Civilinė byla Nr. e2A-169-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00309-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.2.4.1.4; 2.1.1.4.2.7

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 23 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. B. ir T. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. B. ir T. B. ieškinį atsakovui V. B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl jų apsimestinumo ir jų sudarymo dėl apgaulės.
2. Ieškovai A. B. ir T. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. B., prašydami pripažinti šalių sudarytas 2011 m. spalio 22 d., 2013 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. sausio 22 d. dovanojimo sutartis negaliojančiomis; taikyti vienašalę restituciją natūra – grąžinti ieškovams ginčijamomis sutartimis atsakovui perleistą turtą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Nurodė, kad 2011 m. spalio 22 d., 2013 m. gegužės 15 d., 2014 m. sausio 22 d. dovanojimo sutartimis ieškovai atsakovui padovanojo jiems priklausantį turtą. Ginčijami sandoriai neatitiko tikrosios šalių valios, nes šalys iš esmės siekė sudaryti ne dovanojimo, o pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurias ieškovai įsipareigojo perleisti atsakovo nuosavybėn turtą, o atsakovas – sumokėti ieškovams sutartą kainą. Atsakovas įkalbėjo ieškovus sudaryti dovanojimo sandorius, motyvuojant tuo, kad juos sudarant bus išvengta didelių mokesčių už notaro paslaugas. Ieškovai nurodo, kad yra atsakovo tėvai, šalis sandorių sudarymo metu siejo pasitikėjimu grįsti santykiai. Atsakovas, pasinaudodamas ieškovų patiklumu, giminystės ryšiais, amžiumi, apgaule, įgijo nuosavybės teisę į ginčo turtą apsimestinių sandorių pagrindu. Ieškovai paveikti atsakovo sudarė dovanojimo sutartis vietoje pirkimo-pardavimo, tikėdami, kad atsakovas jų neapgaus ir susitarimą vykdys tinkamai. Ieškovų sprendimui sutikti su atsakovo pasiūlymu įtakos taip pat turėjo ieškovų senyvas amžius, menkos teisinės žinios. Atsakovas, nurodydamas įtikinamą priežastį – sutaupyti pinigines lėšas, aktyviais veiksmais įkalbėjo ieškovus sudaryti dovanojimo sutartis, taip ieškovus apgavo. Atsakovas jau sandorių sudarymo metu siekė sudaryti tokią teisinę situaciją, kad jo prievolė sumokėti daiktų kainą nebūtų išviešinta ir ieškovai negalėtų ateityje pareikšti turtinio reikalavimo dėl nesumokėtos kainos. Sandorio sudarymo metu atsakovas neturėjo galimybės sumokėti turto kainos, tam neturėjo piniginių lėšų. Ieškovams pareikalavus sumokėti už turimą turtą, atsakovas pradėjo ieškovui grasinti sužalojimu. Be to, ieškovams nežinant atsakovas nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. iš ieškovo sąskaitos pasisavino 626 930 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė iš ieškovų atsakovui po 600 Eur bylinėjimosi išlaidų bei valstybei 290 Eur žyminio mokesčio ir 6,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Dėl apsimestinio sandorio. Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog šalys sudarė apsimestinį sandorį. Ginčijami sandoriai patvirtinti notarine tvarka, juos tvirtinusiai notarei nekilo abejonių dėl ieškovų valios dovanoti atsakovui turtą, priešingu atveju notarė tokių sandorių nebūtų tvirtinusi. Ginčijamų sandorių sudarymo metu tiek atsakovas, tiek ieškovas buvo ūkininkai ir ūkininkavo kartu. Ieškovai pripažino, kad dėl senyvo amžiaus jiems darėsi sunku ūkininkauti, todėl teismas laikė pagrįstu atsakovo teiginį, jog šeimos rate buvo priimtas sprendimas, kad ieškovai baigs ūkininkavimą, jį perduodami sūnui – atsakovui, todėl ir buvo sudarytos dovanojimo sutartys. Liudytojai J. K., A. K., D. Z., I. B. iš esmės patvirtino aplinkybes, kad tėvas užrašė, dovanojo turtą sūnui, abu dirbo ūkyje, sutardavo, vėliau susipyko. Liudytojos J. K. parodymai dėl šalių pokalbio automobilyje apie atsiskaitymą, paskolos pasirašymą nėra konkretūs, nepatvirtina, kad šalys kalbėjo būtent apie ginčijamas, ne apie kitas sutartis. Teismas nustatė, kad šalys 2011 m. birželio 28 d. ir 2014 m. sausio 22 d. yra sudariusios ir žemės sklypų bei pastatų pirkimo-pardavimo sutartis, todėl ne visas turtas atsakovui buvo dovanojamas. Teismo vertinimu, ieškovai ginčijamais sandoriais perleistą atsakovui turtą siekė ne parduoti, bet dovanoti, turto perleidimo pagrindas dovanojimo būdu atitiko abiejų šalių valią. Ieškovai neįrodė, kad ginčijamos sutarys yra apsimestiniai sandoriai.
6. Dėl apgaulės. Ieškovai, teigdami, kad ginčo sandoriai sudaryti dėl atsakovo apgaulės, privalo apgaulę įrodyti, tačiau ieškinyje pateiktų duomenų turinys neteikia pagrindo išvadai apie apgaulės buvimą. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad šalių valia neatitiko dovanojimo sandoriuose išreikštos valios. Ginčijami sandoriai nebuvo sudaryti vienu metu, tarp jų sudarymo datų yra gana ilgi laiko tarpai. Jeigu šalys būtų susitariusios dėl pirkimo-pardavimo, kurio pagrindinė sąlyga yra atlygintinumas, tai atsakovui nevykdžius tokio susitarimo, ieškovai vėlesnių sutarčių nebūtų sudarę.
7. Šiaulių apylinkės prokuratūra 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl grasinimo sunkiai sutrikdyti ieškovo sveikatą. Dėl to, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. iš ieškovo sąskaitos pasisavino 626 930 Lt, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Minėti įvykiai neturi reikšmės sprendžiant ieškinio pagrįstumą, nes jie su ginčijamais sandoriais nesusiję. 
8. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai neįrodė, jog ginčijamos dovanojimo sutartys būtų apsimestiniai ar dėl apgaulės sudaryti sandoriai, teismas ieškinio netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

9. Ieškovai (toliau ir - apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, nenustatė tikrosios sandorio šalių valios, kas sąlygojo neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
2. Ginčijami sandoriai sudaryti pirkimo - pardavimo sandoriams pridengti. Jie sudaryti tarp artimų giminaičių, tarp kurių buvo pasitikėjimas, jais buvo siekiama išvengti didelių mokesčių už notaro paslaugas. Atsakovas neturėjo galimybių sumokėti pirkimo kainos, todėl šalys susitarė dėl atsiskaitymo per 3-4 metus. Ginčijami sandoriai sudaryti apeliantui pasitraukiant iš ūkininkavimo veiklos ir ūkį atlygintinai perleidžiant atsakovui.
3. Šalys buvo susipykusios, o vėliau šalims susitaikius buvo pradėtas atlygintinis ūkio perleidimo atsakovui procesas. Atsakovas, sąmoningai siekdamas užvaldyti visą apeliantų turtą, elgėsi taip, kad įgytų jų pasitikėjimą, bei, pasinaudodamas tarp šalių buvusiais gerais santykiais, įkalbėjo sudaryti dovanojimo sutartis. Atsakovas apgavo apeliantus ir užvaldė jų turtą, pasinaudodamas jų patiklumu, pasitikėjimu bei tuo, kad apeliantai neturi teisinių žinių, yra senyvo amžiaus.
4. Atsakovo veiksmai buvo aktyvūs, jis už apeliantus atliko kadastrinius matavimus, pakeisdamas žemės sklypų ribas, apeliantams nežinant įregistravo pakeitimus nekilnojamojo turto registre. Atsakovas suklastojo apeliantų parašus ir už juos pasiėmė iš VĮ Registrų centras dokumentus ginčo sandorių sudarymui.
5. Apeliantai visas sudaroma sutartis būtų įforminę kaip dovanojimo, tačiau dvi sutartis privalėjo įforminti kaip pirkimo – pardavimo, nes paramos lėšomis įgyto turto negalima buvo dovanoti. Todėl dvi pirkimo – pardavimo sutartys buvo sudarytos ne dėl to, kad apeliantai būtų taip nusprendę, o todėl, kad dovanojimo sutarčių teisiškai įforminti nebuvo įmanoma. 2013 m. gegužės 15 d. ir 2014 m. sausio 22 d. dovanojimo sutartys sudarytos realizuojant bendrą susitarimą ir buvo baigiamieji sandoriai perleidžiant (atlygintinai) ūkį atsakovui.
6. Teismo išvada, kad sudarytos dovanojimo sutartys atitinka tikrąją šalių valią, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Apeliantų tikslas buvo pirkimo – pardavimo sutarties pasekmės. Nepateikti įrodymai, kad apeliantai būtų siekę ir turėję tikslą neatlygintinai atsisakyti viso savo užgyvento turto, likti ir be nekilnojamojo turto, ir be iš ūkininkavimo gautų pajamų. Kol apeliantai laukė atsiskaitymo už perleistą turtą, atsakovas ištuštino jų banko sąskaitą, taip užvaldydamas ir visas apeliantų santaupas. Ši aplinkybė yra svarbi sprendžiant dėl atsakovo nesąžiningumo ir tyčinių veiksmų, siekiant apeliantus apgauti.
7. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-363-856/2017 iš atsakovo apeliantui priteisė 174 330,98 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą. Šis faktas yra susijęs su nagrinėjama byla, nes įrodo atsakovo piktavališkus veiksmus apeliantų atžvilgiu. Todėl teismas privalėjo konstatuoti apgaulės buvimą, nes atsakovas tyčiniais veiksmais suklaidino apeliantus.
8. Liudytojai A. K., D. Z., I. B. pateikė bendro pobūdžio paaiškinimus apie šalių santykius, jų parodymai nenuoseklūs, nelogiški, iš esmės neturintys įrodomosios vertės. Tuo tarpu liudytojos J. K. parodymai aiškūs, konkretūs, leistini ir patikimi, susiję su bylos įrodinėjimo dalyku, todėl teismo privalėjo būti įvertinti. Ši liudytoja patvirtino, kad girdėjo apelianto ir atsakovo pokalbį, jog atsakovas žadėjo sumokėti apeliantams 400 000 Lt.
9. Užvaldęs visą apeliantų turtą, atsakovas grasino sunkiai sutrikdyti apeliantui sveikatą. Tokie prieš tėvą atlikti atsakovo veiksmai yra smerktini geros moralės požiūriu. Taip pat geros moralės požiūriu smerktini ir atsakovo veiksmai, kai be apelianto žinios atsakovas į savo sąskaitą pervedė 174 330,98 Eur. Teismas ginčo sandorius pripažinęs dovanojimo sandoriais, turėjo pagrindą juos panaikinti ir grąžinti apeliantams jų nekilnojamuosius daiktus natūra CK 6.472 straipsnio pagrindu.
10. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šalių valią sudaryti pirkimo – pardavimo, o ne dovanojimo sutartis. Susitarimo už perleistą turtą atsiskaityti per 3-4 metus atsakovas nepripažįsta.
2. Nors sudarant pirkimo-pardavimo sutartis pas notarą yra mokamas nustatyto dydžio mokestis, tačiau jis nėra toks didelis, kurio išvengimas būtų pateisinamas ir kurio būtų siekusios šalys. Apeliantų nurodytas apsimestinių sandorių sudarymo motyvas vertintinas kaip priešingas teisei ir neatitinkantis protingo ir apdairaus asmens elgesio. Be to, apeliantai nesugebėjo nurodyti, dėl kokios konkrečiai kainos neva buvo susitarta.
3. Ginčo sandoriai sudaryti skirtingu laikotarpiu, todėl šalių elgesys po sutarčių sudarymo patvirtina jų susitarimą (valią) sudaryti dovanojimo sandorius.
4. Ginčo sandoriai sudaryti bei patvirtinti notarine forma. Apeliantai pripažįsta, kad jų elgesys pas notarą sudarant sutartis nesudarė pagrindo abejoti jų valios atitikimu sandoriuose nurodytai valiai – dovanoti turtą. Šalys neturėjo kitokių ketinimų ir jų jokia forma nepareiškė. Apeliantai neginčija šalių susitarimo ir savo valios perleisti atsakovui nekilnojamąjį turtą, ginčija tik sandorių atlygintinumą. Iš apeliantų argumentų neaišku, dėl kokios kainos esą buvo susitarta perleidžiant atsakovui turtą kiekviena sutartimi. Nesant susitarimo dėl kainos, negalima teigti, jog buvo susitarta dėl atlygintinio sandorio.
5. Jei apeliantai įrodinėja, kad su atsakovu susitarė sudaryti apsimestinį sandorį, tai nėra pagrindo teigti buvus apgaulei. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad atsakovas juos suklaidino savo tyčiniais veiksmais,.
6. Skundo argumentai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo bei dėl kitoje civilinėje byloje tarp šalių nagrinėjamo ginčo, nesusiję su nagrinėjamoje byloje pareikštu reikalavimu.
7. Liudytojai A. K., D. Z., I. B., taip pat ir J. K. patvirtino aplinkybes, kad apeliantas padovanojo atsakovui ūkį, ir nurodė, kad apie tai jiems žinoma iš apeliantų kalbų. Sudarant sandorius notarų biure, jokie kiti asmenys nedalyvavo, todėl liudytojai gali paaiškinti tik tai, ką jie sužinojo iš apeliantų. Liudytojos J. K. paaiškinimų patikimumas abejotinas dėl jos ir atsakovo tarpusavio santykių. Ši liudytoja sandorio sudarymo metu nedalyvavo, jo sudarymo aplinkybių nežino.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama, jų nenurodo ir apeliantai.
13. Nustatyta, kad byloje kilo ginčas dėl trijų nekilnojamojo turto dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Jomis apeliantai (tėvai) dovanojo atsakovui (savo sūnui) pastatus bei žemės sklypus. Dovanojimo sutartys ginčijamos dviem pagrindais – kaip apsimestiniai sandoriai (jais, anot apeliantų, buvo dengiamas  pirkimo pardavimo sandoris) (CK 1.87 str.)  ir kaip sudarytos dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Apeliantai su tokiu teismo sprendimu nesutinka.
14. Apeliacinis skundas netenkinamas.
15. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą,  kasacinis teismas yra nurodęs, jog sandorio negaliojimas dėl apsimestinumo ir dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu yra savarankiški, vienas su kitu nesuderinami pagrindai. Tas pats sandoris negali būti ir apsimestinis, ir sudarytas dėl apgaulės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).
16. Iš apeliantų pozicijos byloje matyti, jog jie nekvestionuoja savo su atsakovu suderintos valios perleisti ginčo turtą atsakovui iš esmės. Kitaip tariant, nėra ginčo, kad apeliantai siekė perleisti savo turėtą turtą. Ginčas kyla dėl to, ar šalių valia buvo nukreipta į turto perleidimą (ne)atlygintinai.

Dėl dovanojimo sutarčių negaliojimo apsimestinumo pagrindu

17. Kaip yra nurodyta teisminėje praktikoje, apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis). Tikrųjų šalių ketinimų nustatymas sudarant ginčijamą sandorį leidžia atskleisti, ar šalys sudarė apsimestinį sandorį, skirtą kitam sandoriui pridengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016). Sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).
18. Pirmosios instancijos teismas vertino ginčijamų sutarčių sudarymo priežastis ir nustatė, kad šeimos rate buvo priimtas sprendimas, jog apeliantai baigs ūkininkavimo veiklą ją perduodami savo sūnui. Šiame kontekste pastebėtina, kad santykiuose tarp tokiais giminystės ryšiais artimų asmenų, juo labiau, kai jų santykiai yra geri, pirkimo pardavimo sandoriai nėra labai įprasti. Apeliantai ir patys neneigia, jog iki 2012 m. šalių santykiai buvo geri, vėliau šalys susipyko ir vėl susitaikė. Tokios teismo išvados dėl paminėtų faktinių bylos aplinkybių nėra kvestionuojamos. Teismas taip pat nustatė, kad tarp šalių buvo sudarytos ne tik ginčijamos turto dovanojimo sutartys, bet ir dalies turto pirkimo pardavimo sutartys. Pažymėtina, kad viena pirkimo pardavimo sutartis (2014 m. sausio 22 d.) buvo sudaryta tą pačią dieną kaip ir viena iš ginčijamų dovanojimo sutarčių. Iš tokių aplinkybių galima daryti išvadą, kad, šalims suderinus valią dėl pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, būtent tokio pobūdžio (o ne dovanojimo)  sutartys ir buvo sudaromos. Dėl to neatrodo įtikinami apeliantų motyvai, kad ginčijamomis  dovanojimo sutartimis buvo siekiama pridengti pirkimo pardavimo sandorius dėl esą didelių mokesčių už notaro paslaugas ar negalėjimo dėl atsakovo finansinės padėties sumokėti pirkimo kainą. Jokių argumentų, kodėl vietoje dovanojimo sutarčių negalėjo būti (jei buvo tokia šalių valia) sudaromos pirkimo pardavimo sutartys numatant vėlesnius atsiskaitymo terminus, apeliantai nepateikia, ir, atsakant į apeliantų argumentus, susijusius su atsakovo negalėjimu sumokėti turto kainą dėl finansinės padėties, paminėtina, kad, pavyzdžiui, 2014 m. sausio 22 d. pirkimo pardavimo sutartyje taip ir buvo numatyta (sutarties 4.1, 4.2 punktai).
19. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad po susitaikymo buvo pradėtas atlygintinis ūkio perleidimo procesas – jau minėta, kad dalis turto buvo parduota, o dalis dovanota tą pačią dieną. Dar daugiau, apeliacinio skundo argumentai, kad (esą) pirkimo pardavimo sutartis buvo privalu sudaryti, nes jomis perleidžiamo turto negalima buvo įforminti dovanojimo sutartimi dėl to, kad jis buvo įgytas paramos lėšomis, kaip pagrįstai nurodė teismas, leidžia spręsti, jog faktiškai ne tik dėl ginčijamomis sutartimis perleisto turto, bet ir pirkimo pardavimo sutartimis perleisto turto atžvilgiu apeliantai, nesant kliūčių, tikėtina būtų sudarę būtent dovanojimo sutartis.
20. Nėra įtikinami ir apeliantų teiginiai dėl netinkamo liudytojų parodymų įvertinimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojos J. K. parodymai apie girdėtą pokalbį dėl atsiskaitymo nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo kalbama apie būtent apie ginčijamas, o ne pirkimo pardavimo sutartis. Juo labiau, kad ir apeliantų nurodoma suma, už kurią buvo sutarta, anot jų, parduoti ginčijamomis sutartis perleistą turtą (400 000 Lt), yra tokia pat, kuri nurodyta 2014 m. sausio 22 d. pirkimo pardavimo sutartyje.
21. Negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismu (juo labiau, kad apeliantai iš esmės nenurodo argumentų) ir tuo aspektu, kad tikrąją šalių valią dėl dovanojimo netiesiogiai patvirtina tai, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos per daugiau nei du metus, tarp jų yra ilgi laiko tarpai. Taigi, visiškai pagrįsta manyti, kad, esant pirkimo pardavimo santykiams ir neatsiskaičius jau po pirmojo ginčijamo sandorio sudarymo, joks apdairus asmuo nesudarytų toliau vėlgi dovanojimo sutarčių. 
22. Ginčuose dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio apsimestinumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Taigi, pagal šią įstatymo normą, kai viena šalis teigia, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris, o kita šalis tai neigia, teismas turi vadovautis ne tik sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis. Teigdama, kad sandoris yra ne toks, koks nurodytas sutartyje, sandorio šalis privalo įrodyti savo argumentų pagrįstumą. Todėl būtent apeliantams tenka pareiga įrodyti, jog tokia sutartis ir buvo sudaryta, nes CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009).
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nutarties 18-21 punktuose nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, kad apeliantai neįrodo savo teiginių patikimais įrodymais, o aplinkybių visumos vertinimas iš esmės juos (teiginius)  paneigia (CPK 185 str.).

Dėl apgaulės

24. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.).
25. Ši apeliacinio skundo dalis grindžiama argumentais, jog ieškovai pasitikėjo atsakovu, kad jis sumokės už turtą, įkalbėjo sudaryti dovanojimo sutartis nurodydamas įtikinamą priežastį – sutaupyti piniginių lėšų, nepagrįstai pasisavino lėšas iš apelianto sąskaitos, 2016 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl grasinimo sužaloti apelianto sveikatą, teismas turėjo spręsti dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis kėsinasi į dovanotojo gyvybę ar atlieka veiksmus, kurie smerktini geros moralės požiūriu (CK 6.472 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie skundo motyvai neteikia pagrindo skundžiamo sprendimo išvadų pripažinimui nepagrįstomis.
26. Visų pirma pažymėtina, kad įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Todėl apeliantų argumentai dėl CK 6.472 straipsnio nuostatų taikymo, nebuvę ieškinio pagrindu, negali būti keliami (ir atitinkamai - vertinami). Šiame kontekste tik pastebėtina, kad rėmimasis paminėta norma tik patvirtintų, jog apeliantai pripažįsta dovanojimo (o ne pirkimo pardavimo) santykių egzistavimą.
27. Aplinkybės, kad šalių santykiai vėl pasikeitė (pablogėjo), tarp jų kyla konfliktai ir ginčai dėl lėšų pasisavinimo, yra kitų ginčų dalykas ir jos buvo tiriamos ikiteisminiame tyrime bei kitoje civilinėje byloje. Nagrinėjamoje byloje reikšminga ne šiuo metu esančios aplinkybės ir santykiai, o nustatymas šalių valios, buvusios ginčijamų sandorių sudarymo metu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl kitų vėliau kilusių  ginčų ir atsakovo elgesio po ginčijamų sandorių sudarymo galėtų būti nebent papildomais greta kitų motyvais, tačiau ne lemiamais nagrinėjamo ginčo baigčiai.   
28. Pirmiau jau minėta, kad ginčijamų sandorių nėra pagrindo pripažinti apsimestiniais. Apgaulės aspektu apeliantai nurodo (be jau aptartų argumentų) vėlgi pasitikėjimą atsakovu sandorių sudarymo metu bei įkalbėjimą sudaryti dovanojimo sandorius dėl mažesnių mokesčių notarui. Tačiau pažymėtina, kad apeliantas buvo ūkininkas, turėjo daug turto, todėl nėra pagrindo manyti, kad jis tiek dėl šio aspekto, tiek dėl gyvenimiškos patirties nesuprato sandorio esmės ir jo sudaryti neketino ar ketino sudaryti tik kitokį. Priešingai, iš tokio apeliantų aiškinimo galima daryti išvadą, kad jie vis tik ketino perleisti turtą ir sutiko sudaryti būtent dovanojimo sandorius, net jei tai iš tikrųjų būtų daroma dėl atsakovo nurodomų mokesčių galimo  sutaupymo. Tokiu atveju nėra pagrindo pripažinti apeliantų valios ydingumą, nes apeliantai, nors ir, anot jų, atsakovo iniciatyva sutiko su sandorio pobūdžiu.
29. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
30. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantų atsakovui priteistina 350 Eur jo turėtų dokumentais patvirtinamų išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į skundą (CPK 93 str. 1 d.).
     

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

              Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti iš ieškovų A. B. ir T. B. po 175 Eur už advokato pagalbą atsakovui V. B..

Teisėjai                                                                                                                              Romualda Janovičienė

                                                                                                                                            Alvydas Poškus

                                                                                                                                            Vigintas Višinskis