Civilinė byla Nr. e2-1607-980/2021

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-00144-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

  3.2.6.5.; 1.3.9.2.2.; 1.3.9.3.;

KLAIPĖDOS APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 21 d.

Klaipėda

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų teisėja Viktorija Čiapaitė,

sekretoriaujant Laurencijai Lukoševičienei,

dalyvaujant ieškovės UAB „Drekar“ atstovui, advokatui R. B.,

atsakovui A. S., jo atstovui, advokato padėjėjui J. M.,

viešame teismo posėdyje, nuotoliniu būdu per Zoom platformą, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Drekar“ ieškinį atsakovui A. S. dėl darbo ginčo nagrinėjimo iš esmės.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti, jog darbuotojo A. S. 2020-10-12 atleidimas iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. buvo teisėtas; priteisti iš atsakovo A. S. 10.176,13 Eur, kurią ieškovas permokėjo atsakovui kaip dienpinigių sumą; priteisti iš atsakovo A. S. ieškovo UAB „Drekar“ naudai ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodė, jog atsakovas (darbuotojas) A. S. iš darbo buvo atleistas, nes nuo 2020-08-02 iki 2020-10-12 nevykdė darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos, t.y. buvo pravaikštos, nes atsakovas atsisakė vykdyti darbines funkcijas iš anksto apie tai ieškovui pranešęs žodine forma (telefonu). Ieškovas (darbuotojas) baigdamas vežti krovinius tarp Švedijos ir Suomijos tiesiog atsisakė dirbti ir nebeatvyko į darbą Lietuvoje, teigdamas, kad nori vykti tik maršrutais tarp Vokietijos ir Švedijos ir su tokiais kroviniais, kaip ir ankščiau. Kadangi krovinių srautai dėl karantino apribojimų sumažėjo ir tomis atsakovo mėgstamomis kryptimis užsakymų ieškovas gavo mažiau, tokių atsakovo (darbuotojo) mėgstamų maršrutų pasiūlyti atsakovui (darbuotojui) negalėjo. Taigi, dėl COVID-19 pandemijos sumažėjo užsakymų atsakovo (darbuotojo) A. S. mėgstamu maršrutu. Tačiau ieškovas (darbdavys) pasiūlė kitus maršrutus, kad ir toliau atsakovas (darbuotojas) vykdytų darbines funkcijas. Tačiau vykti į kitą ieškovo (darbdavio) siūlytą maršrutą atsakovas (darbuotojas) kategoriškai atsisakė. Atsakovas (darbuotojas) nurodė, jog paims nemokamų atostogų nuo 2020-08-02 tol kol atsiras jam patinkantis reisas ir pasibaigs COVID-19 pandemija. Nurodė, jog elektroniniu paštu atsiųs prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo. 2020-08-01 tiesiai iš komandiruotės Helsingborge atsakovas (darbuotojas) išvyko į Ispaniją, pareikalavęs kompensuoti jo kelionę lėktuvu atostogauti ekvivalenčia suma, kaip būtų kainavęs jo grįžimas namo iš komandiruotės. Tačiau atsakovas (darbuotojas) prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo taip ir neatsiuntė, taip pat nepateikė jokio kito paaiškinimo, nepaisant to, jog ieškovas (darbdavys) nuolat žodžiu (telefonu) to reikalavo. Taigi, atsakovas (darbuotojas) nepakluso ieškovo (darbdavio) nurodymams vykti į kitą maršrutą (vykdyti darbines funkcijas) ir išvyko į Ispaniją nepateikęs jokių rašytinių paaiškinimų bei rašytinio prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo. Kadangi angliškai kalbančių CE vairuotojų labai trūksta, ieškovas (darbdavys) buvo priverstas taikytis su tokiais atsakovo (darbuotojo) veiksmais (prieš tai irgi buvo keli darbo drausmės pažeidimais), kad atsakovas (darbuotojas) neišeitų iš darbo, nes tuomet įmonė negalės vykdyti įsipareigojimų klientams ir patirs nuostolį, kas įvyko ir šiuo atveju. Pažymėtina, kad ieškovas (darbdavys) nuolat skambindavo atsakovui (darbuotojui) ir siūlydavo kitus maršrutus, tačiau atsakovas atsisakydavo, nes jam nepatikdavo maršrutai. Atkreiptinas dėmesys, jog nei darbo sutartyje, nei kituose dokumentuose, nei žodžiu, ieškovas (darbdavys) nėra įsipareigojęs suteikti galimybę darbuotojui važinėti kažkokiais konkrečiais maršrutais ar vilkikų modeliais.  Taip pat, ieškovas (darbdavys) prašydavo atsiųsti prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo, atsakovas (darbuotojas) žadėdavo atsiųsti, tačiau taip ir neatsiuntė. Toks ieškovo (darbdavio) prašymas buvo pateiktas ir 2020-09-24, taip pat nurodant, jog yra naujų maršrutų. Tačiau atsakovas (darbuotojas) atsisakė dirbti, nes tarp naujų maršrutų nebuvo jo mėgstamų maršrutų bei krovinių. Tokia situacija, kai atsakovas (darbuotojas) nedirbo (neatliko darbinių funkcijų) tęsėsi gana ilgai ir per tą laiką nepateikė prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo, todėl 2020-10-12 ieškovas el. laišku (Priedas Nr. 2) kreipėsi į atsakovą, kad jis pateiktų paaiškinimą, kodėl jis nevykdo darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir neatvykdavo į darbą, nevykdavo į ieškovo nurodomus maršrutus. Atsakovui nepateikus jokių paaiškinimų, ieškovas (darbdavys) nusprendė atleisti atsakovą (darbuotoją) iš darbo. 2020-10-12 buvo priimtas įsakymas Nr. P_20/10-1 dėl atsakovo (darbuotojo) A. S. atleidimo iš darbo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. (dėl pravaikštų laikotarpyje nuo 2020-08-02 iki 2020-08-24 ir nuo 2020-09-08 iki 2020-10-12) (Priedas Nr. 3).

