Civilinė byla Nr. e2A-734-467/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00782-2021-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.3.1; 2.3.7; 2.6.29.1; 3.3.1.20

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei R. R. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. R. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės R. R. 167 969,45 Eur; netenkinus reikalavimo dalyje dėl 91 230 Eur priteisimo iš atsakovės R. R. pagal ieškovo 2014 m. gruodžio 1 d. pavedimą atsakovei paskolai bankui grąžinti, prašė nustatyti, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso 100 proc. nekilnojamojo turto – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir butas, ir  (duomenys neskelbtini) NT).

2.       Ieškovas paaiškino, kad jis ir atsakovė (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Šiuo metu Vilniaus regiono teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Iki santuokos sudarymo ieškovas mokėjo už atsakovės įsiskolinimus perkant nekilnojamąjį turtą ir automobilį atsakovės vardu, mokėjo už atsakovės mokslus, atsakovė naudojosi ieškovo vardu atidaryta banko sąskaita, kurią nuolatos pildė tik ieškovas savo lėšomis bei dengė kitas atsakovės išlaidas. Ieškovo sumokėtos lėšos už atsakovę nebuvo skirtos bendro ūkio vedimui, ieškovas ir atsakovė kartu negyveno, o ieškovo mokėtos lėšos buvo skirtos išskirtinai atsakovės asmeniniams poreikiams tenkinti. Todėl ieškovas 2020 m. sausio 16 d. pareiškė ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, kurį Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2440-430/2020 atmetė (Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-157-553/2021 ieškovo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo atmetė). Teismas sprendime, be kita ko, konstatavo, kad „byloje nagrinėjamu atveju nustatytos dvi aplinkybės, dėl kurių negali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas: ieškovas, kurio turtas sumažėjo, prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką ir ieškovas gali ginti savo pažeistas teises dėl piniginių lėšų, nekilnojamojo turto ir transporto priemonės kitais nuosavybės teisės gynybos būdais”.

3.       Todėl ieškovas teikia naują ieškinį, kuriame prašo priteisti iš esmės tą pačią skolą, tačiau kitais pagrindais. Prašoma priteisti 167 969,45 Eur suma susideda iš: 1) 91 230 Eur, tai yra dalies ieškovo atsakovei pervestos 113 924 Eur sumos, kurią ieškovas paskolino atsakovei, kad ji galėtų atsiskaityti su banku už paimtą paskolą (duomenys neskelbtini)  NT įsigyti; 2) 17 886,45 Eur, tai yra pusė 35 772,90 Eur sumos, kurią ieškovas į atsakovės sąskaitą pervedė (duomenys neskelbtini)  NT, kuris lygiomis dalimis priklauso ieškovui ir atsakovei, įrengimui ir pagerinimui; 3) 35 044 Eur, kuriuos atsakovė gavo į savo banko sąskaitą pagal įgaliojimą pardavusi atsakovo butą, esantį Šiauliuose, ir šios sumos negrąžino; 4) 23 809 Eur, kuriuos ieškovas paskolino automobilio Volkswagen TIGUAN, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), įsigijimui.

4.       Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 91 230 Eur, paskolintų nekilnojamojo daikto įsigijimui, ieškovas paaiškino, kad iki santuokos sudarymo su atsakove dalinės nuosavybės teisėmis įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą ir ½ žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Šis (duomenys neskelbtini)  NT įsigytas pagal 2011 m. kovo 18 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir (duomenys neskelbtini)  sutartis). (duomenys neskelbtini)  sutartyje pirkėjais yra nurodyti ieškovas ir atsakovė, kurie (duomenys neskelbtini)  NT įsigijo lygiomis dalimis. (duomenys neskelbtini)  sutarties 3.1 papunktyje sakoma, kad bendra daiktų kaina yra 630 000 Lt (182 460 Eur); 4.1 papunktyje nurodoma, kad 63 000 Lt (18 246 Eur) pirkėjai pardavėjams sumokėjo iki sudarant sutartį; 4.2 papunktyje sakoma, kad 400 000 Lt (115 848 Eur) į pardavėjo 1 sąskaitą perves AB DnB NORD bankas, suteikdamas kreditą pirkėjui 2 (atsakovei), po to kai pirkėjai įstatymų nustatyta tvarka įkeis nupirktus daiktus AB DnB NORD bankui; 4.3 papunktyje sakoma, kad 167 000 Lt (48 366 Eur) pirkėjas 1 (ieškovas) įsipareigoja pervesti į pardavėjo 1 sąskaitą. (duomenys neskelbtini)  sutartis įvykdyta nustatytais terminais ir su (duomenys neskelbtini)  NT pardavėjais atsiskaityta pilnai. Pradinį 63 000 Lt (18 246 Eur) įnašą pardavėjams sumokėjo ieškovas 2011 m. kovo 8 d. pavedimu iš savo SEB banko sąskaitos. Bankų sąskaitų išrašai patvirtina, jog iš ieškovo vien 2011 m. kovo 21 d. atsakovė į savo DnB NORD banko sąskaitą gavo ne mažiau kaip 62 000 GBP, kas tuo metu sudarė 245 513,80 Lt arba 71 106 Eur. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovė pagal (duomenys neskelbtini)  sutarties 4.3 papunktį (duomenys neskelbtini)  NT pardavėjams pradinės įmokos 48 366 Eur (167 000 Lt) sumą sumokėjo ieškovo pinigais. Ieškovo žiniomis, sumokėjus minėtą pradinę įmoką, likusią 22 740 Eur sumą iš ieškovo atsakovei pervestų 71 106 Eur atsakovė panaudojo (duomenys neskelbtini)  NT įrengimui ir remontui.

5.       Ieškovas nurodė, kad atsakovė 2011 m. balandžio 6 d. kreditavimo sutarties Nr. K-2411-2011-11 (toliau – kreditavimo sutartis) pagrindu savo vardu paėmė paskolą iš banko ir sumokėjo pardavėjams (duomenys neskelbtini)  sutarties 4.2 papunktyje nurodytą sumą 115 848 Eur, tačiau kreditą bankui už atsakovę šiai sumai netiesiogiai padengė ieškovas. Ieškovas 2014 m. lapkričio 29 d. sudarė paskolos sutartį su įmone AR VascuSurgical LTD, įsteigta Mančesteryje, Jungtinėje Karalystėje. Pagal šią sutartį ieškovas pasiskolino iš įmonės 90 000 GBP (113 924 Eur), kurie ieškovo nurodymu 2014 m. gruodžio 1 d. iš įmonės banko sąskaitos buvo pervesti tiesiogiai atsakovei į jos banko sąskaitą mokėjimo paskirtyje nurodant „Paskolos mokėjimas“, kad atsakovė galėtų atsiskaityti su banku dėl gautos paskolos už įmoką perkant (duomenys neskelbtini)  NT. Atsakovė 113 924 Eur sumą gavo ir atsiskaitė su banku pagal kreditavimo sutartį. Pagal (duomenys neskelbtini)  sutartį (duomenys neskelbtini)  NT pirkimo kaina buvo 182 460 Eur, iš kurių atsakovė 162 290 Eur sumokėjo ieškovo lėšomis, o 18 246 Eur sumokėjo ieškovas kaip pradinį įnašą. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini)  NT ieškovui ir atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso po ½, kiekvienas iš jų įsigydamas (duomenys neskelbtini)  NT turėjo sumokėti po 91 230 Eur, tačiau iš esmės už visą (duomenys neskelbtini)  NT įsigijimą ieškovas tiesiogiai ar per atsakovę pardavėjams ir bankui sumokėjo visą (duomenys neskelbtini)  NT sumą, o atsakovė iš savo asmeninių lėšų iš esmės nesumokėjo nė kiek ir realiai nepatyrė jokių išlaidų, bet įgijo ½ nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini)  NT. Ieškovo 2014 m. gruodžio 1 d. pavedimas 113 924 Eur sumai į atsakovės DnB NORD banko sąskaitą patvirtina, kad jis perdavė, o atsakovė gavo 113 924 Eur sumą, todėl laikytina, jog paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovės sudaryta nuo pinigų perdavimo atsakovei momento, tai yra nuo 2014 m. gruodžio 1 d. Ieškovas atsakovei 2021 m. gegužės 31 d. išsiuntė reikalavimą grąžinti skolą iki 2021 m. birželio 30 d., tačiau atsakovė skolos negrąžino. Nors ieškovas atsakovei paskolino 113 924 Eur sumą, tačiau šią sumą sutinka sumažinti iki 91 230 Eur, tai yra iki ½ (duomenys neskelbtini)  NT įsigijimo kainos.

