Administracinė byla Nr. A-347-822/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03398-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. rugpjūčio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja J. P. kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Fondo valdyba, VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5349 ir Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-90469; 2) įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį – 11 884,06 Lt, susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 1–2).
2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi teismas pasiūlė pareiškėjai patikslinti skundo reikalavimus, atsisakant antrojo skundo reikalavimo dėl pensijos priteisimo bei prašant įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo, kadangi ginčas dėl pensijos neišspręstas privaloma ikiteismine nagrinėjimo tvarka (b. l. 8–9).
2013 m. rugsėjo 13 d. pareiškėja patikslino skundą, prašydama įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą iš naujo (b. l. 12).
Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, jog Fondo valdybai atsisakius nagrinėti pareiškėjos skundą dėl praleisto skundo padavimo termino, bet tame pačiame sprendime konstatavus, jog įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką nėra pagrindo, laikytina, kad tokiu būdu Fondo valdyba išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra.
Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime Fondo valdyba atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, kaip praleidus skundo padavimo terminą. Be to, šiame sprendime Fondo valdyba nurodė, kad įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką nėra pagrindo, kadangi nenustatyta pensijų kompensavimo tvarka. Taigi, atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos anksčiau paminėtą nutartį, pripažintina, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir dėl to teisme gali būti nagrinėjamas pirminis pareiškėjos keltas ginčas dėl senatvės pensijos priteisimo.
Dėl nurodytų motyvų, siekiant užtikrinti operatyvią pareiškėjos teisių bei jos interesų gynybą, teismas pareiškėjai nesiūlo pakartotinai tikslinti skundo reikalavimų ir vadovaujasi pirminiu pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 30 d. skundu bei jame suformuluotais reikalavimais.
Pareiškėja nesutiko su jai paskirtos senatvės pensijos dydžio sumažinimu. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 11 884,06 Lt nepriemoka. Dėl neteisėto pensijos sumažinimo pareiškėja 2013 m. liepos 15 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, o gautą atsakymą per nustatytą terminą apskundė Fondo valdybai. Pareiškėjos teigimu, teritorinis skyrius netinkamai taikė teisės normas, atsisakydamas išmokėti susidariusią nepriemoką, kuri atsirado dėl Konstitucijai prieštaravusių įstatymo nuostatų taikymo. Mano, jog 3 metų senaties termino pareiškėja nepraleido, kadangi ji pensijos mokėjimo metu negalėjo objektyviai žinoti, kad tam tikros įstatymo nuostatos prieštaraus Konstitucijai. Apie pažeistas teises pareiškėja sužinojo po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjos nuomone, senaties terminas baigiasi tik 2015 m. rugsėjo 21 d. Tuo atveju, jei teismas manytų, kad terminas vis dėlto yra praleistas, prašė jį atnaujinti.
Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–19).
Nurodė, kad pareiškėjai senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos prieštaravo Konstitucijai, paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jis taikytinas tik į ateitį ir negali būti pagrindu priteisti pareiškėjai negautą senatvės pensijos dalį. Pažymėjo, kad kol nenumatyta pensijų kompensavimo tvarka, teisinio pagrindo išmokėti sumažintų pensijų sumų nėra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti (b. l. 27–39, 43).
Nurodė, kad pareiškėja praleido Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, todėl Fondo valdyba atsisakė nagrinėti jos skundą. Pareiškėjai buvo paaiškinta, jog pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 pabrėžė, kad suinteresuoti asmenys dėl pensijos nepriemokos pažeistas teises galėjo apginti per trejų metų terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja šį terminą yra praleidusi. Senatvės pensija pareiškėjai perskaičiuota pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pensija pareiškėjai skaičiuojama netaikant Konstitucijai prieštaravusių įstatymo nuostatų. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, prašė išdėstyti šios sumos mokėjimą dalimis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjos J. P. skundą tenkino: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5349 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-90469; priteisė J. P. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 11 884,06 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.
Teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
Remiantis Fondo valdybos Vilniaus skyriaus pateiktais duomenimis, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidarė 11 884,06 Lt senatvės pensijos nepriemoka.
Nagrinėjamu atveju Fondo valdyba, ginčijamame sprendime atsisakydama nagrinėti pareiškėjos skundą, kartu pasisakė ir dėl ginčo esmės – pensijos nepriemokos priteisimo. Dėl to vertinama, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra baigta ir kliūčių šį ginčą nagrinėti teisme nėra. Konstatavus, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą dėl pensijos priteisimo, argumentai dėl skundo padavimo Fondo valdybai terminų nevertinami.
Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų atitinkamos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos veiksmų, perskaičiuojant senatvės asmenų pensijas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir jas išmokant, skundą turėjo paduoti Fondo valdybai, o teritorinis skyrius, gavęs tokį skundą, vadovaudamasis gero administravimo principu, jį turėjo perduoti Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, kuris 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. (10.1)3-90469 prašymą tenkinti atsisakė (b. l. 24–25), t. y. išsprendė klausimą dėl pensijos priteisimo neturėdamas tam suteiktų įgaliojimų. Taigi Fondo valdyba, gavusi pareiškėjos skundą, turėjo panaikinti minėtą teritorinio skyriaus sprendimą kaip priimtą neįgalioto subjekto. Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, kad Fondo valdybos bei Vilniaus skyriaus sprendimai yra neteisėti ir turi būti panaikinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Teismas konstatavo, kad siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylos dalį dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, nutraukti, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais (b. l. 68–72). Pažymi, jog Fondo valdybos sprendimo fraze „kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies“ yra pateikta bendro pobūdžio informacija, konstatuojanti faktinę aplinkybę, kad įstatymas, nustatantis negautų pensijų dalies išmokėjimą, nėra priimtas, taigi nėra teisės akto, nustatančio negautos pensijos dalies kompensavimo tvarką. Šiuo teiginiu nepasisakyta konkrečiai dėl J. P. keliamo ginčo dėl jos pensijos negautos pensijos dalies. Todėl konstatuotina, jog Fondo valdyba ginčijamu sprendimu pareiškėjos reikalavimo dėl 2010–2011 m. negautos dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo senatvės pensijos dalies išmokėjimo iš esmės neišnagrinėjo, o Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad Fondo valdyba, ginčijamame sprendime atsisakydama nagrinėti pareiškėjos skundą, kartu pasisakė ir dėl ginčo esmės – pensijos nepriemokos priteisimo, neatitinka tikrovės. Atkreiptinas dėmesys, kad į Skyrių pareiškėja kreipėsi 2013 m. liepos 15 d. prašymu, taigi net laikant, kad ginčo dėl pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas inicijavimo data laikytina kreipimosi į Skyrių data, darytina išvada, kad pareiškėja ginčą inicijavo praėjus 3 metų laikotarpiui nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti (b. l. 75–76).
Pareiškėja J. P. su Fondo valdybos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 77, 80).
Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. liepos 15 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajam pensijų skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovo 2013 m. liepos 29 d. rašte buvo nurodyta, kad kol nėra priimtas įstatymas dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 4). 2013 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėja apskundė paminėtą atsakovo raštą Fondo valdybai. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos prašymą dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo ir jai pasiūlyta iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo nurodyta, kad kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDF valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies. VSDFV Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyriaus 2013 m. liepos 29 d. rašte pareiškėjai pateikta teisinga informacija, todėl naikinti šį raštą nėra pagrindo (b. l. 5).
Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taip pat buvo išspręstas atsakovo tokio pobūdžio bylose – teritorinio VSDFV skyriaus, kuris administruoja senatvės pensijos mokėjimą – tinkamumo klausimas.
Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. liepos 15 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.
Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.
Tačiau, kaip jau minėta, VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies, todėl nėra jokio pagrindo naikinti VSDFV teritorinio skyriaus rašto, kuriame pareiškėjai pateikta teisinga informacija. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.). Pažymėtina, kad šios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz. 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1090/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartis adm. b. Nr. A143-1231/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis adm. b. Nr. A822-1420/2014 ir kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame 2013 m. rugpjūčio 30 d. skunde, be kita ko, yra pareikštas reikalavimas dėl sumažintos senatvės pensijos 11 884,06 Lt dydžio dalies priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjos pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai negautą 11 884,06 Lt senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. kolegijos pripažintinas pagrįstu ir tenkintinu.
Teisėjų kolegija nekvestionuoja VSDFV kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau kaip minėta, nagrinėjamu atveju VSDFV sprendime konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios jis negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl šis sprendimas pagrįstai buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pasisakydama dėl priimto sprendimo įvykdymo tvarkos, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, jog teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdama į Fondo valdybos atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Ričardas Piličiauskas
Skirgailė Žalimienė