Civilinė byla Nr. 2A-1598/201

            Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00551-2011-3

                        Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

                       21.4.; 126.5.; 126.8.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Ž. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Intractus“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-427-357/2012 pagal ieškovo V. Ž. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Intractus“ ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gerintė“ dėl kreditorių susirinkimų nutarimų pripažinimo negaliojančiais, turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, bylos nagrinėjime dalyvaujantys tretieji asmenys akcinė bendrovė bankas DNB (ankstesnis pavadinimas – akcinė bendrovė DnB NORD bankas), bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovė „Paltaja“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. Ž. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiais BUAB „Gerintė“ kreditorių 2010 m. liepos 20 d. ir 2011 m. gegužės 20 d. susirinkimų nutarimus, kuriais nuspręsta parduoti BUAB „Gerintė“ nuosavybės teise priklausiusius nekilnojamuosius daiktus, nustatant 1 300 000 Lt ir 910 000 Lt pradines pardavimo kainas; 2) pripažinti negaliojančiu 2011 m. liepos 22 d. varžytinių aktą, pagal kurį BUAB „Gerintė“ perleido UAB „Intractus“ nuosavybės teise nekilnojamuosius daiktus; 3) taikyti restituciją natūra - grąžinti BUAB „Gerintė“ parduotus nekilnojamuosius daiktus, o UAB „Intractus“ iš BUAB „Gerintė“ priteisti 910 000 Lt; 4) priteisti iš atsakovo UAB „Intractus“ ieškovui bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, jog UAB „Gerintė“ 2010 m. vasario 26 d. buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Paltaja“. 2010 m. liepos 20 d. BUAB „Gerintė“ kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas parduoti BUAB „Gerintė“ nuosavybės teise priklausančius, AB bankui DNB įkeistus, nekilnojamuosius daiktus, esančius adresu J.Basanavičiaus g. 103, Šiauliai, už – 1 300 000 Lt. 2011 m. vasario 21 d. buvo organizuotos pirmosios varžytinės, o 2011 m. kovo 7 d. – antrosios, tačiau jos neįvyko, kadangi neatsirado asmenų, norinčių įsigyti parduodamą nekilnojamąjį turtą. 2011 m. gegužės 20 d. BUAB „Gerintė“ kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas įkeistą turtą parduoti už 910 000 Lt kainą. 2011 m. liepos 11 d. įvykusiose varžytynėse šis turtas buvo parduotas UAB „Intractus“ už 910 000 Lt kainą.

Ieškovo teigimu, 2011 m. liepos 22 d. varžytynių aktas, kuriuo BUAB „Gerintė“ perleido UAB „Intractus“ nuosavybėn už 910 000 Lt sumą nekilnojamuosius daiktus, turi būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo, kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi turtas UAB „Intractus“ buvo parduotas už daug mažesnę nei jo rinkos kaina. Ieškovas nurodė, jog pagal UAB „Verslavita“ 2008 m. balandžio 10 d. turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. N-08-209 minėto turto rinkos vertė buvo 2 720 000 Lt, tuo tarpu 2011 m. liepos 11 d. įvykusiose varžytynėse šis turtas buvo parduotas už beveik tris kartus mažesnę kainą (910 000 Lt).

Be to, ieškovo įsitikinimu, turtas perleistas didžiausio BUAB „Gerintė“ kreditoriaus AB bankui DNB antrinei įmonei UAB „Intractus“, todėl sandoris pripažintinas negaliojančiu ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Didžiausias kreditorius, AB bankas DNB, BUAB „Gerintė“ kreditorių 2010 m. liepos 20 d. ir 2011 m. gegužės 20 d. susirinkimuose esmingai įtakojo parduodamo turto pradinės kainos nustatymą, nesielgė sąžiningai ir sudarė sąlygas jo valdomai antrinei bendrovei UAB „Intractus“ 2011 m. liepos 11d. vykusiose varžytynėse BUAB „Gerintė“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus įsigyti už nepagrįstai žemą kainą. Pirkėjui UAB „Intractus“, jeigu jis būtų elgęsis sąžiningai, taip pat turėjo kilti abejonių, kodėl nekilnojamieji daiktai parduodami gerokai pigiau nei jų rinkos kaina, turėjo suprasti, kad toks sandoris pažeidžia BUAB „Gerintė“, jos kreditorių bei akcininkų teises ir teisėtus interesus, kadangi UAB „Intractus“ nesielgė atidžiai ir rūpestingai, jis, ieškovo įsitikinimu, negali būti laikomas sąžiningu turto įgijėju.

Ieškovas pabrėžė, jog BUAB „Gerintė“ 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 2 ir kitus dokumentus, ieškovas gavo 2011 m. rugsėjo mėnesį, todėl Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 24 straipsnio 5 dalyje nustatyto 14 dienų termino, skųsti kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus, jis nepraleido.

Atsakovas BUAB „Gerintė“ ir trečiasis asmuo bankroto administratorius UAB „Paltaja“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo skundžiami BUAB „Gerintė“ kreditorių susirinkimų, vykusių 2010 m. liepos 20 d. ir 2011 m. gegužės 20 d. nutarimai dėl įmonės nekilnojamojo turto pardavimo varžytynėse buvo priimti teisėtai, esant kreditorių susirinkimų kvorumui ir vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis. Skundų per įstatyme nustatytą terminą dėl nurodytų nutarimų nepateikta, todėl jie buvo privalomi bankrutavusios įmonės administratoriui ir visiems kreditoriams. Pirmosioms ir antrosioms varžytynėms turto pradinė pardavimo kaina buvo nustatyta, atsižvelgiant į turto buvimo vietą ir ekonominės krizės metu nekilnojamojo turto vertės kritimą. Ieškovo argumentas, kad, skelbiant varžytynes, turėjo būti vadovaujamasi 2008 m. liepos 11 d. nepriklausomų turto vertintojų ataskaita, atsakovo ir trečiojo asmens teigimu, atmestinas, nes tokia turto vertė jo pardavimo iš varžytynių metu neatitiko realios rinkos vertės.

           Atsakovas UAB „Intractus“ ir trečiasis asmuo AB bankas DNB su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas yra praleidęs terminą kreditorių susirinkimo priimtiems nutarimams ginčyti, todėl vien šiuo pagrindu ieškinio reikalavimai dėl kreditorių susirinkimų nutarimų pripažinimo negaliojančiais turėtų būti atmesti.

Šalių teigimu, ginčo turtas, kurį per viešąsias varžytynes įsigijo atsakovas, yra įkeistas bankui, todėl pirmiausia bankas, kaip BUAB „Gerintė“ hipotekos kreditorius, turi turtinį interesą, kad turtas būtų parduotas už kuo aukštesnę kainą. BUAB „Gerintė“ kreditorių nutarimai dėl turto pardavimo ir kainos nustatymo priimti 68,36 %  ir 75,56 % balsų dauguma, balsuojančių „prieš“ nutarimus - nebuvo, todėl akivaizdu, jog ieškovo ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimti teisėtai. Šalys pažymi, jog bankroto procese turtas yra realizuojamas per varžytines, todėl turto pardavimo kaina priverstinio jo realizavimo procese neatitinka laisvai rinkos sąlygomis sudaromų sandorių kainų ir yra gerokai mažesnė už rinkos kainą. Nagrinėjamu atveju turto pardavimo iš varžytynių kainos buvo nustatytos atsižvelgiant į aktualią turto vertę, nustatytą nepriklausomų vertintojų UAB „Liturta“. Aplinkybė, kad turtą įsigijo trečiojo asmens AB banko DNB dukterinė įmonė - UAB „Intractus“ įstatymų nenumatyta kaip pagrindas panaikinti turto pardavimo iš varžytynių aktą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino negaliojančiu 2011 m. gegužės 20 d. susirinkimo nutarimą, kuriuo nuspręsta parduoti BUAB „Gerintė“ nuosavybės teise priklausiusius nekilnojamuosius daiktus už 910 000 Lt kainą. Pripažino iš dalies negaliojančiu 2011 m. liepos 22 d. varžytinių aktą, kainos nustatymo dalyje, pagal kurį BUAB „Gerintė“ perleido UAB „Intractus“ nuosavybės teise nekilnojamuosius daiktus už 910 000 Lt. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, jog ieškovas praleido 14 dienų terminą 2010 m. liepos 20 d. ir 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimų nutarimams apskųsti, tačiau atsižvelgęs į tai, kad ieškovas kreipėsi į administratorių dėl informacijos suteikimo apie vykdomą bankroto procedūrą ir tik 2011 m. rugsėjo mėnesį gavo dokumentus, kuriuose užfiksuoti ginčijami BUAB „Gerintė“ kreditorių susirinkimo nutarimai, sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti terminą kreditorių susirinkimui apskųsti ir šį terminą atnaujintino.

Pasisakydamas dėl ginčijamo 2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, teismas pažymėjo, jog kreditorių susirinkime nustatyta pradinė turto pardavimo kaina - 1 300 000 Lt, buvo pakankamai reali, atitiko rinkos kainas ir ekonominę šalies situaciją, todėl atmetė ieškovo reikalavimą panaikinti 2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimą.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog kreditoriai nustatė aiškiai neteisingą, minimalią parduodamo turto kainą ir ginčijamas 2011 m. gegužės 20 d. susirinkime priimtas nutarimas prieštarauja bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėtiems interesams, todėl panaikintinas pradinės turto pardavimo kainos nustatymo dalyje. Teismo vertinimu, atsakovai neįrodė ir ekonomiškai nepagrindė kriterijų, kodėl reikėjo tiek esmingai sumažinti parduodamo turto kainą nuo 1 300 000 Lt iki 910 000 Lt. Teismas taip pat pažymėjo, jog apie varžytines buvo paskelbtas vienintelis skelbimas internete, turto pirkime dalyvavo tik antrinė kreditoriaus įmonė, kuri buvo geriausiai informuota apie parduodamą turtą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog byloje nustatyta CK 6.66 straipsnio sąlygų visuma: sandorį sudarė skolininkas bankrutuojanti UAB „Gerintė“ su atsakovu UAB „Intractus“ už AB DNB banko nustatytą parduodamo turto kainą, nors šio sandorio bankrutuojanti įmonė sudaryti būtent su UAB „Intractus“ neprivalėjo, ir nors turto įgijėjo UAB „Intractus“ kaltės ar nesąžiningų veiksmų nėra konstatuota, tačiau nustatė, jog ji gali būti preziumuojama taikant CK 6.67 straipsnio 7 dalies nuostatas.