6.       Ieškovas dėl ieškinio reikalavimo priteisti 17 886,45 Eur už (duomenys neskelbtini)  NT įrengimą paaiškino, kaip jau yra nurodęs, kad jis atsakovei pervedė 71 106 Eur investicijai į (duomenys neskelbtini)  NT, iš kurių atsakovė sumokėjo 48 366 Eur pradinį įnašą, o 22 740 Eur panaudojo (duomenys neskelbtini)  NT įrengimui ir remontui. Be to, 2012 m. birželio 5 d. iš SEB sąskaitos ieškovas į atsakovės sąskaitą atliko 35 000 Lt (10 136,70 Eur) pavedimą ir 2013 m. sausio 28 d. atliko 10 000 Lt (2 896,20 Eur) pavedimą namo (duomenys neskelbtini)  įrengimui. Ieškovas iš viso atsakovei pervedė 35 772,90 Eur (duomenys neskelbtini)  NT įrengimui. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini)  NT priklauso lygiomis dalimis ieškovui ir atsakovei, laikytina, kad atsakovės nuosavybės teise valdoma (duomenys neskelbtini)  NT dalis buvo pagerinta ne mažesne nei 17 886,45 Eur suma, todėl šią sumą kaip paskolą atsakovė privalo grąžinti ieškovui.

7.       Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 35 044 Eur, kuriuos atsakovė gavo pagal įgaliojimą, ieškovas paaiškino, kad sudarant 2011 m. gegužės 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį jam atstovavo atsakovė (atsakovės pavardė iki santuokos – R. Z.). Atsakovė pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)  (toliau – ir Šiaulių butas) už 121 000 Lt (35 044 Eur). Minėto buto pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punkte yra sakoma, kad pirkėja prieš pasirašant šią sutartį sumokėjo pardavėjo atstovei (atsakovei) 11 000 Lt grynais pinigais, o 110 000 Lt pervedė į pardavėjo atstovės R. Z. sąskaitą. Parduodant Šiaulių butą atsakovė atstovavo ieškovą pagal ieškovo notariškai patvirtintą 2011 m. kovo 18 d. įgaliojimą Nr. 2111. Atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Atsakovė, pardavusi Šiaulių butą, gavo 35 044 Eur iš buto pirkėjų, tačiau šios sumos ieškovui negrąžino.

8.       Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 23 809 Eur, paskolintų ir sumokėtų už automobilį, ieškovas paaiškino, kad atsakovės vardu valstybės įmonėje Regitra 2013 m. gegužės 13 d. buvo registruotas automobilis Volkswagen TIGUAN, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Šio automobilio pirkimui ieškovas 2013 m. gegužės 9 d. ir 2013 m. gegužės 10 d. banko pavedimais atsakovei paskolino 20 000 GBP (23 809 Eur) iš savo banko sąskaitos pervesdamas pinigus į atsakovės banko sąskaitą. Šios pinigų sumos atsakovė nėra grąžinusi ieškovui iki šiol. 2013 m. gegužės 9 d. ir 2013 m. gegužės 10 d. banko pavedimuose mokėjimo paskirtyje ieškovas nurodė „PASKOLA“ ir „PASKOLA 2“. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 18 d. nutarties 34 punkte pasisakė, kad bylos įrodymai patvirtina, jog aplinkybės dėl automobilio pirkimo „...visiškai atitinka paskolos sutarties sampratą“.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

9.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 2 080 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10.       Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir kitus bylos įrodymus, konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jis atsakovei yra suteikęs 91 230 Eur paskolą, skirtą įsigyti buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį, kuri buvo įforminta kaip atsakovės asmeninė nuosavybė:

10.1.                      Teismas nurodė, kad rašytiniai bylos įrodymai iš tiesų patvirtina pinigų pervedimo operacijas, tačiau vien šių įrodymų nepakanka konstatuoti, jog pinigus ieškovas perdavė paskolos sutarties pagrindu.

10.2.                      Teismas pažymėjo, kad buto pirkimo metu šalys buvo susijusios asmeniniais santykiais, ketino sudaryti santuoką, o 2015 m. rugsėjo 11 d. susituokė. Teismui nekilo abejonių, kad buto pirkimą šalys aptarė ir kad šis pirkinys buvo abiejų šalių bendros veiklos tikslas. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarusios dėl lygių įnašų į bendro rezultato pasiekimą šioje bendroje veikloje ar kad pagal šalių susitarimą buvo įskaitomi tik piniginiai įnašai, o nepiniginis indėlis – neįskaitomas.

10.3.                      Vertindamas ieškovo nurodytas ūkines operacijas, teismas atkreipė dėmesį, kad pagal (duomenys neskelbtini)  NT pirkimo–pardavimo sutarties 4.3 punktą, būtent ieškovas buvo įsipareigojęs sumokėti 167 000 Lt pardavėjui 1. Ieškovas iš esmės ir įrodinėja, kad šią sumą jis sumokėjo pardavėjui, tik tai padarė per atsakovės sąskaitą. Taigi, šiuo atveju nesusiklostė jokie turtiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės – atsakovė atliko tarpininko vaidmenį, vykdant jungtinės veiklos dalyvio (ieškovo) įsipareigojimus pardavėjui 1.

10.4.                      90 000 GBP, kuriuos ieškovas irgi teigia paskolinęs atsakovei, taip pat negali būti laikomi paskola. Rašytiniai įrodymai, teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina šalių bendrą jungtinę veiklą siekiant nekilnojamojo turto įsigijimo. Byloje esantis šalių susirašinėjimas taip pat patvirtina atsakovės argumentus ir paaiškinimus, kad ieškovo indėlis į bendrą veiklą buvo savanoriškas ir atitiko jo finansines galimybes labiau prisidėti prie siekiamo rezultato. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė būtų susitarusi su ieškovu dėl perduotų lėšų grąžinimo.

10.5.                      Byloje yra pateikti papildomi įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovas ir atsakovė vedė bendrą ūkį ir kad nėra jokių rimtų priežasčių, dėl kurių teismas, įvertinęs šiuos papildomus įrodymus, negalėtų padaryti kitokių išvadų, nei jas padarė Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. Nr. e2-2440-430/2020. Byloje nėra konkrečiai nustatyta, kiek laiko ieškovas praleisdavo pas atsakovę, tačiau teismas laikė įrodytu, kad tai buvo pakankamai dažnai, jog būtų galima konstatuoti, kad „partneriai gyveno kartu“. Ir po santuokos sudarymo šalys bendrą gyvenimą vedė tokiu pat režimu, t. y. ieškovas dirbo užsienyje ir trumpam grįždavo į Lietuvą. Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad šalys vedė bendrą ūkį ir bendrai tvarkė piniginius reikalus.

11.       Dėl reikalavimo priteisti 17 886,45 Eur lėšų, panaudotų bendrosios nuosavybės pagerinimui:

11.1.                      Teismas vertino, kad ieškovo nurodytos išlaidos, kurias atsakovė išleido šalių nusipirkto buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įrengimui, irgi buvo susijusios su šalių siekiamo bendro jungtinės veiklos tikslo įgyvendinimu, todėl nėra galimybės spręsti apie tokių lėšų priteisimą kaip paskolą.

11.2.                      Teismas pritarė atsakovei, kad vien mokėjimo paskirtis („investicijai“ ir „namo įrengimui“) savaime nesuponuoja paskolos santykių; iš tokios mokėjimo paskirties neaišku, ar atsakovė buvo įsipareigojusi grąžinti pervestas lėšas, ar ieškovas atliko savo įnašus pagal bendrą jungtinės veiklos susitarimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys neretai viena kitai atlikdavo mokėjimo pavedimus ar atsiskaitydavo už kitos šalies pinigines prievoles.

11.3.                      Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nurodomos sumos priteisimui nėra ir kitų, įstatyme numatytų pagrindų, reglamentuojančių bendraturčių tarpusavio teises ir pareigas, susijusias su bendros dalinės nuosavybės išlaikymu ir pagerinimu. Ieškovas neįrodė, kad jis turi teisę į kompensaciją už tai, kad prisidėjo prie buto įrengimo 17 886,45 Eur daugiau nei atsakovė, t. y. kad jo indėlis į bendros nuosavybės pagerinimą yra didesnis.

11.4.                      Teismas taip pat nenustatė pagrindų ieškovo alternatyvaus reikalavimo tenkinimui, nurodydamas, kad byloje nėra priežasčių, dėl kurių būtų galima pripažinti, jog ieškovas kokiu nors momentu įgijo nuosavybės teisę į visą butą ir atitinkamą žemės sklypo dalį. Nei ieškovo tariami didesni daikto pagerinimai, nei didesnės perkamo daikto kainos sumokėjimas pardavėjui, nesudaro pagrindo pakeisti ieškovo ir atsakovės turimų nuosavybės teisės dalių santykį bendroje dalinėje nuosavybėje.

12.       Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 35 044 Eur, kuriuos atsakovė gavo pagal įgaliojimą, teismas pasisakė, kad:

12.1.                      Atsakovė neginčijo, jog gavo nurodytą pinigų sumą pardavus ieškovo butą. Tačiau teigia, kad toks buvo šalių susitarimas, t. y. šalys susitarė, jog tokie bus šalių įnašai perkant butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir kad gautas lėšas ji panaudojo šio buto įrengimui.

12.2.                      Pats ieškovas teisme neginčijo, kad savo butą Šiauliuose jis pardavė turėdamas tikslą investuoti pinigus į bendrą didesnę gyvenamąją patalpą, skirtą bendram gyvenimui su atsakove. Todėl, kaip ir teigia atsakovė, tikėtina, kad ieškovas žinojo, kur šios lėšos yra panaudotos ir niekada nereikalavo šių pinigų grąžinimo iš atsakovės.

13.       Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 23 809 Eur negrąžintos paskolos automobiliui įsigyti:

13.1.                      Nors ieškovas teigia, kad dėl šios ūkinės operacijos vertinimo kaip paskolos yra pasisakęs Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2440-430/2020, tačiau, teismo vertinimu, toje byloje teismas sprendė dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo iš atsakovės, o ne dėl paskolos priteisimo, todėl teismo vertinimai dėl faktų, reikšmingų paskolos santykiams, šiai bylai neturi išankstinės įrodomosios galios.

13.2.                      Susipažinęs su byloje esančių įrodymų visuma, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog nurodytas pinigines lėšas jis skolino atsakovei automobilio įsigijimui, t. y. kad pinigus perdavė paskolos sutarties pagrindu. Faktinės aplinkybės rodo, kad pavedimus ieškovas padarė savo noru, neturėdamas jokio susitarimo ir nereikalaudamas atsakovės įsipareigojimo kada nors tuos pinigus grąžinti.

13.3.                      Teismas pritarė atsakovės argumentams, kad tokia situacija, objektyviai vertinant, leidžia spręsti ne apie paskolos santykius, bet apie bendrai suplanuotą jungtinę veiklą, kurios metu faktiniai sutuoktiniai vesdami bendrą ūkį, bendru sutarimu, bendriems šeimos tikslams siekė įsigyti automobilį. Tokio vertinimo nekeičia ieškovo akcentuojama aplinkybė, kad automobilis buvo užregistruotas tik atsakovės vardu.

14.       Nors atsakovė byloje pašė taikyti ieškinio senatį, t. y. bendrą 10 metų ieškinio senatį, tačiau šiuo atveju teismas pritarė ieškovui, kad ieškinio senaties termino eiga nutrūko dėl jo pareikšto ieškinio Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2440-430/2020, kadangi šioje byloje iš esmės yra pareikšti tie patys reikalavimai tik kitu pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Ieškovas A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį, priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Dėl reikalavimo priteisti 91 230 Eur lėšų nekilnojamojo turto įsigijimui:

15.1.1.                      Ieškovas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad jis neįrodė, jog šalys buvo susitarusios perkant nekilnojamąjį turtą įnašus daryti lygiomis dalimis. Atsakovės atsiliepime į patikslintą ieškinį teigiama, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė sumokėjo už ieškovo ½ dalį (duomenys neskelbtini)  NT, todėl neva ieškovas buvo skolingas atsakovei, dėl to pervesdamas jai 113 924 Eur sumą tiesiog privalėjo šią sumą grąžinti atsakovei. Tokie atsakovės teiginiai patvirtina esant susitarimą įnešti įnašus lygiomis dalimis perkant (duomenys neskelbtini)  NT, nes priešingu atveju nėra atsakovei pagrindo teigti, kad ji „sumokėjo už ieškovo ½ dalį, todėl jis jai turėjo pinigus grąžinti“.

15.1.2.                      Esminę reikšmę nustatyti faktui, ar buvo susitarimas įsigyjant turtą mokėti už jį lygiomis dalimis, turi aplinkybės turto įsigijimo metu – 2011 m. kovo 18 d. pasirašant (duomenys neskelbtini)  sutartį ir 2011 m. balandžio 6 d. atsakovei sudarant su banku kreditavimo sutartį. Tuo metu šalys mokėjo už (duomenys neskelbtini)  NT įsigijimą apytiksliai lygiomis dalimis, tačiau ieškovas iš pradžių buvo sumokėjęs (pervedęs tiesiogiai pardavėjams arba per atsakovę) šiek tiek mažiau.

15.1.3.                      Ieškovas įrodinėjo, kad buvo žodinis susitarimas su atsakove, o ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog atsakovė grąžins jai paskolintą pinigų sumą, nes ji tuo metu turėjo nekilnojamojo turto – butą (duomenys neskelbtini), taip pat žemės sklypų. Nepaisant to, kad ieškovo atsakovei skolintais pinigais atsakovė atsiskaitė su banku pagal kreditavimo sutartį, atsakovė ieškovui net dalies paskolintos pinigų sumos negrąžino. Atsakovė pastoviai bėgdavo nuo pokalbių apie paskolos grąžinimą ir keldavo konfliktus, todėl ieškovas jos dėl paskolos grąžinimo per daug nespaudė.

15.2.                      Dėl reikalavimo priteisti 17 886,45 Eur lėšų už nekilnojamojo turto įrengimą:

15.2.1.                      Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neįrodė, jog paskolino atsakovei lėšas (duomenys neskelbtini)  NT įrengimui ir turi teisę į kompensaciją už tai, kad prisidėjo prie buto įrengimo 17 886,45 Eur daugiau nei atsakovė, t. y., kad jo indėlis į bendros nuosavybės pagerinimą yra didesnis. Civilinėje byloje ieškovo pateikti įrodymai nenuginčijamai patvirtina, kad jis tiesiogiai arba į atsakovės banko sąskaitą už (duomenys neskelbtini)  NT įsigijimą ir įrengimą sumokėjo ne mažiau nei 216 308,90 Eur.

15.2.2.                      Atsakovė visos civilinės bylos nagrinėjimo metu nepateikė neginčijamų duomenų apie savo gaunamas pajamas, taip pat, kad ji nenaudojo būtent ieškovo pervestų piniginių lėšų už (duomenys neskelbtini)  NT įrengimą ar remontą. Be to, atsakovės pateikti įrodymai dėl (duomenys neskelbtini)  NT įrengimo darbų yra vėlesnės datos, nei ieškovo atlikti pavedimai atsakovei dėl nurodytų piniginių lėšų.

15.2.3.                      Civilinėje byloje neginčijamai įrodyta apie ieškovo išleistas lėšas (duomenys neskelbtini)  NT įrengimui ir įsigijimui, tačiau neįrodytas atsakovės indėlis, todėl kad ji iš tikrųjų neinvestavo nei kiek savo asmeninių lėšų ir nėra pateikta tai patvirtinančio nei vieno rašytinio įrodymo.

15.2.4.                      Teismas padarė prieštaringas išvadas, nes dalyje dėl ieškovo reikalavimo priteisti 91 230 Eur sumą konstatavo, kad šalys susitarė dėl jungtinės veiklos aiškiai nenustatant savo įnašų dalies į bendro turto kūrimą, o dalyje dėl reikalavimo priteisti pusę ieškovo 35 772,90 Eur atsakovei pervestos sumos už (duomenys neskelbtini)  NT įrengimą ir remontą – kad ieškovas neįrodė, jog jo indėlis į (duomenys neskelbtini)  NT įrengimą didesnis. Vienu atveju, teismo nuomone, šalys nesutarė dėl įnašų dydžių, kitu atveju – galimai susitarė, tačiau ieškovas neįrodė, kad jo indėlis didesnis.

15.2.5.                      2013 m. sausio 28 d. atliktas 10 000 Lt pavedimas buvo panaudotas ne ieškovo jubiliejaus šventės rengimui, o buto įrengimui. Visgi net jeigu ir atsakovė sumokėjo už ieškovo gimtadienio šventę iš dalies ieškovo jai pervestų pinigų už (duomenys neskelbtini)  NT įrengimą, tai buvo ne didesnė nei 6 475 litų suma, todėl geriausiu atveju teismas galėjo mažinti ieškovo prašomą priteisti 17 886,45 Eur sumą ir ieškinio reikalavimą likusiai sumai tenkinti.

15.3.                      Dėl reikalavimo priteisti 35 044 Eur lėšų už parduotą ieškovo butą:

15.3.1.                      Įgaliojimu ieškovas įgaliojo atsakovę, be kita ko, parduoti Šiaulių butą ir gauti pinigus grynaisiais arba pavedimu. Atsakovė, pardavusi Šiaulių butą, gavo 35 044 Eur iš buto pirkėjų, tačiau šios sumos ieškovui negrąžino, nors privalėjo tai padaryti. 

15.3.2.                      Teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad už Šiaulių butą gautas lėšas atsakovė investavo į (duomenys neskelbtini)  NT, nors jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tokius atsakovės teiginius, civilinėje byloje nėra.

15.3.3.                      Padarydamas išvadą dėl minimų lėšų panaudojimo (duomenys neskelbtini)  NT įrengimui, teismas rėmėsi vien atsakovės pateikta lentele, kuri yra pačios atsakovės parengtas neoficialus dokumentas ir neaiški nei dokumento parengimo data, nei jo autentiškumas. Teismui nepateikti įrodymai, kada šis failas sukurtas, kada redaguotas. Teismas galimai formavo savo vidinį įsitikinimą vadovaujantis šiuo visiškai neobjektyviu įrodymu priimant sprendimą dalyse dėl reikalavimo priteisti 17 886,45 Eur už atsakovės (duomenys neskelbtini)  NT dalies pagerinimą ir dėl reikalavimo priteisti 35 044 Eur už atsakovės parduotą ieškovui priklausiusį Šiaulių butą. Taigi, teismas motyvavo sprendimo dalį dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 35 044 Eur vadovaudamasis prielaidomis ir neįrodytais atsakovės teiginiais, todėl sprendimas šioje dalyje taip pat yra neteisėtas. 

15.4.                      Dėl reikalavimo priteisti 23 809 Eur už paskolą, suteiktą automobiliui įsigyti:

15.4.1.                      Ieškovo paskolos atsakovei suteikimo faktą patvirtina mokėjimo pavedimai su paskirties nurodymu.

15.4.2.                      Visi ieškovo daryti pavedimai su nurodyta paskirtimi buvo pervesti būtent paskirtyje nurodytam tikslui: 1) pavedimai pradiniam įnašui už (duomenys neskelbtini)  NT įsigijimą panaudoti pradiniam įnašui; 2) pavedimai „investicijai į (duomenys neskelbtini)“ panaudoti įnašui pagal pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, o likę pinigai panaudoti įrengimui ir remontui; 3) 2014 m. gruodžio 1 d. pavedimas su paskirtimi „pay off loan“ – paskolos grąžinimui panaudotas atsakovės kredito grąžinimui bankui pagal kreditavimo sutartį. Teismas suabsoliutino vieną išimtį iš taisyklės, kai dalis pinigų pagal vieną banko pavedimą buvo panaudota ne pagal paskirtį ir šią išimtį taiko kitiems ieškovo darytiems banko pavedimams neigdamas juose nurodytas mokėjimo paskirtis.

15.4.3.                      Ieškovo žinutė, kad „10 K GBP skirti automobiliui“, nepaneigia paskolos teisinių santykių, o tik patvirtina apie paskolintų pinigų paskirtį – tikslinė paskola automobiliui įsigyti.

15.4.4.                      Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Dėl to teismas negalėjo sprendime daryti bendros išvados, kad, jeigu, teismo manymu, šalis siejo jungtinės veiklos sutartiniai santykiai tam tikru metu, tai bet koks įgytas turtas turi būti laikomas bendrai įgytu. Civilinėje byloje nėra absoliučiai jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės vardu įregistruotas automobilis buvo įgytas kaip bendras turtas. Pažymi ir tai, kad nei ieškovas, nei atsakovė tokių aplinkybių nenurodė savo nei savo procesiniuose dokumentuose, nei paaiškinimuose žodžiu.

15.4.5.                      Atsakovės versijos dėl automobilio įsigijimo nuolat kito, todėl atsakovės paaiškinimais negalima remtis. Atsakovės paaiškinimai yra prieštaringi vieni kitiems bei neparemti jokiais objektyviais įrodymais.

16.       Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

16.1.                      Ieškovas nuolat reikšdamas nepagrįstus ieškinius dėl tų pačių faktinių aplinkybių, teisinį pagrindą keisdamas priklausomai nuo teismų daromų išvadų atskirose civilinėse bylose, pamiršta, ką ir kaip reikia įrodinėti. Nepaisant pirmosios instancijos teismo pasiūlymo patikslinti ieškinį, siūlant ieškovui apsvarstyti kitokio teisinio pagrindo buvimą, pastarasis įrodinėjo, kad ieškinyje minimi pinigai buvo paskolinti atsakovei.

16.2.                      Tiek viso proceso metu, tiek apeliaciniame skunde, ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė, jog atsakovė būtų įsipareigojusi grąžinti jam kokią nors pinigų sumą. Ieškovas niekada neįrodinėjo ir nekėlė reikalavimo dėl šalių įnešamo indėlio į nekilnojamojo turto įsigijimą ir įrengimą procentinės išraiškos. Apie tai prabilo tik apeliaciniame skunde, pabrėždamas, kad neva apie tai kalbėjo teismo posėdžio metu. Tačiau sukurdamas tokio turinio apeliacinio skundo „motyvus“, ieškovas pamiršta, kad privalo įrodyti, jog tarp jo ir atsakovės susiklostė paskolos santykiai, kad su savo būsima žmona, su kuria buvo susižadėjęs, vedė bendrą ūkį, kartu su ja pirkdamas nekilnojamąjį turtą (butą) kaip šeimos būstą, sudarė paskolos sutartį.

16.3.                      Ieškovas manipuliuoja sąvokomis „įsigijo lygiomis dalimis“ ir „mokėti lygiomis dalimis“ nepagrįstai jas sutapatindamas ir bandydamas sudaryti fikciją dėl teismo sprendimo neteisėtumo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais nenuginčijamais rašytiniais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad butą šalys įsigijo lygiomis dalimis, tačiau ieškovas neįrodė, kokiais šalių įnašais ir kaip jie apskaičiuojami (ar tik piniginiai, ar piniginiai bei prisidėjimas darbu).

16.4.                      Ieškovas nepasirūpino nei paskolos fakto įtvirtinimu (nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, skolindamas kitiems asmenims, surašydavo paskolos raštelius/sutartis), nei grąžinimo užtikrinimu. Be to, ieškovas beveik aštuonerius metus nereikalavo tariamos paskolos grąžinimo. Kaip matyti iš jo paties rašytinių dokumentų ir paaiškinimų, atsakovei neva skolino dar daugiau, tačiau apie „paskolą“ (tariamą) prisiminė tik tada, kai buvo nuteistas už smurtinio nusikaltimo atsakovės ir jos dukters atžvilgiu padarymą. Pabrėžia, kad pačioje pradžioje, tariamai paskolintus pinigus ieškovas laikė dovana, investicija, be pagrindo įgytais ir pan.

16.5.                      Byloje yra daugybė rašytinių įrodymų apie atsakovės investicijas į patalpų įsigijimą (vien paskolos gavimas buto pirkimui yra investicijos į pirkimą įrodymas), apie tai detaliai pasisako ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu ieškovo nesąžiningumą ir galimai nusikalstamus kėslus pasipelnyti iš atsakovės bei atkeršyti jai už visas ieškovo pralaimėtas civilines bylas bei nuteisimą baudžiamojoje byloje, patvirtina jo nukrypimas nuo įrodinėtinų aplinkybių – vietoje paskolos santykiams būtinų elementų įrodinėjimo, ieškovas įrodinėja tas aplinkybes, dėl kurių nėra ginčo, arba dirbtinai bando tokio ginčo iliuziją sukelti.

16.6.                      Apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį galėtų tenkinti bet kokiu kitu teisiniu pagrindu, dar kartą įrodo, jog pats ieškovas nėra sąžiningas. Ieškovas kalbėdamas, kad tarp jo ir atsakovės susiklostė paskolos santykiai, apeliaciniame skunde, kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą nurodo tai, jog teismas turėtų jo ieškinį tenkinti bet kokiu kitu pagrindu, kurį pats nustatytų.

16.7.                      Ieškovas apsiriboja tik nurodymu, kad pinigai buvo pervesti atsakovei, tačiau neįrodinėja atsakovės įsipareigojimo (su sąlyga, kad toks buvo) pinigus grąžinti. Be to, ieškovas niekada neįrodinėjo, kiek kainavo šalių įsigyto buto įrengimas. Savo procesiniuose dokumentuose ieškovas kalba apie turto dalies pagerinimą, tačiau nenurodo, kokia dalis ir kaip buvo pagerinta. Ieškovas nesutiko, kad būtų atlikta ekspertizė ir būtų tiksliai nustatyta, kiek kainavo įrengimas. Ieškovas reikalaudamas, kad jam atsakovė grąžintų ne mažesnę nei 17 886,45 Eur sumą, nenurodo reikalavimo pagrindo.

