Civilinė byla Nr.2S-1418-392/2013

(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15506-2013-2)

              Procesinio sprendimo kategorija:110.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

V. K. kreipėsi į teimą su prašymu vykdymo procese taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus bei įregistruoti viešame registre įrašą dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjui palankaus priimto teismo sprendimo atveju, jis negalės būti įvykdytas, kadangi turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims. Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi su skundu į antstolį, kuriuo prašo pripažinti 2013-04-02 vykusias varžytines, kuriose buvo parduodamas nekilnojamas turtas – gyvenamasis namas, garažas, žemės sklypas bei kiemo rūsys, esantys (duomenys neskelbtini), neįvykusiomis. Savo reikalavimą grindžia tuo, jog antstolis D. S. vykdydamas minėtas varžytynes pažeidė varžytynių vykdymo procedūrą, kadangi elektroninių būdu vykdant varžytynes pareiškėjas pastebėjo, jog iki 15:03 val. informacinės sistemos varžytynių posistemėje nebuvo rodoma didžiausia už turtą pasiūlyta kaina, o 15:20 val., t.y. jau pasibaigus varžytynėms, buvo paskelbta už kokią kainą turtas parduotas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas įstatymo reikalavimas, kad varžytynės turi būti vykdomos skelbime apie varžytynes nurodytu laiku.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Nurodė, kad tokio būtinumo šiuo konkrečiu atveju nėra. Apeliacinės instancijos teismų praktikoje pripažįstama, kad nagrinėjant skundus dėl antstolio veiksmų, kiek kitaip, nei pagal bendrąsias nuostatas, yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo klausimas (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje. Nr. 2SA-178-464/2010). Vykdymo veiksmus teismas gali sustabdyti tik pripažinęs esant tai reikalinga, kaip išimtį iš bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės (taikant laikinąsias apsaugos priemones pakanka įsitikinti tam tikra būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika). Tai paaiškinama tuo, kad vykdytinas teismo sprendimas, kuriuo įrodymų vertinimo procese jau būna pripažintos ar apgintos kurios nors subjektyvios asmenų teisės ir/ar teisėti interesai, jau būna įsiteisėjęs, taigi įsigalioja teismo procesinio sprendimo privalomumo visiems asmenims bei institucijoms principas, įtvirtintas CPK 18 str., 281 str., 584 str. Tokiu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones – nukeliant neapibrėžtam laikui teismo sprendimo realų įvykdymą – ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pamatinių civilinio proceso tikslų bei principų, t.y. teismo sprendimo įvykdymo per įmanomai trumpiausią laiką, kuo greitesnės teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą.

V. K. atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. Gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones - stabdyti vykdymo veiksmus, atlikti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo. Nrodė, kad  teismų praktikoje pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai kilęs didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Šiuo atveju turto, kuris yra parduodamas iš varžytinių suma yra didelė - 135600 Lt. Todėl preziumuotina, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taip pat teismo sprendimas, kuriuo skundo reikalavimai dėl antstolio veiksmų vykdant varžytynes bus patenkinti, negalės būti įvykdytas, kadangi turtas gali būti perleistas neteisėtam pirkėjui. Teismo nurodoma praktika yra ydinga, nes išaiškinimas byloje Nr. 2SA-178-464/2010 buvo nulemtas aiškaus ir sistemingo pareiškėjo piktnaudžiavimo teise stabdant vykdymo procesą, kai ėmė labiau dominuoti ne išieškotojo, o skolininko interesai ir buvo piktybiškai naudojamasi rinkos kainų kitimu. Ši situacija nėra analogiška minėtos bylos aplinkybėms.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Taip pat ši teisės norma, įtvirtindama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia teismui teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal pareikštą prašymą. CPK 144 str. pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo bei atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, tik sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio / skundo tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis procese numatytų priemonių.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimtam procesiniam sprendimui ir jo argumentams, ypač atkreipiantiems dėmesį į tai, kad vykdymo veiksmus teismas gali sustabdyti tik pripažinęs esant tai reikalinga, kaip išimtį iš bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės. Be to kaip matyti iš byloje esančio 2013-04-29 Turto pardavimo iš varžytynių akto varžytynės jau yra įvykusios, o pirkėjas 2013-04-26 yra sumokėjęs visą 139 718 litų įsigyto turto kainą. Todėl pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti vykdymo veiksmus bei įregistruoti viešame registre įrašą dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo taikymas nebepasiektų jokio rezultato.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesinės teisės normas, apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti ginčijamą Vilniaus miesto  apylinkės teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmestinas, o nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., teismas

n u t a r ė:

Skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                Virginijus Kairevičius