Civilinė byla Nr. 3K-3-305-248/2015                                                                  

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00871-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.1; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. T. ir S. T. ieškinį atsakovui D. M. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – J. U.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutartinius teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai.

              Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti jiems iš atsakovo 162 271 Lt (46 996,93 Eur) skolos: 33 700 Eur, pervestus į atsakovo sąskaitą, ir 50 000 Lt (14 481 Eur), investuotus į atsakovo namų valdos pagerinimą, bei 5 proc. dydžio metines palūkanas, apskaičiuotas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovai nurodė, kad atsakovas ilgą laiką (apie 10 metų) draugavo su jų dukterimi J. U. ir su ja bei jų sūnumi nuo 2002 metų gyveno Airijoje. Atsakovas, gavęs paskolą iš AB SEB banko, 2005 m. Lietuvoje įsigijo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą. Ieškovų teigimu, atsakovas, siekdamas sumažinti bankui mokėtinas palūkanas, paprašė ieškovų paskolinti pinigų, todėl nuo 2008 m. spalio mėnesio iki 2010 m. rugsėjo mėnesio ieškovai pervedė į atsakovo sąskaitą 33 700 Eur. Ieškovai nurodė, kad jie pasitikėjo atsakovu, todėl nesudarė su juo rašytinės paskolos sutarties. Ieškovai reikalavo, kad atsakovas grąžintų jiems skolą, tačiau atsakovo finansinė padėtis buvo prasta, nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2010 m. balandžio mėn. jis neturėjo darbo ir pajamų. Dėl to atsakovas pasiūlė ieškovams grąžinti paskolą nekilnojamuoju turtu – jam nuosavybės teise priklausančia namų valda, kurioje ieškovai jau gyveno. Ieškovai pažymėjo, kad jie investavo į atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimą 50 000 Lt (14 481 Eur) (nupirko baldus, sutvarkė aplinką, pastatė kiemo vartus, tvorą, apšiltino namo sieną ir kt.). 2011 m. pavasarį, pašlijus ieškovės dukters ir atsakovo santykiams, atsakovas pradėjo vengti bendravimo. 2011 m. balandžio 24 d. Kauno 17-asis notarų biuras atsiuntė ieškovams atsakovo, atstovaujamo A. P. M. (jo tėvo), pranešimą, kuriame pareikalauta, kad per tris mėnesius nuo laiško gavimo ieškovai išsikeltų iš atsakovui priklausančio gyvenamojo namo, informavo, jog atsakovas ketina parduoti jam nuosavybės teise priklausančią valdą. Kadangi atsakovas ir jo įgaliotas asmuo su ieškovais nesikalbėjo dėl paskolos grąžinimo, tai derybas dėl paskolos grąžinimo tvarkos ir terminų vedė šalių advokatai. Derybų metu atsakovo įgaliotas atstovas A. P. M. informavo, kad yra įgaliotas pripažinti, jog ieškovai paskolino jo sūnui 46 100 Eur, kuriuos atsakovas grąžins pardavęs nekilnojamąjį turtą, pateikė sutarties projektą. Ieškovams buvo pasiūlyta įsigyti turtą už 500 000 Lt (144 810 Eur). Ieškovai su pasiūlymu nesutiko, pasiūlė pateiktą sutarties projektą pakeisti – nustatyti paskolos grąžinimo terminą, taip pat galimybę jį pratęsti. Tačiau tolesnės derybos nutrūko, advokatei I. Kurauskienei informavus, kad atsakovas atsisakė derybų ir nutraukė atstovavimo sutartį. 2011 m. rugsėjo 2 d. ieškovai, remdamiesi CK 6.53 straipsnio 2 dalimi, išsiuntė atsakovui rašytinį raginimą per septynias dienas nuo raginimo gavimo grąžinti skolą, tačiau nustatytu terminu skola negrąžinta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovams iš atsakovo 25 000 Lt (7240,50 Eur), investuotus į atsakovo turtą, ir 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. lapkričio 22 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimą priteisti jiems iš atsakovo 33 700 Eur skolą, sprendė, kad šalių nesieja paskolos teisiniai santykiai; nustatė, kad ieškovai nuo 2008 m.            spalio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. pervedė į atsakovo banko sąskaitą 33 700 Eur (2008 m. spalio 24 d. – 5000 Eur, 2008 m. spalio 24 d. – 5000 Eur, 2008 m. gruodžio 24 d. – 5000 Eur, 2008 m. gruodžio 29 d. – 8700 Eur, 2010 m. birželio 16 d. – 5000 Eur, 2010 m. rugpjūčio 2 d. – 5000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydami „sąskaitos papildymas“ arba „papildymas“), tačiau nepateikė rašytinės paskolos sutarties ar kitokio dokumento, patvirtinančio atsakovo įsipareigojimą grąžinti pinigus. Teismo nuomone, ieškovų pateiktuose grynųjų pinigų pervedimo kvituose ir mokėjimo nurodymuose, kuriais grindžiamas paskolos suteikimas trejų metų laikotarpiu, nurodyta mokėjimo paskirtis „papildymas“ arba „sąskaitos papildymas“ išreiškia ieškovų valią papildyti sąskaitą, o ne paskolinti pinigus. Teismas nurodė, kad byloje nepaneigtas atsakovo paaiškinimas, jog ieškovė        A. T. įnešdavo į atsakovo sąskaitą jo paties pinigus, kuriuos jis perduodavo ieškovei, kai ji lankydavo dukterį ir anūką Airijoje. Teismo nuomone, ieškovų teiginį, kad jie skolino pinigus atsakovui, nes jo finansinė padėtis buvo prasta, paneigia atsakovo pateikti jo pajamų įrodymai (nuo 2003 iki 2010 m. atsakovas uždirbo 213 289,68 Eur, o 2008 m., kai ieškovai pervedė į atsakovo sąskaitą 23 700 Eur, atsakovas uždirbo daugiausiai – 44 373 Eur). Teismas nurodė, kad, anot ieškovės A. T., atsakovas 2009 m. vasario mėnesį neteko darbo ir pajamų, tačiau ieškovai jau 2008 metais įnešė į atsakovo sąskaitą 23 700 Eur ir dar 10 000 Eur – 2010 m. antroje pusėje. Atsakovo testamento, kuriame jis nurodė, kad palieka įsigytą namą ieškovės dukteriai J. U., teismas nepripažino įrodymu, patvirtinančiu, jog atsakovas pripažįsta skolą, nes testamentas surašytas 2008 m. liepos 31 d., o pinigus ieškovai pradėjo pervedinėti atsakovui tik 2008 m. spalio mėnesio pabaigoje. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovų ir atsakovo atstovai vedė derybas dėl skolos grąžinimo, tačiau jos nutrūko, todėl taip pat nepatvirtina, jog atsakovas pripažįsta skolą.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo priteisti jiems iš atsakovo 50 000 Lt            (14 481 Eur), investuotų į atsakovo turtą, pagrįstumo, nustatė, kad ieškovai pagerino atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pagerinimų vertė –  50 000 Lt (14 481 Eur), todėl, atsižvelgdamas į šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, priteisė ieškovams iš atsakovo 25 000 Lt (7240,50 Eur).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovo apeliacinius skundus, 2014 m. liepos 15 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą, naujai išdėstė jo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad ieškinys tenkintinas iš dalies; ieškovams iš atsakovo priteistina po 58 179,68 Lt (16 850 Eur) skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo nurodytos sumos nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kita ieškinio dalis netenkintina; paskirstė šalių ir valstybės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje neginčijama, jog ieškovai mokėjimo nurodymais pervedė į atsakovo sąskaitą 33 700 Eur, sprendė, jog jie įrodė pinigų perdavimo, kaip būtinosios paskolos sutarties sąlygos, faktą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis); pasisakydama dėl įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas įsipareigojo nurodytą sumą ieškovams grąžinti, nurodė, jog byloje pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, patvirtinantis, jog šalys, atstovaujamos advokatų, vedė derybas dėl atsakovo įsipareigojimų ieškovams. Byloje nėra ginčo, kad šių derybų metu atsakovui atstovaujanti advokatė I. Kurauskienė atsiuntė ieškovų atstovei sutarties projektą, kurioje atsakovas pripažįsta, jog ieškovė A. T. paskolino atsakovui 46 100 Eur, tarp jų – byloje pateiktais grynųjų pinigų pervedimo kvitais ir mokėjimų nurodymais ieškovų atsakovui pervestus 33 700 Eur. Teisėjų kolegija sutiko su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nurodytas sutarties projektas neturi įrodomosios reikšmės. Atsakovas neginčijo, kad šią sutartį rengė jam atstovaujanti advokatė, taip pat kad jam buvo pateiktas sutarties projektas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors nurodyta sutartis šalių nepasirašyta ir tiesiogiai nesukuria joms teisių bei pareigų, tačiau faktas, jog sutarties projektą rengė atsakovui atstovaujanti advokatė, kuriai informaciją apie sutartyje nurodytą sumą turėjo pateikti atsakovas (ar, kaip įgaliotas asmuo, jo tėvas), reiškia, kad atsakovas tam tikru metu pripažino savo skolinį įsipareigojimą ieškovams (CPK 185 straipsnis), todėl sprendė, jog byloje įrodytas atsakovo įsipareigojimas grąžinti ieškovams jam pervestas lėšas.

Teisėjų kolegija atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus, kad ieškovų jam pervestos lėšos priklausė jam pačiam ir buvo perduotos ieškovei A. T., kuri jas įneštų į atsakovo sąskaitą. Byloje pateikti grynųjų pinigų pervedimo kvitai ir mokėjimų nurodymai patvirtina, kad į atsakovo sąskaitą pervesti pinigai buvo ieškovų; kvitų ir pavedimų mokėjimo paskirtyje nenurodyta, kad mokėtojas – atsakovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ieškovė lankydavo dukterį ir anūką Airijoje, su kuriais gyveno atsakovas, savaime nepatvirtina fakto, jog atsakovas perduodavo savo pinigus ieškovei, juolab kad jis turėjo banko sąskaitą Airijoje, iš kurios galėjo pervesti lėšas į savo sąskaitą AB SEB banke, ir taip darė; tai, kad atsakovo pajamos, jam gyvenant Airijoje, buvo apie 2000 Eur per mėnesį, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jam ginčo lėšos nebuvo paskolintos; atsakovo teiginį, kad ieškovai neturėjo lėšų, kurias būtų galėję atsakovui paskolinti, paneigia byloje pateikta ieškovų buto pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad ieškovai 2006 m. balandžio 10 d. pardavė nuosavybės teise turimą butą už 145 000 Lt                         (41 994,90 Eur). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai ir atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovams 33 700 Eur skolą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovų investuota į atsakovo namų valdos pagerinimą suma (50 000 Lt (14 481 Eur) nevertintina kaip paskola, nes ieškovai neįrodė, jog pagerinimui skirtos lėšos buvo perduotos atsakovui; atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytų išlaidų atsakovo namų valdai pagerinti dydį, teisėjų kolegija sprendė, jog nurodytų išlaidų atlyginimas ieškovams iš atsakovo nepriteistinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 15 d. nutarties dalį, kuria priteista ieškovams iš atsakovo po 58 179,68 Lt (16 850 Eur) skolos ir 5 proc. dydžio palūkanos nuo nurodytos sumos nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; įpareigoti ieškovę A. T. grąžinti atsakovui 66 265,62 Lt (19 191,85 Eur), ieškovą S. T. – 69 403,62 Lt (20 100,68 Eur), Valstybinę mokesčių inspekciją – 84 Lt (24,33 Eur) išlaidų, sumokėtų į valstybės biudžetą, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovus ir kasatorių siejo paskolos teisiniai santykiai. Tokia išvada neatitinka paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, padaryta nukrypstant nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos        2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013, išaiškinta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda tada, kai šalys susitaria dėl atitinkamos pinigų sumos perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Taigi, esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Byloje nepateikta jokio rašytinio dokumento, kuris patvirtintų, kad šalys buvo sudariusios paskolos sutartį, kaip to reikalaujama pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį. Kasatoriaus nuomone, ieškovai turėjo įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui (kasatoriui) ir kad paskolos sutartis sudaryta (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik grynųjų pinigų įnešimas į kasatoriaus sąskaitą savaime nepatvirtina, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, juolab kad visuose pavedimuose (pinigų įnešimo kvituose) nurodyta mokėjimo paskirtis – „papildymas“ arba „sąskaitos papildymas“. Lėšos į kasatoriaus sąskaitą buvo įnešamos (pervedamos) įvairiomis sumomis skirtingu metu trejų metų (2008–2010) laikotarpiu, todėl, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad jos buvo skirtos papildyti sąskaitą, o ne paskolinti. Taigi, kasatoriaus teigimu, šiuo atveju nėra vieno iš būtinųjų paskolos elementų – kasatoriaus įsipareigojimo grąžinti lėšas. Kasatorius pažymi, kad ieškovai, reikalaudami grąžinti jam pervestas lėšas, galėjo remtis kitomis, ne paskolos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, tačiau jų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nenurodė, nors, remiantis civiliniame procese galiojančiais rungimosi ir dispozityvumo principais, būtent šalims tenka pareiga įrodyti jai svarbias aplinkybes, pateikiant reikšmingus įrodymus.

2. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje konstatuota, kad teismas, vertindamas įrodymų visetą, turi įsitikinti, jog pakanka duomenų daryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-l29/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio       4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; kt.). Byloje pateiktas iki bylos iškėlimo derybų metu kasatoriui atstovaujančios advokatės siųstas taikos sutarties projektas, kuriame nurodyta, kad kasatorius pripažįsta, jog ieškovai paskolino jam 46 100 Eur, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis pripažįsta skolą. Šis taikos sutarties projektas buvo išsiųstas kasatoriui atstovaujančios advokatės jos pačios iniciatyva tik kaip pavyzdinis derybų projektas. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė, ar advokatė turėjo įgaliojimus pateikti tokio turinio taikos sutarties projektą, byloje taip pat nėra įrodymų, kad šis sutarties projektas buvo derintas su kasatoriumi ar šis jam pritarė. Kasatorius pažymi, kad ieškovai grąžino jam sutarties projektą su pataisymais ir papildymais, o tokiu atveju taikytinas CK 6.178 straipsnis, kuriame nustatyta, jog atsakymas į ofertą, kai jame yra papildymų, išlygų ar kitokių ofertos sąlygų pakeitimų, laikomas ofertos atmetimu ir yra priešpriešinė oferta. Nagrinėjamu atveju nei kasatorius, nei jam atstovaujanti advokatė nepritarė ieškovų atsakymui į ofertą, kuriame buvo papildymų, išlygų ir kitokių ofertos sąlygų pakeitimų, todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažeidė CK 6.178 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai sprendė, kad kasatorius tam tikru metu pripažino savo skolinį įsipareigojimą ieškovams.

Apeliacinės instancijos teismas ginčui spręsti aktualiu laikotarpiu kasatoriaus gautų pajamų nevertino kaip įrodymo, patvirtinančio, kad jo turtinė padėtis buvo gera ir jam nereikėjo skolintis iš ieškovų, kurių pajamos buvo labai nedidelės (nuo 530 Lt (153,5 Eur) per mėnesį (2007 m.) iki     280 Lt (81,09 Eur) per mėnesį (2011 m.); taip pat netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kad ieškovė A. T. laikotarpiu, kai kasatoriaus banko sąskaita Lietuvoje buvo papildoma grynaisiais pinigais, daug kartų skrido į Airiją aplankyti jo ir savo dukters J. U., ir kad, prieš ieškovei grįžtant į Lietuvą, kasatorius iš savo sąskaitos Airijos banke išgrynindavo konkrečią sumą eurais, o jau po keleto dienų ieškovė įnešdavo tokią pačią sumą į kasatoriaus sąskaitą Lietuvos banke (pvz., 2008 m. spalio 17 d. kasatorius paėmė iš savo sąskaitos Airijoje 10 000 Eur, o po 7 dienų, A. T., grįžusi į Lietuvą, kartu su S. T. įnešė du kartus po 5000 Eur į kasatoriaus sąskaitą Lietuvos banke). Kasatoriaus teigimu, tokia praktika, kad užsienyje dirbantys asmenys, grįžę į Lietuvą, įneša užsienyje uždirbtus pinigus į sąskaitą paskoloms dengti, dažna, taip elgdavosi ir kasatorius, grįžęs į Lietuvą atostogauti.

Kasatoriaus nuomone, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis nepagrindė, kokiu tikslu perduodavo ieškovei lėšas, nors pats galėjo jas pervesti į  savo sąskaitą AB SEB banke, ir tai ne kartą darė. Byloje nustatyta, kad kasatorius 2005 m. rugpjūčio 16 d. gavo 116 000 Eur paskolą žemės sklypui ir namui įsigyti. Laikotarpiu nuo 2003 iki 2010 metų kasatorius uždirbo          213 289,68 Eur, t. y. vidutiniškai 26 661,21 Eur per metus, arba 2221,76 Eur per mėnesį. Taigi kasatorius, turėdamas pajamų ir būdamas rūpestingas asmuo, siekė kuo greičiau grąžinti bankui paskolą, todėl tiek pats, tiek per ieškovus pervesdavo pinigus į kreditoriaus AB SEB banko sąskaitą. Kasatorius pažymi, kad jam išduotos paskolos grąžinimo terminas – 2045 m. rugpjūčio 15 d.;       2008 m. jo uždarbis buvo didžiausias – 44 373 Eur, todėl jam nebuvo būtinybės skolintis iš ieškovų dėl neva prastos turtinės padėties.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Ieškovai nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai. Kasatorius neginčijo, kad gavo iš ieškovų pinigus, kuriuos panaudojo paskolai grąžinti. Ieškovų teigimu, pinigų pervedimas kasatoriui ir jo veiksmai šiuos pinigus priimant suteikia pagrindą spręsti, kad pinigus kasatorius gavo kaip paskolą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), išskyrus jeigu lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to, net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. A. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009). Dėl to kasatorius, neigdamas, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigus iš ieškovų jis gavo kitu pagrindu (CPK 178 straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovų nuo 2008 m. spalio mėnesio iki 2010 m. rugsėjo mėnesio į kasatoriaus sąskaitą pervesti 33 700 Eur vertintini kaip paskola. Ieškovų nuomone, apeliacinės instancijos teismas byloje pateiktus įrodymus, tarp jų – kasatoriaus advokatės pateiktą taikos sutarties projektą, įvertino, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių. Ieškovų teigimu, kasaciniame skunde keliami faktinių aplinkybių nustatymo klausimai, nors kasacinis teismas sprendžia tik teisės aiškinimo ir taikymo klausimus (CPK 346 straipsnis).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties sampratos ir jos sudarymo įrodinėjimo, kai paskolos teisinių santykių buvimas grindžiamas grynųjų pinigų pervedimo kvitais bei mokėjimo nurodymais

Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. v. L. P., bylos Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. T. v. N. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-5/2014). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nedetalizuojama, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai. Atsižvelgiant į tai, kad esminės paskolos teisinių santykių buvimą patvirtinančios sąlygos – paskolos dalyko paskolos gavėjo nuosavybėn perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos dalyką sudarančią pinigų sumą ar kiekį daiktų paskolos davėjui, darytina išvada, jog tam, kad būtų pripažinta, jog šalys buvo sudariusios rašytinę paskolos sutartį, joje turi būti aptartos šios sąlygos. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad ieškovai jų ir kasatoriaus paskolos teisinių santykių buvimą grindžia grynųjų pinigų pervedimo kvitais ir mokėjimo nurodymais, kuriais į kasatoriaus banko sąskaitą Lietuvoje nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. pervestos įvairios pinigų sumos (iš viso – 33 700 Eur), jų mokėjimo paskirtyje atitinkamai nurodant „sąskaitos papildymas“ arba „papildymas“. Byloje nėra šalių ginčo, kad šias lėšas kasatorius gavo, tačiau, kasatoriaus nuomone, jos nebuvo suteiktos kaip paskola, nes kasatorius neįsipareigojo jų ieškovams grąžinti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, padaryta netinkamai įvertinus byloje pateiktus įrodymus ir nukrypstant nuo įrodinėjimo taisyklių aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nurodytų kasacinio skundo argumentų, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009). Kartu pažymėta, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-368/2011). Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, darytina išvada, kad savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015). Kaip teisingai pažymi kasatorius, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.).

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes: 1) netinkamai įvertino byloje pateiktą sutarties projektą, kuriame kasatorius neva pripažino, kad jis skolingas ieškovams 46 100 Eur; 2) neatsižvelgė į tai, kad ginčo lėšų pervedimo kasatoriui laikotarpiu jo turtinė padėtis buvo daug geresnė, nei ieškovų, ir jam nebuvo būtinybės skolintis iš jų lėšų, be to, mokėjimų pavedimais (grynųjų pinigų įnešimo kvitais) į kasatoriaus banko sąskaitą pervestos pačiam kasatoriui priklausančios ir jo ieškovams perduotos lėšos.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių kasatoriaus argumentų tinkamo įrodinėjimo ir įrodymų taisyklių taikymo aspektu, pažymi, kad, kilus ginčui dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į  tai, jog lėšos pervestos kasatoriui mokėjimų pavedimais (grynųjų pinigų įnešimo kvitais), kuriuose nėra aiškių ir nedviprasmiškų duomenų apie pervestų lėšų paskirtį, pagrįstai sprendė, kad būtina remtis kitais byloje esančiais įrodymais, siekiant nustatyti, ar kasatorius įsipareigojo grąžinti ieškovams jam perduotas lėšas, t. y. ar yra vienas iš būtinųjų paskolos sutarties elementų. Vienas tokių įrodymų – sutarties, kurioje nustatytas kasatoriaus įsipareigojimas grąžinti ieškovams jam perduotus 46 100 Eur (tarp jų –       33 700 Eur, pervestus į kasatoriaus banko sąskaitą), projektas. Kaip matyti iš byloje pateikto ir apeliacinės instancijos teismo ištirto antstolio 2011 m. rugsėjo 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir kartu su juo pateikto elektroninio pašto duomenų išrašo, nurodytas sutarties projektas 2011 m. gegužės 26 d. buvo atsiųstas ieškovams advokatės I. Kurauskienės. Kasatorius neįrodinėjo, kad advokatė I. Kurauskienė veikė, neturėdama jo (ar kasatoriaus įgalioto asmens) įgaliojimo ir kad sutartyje pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Kasatorius nurodo, kad ieškovai pasiūlė atlikti sutarties pakeitimus, todėl pirmasis sutarties projektas, kartu ir jo sąlygos, neturi teisinės galios (CK 6.178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nurodytas sutarties projektas vertintinas ne kaip galutinė ir patvirtinta šalių valios išraiška, o tik kaip ketinimas sudaryti konkrečią sutartį ateityje, tačiau jis sudaro pagrindą spręsti, jog tam tikru laikotarpiu kasatorius pripažino, jog yra skolingas ieškovams, ir ši aplinkybė pagrįstai apeliacinės instancijos teismo įvertintina kaip patvirtinanti kasatoriaus įsipareigojimo grąžinti jam ieškovų pervestas lėšas buvimą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis).

Pasisakant dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, padarytų sprendžiant dėl kasatoriaus turtinės padėties, pagrįstumo pažymėtina, kad kasatorius teigia, jog 2003–2010 m. jis uždirbo      213 289,68 Eur, todėl jam nebuvo būtinybės skolintis iš ieškovų paskolai už įsigytą namą grąžinti. Teisėjų kolegija nurodo, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepaneigta, jog kasatorius nurodytu laikotarpiu gaudavo pajamų, tačiau ši aplinkybė pagrįstai įvertintina kaip nesudaranti pagrindo daryti išvados, kad kasatorius negalėjo pasiskolinti iš ieškovų lėšų. Tai, kad ieškovė A. T. daug kartų vyko į Airiją aplankyti kasatoriaus ir savo dukters, taip pat savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ji parveždavo kasatoriaus uždirbtas lėšas į Lietuvą ir čia jas pervesdavo į kasatoriaus banko sąskaitą, nes tokio teiginio nepatvirtina byloje pateikti ir apeliacinės instancijos teismo ištirti įrodymai (iš byloje pateikto kasatoriaus banko sąskaitos Airijoje išrašo matyti, kad, priešingai nei teigia kasatorius, ne periodiškai, o tik vieną kartą (2008 m. spalio 17 d.) kasatorius paėmė iš savo sąskaitos Airijoje 10 000 Eur, o netrukus A. T., grįžusi į Lietuvą, su S. T. įnešė du kartus po 5000 Eur į kasatoriaus banko sąskaitą Lietuvoje), be to, kasatorius turėjo banko sąskaitą Airijoje, iš kurios galėjo pervesti lėšas į banko sąskaitą Lietuvoje, ir taip darė. Kasatoriaus argumentai, kad ieškovai kas mėnesį gauna labai mažai pajamų, šiuo atveju sprendžiant dėl ieškovų finansinių galimybių paskolinti kasatoriui lėšų neturi esminės reikšmės, nes apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog ieškovai 2006 m. balandžio 10 d. pardavė nuosavybės teise turimą butą už 145 000 Lt (41 994,90 Eur) ir nėra duomenų, jog juos panaudojo kitam nekilnojamajam ar kitokiam didelės vertės turtui įsigyti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir jų pateiktą teisinį įvertinimą, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė ir įvertino reikšmingų šalių teisiniams santykiams kvalifikuoti aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, pagrįstai sprendė, jog šalis sieja paskolos teisiniai santykiai ir kasatoriui kyla pareiga grąžinti ieškovams jam paskolintas lėšas (33 700 Eur). Šios išvados padarytos tinkamai taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei nenukrypstant nuo aktualios, inter alia, kasatoriaus nurodytos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis), todėl kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasaciniame teisme jiems atstovavo advokatė Odeta Ragauskienė; už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ieškovė A. T. sumokėjo 1000 Lt (289,62 Eur) (įrodymai pridėti). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2004 m. balandžio 2 d. nutarimo redakcija) 8.14 punktą, sprendžia, kad ieškovų prašymas tenkintinas, priteisiant ieškovei A. T. iš kasatoriaus 289,62 Eur advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų atlyginimo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinis teismas turėjo 15,06 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei A. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 62 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15,06 Eur (penkiolika Eur 6 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Birutė Janavičiūtė                                                                     

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė