Administracinė byla Nr. I-142-422/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01308-2010-9
Procesinio sprendimo kategorija 16.5.
(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 31 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,
sekretoriaujant Gintarei Inokaitytei,
nedalyvaujant pareiškėjui V. M., atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. prašymą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. M. prašymu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio sumą 823,88 Lt už 2007-2009 metus.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad 2010-02-25 kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką su prašymu išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį arba išduoti pažymą apie jam iki šiol neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą 70 procentų ribą, nurodant priskaičiuotas, bet neišmokėtas sumas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu ir atliktas papildomas užduotis nuo 2007-01-01 iki 2010-01-01. Tačiau atsakovas gera valia vengia išmokėti teisėtai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Remiantis Darbo kodekso 208 str. 2 d. ir 298 str. nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jam turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo prašymu nesutinka. Atsiliepime į prašymą nurodė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo, o skundžiami veiksmai atlikti iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Todėl iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo atsakovas pagrįstai, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, taikė tuo metu galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą 70 procentų priemokų ir priedų ribą. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog, tuo atveju, jeigu bus patenkintas pareiškėjo prašymas, atsakovas prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį, nes tvirtinant biudžetą turi būti numatytos tam papildomos lėšos. Be to, dėl dalies pareiškėjo reikalavimų prašė taikyti senatį.
Prašymas tenkintinas iš dalies.
V. M. teismo prašo priteisti negautą darbo užmokestį už nepagrįstai apribotą priedų ir priemokų mokėjimą. Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir jo reikalavimas kyla iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato parengtoje pažymose nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 823,88 Lt priemokų ir priedų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos (b. l. 7-12, 19).
Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje. Iki 2005-12-21 galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas, vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 L. Š. v. Kauno rajono policijos komisariatas išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje byloje.
Pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti pažeistas teises teisme. Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad atsakovo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005-12-21 nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-638/2005.
Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuotina, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs.
Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio dalį ne daugiau negu už 3 metus, tačiau į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. lapkričio 19 d. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 p. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, V. M. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007-11-19 iki 2010-01-01 priteistina 767,53 Lt suma. Dėl kitos reikalavimų dalies, taikant ieškinio senatį, skundas netenkinamas.
Teismų praktika iš esmės analogiškose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui (administracinė byla Nr. A822- 432/2009). Aplinkybė dėl sunkios finansinės padėties nepasikeitusi, visuotinai žinoma, todėl pripažintina, kad atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo yra pagrįstas, sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui (ABTĮ 4 str. 6 d., Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p., teisėja
n u s p r e n d ž i a:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą 767,53 Lt (septynių šimtų šešiasdešimt septynių Lt 53 ct) darbo užmokesčio dalį.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundo netenkinti.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Janina Vitunskienė