Administracinė byla Nr. A-245-520/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03188-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. M. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija, Vidaus reikalų ministerija) išmokėti jam 11 609,96 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies pataisą (2012 m. birželio 30 d. redakcija). Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant ištirti, ar 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 48, 52 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimams bei teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas paaiškino, kad jam 1999 m. lapkričio 30 d. buvo paskirta 2 782,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, kuri nuo 2004 m. balandžio mėnesio buvo padidinta iki 3 047,16 Lt. Pensija nuo jos paskyrimo dienos buvo mažinama taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjas teigė, kad toks pensijos mažinimas pažeidžia Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsnius. Pareiškėjo teigimu, Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 30 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimais Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio visą 3 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Seimas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 5 dalies reikalavimus, 2012 m. birželio 30 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimą, kuriuo vėl nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. grąžino Konstitucinio Teismo panaikintą teisinį reguliavimą, t. y. buvo grąžintas iki 1,5 vidutinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) pensijų ribojimo dydis, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažintas iki 1,3 VDU dydžio.
Pareiškėjas nurodė, kad jo pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas, neviršijant Konstitucinio Teismo nutarime nurodyto iki 20 % leidžiamo pensijos ribojimo ir mokant jam kiekvieną mėnesį 2 438,36 Lt dydžio pensiją, tačiau Vidaus reikalų ministerija jam taikė ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį bei nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėjo jam 11 609,96 Lt.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pensijų dydžio ribojimas buvo įtvirtintas 1995 m. liepos 7 d. Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimu. Pensijų ribojimą nustatanti Valstybinių pensijų įstatymo nuostata nebuvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas), nors šis įstatymas kartu su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatomis yra specialusis įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata yra antikonstitucinė visa apimtimi, o ne tik dėl 1,3 koeficiento taikymo. Pritaikius koeficientą yra neutralizuojamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio reguliavimas dėl pensijos dydžio priklausymo nuo pareiginės algos, laipsnio, priedų už tarnybos stažą ir kvalifikacinę kategoriją. Pareiškėjas prašė atsižvelgti į asmenų lygiateisiškumo principą ir jam taikyti Konstitucinio Teismo nurodymus, pateiktus 2010 m. birželio 29 d. nutarime dėl teisėjų valstybinių pensijų.
Pareiškėjas pažymėjo, kad turi būti atsižvelgiama į Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisės aktas, Konstitucinio teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos. Pareiškėjo teigimu, nesąžiningumo faktą įrodo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 9 d. aiškinamasis raštas dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, kuriame nurodoma, kad įstatymo pakeitimu siekiama panaikinti Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą. Kartu aiškinamuoju raštu siūloma atsisakyti koeficiento, taikomo teisėjų valstybinėms pensijoms, ir šį klausimą spręsti, kai bus vykdomas Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas.
Papildomai pareiškėjas pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija neatsako į jo 2012 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. vasario 3 d. raštus ir neišduoda pažymos apie jam 1999–2012 metais bei nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. išmokėtą pensijos dydį, tačiau reikalavimų dėl neatsakymo į raštą nesuformulavo. Pareiškėjas prašė, kad šie faktai būtų įvertinti taikant poveikio priemones.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo skundo dalies dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinti, o kitą skundo dalį palikti nenagrinėtą.
Atsakovas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime spręsdamas klausimą, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, sprendė šios normos konstitucingumą tik ta apimtimi, kiek joje nustatytas maksimalus valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 iki 1,3 dydžio, t. y. vertino šios normos 2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijų konstitucingumą. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu pripažinta, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos), numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensiją, Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, kuri mokama iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1202/2013).
Dėl reikalavimo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nėra kreipęsis į Vidaus reikalų ministeriją, vadinasi, jis nesilaikė išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Kadangi šia tvarka dar galima pasinaudoti, skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. nutraukė, kitą skundo dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjui nuo 1999 m. lapkričio 30 d. paskirta 2 782,21 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Atsižvelgiant į indeksavimą, nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio paskirtos pensijos dydis sudarė 3 047,16 Lt. A. M. U. su 2013 m. rugpjūčio 27 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ir prašė pateikti pažymą apie jam nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokamos pensijos dydį, nurodant taikomus apribojimus. Iš pareiškėjui pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 2 d. pažymos apie 2012–2013 metų pensijos dydį Nr. 11PP(P)-5259 matyti, kad A. M. U. pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio buvo apribota, taikant 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Pareiškėjas su 2014 m. vasario 2 d. prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą ir prašė išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią po 2012 m. rugsėjo 1 d., pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pataisą (2012 m. birželio 30 d. redakcija) ir pateikti pažymą apie mokėtinos pensijos dydį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario mėnesio. Vidaus reikalų ministerija 2014 m. kovo 13 d. sprendime Nr. 1D-2083(11) pažymėjo, kad Vidaus reikalų ministerija privalėjo vykdyti Laikinąjį įstatymą, nes preziumuojama, jog Laikinasis įstatymas atitiko Konstituciją. Šiame sprendime taip pat nurodyta, kad prašymo dalies dėl pensijos grąžinimo taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas išmokėjimo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, Vidaus reikalų ministerija nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie priemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjui taip pat buvo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. pažyma apie 2012–2014 metų pensijos dydį Nr. 11DP(P)-1291a.
Teismas taip pat nustatė, kad, nesutikdamas su sumažintu valstybinės pensijos dydžiu, pareiškėjas jau yra kreipęsis dėl savo teisių gynimo į teismą. A. M. U. skunduose prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti jam 2 438,36 Lt dydžio valstybinę pareigūno pensiją bei priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui 26 014,15 Lt neišmokėtos pensijos dalį (pridėta administracinė byla Nr. I-56-426/2013 (toliau – ir Pridėta byla)). Iš paskutinio teismo priimto skundo patikslinimo nustatyta, kad valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas skaičiavo už laikotarpį iki 2012 m. lapkričio 1 d. Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-56-426/2013 taip pat nurodytas ginčo periodas iki 2012 m. lapkričio 31 d. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti A. M. U. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 37 695,95 Lt, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (redakcijos, galiojusios iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.), už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kiti pareiškėjo skundo reikalavimai buvo atmesti. Pareiškėjo skundas už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo atmestas teismui pripažinus, kad pareiškėjui priklausančios pensijos dydis pagrįstai sumažintas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies numatytus ribojimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą pakeitė ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui A. M. U. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 160,09 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir teismo sprendimo vykdymą atidėjo iki 2014 m. vasario 1 d., likę pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti. Iš pareiškėjo skundo nagrinėjamoje administracinėje byloje turinio nustatyta, kad jis kelia ginčą dėl nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ribojimus, neišmokėtos pensijos dalies. Taigi šis laikotarpis iš dalies sutampa su laikotarpiu, už kurį A. M. U. prašė sumokėti valstybinę pensiją administracinėje byloje Nr. I-56-426/2013. Kadangi ginčas iki 2012 m. lapkričio 1 d. yra išnagrinėtas, ši skundo dalis pripažinta tapačia ir ši bylos dalis nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.
Nustatyta, kad vadovaudamasi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Vidaus reikalų ministerija po 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir toliau ribojo pareiškėjui paskirtą 3 750,14 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, taikydama 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2196) buvo nustatytas 1,5 dydžio koeficientas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas darė išvadą, kad asmenų pensijų ribojimas vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu buvo neteisėtas, bei pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013 buvo išaiškinta, kad Konstituciniam Teismui pripažinus 1,3 koeficiento taikymą antikonstituciniu, taikomas iki antikonstitucine pripažintos teisės normos priėmimo buvęs teisinis reguliavimas, t. y. koeficientas 1,5. Teismas pažymėjo, jog šis sprendimas priimtas analogiškame to paties pareiškėjo keltame ginče dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto ribojimo taikymo nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. Teismas sprendė, kad A. M. U. nepagrįstai teigia, jog Konstitucinis Teismas pripažino visą valstybinių pensijų ribojimą 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiu prieštaraujančiu konstituciniam reguliavimui. Teismas darė išvadą, kad atsakovas teisėtai apribojo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiu. Vidaus reikalų ministerija veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog analogiškas ginčas buvo išspręstas kitoje administracinėje byloje pagal A. M. U. skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo Nr. I-56-426/2013. Byloje priimto sprendimo pagrįstumą tikrinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, jog teisinis reguliavimas yra aiškus ir neprieštaringas, todėl bylą išnagrinėjo nesikreipęs į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamoje byloje teismui pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų konstitucingumo nekilo, todėl teismas darė išvadą, jog pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Teismas šį pareiškėjo prašymą atmetė.
III.
Pareiškėjas A. M. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą, įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išmokėti jam neišmokėtą 11 609,96 Lt valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki to laiko, kai bus išnagrinėta ši byla. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė ABTĮ 57 straipsnio reikalavimus, nes pareiškėjo skunde pateiktas aplinkybes bei teisinius argumentus ištyrė paviršutiniškai, neišsamiai ir priėmė neobjektyvią nutartį. Pareiškėjo teigimu, teismas savo nuožiūra tyrė tik tuos teisinius argumentus, kurie yra palankūs išankstiniam pasirinktam teismo sprendimui, bet netyrė ir nevertino byloje pateiktų įrodymų, t. y. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 9 d. aiškinamojo rašto Nr. 12-1281-02 turinio, 2013 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo teisės komiteto pirmininko J. S. atsakymo, kuriame teigiama, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimo konstitucingumą turėtų spręsti Konstitucinis Teismas, bei byloje esančių kitų Lietuvos Respublikos Seimo narių atsakymų. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į skunde nurodytas Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų esmines nuostatas. Be to, pareiškėjas pažymi, jog atsisakydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra teisiškai argumentuotas ir pagrįstas minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatomis. Kadangi šios įstatymo valstybinių pensijų ribojimo pataisos teisinis reguliavimas yra analogiškas tam, kuris buvo įteisintas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatyme ir Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjo teigimu, teismas privalėjo realiai užtikrinti pareiškėjo konstitucinę teisę dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu.
Atsakovas pažymi, jog apeliacinis skundas grindžiamas prielaida, kad įstatymas neatitinka Konstitucijos, ir prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovas teigia, kad Vidaus reikalų ministerija yra viešojo administravimo subjektas, t. y. ministerija įstatymus vykdo, bet jų neleidžia. Įstatymo atitiktis Konstitucijai nėra Ministerijos kompetencijos dalykas. Taip pat atsakovas nurodo, jog Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimo 13 punkte pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 3 dalies nuostata „šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio pirmąją dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio“ ta apimtimi, kuria formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas pareigūnų ir karių valstybines pensijas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui A. M. U. mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatas.
ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinama tik laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Kreipdamasis teisminės gynybos, pareiškėjas visuomet skunde privalo suformuluoti reikalavimą (skundo dalyką) (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkti elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A17-217/2007, 2012 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).
Pareiškėjas A. M. U., nagrinėjamoje byloje kreipdamasis į teismą, prašė teismo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išmokėti jam 11 609,96 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2012 m. birželio 30 d. redakcija).
Kaip matyti iš paskutinio teismo priimto pareiškėjo patikslinto skundo (b. l. 106–108), pareiškėjas, jo teigimu, nepagrįstai jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nagrinėjamoje byloje skaičiuoja nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. (t. y. iki laikotarpio, nurodyto naujausioje byloje pateiktoje Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. pažymoje Nr. 11DP(P)-1291a (b. l. 110)).
Pareiškėjas, pasinaudodamas savo diskrecijos teise suformuluoti teismui konkrečius reikalavimus, iš esmės prašė teismo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išmokėti jam 11 609,96 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šia apimtimi ir nagrinėjo pareiškėjo skundą.
Pirmosios instancijos teismas sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą, nustatęs, kad ginčas iki 2012 m. lapkričio 1 d. yra išnagrinėtas ir ši skundo dalis pripažinta tapačia. Taip pat teismas, nustatęs, kad atsakovas teisėtai apribojo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatas 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiu, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išmokėti jam neišmokėtą 11 609,96 Lt valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki to laiko, kai bus išnagrinėta ši byla.
Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išmokėti pareiškėjui 11 609,96 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., bylos dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą, o kitą pareiškėjo skundo dalį, nustatęs, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagrįstai buvo ribojama 1,5 VDU dydžiu, taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2012 m. birželio 30 d. redakcija), – nutraukė. Pareiškėjo manymu, mokant jam valstybinę pensiją nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. negalėjo būti taikoma Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas.
Dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos dalį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d.
Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą, nustatęs, kad ginčas iki 2012 m. lapkričio 1 d. jau yra išnagrinėtas administraciniame teisme.
ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo). Jeigu byla yra jau nagrinėjama teisme, teismas nutraukia bylą nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo) (ABTĮ 101 str. 2 p.). Šios ABTĮ normos įtvirtina res judicata principo taikymą administraciniame procese.
Šis principas yra pripažįstamas ir plačiai taikomas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (toliau – ir EŽTT). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. gegužės 31 d. sprendime byloje Esertas prieš Lietuvą (Nr. 50208/06), remdamasis ankstesne praktika bei teisės viršenybės ir teisinio tikrumo principais, pažymėjo, kad kai yra galutinis sprendimas, kuriuo atliktas situacijos vertinimas, toks sprendimas negali būti kvestionuojamas. Res judicata principas suponuoja, kad šalys negali reikalauti galutinio sprendimo peržiūrėjimo, vien tik dėl naujo ginčo įvertinimo. Res judicata ribojimo poveikis pasireiškia dėl ad personam ir dėl pačios bylos esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2263/2012).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą pripažino res judicata galios principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ įtvirtintą draudimą pakartotinai nagrinėti bylas, savo formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo priimti skundą aptariamu pagrindu, būtina išsiaiškinti tris aplinkybes: ar yra teismo sprendimas, ar jis įsiteisėjęs, ar reiškiamas naujas skundas yra tapatus išnagrinėtam (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008). Spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, teismas vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012). Laikomasi nuomonės, kad teismas nebegali priimti ir nagrinėti pakartotinio skundo dėl to paties administracinio akto, tirti to paties administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo bei priimti kitokį teismo sprendimą, nei buvo priimtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nes tokiu būdu būtų iš esmės paneigta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia (teismo sprendimo nenuginčijamumas, išimtinumas, prejudicialumas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS403-184/2007).
Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas A. M. U., nesutikdamas su jam mokamos valstybinės pensijos dydžio ribojimu, jau yra kreipęsis dėl savo teisių gynimo į teismą.
Šioje byloje nustatyta, jog A. M. U. prie nagrinėjamos administracinės bylos pridėtoje administracinėje byloje Nr. I-56-426/2013 (Nr. A602-1367/2013) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti jam 2 438,36 Lt dydžio valstybinę pareigūno pensiją bei priteisti jam iš Vidaus reikalų ministerijos 26 014,15 Lt neišmokėtos pensijos dalį. Iš paskutinio teismo priimto skundo patikslinimo (Pridėta byla, II t., b. l. 1–13), pirmosios instancijos teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo (Pridėta byla, II t., b. l. 41–45) bei apeliacinės instancijos teismo 2013 m. liepos 11 d. nutarties (Pridėta byla, II t., b. l. 132–142) matyti, kad Pridėtoje byloje administracinės bylos nagrinėjimo ribos buvo apibrėžtos taip: pareiškėjas byloje reiškė reikalavimą dėl jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d.
Pažymėtina, jog pareiškėjas tiek nagrinėjamoje byloje paduotame skunde, tiek ir Pridėtoje byloje savo teisę į neišmokėtos valstybinės pensijos dalį inter alia grindė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies neteisėtumu, antikonstituciškumu, nurodydamas, kad Konstitucinis Teismas visą valstybinių pensijų ribojimą 1,5 VDU dydžiu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai (ne tik tiek, kiek minėtas 1,5 VDU dydis buvo sumažintas iki 1,3 VDU dydžio) (Pridėta byla, II t., b. l. 7). Taip pat abiejose bylose pareiškėjas teigė, jog nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. jo pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, neviršijant Konstitucinio Teismo nutarime nurodyto iki 20 % leidžiamo pensijos ribojimo ir mokant jam kiekvieną mėnesį 2 438,36 Lt dydžio pensiją, tačiau Vidaus reikalų ministerija jam taikė ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2012 m. birželio 30 d. redakcija) (Pridėta byla, II t., b. l. 12).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A602-1367/2013) konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti jam valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2012 m. birželio 30 d. redakcija), kadangi nuo šio laikotarpio patvirtintas valstybinių pensijų reguliavimas (1,5 VDU dydžiu) neprieštarauja Konstitucijai, todėl atitinkamo dydžio valstybinė pensija pareiškėjui buvo mokama ex lege (Pridėta byla, II t., b. l. 141).
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje kelia ginčą dėl nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatas susidariusios neišmokėtos pensijos dalies. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šis laikotarpis iš dalies sutampa su laikotarpiu, už kurį A. M. Uždavinys prašė priteisti jam valstybinę pensiją administracinėje byloje Nr. I-56-426/2013 (Nr. A602-1367/2013), t. y. sutampanti laikotarpio dalis yra nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d.
Visa tai įvertinus, konstatuotina, kad šioje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl Vidaus reikalų ministerijos įpareigojimo išmokėti jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d., inicijavo ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių, kurie jau buvo išnagrinėti prie nagrinėjamos administracinės bylos pridėtoje administracinėje byloje Nr. I-56-426/2013 (Nr. A602-1367/2013), kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, ir siekia tapačių teisinių pasekmių.
Nagrinėjamu atveju dėl minėto pareiškėjo reikalavimo nustačius skundo dalyko ir pagrindo tapatumą, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, vadovaujantis res judicata principu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad yra pagrindas pagal ABTĮ 101 straipsnio 2 punktą nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išmokėti jam neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d.
Dėl reikalavimo mokėti pareiškėjui valstybinę pensiją netaikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinto pensijos dydžio ribojimo 1,5 VDU dydžiu
Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 15708 pareiškėjui paskirta 2 782,21 Lt valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 56). Atsižvelgiant į pensijos indeksavimą, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui paskirtos pensijos dydis sudarė 3 047,16 Lt. A. M. U. su 2013 m. rugpjūčio 27 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ir prašė pateikti pažymą apie jam nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. mokamos pensijos dydį, nurodant taikomus apribojimus (b. l. 57). Iš pareiškėjui pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 2 d. pažymos apie 2012–2013 metų pensijos dydį Nr. 11PP(P)-5259 matyti, kad A. M. U. pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio buvo apribota, taikant 1,5 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį (b. l. 59). Pareiškėjas su 2014 m. vasario 2 d. prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą ir prašė išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pataisą (2012 m. birželio 30 d. redakcija), ir pateikti pažymą apie mokėtinos pensijos dydį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. vasario mėnesio (b. l. 98). Vidaus reikalų ministerija 2014 m. kovo 13 d. sprendime Nr. 1D-2083(11) nurodė, kad prašymo dalies dėl pensijos grąžinimo taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas išmokėjimo, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie priemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 109). Pareiškėjui taip pat buvo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. vasario 28 d. pažyma apie 2012–2014 metų pensijos dydį Nr. 11DP(P)-1291a (b. l. 110).
Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. atsakovas Vidaus reikalų ministerija mokėjo pareiškėjui valstybinę pensiją, apribotą 1,5 VDU dydžiu, taikydamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatas.
Pareiškėjas nesutikimą su minėtu apribojimu iš esmės grindžia tuo, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 30 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimais Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio visą 3 dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, o ne tik dėl 1,3 koeficiento taikymo. Pareiškėjo teigimu, Seimas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 5 dalies reikalavimus, 2012 m. birželio 30 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimą, kuriuo vėl nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. grąžino Konstitucinio Teismo panaikintą teisinį reguliavimą, t. y. vėl buvo grąžintas iki 1,5 VDU pensijų ribojimo dydis.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjo argumentus, kartu konstatuodama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai juos įvertino kaip nepagrįstus.
Iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija nustatė, jog „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio“. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcija įtvirtino, jog „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis buvo išdėstyta taip: „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio“.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Remiantis tais pačiais argumentais konstatuotas ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, antikonstituciškumas.
Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė tik dėl 2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kurioje valstybinės pensijos dydžio ribojimas buvo sumažintas nuo 1,5 VDU iki 1,3 VDU dydžio, neatitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nekonstatavo, jog valstybinės pensijos negali būti ribojamos. Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, jog valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas; įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai.
Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamu laikotarpiu klausimą, būtina atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos), nustačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai.
Valstybinės pensijos ribojimas, įvertinus iki antikonstitucinėmis pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nuostatų priėmimo buvusį reglamentavimą ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojančias Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pateisinamas ir protingumo bei sąžiningumo principų prasme, nes tiek skiriant pareiškėjui valstybinę pensiją 1999 metais (1997 m. lapkričio 4 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3–5 punktuose nustatytų valstybinių pensijų dydis kiekvienos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija vienam asmeniui negali viršyti pusantro užpraeito mėnesio prieš pensijos mokėjimą Statistikos departamento prie Vyriausybės skelbiamo Lietuvos Respublikos ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio), tiek ją toliau mokant, jos dydis buvo ribojamas. Atkreiptinas dėmesys ir į Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, kuriame konstatuota, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad jam būtų mokama tokio dydžio pensija, kuri buvo mokama iki 2010 m. sausio 1 d. ir ribojama pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-629/2013).
Pabrėžtina, jog pareiškėjas, nesutikdamas su jam mokamos valstybinės pensijos dydžio ribojimu taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, jau yra du kartus kreipęsis į teismą – bylos nagrinėtos 2004 ir 2013 metais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-930/2004 buvo pažymėta, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pripažino, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio (2001 m. vasario 20 d. redakcija ir 2002 m. liepos 2 d. redakcija) 3 dalis dėl valstybinių pensijų ribojimo neprieštaravo Konstitucijai, bei konstatuota, kad pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimas atitinka Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kitoje byloje, kuri jau buvo pirmiau aptarta ir yra pridėta prie nagrinėjamos bylos, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A602-1367/2013) konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti jam valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kadangi nuo šio laikotarpio patvirtintas valstybinių pensijų reguliavimas (1,5 VDU dydžiu) neprieštaravo Konstitucijai.
Taigi administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos ribojimo dydžio taikant 2012 m. birželio 30 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, įsigaliojusias 2012 m. rugsėjo 1 d. Teisėjų kolegija nurodytoje byloje konstatavo, jog pareiškėjo pensija nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. turi būti ribojama 1,5 VDU dydžiu.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat teisme kelia ginčą dėl jam mokamos valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant 2012 m. birželio 30 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje aktualiu ginčo laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. pareiškėjo pensijos dydis buvo apskaičiuojamas pagal 2012 m. birželio 30 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl kurių taikymo pareiškėjui pagrįstumo ir teisėtumo pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013. Nurodytoje nutartyje taip pat išspręstas klausimas dėl pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydžio nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Pažymėtina, jog po 2012 m. lapkričio 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos nesikeitė, Vidaus reikalų ministerija nepriėmė naujo sprendimo dėl pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydžio. Taigi konstatuotinas teisinių santykių, pagrįstų tomis pačiomis teisės aktų nuostatomis, tęstinumas.
ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 58 straipsnis nustato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.). Taigi prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, o prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys.
Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje bei Pridėtoje byloje (administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013) dalyvaujančius asmenis, į įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013 nustatytą faktą dėl pareiškėjui mokėtinos pensijos dydžio nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., į teisinių santykių tarp pareiškėjo ir atsakovo tęstinumą, darytina išvada, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013 yra nustatytas prejudicinis faktas dėl 2012 m. birželio 30 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo pareiškėjo pensijos dydžiui apskaičiuoti ir mokėti bei dėl pareiškėjo pensijos dydžio nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimo 1,5 VDU dydžiu. Šios aplinkybės buvo teisminio nagrinėjimo dalykas minėtoje byloje.
