėjo atžvilgiu prieštarauja Europos Sąjungos teisiniam reguliavimui, todėl, atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas negalės būti toliau skundžiamas teismine tvarka, bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.
Teisėjų kolegija, atsakydama į pastarąjį pareiškėjo prašymą, pažymi, kad, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu (ABTĮ 2 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo A. H., C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“. Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 straipsnio 1 dalis), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas, iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjos ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.
Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik Direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (Direktyvos 13 straipsnis, 24 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su Ministerijos pateiktu faktu, kad 2001 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77EB „Dėl elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros rinkoje“ 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta (Direktyvos 26 straipsnio 3 dalis), todėl jos nuostatos nebetaikytinos – atitinkamai pareiškėjo argumentai, grindžiami minėtu teisės aktu, yra nepagrįsti.
Be kita ko, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtos Direktyvos nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad, priimant minėtą, įstatymą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.
Dėl nurodytų priežasčių prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl visų apeliacinės instancijos teismo išdėstytų argumentų (nenustačius neteisėtų valstybės veiksmų kaip vienos iš būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.246 straipsnio 1 dalis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimus (priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 73 643,03 Lt žalai atlyginti, 1 210 Lt bylinėjimosi išlaidų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos) bei prašymus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir ESTT nėra teisinio pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
pareiškėjo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė