Baudžiamoji byla Nr. 2K-43/2006
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.6.2.; 2.3.3.5.; 2.3.5.2.; 2.3.7.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininkės teisėjos Aldonos Rakauskienės, teisėjo Benedikto Stakausko ir
teisėjo pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant R. Bučiuvienei,
dalyvaujant prokurorui M.
Barkauskui,
gynėjams advokatams R. Mikliušui,
V. P. Makauskui, M. Žilinskui,
išteisintiesiems V.
P., A. D., D. J.,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal l. e. Vilniaus apygardos vyriausiojo
prokuroro pareigas kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2005 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo išteisinti
V. P. ir A. D. nesant jų veikoje nusikaltimo
požymių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK)
227 straipsnio 2 dalyje, D. J. – nesant jos
veikoje nusikaltimo požymių, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nuosprendis nebuvo apskųstas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio
kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą
atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2002 metų gruodžio
mėnesį–2003 m. sausio 15 d., „(duomenys neskelbtini)“,
tiesiogiai pažadėjo valstybės tarnautojai – „(duomenys neskelbtini)“
(toliau – ir „(duomenys neskelbtini)“ VMI) „(duomenys neskelbtini)“
skyriaus viršininkei D. J. duoti kyšį – sumokėti ne mažiau
kaip 600 Lt už jos vairuojamo automobilio „Mazda 323“ (valst. Nr. „(duomenys
neskelbtini)“) remontą, siekdamas D. J., kaip
valstybės tarnautojos, neteisėtos veikos vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad
ji nuo 2002 metų gruodžio mėnesio neteisėtai teiktų jam informaciją ir duotų
patarimus, kaip „(duomenys neskelbtini)“ asociacijai (toliau – ir
asociacija) „(duomenys neskelbtini)“ sumažinti į valstybės biudžetą
1997 m. sausio 1 d.–2001 m. gruodžio 31 d. mokėtinas sumas,
nustatytas „(duomenys neskelbtini)“ VMI „(duomenys neskelbtini)“
poskyrio 2002 m. lapkričio 29 d. patikrinimo aktu Nr. 08-02-10-679.
D. J., veikdama V. P. prašymu ir asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ interesais, patarė V. P., jog asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ atstovai nepasirašytų minėto patikrinimo akto, pateiktų
papildomus paaiškinimus VMI, prašytų papildomo laiko dokumentų rekvizitams
papildyti ir parašytų skundą VMI dėl papildytos UAB „(duomenys neskelbtini)“
sąskaitos–faktūros, tą jis ir nurodė padaryti asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ vyr. finansininkui A. D. Tęsdamas
nusikalstamą veiką, V. P. 2003 m. sausio 10 d. pasiūlė A. D. sumokėti
ne mažiau kaip 300 Lt už D. J. vairuojamo automobilio
„Mazda 323“(valst. Nr. „(duomenys neskelbtini)“) remontą AB „(duomenys
neskelbtini)“, o A. D. 2003 m. sausio 15 d.
pavedimu pagal AB „(duomenys neskelbtini)“ asociacijai „(duomenys
neskelbtini)“ 2003 m. sausio 15 d. išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą
Nr. 4662842 asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ vardu AB „(duomenys
neskelbtini)“ sumokėjo 708 Lt.
A. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2003 m. sausio 15 d., „(duomenys
neskelbtini)“, V. P. 2003 m. sausio 10 d. pasiūlius, „(duomenys
neskelbtini)“ VMI „(duomenys neskelbtini)“ skyriaus viršininkei
D. J. netiesiogiai davė kyšį – 2003 m. sausio 15 d. pavedimu pagal AB „(duomenys
neskelbtini)“ asociacijai „(duomenys neskelbtini)“ 2003 m. sausio 15
d. išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 4662842 asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ vardu AB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 708 Lt už D. J. vairuojamo automobilio „Mazda 323“ (valst. Nr. „(duomenys
neskelbtini)“) remontą, siekdamas jos, kaip valstybės tarnautojos,
neteisėtos veikos vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji nuo
2002 metų gruodžio mėnesio, veikdama V. P. prašymu
ir asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ interesais, siekiant asociacijai
„(duomenys neskelbtini)“ sumažinti į valstybės biudžetą
1997 m. sausio 1 d.–2001 m. gruodžio 31 d. mokėtinas
sumas, nustatytas „(duomenys neskelbtini)“ VMI „(duomenys
neskelbtini)“ poskyrio 2002 m. lapkričio 29 d. patikrinimo aktu
Nr. 08-02-10-679, dėl kurio patvirtinimo sprendimą turėjo priimti D. J. vadovaujamo skyriaus darbuotojai, vykdydama įgaliojimus
neteisėtai patarė V. P., jog asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ atstovai nepasirašytų minėto patikrinimo akto, pateiktų
papildomus paaiškinimus VMI, o V. P. šias žinias perdavė
jam (A. D.).
D. J. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama „(duomenys
neskelbtini)“ VMI „(duomenys neskelbtini)“ skyriaus viršininkė, 2003
m. sausio 15 d., „(duomenys neskelbtini)“, savo naudai netiesiogiai
priėmė kyšį – 708 Lt jos vairuojamo automobilio „Mazda 323“ (valst. Nr. „(duomenys
neskelbtini)“) remontui apmokėti, kurį, pasiūlius V. P., 2003 m.
sausio 15 d. pavedimu pagal AB „(duomenys neskelbtini)“ asociacijai
„(duomenys neskelbtini)“ 2003 m. sausio 15 d. išrašytą PVM
sąskaitą–faktūrą Nr. 4662842 asociacijos „(duomenys neskelbtini)“
vardu AB „(duomenys neskelbtini)“ atliko asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ vyr. finansininkas A. D. už jos, kaip
valstybės tarnautojos, neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, o būtent už tai,
kad ji, veikdama V. P. prašymu ir asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ interesais, 2002 metų gruodį–2003 m. vasario 7 d. V. P. neteisėtai teikė informaciją ir patarė, kaip
asociacijai „(duomenys neskelbtini)“ sumažinti į valstybės biudžetą
1997 m. sausio – 2001 m. gruodžio 31 d. mokėtinas sumas, nustatytas „(duomenys
neskelbtini)“ VMI „(duomenys neskelbtini)“ poskyrio 2002 m.
lapkričio 29 d. patikrinimo aktu Nr. 08-02-10-679, dėl kurio patvirtinimo
sprendimą turėjo priimti D. J. vadovaujamo skyriaus
darbuotojai, t. y. patarė, jog asociacijos „(duomenys neskelbtini)“
atstovai nepasirašytų minėto patikrinimo akto, pateiktų papildomus paaiškinimus
VMI, prašytų papildomo laiko dokumentų rekvizitams papildyti ir parašytų skundą
VMI dėl papildytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos–faktūros, tą V. P. ir nurodydavo padaryti asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ vyr. finansininkui A. D.
Kasaciniu
skundu l. e. Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas prašo panaikinti
pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo
nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Šį prašymą kasatorius grindžia
teiginiais apie esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie,
kasatoriaus nuomone, sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą,
tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai įrodymais nepripažino operatyvinio
tyrimo metu telefoninių pokalbių įrašuose užfiksuotų duomenų, neišsamiai ir
šališkai ištyrė išteisintųjų parodymus, nepašalino prieštaravimų išteisintųjų,
liudytojų parodymuose ir todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatorius
pabrėžia, kad teismas, nusprendęs išteisintųjų telefoninių pokalbių įrašų
nepripažinti įrodymais, neatsižvelgė į tai, jog šie operatyvinio tyrimo metu
padaryti įrašai buvo gauti, išslaptinti ir panaudoti baudžiamajame procese
nepažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10, 17
straipsnių reikalavimų. Tuo tarpu minėtuose įrašuose užfiksuoti duomenys
patvirtina esmines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti
teisingai. Be to, įrašuose esančius duomenis galima patikrinti baudžiamojo
proceso įstatyme numatytais procesiniais veiksmais. Teismas, atmetęs faktinius
duomenis, užfiksuotus telefoninių pokalbių įrašuose, pažeidė Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 4
dalis.
Kasatorius
taip pat teigia, kad teismas, nuosprendyje suabejojęs telefoninių pokalbių
įrašų tikrumu bei autentiškumu, neišnaudojo visų galimybių pašalinti abejonių:
apie šiuos garso įrašus neapklausė išteisintųjų, liudytojų, įrašus atlikusių
ikiteisminio tyrimo pareigūnų, nepateikė šių įrašų fonoskopiniam tyrimui
atlikti bei specialisto išvadai gauti, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio
5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Kasatorius tvirtindamas, kad
teismas nevisapusiškai ištyrė telefoniniuose pokalbiuose minimas aplinkybes,
nurodo, jog, pavyzdžiui, iš byloje esančių dešimties liudytojo J.
R. telefoninių pokalbių su V. P., liudytojas
J. R. buvo apklaustas tik apie vieną iš jų. Neištirti liko ir kiti
telefoninių pokalbių įrašai. Vadinasi, teismas, priimdamas išteisinamąjį
nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad byloje atsiradusios abejonės aiškinamos
kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų
pašalinti.
Kartu
kasatorius tvirtina, kad teismas išteisinamąjį nuosprendį pagrindė neišsamiai
ir šališkai ištirtais ir įvertintais V. P., A. D., D. J. parodymais. Pasak kasatoriaus, išteisintųjų asmenų
parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisme, skiriasi iš esmės.
Tačiau teismas, pažeisdamas BPK 242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žodiškumo
principą ir BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimą perskaityti
kaltinamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui,
byloje esantiems kitiems įrodymams patikrinti, šių parodymų neperskaitė,
nepagrįstai neanalizavo bei nevertino juose esančių prieštaravimų. Teismas
nuosprendyje nenurodė, kodėl atmetė išteisintųjų parodymus, duotus ikiteisminio
tyrimo pareigūnui, o teisme duotus parodymus pripažino įrodymais. Vadinasi,
teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 241 straipsnio
2 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus.
Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad teisme balsu perskaityti liudytojos V.
J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, iš esmės skyrėsi nuo
jos parodymų, duotų teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m.
birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo
proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (toliau – ir
Senato nutarimas Nr. 40) 3.1.6 punktą perskaityti pirmiau duoti liudytojo
parodymai nuosprendyje aprašomi greta kitų įrodymų. Tačiau teisme balsu
perskaityti liudytojos V. J. parodymai nuosprendyje neaprašyti ir
nenurodyta, kodėl jie atmesti. Kasatoriaus nuomone, tai
BPK 276 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio3 dalies 3 punkto
pažeidimas.
Kasatorius
pažymi, kad teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog išteisintieji teisme
atsisakė duoti parodymus ir juos davė tik tada, kai teisme buvo perklausyti jų
telefoninių pokalbių įrašai ir apklausti liudytojai. Teismas taip pat
neatsižvelgė į tai, kad išteisintųjų parodymai, duoti teisme, prieštarauja jų
telefoninių pokalbių įrašuose užfiksuotiems faktams. Kasatorius nurodo, kad
teismas, atmesdamas ikiteisminio tyrimo metu duotus V. P. parodymus,
rėmėsi pateiktu jo paaiškinimu, jog jis teisingus parodymus davė ne
ikiteisminio tyrimo metu, bet teisme. Kasatoriaus nuomone, tai, kad teismas
neatsižvelgė, jog išteisintieji baudžiamojo proceso metu davė skirtingus bei
prieštaringus parodymus, ir besąlygiškai patikėjo išteisintųjų teisme iškelta
versija, patvirtina jo šališkumą.
Kasaciniame
skunde taip pat pabrėžiama, kad, nors pagal įstatymą įrodymų negalima vertinti
atskirai vienas nuo kito, teismas šio reikalavimo nesilaikė. Tai nulėmė
neteisėtą bei nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Vadinasi, kasatoriaus
nuomone, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.
Be to,
kasatorius pažymi, kad teismo posėdžio protokole nurodyta, jog buvo pagarsinti D. J. parodymai, esantys 2 tomo 43–45 lapuose, liudytojo J. R. parodymai, esantys 1 tomo 24 lape, tačiau, pasak
kasatoriaus, iš tiesų D. J. parodymai yra 3 tomo 43–45, 48
lapuose, o nurodytas 1 tomo 24 lapas – ne liudytojo J. R.
apklausos protokolas, bet protokolas apie telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos kontrolę.
Kasatoriaus
nuomone, teismas, padaręs išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kyšio
davimą ir priėmimą, neįvertino bylos aplinkybių, kad už D. J. automobilio
remontą faktiškai apmokėjo asociacija „(duomenys neskelbtini)“, o ne
pati D. J., kad šį apmokėjimą organizavo V. P., o
atliko A. D. , todėl V. P. ir A. D. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio
2 dalyje, objektyviosios pusės požymiai. Pasak kasatoriaus, D. J. sutiko su tokiu jos automobilio remonto apmokėjimu, t.
y. pati neatliko jokių veiksmų, kad susimokėtų už savo automobilio remontą,
priėmė tokį materialų atlygį ir todėl jos veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto
BK 225 straipsnio 2 dalyje, objektyviosios pusės požymiai.
Kasatorius
pabrėžia, kad, vertinant nusikaltimų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje ir
227 straipsnio 2 dalyje, baigtumo momentą, nėra svarbu, ar kyšio priėmėjas
atliko tuos veiksmus, kurių kyšio davėjas iš jo tikėjosi, ar ne. Kyšis gali
būti priimamas už teisėtą veiką ar neteisėtą veikimą ir ne visada kyšio davėjo
siekiamas rezultatas gali būti sukonkretintas. Kasatorius tvirtina, kad
Vilniaus apskrities VMI atliko asociacijos „(duomenys neskelbtini)“
patikrinimą ir priėmė atitinkamą sprendimą. D. J. galėjo
daryti tam tikrą įtaką, priimant sprendimus dėl asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“. Todėl išankstinis valstybės tarnautojos D.
J. materialinio atlygio gavimas iš A. D., su kuriuo ją
sieja tam tikri administraciniai santykiai, vertintinas kaip kyšis. Šią išvadą
patvirtina ir tai, kad D. J. negalėjo pateikti dokumentų,
patvirtinančių, jog ji pati apmokėjo savo automobilio remontą, o V. P. ir A. D. – dokumentų, patvirtinančių asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ įsiskolinimą V. P. Kasatorius
akcentuoja, kad teismas, išteisindamas V. P., padarė
išvadą, jog jis D. J. tik siūlėsi pinigais apmokėti automobilio remontą ir
tai nėra nusikaltimas, tačiau BK 227 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę
ir už pasiūlymą duoti kyšį.
L. e.
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas kasacinis skundas
tenkintinas.
Dėl kasacinio skundo
teiginių apie BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą,
pažeidimus
1. Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais,
kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą privalo tiesiogiai ištirti
visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal
savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas
imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi
įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305
straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi pirmosios
instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis
visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu
ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai
išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro
prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių
aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
2. Iš bylos matyti, kad
teismas neištyrė ir nepašalino prieštaravimų: 1) tarp to paties išteisintojo
asmens parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir parodymų, duotų teismo
posėdyje; 2) tarp atskirų išteisintųjų parodymų; 3) tarp išteisintųjų parodymų
ikiteisminio tyrimo metu ir jų tarpusavio telefoninių pokalbių įrašų
išklotinių; 4) tarp išteisintųjų ir liudytojų parodymų; 5) tarp tų pačių
liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje. Pažymėtina, kad
būtent nurodyti įrodymai (parodymai, įrašų išklotinės) lemia bylos faktinių
aplinkybių, nuo kurių priklauso išteisintųjų asmenų veikos teisinis
įvertinimas, nustatymą.
V. P. ikiteisminio tyrimo metu per apklausas tvirtino, kad
D. J. pažinojo, tačiau iš jos jokios informacijos apie atliekamus
patikrinimus jo atstovaujamose įmonėse (tarp jų ir asociacijoje „(duomenys
neskelbtini)“), patarimų ar konsultacijų nėra gavęs. Tačiau teismo posėdyje
V. P. nurodė, kad A. D. prašė jo, kaip audito firmos
atstovo, konsultacijų, todėl jis susitikdavo su D. J. bei
kitomis „(duomenys neskelbtini)“ VMI „(duomenys neskelbtini)“
skyriaus darbuotojomis ir domėjosi savo atstovaujamų įmonių patikrinimų
rezultatais, priimamais sprendimais ir teikė atstovaujamoms įmonėms (tarp jų ir
asociacijai „(duomenys neskelbtini)“) konsultacijas. A. D.
ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad asociacija „(duomenys neskelbtini)“
su V. P. jokių sutarčių nebuvo sudariusi ir todėl V. P. dėl asociacijos „(duomenys neskelbtini)“
patikrinimo jo (A. D.) nekonsultavo. Tačiau teismo posėdyje A. D. nurodė, kad V. P. asociaciją „(duomenys
neskelbtini)“ konsultavo. D. J. ikiteisminio tyrimo
metu tvirtino, kad ji nežinojo, jog V. P. atstovauja asociacijai „(duomenys
neskelbtini)“. D. J. taip pat teigė, kad V. P.
jos nėra prašęs konsultacijų dėl asociacijos „(duomenys neskelbtini)“
patikrinimų. Tačiau teismo posėdyje D. J. nurodė, kad apie asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ patikrinimą sužinojo tik gavusi atsikirtimus į „(duomenys
neskelbtini)“ VMI sprendimus dėl minėtos asociacijos patikrinimo rezultatų.
Teisme D. J. taip pat teigė, kad V. P.
teikė konsultacijas, susijusias su asociacija „(duomenys neskelbtini)“
patikrinimu, bet šios konsultacijos ir patarimai buvo bendro pobūdžio,
visuotinai žinomi.
V. P. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad jis net
nežinojo, jog D. J. turi automobilį; D. J. neprašė jo
pagalbos ir jis nesirūpino jos automobilio remontu. Tačiau teismo posėdyje V. P. nurodė, kad D. J. kreipėsi į jį su prašymu dėl jos
automobilio remonto ir jis padėjo (tarpininkavo) suremontuoti D.
J. automobilį AB „(duomenys neskelbtini)“, į kurį nuvažiavo
kartu. D. J. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad ji
V. P. neprašė pagalbos suremontuoti automobilį, į AB „(duomenys
neskelbtini)“ savo automobilį nuvairavo pati, už remontą sumokėjo 600 Lt AB
„(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui. Tačiau teismo posėdyje D. J. nurodė, kad jos automobilį padėjo suremontuoti
V. P., kuriam ji davė 700 Lt, jog jis atsiskaitytų su serviso
meistrais.
V. P. teismo posėdyje tvirtino, kad iš D. J.
gautus 700 Lt už jos automobilio remontą pasiliko sau, nes už D. J. automobilio remontą sumokėjo asociacija „(duomenys
neskelbtini)“, nes, pasak V. P., jis buvo susitaręs su
A. D., jog jam (V. P.) už suteiktas konsultacijas dėl
asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimo bus atlyginta apmokant
jo žmonos automobilio remontą. Asociacija „(duomenys
neskelbtini)“ apmokėjo ne jo – V. P. – žmonos, bet D. J.
automobilio remontą. A. D. ikiteisminio tyrimo metu
tvirtino, kad V. P. paslaugų buvo atsisakyta, todėl nebuvo už ką atsilyginti.
Sąskaitą už D. J. automobilio remontą pasirašė „tikriausiai
neapsižiūrėjęs“. D. J. teismo posėdyje nurodė, kad apie
tai, jog už jos automobilio remontą sumokėjo asociacija „(duomenys
neskelbtini)“ sužinojo tyrimo metu.
4. Byloje taip
pat nepašalinti esminiai prieštaravimai tarp D. J. ir
liudytojų V. J., L. V. Minėta, kad D.
J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad dėl asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ patikrinimo informacijos bei konsultacijų V.
P. neteikė. Teismo metu D. J. tvirtino, kad apie asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ tikrinimą nebuvo girdėjusi iki negavo atsikirtimų į „(duomenys
neskelbtini)“ VMI sprendimus dėl asociacijos „(duomenys neskelbtini)“
patikrinimo rezultatų, kad nieko nesprendė pati. Tuo tarpu liudytoja V. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tris kartus
perrašė sprendimo projektus dėl asociacijos „(duomenys neskelbtini)“
atsikirtimų ir atsižvelgė į tai, kokias mintis išdėstė D. J. Liudytoja
V. J. teisme tvirtino, kad dėl sprendimų projektų surašymo tardavosi su
D. J., L. V. Liudytoja L. V. ikiteisminio
tyrimo metu parodė, kad V. J. nagrinėjo asociacijos „(duomenys
neskelbtini)“ pastabas bei atsikirtimus, ir D. J. nurodė V. J.
konkrečiau išnagrinėti klausimą dėl reprezentacinių ir reklaminių lėšų, jas
atskirti. V. J. tai padarė ir dėl to keliais tūkstančiais
sumažėjo asociacijai „(duomenys neskelbtini)“ priskaičiuota į valstybės
biudžetą mokėtina suma. Liudytoja L. V. teisme parodė, kad
„dėl mūsų sprendimo projekto bendravome tik su V. J. ir priėjome prie
bendros nuomonės“, sprendimo projektas buvo kolegialus, D. J. spaudimo
nedarė.
5. Vadinasi,
nepagrįstas ir tikrovės neatitinkantis išteisinamojo nuosprendžio argumentas,
kad teismas „vertinti kaltinamųjų V. P., D. J., A. D. parodymus, duotus teisme, su ikiteisminio tyrimo metu
duotais parodymais neturi pagrindo, nes jie esmingai nesiskiria, o teisme buvo
papildyti kaltinamųjų ir liudytojų parodymais“. Iš bylos matyti, kad teismo
posėdyje kaltinamieji asmenys ne papildė savo ankstesnius parodymus, kaip
teigia teismas, bet davė iš esmės naujus, prieštaraujančius savo ankstesniems
parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Taigi teismas iš esmės netyrė
kaltinamųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nelygino jų su šių asmenų
bei liudytojų parodymais teisme ir nevertino jų, t. y. netyrė ir nevertino
dalies byloje esančių duomenų, negalinčių neturėti esminės reikšmės
konstatuojant faktines bylos aplinkybes. Kolegijos nuomone, tai vertintina,
kaip baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, kad pirmosios instancijos
teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus
(BPK 242 straipsnio 1 dalis), kad teismo posėdyje turi būti imamasi
visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos
aplinkybes (BPK 241 straipsnio 2 dalis), kad teisėjai įrodymus vertina
pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos
aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis),
pažeidimas.
6. Pažymėtina,
kad ikiteisminio tyrimo metu duotuose kaltinamųjų parodymuose pateikti duomenys
apie tas pačias bylos aplinkybes neretai skiriasi nuo duomenų, įtvirtintų
kaltinamųjų telefoninių pokalbių įrašuose. Iš byloje esančių telefoninių
pokalbių įrašų išklotinių matyti, kad D. J. V. P. patarė, gavus
asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ patikrinimo aktą, nepasirašyti jo
ir prašyti leidimo papildomiems paaiškinimams pateikti. Išklotinėse taip pat
užfiksuotas V. P. sumanymas suteikti D. J. materialų
atlygį, apmokant remontuojamo D. J. automobilio remonto kainą iš asociacijos
„(duomenys neskelbtini)“ lėšų, tikintis iš jos palankių sprendimų
asociacijai „(duomenys neskelbtini)“ ir t. t.
Teismo
pozicija dėl byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų išklotinių yra
dviprasmiška, nes teismas nuosprendyje nurodė, kad „telekomunikacijų tinklais
perduodamos informacijos slaptos kontrolės protokolai, šių protokolų turinys,
patys vaizdo ir garso įrašai gali būti vertinami kaip įrodymai tik tuo atveju,
kai šie įrašai buvo gauti teisėtu pagrindu ir jų tikrumas bei autentiškumas nekelia
jokių abejonių. Bylos nagrinėjimo metu teismui ir kitiems proceso dalyviams
nekilo abejonių dėl to, kad esami byloje garso įrašai buvo gauti teisėtu būdu.
Gautų garso įrašų tikrumui bei autentiškumui nustatyti byloje nebuvo atliktas
garso įrašų specialistų tyrimas, to niekas iš proceso dalyvių nereikalavo“. Taigi, priešingai kasatoriaus tvirtinimui, teismas tiesiogiai
nenurodė, kad kaltinamųjų telefoninių pokalbių įrašų išklotinės kaip įrodymai
atmetami, tačiau jų iš esmės netyrė, jos nebuvo lyginamos su
prieštaravimais kaltinamųjų parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir
teisme. Teismo nuosprendyje nėra įtikinančių motyvų, kodėl kaltinamųjų
parodymai, duoti teisme po kai kurių telefoninių pokalbių įrašų išklotinių
perskaitymo balsu, buvo priimti, o kaltinamųjų parodymai, duoti ikiteisminio
tyrimo metu, kai minimų išklotinių turinys kaltinamiesiems ir jų gynėjams
nebuvo žinomas, buvo atmesti. Teismo nuosprendyje nurodytas teiginys, kad
V. P. „tiesos tyrimo metu nepaaiškino, nes tyrėjai su juo elgėsi
arogantiškai, aiškino, kad čia jiems viskas aišku, todėl duoti teisingus
parodymus nutarė teisme“ nepakankamas pagrindžiant teismo poziciją neapklausti
kaltinamųjų dėl jų telefoninių pokalbių įrašų išklotinių, atmesti iš esmės
visus kaltinamųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat
nepaaiškina, kodėl teismas nesirėmė telefoninių pokalbių išklotinėmis.
Kolegijos nuomone, tai vertintina kaip BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkte
įtvirtinto reikalavimo, kad teismas išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje
dalyje privalo išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvus, pažeidimas, nes teismas
išteisinamajame nuosprendyje privalėjo nurodyti įtikinančius motyvus, kuriais
remdamasis atmetė kaltinimo įrodymus.
7.
Išteisinamajame nuosprendyje neaprašyti ir neįvertinti ne tik kaltinamųjų
parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teismo iš esmės atmesti. Atskirų
liudytojų (pvz., V. J.) parodymai, duoti ikiteisminio
tyrimo pareigūnams ir besiskiriantys nuo savo parodymų, duotų teisiamojo
posėdžio metu, buvo perskaityti teisme. Tačiau, priešingai Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato nurodymams, kad jeigu parodymai perskaitomi dėl to,
jog iš esmės skiriasi nuo pirmiau duotų parodymų, jie išdėstomi vertinant
įrodymus, kad teismas taip pat privalo nurodyti, kuriuos parodymus atmeta ir
kodėl (Senato nutarimo Nr. 40 3.1.6 punktas).
Kolegijos
nuomone, teismas, išteisinamajame nuosprendyje neįvykdęs šių reikalavimų,
pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto
nuostatas.
8. Kolegija,
nevertindama nurodytų prieštaringų kaltinamųjų, liudytojų parodymų turinio,
t. y. nenurodydama, kad šiais įrodymais yra nustatomos ar paneigiamos
bylos faktinės aplinkybės, reikšmingos V. P., A. D. ir D. J. veiksmų teisiniam
įvertinimui, konstatuoja, jog toks byloje esančių įrodymų tyrimas pirmosios
instancijos teisme neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, kad
teismas, laikydamasis tiesioginio bei žodinio bylos ir joje esančių įrodymų
nagrinėjimo teisme, privalo ištirti visus įrodymus (BPK 241 straipsnio
2 dalis, 242 straipsnio 1 dalis), kad teisėjai įrodymus vertina pagal
savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis),
kad teismo posėdyje turi būti imamasi visų įstatymų numatytų priemonių išsamiai
ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes (BPK 241 straipsnio 2 dalis), kad
byloje turi būti motyvuotai pašalinti prieštaravimai tarp byloje surinktų
duomenų apie faktines bylos aplinkybes (BPK 276 straipsnio 4 dalis) ir tai
turi būti padaryta (nurodyta) teismo nuosprendyje (BPK 305 straipsnio 3 dalies
3 punktas).
Nagrinėjamos
bylos kontekste nurodytų BPK normų reikalavimų pažeidimus teisėjų kolegija
pripažįsta esminiais pažeidimais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir
nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio
1 dalies 2 punktas, 3 dalis) ir laiko pakankamu pagrindu panaikinti teismo
nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų
Kolegijos
nuomone, neištyrus ir nepašalinus esminių prieštaravimų tarp kaltinamųjų
parodymų, tarp jų ir liudytojų parodymų, tarp kaltinamųjų parodymų ir šių
asmenų telefoninių pokalbių, tarp tų pačių liudytojų parodymų, nėra pakankamų
ir patikimų prielaidų konstatuoti, kokios yra tikrosios faktinės bylos
aplinkybės, bei spręsti apie šių aplinkybių baudžiamąjį – teisinį įvertinimą,
t. y. apie baudžiamojo įstatymo nuostatų tinkamą ar netinkamą taikymą. Todėl
kolegija neanalizuoja prokuroro kasacinio skundo argumentų apie nusikaltimų,
numatytų BPK 227 straipsnio 2 dalyje, 225 straipsnio 2 dalyje,
sudėties požymių buvimą atitinkamai V. P. bei A. D., D. J. veiksmuose. Kita vertus, analizuodamas nurodytus
argumentus, kasacinės instancijos teismas neišvengiamai padarytų išvadas,
kurios saistytų pirmosios instancijos teismo, iš naujo nagrinėsiančio šią bylą,
savarankiškumą. To daryti kasacinės instancijos teismas negali, nes
BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas nustatyti išvadas,
kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 3 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. nuosprendį V. P., A. D., D. J. baudžiamojoje byloje ir
bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Teisėjai Aldona
Rakauskienė
Benediktas
Stakauskas Jonas
Prapiestis