Konstatavus, kad minėti faktai laikytini prejudiciniais, darytina išvada, jog šių faktų, esant įsiteisėjusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A602-1367/2013, nagrinėjamoje byloje nebereikia įrodinėti, be to, šalys (taigi ir pareiškėjas) jau negali šių faktų ginčyti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp privačių asmenų, gali kelti teisinio tikrumo principo pažeidimo riziką (žr. EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą). Teismas pabrėžė bendrąjį principą, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio dalimi, tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu; sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teisminei sistemai (esminiu trūkumu gali būti pripažinta jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.) (žr. EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą, 2014 m. sausio 16 d. sprendimą byloje Brletič prieš Kroatiją). Sprendžiant dėl bendrosios taisyklės, pagal kurią teismo sprendimas dėl pažeistų materialiųjų teisių gynimo sukuria prejudiciją pagal įstatymą dėl ginamų teisių egzistavimo, kurio vėliau ginčyti teismine tvarka negalima, išimties taikymo nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija turi įvertinti, ar tokia išimtis būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, siekiant ištaisyti klaidą, turinčią esminę reikšmę visai teisminei sistemai. Nagrinėjamoje byloje pagrindas taikyti išimtį iš minėtos taisyklės nenustatytas.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui valstybinę pensiją netaikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2012 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinto pensijos dydžio ribojimo 1,5 VDU dydžiu.
Dėl įrodymų vertinimo
Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė ABTĮ 57 straipsnio reikalavimus, nes pareiškėjo skunde pateiktas aplinkybes bei teisinius argumentus ištyrė paviršutiniškai, neišsamiai ir priėmė neobjektyvią nutartį. Pareiškėjo teigimu, teismas netyrė ir nevertino byloje pateiktų įrodymų, t. y. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 9 d. aiškinamojo rašto Nr. 12-1281-02 turinio, 2013 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės komiteto pirmininko J. S. atsakymo bei byloje esančių kitų Lietuvos Respublikos Seimo narių atsakymų.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas atliko teisinį bylos faktų vertinimą, su kuriuo, kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, pareiškėjas nesutinka. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, bylos medžiagą, proceso šalių nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde pateiktas aplinkybes bei teisinius argumentus ištyrė paviršutiniškai, neišsamiai, kad teismas tyrė tik tuos teisinius argumentus, kurie yra palankūs išankstiniam pasirinktam teismo sprendimui, bet netyrė ir nevertino byloje pareiškėjo pateiktų įrodymų. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia pareiškėjo pozicija, pažymi, jog vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aspektų vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visus bylai išnagrinėti reikšmingus įrodymus ištyrė.
Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai neaprašė pareiškėjo apeliaciniame skunde įvardytų raštų (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 9 d. aiškinamojo rašto Nr. 12-1281-02 turinio, 2013 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės komiteto pirmininko J. S. atsakymo), nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skunde nurodyto argumento, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ir sprendimas turėtų būti panaikintas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, kt.). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimus bylose Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kt. prieš Prancūziją).
Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Be to, ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neobjektyvus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo nurodyto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. gegužės 9 d. aiškinamojo rašto Nr. 12-1281-02 turinys buvo analizuotas administracinėje byloje Nr. I-56-426/2013 (Nr. A602-1367/2013), kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį aiškinamąjį raštą įvertino kritiškai, nurodydamas, jog juo yra siūloma atkurti iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, o tai, priešingai negu aiškina pareiškėjas, patvirtina būtent teismo daromą išvadą, jog pareiškėjo valstybinė pensija ribotina 1,5 VDU dydžiu.
Be to, dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde minimo byloje esančio Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2013 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. S-2013-7767 pažymėtina, jog jame nėra duomenų, kad pareiškėjo valstybinei pensijai apskaičiuoti nepagrįstai yra taikoma Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2012 m. birželio 30 d. redakcija), o būtent tai šioje byloje įrodinėja pareiškėjas. Atkreiptinas dėmesys, jog šiame rašte nurodyta, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimą, 2012 m. birželio 30 d. priimtame Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatyme buvo įtvirtinta iki Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų galiojusi valstybinių pensijų maksimalaus dydžio ribojimo tvarka bei atstatytos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Taip pat rašte pažymėta, jog, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2012 m. birželio 30 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijai, tol nėra teisinio pagrindo reikalauti, kad ši teisės norma būtų pašalinta iš teisinės sistemos, motyvuojant jos antikonstitucingumu (b. l. 66).
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą
Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimams bei teisinės valstybės principui.
Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl prašomų ištirti teisės aktų konstitucingumo nekilo, todėl teismas darė išvadą, jog pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, ir atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo apeliacinės instancijos teismo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pakeitimas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniui, Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodo, kad šios įstatymo valstybinių pensijų ribojimo pataisos teisinis reguliavimas yra analogiškas tam, kuris buvo įteisintas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatyme ir Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 str. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Kaip jau buvo pirmiau nurodyta šioje nutartyje, Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2001 m. vasario 20 d. redakcija ir 2002 m. liepos 2 d. redakcija), nustačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo tik 2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kurioje valstybinės pensijos dydžio ribojimas buvo sumažintas nuo 1,5 VDU iki 1,3 VDU dydžio, neatitiktį Konstitucijai.
Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo praktikoje nėra konstatavęs, jog valstybinės pensijos negali būti ribojamos. Priešingai, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas; įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).
Taip pat teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad valstybinių pensijų ribojimo pataisos teisinis reguliavimas yra analogiškas tam, kuris buvo įteisintas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatyme ir Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Visų pirma, pažymėtina, jog teisėjų valstybinėms pensijoms mokėti yra taikomas skirtingas teisinis reguliavimas nei valstybinių karių ir pareigūnų pensijų gavėjams. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui yra pagrindas taikyti teisės aktus, nustatančius teisėjų valstybinių pensijų mokėjimą. Be to, nagrinėjamu atveju ypač svarbi ta aplinkybė, kad kitokį teisėjų valstybinių pensijų mokėjimą lemia ir teisėjo statusas. Tai pabrėžė ir Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime.
Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjų valstybine pensija, įstatymu turi nustatyti šios pensijos skyrimo pagrindus, sąlygas. Įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas maksimalų pensijos dydį ir šio dydžio nustatymo būdus, turi paisyti inter alia to, kad teisėjų valstybinė pensija – tai iš Konstitucijos kylanti teisėjo socialinė (materialinė) garantija nutrūkus jo įgaliojimams, kuri ginama ne tik pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal jos 52 straipsnį, kad ši socialinė (materialinė) garantija turi atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą, kad tokia konstitucinė teisėjo socialinė (materialinė) garantija turi būti reali, o ne vien nominali. Priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmė, paskirtis ir taip būtų sudarytos prielaidos nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų.
Teisėjų valstybinėms pensijoms apskaičiuoti ir mokėti yra taikomas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymas. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pažymėjo, jog šio įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalyse yra įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų valstybinės pensijos dydis priklauso nuo teisėjo darbo stažo ir nuo teisėjo darbo užmokesčio, gauto paskutinius 5 prieš nustojant eiti teisėjo pareigas metus, vidurkio (asmenims, įgijusiems ne mažesnį kaip 20 metų teisėjo darbo stažą, skiriama 45 procentų darbo užmokesčio vidurkio dydžio teisėjų valstybinė pensija, įgijusiems 15 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 35 procentų, įgijusiems 10 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 20 procentų, įgijusiems 5 ir daugiau metų teisėjo darbo stažą – 10 procentų), šis teisinis reguliavimas yra „neutralizuotas“, nes faktiškai mokamos teisėjų valstybinės pensijos dydis kartu su kitomis pensijomis yra ribojamas Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu, t. y. priklauso nuo to, kokias ir kokio dydžio pensijas asmuo turėjo gauti pagal kitus įstatymus.
Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriame nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų (valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų) suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjas nepagrįstai valstybinių pareigūnų ir karių pensijų dydžio ribojimo teisinį reguliavimą prilygina antikonstituciniu pripažintam Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytam teisiniam reguliavimui.
Įvertinus tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl 2012 m. birželio 30 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai nekyla, todėl teisėjų kolegija, pasinaudodama savo diskrecijos teise, į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės akto nuostatų atitikties Konstitucijai nesikreipia.
Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes ir jas įvertino, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepripažintini pagrįstais, todėl apeliacinis skundas yra netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjo A. M. U. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė