Baudžiamoji byla Nr. 2K-95/2010

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos

                                                                                      1.1.10.2.1, 2.4.2.1, 2.4.5.2.1. (S)                                                       

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. kovo 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ū. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinį skundą dėl Kauno miesto  apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ū. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį vieneriems metams laisvės atėmimo;

pagal BK 301 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Pagal BK 63 straipsnio 5 dalį, paskirtos bausmės, subendrintos apėmimo būdu ir E. Ū. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams, o pagal BK 63 straipsnio 3 dalį ši bausmė subendrinta su bausmės, paskirtos ir neatliktos Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu, dalimi, taikant dalinio bausmių sudėjimo principą ir nustatyta subendrinta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.

Skundžiama ir Kauno  apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis, kuria nuteistojo E. Ū. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

E. Ū. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 1 d., apie 15 val., Kaune, Vytauto pr. 50, ties A. Puškino vidurine mokykla, pagrobė svetimą turtą ir asmens dokumentą, t. y. 30 Lt vertės piniginę su joje buvusiu nukentėjusiojo A. B. moksleivio pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio nukentėjusiojo naudojamu nukentėjusiosios V. B. 800 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono aparatu „Nokia 6151“ ir 40 Lt.

Nuteistojo E. Ū. gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad, nagrinėjant bylą teismuose, buvo esmingai pažeisti Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai, pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo teises, tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus procesinius sprendimus, be to, abi teisminės instancijos netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentą dėl netinkamai pritaikytos BK 302 straipsnio 1 dalies, nors ir sutiko su tuo, jog BK 302 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, bet į tai neatsižvelgė, nes savo išvadose pažymėjo, kad nuteistasis, veikdamas neapibrėžtąja tyčia, suprato, kad pagrobia nukentėjusiojo moksleivio pažymėjimą, ir to norėjo, nors jį po to ir išmetė. Toliau kasatorius nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad E. Ū. tyčia buvo konkretizuota, nes jam reikėjo pinigų, o ne dokumento, todėl pagrobdamas piniginę ne tik nenumatė, bet ir negalėjo numatyti, jog joje bus moksleivio pažymėjimas, taigi akivaizdu, kad jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios pagrobti fizinio asmens dokumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas nepakankamai įsigilino į apeliacinio skundo argumentą dėl tiesioginės tyčios pagrobti dokumentą nebuvimo E. Ū. veikoje.

Be to, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos dėl BK 76 straipsnio nuostatų taikymo ir taip neatsakė į apeliacinio skundo argumentus. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad apylinkės teismas turėjo paskirti teismo medicinos ekspertizę ir užduoti klausimus specialistams, kokiomis ligomis serga E. Ū., ir ar tos ligos sunkios ir nepagydomos,  ar dėl šių ligų jam nebus per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, nors turėjo atlikti, nes apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė šias bylos aplinkybes; nuteistojo sveikatos būklės tyrimas apylinkės teisme nebuvo atliekamas. Ir nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog nuteistasis serga sunkia nepagydoma liga ir dėl to negali atlikti laisvės atėmimo bausmės, tačiau jis tokios išvados negalėjo padaryti, nes ją turėjo duoti specialistas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo dalies  apeliacinio skundo, o tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas ir dėl to jo nutartį laikyti teisėta negalima.

Atsiliepimu prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Jame nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus ir nutartyje motyvuotai juos paneigė. Mano, kad teismai teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteisė E. Ū. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, nes jis, nuplėšdamas nuo nukentėjusiojo kaklo piniginę, kartu su kitu turtu pagrobė ir svetimą asmens dokumentą – moksleivio pažymėjimą.  Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nustatyta, kad nuteistasis, pagrobęs piniginę ir ją apžiūrėjęs, matė, kad joje, be kitų daiktų, yra ir moksleivio pažymėjimas, taigi jis suprato, kad pagrobė ir asmens dokumentą, kuriuo turėjo galimybę disponuoti, nes iš pradžių jį pasiėmė, o tik vėliau jį išmetė. Taigi prokuroras daro išvadą, kad E. Ū. dokumentą buvo pasisavinęs, galėjo juo disponuoti, todėl teismų išvados, kad nuteistasis veikė neapibrėžta tyčia, t. y. suvokė veikos pavojingumą, numatė, kad dėl to gali atsirasti padariniai, kurie baudžiamuoju įstatymu yra uždrausti, yra pagrįstos.

Prokuroras mano, kad nepagrįsti ir tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose nuteistojo gynėjas mano, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, nes pirmosios instancijos teismas tyrimą atliko neišsamiai, kadangi liko neištirtos aplinkybės ar nuteistasis serga sunkia liga, todėl taip palikęs dalį neišnagrinėto apeliacinio skundo pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, laikėsi visų įstatymo reikalavimų ir vadovavosi teismų praktika, į visus apeliacinio skundo argumentus motyvuotai atsakė ir dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, ir dėl įrodymų tyrimo išsamumo. O tai, kad motyvuotai buvo atmestas apeliacinio skundo prašymas paskirti teismo medicinos ekspertizę, negalima laikyti, kad iš esmės buvo pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso normos.

 

Kasacinis skundas netenkintinas.

 

Dėl BK 302 straipsnio 1 dalies taikymo

 

Kasatorius nurodo, kad teismai neteisingai kvalifikavo nuteistojo E. Ū. veiką ir dėl dokumentų pagrobimo, nes nukentėjusiojo moksleivio pažymėjimas buvo tarp kitų pavogtų daiktų ir E. Ū. nežinojo, kad piniginėje galėjo jis būti, nuteistajam buvo reikalingi tik pinigai. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad šis kasacinio skundo argumentas neteisingas. Byloje nustatyta, kad nuteistasis, be kitų daiktų, pagrobė ir nukentėjusiojo A. B. moksleivio pažymėjimą. Jis buvo piniginėje kartu su pinigais ir mobiliuoju telefonu. Pagrobęs iš nukentėjusiojo piniginę, nuteistasis apžiūrėjo jos turinį ir pamatė, kad joje yra moksleivio pažymėjimas, suprato, kad tai yra dokumentas, tą jis patvirtino teisiamajame posėdyje (T. 2, b. l. 16). Todėl nuteistasis E. Ū., pagrobdamas piniginę, matė ir suvokė, kad pagrobia ir asmens dokumentą. Veika pripažįstama padaryta tyčia, kai kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų siekia. Šiuo atveju nuteistasis, suradęs piniginėje pinigų, mobiliojo ryšio telefoną ir dokumentą, viską pasisavino, galėjo jais disponuoti, taigi jo tyčia šiuo atveju jau buvo  nukreipta ne tik į turto vagystę, bet ir į moksleivio pažymėjimo (dokumento) pagrobimą.  Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai šią jo nusikalstamą veiką kvalifikavo ir pagal BK 301 straipsnio 1 dalį.

 

Dėl BK 76 straipsnio, BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo

 

Kasatoriaus skunde nurodoma ir tai, kad, jo nuomone, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, o tai nebuvo padaryta, todėl nebuvo išsamiai patikrinti apeliacinio skundo argumentai ir taip buvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisėtumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos faktinėms aplinkybėms išsamiai patikrino bei apsvarstė apeliacinės instancijos teismas, nepadarydamas pažeidimų, kuriuos nuteistasis nurodė kasaciniame skunde. Apeliacinis skundas išnagrinėtas laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliaciniame teisme tvarką (BPK 320, 324 straipsniai). Iš bylos duomenų matyti, kad skunde minimos aplinkybės apeliacinio teismo nutartyje detaliai išanalizuotos, pasisakant dėl esminių apeliacinio skundo motyvų. Teismas patikrino bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų ir į esminius apelianto argumentus atsakė bei motyvuotai paaiškino nutartyje, kodėl juos atmeta.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, tačiau atlikti įrodymų tyrimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra teismo teisė, bet ne pareiga. Pagal susiformavusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo.

Kasatorius minėtus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus susieja su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė jo prašymą paskirti nuteistajam E. Ū. teismo medicinos ekspertizę, kad būtų nustatyta, ar jis neserga sunkiomis ligomis, dėl kurių negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės.

Atvirkščiai nei teigia kasatorius, byloje nėra jokių duomenų, kad jis sirgtų liga, kuri būtų įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą. Atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgdamas ir į atliktos (jei atlieka bausmę) bausmės dalį, taip pat į sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Didelę reikšmę turi ir tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Be to, sunkios nepagydomos ligos kriterijus yra medicininis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įsitikinti, ar liga yra įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578.

Iš prie apeliacinio skundo pridėtų medicininių dokumentų (T. 2, b. l. 28,29, 36, 37) išrašų matyti, kad nuteistajam E. Ū. išduota nedarbingumo lygio pažyma, kurioje nurodyta, kad iki 2009 m. spalio 27 d. jam nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, operuotas dėl įgimtos širdies ydos, tačiau tai neįtraukta į minėtą ligų sąrašą ir tai netrukdė jam daryti nusikalstamas veikas, po operacijos dirbti sunkų darbą užsienyje bei atlikti laisvės atėmimo bausmę pagal ankstesnį nuosprendį.

Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, nes apskųstus teismų sprendimus tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl neturi pagrindo analizuoti kasatoriaus pateiktų medicininių duomenų. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra tikrinama, todėl apeliacinio teismo nutartimi nebuvo užkirstas kelias nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimo sprendimui, jeigu toks klausimas iškiltų nuosprendžio vykdymo metu (BPK 359, 362 straipsniai). Dėl to nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalėjo atlikti byloje pakartotinį įrodymų tyrimą dėl kasatoriaus sveikatos būklės nustatymo (iškviesti teismo medicinos specialistą, paskirti nuteistojo sveikatos ekspertizę, išreikalauti reikalingus medicininius duomenis ir pan.), nes, esant tokioms aplinkybėms, teismas neturėjo objektyvaus pagrindo spręsti atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimo (BK 76 straipsnis) ir rinkti su tuo susijusių duomenų. Neatleisdami nuteistojo E. Ū. nuo laisvės atėmimo bausmės, teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

 Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties  keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o jo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu

 

n u t a r ė :

          

           Nuteistojo E. Ū. gynėjo advokato R. Girdziušo kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai:                                                                                               Dalia Bajerčiūtė

 

 

                                                                                                            Gintaras Goda                                                                                                                                                            

       

Rimantas Baumilas