Administracinė byla Nr. eA-3321-789/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01072-2022-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
(N)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Jolantos Malijauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. O. S. ir H. N. O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. O. S. ir H. N. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja S. O. S. (toliau – ir pareiškėja) ir H. N. O., kuri atstovaujama atstovės pagal įstatymą S. O. S. (toliau kartu – ir pareiškėjos, prieglobsčio prašytojos), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21M35684 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Migracijos departamento Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjoms prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti S. O. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, neuždrausti H. N. O. atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo S. O. S. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
3. Pareiškėjos nesutiko su Migracijos departamento Sprendimu. Teigė, kad prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje jos nurodė konkrečias aplinkybes, kurios leidžia daryti išvadą, jog joms realiai grėsė persekiojimo ir / ar susidorojimo pavojus, o, įvertinus dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia iki šiol.
4. Pareiškėjos paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietės. Prieš išvykdamos iš kilmės šalies gyveno (duomenys neskelbtini) provincijoje. Pareiškėjos S. O. S. teigimu, ji su dukra (duomenys neskelbtini) išvyko iš kilmės šalies, nes (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjos, ji su dukra buvo (duomenys neskelbtini), taip pat joms buvo (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pažymėjo, kad smurtas artimoje aplinkoje (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra toleruojamas. Nors (duomenys neskelbtini) draudžia visų rūšių smurtą ir prievartą šeimoje, (duomenys neskelbtini) vyriausybė dar nepriėmė įstatymo, skirto kovai su smurtu artimoje aplinkoje. Pareiškėja teigė, jog negali grįžti į kilmės valstybę, nes ten jai ir dukrai gresia pavojus.
5. Pareiškėjos pažymėjo, kad būtina išsiaiškinti (nustatyti) ne tik visas reikšmingas su jų aplinka kilmės šalyje sietinas aplinkybes, bet jas įvertinti individualiai ir sistemiškai. Pareiškėjų nuomone, atsakovas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjoms kylantį pavojų bei baimę, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų. Pasak pareiškėjų, aplinkybė, kad jos negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia galimos (potencialios) grėsmės tikimybės. Pareiškėjos teigė, kad joms kilusios grėsmės lygis turėjo būti nustatytas remiantis ne bendro pobūdžio informacija apie situaciją (duomenys neskelbtini) valstybėje, bet turėjo būti vertinamas taikant tiek vadinamąją ,,slankiojančią skalę“, tiek atsižvelgiant į asmens individualumą identifikuojančių faktų ir aplinkybių ypatumus bei jų kontekstą. Pareiškėjų nuomone, neišsamus ir nevisapusiškas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ištyrimas neužtikrino objektyviosios tiesos byloje nustatymo.
6. Pareiškėjos pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai priėmė sprendimą išsiųsti jas iš Lietuvos Respublikos, nesudaręs joms galimybės savarankiškai išvykti, taip pat neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą. Pareiškėjos bendradarbiavo su institucijomis, nėra padariusios tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jos savanoriškai neišvyktų iš šalies priėmus joms nepalankų sprendimą. Pareiškėjos teikė tikrovę atitinkančią informaciją, jų nurodytos aplinkybės paremtos komplikuota kilmės valstybės padėtimi. Pareiškėjos nepiktnaudžiavo procesu, siekė saugumo, todėl nėra teisinga ir proporcinga jų atžvilgiu taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjoms pabėgėlių statuso Lietuvos Respublikoje, nes jos neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
9. Atsakovas paaiškino, kad nors surinkta kilmės valstybės informacija patvirtino, jog buitinis smurtas prieš moteris (duomenys neskelbtini) yra paplitęs, tačiau pareiškėjos istorija apie baimę grįžus į kilmės valstybę patirti persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, remiantis pateikta kilmės valstybės informacija, nustatyta, kad nors (duomenys neskelbtini) vis dar susiduria su sunkumais įgyvendinant priemones, nukreiptas prieš kovą su buitiniu smurtu, vis dėlto (duomenys neskelbtini) moterys gali kreiptis į teisėsaugos institucijas arba gauti pagalbą nevyriausybinėse organizacijose, kreiptis į prieglaudas. Pareiškėja nebandė pasinaudoti jokiomis kilmės valstybės teisinėmis priemonėmis, todėl nėra jokių duomenų, kad jai kilmės valstybėje jos nebūtų padėjusios. Tyrimo metu taip pat nebuvo nenustatytos aplinkybės, leidžiančios priskirti prieglobsčio prašytojas prie asmenų, kurie susiduria su padidinta persekiojimo grėsme. Nors pareiškėja nurodė, kad jos ir jos (duomenys neskelbtini) klanuose skyrybos yra nepriimtinos ir neleistinos, tačiau iš pasakojimo matyti, kad ji nesiėmė jokių priemonių santuokai nutraukti, nepasinaudojo kitų asmenų pagalba (tiek jos šeimos narių vyrų, pavyzdžiui, brolio įtaka), nesikreipė nei į savo šeimos vyresniuosius, nei į (duomenys neskelbtini) šeimą pagalbos gerinant jos ir jos nepilnamečio vaiko padėtį, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėja visiškai nesiekė pasinaudoti kilmės valstybės priemonėmis.
10. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojoms suteikimo poreikį. Atsakovas sprendė, kad pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, prieglobsčio prašytojos neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir joms nesuteiktinas pabėgėlių statusas.
11. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjoms kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, t. y. pareiškėjos neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat remiantis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA, EPPB) pateikiama informacija (2021 m. ataskaita) pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, didinančių tokią grėsmę, tyrimo metu nenustatyta. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėjos neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
12. Atsakovas nurodė, kad ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka, jos atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, neleistinoje vietoje (su asmenų grupe) pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytos pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamos grąžinimo, pareiškėjos gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta pareiškėjas išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.
13. Atsakovas pažymėjo, kad, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Šiuo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, o draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime.
II.
14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjų S. O. S. ir H. N. O. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21M35684 rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti S. O. S., gim. (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21M35684 rezoliucinės dalies 5 punktą ir jį išdėstyti taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo S. O. S., gim. (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; teismas atmetė kitą skundą dalį.
15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, pareiškėjų teigimu, (duomenys neskelbtini) joms gresia pavojus dėl patiriamo smurto iš pareiškėjos (duomenys neskelbtini). Tvirtino, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes nei pareiškėjos, nei (duomenys neskelbtini) gentyse nėra priimtinas santuokos nutraukimas dėl smurto artimoje aplinkoje.
16. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktą medžiagą, pareiškėjos pasakojimą apie priežastis, privertusias ją kartu su dukra išvykti iš kilmės valstybės, vertino kaip nesąlygojantį pabėgėlio statuso joms suteikimo. Teismas pažymėjo, kad buitinis smurtas prieš moteris (duomenys neskelbtini) yra paplitęs, taigi, įvertinus pareiškėjos pasakojimą, tikėtina, kad ji savo kilmės valstybėje galėjo patirti smurtą iš (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjos istorija apie baimę grįžus į kilmės valstybę patirti persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Šiuo atveju tariamas persekiotojas ((duomenys neskelbtini)) nėra valstybinis subjektas. Tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojoms apsaugą nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).
17. Teismas nurodė, kad, remiantis kilmės valstybės informacija, nors (duomenys neskelbtini) vis dar susiduria su sunkumais įgyvendinant priemones, nukreiptas prieš kovą su buitiniu smurtu, vis dėlto (duomenys neskelbtini) moterys gali kreiptis į teisėsaugą arba gauti pagalbą nevyriausybinėse organizacijose, kreiptis į prieglaudas. Apklausos metu pareiškėja teigė patyrusi (duomenys neskelbtini), kuris pasireiškė aktyviais jo veiksmais, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini), tačiau į Migracijos departamento atstovo klausimą, ar ji dėl to kreipėsi į policiją, o dėl sužalojimų – į gydymo įstaigą, pareiškėja atsakė, kad nesikreipė, nes tai nėra priimtina pagal papročius, o taip pat tam prieštaravo jos pačios šeima. Teismo nuomone, nevertinant vertybiniu aspektu skirtingo suvokimo smurto artimoje aplinkoje (duomenys neskelbtini), akivaizdu, kad smurtas yra suvokiamas kaip negatyvi apraiška bet kurioje visuomenėse, todėl pareiškėjos kategoriški teiginiai, kad jos nepalaiko jos pačios šeima, vertintini kaip abejotini. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja deklaruoja, jog jos nepalaiko visa šeima, tačiau prieglobsčio prašyme nurodo, jog atvyko kartu su (duomenys neskelbtini), kurio prieglobsčio prašymas nagrinėjamas atskiroje byloje. Be to, pareiškėjos, prieš atvykdamos į Lietuvos Respubliką, vyko per šalis, kuriose tariamos grėsmės joms nebuvo, pabėgėlių statuso ir laikinos apsaugos nei (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini) neprašė.
18. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjoms kyla reali persekiojimo rizika, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjos neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir joms pagrįstai nesuteiktas pabėgėlių statusas.
19. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojos nenurodė kitų kilmės valstybėje joms kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės Sprendimu buvo įvertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Teismas sprendė, kad tyrimo metu pagrįstai ir argumentuotai nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojoms grįžimo į kilmės valstybę atveju tikimybė. Sprendime buvo įvertinta, ar prieglobsčio prašytojų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojoms grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjos neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
20. Teismas nurodė, kad, remiantis 2021 m. EPPB ataskaitoje pateiktais duomenimis, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Prieglobsčio prašytojos gyveno (duomenys neskelbtini), kur beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos, o individualios aplinkybės, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio, nenustatyta. Taigi pareiškėjos neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
21. Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl ginčijamo Sprendimo dalies išsiųsti jas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teismas nurodė, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjoms laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį. Iš bylos medžiagos ir pareiškėjų pateiktų paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėjos į Lietuvos Respubliką atvyko nelegaliai kirsdamos valstybės sieną ir prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytos pareigūnų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad, atsisakius suteikti pareiškėjoms prieglobstį, vengdamos grąžinimo, jos gali pasislėpti, todėl Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti jas iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
22. Dėl pareiškėjų argumentų, kuriais jos nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai S. O. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nurodė, kad pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką šiuo atveju yra neproporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir / ar pat Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvadų, jog pareiškėjos atvykimas į Lietuvoje galėjo sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Atsižvelgdamas į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas sprendė, kad šiuo atveju būtų proporcinga nustatyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
23. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai S. O. S. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
24. Pareiškėjos S. O. S. ir H. N. O., atstovaujama atstovės pagal įstatymą S. O. S., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –jų skundą tenkinti. Pareiškėjos taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
25. Pareiškėjos nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai įvertintas susidorojimo su jomis tikimybės aspektas. Pareiškėjos teigia, kad yra priskirtinos padidintos rizikos asmenų grupei dėl šeimoje esančių moters ir nepilnamečio vaiko. Pasak pareiškėjų, atsakovas neįvertino istoriškai susiklosčiusių (duomenys neskelbtini) regione socialinio pobūdžio tradicijų galimos įtakos konkrečioje situacijoje. Pabrėžia, kad prieglobsčio prašė ir dėl vaiko ligos, nes kilmės šalyje vaikams neužtikrinama reikalinga ir kokybiška medicininė pagalba bei priežiūra. Akcentuoja, kad, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, esant išskirtinėms aplinkybėms, asmens išsiuntimas į kilmės valstybę, kurioje jam galimai bus suteikiamos prastesnės kokybės medicininės paslaugos, reikštų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
26. Pareiškėjos pažymi, kad atsakovas, darydamas išvadas dėl papildomos apsaugos suteikimo, vadovavosi EPPB pateikiama informacija, jog šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjos atkreipia dėmesį, kad ataskaitoje naudoti apibendrinti duomenys yra vienerių metų senumo, todėl jie nebeatitinka esamos padėties (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjoms kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai ir labai fragmentiškai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet sistemiškai vertinti kitą naujausią ir aktualiausią informaciją, gautą iš skirtingų informacijos šaltinių apie ginkluotus susirėmimus bei individualias galimybes apsisaugoti.
27. Pareiškėjos nesutinka su atsakovo ir teismo išvadomis, kad jos neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 d. 1–3 punktuose. Pareiškėjų nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei jų apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jos nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jų orumas bei nekils grėsmė jų sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog, išsiuntus pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.
28. Pareiškėjų nuomone, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.
29. Pareiškėjų teigimu, atsakovo sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką.
30. Pareiškėjos pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT), prašant pateikti atsakymus į prejudicinius klausimus: ar šeimos nariai gali būti laikomi persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais, kaip tai apibrėžiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 6 straipsnio c punkte, jei valstybė nesuteikia veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo ar didelės žalos, kaip tai apibrėžiama Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnio 2 dalyje; jeigu atsakymas į pirmą klausimą yra teigiamas, ar vien formali teisė kreiptis į teisėsaugos institucijas savaime sąlygoja efektyvią ir ilgalaikio pobūdžio apsaugą, kaip tai apibrėžta Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnio 2 dalyje, nepriklausomai nuo minėtų priemonių turinio ir poveikio; ar pagalbą smurto artimoje aplinkoje aukoms teikiančios nevyriausybinės organizacijos gali būti laikomos apsaugos teikėjais pagal Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnio 1 dalį; jeigu atitinkamos šalies visuomenėje smurtas artimoje aplinkoje yra toleruojamas, o jį patiriančios moterys, kurios paviešino smurto faktą, yra stigmatizuojamos, ar vertinant apsaugos nuo persekiojimo ir didelės žalos prieinamumą kilmės valstybėje pagal Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnio 2 dalį, siejamą su jos 4 straipsnio 3 dalies c punktu, iš pareiškėjos gali būti reikalaujama, kad ji būtų faktiškai kreipusis į valdžios institucijas dėl apsaugos suteikimo, nors ji pagrįstai mano, kad toks kreipimasis yra neveiksmingas; ar moterys, patiriančios smurtą šeimoje, gali sudaryti tam tikrą socialinę grupę, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies d punktą.
31. Pareiškėjų teigimu, tiek teismo, tiek Migracijos departamento atliktas pareiškėjų padėties jų kilmės šalyje vertinimas prieštarauja prieglobsčio teisės standartams, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – Aprašas) nuostatoms. Teismas ir atsakovas neatliko visapusiško ir išsamaus Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų prieglobsčio suteikimo kriterijų vertinimo. Teismas ir Migracijos departamentas taip pat netinkamai vertino aktualią kilmės valstybės informaciją ir padarė klaidingas išvadas apie (duomenys neskelbtini) teikiamos apsaugos nuo smurto nukentėjusioms moterims efektyvumą, todėl pareiškėjų atžvilgiu priimtas Sprendimas yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas.
32. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju yra būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, siekiant užtikrinti teisingą, Europos Sąjungos teisės normų nepažeidžiantį Lietuvos teisės aktų taikymą. Pasak pareiškėjų, Direktyvos 2011/95/ES nuostatų išaiškinimas yra svarbus šiai bylai, šios nuostatos dar nebuvo išaiškintos ESTT.
33. Pareiškėjų teigimu, pirmasis klausimas aktualus, nes Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnis nustato, jog persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti ir nevalstybiniai subjektai, tačiau tiek Migracijos departamentas, tiek teismas nurodė, kad tai, jog persekiojimo subjektas yra nevalstybinis subjektas, nesąlygoja pabėgėlio statuso pareiškėjoms suteikimo. Toks vertinimas, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Direktyvos 2011/95/ES nuostatoms.
34. Dėl antrojo ir trečiojo klausimo pareiškėjos nurodė, kad tiek teismas, tiek Migracijos departamentas, nevertindamas smurtą patiriančių moterų apsaugos turinio ir pobūdžio, konstatavo, kad vien teorinė galimybė kreiptis į teisėsaugą bei nevyriausybinių organizacijų buvimas šalyje suteikia pagrindą konstatuoti efektyvią apsaugą smurtą patiriančioms moterims. Pasak pareiškėjų, tokia pozicija neatitinka Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto apsaugos teikėjo apibrėžimo, todėl toks klausimas yra svarbus pareiškėjų byloje.
35. Dėl ketvirtojo klausimo pareiškėjos nurodė, kad Lietuvos institucijos, vertindamos pareiškėjų situaciją (duomenys neskelbtini), tvirtino, kad pareiškėja turėjo kreiptis pagalbos į (duomenys neskelbtini) institucijas ir nevyriausybines organizacijas. Nei teismas, nei Migracijos departamentas neatsižvelgė į moterų, kenčiančių smurtą artimoje aplinkoje (duomenys neskelbtini), padėtį ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja susidurtų ir su visuomenės stigma. Kadangi teismas ir atsakovas žiūrėjo į pagalbos kreipimąsi kaip į prievolę, tačiau tokia prievolė nėra nustatyta nei Direktyvoje 2011/95/ES, nei kitame Europos Sąjungos teisės akte, pareiškėjų nuomone, yra aktualus ESTT išaiškinimas, ar smurtą patyrusios moters kreipimasis į institucijas yra privalomas, ypač jeigu jai žinoma, kad toks kreipimasis nebus veiksmingas ir tai patvirtina kilmės valstybės informacija.
36. Dėl penktojo klausimo pareiškėjos paaiškino, kad, pasak teismo, pareiškėjų atveju nenustatytos individualios persekiojimo grėsmės dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, tačiau tokiais argumentais iš esmės paneigiamas pareiškėjos priklausymas moterų socialinei grupei, kaip vienai iš persekiojimo pagrindų, numatytų Konvencijoje, todėl aktualu gauti ESTT išaiškinimą dėl to, ar moterys, patiriančios smurtą šeimoje, gali sudaryti tam tikrą socialinę grupę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
37. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.
38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).
39. Nagrinėjamu atveju prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka motyvuojamas tuo, kad pareiškėja norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausyta.
40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai S. O. S. buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija netenkina prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
V.
41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21M35684 pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.
42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjoms prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Teismo nurodė, draudimas pareiškėjai S. O. S. atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti proporcingas. Atsižvelgęs į Tvarkoje nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Sprendimą ir sutrumpino draudimo pareiškėjai S. O. S. atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų, o perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą terminą sutrumpino iki 2 metų nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
43. Pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas ir teismas nepagrįstai darė išvadą, kad joms negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai įvertintas susidorojimo su jomis tikimybės aspektas. Pažymi, kad atsakovas neįvertino istoriškai susiklosčiusių (duomenys neskelbtini) regione socialinio pobūdžio tradicijų galimos įtakos konkrečioje situacijoje. Pabrėžia, kad prieglobsčio prašė ir dėl vaiko ligos, nes kilmės šalyje vaikams neužtikrinama reikalinga ir kokybiška medicininė pagalba bei priežiūra. Pareiškėjos mano, kad Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o teismas šių reikšmingų procedūrinių bei procesinių trūkumų neištaisė.
44. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
45. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).
46. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).
47. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
48. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
49. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).
50. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.
51. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.
52. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.
53. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog prieglobsčio procedūros metu nustatytų faktų ir aplinkybių vertinimas vyksta dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti materialūs reikalavimai, priėmimu. Nors paprastai prieglobsčio prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją. Valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad, jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti. Tačiau šis reikalavimas aktualus pirmuoju etapu, t. y. kai nustatomi faktai ir aplinkybės, kurie gali būti prieglobsčio prašymą pagrindžiantys įrodymai; antruoju etapu, t. y. nustatant, ar informacija iš tikrųjų atitinka prašomos tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimus, prieglobsčio prašymo pagrįstumo tyrimas yra vien kompetentingos nacionalinės institucijos atsakomybė, todėl šioje procedūros stadijoje reikalavimas, kad institucija bendradarbiautų su prieglobsčio prašytoju, neturi reikšmės (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą byloje M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt., C-277/11, ECLI:EU:C:2012:744).
54. Nagrinėjamu atveju prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjos grindė argumentais, kad (duomenys neskelbtini) joms gresia pavojus dėl smurto artimoje aplinkoje. Pareiškėja teigė, kad prieš ją ir jos dukrą smurtauja (duomenys neskelbtini), kuris jas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) bandė smurtauti ir prieš dukrą, bet pareiškėja ją užstojo, buvo (duomenys neskelbtini). Tvirtino, kad dukra turi sveikatos problemų (duomenys neskelbtini) ir jai būtina medikų pagalba. Pareiškėjos teigimu, ji negali išsiskirti su (duomenys neskelbtini), nes dėl to nesutinka tiek jos, tiek (duomenys neskelbtini) klanai. Dėl patiriamo smurto pareiškėja negali kreiptis į teisėsaugos institucijas ar gydymo įstaigas, nes tai nėra priimtina pagal papročius, tam prieštaravo jos pačios šeima. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėja priėmė sprendimą kartu su dukra palikti kilmės šalį.
55. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Sprendimo turinį, Migracijos departamento atliktą tyrimą, nustatė, kad Migracijos departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjoms klausimą, tyrimą atliko paviršutiniškai, netinkamai įgyvendindamas pareigą bendradarbiauti su prieglobsčio prašytojomis. Atsakovas ginčijamą Sprendimą iš esmės grindė argumentais, kad pareiškėjos persekiotojas nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nors (duomenys neskelbtini) vis dar susiduria su sunkumais įgyvendinant priemones, nukreiptas prieš kovą su buitiniu smurtu, vis dėlto (duomenys neskelbtini) moterys gali kreiptis į teisėsaugos institucijas arba gauti pagalbą nevyriausybinėse organizacijose, kreiptis į prieglaudas.
56. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių atsakovo argumentų, pažymi, kad, remiantis Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsniu, persekiojimo vykdytojais gali būti taip pat ir nevalstybiniai subjektai, taigi šis faktas savaime nepaneigia visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos, kaip ši sąlyga suprantama pagal Įstatymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas formaliai konstatavo, kad pareiškėjos persekiotojas nėra valstybinis subjektas ((duomenys neskelbtini)), tačiau neįvertino to, jog pareiškėjos prašymas yra grindžiamas ir tuo aspektu, kad ji dėl vyraujančių papročių ir šeimų (klanų) nepritarimo negali išsiskirti su (duomenys neskelbtini), taip pat negali kreiptis pagalbos į institucijas, nes tokios pagalbos ieškojimas šeimai užtrauktų gėdą, t. y. galėtų būti vertinamas kaip garbės nusikaltimas. Atsakovo surinkti duomenys patvirtina, kad smurtas artimoje aplinkoje (duomenys neskelbtini) visuomenėje yra toleruojamas. Aukos ne visada ieško paramos, nes bijo, kad šeima viešai nepatirtų gėdos. UNOHCHR 2020 m. gegužės mėn. pranešė, kad dažnai jaučiamas spaudimas išspręsti šeimos ginčus, įskaitant smurtą artimoje aplinkoje, be jokio trečiosios šalies įsikišimo dėl gėdos ir stigmos, susijusios su tokiu smurtu. 2021 m. vasario mėn. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ pranešė, kad smurto artimoje aplinkoje aukos atsiduria įstrigusios smurtaujančiuose namų ūkiuose dėl konservatyvių socialinių normų, dėl kurių moterims gėda palikti namus ar ieškoti teisybės. Pasak USDOS, smurto artimoje aplinkoje aukos bijo ateiti į šeimos apsaugos padalinius, nes įtaria, kad policija apie jų parodymus informuos jų šeimas. USDOS teigimu, yra dvi privačios ir keturios darbo ir socialinių reikalų ministerijos valdomos prieglaudos, kurios suteikė tam tikrą apsaugą ir pagalbą nukentėjusioms moterims. Vietos buvo ribotos, o psichologinės ir terapinės paslaugos buvo prastos. NVO atliko pagrindinį vaidmenį teikiant paslaugas, įskaitant teisinę pagalbą, smurto artimoje aplinkoje aukoms. Tačiau užuot naudojęsi teisinėmis priemonėmis, valdžios institucijos dažnai tarpininkauja tarp moterų ir jų šeimų, kad moterys galėtų grįžti į savo namus, moterys turėjo mažai galimybių apsigyventi prieglaudose. Prieglaudos suteikia laikiną apsaugą savo gyventojams. Fiksuojami atvejai, kai moterys buvo nužudytos, joms išėjus iš prieglaudų. 2021 m. sausio mėn. internetinio žurnalo „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje buvo pranešta, kad dauguma moterų (duomenys neskelbtini) regione bijo imtis teisinių veiksmų prieš savo vyrus ar šeimos narius, nes mano, kad teisybės ieškojimas gali tik paskatinti užpuolikų pyktį ir galiausiai lemti jų mirtį.
57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ne tik kilmės valstybėje teikiamą pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms / patiriančioms moterims, bet ir įvertinti pasekmes, kurios gali kilti moteriai, kuri kreipėsi pagalbos dėl patiriamo smurto. Šios aplinkybės turėjo būti įvertintos surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste, nes, kaip jau buvo minėta, kilmės šalies informacija pagrindžia, jog (duomenys neskelbtini) smurto artimoje aplinkoje aukos bijo ateiti į šeimos apsaugos padalinius ar imtis teisinių veiksmų prieš savo vyrus ar šeimos narius, nes prieš jas gali būti vykdomi garbės nusikaltimai.
58. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento Sprendime taip pat nėra atliktas joks aplinkybių dėl pareiškėjos nepilnametės dukters interesų apsaugos vertinimas. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl vaiko priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, nepasisakė ir nevertino, ar, nesuteikus tarptautinės apsaugos, bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas.
59. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) nuostatos.
60. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.
61. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.
62. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.
63. Teisėjų kolegija pažymi, kad, individualiai vertinant tarptautinės apsaugos prašymą, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. kovo 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022 ir kt.).
64. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas Sprendime apsiribojo teiginiu, kad nenustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį, tačiau toks vertinimas yra pernelyg abstraktus. Konstatuotina, kad atsakovo Sprendime tinkamai neįvertinta, ar, nesuteikus tarptautinės apsaugos, bus deramai užtikrinti geriausi pareiškėjos nepilnamečio vaiko interesai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su asmenine jos ir nepilnametės dukters padėtimi ir įvairių priemonių kumuliacinio poveikio prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas.
65. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamento Sprendimu nuspręsta išsiųsti pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
66. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…>“ Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.
67. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., ESTT 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (žr., pvz., ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.
68. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į užsienietės vaiko interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į užsieniečių neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant klausimą turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Pažymėtina, kad tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis panašiose bylose (žr., pvz., 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1621-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Nr. eA-1913-556/2022 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino atsakovo Sprendimo šiuo aspektu.
69. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo išvadoms, Sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjų skundas tenkinamas, t. y. atsakovo Sprendimas naikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
70. Pareiškėjų prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant priimti prejudicinį sprendimą, netenkinamas. Panaikinus ginčijamą Sprendimą, nėra teisinio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje administracinėje byloje.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjų S. O. S. ir H. N. O., atstovaujamos atstovės pagal įstatymą S. O. S., apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21M35684 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių S. O. S. ir H. N. O., atstovaujamos atstovės pagal įstatymą S. O. S., prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Jolanta Malijauskienė