Atsakovas A. S. teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį su savarankiškais reikalavimais, nurodydamas, jog nesutinka su pareikštais reikalavimais, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti priešieškinį, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje nurodė, kad atsakovas, susidomėjęs ieškovės darbo skelbimais, pagal kuriuos ieškovė siūlė vilkikų vairuotojams dirbti principu: 6 savaitės komandiruotėje užsienyje, 3 savaitės Lietuvoje arba 4 savaitės komandiruotėje užsienyje, 2 savaitės Lietuvoje, už tai mokant darbo užmokestį, lygų 95 Eur į kalendorinę dieną arba nuo 2 900,00 iki 3 000,00 Eur į mėnesį (95 Eur/k. d. x 30 d. = 2 850,00 Eur; 95 Eur/k. d. x 31 d. = 2 945,00 Eur) nutarė įsidarbinti ieškovės įmonėje nurodytomis sąlygomis. Atsakovas ir ieškovė 2019-07-24 sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas pas ieškovę nuo 2019-08-05 pradėjo dirbti vairuotoju ekspeditoriumi (toliau - Darbo sutartis). Darbo sutartyje nurodyta, jog nustatoma 40 val. per savaitę, 5 dienų per savaitę, slenkančio darbo grafiko trukmė (Darbo sutarties 5 p.); ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui LR Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį, taikant koeficientą 1,3025, numatyta galimybė mokėti priedus (Darbo sutarties 3 p.); atsakovui vykstant į komandiruotę yra skiriami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus dienpinigių dydžio, nustatyto Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše, patvirtintame LR Vyriausybės nutarimu, juos išmokant po komandiruotės pabaigos ir jos ataskaitos (kelionės lapų išlaidas patvirtinančių dokumentų, transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktų, vairuotojo kortelių nuskaitymų ir kt.) pilno pridavimo darbdavio buhalterijai, nemokant dienpinigių avanso prieš komandiruotę (Darbo sutarties 10.2. p.). Atsakovas taip pat buvo pasirašytinai supažindintas ir įsipareigojo vykdyti ieškovės vairuotojo ekspeditoriaus pareiginę instrukciją (toliau - Pareiginė instrukcija). Nepaisant Darbo sutarties sąlygų (žr. šio ieškinio 2-3 p.), ieškovė prieš komandiruotes neteikdavo atsakovui įsakymų dėl komandiruočių, dienpinigių užsienyje priskaitymo žiniaraščių, po komandiruočių nereikalaudavo iš atsakovo pateikti nei komandiruočių ataskaitų, nei vairuotojo kortelės nuskaitymų, nes pagal faktinį tarpusavio susitarimą atsiskaitymui su atsakovu ieškovei užtekdavo žinoti atsakovo komandiruotės trukmę kalendorinėmis dienomis ir jo komandiruotėje patirtas išlaidas, jeigu tokių būdavo. Per visą darbo ieškovės įmonėje laikotarpį atsakovas nepadarė nei vieno darbo drausmės pažeidimo, ieškovė atsakovui nėra skyrusi drausminių nuobaudų nei už kokių nors duomenų nepateikimą, nei už buhalterės nurodymų nevykdymą. Ginčo šalys telefonu susitarė, jog pasibaigus paskutinei (septintajai) komandiruotei atsakovas negrįš į Lietuvą, bet iš Helsinborgo (Švedija), kur lieka jo asmeninis automobilis, lėktuvu skris į Ispaniją, iš kurios grįš į sekančią (aštuntąją) komandiruotę Švedijoje, o ieškovė, atsižvelgiant į tai, kad komandiruotiems vairuotojams pirkdavo kelto bilietus, kurių vienas kainuoja apie 200,00 Eur, vietoje kelto bilietų kompensuos atsakovui atitinkamos sumos lėktuvo bilieto į Ispaniją kainą. Tačiau kompensacijos ieškovė nepervedė. 2020-08-19 ieškovės direktorius A. Ž. telefonu informavo atsakovą, jog dėl pasaulinės Covid-19 pandemijos ieškovės darbų apimtys yra sumažėjusios, todėl atsakovas artimiausiu metu į komandiruotę nebus siunčiamas ir kitos komandiruotės turėtų kurį laiką palaukti. Atsakovas, įtardamas, kad turėjo kontaktą su galimai Covid-19 virusu sergančiu asmeniu, laikotarpiu nuo 2020-08-25 iki 2020-09-07 buvo saviizoliacijoje. Nesulaukęs kito ieškovės direktoriaus A. Ž. skambučio dėl darbo, atsakovas 2020-09-24 pats jam paskambino ir sužinojo, jog darbo atsakovui vis dar nėra. Kadangi atsakovas aštuntajai komandiruotei suplanuotu laiku buvo nuvykęs į Švediją, tačiau paaiškėjus, kad jam darbo nėra, buvo priverstas keltu grįžti atgal į Lietuvą, 2020-09-25 ieškovė pervedė 200,00 Eur už atsakovo pirktą kelto bilietą. Atsakovas sužinojo, jog per 2020 m. rugsėjo mėnesį taip ir nesulaukę darbo, darbo santykius su ieškove nutraukė net 10 buvusių jo bendradarbių - tolimųjų reisų vairuotojų. Atsakovui sunerimus dėl savo darbo statuso, jis 2020-10-05 kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, iš kurios sužinojo, jog ieškovė jam nuo 2020-08-02 deklaruoja pravaikštas.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, jog su pareikštais reikalavimais nesutinka ir prašo priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog priešingai nei prašo atsakovas, laiko, kad atsakovui buvo permokėta dienpinigių ir jis yra skolingas įmonei permoką.

Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „Drekar“ atstovas, advokatas R. B. prašė ieškinį tenkinti pilnai. Papildomai paaiškino, jog bendrovė UAB „Drekar“ sudarė darbo sutartį su darbuotoju A. S., pagal kurią šalys susitarė dėl darbo funkcijų atlikimo ir darbo apmokėjimo, sąlygų, t.y. jog darbuotojui bus mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas, padidintas 1,3025 koeficientu ir 50 procentų dienpinigių. Kadangi darbuotojas 2020 m. rugpjūčio pradžioje pranešė darbdavio atstovui, jog baigęs reisą, išvyksta atostogų į Tenerifę pas dukrą, darbdavys laikė, jog darbuotojas turi pateikti jam prašymą atostogoms, tačiau tokio nesulaukė. Darbdavys ne kartą ragino ir kvietė darbuotoją sugrįžti į darbą ir siūlė jam įvairius reisus, siekė išlaikyti darbuotoją, nes atsakovas patyręs ir be to kalbantis angliškai, tačiau darbuotojas ir neatsiuntė prašymo atostogoms, o ir nesutiko dirbti. Darbdavys, neturėdamas kitos išeities žymėjo darbuotojui pravaikštas ir tik 2020 m. spalio mėnesį sužinojo, kad darbuotojas susirado kitą darbą ir dar kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Atleidus darbuotoją paaiškėjo, jog įvyko sąskaitybos klaida ir darbuotojui per klaidą buvo apskaičiuojami ir mokami dienpinigiai ne 50 procentų kaip numatytą darbo sutartyje, o 100 procentų, dėl ko susidarė didžiulė permoka, kurią teismo prašo priteisti iš darbuotojo. Be to, darbuotojas, atsakovas grįžęs iš paskutinio reiso, nepateikė darbdaviui paskutinės kelionės tachografo duomenų, dėl ko nebuvo galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų jis buvo komandiruotėje, nors tokią pareigą turėjo darbuotojas pagal sutartį. Papildomai nurodė, jog įmonė laikėsi susitarimo, jog darbuotojas, baigęs reisą privalo pateikti darbdaviui tachografo duomenis ir užpildytus kelionės lapus ir pagal juos bus tiksliai suskaičiuojamos darbo valandos, komandiruočių dienos ir sumokamas atlyginimas. Patikslino, jog laiko, kad darbuotojas nuo 2020 m. rugpjūčio 2 d. buvo pravaikštose, nes atsisakė vykdyti savo darbines funkcijas, dėl ko, darbdavys turėjo ieškoti kitų darbuotojų ir pateikė į bylą darbo skelbimą, iš kurio matyti, kad darbdavys priešingai nei teigia atsakovas turėjo užsakymų ir tam ieškojo vairuotojų.

Atsakovas A. S. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, o jo reikalavimus tenkinti. Papildomai nurodė, jog iš tiesų ieškovė buvo geras darbdavys ir laikėsi susitarimo visą jo darbo laikotarpį iki prasidėjo nauji sugriežtinimai 2020 m. rugpjūčio mėnesį ir ieškovei ženkliai sumažėjo užsakymų apimtys. Prieš pradėdamas dirbti, jis pagal susiformavusią praktiką tokio pobūdžio įmonėse su įmonės vadovu Aivaru žodžiu susitarė, jog dirbs vilkiko vairuotoju ir gabens krovinius Švedijoje, o už kiekvieną darbo dieną gaus 95 Eur. Pagal tą patį žodinį susitarimą, kurio ir buvo laikomasi, jis vykdavo į komandiruotę Švedijoje, kur pradirbdavo dvi arba tris savaites, tuomet grįždavo namo ilsėtis atitinkamai dvi arba tris savaites ir laukdavo skambučio iš Aivaro apie naują reisą. Pažymėjo, jog iš tiesų įmonės vadovas jam reguliariai pervesdavo po 200 Eur kas savaitę arba dvi, kad būdamas Švedijoje, jis nepritrūktų pinigų ir tokio susitarimo buvo laikomasi. Nurodė, jog 2020 m. rugpjūčio mėnesį grįžęs iš paskutinio reiso, jis kaip įprastai atidavė automobilį kitam vairuotojui, o visus komandiruočių duomenis ir savo kortelė perdavė įmonei Švedijoje, kuri visuomet iki tol nuskaitydavo tachografo duomenis. Kadangi jam priklausė dviejų savaičių poilsis, jis išvyko pas dukrą į Ispaniją ir kaip visuomet laukė Aivaro skambučio dėl darbo. Pasibaigus dviem poilsio savaitėms, jis sužinojo, jog dėl darbo apimčių sumažėjimo, reisų laikinai nebus ir darbdavys prašė dar palaukti. Tarp vairuotojų pradėjo sklisti kalbos, kad kiti išeina iš darbo, nes nėra darbo ir jo gali nebūti iki pat Kalėdų. Laiko, kad jis buvo ne pravaikštoje o prastovoje nes nedirbo dėl darbdavio kaltės. Kadangi yra patyręs vairuotojas, galintis gabenti pavojingus krovinius, žino, jog šiuo metu rinkoje atlyginimas už tokio pobūdžio dar ir yra apie 95 Eur už darbo dieną, todėl nesulaukęs darbo pasiūlymų iš Aivaro, jis 2020 m. spalio mėnesį susirado labai panašų darbą, kuriame gauna tokį patį atlyginimą 95 Eur už darbo dieną. Pažymėjo, jog per visą darbo laikotarpį ieškovės įmonėje nei karto nėra rašęs prašymo suteikti atostogas ir nei karto nėra atostogavęs. Įmonėje buvo susiformavusi praktika, kad pagrinde dauguma klausimų buvo sprendžiama telefonu tiesiogiai su įmonės vadovu Aivaru arba įmonės buhaltere. Apie tai, kad jam yra įrašyta pravaikšta sužinojo, tik tada, kai pateikė įmonės vadovui el paštu prašymą atleisti jį iš darbo.

  Atsakovo atstovas, advokato padėjėjas J. M., teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o priešieškinį tenkinti pilnai. Papildomai nurodė, jog iš pateiktų rašytinių įrodymų ir nustatytų aplinkybių matyti, jog abi sutarties šalys nesilaikė rašytinės darbo sutarties sąlygų ir, iš tiesų, atsakovas dirbo pagal šalių žodinį susitarimą, kad jis atidirbęs komandiruotėje 2-4 savaites, turėjo 2 savaičių poilsį, o už kiekvieną išdirbtą dieną gavo darbo užmokestį po 95 Eur už vieną darbo dieną. Laiko nelogiškais buhalterės skaičiavimus, kuriais remiantis neva darbuotojui buvo permokėti dienpinigiai, nes tokią klaidą ji būtų pastebėjusi iš karto, o pastebėjo tik tuomet, kai baigėsi darbo sutartis ir iškilo šalių ginčas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių – ieškovės, darbdavio ir atsakovo, darbuotojo, kilo dėl darbo sutarties vykdymo, nutraukimo pagrindo, dienpinigių mokėjimo tvarkos.

Bylos duomenimis, nustatyta, kad 2019 m. liepos 24 d. šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d pradėjo dirbti vairuotoju ekspeditoriumi. Darbo sutartyje šalys raštu susitarė, jog darbuotojui nustatoma 40 val. per savaitę, 5 dienų per savaitę, slenkančio darbo grafiko trukmė (Darbo sutarties 5 p.); ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui LR Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį, taikant koeficientą 1,3025, numatyta galimybė mokėti priedus (Darbo sutarties 3 p.); atsakovui vykstant į komandiruotę yra skiriami 50 proc. dydžio dienpinigiai nuo maksimalaus dienpinigių dydžio, nustatyto Maksimalių dienpinigių dydžių sąraše, patvirtintame LR Vyriausybės nutarimu, juos išmokant po komandiruotės pabaigos ir jos ataskaitos (kelionės lapų išlaidas patvirtinančių dokumentų, transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktų, vairuotojo kortelių nuskaitymų ir kt.) pilno pridavimo darbdavio buhalterijai, nemokant dienpinigių avanso prieš komandiruotę (Darbo sutarties 10.2. p.). Atsakovas taip pat buvo pasirašytinai supažindintas ir įsipareigojo vykdyti ieškovės vairuotojo ekspeditoriaus pareiginę instrukciją (toliau - Pareiginė instrukcija).

Bylos duomenimis, šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovas 2020 m. spalio 12 d. elektroniniu paštu pateikė darbdaviui prašymą atleisti jį iš darbo.

Nustatyta, kad 2020 m. spalio 12 d. UAB „Drekar“ direktorius priėmė įsakymą Nr. p_20/10-01 atleisti vairuotoją ekspeditorių A. S. iš darbo nuo 2020 m. spalio 12 d. už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 str. 2 d. 1 p.. Išmokėti atostogų kompensaciją už 9,54 d.d.

Bylos duomenimis, atsakovo paaiškinimais nustatyta, jog sužinojęs, kad yra atleistas iš darbo įforminus pravaikštą, atsakovas pateikė prašymą darbo ginčų komisijai dėl neteisėto atleidimo.

Darbo ginčų komisija išnagrinėjo darbuotojo (atsakovo) prašymą ir 2020 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo darbuotojo prašymą tenkino iš dalies ir pripažino darbuotojo atleidimą neteisėtu. Be kita ko, savo sprendime komisija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje darbdavys nepateikė įrodymų, jog laikėsi atleidimo iš darbo tvarkos: pareikalavo iš ieškovo rašytinio paaiškinimo (atsakovė pateikė savo 2020 m. spalio 16 d. elektroninį laišką ieškovui, kuriame prašė ieškovą „vykdyti darbo sutartyje bei kartu pasirašytuose dokumentuose nurodytas bei darbo kodekse ir darbo santykius reglamentuojančiuose dokumentuose nustatytas darbuotojo pareigas“) ir „pateikti (...), jei Jūsų teigimu neatostogavote, paaiškinimus, kodėl tais periodais nedirbote ir kur buvote“, tačiau šis reikalavimas pateikti paaiškinimą laikytinas teisiškai nereikšmingu, kadangi pateiktas ieškovui po atleidimo iš darbo), vertino aplinkybes, nurodytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 str. 5 d. (pvz., galimo darbo drausmės pažeidimo padarymo aplinkybes, ieškovo ankstesnį darbą). Darbdavys taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo pravaikštos – neatvykimo nurodytu laiku į nurodytą vietą vykdyti darbo funkciją ar atsisakymo vykdyti darbo funkciją - faktą, pvz., atitinkamų SMS žinučių ir/ar elektroninių laiškų, patvirtinančių darbdavio nurodymą vykdyti darbo funkciją arba ieškovo atsisakymą vykdyti darbo sutartimi sulygtą darbo funkciją. Darbdavys nepagrindė objektyviais įrodymais savo teiginio, kad darbuotojas iš anksto buvo atsisakęs dirbti, kol nebus suteiktas jam maršrutas tarp Vokietijos ir Švedijos. Be to pažymėtina, kad darbą organizuoja darbdavys, darbuotojas turi pareigą vykdyti darbdavio nurodymus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 32 str. 1 d.), todėl, jeigu ir būtų buvęs toks ieškovo pageidavimas, jis darbdaviui būtų neprivalomas.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas nurodė, jog laikosi pozicijos, jog darbuotojas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo pravaikštose, nes atsisakė vykdyti funkcijas ir atvykti į darbą, nors jam buvo siūlomi įvairūs variantai, reisai į kitas valstybes, o darbuotojas atsisakė vykti. Atstovas taip pat nurodė, jog, iš tiesų, darbdavys iš pradžių laikė, kad galimai darbuotojas yra atostogose nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., tačiau darbuotojas taip ir nepateikė prašymo atostogoms suteikti.

Siekiant paneigti atsakovo teiginius, kad dėl pandemijos suvaržymų ieškovės darbo apimtys sumažėjo ir nebuvo užsakymų, todėl ir nebuvo pasiūlymų vykti į reisus ir jis buvo prastovoje, ieškovė pateikė į bylą darbo skelbimą, kad dar 2020 m. rugpjūčio mėnesį ieškojo darbuotojų tokioms funkcijos kaip ir atsakovo atlikti, vadinasi darbo buvo, tik atsakovas jo nesutiko dirbti.

Priešingai nei nurodo ieškovės atstovas, į bylą pateikti UAB „Drekar“ duomenys apie apdraustuosius įmonės darbuotojus už laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo mėnesio iki 2021 m. vasario mėnesio rodo, jog įmonėje ginčo laikotarpiu, iš tiesų, buvo sumažėjęs darbuotojų skaičius, o būtent laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo mėnesio t.y. nuo 22 darbuotojų sumažėjo iki 16 darbuotojų ir tik 2021 m. vasario mėnesį darbuotojų skaičius pakilo iki 20.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovės pateiktas darbo skelbimas dėl darbuotojų paieškos yra įkeltas dar 2018 m. birželio 7 d. ir negali atspindėti realios padėties būtent ginčo laikotarpiu, nes, tikėtina, skelbimas yra nuolat atnaujinamas, būtent dėl specifinės įmonės veiklos ir dažnos vairuotojų ekspeditorių kaitos rinkoje.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas A. S. nurodė, jog nėra niekada rašęs prašymo suteikti jam nei kasmetines mokamas, nei kasmetines nemokamas atostogas ir nėra atostogavęs per visą darbo laikotarpį. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog ieškovė neturi ir negali pateikti darbuotojo prašymų atostogoms, nes jų nėra, be to, į bylą nebuvo pateikti ir atostogų įsakymai.

Pažymėtina ir tai, jog pravaikšta ieškovės atstovo teigimu buvo žymima darbuotojui nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., kai tuo tarpu 2020 m. rugpjūčio 1 d. buvo šeštadienis, o 2020 m. rugpjūčio 2 d. – sekmadienis. Ieškovės atstovo paaiškinimai, jog darbdavys laukė, kol darbuotojas nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. pateiks prašymą atostogoms, tačiau jis jo nepateikė, atmestini kaip nepagrįsti, nes būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai organizuoti, apskaičiuoti ir įteisinti darbuotojo darbo, poilsio, kasmetinių atostogų laiką. Išklausius atsakovo, atstovų paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas daro išvadą, jog labiau tikėtina, jog, iš tiesų, tiek darbuotojas ir darbdavys atsakovo darbo laikotarpiu laikėsi žodinio susitarimo dėl darbuotojo darbo ir poilsio laiko būtent taip, kaip yra nurodęs atsakovas, t.y. atsakovas dirbo principu: 6 savaitės komandiruotėje užsienyje, 3 savaitės Lietuvoje arba 4 savaitės komandiruotėje užsienyje, 2 savaitės Lietuvoje. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį tai, kad darbdavys, laikydamas, jog darbuotojas jau yra pravaikštoje daugiau nei viena darbo diena pamaina nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d., dar 2020 m. rugsėjo 25 d. atliko mokėjimą į darbuotojo sąskaitą nurodydamas, kad perveda atlyginimą ir dienpinigius, kas iš esmės prieštarauja ieškovės pozicijai.

Analizuojant pateiktų rašytinių įrodymų, žodinių paaiškinimų visumą, teismas pripažįsta, jog šiuo atveju darbo ginčų komisija padarė tinkamą išvadą ir ji nebuvo paneigta bylos nagrinėjimo teisme metu, o būtent, jog nagrinėjamoje byloje darbdavys nepateikė įrodymų, jog laikėsi atleidimo iš darbo tvarkos: pareikalavo iš ieškovo rašytinio paaiškinimo, darbdavys taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo pravaikštos – neatvykimo nurodytu laiku į nurodytą vietą vykdyti darbo funkciją ar atsisakymo vykdyti darbo funkciją fakto, pvz., atitinkamų SMS žinučių ir/ar elektroninių laiškų, patvirtinančių darbdavio nurodymą vykdyti darbo funkciją arba ieškovo atsisakymą vykdyti darbo sutartimi sulygtą darbo funkciją. Darbdavys nepagrindė objektyviais įrodymais savo teiginio, kad darbuotojas iš anksto buvo atsisakęs dirbti.

Esant nustatytų faktinių aplinkybių visumai, remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, jog darbo sutartis su atsakovu LR DK 55 straipsnyje įtvirtintu pagrindu buvo nutraukta neteisėtai, darbdavys nepagrįstai taikė šio straipsnio nuostatas, todėl 2020 m. spalio 12 d. UAB „Drekar“ direktoriaus A. Ž. įsakymas Nr. p_20/10-01 yra neatitinkantis įstatymo reikalavimų ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas A. S. laiko, jog jo paskutinė darbo diena UAAB „Drekar“ buvo 2020 m. spalio 12 d., nes nuo 2020 m. spalio 13 d. jis pradėjo dirbti kitą darbą sudaręs darbo sutartį su kitu darbdaviu. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovo į bylą pateikta VSDF pažyma, iš kurios matyti, jog atsakovas nuo 2020 m. spalio 13 d. pradėjo dirbti UAB „Elme Transportas“.

Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu taip nurodė, jog laiko, kad paskutinė darbuotojo atsakovo darbo diena buvo 2020 m. spalio 12 d., nes tą dieną jis buvo atleistas iš darbo. Akivaizdu, jog ginčo dėl to nekilo, abi šalys nurodė tą pačią paskutinę atsakovo darbo dieną, todėl teismas pripažįsta, jog darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigė 2020 m. spalio 12 d.

CPK 410–418 straipsnių nuostatos reglamentuoja darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Šių bylų nagrinėjimas pasižymi, inter alia (be kita ko), tais ypatumais, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 414 straipsnio 1 dalis), viršyti ieškinio dalyką, modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 417 straipsnis), taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Dar vienas svarbus ypatumas, būdingas darbo byloms, yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu: įprastų ginčo teisenos bylų atvejais įrodinėjimo, kad egzistuoja pagrindas reikalaujamu būdu apginti galimai pažeistas subjektines teises, pareiga tenka asmeniui, pareiškusiam atitinkamą materialųjį subjektinį reikalavimą (CPK 12 ir 178 straipsniai), o darbo bylų, pradėtų darbuotojo iniciatyva, atvejais įrodinėjimo našta paskirstoma kitaip (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-254-248/2017; 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018).

Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal darbdavio įsakymą neteisėtu, laikyti, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Vertindamas nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir konstatavus, kad darbo santykiai tarp ieškovės ir atsakovo pasibaigė 2020 m. spalio 12 d., imant domėn aplinkybę, jog atsakovas nuo 2020 m. spalio 13 d. pradėjo dirbti kitoje įmonėje pagal darbo sutartį, teismas atsakovo priešieškinio reikalavimus tenkina iš dalies konstatuodamas, jog darbo sutartis su atsakovu nutrūko nuo 2020 m. spalio 12 d., teismui pripažinus neteisėtu ir panaikinus darbo sutarties nutraukimo pagrindą – darbdavio įsakymą dėl atleidimo pagal DK 58 str. 2 d. 1 punktą. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 12 d. darbuotojas buvo prastovoje, kadangi rašytiniai bylos duomenys, atsakovo, šalių atstovų paaiškinimai patvirtina, jog šiuo laikotarpiu darbuotojas darbo funkcijų neatliko, nes darbdavys negalėjo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir negalėjo pasiūlyti darbuotojui kito darbo.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2020-08-25 iki 2020-09-07 buvo laikinai nedarbingas ir gavo nedarbingumo išmoką, atsakovo reikalavimas tenkintinas, priteisiant atsakovui 656,97 Eur darbo užmokestį už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką už laikotarpį nuo 2020-08-02 iki 2020-10-12. Reikalavimai, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną ir priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2020-10-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Ieškiniu ieškovė taip pat prašė teismo priteisti iš atsakovo A. S. 10 176,13 Eur, kurią ieškovas permokėjo atsakovui kaip dienpinigių sumą. Tiek ieškinyje, tiek proceso metu ieškovės atstovas nurodė, jog tokia permoka susidarė dėl buhalterinės klaidos, kuri įsivėlė skaičiuojant atsakovui darbo užmokestį, nes pagal šalių sudarytą darbo sutartį komandiruočių dienpinigių suma turėjo būti skaičiuojama 50 procentų numatytos dienpinigių toje šalyje normos, o nutraukus darbo sutartį pastebėta, kad atsakovui buvo skaičiuojama 100 procentų dienpinigių.

Nagrinėjant šį ieškinio reikalavimą svarbu paminėti, jog bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta liudytoja L. R.. Teismo posėdžio metu liudytoja paaiškino, jog dirba buhaltere įmonėje, kuri teikia ieškovei UAB „Drekar“ buhalterinės apskaitos paslaugas. Liudytoja nurodė, jog pagal susiformavusią praktiką, nurodymus dėl naujų darbuotojų priėmimo, jų darbo užmokesčio skaičiavimo ir kitų klausimų jai telefonu žodžiu arba el. paštu pateikia UAB „Drekar“ vadovas A. Ž.. Liudytoja nurodė, jog atsakovo atveju ji į sistemą, kuri skaičiuoja darbo užmokestį suvedė komandiruotės dienpinigių normą 100 procentų ir visą darbo laikotarpį tokiu pagrindu skaičiavo darbuotojui atlyginimą ir dienpinigius. Paaiškino, jog įmonėje darbuotojams nėra teikiami atsiskaitymo lapeliai, nes jos programa tokių neformuoja, bet jeigu darbuotojas paprašytų, ji galėtų jam tokį pateikti, nors įmonėje nėra tokios praktikos. Taip pat nurodė, jog įmonės banko sąskaitą ir prisijungimus turi ir valdo UAB „Drekar“ vadovas, kuris pats atlieka pavedimus darbuotojams, o ji paskui susitikrina savo duomenis ir įmonės banko sąskaitos išrašą. Papildomai paaiškino, jog savo patogumui ji kiekvienam darbuotojui pildo avansines apyskaitas, bet niekada darbuotojams neduoda jų pasirašyti ir su jomis nesupažindina. Taip pat nurodė, jog pagal darbo sutartį ji pildo darbuotojui darbo laiko apskaitos žiniaraštį, po 8 val. per darbo dieną 5 darbo dienas per savaitę, o atskirų komandiruočių įsakymų jai niekas neteikia, nes kai grįžta darbuotojas iš komandiruotės, jis jai patikslina kiek dienų, kokioje šalyje buvo. Pažymėjo, jog atskirai žymi darbo dienas pagal darbo sutartį, o atskirai žymi komandiruotėse išbūtą laiką ir skaičiuoja atskirai pagal tai išdirbtas dienas. Papildė, jog įmonėje paprastai atostogų prašymų niekas jai neteikia, o ieškovės vadovas pasako žodžiu, kada ir kam supildyti atostogas be prašymų. Papildomai nurodė, jog įmonėje yra darbuotojų, kuriems darbo užmokestis skaičiuojamas su 100 procentų dienpinigių norma, o kitiems 50 procentų dienpingių norma ir tai priklauso nuo UAB „Drekar“ direktoriaus A. Ž. žodinio pasakymo. Nurodė jog yra susiformavusi praktika, jog dauguma skaičiavimų ir klausimų susijusių su buhalterine apskaita ji atlieka žodiniu UAB „Drekar“ direktoriaus pavedimu be atskirų įsakymų ar kitų rašytinių įmonės vidaus teisės aktų.

Darbo kodekso 150 straipsnio 2 dalyje numatyti keturi atvejai, kada leidžiama daryti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio: 1) grąžinti išmokėtą ir nepanaudotą avansą; 2) grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; 3) žalai atlyginti; 4) grąžinti išmokėtus atostoginius, kai teisė į atostogas nebuvo įgyta dėl atleidimo iš darbo. Šis sąrašas yra baigtinis. Ieškovė nenurodė, kuriuo iš DK 150 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų prašo priteisti iš darbuotojo jam sumokėtas sumas. Tiek ieškinyje, tiek posėdžio metu buvo nurodoma, kad atleidus atsakovą iš darbo paaiškėjo, kad jam buvo neteisingai skaičiuojamas darbo užmokestis, nes dienpinigių norma į Švediją turėjo būti skaičiuojama 50 procentų vyriausybės nustatytos normos pagal darbo sutartį, o buvo skaičiuojama 100 procentų, dėl ko ir susidarė permoka.

Teismas pažymi, jog ieškovė nepateikė į bylą nei komandiruočių įsakymų (nes jie nebuvo priimami), nei avansinių apyskaitų (nes jo nebuvo tinkamai pildomos), nei negalėjo pateikti duomenų, kad vykdė prievolę pagal DK 148 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę.

Įmonės buhalterė liudytoja L. R. nurodė, jog avansines apyskaitas pildosi savo patogumui, bet ne pagal įstatymų reikalavimus, o įmonės vadovas pats atlieka mokėjimus darbuotojams ir kaip avansą ir kaip atlyginimą ir dienpinigius, dažnai ir neturėdamas tikslių buhalterės paskaičiavimų be priminių apskaitos dokumentų. Vien dėl šios priežasties teismas daro išvadą, jog įmonėje pildomi dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 9 punkto reikalavimų, kurie nustato, kad ūkio subjektas gali išmokėti pinigus atskaitingiems asmenims – ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau – atskaitingas asmuo). Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba viešojo sektoriaus subjekto paskirtam atsakingam asmeniui pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo už išmokėtus jam pinigus atsiskaito ūkio subjekto vadovo arba jo įgalioto asmens patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Be to, įmonėje UAB „Drekar“ nevykdoma prievolė pagal DK 148 straipsnio 1 dalį, kad darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę.

Teismas sprendžia, kad ieškovės buhalterinė apskaita yra tvarkoma netinkamai, nepateikti pirminiai išlaidas patvirtinantys dokumentai, netinkamai buvo atliekama kasos lėšų panaudojimo kontrolė, atliekant mokėjimus neatskirtos darbo užmokesčio, dienpinigių ir avanso įmonės pirkimams lėšos, nenurodyta, kiek konkrečiai paskirta darbuotojui dienpinigių. Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto pagrindo atlikti išskaitą iš darbuotojui išmokėtų lėšų, t. y. neįrodė, kad darbuotojui buvo išmokėtas avansas, už kurį jis neatsiskaitė.  Ieškovė neįrodė ir DK 150 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo atlikti išskaitą iš darbuotojui išmokėtų lėšų - skaičiavimo klaidos. Priešingai, ieškovės buhalterės liudytojos L. R. teismo posėdyje išsakytu paaiškinimu, lėšas išmokėdavo pats direktorius, atlikdamas kasininko funkcijas ir nurodęs, kad tai atlyginimas ir dienpinigiai, todėl teismas daro išvadą, jog jis ir turėtų būti atsakingas prieš įmonę.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013; 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/248/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019).

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

Analizuojant aptartų faktinių aplinkybių visumą ir vertinant į bylą pateiktus įrodymus remiantis pakankamumo taisykle, teismas daro išvadą, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 10 176,13 Eur permoką, atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

Pasibaigus darbo santykiams, darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį (DK 127 straipsnio 6 dalis).

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas ne kartą nurodė, jog nebuvo darbdaviui pateikęs nei vieno prašymo suteikti jam atostogas, o ieškovė nepateikė į bylą nei vieno įsakymo dėl kasmetinių apmokamų ar kitų atostogų darbuotojui suteikimo, nes tokių nebuvo galimybės pateikti, jų nesant. Liudytoja apklausta L. R. paliudijo, jog įmonėje, iš tiesų, yra praktika suteikti darbuotojams atostogas be prašymų, tačiau atsakovo atveju ji tiksliai nurodyti, ar šiam darbuotojui buvo suteiktos atostogos negalėjo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog įrodymų, kad atsakovui per visą jo darbo pas ieškovę laikotarpį, kuris truko nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. iki 2020 m. spalio 12 d., buvo suteiktos kasmetinės atostogos, nėra, todėl darytina išvada jog atsakovas buvo sukaupęs 23,65 dienas nepanaudotų atostogų ((20 x 102 / 251) + (20 x 198 / 253)). Taigi atsakovui iš ieškovės priteistina 886,17 Eur (23,65 x 37,47 Eur) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Atsakovas prašo teismo priteisti iš ieškovės 3950 Eur netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką su darbuotoju nesant darbuotojo kaltės pagal LR DK 147 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 147 straipsnio 2 dalį (anksčiau galiojusio DK 141 straipsnio 3 dalį), nurodė, kad šių netesybų paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Kasacinis teismas kartu pažymi, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-443/2014). Pažymėtina, kad reikalavimas dėl netesybų nelaikytinas savarankiška turtine teise, o kyla iš turtinės teisės į su darbu susijusias išmokas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė darbo santykių pasibaigimo dieną su atsakovu nebuvo atsiskaičiusi – atsakovui neišmokėta suma sudarė 1543,14 Eur (656,97 Eur + 886,17 Eur). Todėl atsakovui priteistinos ir netesybos.

Nustatyta, kad darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta 2020 m. spalio 12 d., todėl netesybos turi būti skaičiuojamos nuo sutarties nutraukimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už šešis mėnesius. Nagrinėjamu atveju atsakovo prašomos priteisti netesybos šiuo atveju sudaro 3 950 Eur (atsakovo vidutinis darbo užmokestis x 5 mėn.).

Spręsdamas netesybų priteisimo klausimą, teismas atsižvelgia į tai, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atleidimo pagrindo, be to, darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta jau paskelbus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir kitose šalyse karantiną, kurio metu didžioji dalis įmonių susidūrė su nenumatytais finansiniais sunkumais, kurie tęsiasi ir šiuo metu, todėl teismas netesybų sumą mažina per pusę iki 1 975 Eur. Teismo vertinimu, toks sprendimas atitinka DK 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus darbo teisės principus, taip pat proporcingumo, kaip bendrąjį teisės principą bei būtų adekvati sankcija ieškovės padarytam pažeidimui bei kompensuoti atsakovės praradimai neišmokant darbo užmokesčio sutarties nutraukimo dieną.

Ieškovės ieškinio reikalavimus atmetus kaip nepagrįstus ir neįrodytus, teismas atsakovo priešieškinio reikalavimus tenkina iš dalies. Laikytina, jog yra patenkinta 60 procentų atsakovo priešieškinio reikalavimų.

Patenkinus atsakovo priešieškinį iš dalies, atsakovui iš ieškovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai jo patenkintų reikalavimų daliai. Nustatyta, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu patyrė išlaidas, kurias sudaro 1 365 Eur advokato padėjėjo J. M. teisinei pagalbai apmokėti (80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d., 8 p., 93 str. 1 d.). tokiu būdu, atsakovui iš ieškovės priteistina 819 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas dalyje dėl darbo užmokesčio išieškojimo, neviršijančio vieno mėnesio atsakovo vidutinio darbo užmokesčio – 790 Eur, vykdytinas skubiai (CPK 282 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti. Priešieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti atsakovo A. S. atleidimą iš darbo 2020 m. spalio 12 d. UAB „Drekar“ direktoriaus A. Ž. įsakymo Nr. p_20/10-01 pagrindu neteisėtu.

Pripažinti, jog darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta nuo 2020 m. spalio 12 d.

Pripažinti, jog laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. spalio 12 d. (išskyrus nedarbingumą nuo 2020 m. rugpjūčio 25 d. iki 2020 m. rugsėjo 7 d.) darbuotojas buvo prastovoje ir priteisti iš ieškovės UAB „Drekar“, įmonės kodas 303092747, 656,97 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt šešis Eur 97 cnt) darbo užmokestį už prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laiką atsakovo A. S. naudai.

Priteisti atsakovui A. S. 886,17 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt šešis Eur, 17 cnt) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas iš ieškovės UAB „Drekar“, įmonės kodas 303092747.

Priteisti atsakovui A. S. 1 975 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt penkis Eur) netesybų už uždelstą visiškai atsiskaityti su darbuotoju laiką.

Priteisti atsakovui 819 Eur (aštuonis šimtus devyniolika Eur) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės UAB „Drekar“, įmonės kodas 303092747.

Sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio išieškojimo, neviršijančio vieno mėnesio atsakovo vidutinio darbo užmokesčio – 790 Eur, vykdyti skubiai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.

Teisėja