Administracinė byla Nr. I2-780-422/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02668-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 55.1.1

 (S)

dalyvaujant pareiškėjai O. F., jos įgaliotam atstovui L. F.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. F. skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėja O. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba, atsakovė) 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. SSI(19.2)-1223 (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti atsakovę priimti sprendimą pagal pateiktą prašymą skiriant visą priklausančią išmoką pareiškėjai O. F., vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsniu.

Pareiškėja skunde bei teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos įgaliotas atstovas nurodė, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nurodė, jog pareiškėja 2020 m. gegužės 12 d. pateikė prašymą Užimtumo tarnybai dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 51 straipsnį. Nors ji atitiko visus Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus išmokai gauti (veiklą pagal verslo liudijimą, išduotą kirpyklų veiklai, vykdo daugiau nei 10 metų nepertraukiamai; yra sudariusi darbo sutartį, tačiau darbo užmokestis pagal darbo sutartį yra minimali mėnesinė alga; neturi jokios likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės), tačiau Sprendimu nepagrįstai buvo atsisakyta patenkinti prašymą.

Tvirtino, jog pareiškėjos pagrindinis pajamų šaltinis yra kirpėjos veikla kirpykloje pagal verslo liudijimą, jos veikla nebuvo išregistruota, tik laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 21 d. iki 2020 m. kovo 30 d. ji buvo laikinai nedarbinga dėl iš anksto suplanuotos operacijos. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 3.2.8 punktu buvo uždraustos teikti grožio paslaugos, šis draudimas galiojo iki 2020 m. balandžio 27 d. Po ribojimo panaikinimo pareiškėja nedelsdama ėmėsi ribojimų įgyvendinimo pritaikymo ir nuo 2020 m. balandžio 30 d. vėl pradėjo vykdyti kirpėjos veiklą.

Pažymėjo, jog dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių pajamos iš savarankiškos veiklos sumažėjo, o išlaidos dėl karantino įvestų apribojimų padidėjo, žmonės vengia naudotis grožio (kirpėjų) paslaugomis. Pareiškėja patiria nuostolių dėl pasibaigusio galiojimo priemonių darbe nepanaudojimo, todėl atsakovės atsisakymas išmokėti prašomą išmoką yra nepagrįstas, pažeidžia jos teises.

Atkreipė teismo dėmesį, kad dėl atsakovės priimto ankstesnio sprendimo neteisėtumo su skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių (toliau – ir Ginčų komisija). Ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 8 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 21R-156(AG1-103/10-2020), kuriuo skundas buvo patenkintas iš dalies, Užimtumo tarnybos 2020 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. SSI(19.2)-478 panaikintas, atsakovė įpareigota pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymą skirti išmoką. Tačiau atsakovė, išnagrinėjusi prašymą pakartotinai, priimdama Sprendimą neatsižvelgė į Ginčų komisijos sprendime Nr. 21R-156(AG1-103/10-2020) nurodytus argumentus, skundžiamas sprendimas neinformatyvus, priimtas pažeidžiant proporcingumo principą. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjai nebuvo skirta savarankiškai dirbančio asmens išmoka (SDAI), kadangi ji neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnyje numatytų sąlygų. Tvirtino, jog Užimtumo tarnyba prieš priimdama pakartotinį sprendimą dėl SDAI skyrimo / neskyrimo rėmėsi ne tik asmens prašymu išmokai gauti, bet taip pat duomenimis, gautais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir SODRA).

Pažymėjo, jog SODRA pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėja vykdė individualią veiklą paskutinį kartą 2020 m. vasario 4 d. – 2020 m. vasario 2 d. laikotarpiu, o kitas veiklos vykdymo laikotarpis buvo tik nuo 2020 m. balandžio 30 d. iki 2020 m. gegužės 29 d. Nurodė, jog nors savarankišką veiklą pareiškėja ir vykdė 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, tačiau iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, t. y. iki 2020 m. kovo 15 d., pareiškėja faktiškai nevykdė veiklos, todėl neatitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos ir SDAI skundžiamu sprendimu nepaskirta pagrįstai.

Teigė, jog Sprendimas priimtas vykdant Ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendime  Nr. 21R-156(AG1-103/10-2020  nurodytus reikalavimus dėl jo neatitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, faktinės ir teisinės aplinkybės dėl SDAI neskyrimo išdėstytos 2020 m. rugsėjo 28 d. lydraštyje Nr. SD(19.2)-9057, todėl jo panaikinimui nėra teisinio pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje byloje ginčas kyla dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-1223, kuriuo pareiškėjai neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja 2020 m. gegužės 12 d. pateikė prašymą Užimtumo tarnybai dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsnį (b. l. 63).

Užimtumo tarnyba 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. SSI(19.2)-478 pareiškėjos prašymo netenkino. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja dėl minėto sprendimo apskundimo kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių. Ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimu Nr. 21R-156(AG1-103/10-2020) pareiškėjos skundas buvo patenkintas iš dalies, atsakovės 2020 m. gegužės 20 d. sprendimas Nr. SSI(19.2)-478 panaikintas, atsakovė įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. gegužės 12 d. prašymą skirti išmoką savarankiškai dirbantiems asmenims ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą (Ginčų komisijos byla, l. 164–170).

Iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, Užimtumo tarnyba priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. SSI(19.2)-1223.

Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo ypatumus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliąją situaciją ir karantiną apibrėžia Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsnis.

Ginčui aktuali Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies redakcija (galiojusi nuo 2020-08-01 iki 2021-01-01) numato, jog, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) jeigu dirba, jam priskaičiuotas darbo užmokestis pagal darbo sutartį ar darbo santykiams prilygintus teisinius santykius yra ne didesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, prie savarankiškai dirbančių asmenų, be kita ko, yra priskirti individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys).

Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nurodyta, jog individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį (2 straipsnio 1 punktas).

Į bylą pateikti 2019–2020 m. verslo liudijimai (b. l. 4–18) patvirtina, jog pareiškėja verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme pagal jai, kaip mokesčių mokėtojai, išduotus verslo liudijimus (Kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla, ST (EVRK klasė 96.02, įeina į EVRK klasę 96.04).

Atsisakymas skirti išmoką skundžiamame įsakyme grindžiamas Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu, jog pareiškėjos savarankiška veikla buvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (b. l. 19–21).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėją ginčo laikotarpiu siejo darbo santykiai su Vytauto Didžiojo karo muziejumi (b. l. 88), tačiau dėl minėtos ir kitų pareiškėjos sąlygų atitikties savarankiškai dirbančio asmens išmokai gauti pagal Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalį atsakovė ginčo nekelia ir skundžiamame sprendime dėl to argumentai neišdėstyti.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. kovo 30 d. buvo laikinai nedarbinga dėl ligos (dėl iš anksto suplanuotos operacijos). Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti įrodymai – Informacija apie asmeniui išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus nuo 2020-02-01 iki 2021-04-12 (b. l. 88), Medicinos dokumentų išrašai / siuntimai, medicininiai duomenys apie nusiskundimus (b. l. 89–92).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 3.2.8 punktu buvo uždraustos teikti grožio paslaugos, šis draudimas galiojo iki 2020 m. balandžio 27 d. Vėliau šio pobūdžio veikla buvo leidžiama su tam tikrais apribojimais.

Į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2020-02-21 iki 2020-04-30 (suplanuotos operacijos ir Vyriausybės nutarimu dėl karantino uždraustos veiklos metu) verslo liudijimo, suteikiančio teisę verstis savarankiška veikla, neturėjo (b. l. 15–16) ir faktiškai savarankiškos veiklos nevykdė, dėl to Užimtumo tarnyba skundžiamu sprendimu padarė išvadą, jog pareiškėja neatitiko įstatyme nustatytos sąlygos dėl veiklos neišregistravimo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.

Tačiau teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Teisėjų kolegijos nuomone, savarankiškos individualios veiklos vykdymas ir veiklos įregistravimas / išregistravimas nėra tapačios sąvokos. Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta sąlyga dėl savarankiškos veiklos vykdymo / nevykdymo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Duomenų apie pareiškėjos veiklos išregistravimą byloje nėra. Pareiškėja šį faktą neigė.

Teismas pažymi, jog pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 22 punkte įtvirtintą sąvoką, verslo liudijimas apibrėžtas kaip šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla ir (arba) nekilnojamojo pagal prigimtį daikto nuomos veikla, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą veiklos rūšių sąrašą. Taigi, verslo liudijimų nebuvimas laikotarpiu nuo 2020-02-21 iki 2020-04-30 nepatvirtina pareiškėjos savarankiškos individualios veiklos išregistravimo.

Teismo vertinimu, savarankiškos individualios veiklos įregistravimas / išregistravimas sietinas su fizinių asmenų, besiverčiančių minėta veikla, įrašymu į Mokesčių mokėtojų registrą ir išregistravimu iš jo. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtinti Mokesčių mokėtojų registro nuostatai ir Mokesčių inspekcijos viršininko įsakymai. Pagal Nuostatus, į registrą įtraukiami, be kita ko, ir mokesčio mokėtojai Lietuvos Respublikos fiziniai asmenys, savarankiškai vykdantys veiklą, fiziniai asmenys, savarankiškai mokantys valstybinio socialinio draudimo įmokas (Nuostatų 3.3 ir 3.9 p.).

Gyventojų (nuolatinių, nenuolatinių Lietuvos gyventojų, užsienio valstybės piliečių ir asmenų be pilietybės, toliau – gyventojai), kuriems pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti ir / ar išskaičiuoti mokestį, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą (toliau – ir Registras), išregistravimo iš Registro tvarką ir gautų duomenų tvarkymo reikalavimus nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Mokesčių inspekcija) viršininko 2006 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. VA-39 patvirtintas Gyventojų registravimo Mokesčių mokėtojų registre tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) ir Mokesčių inspekcijos viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintos Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Pagal Aprašo 7 punktą, gyventojai į Registrą įregistruojami, kai atitinkamo mokesčio įstatymo pagrindu jiems atsiranda prievolė mokėti ir / ar išskaičiuoti mokestį. Pagal Taisyklių 7 punktą, mokesčių mokėtojai, kuriems yra taikomos šių taisyklių nuostatos, turi tinkamai užpildytą Fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą REG812 formą (toliau – prašymas) pateikti VMI. Individualią veiklą ar kitą veiklą vykdantys mokesčių mokėtojai prašymą turi pateikti ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną (Taisyklių 9.5 p.). Pagal Aprašo 7 punktą, gyventojai į Registrą įregistruojami, kai atitinkamo mokesčio įstatymo pagrindu jiems atsiranda prievolė mokėti ir / ar išskaičiuoti mokestį. Pagal Taisyklių 26 punktą, mokesčių mokėtojas, pageidaujantis nutraukti savo vykdomą veiklą, turi asmeniškai ar per įgaliotą asmenį apie tai pranešti VMI ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po tos veiklos nutraukimo dienos ir pateikti naują prašymą. Prašymas gali būti pateikiamas vienu iš šių Taisyklių 15 punkte nurodytų būdų.

Pagal Taisyklių 31 punkto nuostatas, laikino veiklos sustabdymo laikotarpis registruojamas Registre pagal Registrui pateiktą informaciją, kuri elektroniniu būdu pateikiama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Visa informacija apie laikiną veiklos sustabdymą skelbiama Mano VMI, prie mokesčių mokėtojo duomenų (Taisyklių 33 p.).

Gyventojo išregistravimą iš Registro reglamentuoja Aprašo VII skyrius, kuriame įtvirtinti išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro atvejai, būtent, kai nuolatinis gyventojas miršta ar įstatymų nustatyta tvarka yra paskelbtas mirusiu, nustatyta tvarka pripažįstamas nežinia kur esančiu, galutinai išvyksta iš Lietuvos (48 p.). Pagal Taisyklių 26 punkto nuostatas, mokesčių mokėtojas, pageidaujantis nutraukti savo vykdomą veiklą, turi asmeniškai ar per įgaliotą asmenį apie tai pranešti VMI ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po tos veiklos nutraukimo dienos ir pateikti naują prašymą.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja būtų nutraukusi savo vykdomą veiklą ir šiuo pagrindu bei kitais paminėtais pagrindais jos vykdoma veikla (Kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla, ST (EVRK klasė 96.02, įeina į EVRK klasę 96.04) būtų išregistruota iš Registro iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, todėl Užimtumo tarnyba skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė skirti išmoką pagal minėtą Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą. Pareiškėjos skundas dėl Užimtumo tarnybos 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. SSI(19.2)-1223 panaikinimo yra pagrįstas, tenkintinas.

Kaip minėta, dėl pareiškėjos veiklos atitikties kitoms Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms išmokai savarankiškai dirbančiam asmeniui gauti ginčo nagrinėjamoje byloje nėra.

Pažymėtina, jog administracinio akto priėmimas yra viešojo administravimo subjekto prerogatyva, todėl teismas neturi pagrindo nurodyti atsakovei, kokį sprendimą ji turėtų priimti. Dėl to pareiškėjos prašymas įpareigoti atsakovę priimti sprendimą pagal pateiktą prašymą skiriant visą priklausančią išmoką pareiškėjai tenkintinas iš dalies, įpareigojant Užimtumo tarnybą pareiškėjos 2020 m. gegužės 12 d. prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsnį išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p., 91 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos O. F. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. SSI(19.2)-1223.

Įpareigoti atsakovę Užimtumo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjos O. F. 2020 m. gegužės 12 d. prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsnį išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai                                                                                Daina Kukalienė

                                                                                        Ramūnas Šarka

                                                                                        Janina Vitunskienė