16.8.                      Apeliaciniame skunde absoliučiai melagingai teigiama, kad nėra įrodytas atsakovės indėlis į buto įrengimą. Esami rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pagrinde atsakovė rūpinosi, organizavo buto įrengimo darbus. Taigi, ji prisidėjo darbu. Taip pat rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė turėjo didelę sumą nuosavų piniginių lėšų. Taigi, prisidėjo ir pinigais. Ieškovo pervestų 35 772, 90 Eur nepakaktų įrengti net jam ½ priklausančios buto dalies. Be to, ieškovas niekada nekėlė reikalavimo, kokiomis ir kieno lėšų dalimis butas bus įrenginėjamas, nors teismas siūlė apsvarstyti ieškinio tikslinimo galimybę.

16.9.                      Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas ieškovas pamiršo nurodyti, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini)  butas buvo įsigytas be apdailos. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, minėtas (duomenys neskelbtini)  butas buvo įrenginėjamas daugiau nei metus tol, kol tapo tinkamu gyventi. Pirmosios instancijos teismas labai detaliai ir nuosekliai išanalizavo byloje esančius rašytinius įrodymus, kurių ieškovas neginčijo ir su jais sutiko, bei remdamasis jais padarė pagrįstas išvadas, kad lėšos, gautos pardavus atsakovo butą, buvo panaudotos (duomenys neskelbtini)  buto įrengimui.

16.10.                      Ieškovo surašytos citatos akivaizdžiai parodo, kad atsakovės pozicija yra nuosekli. Norėdamas dirbtinai sudaryti nenuoseklumo įspūdį ieškovas, būdamas nesąžiningu, selektyviai perteikia atsakovės poziciją (tai įrodo ieškovo rašymo stilius). Iš ieškovo pateikto šalių susirašinėjimo akivaizdu, kad automobilis buvo skirtas (ne paskolintas) atsakovei kaip kompensacija už buto paskolos apmokėjimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo

18.       Ieškovas ir atsakovė 2011 m. kovo 18 d. įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/2 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal 2011 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje pirkėjais yra nurodyti ieškovas ir atsakovė, nurodytą turtą įsigiję lygiomis dalimis. Sutarties 3.1 papunktyje nurodyta, kad bendra daiktų kaina yra 630 000 Lt (182 460 Eur); 4.1 papunktyje – kad 63 000 Lt (18 246 Eur) pirkėjai pardavėjams sumokėjo iki sudarant sutartį; 4.2 papunktyje – kad 400 000 Lt (115 848 Eur) į pardavėjo sąskaitą perves AB DnB NORD bankas, suteikdamas kreditą atsakovei po to, kai pirkėjai atliks įkeitimą; 4.3 papunktyje – kad 167 000 Lt (48 366 Eur) ieškovas įsipareigoja pervesti į pardavėjo sąskaitą. Ginčo dėl to, kad su (duomenys neskelbtini)  NT pardavėjais atsiskaityta pilnai byloje nėra. Atsakovė savo vardu ėmė paskolą ir sumokėjo pardavėjams 115 848 Eur. Ieškovas 2014 m. lapkričio 29 d. sudarė paskolos sutartį su Jungtinės Karalystės įmone AR VascuSurgical LTD, kurios pagrindu ieškovas pasiskolino 90 000 Jungtinės Karalystės svarų sterlingų (toliau –ir GBP), kurie 2014 m. gruodžio 1 d. įmonės buvo pervesti tiesiogiai atsakovei į jos banko sąskaitą.

19.       Ieškovas ir atsakovė (duomenys neskelbtini)  sudarė santuoką. Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-5687-1143/2021 dėl ieškovo ir atsakovės santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių teisinių pasekmių (šiuo metu byla yra Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, civilinės bylos Nr. e3K-3-285-916/2022). Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini)  NT įsigytas iki santuokos sudarymo ir yra įregistruotas kaip šalių bendroji dalinė nuosavybė, klausimas dėl šio turto padalijimo santuokos nutraukimo byloje nėra keliamas.

20.       Ieškovas dar 2020 m. sausio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės 188 877,47 Eur lėšas, nurodydamas, kad bendrai nuo 2011 m. sausio mėn. iki (duomenys neskelbtini), t. y. iki santuokos sudarymo atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita 188 877,47 Eur piniginėmis lėšomis: 1) perkant nekilnojamąjį turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini)   atsakovė nepagrįstai sutaupė ieškovo sąskaita 113 924 Eur; 2) atsakovė į savo banko sąskaitą gavo 35 044 Eur lėšas už ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto pardavimą Šiauliuose; 3) ieškovas iki santuokos sudarymo mokėjo už atsakovės vardu įregistruoto automobilio Volkswagen TIGUAN, v/n (duomenys neskelbtini), pirkimą (23 809 Eur); 4) atsakovė iki santuokos sudarymo naudojosi ieškovo banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis (5 425,75 Eur); 6) ieškovas iki santuokos sudarymo mokėjo už atsakovės mokslus (4 158,27 Eur); 7) ieškovas iki santuokos sudarymo mokėjo už nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini)  įrengimą (6 516,45 Eur); 8) ieškovas pildė akcinės bendrovės SEB banko sąskaitą tik savo asmeninėmis lėšomis, kuriomis naudojosi atsakovė (39 200,57 Eur). Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2440-430/2020 tokį ieškovo ieškinį atmetė; Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-157-553/2021 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

21.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas, sumažinęs ieškinio reikalavimą iki 167 969,45 Eur, prašo šią sumą iš atsakovės priteisti kitu pagrindu – 91 230 Eur negrąžintos paskolos gyvenamajam būstui įsigyti; 17 886,45 Eur lėšų, panaudotų bendrosios dalinės nuosavybės pagerinimui; 35 044 Eur, kuriuos atsakovė gavo veikdama kaip jo atstovė pagal įgaliojimą; 23 809 Eur negrąžintos paskolos automobiliui įsigyti.

22.       Taigi, ieškovo ieškinio pagrindą iš esmės sudaro reikalavimas priteisti atsakovei galbūt suteiktą ir negrąžintą paskolą (132 925,45 Eur) ir reikalavimas grąžinti 35 044 Eur, kuriuos atsakovė įgijo atstovavimo (įgaliojimo) teisinių santykių pagrindu. Teismui netenkinus reikalavimo dalyje dėl 91 230 Eur priteisimo iš atsakovės pagal ieškovo 2014 m. gruodžio 1 d. pavedimą atsakovei paskolai bankui grąžinti, ieškovas prašė nustatyti, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso 100 proc. nekilnojamojo turto – buto (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė, konstatavęs, kad byloje nėra įrodytas paskolos teisinių santykių egzistavimo faktas, taip pat pažymėjęs, jog pagal įgaliojimą atsakovės gautos sumos buvo panaudotos bendrai veiklai – buto įrengimui. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių alternatyvaus ieškovo pareikšto reikalavimo tenkinimą. Ieškovas, nesutikdamas su priimtu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad jis įrodė paskolos teisinių santykių egzistavimo faktą, be to, įrodė, kad prie nekilnojamojo turto įsigijimo ir pagerinimo prisidėjo daugiau nei atsakovė, todėl jam turėtų būti atitinkamai atlyginta – arba priteistos lėšos, arba pripažinta nuosavybės teisė į visą ginčo turtą. Atsakovė su apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir laikosi pozicijos, kad teismas teisingai nustatė šalis siejusių teisinių santykių pobūdį ir pagrįstai ieškinį atmetė, o pats ieškovas elgiasi nesąžiningai, įvairiais būdais siekdamas prisiteisti iš atsakovės lėšas, kurias ji įgijo teisėtai. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamas visa apimtimi.

Dėl paskolos teisinių santykių

23.       Ieškovas nurodo, kad atsakovei jos buto dalies įsigijimui bei įrengimui, taip pat automobilio įsigijimui paskolino bendrai 132 925,45 Eur sumą.

24.       Vertindama ieškovo argumentus, kuriais siekiama įrodyti tarp šalių susiklosčius paskolos teisinius santykius, teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

25.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis pagal savo sampratą yra realinis sandoris, taigi, paskolos sutartinių teisinių santykių egzistavimui nustatyti reikia įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018, 27 punktas; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020, 27 punktas).

