Administracinė byla Nr. P-23-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00524-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.9, 80.11, 80.13

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja L. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), kurį patikslino (b. l. 58–64), prašydama:

1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-139662 ,,Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus“,

2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-280 ,,Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“;

3) panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8847 ,,Dėl 2013 m. gruodžio 11 d. skundo“;

4) įpareigoti atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. 11 806,92 Lt;

5) teismui laikant, kad trejų metų senaties terminas yra taikytinas šioje byloje ir jis yra praleistas, šį terminą atnaujinti, jį praleidus dėl itin svarbių šiame skunde nurodomų priežasčių.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 41–44, 70–74) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti skundo padavimo terminą, o likusią skundo dalį atmesti.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 24–28, 68–69) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 100–107) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą: teismas panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-139662 ir VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8847 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; panaikino VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (6.5) I-280; įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 11 806,92 Lt (3 419,52 Eur) dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai; atmetė kitą pareiškėjos skundo dalį kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., susidariusios dėl 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimo, tais klausimais priimtų aktų teisėtumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą (paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriuo pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėja prašė priteisti 11 806,92 Lt neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė 2010 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio mėn. dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Teismas nurodė, kad VSDFV teigė, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą. Ginčui taikytinas Pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153; Žin., 2005, Nr. 71-2555) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų terminas apskųsti VSDFV skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimus pensijų klausimais nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Teismas nustatė, kad nors VSDFV ir nurodė, jog pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti, tačiau 2013 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. (6.5) I-8847 pasisakyta, kad pareiškėja praleido trejų metų terminą savo teisėms ginti. Teismo vertinimu, pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, jos skundas buvo išnagrinėtas. Nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra. Toks aiškinimas atitinka ir LVAT praktiką (LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-143/2014).

Teismas, atsižvelgęs į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškinimus, konstatavo, kad pareiškėjai priteisiama visa pensijos nepriemoka, susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Tai nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to, bus užtikrinta veiksminga pareiškėjos teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Pabrėžė, kad pareiškėjai išlieka teisė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti išmokėti neišmokėtą pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taikymo.

Teismas pažymėjo, jog Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas, turintiems po pensijos paskyrimo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas, bei tai, kad Konstitucijai prieštaraujanti teisės norma negali sukelti neigiamų padarinių asmeniui, kuris dėl savo pažeistų teisių gynimo jau po to, kai priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kreipiasi į teismą, nes kitu atveju būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, padarė išvadą, kad pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta pensijos dalis, kuri sudaro 11 806,92 Lt, yra priteisiama pareiškėjai.

Teismas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, nusprendė, kad pareiškėjai neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį turi išmokėti VSDFV Vilniaus skyrius.

Pareiškėja prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-139662, VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8847. Teismo nuomone, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas panaikinti šių sprendimų dalis, kuriomis atsisakyta pareiškėjos pensijai apskaičiuoti netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas nenustatė kitų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimų.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, jos skundas buvo išnagrinėtas ir priimtas sprendimas atsisakyti panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą jau VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8847. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. (6.5) I-280 naikintinas kaip nepagrįstas.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi administarcinėje byloje Nr. A-1539-143/2015 (b. l. 132–139) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjos reikalavimai dėl atsakovų VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-139662, VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8847 dalių bei VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. (6.5) I-280 panaikinimo ir VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo išmokėti L. B. 11 806,92 Lt (3 419,52 Eur) dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir šiuos pareiškėjos L. B. reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Vilniaus) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad: 1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 1 006,81 Lt dydžio senatvės pensiją; 2) 2013 m. lapkričio 7 d. pareiškėja padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 36); 3) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 18 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjos 2013 m. lapkričio 7 d. prašymą, kurį pareiškėja skundžia šioje administracinėje byloje) pareiškėjai buvo pateikti jos prašomi duomenys bei paaiškinta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, sumažinant jai paskirtos pensijos dydį (b. l. 37–39); 4) 2013 m. gruodžio 11 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėja paprašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. gruodžio 17 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jos skundą. Atsakovas VSDFV, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundą ir pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. sausio 7 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą; 5) reaguodama į šį pasiūlymą, 2014 m. sausio 3 d. pareiškėja padavė VSDFV prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, kai ji sužinojo apie savo teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją pažeidimą (b. l. 46–50); 6) pareiškėjos šioje administracinėje byloje taip pat skundžiamame VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad nurodytas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėja nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti paminėto pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundo.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad LVAT, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. lapkričio 7 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų (pabrėžtina, procedūrinio pobūdžio) terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Pasisakydama dėl paminėto VSDFV 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo pasakyta pirmiau) šiuo sprendimu atsakovas VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 11 d. skundą. Toks atsisakymas yra numatytas specialiosios ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos – Taisyklių 31 punkto. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos (kuri yra privaloma šios kategorijos ginčams spręsti) taikymo požiūriu tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje šia tvarka nebuvo pasinaudota. Todėl pirmosios instancijos teismo kitoks aptariamo VSDFV sprendimo vertinimas negali būti pripažintas teisingu. Taigi kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais bei pripažįsta juos neteisingais ir nepagrįstais. Todėl teismo sprendimo dalis dėl atsakovų priimtų sprendimų (2013 m. lapkričio 18 d. ir 2013 m. gruodžio 17 d.) dalių bei VSDFV 2014 m. sausio 10 d. sprendimo panaikinimo bei atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą pensijos dalį – 11 806,92 Lt (3 419,52 Eur) – kolegijos naikintina, o šie pareiškėjos skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

IV.

Pareiškėja L. B. 2016 m. sausio 15 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1539-143/2015 (b. l. 143–145). Pareiškėjos nuomone, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, taip pat 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto – sprendimas ar nutartis yra be motyvų, bei 10 punkto – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, pagrindais.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas žodinio proceso tvarka visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo jos skundą, priėmė teisėtą sprendimą, tačiau LVAT, pakeisdamas šį sprendimą, nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos šios kategorijos bylose, kadangi teismas net nesvarstė, ar atsakovas sprendimuose išreiškė savo valią dėl ginčo esmės ir ar ginčas išnagrinėtas privaloma ikiteismine ginčų sprendimo tvarka.

Pareiškėja pažymi, kad LVAT administracinėse bylose Nr. A143-1294/2014, Nr. A143-1303/2014 priimti pareiškėjams palankūs sprendimai pripažinus, kad atsakovas išreiškė savo valią dėl ginčo esmės. Iš esmės analogiškose (pareiškėjos situacijai) bylose Nr. A143-1294/2014, A143-816/2014 taip pat priimti pareiškėjams palankūs sprendimai.

Pažymėtina, kad savo poziciją dėl ginčo (kad nėra pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką) atsakovai tiesiogiai nurodė atsiliepimuose į pareiškėjos skundą. Teismas nukrypo nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014 suformuotos praktikos, nes atsakovas savo poziciją dėl ginčo išreiškė Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio metu.

Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų 3 metų termino praleidimo priežasčių – senyvo amžiaus, teisinio išsilavinimo neturėjimo, pasitikėjimo valstybės institucijomis.

Pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, kadangi atsakovai išreiškė savo valią dėl ginčo esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos L. B. pateiktą prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1539-143/2015, pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. P63-159/2010).

Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. LVAT administracinė byla Nr. A-1539-143/2015, kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo užbaigta 2015 m. lapkričio 17 d. galutine ir neskundžiama nutartimi. Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2016 m. sausio 13 d. (spaudas ant voko, b. l. 150), t. y. nepraleidus įstatyme įtvirtinto prašymo padavimo termino, todėl nagrinėtinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia trimis ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. šio straipsnio 2 dalies 8 punktu (kai teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų), minėto straipsnio 2 dalies 10 punktu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (2010 m. liepos 16 d. nutartis adm. byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. P143–127/2011).

Įvertinusi LVAT 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administarcinėje byloje Nr. A-1539-143/2015 (b. l. 132–139), teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta apeliacinės instancijos teismo nutartis yra motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo motyvais, pati savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su jais nesutinka. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011).

Įvertinusi išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu procesas atnaujinamas, esant visoms šioms sąlygoms: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir, trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (LVAT 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartis adm. byloje Nr. P442-52/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartis adm. byloje Nr. P146-28/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja neargumentavo, kurias būtent materialinės teisės normas apeliacinės instancijos teismas aiškino netinkamai; pareiškėja prašyme nurodė tik tai, kad materialinės teisės normas tinkamai aiškino pirmosios instancijos teismas, o ne apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pareiškėja nepateikė akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Pareiškėjos argumentacija (tai, kad materialinės teisės normas teisingai ir pagrįstai taikė pirmosios instancijos teismas) atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, kaip minėta, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Be to, pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai (pareiškėja teigia, kad teismas nepasisakė dėl dalies jos argumentų, nenagrinėjo, ar atsakovas išreiškė savo valią dėl ginčo esmės) taip pat liudija, jog pareiškėja iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Kaip minėta, proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė. Taigi, nagrinėjamu atveju procesas administracinėje byloje Nr. A-1539-143/2015 negali būti atnaujintas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

Pareiškėja teigia, kad procesas minėtoje administarcinėje byloje turėtų būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius LVAT sprendimus ar nutartis) (žr., pvz., LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-146/2014). Šiuo aspektu svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Teisės normų aiškinimu pateiktu vienoje administracinėje byloje privalu vadovautis kitoje administracinėje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma identiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau vienodai būtina spręsti tik tas bylas, kurių faktinės aplinkybės sutampa (žr. LVAT 2009 m. kovo 20 d. nutartį adm. byloje Nr. P63-52/2009). Atitinkamai, ir atsižvelgus į šią principinę poziciją atnaujinti procesą nurodytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. LVAT 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį adm. byloje Nr. P602-71/2012).

Šiuo gi atveju pareiškėjos situacija (t. y. administracinėje byloje Nr. A-1539-143/2015 buvusi faktinė situacija) skyrėsi nuo prašyme atnaujinti procesą išvardintose administracinėse bylose (Nr. A143-1294/2014, Nr. A143-1303/2014, Nr. A143-1294/2014, A143-816/2014) buvusios situacijos, kadangi minėtose bylose pareiškėjų skundai buvo tenkinti atsižvelgiant į tai, kad VSDFV išreiškė savo valią dėl ginčo esmės, todėl privaloma ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka buvo pasinaudota. LVAT teisėjų kolegija, administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įvertinusi byloje surinktus duomenis, laikėsi pozicijos, kad pareiškėja privaloma ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka nepasinaudojo. Taigi, pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, iš esmės kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes. Tačiau, kaip jau ne kartą minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

Vadinasi, ir pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1539-143/2015 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu negali būti tenkinamas.

Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. B. prašymo netenkinti ir proceso administracinėje byloje Nr. A-1539-143/2015 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

            Teisėjai                                                                                       Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė