Administracinė byla Nr. A-722-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02094-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. N. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki skundo padavimo teismui dienos buvo kalinamas Kybartų pataisos namų bendrabučio     tipo gyvenamuosiuose kambariuose Nr. 106, Nr. 104 ir kamerų tipo patalpoje Nr. 7, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, bei nebuvo mechaninės ventiliacijos. Nei kamerų tipo patalpoje, nei prausykloje nebuvo šilto vandens, dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę. Bendrabučio tipo patalpose trūko apšvietimo, nuo kanalizacijos nuotekų vamzdžių sklisdavo smarvė. Dušų patalpoje veisėsi pelėsis, kranai aprūdiję, tualete neįrengti klozetai, nėra ventiliacijos. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, žeminančios, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Be to, pataisos namų administracija neatsakinėjo į skundus dėl prastų kalinimo sąlygų. Dėl paminėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią depresija, sveikatos sužalojimu, dvasiniu skausmu, orumo pažeminimu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 22–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. buvo kalinamas karantino kameroje Nr. 7, kur minimalaus ploto reikalavimai nebuvo pažeisti, o nuo 2014 m. lapkričio 10 d. tam tikrais laikotarpiais gyveno gyvenamuosiuose kambariuose Nr. 104, Nr. 106, kuriuose pareiškėjui trūko nuo 0,03 kv. m iki 0,36 kv. m ploto. Šis ploto pažeidimas yra  tik formalaus pobūdžio ir negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą. Pareiškėjas dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos  teritorijoje – kieme, sporto aikštynuose, bendro naudojimo patalpose. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik dienotvarkėje nustatytu metu. Patalpos yra vėdinamos per langus, tai atitinka higienos normos reikalavimus. Dušais galima naudotis vieną kartą per savaitę pagal grafiką. Tualetų patalpos įrengtos tinkamai. Pareiškėjas pateikė tik deklaratyvius ir nemotyvuotus teiginius, kurie neįrodo būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos ar tarnautojų neteisėtų veiksmų. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu (b. l. 80–86)        iš dalies patenkino pareiškėjo G. N. skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose.

Teismas pažymėjo, jog pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius paminėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog jis buvo kalinamas Kybartų PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Teismas, spręsdamas dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktais, pagal kuriuos pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, jog pareiškėjas Kybartų PN karantino kameroje Nr. 7 buvo kalinamas nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d., šios kameros plotas – 15,81 kv. m. Nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 6 d. kameroje pareiškėjas kalėjo vienas, o nuo 2014 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. – dar su vienu asmeniu. Taigi paminėtu laikotarpiu kameroje Nr. 7 pareiškėjui tenkanti minimalaus ploto norma buvo užtikrinta. Į gyvenamąjį kambarį Nr. 106 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 26 d. ir nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., šio kambario plotas – 36,84 kv. m. Gyvenamajame kambaryje Nr. 104 pareiškėjas atliko bausmę nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 2015 m. spalio 20 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d., šio kambario plotas – 16,49 kv. m. Pareiškėjui kalint gyvenamajame kambaryje Nr. 106 nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. sausio 15 d. ir nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 12 d., jam teko 0,03 kv. m ploto mažiau, nei Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali 3,1 kv. m ploto norma. Pareiškėjui kalint gyvenamojoje patalpoje Nr. 104 nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. bei nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. spalio 29 d., jam teko 0,4 kv. m ploto mažiau, nei paminėta vienam asmeniui priklausančio ploto norma. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui kalint Kybartų PN tam tikrais laikotarpiais 144 dienas nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,03 ir 0,4 kv. m ploto).

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, jog tiek karantino kameroje, tiek bendrabučio tipo patalpose bei dušinėje nebuvo įrengta mechaninės ventiliacijos sistema, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6, 24 punktais. Nustatė, jog atsakovas nurodė, kad Kybartų pataisos namuose langai yra pritaikyti vėdinti natūraliu būdu per langus. Kadangi pareiškėjas savo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, teismas neturėjo pagrindo netikėti Kybartų PN paaiškinimais. Priešingai, pareiškėjo pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. rašte Nr. 5D-2004 „Dėl informacijos apie skundo nagrinėjimą pateikimo“ konstatuota, kad dušinėje vėdinimas vyksta per atvirus langus. Nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus, jog Kybartų PN vėdinimo sistema neatitiko teisės aktų reikalavimų, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas skundėsi, kad tiek karantino kameroje, tiek prausykloje nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, o dušu buvo leidžiama pasinaudoti tik kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, dušinėje kranai buvo aprūdiję, veisėsi pelėsis, tualete neįrengti klozetai, gyvenamosiose patalpose prastas apšvietimas. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, teismas pabrėžė, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 27 punkte nėra reglamentuota, jog kamerose ar prausykloje turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Tai pabrėžiama ir paminėtame pareiškėjo pateiktame Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. rašte Nr. 5D-2004 bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 12 d. rašte Nr. 2S-1129 „Dėl skundo“. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens tiekimo yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, atsižvelgė į ,,Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ pateiktas žodžių ,,tualetas“ ir ,,unitazas“ reikšmes, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ 3.4 punkte pateiktą unitazo apibrėžimą ir padarė išvadą, kad nėra nustatyta, jog tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Kadangi teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, jog Kybartų PN sanitariniame mazge nebuvo įrengti klozetai. Teismas nekonstatavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimų pažeidimo, nes atsakovas nurodė, kad nuteistiesiems pagal patvirtintą grafiką yra suteikiama teisė kartą per savaitę maudytis duše, o byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta, pats pareiškėjas nurodė, jog dušu jam leidžiama naudotis kartą per septynias dienas. Remdamasis Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. 5D-2004, teismas nustatė, kad, atlikus operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Kybartų PN, nustatyta, kad dušinėje nebuvo pastebėta pelėsių, tačiau vandentiekio vamzdžiai aprūdiję. Atsakovas iš esmės nepaneigė pareiškėjo nurodomų aplinkybių dėl aprūdijusių kranų. Nepateikta ir įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo bei pataisos namų koridoriuose nutiestų kanalizacijos vamzdžių skleidžiamo kvapo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo netinkamą dušų būklę, prastą apšvietimą, netinkamą kanalizacijos įrengimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos, kildinamos iš paminėtų aplinkybių, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl nurodomų pažeidimų būtų atsiradusios tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasmę. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentų dėl netinkamo dušo ir kanalizacijos įrengimo, apšvietimo teismas nevertino kaip pakankamų neturtinei žalai, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatuoti. Dėl paminėtų priežasčių ši pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog atsakovas neatsakydavo į jo prašymus, tačiau teikdamas skundą kartu pateikė įrodymus, paneigiančius šiuos jo argumentus. Pareiškėjas pateikė Kybartų pataisos namų administracijos, Marijampolės visuomenės sveikatos centro bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymus į jo prašymus ir skundus. Pareiškėjo skundų bei atsakymų į juos kopijas pateikė ir atsakovas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus, jog Kybartų PN administracija neatsakydavo į pareiškėjo prašymus, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas vadovavosi Konvencijos 3 straipsniu ir atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Pažymėjo, jog nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. sausio 15 d., nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 12 d., nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. bei nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. spalio 29 d. pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv. m minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose paminėtu laikotarpiu, nors ir nežymiai, bet buvo pažeista (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 57 str.). Teismo nuomone, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nebuvo duomenų, kad Kybartų PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Kybartų PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla bendro naudojimo patalpose ir t. t. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (ABTĮ 57 str.). Jokių     kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Nors, pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam buvo sužalota sveikata, teismas pažymėjo, kad, pagal pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, negalima konstatuoti, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Remdamasis pateiktais Asmens sveikatos istorijos įrašais, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra kreipęsis į gydytojus dėl įvairių sveikatos sutrikimų, tačiau sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių, kad paminėti sutrikimai kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Taigi nebuvo pagrindo daryti išvados, kad būtent dėl kalinimo Kybartų PN     teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis galbūt pablogėjo pareiškėjo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai. Išvardytų aplinkybių visuma nesuteikė teismui pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Teismas, nors nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, tačiau konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (144 dienas) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos; tai pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasmę reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį kilo tam tikros pasekmės (dvasiniai išgyvenimai,  nepatogumas).

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktų nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (ABTĮ 88 str. 4 p., CK 1.138 str. 6, 8 p.). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismas, įvertinęs šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, nusprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Taigi teismo sprendimu buvo pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas įkalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garc?a Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

III.

Pareiškėjas G. N. apeliaciniu skundu (b. l. 91–92) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai, šališkai, nesilaikydamas teisės aktų, priėmė sprendimą. Pateikti neginčytini įrodymai, jog Kybartų pataisos namuose buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Kameroje Nr. 7 nuteistajam teko tik 1,90 kv. m (kameroje buvo baldai, tualetas), todėl negalėjo judėti, rašyti laiškų. Nustatyto ploto trūko ir kambariuose Nr. 104 bei Nr. 106. Dėl to patyrė išgyvenimų, buvo pažeistas orumas. Pažymi, jog duše nėra ventiliacijos, pelėsių smarvė, vėdinama per langą. Visa tai įrodo Marijampolės visuomenės sveikatos centro pažyma, kurios teismas nelaikė įrodymu. Be to, ventiliacijos nėra ir tualete, vėdinama per langą, iš šešių kabinų tik vienoje yra klozetas, kitose – skylės grindyse. Tai žemina orumą, sukelia išgyvenimus. Pareiškėjas pabrėžia, jog apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų, iš kanalizacijos vamzdžių sklido smarvė. Jam turi būti atlygintina neturtinė žala, kurią priteisiant būtų neteisinga vadovautis žemais koeficientais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas G. N. kreipėsi į teismą dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų pataisos namuose. Aktualus pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpis – nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo Kybartų pataisos namuose sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo kalinimo sąlygas ir nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Šiam ginčui spręsti aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos          2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas nustato,       kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip:            3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (111.1 p.); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2 p.). Pirmosios instancijos teismas analizavo pareiškėjo kalinimą jo paties nurodytose Kybartų PN kamerų tipo patalpoje Nr. 7 ir bendrabučių tipo patalpose Nr. 104 bei Nr. 106 nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 2 d. Patikrinus šį laikotarpį, galima daryti išvadą, jog nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. karantino kameroje Nr. 7 reikalaujama minimalaus ploto norma (3,6 kv. m) pareiškėjui buvo užtikrinta (teko 15,81 kv. m ir 7,91 kv. m); pareiškėjui kalint gyvenamajame kambaryje Nr. 106 nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. sausio 15 d. ir nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2015 m. kovo 12 d., jam teko 3,07 kv. m, arba 0,03 kv. m ploto mažiau, o, kalint gyvenamajame kambaryje Nr. 104 nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. bei nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2015 m. spalio 29 d., jam teko 2,75 kv. m, arba 0,35 kv. m ploto mažiau, nei reikalaujama 3,1 kv. m minimalaus ploto norma. Taigi iš viso 144 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teisėjų kolegija, kiek tai susiję su kitais pareiškėjo nurodytais teiginiais dėl kalinimo   sąlygų pažeidimo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo argumentus. Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais, todėl teismo argumentai nekartojami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Taigi, atsižvelgus į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, buvo pagrindas išvadai, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimų, nepatogumų, t. y. neturtinę žalą pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pataisos namų režimas, asmenims suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl įvykdyto teisių pažeidimo, dėl Konvencijos 3 straipsnio nesilaikymo (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutarimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02)).

Ginčo kontekste svarbios bausmės atlikimo Kybartų PN bendrosios sąlygos. Kybartų PN atsiliepime į skundą nurodė, kad pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkės numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo  būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje.

Vertindama neturtinės žalos atlyginimo aspektą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz.,          LVAT 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus veiksmus, pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų      ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, atsižvelgusi į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                             Gintaras Kryževičius

                                                                                                          Ričardas Piličiauskas

                                                                                                          Arūnas Sutkevičius