26.       Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovas įvairiais mokėjimo pavedimais (tiesiogiai arba per kredito įstaigą) atsakovei yra pervedęs 132 925,45 Eur sumą. Ginčas byloje yra kilęs dėl šių sumų ir šalis siejusių teisinių santykių skirtingo vertinimo. Ieškovas ankstesnėje byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-2440-430/2020) įrodinėjo, kad nurodytą sumą atsakovė gavo be teisėto pagrindo ir prašė ją iš atsakovės išreikalauti nepagrįsto praturtėjimo pagrindu, tačiau, teismui tokį reikalavimą atmetus, nagrinėjamoje byloje ieškovas savo poziciją pakeitė ir jau teigia, kad nurodytą pinigų sumą jis atsakovei paskolino, todėl ji turi būti grąžinta. Atsakovė iš esmės tiek ankstesnėje byloje, tiek nagrinėjamoje byloje laikosi vienodos pozicijos – pinigus iš ieškovo ji gavo teisėtai, tačiau pinigų iš ieškovo ji nesiskolino, bet pats ieškovas savanoriškai rėmė ją materialiai, investuodamas į bendrą turtą ir nereikalaudamas jų grąžinti. Atkreiptinas dėmesys, kad įsiteisėję teismų sprendimai, priimti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 30 d. civilinėje byloje Nr. e2-2440-430/2020 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 18 d. civilinėje byloje Nr. e2A-157-553/2021, turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Šiuo aspektu pažymėtinos tokios nurodytų teismų sprendimų išvados ir aplinkybės:

27.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2440-430/2020 atmesdamas ieškovo ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo nurodė, kad ieškovas savo tariamai pažeistas teises gali ginti reikšdamas reikalavimus teismui skolos ir dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) bei transporto priemonę Volkswagen TIGUAN, ginčijant įsigijimo sandorį ar reiškiant teismui reikalavimus dėl nuosavybės teisių pripažinimo, tačiau, priešingai nei teigia ieškovas, tokio įpareigojimo nenustatė, ką akcentuoja ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-157-553/2021, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, „pirmosios instancijos teismas ne pasiūlė savo teises ginti kitais teisių gynimo būdais (apeliacinio skundo 45 punktas), o ieškinį, atsižvelgiant į subsidiarų nepagrįsto praturtėjimo instituto pobūdį, šiuo pagrindu atmetė“ (nutarties 33 punktas). Dar daugiau Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad „iš ieškovo ir jo atstovų paaiškinimų galima spręsti apie tai, kad atsakovė pinigines lėšas gavo konkrečiais, tačiau tiesiogiai neįvardijamais teisiniais pagrindais“ (nutarties 34 punktas); ieškovas „išlieka prieštaringas ir apsiriboja abstrakcijomis“ (nutarties 35 punktas); „teisėjų kolegija kritiškai vertina ieškovo paaiškinimus, kad atsakovei perduotos lėšos buvo bet kokios formos investicija, tikintis turtinės grąžos“ (nutarties 37 punktas); šalių elektroniniai laiškai, „kurių turinio ieškovas iš esmės ir nebando aiškinti jokia kitokia prasme, patvirtina, kad atsakovės materialinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo nuosekliai ir sistemingai gerinama ieškovo iniciatyva. Tuo labiau kad pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovas taip pat patvirtino, jog atsakovę rėmė. Jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo paaiškinimus, kad tai buvo investicija, byloje nėra“ (nutarties 38 punktas); „teisėjų kolegijos vertinimu, pagal bylos duomenų visumą būtent prigimtinė prievolė šiuo atveju tiksliausiai apibūdina ginčo atsakovės turtinės padėties pagerinimus – ieškovas neprivalėjo atsakovei mokėti ar perduoti jokių piniginių lėšų, tačiau, vedamas moralinių įsipareigojimų, atsakovės turtinę padėtį nuosekliai gerino – visi ginčo atsakovės turtinės padėties pagerinimai buvo neatsitiktiniai, sąmoningi ir jais buvo siekiama atsakovės palankumo ar praeityje patirtų nuoskaudų pašalinimo“ (nutarties 43 punktas).

28.       Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017, 21 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017, 26 punktą).

29.       Byloje nėra ginčo, kad ieškovas su atsakove nebuvo sudaręs rašytinių susitarimų dėl paskolos ir jos panaudojimo ir (ar) grąžinimo sąlygų. Ieškovas ieškinyje nurodo, kad lėšos, kurias jis mokėjimo pavedimais siuntė atsakovei, buvo skirtos nekilnojamojo turto įsigijimui, jo pagerinimui, kredito padengimui, automobilio įsigijimui ir atsakovė buvo įsipareigojusi šias sumas jam grąžinti. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, konstatavo, kad ieškovas neįrodė piniginių lėšų skolinimo atsakovei ir atsakovės įsipareigojimo grąžinti jas ieškovui fakto. Pažymėtina, kad toks pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių ir susidariusios situacijos vertinimas visiškai atitinka jau aukščiau aptartų teismų sprendimų išvadoms, jog ieškovas neprivalėjo atsakovei mokėti ar perduoti jokių piniginių lėšų, tačiau, vedamas moralinių įsipareigojimų, atsakovės turtinę padėtį savanoriškai nuosekliai gerino, nesitikėdamas jokios turtinės grąžos, tik siekdamas atsakovės palankumo ar praeityje patirtų nuoskaudų pašalinimo, t. y. teikė ne paskolas, o paramą.

30.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020, 40 punktą).

31.       Be to, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

32.       Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbi aplinkybė yra tai, kad ginčo sumų atsakovei pervedimo laikotarpiu šalis siejo artimi romantiški santykiai, kurie vėliau virto sutuoktinių santykiais, (duomenys neskelbtini) jiems sudarius santuoką. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Ieškovas taip pat iš esmės neneigia, kad laikotarpiu iki santuokos sudarymo, jo finansinė padėtis buvo geresnė ir jis atsakovei pervedinėdavo pinigines sumas, siekdamas pagerinti atsakovės bei jos dukros materialines sąlygas (kaip minėta, tai yra nustatyta jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais).

33.       Kaip minėta, byloje nėra tiesioginių įrodymų dėl paskolos teisnių santykių egzistavimo – rašytinės paskolos sutarties, atsakovės prašymų paskolinti atitinkamas sumas kartu su jos įsipareigojimais šias sumas grąžinti. Priešingai, iš šalių pateikto susirašinėjimo formuojasi nuomonė, kad atsakovė neprašė ir nereikalavo skolinti lėšas, o kartais jausdavosi nepatogiai dėl ieškovo pervedamų sumų (pvz. jos mokslams, jos išlaikymui), tačiau ieškovas primygtinai siūlydavo ir prašydavo jo teikiamas lėšas priimti be jokių papildomų įsipareigojimų (šalių susirašinėjimas šiuo aspektu yra detaliai aptartas aukščiau minėtuose Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ir netiesioginių įrodymų visuma, neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad šiuo atveju tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

34.       Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos teisinių santykių tarp šalių egzistavimą ieškovas iš esmės įrodinėja tuo, jog atsakovė už nekilnojamojo turto įsigijimą ir pagerinimą (įrengimą) sumokėjo mažiau nei ieškovas. Visgi šioje vietoje sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nekilnojamojo turto įsigijimas lygiomis bendrosios dalinės nuosavybės dalimis savaime nereiškia šalių susitarimo už šį turtą atsiskaityti taip pat lygiomis dalimis. Įrodymų apie tokio susitarimo egzistavimą ieškovas į bylą nepateikė. Priešingai, iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties turinio matyti, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės įsipareigojimai turto pardavėjams buvo skirtingi – atsakovė buvo įsipareigojusi padengti didesnę įsigyjamo nekilnojamojo turto dalį (400 000 Lt iš 630 000 Lt), ieškovas buvo įsipareigojęs sumokėti 167 000 Lt pardavėjui 1 (sutarties 4.3 punktas). Įrodymų, kad šalys tarpusavio santykyje įsigyjant ir pagerinant nekilnojamąjį turtą būtų įsipareigojusios išlaidas dengti lygiomis dalimis, byloje nėra. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tarp šalių šiuo atveju susiklostė jungtinės veiklos santykiai, kurių tikslas buvo įsigyti ir įsirengti būsimą šeimos būstą ir, labiau tikėtina, kad ieškovas, kurio finansinė padėtis buvo geresnė nei atsakovės, prisiėmė daugiau finansinių įsipareigojimų nei atsakovė, tuo tarpu atsakovė į bendrą veiklos tikslą (be finansinių lėšų) investavo ir darbą, kadangi fiziškai buvo Lietuvoje ir buto įrengimu užsiėmė.

35.       Šiuo atveju, esant šalių pozicijos nesutapimui, kuomet ieškovas teigia, kad atsakovė pinigus skolinosi, o atsakovei įrodinėjant, kad šiuos pinigus ji gavo kaip dovaną, paramą ir pan., svarbus yra ir šalių procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu. Atsakovė nuo pradinio ieškovo reikalavimo grąžinti pinigines lėšas laikėsi pozicijos, kad lėšas gavo teisėtai ir su ieškovu nebuvo susitarimo dėl lėšų grąžinimo, o ieškovas net keletą kartų keitė savo poziciją dėl atsakovei pervestų lėšų statuso – iš pradžių laikė parama, po to, kad pervedė be teisėto pagrindo, vėliau, kad tai buvo paskola, o galiausiai perkėlė ieškovo reikalavimo suformulavimo pareigą teismui, teigdamas, kad teismas pats turėtų nustatyti, kokiu pagrindu šios lėšos ieškovui turėtų būti priteistos. Akivaizdu, kad ieškovas, nesusiklosčius šalių kaip sutuoktinių santykiams, šiuo ieškiniu siekia bet kokia kaina atgauti atsakovei pervestas sumas, vengdamas nustatyti tikrąjį šių lėšų pervedimo pagrindą, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti vertinamas kitaip nei ikisantuokinė jungtinė veikla, siekiant įsigyti ir įsirengti šeimos būstą.

36.       Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl paskolos suteikimo automobiliui įsigyti, pažymėtina, kad automobilio įsigijimo aplinkybės yra aptartos į bylą pateiktame šalių susirašinėjime, kurio turinys neleidžia daryti išvados, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai. Iš atsakovės pateikto 2013 m. gegužės 9 d. elektroninio laiško matyti, kad atsakovė klausia, ar ji gali panaudoti visus pervestus pinigus automobilio pirkimui, ar tik 30 000 Lt, o ieškovas patvirtina, jog „visa 10 K GBP suma yra tau skirta dėl automobilio“ ir jokios užuominos apie tai, kad tuos pinigus reikės grąžinti. Tai, kad ieškovas materialiai rėmė atsakovę, jau buvo aptarta ir patvirtina byloje esantys įrodymai, taip pat Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-2440-430/2020 nustatytos aplinkybės. Ieškovas nuolat rėmė atsakovę materialiai, buvo suinteresuotas gauti jos palankumą, nors atskirais atvejais atsakovė to ir nenorėjo. Iš ieškovo laiškų atsakovei matyti, kad jis prašė jos nestabdyti studijų, išreiškė norą, jog studijos būtų užbaigtos, o ieškovo duodamos lėšos būtų laikomos jo pagalba: „nelaikyk, kad tai kokia nors bauda ar panašiai. Laikyk, kad tai beprocentė banko paskola, jei taip nori, ar išlošei loterijoje, ar pinigai studijoms ir pragyvenimui nukrito iš dangaus, ar dar kaip nors. Mano paramą (jei taip nori vadinti, nors aš taip nelaikau) priimk natūraliai, arba taip kaip, jei nori laikyki, kad tai mano kompensacija už padarytą tau skriaudą ir nuoskaudas. Ir negalvok, prašau, kad kada nors aš tau priekaištausiu dėl to, – gink Dieve“. Elektroniniai laiškai, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai, šalių paaiškinimai, patvirtina, kad atsakovės materialinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo nuosekliai ir sistemingai gerinama ieškovo iniciatyva savanoriškai. Ieškovas taip pat ne kartą patvirtino, jog atsakovę rėmė materialiai. Todėl, nesant byloje jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovo teiginius, kad šiuo atveju (dėl automobilio įsigijimo) pinigus jis atsakovei skolino, o ne dovanojo (perdavė neatlygintinai), o atsakovė įsipareigojo juos grąžinti, nėra pagrindo konstatuoti tarp šalių susiformavus paskolos teisinius santykius, nepaisant to, kad mokėjimo pavedimuose buvo nurodoma paskolos mokėjimo paskirtis.

37.       Nesutiktina su apelianto argumentais, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 18 d. nutarties 34 punkte pasisakė, jog bylos įrodymai patvirtina, kad aplinkybės dėl automobilio pirkimo „...visiškai atitinka paskolos sutarties sampratą“. Iš tiesų minimoje Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartyje nebuvo analizuojami galimi paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės, o nurodytas teiginys išplaukė iš paties ieškovo atstovų pasisakymo, kurie, kalbėdami apie automobilio pirkimą, nurodė, jog „buvo susitarta, jog atsakovė automobilio įsigijimo išlaidas ieškovui grąžins“. Taigi, apeliacinės instancijos teismas tik pažymėjo, kad pagal ieškovo atstovų paaiškinimus automobilio įsigijimo išlaidos galėtų būti vertinamos kaip paskolos teisiniai santykiai. Tačiau jokie kiti įrodymai, išskyrus ieškovo atstovų paaiškinimus, vertinant paskolos teisinių santykių egzistavimą, šiuo atveju tiriami nebuvo, o 10 000 GPB pervedimo atsakovei aplinkybės buvo vertinamos tik nepagrįsto praturtėjimo instituto kontekste. Taigi, ieškovo nurodytas apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginys jo nurodomos faktinės aplinkybės (dėl paskolos teisinių santykių susiformavimo) nepatvirtina.

38.       Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas paskolos automobilio įsigijimui suteikimo faktą, be kita ko, įrodinėja ir 2013 m. gegužės 9 d. bei 2013 m. gegužės 10 d. mokėjimo nurodymuose nurodyta mokėjimo paskirtimi „PASKOLA“ ir „PASKOLA2“, tačiau vien paties ieškovo suformuluota paskirtis, nesant atsakovės įsipareigojimo priimti lėšas kaip paskolą ir ją grąžinti, negali būti pripažinta pakankamu įrodymu šiam faktui patvirtinti, kadangi byloje, kaip jau ne kartą buvo pažymėta, atsakovė priimdavo iš ieškovo gaunamas lėšas kaip paramą arba indėlį į bendrą turtą. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad mokėjimo nurodymų paskirtis ieškovo ir atsakovės asmeninių santykių kontekste ne visuomet atitiko tikrąją mokėjimo nurodymo paskirtį. Be to, kaip jau minėta, iš šalių susirašinėjimo galima susidaryti įspūdį, kad ieškovei abejojant dėl ieškovo teikiamo išlaikymo (paramos), ieškovas pats tiksliai neįvardija, kokia yra tikroji jo pervedamų pinigų paskirtis, nurodydamas „laikyk, kad tai beprocentė banko paskola, jei taip nori, ar išlošei loterijoje, ar pinigai studijoms ir pragyvenimui nukrito iš dangaus, ar dar kaip nors“. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui siekiant atsakovės palankumo, mokėjimo pavedimuose nurodoma paskirtis nebūtinai atspindėjo tikrąjį ieškovo pervedamų lėšų pagrindą ir nepatvirtina tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacijos.

39.       Apibendrinant tai, kas aukščiau nurodyta, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šiuo atveju labiau tikėtina, jog šalis siejo ikisantuokiniai bendros veiklos santykiai, kuriuose abi šalys darė skirtingo dydžio įnašus (tiek finansinius, tiek veiklos), kad būtų įsigytas ir įrengtas būsimas šeimos būstas; ieškovas, siekdamas atsakovės palankumo, ją rėmė (tame tarpe ir pervesdamas lėšų automobilio įsigijimui), o paskolos teisinių santykių faktas nėra įrodytas.

40.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka, kad šiuo atveju bylos duomenys suteikia pagrindą išvadai, jog ieškovas buvo morališkai įsipareigojęs ieškovei ir šį įsipareigojimą ginčo laikotarpiu vykdė sąmoningai ir tikslingai, įvairiais būdais gerindamas atsakovės turtinę padėtį, siekdamas tokiu būdu įgyti atsakovės palankumą ir (ar) pašalinti praeities nuoskaudas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal bylos duomenų visumą būtent prigimtinė prievolė šiuo atveju tiksliausiai apibūdina ginčo atsakovės turtinės padėties pagerinimus – ieškovas neprivalėjo atsakovei mokėti ar perduoti jokių piniginių lėšų, tačiau, vedamas moralinių įsipareigojimų, atsakovės turtinę padėtį nuosekliai gerino – visi ginčo atsakovės turtinės padėties pagerinimai buvo neatsitiktiniai, sąmoningi ir jais buvo siekiama atsakovės palankumo ar praeityje patirtų nuoskaudų pašalinimo, neturint tikslo ateityje į atsakovės padėties pagerinimą investuotas lėšas susigrąžinti. 

41.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė paskolos teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės egzistavimo fakto, todėl pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 132 925,45 Eur jai tariamai paskolintą sumą.

Dėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo

42.       Ieškovas patikslintame ieškinyje taip pat nurodė, kad teismui netenkinus reikalavimo dalyje dėl 91 230 Eur priteisimo iš atsakovės pagal ieškovo 2014 m. gruodžio 1 d. pavedimą atsakovei paskolai bankui grąžinti, ieškovas prašo nustatyti, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso 100 proc. nekilnojamojo turto – (duomenys neskelbtini)  NT. Taigi, ieškovas pateikė alternatyvų reikalavimą tuo atveju, jeigu nebūtų tenkintas jo reikalavimas priteisti 91 230 Eur paskolos sumą. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo reikalavimą dėl paskolos priteisimo, nurodė, kad nenustatė pagrindų ieškovo alternatyvaus reikalavimo tenkinimui, t. y. byloje nėra priežasčių, dėl kurių būtų galima pripažinti, jog ieškovas kokiu nors momentu įgijo nuosavybės teisę į visą butą ir atitinkamą žemės sklypo dalį. Nei ieškovo tariami didesni daikto pagerinimai, nei didesnės perkamo daikto kainos sumokėjimas pardavėjui, nesudaro pagrindo pakeisti ieškovo ir atsakovės turimų nuosavybės teisės dalių santykį bendroje dalinėje nuosavybėje. Teisėjų kolegija šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš esmės pritaria.

43.       Kaip jau nurodyta aukščiau, byloje nustatyta, kad ieškovą ir atsakovę siejo ikisantuokiniai jungtinės veiklos santykiai, kurių pagrindu buvo įsigyta ir įrengta bendra dalinė nuosavybė – (duomenys neskelbtini)  NT. Ieškovas, prašydamas nustatyti, kad jam priklauso 100 proc. šio nekilnojamojo turto, iš esmės teigia, jog turtas buvo įgytas ir įrengtas išimtinai ieškovo lėšomis (ar kitokiu indėliu). Visgi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovė (nors ir mažesne dalimi) skyrė savo finansus tiek buto įsigijimui, tiek jo įrengimui, be to, išimtinai atsakovė rūpinosi buto įrengimu, kas vertintina kaip prisidėjimas darbu (veikla). Taigi, byloje esančių įrodymų visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad atsakovė į bendros veiklos rezultatą – ginčo butą neįdėjo jokių įnašų, dėl ko šis turtas turėtų atitekti tik ieškovui.

44.       Svarbu ir tai, kad šio bendrąja daline nuosavybe įsigyto turto dalys yra apibrėžtos 2011 m. kovo 18 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje, kurioje nustatyta, jog ieškovui ir atsakovei nuosavybės teise priklauso po ½ (duomenys neskelbtini)  NT. Ši sutartis yra nenuginčyta, galiojanti, o byloje esančių įrodymų nepakanka, kad šalių sutartas turto teisinis režimas būtų pakeistas (pakeistos turto dalys).

45.       Pažymėtina ir tai, kad, nors ieškovui buvo ne kartą siūlyta tikslinti ieškinį, tačiau jis šia teise nepasinaudojo ir neįrodinėjo, kokiomis tiksliai dalimis abi šalys prisidėjo prie turto įgijimo ir įrengimo; nesutiko byloje atlikti ekspertizės nustatyti buto įrengimo vertę ir pan. Taigi, konstatavus, kad ieškovo reikalavimas nustatyti, jog jam priklauso 100 proc. šio nekilnojamojo turto, yra nepagrįstas, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą – byloje nėra priežasčių, dėl kurių būtų galima pripažinti, kad ieškovas kokiu nors momentu įgijo nuosavybės teisę į visą butą ir atitinkamą žemės sklypo dalį. Byloje nebuvo pareikštas reikalavimas nustatyti kitokias šio nekilnojamojo turto nuosavybės proporcijas.

Dėl atstovavimo teisinių santykių

46.       Ieškovas be kita ko įrodinėja, kad atsakovė pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) už 121 000 Lt (35 044 Eur) ir šių pinigų ieškovui negrąžino. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė konstatavęs, kad butą Šiauliuose ieškovas pardavė turėdamas tikslą investuoti pinigus į bendrą didesnę gyvenamąją patalpą, skirtą bendram gyvenimui su atsakove. Todėl, kaip teigia atsakovė, tikėtina, kad ieškovas žinojo, kur šios lėšos yra panaudotos ir niekada nereikalavo šių pinigų grąžinimo iš atsakovės. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ieškovas nesutinka ir teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantui.

47.       Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas 2011 m. kovo 18 d. įgaliojimo pagrindu įgaliojo atsakovę R. R. (ankstesnė pavardė Z.) ieškovo vardu parduoti ieškovui priklausantį Šiaulių butą, pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartis, gauti pinigus grynaisiais ar pavedimu. Įgaliojime taip pat įtvirtinta, jog atsakovei yra išaiškintas CK 2.150 straipsnio turinys. Remiantis šiuo įgaliojimu, įgaliotinė, vykdydama pavedimą, turėjo teisę įgaliotojo vardu pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį bei priėmimo perdavimo aktą, gauti pinigus už parduodamą turtą. Byloje taip pat nustatyta, kad šio įgaliojimo pagrindu atsakovė už parduotą ieškovo nekilnojamąjį turtą gavo 121 000 Lt, kurių realiai ieškovui neperdavė.

48.       CK 2.150 straipsnyje nustatyta atstovo prievolė atsiskaityti atstovaujamajam. Ši prievolė apima dvi pareigas – pirma, pateikti ataskaitą už savo veiklą (informacinė pareiga), antra, atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą (turto perdavimo pareiga). Atstovaujamajam atsiskaitoma už tai, ką atstovas vykdydamas pavedimą gauna iš atstovaujamojo arba trečiųjų asmenų. Tai gali būti daiktai, pinigai ar kita. Atsiskaitymas atstovaujamajam yra prievolė ir turi būti vykdoma pagal prievolėms keliamus reikalavimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009). Visų pirma, sandorių sudarymas per atstovą yra atliekamas atstovaujamojo lėšomis ir (arba) kompensuojant atstovo su pavedimo vykdymu susijusias išlaidas. Antra, visas atstovo atstovavimo pagrindu įsigytas turtas privalo būti perduotas atstovaujamajam.

49.       Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė už šį nekilnojamąjį turtą gautas lėšas būtų grąžinusi ieškovui ar kad ieškovas būtų išreiškęs poziciją, jog atsakovė šių lėšų grąžinti neprivalo. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje taip pat nėra įrodymų, išskyrus atsakovės paaiškinimus, kad šalys būtų sutarę, jog už parduotą nekilnojamąjį turtą gautos lėšos turėtų būti panaudotos (duomenys neskelbtini)  NT įrengimui.

50.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo 2011 m. kovo 18 d. išduotas įgaliojimas negali būti aiškinamas pernelyg plačiai. Šiuo įgaliojimu atsakovei nebuvo suteikta teisė disponuoti už parduotą turtą gautomis lėšomis, taip pat nenumatytas atlyginimas už atliekamus atstovavimo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 35 044 Eur atsakovė gavo atstovavimo teisinių santykių pagrindu ir įvykdžiusi įgaliojime numatytus veiksmus privalėjo grąžinti ieškovui už parduotą nekilnojamąjį turtą gautas lėšas. Atsakovei šios pareigos nevykdant, ieškovo ieškinio reikalavimas turėtų būti tenkinamas ir ieškovui iš atsakovės priteista 35 044 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties

51.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino tarp ieškovo ir atsakovės egzistavus paskolos teisinių santykių, tačiau netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atstovavimo teisinius santykius, todėl skundžiamas sprendimas keistinas ir šioje nutartyje nurodytais motyvais ieškovui A. R. iš atsakovės R. R. priteistina 35 044 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnis; CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

52.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu keičiama pirmosios instancijos teismo patenkintų ieškinio reikalavimų dalis, keistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

53.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).

54.       Pirmosios instancijos teisme ieškovas pateikė prašymą priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas – 2 360 Eur žyminį mokestį ir 3 085,50 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas, iš viso 5 445,50 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidas ieškovas apmokėjo, išlaidos už atitinkamų procesinių dokumentų parengimą, taip pat advokatų darbo valandinis įkainis neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, taip pat į tai, kad ieškovo ieškinio patenkintų reikalavimų dalis sudaro 20,86 proc. (35 044 Eur x 100 proc. / 167 969,45 Eur), bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui iš atsakovės proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai – 1 135,93 Eur (5 445,50 Eur x 20,86 proc.) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

55.       Atsakovė į bylą pateikė informaciją, kad ji patyrė 2 080 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi reikalavimas atsakovės atžvilgiu atmestas 79,14 proc., atsakovei iš ieškovo atmestų reikalavimų dalyje proporcingai priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, atsakovei iš ieškovo priteistina 1 646,11 Eur (2 080 Eur x 79,14 proc.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

56.       Tenkinus apeliacinį skundą 20,86 procentais, ieškovui atlygintinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas pateikė informaciją, kad sumokėjo 2 235 Eur žyminio mokesčio, taip pat 1 089 Eur už teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, viso 3 324 Eur. Ieškovas už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 1 089 Eur, todėl konstatuotina, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių (maksimali suma už apeliacinį skundą – 4 198,25 Eur).  Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovės priteistina 693,39 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (3 324 Eur x 20,86 proc.).

57.       Nors atsakovė išreiškė prašymą jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 35 044 Eur (trisdešimt penkis tūkstančius keturiasdešimt keturis eurus) ir 5 (penkis) procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (35 044 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. liepos 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 135,93 Eur (vieną tūkstantį šimtą trisdešimt penkis eurus 93 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 646,11 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt šešis eurus 11 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti“.

Priteisti ieškovui A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės R. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 693,39 Eur (šešis šimtus devyniasdešimt tris eurus 39 euro centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.