Administracinė byla Nr. A-1128-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00003-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad atliekant bausmę Lukiškių TI-K buvo pažeidžiamos jo teisės. Lukiškių TI-K nesudarius sąlygų pasportavus nusiprausti duše, pareiškėjui atsirado odos problemų. Pažymėjo, kad prausiantis duše ir sanitariniame mazge jis buvo matomas per stebėjimo langelį ir dėl to pareiškėjas teigė patyręs emocinę depresiją, pažeminimą, o tai yra nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Kadangi Lukiškių TI-K kamerose nebuvo uždarų tualetų, pareiškėją, besinaudojantį tualetu, ne kartą matė ir kiti kameroje esantys asmenys. Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitariniuose mazguose turi būti tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi būti visiškai uždaras ir turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Prie sporto salės turi būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas. Kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą turi būti išduodama po 30 g muilo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, taip pat esantis atsakovu šioje byloje, padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Teisės aktai nenustato, kad kamerose esančiuose tualetuose turi būti durelės. Sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė dušo grafike nustatytą savaitės dieną po apsilankymo fizinės reabilitacijos kambaryje pasinaudoti dušu. Pažymėjo, kad priežiūros posto pareigūnas nustatyta tvarka nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtus stebėjimo langelius. Tai daroma siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo įstaigoje, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturtinės žalos nepatyrė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

Teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 21 punktas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas. Teismas pabrėžė, kad sudarius galimybę pareiškėjui vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo išduodamas muilas. Teismas taip pat nenustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengti sanitariniai mazgai būtų atitverti taip, kad minėti įrenginiai nesimatytų žvelgiant pro kameros duryse esančius stebėjimo langelius. Tačiau, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentas, kad atitverti sanitarinio mazgo visiškai negalima, nes priešingu atveju priežiūros posto pareigūnai, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo įstaigoje, nuolatinės elgesio kontrolės, yra pagrįstas. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisę į privatumą naudojantis tualetu, kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės. Tačiau šį pažeidimą teismas vertino kaip mažareikšmį, kuriuo padaryta žala kompensuotina jo pripažinimu.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti teismo nustatyto dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pažymi, kad jam Lukiškių TI-K pasportavus nebuvo suteikta galimybė nusiprausti duše, nors Vilniaus visuomenės sveikatos centras Lukiškių TI-K tokią teisę kalinamiems asmenims įpareigojo suteikti. Dėl minėto pažeidimo pareiškėjui kilo pasekmės – odos problemos. Pareiškėjas teigia, kad prausiantis duše ir sanitariniame mazge, taip pat naudojantis tualetu, jis buvo matomas Lukiškių TI-K pareigūnų pro durų langelį. Dėl šio privatumo pažeidimo jis patyrė didelius moralinius išgyvenimus. Pareiškėjas taip pat teigia, kad fizinės reabilitacijos kambarys (jo įrenginiai) yra nevalomi, t. y. vos pasportavus vieniems kalinamiems asmenims, tuoj pat vedami kiti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, taip pat esantis atsakovu šioje byloje, padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas tenkinti minėtą reikalavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė prausimosi duše grafike nustatytą savaitės dieną, po apsilankymo fizinės reabilitacijos kambaryje, pasinaudoti dušu. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatytas reikalavimas, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, buvo pažeistas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad prie sporto salės (fizinės reabilitacijos kambario) nebuvo persirengimo kambario, dušo, tualeto, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailestautina, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėjui (apeliantui) buvo trukdžių tualetu pasinaudoti prieš ir po sporto, persirengti prieš sportuojant ir po sporto, apsiprausti po sporto kameroje bei, kaip minėta, nustatyta tvarka vėliau pasinaudoti ir dušu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos problemos būtų kilusios būtent dėl nesuteiktos jam teisės kiekvieną kartą po sporto nusiprausti po dušu. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų Lukiškių TI-K. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl minėtų pareiškėjo nurodytų aplinkybių buvo pažeistos jo teisės.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta atskira oro šalinimo sistema ir tualeto reikmenų spintelė, tačiau nepaaiškino, ar jo kalinimo kamerose minėtas inventorius tikrai nebuvo įrengtas. Pareiškėjas nenurodė, kokius būtent nepatogumus jam sukėlė šie galimi sanitarinio mazgo trūkumai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįvykdė pareigos detalizuotai apibūdinti netinkamas kalinimo sąlygas, nors tokia pareiga asmenims, teigiantiems, kad jie buvo laikomi netinkamomis kalinimo sąlygomis, ir reikalaujantiems dėl to kompensuoti patirtą žalą, administracinių teismų praktikoje yra nustatyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjui naudojantis Lukiškių TI-K nevisiškai nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, buvo pažeista jo teisė į privatumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas konstatuotas pagrįstai, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sanitarinį mazgą nuo bendros kameros erdvės atskiriant tik 1,5 m pertvara, nėra tinkamai užtikrinimas kalinamų asmenų, kurie naudojasi tualetu taip įrengtame sanitariniame mazge, privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje A-986-756/2016).

Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jį besiprausiantį dušu galėjo stebėti ir stebėjo laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai, šis aplinkybė vertina kaip pagrįsta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Nors, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nėra pagrindo, tačiau pripažintina, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus jo privatumo apribojimus naudodamasis dušu nagrinėjamu atveju, ir į šią aplinkybę atsižvelgtina vertinant pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumą.

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ištyrusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo išduodamas muilas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo šioje dalyje nepagrįstumą patvirtinančius motyvus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė naują aplinkybę, kuri nebuvo pateikta skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. kad fizinės reabilitacijos kambarys (jo įrenginiai) yra nevalomi, vos pasportavus vieniems kalinamiems asmenims, tuoj pat vedami kiti, todėl ant treniruoklių pasilieka prakaito žymės, o tai neatitinka higienos normų reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 130 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Todėl teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų aplinkybių šioje (apeliacinio) proceso stadijoje nevertina.

Sprendžiant klausimą, ar pagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis nuo bendros kameros erdvės nevisiškai atskirtu tualetu. Taip pat pripažinta, kad buvo apribotas pareiškėjo privatumas ir jam prausiantis duše. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nustatytas pareiškėjo privatumo pažeidimas būtų sukėlęs ilgalaikes neigiamas pasekmes. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pareiškėjui priteisti jo prašomą 100 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos žalos sunkumo pobūdį ir dėl to nepagrįstai nusprendė nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                              Artūras Drigotas

                                                                            Dainius Raižys

                                                                            Virginija Volskienė