Teismas nustatė, jog turto pardavimo iš varžytynių sandoris įvykdytas, pirkėjas visiškai atsiskaitė su BUAB „Gerintė“ už įsigytą turtą, gautos už įkeistą turtą lėšos išmokėtos įkaito turėtojui AB DNB bankui, todėl sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti restitucijos.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas V. Ž. apeliaciniu skundu prašo pakeisti 2012 m. gruodžio 12 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog 2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimo nustatyta parduodamo turto vertė – 1 300 000 Lt buvo pakankamai reali. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog turto pardavimo kaina 2010 m. liepos 20 d. buvo 1 698 000 Lt, be to bankroto administratorius 2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimui siūlė nustatyti 2 106 500 Lt turto vertę, jai pritarė BUAB „Gerintė“ kreditoriai, tačiau 1 300 000 Lt įmonės turto pardavimo kaina buvo nustatyta iš esmės AB DNB banko sprendimu.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra nustatyta nesąžiningų UAB „Intractus“ veiksmų. Apelianto teigimu, vien ta aplinkybė, jog teismui 910 000 Lt kainą už kurią UAB „Intractus“ įsigijo bankrutuojančios įmonės turtą, vertinus kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, paneigia UAB „Intractus“ sąžiningumą.

3. Teismui nusprendus, jog 2011 m. liepos 22 d. varžytinių aktas pripažintinas negaliojančiu kainos nustatymo dalyje, turėjo nuspręsti, jog visas 2011 m. liepos 22 d. varžytinių aktas negalioja ir taikyti restituciją, o laikius, jog ji negalima, teismas turėjo iš UAB „Intractus“ priteisti BUAB „Gerintė“ skirtumą tarp turto vertintojo nustatytos turto kainos ir už turtą sumokėtos sumos.

Atsiliepimu į ieškovo V. Ž. apeliacinį skundą atsakovas UAB „Intractus“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimo metu už 1 300 000 Lt turto pardavimo kainą balsavo kreditorių dauguma, nustatant pradinę pardavimo kainą buvo vadovaujamasi turto vertintojo UAB „Liturta“ turto vertinimo ataskaita, todėl 2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimu patvirtinta pirminė bankrutavusios įmonės turto pardavimo kaina laikytina realia ir pagrįsta.

2. Byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių UAB „Intractus“ sąmoningus veiksmus, įtakojusius bankrutuojančios įmonės turto pardavimą iš varžytinių už neprotingai mažą kainą, kas galėtų leisti konstatuoti atsakovo nesąžiningumą.

Atsakovas UAB „Intractus“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. gruodžio 12 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo AB DNB bankas pareiškė prisidėjimą prie atsakovo UAB „Intractus“ apeliacinio skundo, palaikė jame išdėstytus argumentus ir prašymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas praleido terminą teikti skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais ir bylos šalims prašant tuo pagrindu ieškinį atmesti, nesant ieškovo prašymo, praleistą terminą atnaujino, nors byloje esančių aplinkybių visuma patvirtina, jog ieškovas elgėsi nerūpestingai, nesidomėjo bankroto eiga ir procedūromis, nedalyvavo posėdžiuose ir nebalsavo dėl juose sprendžiamų klausimų, todėl minėtos aplinkybės nesudarė pagrindo teismui savo iniciatyva termino atnaujinti.

2. Teismas be teisinio pagrindo panaikino BUAB „Gerintė“ 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių komiteto nutarimą, kuriuo buvo nustatyta parduodamo turto kaina, bei pripažino negaliojančiu 2011 m. liepos 22 d. Turto varžytinių aktą kainos nustatymo dalyje. Turto pardavimo kaina kreditorių susirinkime buvo nustatyta remiantis kreditorių balsų dauguma, bei atsižvelgus, jog pirmose ir antrose varžytinėse už 1 300 000 Lt nustatytą kainą ketinančių pirkti parduodamą turtą neatsirado, o motyvai dėl to, jog administratorius nepakankamai informavo potencialius klientus apie varžytines, nesudaro pagrindo pripažinti dalį varžytinių akto negaliojančiu.

3. Bylos nagrinėjimo metu gauta turto vertinimo išvada turėjo būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nustatančiais turto vertę, nesuteikiant jai absoliučios įrodomosios galios.

4. Teismas, vertindamas UAB „Intractus“ sąžiningumą, neturėjo pagrindo taikyti CK 6.67 straipsnio 7 dalies, kadangi minėtas juridinis asmuo nėra susijęs jokiais valdymo ir kontrolės ryšiais su BUAB „Gerintė“. Be to, UAB „Intractus“ nesąžiningumas nėra įrodytas.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Intractus“ apeliacinį skundą ieškovas V. Ž. prašo skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas visą bylos nagrinėjimą laikėsi pozicijos, jog terminas skundui dėl kreditorių susirinkimų nutarimų pateikti nėra praleistas, tačiau teismui nusprendus kitaip, jis prašė terminą atnaujinti. Teismui nustačius jog ieškovas tik 2011 m. rugsėjo mėnesį susipažino su visa medžiaga apie ginčijamus kreditorių susirinkimus ir jų metu priimtus nutarimus, pagrįstai laikė, jog 2011 m. rugsėjo 13 d. teismui pateiktas ieškinys nepraleidus termino.

2. UAB „Intractus“ teigdamas, jog teismas be teisinio pagrindo pripažino negaliojantį 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, suabsoliutino kreditorių daugumos principą bei procedūrinių susirinkimo sušaukimo ir nutarimų priėmimo aspektus, nors esminis motyvas dėl ko pirmosios instancijos teismas nustatė kreditorių teisių pažeidimus buvo tai, jog kaina buvo nustatyta iš esmės dėl didžiausio bankrutuojančios įmonės kreditoriaus lemiamos įtakos.

3. Byloje esantys duomenys įrodo, jog AB banko DNB elgesys kreditorių susirinkimuose buvo nukreiptas tam, jog jo antrinė įmonė - UAB „Intractus“ už jiems priimtiną kainą įsigytų bankrutuojančios įmonės turtą, kas akivaizdžiai įrodo šių įmonių nesąžiningumą.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas BUAB „Gerintė“ atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Paltaja“ prašo ieškovo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo UAB „Intractus“ apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimą į apeliacinius skundus grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas pritaria UAB „Intractus“ nuomonei, jog teismas nepagrįstai, savo iniciatyva ir nesant šalies prašymo atnaujino ženkliai praleistą terminą skundui dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pateikti.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkime parduodamo turto vertė nustatyta tik remianti banko pageidavimu, nors byloje esanti medžiaga patvirtina, jog minėtai kainai pritarė visi susirinkime dalyvavę kreditoriai. Be to, kreditorių susirinkimo nutarimai naikinami tuo atveju, jei nustatomi esminiai procedūriniai pažeidimai, ko nagrinėjamu atveju nebuvo.

3. Teismas nepagrįstai suabsoliutino byloje atliktos turto vertės nustatymo ekspertizės išvadą, nors teismų praktika įgalima atkreipti dėmesį į ne į parduodamo turto įvertinimą, bet realią vertę už kurį ji gali būti parduota bei į tai ar yra potencialių pirkėjų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Byloje iš esmės kilo ginčas, ar BUAB „Gerintė“ kreditorių susirinkimų metu priimti nutarimai dėl įmonės įkeisto turto pardavimo kainos, nepažeidžia bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių bei turtinių interesų ir neprieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog UAB „Gerintė“ 2010 m. vasario 26 d. buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Paltaja“. 2010 m. liepos 20 d. įvyko BUAB „Gerintė“ kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo svarstomi klausimai dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainų ir tvarkos nustatymo. Kreditoriai nutarė, jog BUAB „Gerintė“ priklausančio ir kreditoriui AB bankui DNB įkeisto nekilnojamojo turto: administracinio pastato, cecho ir kiemo statinių, esančių adresu J.Basanavičiaus g. 103, Šiauliai, kaip turto komplekso pradinė pardavimo varžytinėse kaina nustatoma 1 300 000 Lt. Apelianto V. Ž. teigimu, minėta kaina neatitiko realios jo vertės pardavimo metu, kuri apelianto teigimu 2010 m. liepos 20 d. buvo 1 698 000 Lt. Be to, apelianto teigimu, bankroto administratorius 2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimui siūlė nustatyti 2 106 500 Lt turto pardavimo kainą, kuriai pritarė BUAB „Gerintė“ kreditoriai, tačiau 1 300 000 Lt įmonės turto pardavimo kaina buvo nustatyta iš esmės pagrindinio įmonės kreditoriaus AB banko DNB sprendimu.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto vertinimais. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės nekilnojamasis bei įkeistas turtas, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, parduodamas iš varžytynių, vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintu Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašu (toliau tekste – Aprašas). Aprašo 7 punktas bei ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas numato, jog pradinę įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str.). Įstatymai ir lydimieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų, tačiau, bet kokiu atveju, kreditorių susirinkimui priimant nutarimą dėl įmonės turto pardavimo būdo, tvarkos ir kainos nustatymo, turi būti nustatytas toks turto pardavimo būdas, turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus. Visais atvejais svarbu nustatyti, ar ginčijamu nutarimu nustatyta įkeisto ir kito bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka yra ekonomiškai pagrįsta ir geriausiai atitinka visų kreditorių teisėtus lūkesčius bei interesus patenkinti jų finansinius reikalavimus (ĮBĮ 3 str., 34 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-788/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog prieš 2010 m. liepos 20 d. BUAB „Gerintė“ kreditorių susirinkimą bankroto administratorius supažindino įmonės kreditorius su numatomais kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimais bei siūloma nustatyti įmonės parduodamo turto verte. Nustatant parduodamo turto vertę buvo remtasi turto vertintojo UAB „Litura“ 2010 m. balandžio 30 d. turto vertės pažyma, pagal kurią turto komplekso rinkos kaina 2010 m. balandžio 30 d. buvo 992 000 Lt, tuo tarpu likvidacinė vertė - 694 000 Lt (t. 1, b.l. 69-86). Tačiau nepaisant turto vertintojo nurodytos parduodamo turto rinkos ir likvidacinės vertės, kreditorių susirinkimas nustatė didesnę pradinę parduodamo turto kainą - 130 000 Lt (t. 1, b.l. 66-68). Apelianto V. Ž. teigimu, kreditorių susirinkimui buvo siūloma 2 106 500 Lt turto pardavimo kaina (t. 3, b.l. 58), kuriai ir pritarė kreditoriai, tačiau nepaisant to, didžiausio bankrutuojančios įmonės kreditoriaus AB banko DNB įtakoje buvo nustatyta žymiai mažesnė parduodamo turto kaina.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog administratorius pranešdamas kreditoriams apie planuojamo susirinkimo metu svarstytinus klausimus pateikė kreditoriams Priedą Nr. 3, kuriame išskyrė parduodamo bankui įkeisto turto pardavimo kainą (2 106 500 Lt) ir likutinę vertę (1 365 838,40 Lt) (t. 3, b.l. 58). Likutinė vertė atspindi realią į įmonės balansą įrašyto turto vertę, įvertinus jo nusidėvėjimą. Todėl akivaizdu, jog administratoriaus pateiktame pranešime, siūloma nustatyti turto pradinė pardavimo kaina ir buvo jo likutinė vertė, t.y. 1 365 838,40 Lt, kuri yra artima kreditorių daugumos pritartai pradinei turto pardavimo kainai – 1 300 000 Lt. Be to, byloje nėra duomenų jog kreditoriai ginčijo 2010 m. liepos 20 d. susirinkimo metu priimtus nutarimus, ar teigė, jog jie neatitiko jų balsavime raštu išreikštos pozicijos.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, jog skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas naikintinas ir dėl to, jog jo priėmimas buvo lemtas tik didžiausio bankrutuojančios įmonės kreditoriaus AB banko DNB. Pripažinti neteisėtu nutarimą, už kurį balsavo didžiausias kreditorius, dėl to, kad būtent jis balsavo už tokį nutarimą, nenustačius šio kreditoriaus siekio tokiu balsavimu nesąžiningai patenkinti vien tik savo interesą kitų kreditorių interesų sąskaita, būtų neteisinga, kaip ir priešingai – būtų neteisinga be pakankamai rimto pagrindo naikinti kreditorių susirinkime priimtus sprendimus pagal vieno nesutinkančio su jais kreditoriaus skundą, tokiu būdu galimai pažeidžiant daugumos kitų kreditorių interesus. Be to, teisminėje praktikoje taip pat nurodyta, kad vien ta aplinkybė, kad dominuojantis vienas kreditorius nulemia nutarimo priėmimą, net kai kiti likę kreditoriai nepritaria tokiam nutarimui, nereiškia ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos nesilaikymo, priešingai, įstatyme teisėtu nutarimo priėmimu įvardijamas nutarimo priėmimas visų balsų (absoliučia) dauguma nepaisant to, kiek kreditorių sudaro turinčių balsų daugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012).

Apeliantas nesutikdamas su 2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimo metu nustatyta parduodamo turto pradine verte taip pat nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu atlikta ekspertizė įrodė, jog 2010 m. liepos 20 d. bendra ketinamo parduoti turto vertė buvo 1 698 000 Lt (t. 2, b.l. 132). Skirtumas tarp kreditorių susirinkimu pritartos pradinės pardavimo kainos ir bylos nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės nustatytos vertės sudaro 398 000 Lt. Tokį skirtumą įvardinti kaip visiškai nežymų nebūtų tikslu, tačiau teigti, kad toks kainų skirtumas yra esminis, taip pat nėra pagrindo, kadangi turto rinkos kaina yra tokia, už kurią daiktas nuperkamas, o ne kuria įvertinamas. Be to, turto rinkos kainos nustatymas yra kreditorių susirinkimo išimtinė kompetencija, todėl kreditoriai nėra įpareigoti visais atvejais vadovautis turto eksperto pateikta parduodamo turto rinkos verte. Sprendžiant dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo nustatyta turto pardavimo kaina, teisėtumo ir pagrįstumo, reikia vadovautis ne vien aplinkybe, kad ginčo nagrinėjimo teisme metu teismo ekspertas pateikė išvadą dėl didesnės turto vertės negu buvo nustatyta kreditorių, bet reikia įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su kreditorių susirinkime nustatytos kainos pagrįstumu susirinkimo nutarimo priėmimo ir turto pardavimo varžytynėse metu. Parduodant turtą varžytynėse kreditoriai nustato realiai rinkoje esančią kainą, kuri yra siūloma už turtą ir įvardija šią kainą kaip minimalią, o ne maksimalią. Tuo pačiu nevaržomos varžytynėse dalyvaujančių pirkėjų teisės, nes jie visuomet gali pasiūlyti didesnę kainą. Kitaip sakant, pradinės turto pardavimo varžytynėse kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Jei potencialūs turto pirkėjai vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, egzistuos stipri pirkėjų konkurencija ir varžytynėse parduodamo objekto kaina išaugs (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-538/2013). Nagrinėjamu atveju, nei pirmose, nei antrose varžytinėse nedalyvavo ir jose siūlomu turtu nesidomėjo nė vienas asmuo, todėl nepardavus turto už kreditorių susirinkimu nustatytą vertę -1 300 000 Lt, akivaizdu, jog parduoti turtą už vertintojo nurodytą rinkos vertę - 1 698 000 Lt, atsižvelgus į turto paklausą, būtų neįmanoma.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apelianto pateikta UAB „Verslavita“ 2008 m. balandžio 10 d. Patalpų vertinimo ataskaita, pagal kurią viso vertinamo nekilnojamojo turto, esančio J.Basanavičiaus g. 103, Šiauliai, turto rinkos vertė vertinimo dieną sudarė 2 720 000 Lt (t. 1, b.l. 127), kadangi joje pateikta turto vertė nustatyta 2008 m. balandžio 10 d., vadinasi, laikytina neaktualia, sprendžiant dėl turto vertės 2010 m. liepos 20 d., atsižvelgiant į tai, kad, nekilnojamojo turto kainos Lietuvos Respublikoje dėl 2008 m. pabaigoje įvykusios finansinės krizės žymiai pakito mažėjimo linkme.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada bei apelianto UAB „Intractus“ nuomone, jog 2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimo metu nustatyta pradinė turto pardavimo kaina – 1 300 000 Lt buvo reali, nepažeidė kreditorių bei bankrutuojančios įmonės interesų, todėl teisinio pagrindo naikinti susirinkimo metu priimtų nutarimų dėl parduodamo turto tvarkos ir kainos nustatymo nėra pagrindo.

            2010 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimo metu nusprendus parduoti už 1 300 000 Lt pradinę turto pardavimo kainą BUAB „Gerintė“ įkeistą nekilnojamąjį turtą, bankroto administratorius, laikydamasis Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 8 punkto nuostatų reikalavimų, perdavė Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau tekste - Departamentas) duomenis apie ketinamas skelbti varžytines ir jose parduodamą turtą (t. 3, b.l. 74-75). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi reikalavimo apie pardavimą iš varžytinių paskelbti spaudoje, todėl sprendė, jog apie vykdomas varžytines ir parduodamą turtą suinteresuoti asmenys buvo menkai informuoti, kas lėmė tai, jog nei pirmose, nei antrose varžytinėse nebuvo asmenų susidomėjusių parduodamu turtu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Aprašo 8 punktas, kuriuo vadovaujantis bankroto administratorius vykdė turto pardavimą iš varžytinių, nenumato privalomo informavimo apie vykdomas varžytines visuomenės informavimo priemonėse. Kreditorių susirinkimui paliekama tik teisė pavesti bankroto administratoriui papildomai apie vykdomas varžytinėse paskelbti ir kitose interneto svetainėse, taip pat periodiniuose ar kituose leidiniuose, kadangi dažnai dėl riboto bankrutuojančios įmonės biudžeto, papildomas informacijos paskelbimas viešose visuomenės informavimo priemonėse yra finansiškai netikslingas. Atsižvelgiant į tai, 2010 m. liepos 20 d. vykusio susirinkimo metu nebuvo svarstyta galimybė skelbti apie vykdomas varžytines spaudoje (t. 1, b.l. 66-68). Neįvykus nei pirmoms, nei antroms varžytinėms, remiantis Aprašo 33 punktu buvo sušauktas 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo svarstoma dėl tolesnės įkeisto bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos nustatymo. Kreditoriai 75,56 procentų balsų dauguma pritarė turto pardavimui už 910 000 Lt kainą. Minėto susirinkimo 2.5. punktu buvo nutarta apie skelbiamas varžytines informuoti ne tik internete, bet ir spaudoje (t. 1, b.l. 11-12). Bylos medžiaga patvirtina, jog po įvykusio kreditorių susirinkimo bankroto administratorius ne tik pateikė pranešimą apie varžytines Departamentui, bet ir paskelbė apie vykdomas varžytines spaudoje (t. 3, b.l. 110). Išdėstytų aplinkybių visuma paneigia pirmosios instancijos išvadas dėl netinkamo informavimo apie vykdomą bankrutuojančios įmonės pardavimą ir neleidžia teigti, jog apie turto pardavimą geriausiai buvo informuotas tik atsakovas.

            Pirmosios instancijos teismo teigimu, 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimo metu nustatyta turto kaina buvo gerokai žemesnė, nei turto rinkos kaina, o kreditorių susirinkimas nepagrindė, kodėl buvo būtina tiek esmingai sumažinti turto kainą, todėl pripažino 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dalį, kuria buvo nustatyta 910 000 Lt perleidžiamo turto kaina, negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą bei įkeisto turto pardavimo aplinkybes, negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pirmiausia pažymėtina tai, jog nustatyta turto pardavimo kaina, nepavykus turto parduoti iš pirmųjų varžytinių – antrosioms varžytinėms nebuvo mažinama (t. 1, b.l. 67). Tik nepardavus turto už nustatytą kainą antrosiose varžytinėse, remiantis Aprašo 30 punktu, siekiant nevilkinti bankroto procedūrų, buvo sprendžiamas klausimas dėl turto pardavimo kainos mažinimo. Skundžiamu 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimu turto pardavimo kaina buvo sumažinta 30 procentų lyginant su pirmine nustatyta kaina (nuo 1 300 000 Lt iki 910 000 Lt) (t. 1, b.l. 11-12). Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu atlikta ekspertizė nustatė, jog 2011 m. liepos mėnesį minėto turto likvidacinė pardavimo kaina buvo 1 110 000 Lt (t. 2, b.l. 132), t.y. 19 procentų mažesnė nei nustatyta kreditorių susirinkimu.

Kaip minėta, byloje yra atliktas parduoto turto vertinimas, kur turto likvidacinė vertė 2010 m. balandžio 30 d. nustatyta 694 000 Lt. Akivaizdu, kad esant ekonominei krizei turto vertė objektyviai negalėjo pakilti. Tai rodo, kad turto vertinimas neatspindi realios rinkos padėties, nes ją nustato rinka, o ne vertinimas. Parduodamo turto kainos pokyčius (mažėjimą) lemia rinkos pokyčiai, pasiūla bei paklausa suformuoja ir nustato paduodamo turto kainą jo pardavimo metu. Nagrinėjamu atveju, turto nepavyko parduoti du kartus, taigi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog turtą buvo realu parduoti už didesnę kainą. Be to, tiesioginį teisinį suinteresuotumą dėl to, kokia kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, turi kreditoriai, kurie jį realizuoja, veikdami per kreditorių susirinkimą. Paprastai kuo didesne kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai, todėl nėra pagrindo manyti, jog kreditoriai, būdami labiausiai suinteresuoti už kuo didesnę sumą parduoti įmonės turtą ir patenkinti savo reikalavimus, būtų sąmoningai nustatę nepagrįstai žemą turto pardavimo kainą. Už 910 000 Lt pardavimo kainą balsavo net 75,56 procentai kreditorių, tarp jų ne tik pagrindinis įmonės kreditorius, bet ir kiti 4 kreditoriai (t. 1, b.l. 11-12), todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl kreditorių susirinkimo metu nustatytos nepagrįstai žemos parduodamos turto kainos, kurios nustatymą įtakojo didžiausias įmonės kreditorius, laikytinos nepagrįstomis. Žema pradinė turto pardavimo kaina nėra kliūtis pakelti varžytinėse parduodamo turto kainą ir taip nustatyti rinkos kainą. Nagrinėjamu atveju varžytinėse dalyvavo tik vienas dalyvis. Tai rodo, kad parduodamas turtas rinkoje nėra paklausus ir negalėtų būti parduotas už aukštesnę kainą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog bankroto procese parduodamas turtas privalo būti parduotas, tam, kad būtų galima baigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Tuo turto realizavimas bankroto procese skiriasi nuo turto pardavimo iš varžytinių, vykdomo CPK XLIX tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą – kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2010). Todėl kreditorių susirinkimas bankroto proceso metu spręsdamas bankrutuojančios įmonės turto pardavimo klausimus, privalo nustatyti tokią parduodamo turto kainą ir tvarką, kuri geriausiai atitiks visų įmonės kreditorių interesus ir sudarys galimybę maksimaliai patenkinti jų finansinius reikalavimus. Parduodamo turto pardavimo kaina turėtų būti protinga, už kurią būtų realu parduoti bankrutavusios įmonės turimą turtą esamomis ekonominėmis sąlygomis ir ji turi atitikti kreditorių interesus patenkinti finansinius reikalavimus, tuo pačiu užtikrinti operatyvų bankroto procesą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog nė vienas iš kreditorių nesutiko parduodamo turto perimti nei už pirminę, nei už sumažintą turto pardavimo kainą. Apeliantui V. Ž. nebuvo kliudoma surasti pirkėją, kuris už parduodamą turtą mokėtų brangiau, negu nustatė kreditoriai. Pateiktame apeliaciniame skunde apeliantas mini, jog šiuo metu parduotam turtui yra potencialus pirkėjas, kuris įsigytų turtą už žymiai aukštesnę, nei parduota, kainą, tačiau minėtus teiginius pagrindžiantys duomenys bei įrodymai, nepateikti, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto teiginius vertintina kaip nepagrįstus.

Atsižvelgiant į nurodytų bylos aplinkybių visumą bei įvertinus, kad kreditorių susirinkimo ir teismo eksperto nustatytų kainų skirtumas nėra esminis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad 2011 m. gegužės 20 d. kreditorių susirinkimo nustatyta turto pardavimo kaina buvo netinkama, neatitiko teisingumo kriterijaus ar pažeidė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino skundžiamo susirinkimo nutarimą dėl turto pardavimo kainos nustatymo, dėl ko sprendimas šioje dalyje naikintinas, o ieškinio reikalavimas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog 2011 m. liepos 22 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktas, kainos nustatymo dalyje, laikytinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu neteisingos. Visų pirma pažymėtina, jog actio Pauliana instituto tikslas – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimų patenkinimą. Šiuo atveju kalbama apie sandorius, sudarytus įmonės valdymo organų narių iki įmonei iškeliant bankroto bylą, kurie galimai įtakojo įmonės nemokumą ar apsunkino jos finansinę situaciją. Todėl ir taikant šį institutą ginčijami tik sandoriai, sudaryti iki bankroto bylos iškėlimo. Be to, ieškinius šiuo pagrindu gali teikti ne sandorio šalis, bet kreditorius, t.y. trečiasis asmuo, kurio teisės ir teisėti interesai ginčijamu sandoriu buvo galimai pažeisti. Tuo tarpu jau pati Įmonių bankroto proceso paskirtis ir pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus. Dėl bankroto procedūrų metu sudaromų sandorių paprastai priimamas kreditorių pritarimas, o jų siekis - užtikrinti kreditorių turtinių reikalavimų patenkinimą. Todėl bankroto procedūrų metu sudarytą sandorį ginčijant vienam iš kreditorių, t.y. sandorio šaliai, CK 6.66 straipsnyje numatytas sandorių negaliojimo pagrindas negali būti taikomas. Sandoriai, sudaromi bankroto procedūros metu, teisėjų kolegijos manymu, gali būti ginčijami bendrais sandorių negaliojimo pagrindais, bet ne CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju kitu, negu aptarta, sandorių negaliojimo pagrindu Turto pardavimo iš varžytinių akto ieškovas neginčijo, byloje nėra nustatyta administratoriaus ar atskirų kreditorių bei atsakovo susitarimų, galėjusių turėti įtakos sandorio sudarymui ir jo sąlygoms, todėl ieškinio reikalavimas pripažinti Turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas.

Ieškinio reikalavimus atmetus ir pripažinus, jog ieškovo ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai ir juose nustatyta parduodamo turto tvarka ir kaina yra teisėti, o turto perleidimo sandoris nenuginčytas ir galiojantis, apeliacinio skundo argumentai dėl termino ginčyti kreditorių susirinkimo nutarimus, lemiamos reikšmės ginčo nagrinėjimui neturi ir neįtakoja apeliacinio teismo išvadų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinių skundų argumentų nepasisako, kaip teisiškai nereikšmingų.

Bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, jis keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje. Ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patyrė 5 500 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas (2 000 Lt už advokato suteiktas paslaugas ir 3 500 Lt už atliktą nekilnojamojo turto vertės nustatymo ekspertizę) (t. 2, b.l. 112, t. 3, b.l. 13-14). Apie išlaidas, patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, ieškovas įrodymų nepateikė. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek atsakovas UAB „Intractus“, tiek trečiasis asmuo AB bankas DNB buvo atstovaujami to paties advokato, tačiau duomenys apie patirtas teisinės pagalbos ir atstovavimo išlaidas buvo pateiktos tik trečiojo asmens, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pateikti duomenys apie 3 630 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, pagrindžia AB banko DNB patirtas išlaidas (t. 3, b.l. 39-40). Atsakovas UAB „Intractus“ pateikė įrodymus apie 144 Lt dydžio žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą, sumokėjimą (t. 3, b.l. 150). Apeliacinės instancijos teismui apelianto V. Ž. apeliacinį skundą bei ieškinį atmetus, o atsakovo UAB „Intractus“ apeliacinį skundą tenkinus, iš ieškovo atsakovo bei trečiojo asmens naudai priteistinos bylos nagrinėjimo teisme metu patirtos išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 144 Lt bylinėjimosi išlaidų suma. Vadovaudamasi Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, teismo kolegija konstatuoja, kad trečiojo asmens AB banko DNB patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, neviršija nustatytos maksimalios už tokias paslaugas priteistinos sumos (Rekomendacijų 7 bei 8.11 punktai), todėl iš ieškovo trečiajam asmeniui priteistinos 3 630 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 str., 93 str., 96 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti ieškovo V. Ž. apeliacinį skundą.

Tenkinti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Intractus“ apeliacinį skundą.

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalis, kuriomis išspręsti klausimai dėl 2011 m. gegužės 20 d. bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gerintė“ kreditorių susirinkimo nutarimo dalyje dėl parduodamo turto kainos nustatymo ir 2011 m. liepos 22 d. Turto pardavimo iš varžytinių akto, kainos nustatymo dalyje, pripažinimo negaliojančiais, ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių, išdėstant jas taip:

„Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo V. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Intractus“, į.k. 302424698, naudai 144 Lt (vieno šimto keturiasdešimt keturių litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o trečiojo asmens akcinės bendrovės banko DNB, į.k. 112029270, naudai 3 630 Lt (trijų tūkstančių šešių šimtų trisdešimties litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                                                                            Vytas Milius

                                                                                                            Vigintas Višinskis