Baudžiamoji byla Nr. 2K-162-648/2021

Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00188-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1;

2.1.14; 2.4.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, 

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistajai R. Š., jos gynėjui advokatui Algimantui Kolpertui,  

civilinės ieškovės UAB „X“ atstovui advokatui Giedriui Danėliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 24 d. nuosprendžiu R. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

R. Š. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

UAB „X“ civilinis ieškinys atmestas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu panaikintos Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 24 d. nuosprendžio dalys, kuriomis R. Š. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir atmestas UAB „X“ civilinis ieškinys.

R. Š. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktai (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija)). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 24 d. nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant per vienerius metus šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, ir 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Iš R. Š. priteista UAB „X“ 23 287,28 Eur.  

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       R. Š. nuteista už tai, kad, būdama UAB „X“, reg. (duomenys neskelbtini), vyriausioji buhalterė, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio nuostatas būdama atsakinga už bendrovės buhalterinių įrašų teisingumą, pažeisdama šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovės apskaitos registruose septyniais atvejais užregistravo netikrus duomenis apie grynųjų pinigų – 42 687,28 Eur panaudojimą. Dėl šių R. Š. padarytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „X“ turto nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

2.       R. Š. nuteista už tai, kad pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y., būdama UAB „X“ vyriausioji buhalterė ir kasininkė, dėl einamų pareigų būdama materialiai atsakinga už jai patikėtą UAB „X“ turtą – lėšas, jų laikymą, apskaitą ir saugojimą, turėdama tikslą pasisavinti lėšas, gautas UAB „X“ veikloje, tyčia nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. nenustatytomis sumomis iš UAB „X“ kasos paėmė grynaisiais iš viso 42 687,28 Eur, jų panaudojimo nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais ir šių lėšų bendrovei negrąžino, taip padarė UAB „X“ didelę turtinę žalą. 

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo, išteisinusio R. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, išvadą, kad R. Š. neatitinka šio nusikaltimo subjektui keliamų specialiųjų reikalavimų (jai nebuvo patikėtas kaltinime nurodytas turtas, nes ji nebuvo paskirta bendrovės kasininke, jai nebuvo nustatyta tvarka perduoti kasoje esantys pinigai), todėl jai negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė dėl turto (grynųjų pinigų) pasisavinimo.

4.       Įvertinęs byloje surinktus įrodymus (liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir kt.), apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad R. Š. galėjo laisvai disponuoti UAB „X“ grynaisiais pinigais, buvo pasirašiusi visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad jos darbas yra tiesiogiai susijęs su grynaisiais pinigais ir ji prisiima visišką materialinę atsakomybę už darbdavio jai perduotas vertybes, taip pat ir grynuosius pinigus; R. Š. sprendė visus klausimus, susijusius su grynųjų pinigų apskaita bendrovėje. Aplinkybės, kad bendrovėje nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimų (bendrovėje nebuvo paskirtas kasininkas, nebuvo patvirtinti vyriausiojo buhalterio ir kasininko pareigybės aprašymai), savaime nepaneigia byloje surinktais įrodymais nustatyto fakto, kad R. Š. disponavo UAB „X“ pinigais, ir jos atsakomybės dėl galimų pažeidimų, padarytų šio disponavimo metu. Iš dalies sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta patikimų, objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad trūkstamus kasoje pinigus (ar jų dalį) pasisavino būtent R. Š., apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad bylos įrodymai pagrindžia R. Š. kaltę dėl dalies jai pareikštame kaltinime nurodytos (84 870,78 Eur) pinigų sumos – 42 687,28 Eur – pasisavinimo. 

5.       Iš R. Š. priteista 23 287,28 Eur UAB „X“ (42 687,28 Eur – 19 400 Eur).

III. Kasacinio skundo argumentai

6.       Kasaciniu skundu nuteistoji R. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 24 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

6.1.                      Išteisindamas kasatorę pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ji nėjo kasininko pareigų, todėl jai oficialiai nebuvo patikėti bendrovės kasoje laikomi grynieji pinigai. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodoma, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog pinigus iš kasos paėmė būtent kasatorė, nes priėjimą prie šių pinigų turėjo ir bendrovės direktorius E. L. Be to, pinigai buvo saugomi nesilaikant elementarių saugumo reikalavimų.

6.2.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK pažeidimus.

6.3.                      Pagal BPK 312 straipsnio 3 dalį civilinis ieškovas gali paduoti apeliacinį skundą tik dėl nuosprendžio dalies, kuri susijusi su civiliniu ieškiniu. Šioje byloje civilinė ieškovė UAB „X“ padavė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria kasatorė buvo išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują nuosprendį: pripažinti ją kalta dėl šio nusikaltimo padarymo, priteisti civilinei ieškovei 65 470,78 Eur turtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo nagrinėti civilinės ieškovės skundo dalies, kuria buvo prašoma pripažinti kasatorę kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, bet nagrinėjo ir skundą tenkino. Dėl to padarytas esminis Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas.

6.4.                      Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų visumos ir priėmė iš esmės prieštaringą sprendimą: pripažino, kad kasatorė, kuri buvo kaltinama pasisavinusi 84 870,78 Eur, pasisavino tiek lėšų, kiek suklastojo apskaitos dokumentų – 42 687,28 Eur, ir kad nėra įrodymų, kad ji pasisavino likusią 42 183,50 Eur sumą, ir dėl tos dalies paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį. Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais įrodymais, konstatavo, kad dalies pinigų, kurie buvo patikėti, kasatorė nepasisavino, o dalį pasisavino. Pripažindamas, kad dalies pinigų trūkumas atsirado ne kasatorei juos pasisavinus, teismas iš esmės pripažino, kad pinigai buvo saugomi netinkamai, juos galėjo paimti ir direktorius ar kiti asmenys. Teismas kasatorės kaltę dėl pinigų pasisavinimo grindė tuo, kad ji suklastojo dokumentus, pripažino pasiskolinusi dalį lėšų ir atlygino dalį žalos. Tačiau visos šios aplinkybės nėra pakankamas pagrindas pripažinti kasatorę kalta dėl patikėto svetimo turto – pinigų pasisavinimo. Kasatorė pripažįsta, kad grynuosius pinigus paimdavo, juos apskaitydavo, padėdavo į seifą, nešdavo į banką, išmokėdavo. Tačiau šios aplinkybės neleidžia teigti, kad ji galėjo laisvai disponuoti grynaisiais pinigais ir vykdė kasininko funkcijas. Kasatorė nebuvo kasininkė ir grynaisiais pinigais disponavo tik tiek, kiek jai buvo pavesta. Bendrovės grynuosius pinigus realiai valdė direktorius E. L., jis turėjo raktą nuo kabineto, kuriame buvo seifas, o seife visada buvo paliekamas raktas. Kasatorė nuo pat pradžių nuosekliai aiškino, kad E. L. paimdavo grynuosius pinigus ir pats sau tvarkė grynųjų pinigų apskaitą. E. L. iš esmės buvo kasininkas. Kasatorė vykdė grynųjų pinigų apskaitą. Būtent E. L. paprašyta ji ir suklastojo apskaitos dokumentus. Be bendrovės vadovo žinios neįmanoma buvo per gana trumpą laiką pasisavinti 84 870,78 Eur. Direktorius E. L. pripažino, kad pasisavinta suma yra didelė, kad grynųjų pinigų apyvarta buvo nedidelė, todėl neįtikėtina, kad be jo žinios pinigai būtų paimti, kasoje laikomos tokios didelės grynųjų pinigų sumos. Ir pagal suklastotą apskaitą kasatorės darbo pabaigoje pagal dokumentus kasoje buvo 42 183,50 Eur grynųjų pinigų. Kasatorė nuosekliai teigė, kad buhalterinės apskaitos dokumentus jos prašė suklastoti E. L., kad tik po kurio laiko, pamačiusi, kad direktorius negrąžina paimtų pinigų, o grynųjų pinigų, kuriuos pasiėmė E. L., suma vis didėja, kasoje yra didžiulis trūkumas, ji nustojo klastoti dokumentus. Kai prieš išeidama iš darbo kasatorė paklausė, kaip bus sutvarkyta kasa, pasakė, kad panaikins neteisingus įrašus apskaitoje, jei nebus pinigų, tik tada E. L. atliko auditą, nustatė buhalterinės apskaitos klastojimo faktus ir trūkumą, nors prieš atlikdamas auditą E. L. žinojo, kad yra suklastoti dokumentai ir yra didelis pinigų trūkumas kasoje. Kasatorei nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos saugoti grynuosius pinigus ir ji jų negalėjo saugoti, nes juos valdė E. L. Jis galėjo bet kada paimti pinigus iš seifo, įdėti ten pinigus. Aplinkybė, kad kasatorė iš buvusios vyriausiosios buhalterės priėmė grynuosius pinigus, nereiškia, kad kasatorė buvo atsakinga už kasą. Šiuo atveju realus pinigų valdytojas buvo E. L.

6.5.                      Pagal 2016 m rugsėjo 20 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 175 kasatorė priimta į vyr. buhalterio pareigas, darbo dienos trukmė 4 val., darbo funkcijos nenustatytos. 2016 m. rugsėjo 20 d. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis su vyr. buhaltere R. Š. (darbas tiesiogiai susijęs su grynaisiais pinigais, materialinių vertybių saugojimu, išdavimu, pirkimu, pardavimu ir ilgalaikiu turtu bei mažaverčiu inventoriumi; prisiima visišką materialinę atsakomybę už šias vertybes: grynuosius pinigus, prekes, skirtas perparduoti, mažavertį inventorių, ilgalaikį turtą, apskaitos tvarkymą; darbdavys įsipareigojo sudaryti tinkamas sąlygas saugoti materialines vertybes, supažindinti su norminiais aktais). Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad kasatorė kaip vyriausioji finansininkė įsipareigojo saugoti grynuosius pinigus, bet tai nėra susiję su kasininko pareigomis. Taip pat yra akivaizdu, kad darbdavys neįvykdė savo įsipareigojimų dalies – nesudarė tinkamų sąlygų saugoti materialines vertybes.

6.6.                      Tai, kad grynaisiais pinigais, esančiais seife, disponavo ir kiti asmenys, patvirtina, kad kasatorės atostogų metu nebuvo surašomi kasos pinigų perdavimo–priėmimo aktai. Įsakymuose dėl atostogų nėra nurodyta, kas kasatorę pavaduoja. Tik 2018 m. spalio 17 d. įsakyme atlikti grynųjų pinigų inventorizaciją, 2018 m. spalio 12 d. inventorizacijos apraše Nr. 5, 2018 m. spalio 12 d. grynųjų pinigų skaičiavimo kasoje akte nurodyta, kad kasininkė yra R. Š. Iki to laiko kasatorė niekada nebuvo vadinama kasininke. Pažymėtina, kad kasininke kasatorė pavadinta tik kai atlikus auditą buvo nustatytas trūkumas, sudaryta 2018 m. spalio 12 d. UAB „X“ apskaitos paslaugų sutartis su L. U. IĮ „Linos apskaita“. Kasos knygoje nėra kasatorės parašų nei kaip kasininkės, nei kaip buhalterės. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytas kasos ir kasininko sąvokas, 16 punkto, 23–27 punktų, 30 punkto, Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio nuostatas, akivaizdu, kad ir faktiškai, ir teisiškai kasatorė nevykdė kasininko funkcijų, nors ir atliko operacijas su grynaisiais pinigais. Tačiau kai nustatoma, kad administracijos vadovas pats disponavo kasoje esančiais grynaisiais pinigais, tokiais atvejais negalima laikyti, kad vyriausiasis finansininkas vykdė ir kasininko funkcijas.

6.7.                      Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Byloje nėra įrodymų, kad kasatorė pasisavino bendrovės pinigus. Kasatorė jokio turto neįsigijo, neturi jokių žalingų įpročių, jos gyvenimo kokybė nepasikeitė, nebuvo teista, apibūdinama teigiamai, turi šeimą, gyvena taupiai, visi pirkiniai, išlaidos yra pagrįsti jos pačios ir sutuoktinio uždarbiu, net pinigus bendrovei grąžino iš paimtos paskolos, užstačiusi šeimos turtą butą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti argumentai, dėl kurių kasatorė buvo išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, teisingi. Pažymėtina, kad kasatorė sutiko sumokėti dalį žalos bendrovei, nes prisipažino suklastojusi dokumentus ir tuo metu jai buvo grasinama, kad iš jos bus priteisti 89 000 Eur, jeigu nesumokės geruoju mažesnės dalies. Tik vėliau kasatorė suprato, kad direktorius taip siekė įrodyti jos kaltę dėl pinigų pasisavinimo. Turto pasisavinimo nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Taigi, sprendžiant, ar kasatorė, neteisėtai disponuodama bendrovės turtu ar jį paimdama, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti tyčios turinį (kryptingumą). Kasatorė nėra paėmusi sau bendrovės pinigų, jais pasinaudojusi, nėra jos tyčios.

6.8.                      Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymai gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Pagal galiojančią teismų praktiką, BK 183 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektas gali būti asmuo, turintis ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius, t. y. kai kaltininkas dėl turto turi specialius įgaliojimus. Svetimo turto pasisavinimo subjektai gali būti asmenys, kuriems tas turtas yra patikėtas arba kurių žinioje jis yra. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą.

6.9.                      Kasatorė serga sunkia depresijos forma, vartoja vaistus, pakriko jos sveikata, kai bendrovė ją pradėjo kaltinti pinigų pasisavinimu, todėl ji prisiminė ne visas aplinkybes ir davė nenuoseklius parodymus. Dėl to apie 30 000 Eur klastojimą apskaitoje ji negali duoti išsamių paaiškinimų, kiek prisimena, ir ši suma neteisingai įrašyta į apskaitą direktoriaus nurodymu, o kas antrą kartą perkėlė įrašą, ji neprisimena. Byloje, kaip nuosprendyje teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesurinkta pakankamai objektyvių ir įtikinamų kasatorės kaltę patvirtinančių įrodymų, kad kasatorė pasisavino bendrovės pinigus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7.       Nuteistosios R. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl civilinio ieškovo teisės paduoti apeliacinį skundą

8.       Kasatorė skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo nagrinėti civilinės ieškovės UAB „X“ skundo dalies, kuria buvo prašoma pripažinti kasatorę kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o nagrinėdamas ir skundą tenkindamas padarė esminį BPK 312 straipsnio 3 dalies, nustatančios, kad civilinis ieškovas turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik dėl nuosprendžio dalies, kuri susijusi su civiliniu ieškiniu, reikalavimų pažeidimą.

9.       Baudžiamajame procese civilinis ieškovas yra fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą (BPK 110 straipsnio 1 dalis). Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai – juridinis ir faktinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, jog byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Faktinis pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančiais nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2016). Civilinis ieškovas, atsižvelgiant į jo procesinę padėtį baudžiamajame procese, turi pakankamai plačias teises ginti savo procesinius ir materialinius (turtinius) interesus. BPK 110 straipsnio 2 dalyje nurodytos procesinės teisės, kurias turi civilinis ieškovas, viena iš jų – teisė skųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmus bei sprendimus, kiek jie susiję su civiliniu ieškiniu. Ši teisė ir jos apimtis yra nuosekliai įtvirtintos ir kituose BPK straipsniuose. Civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę paduoti: 1) apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu (BPK 312 straipsnio 3 dalis); 2) skundus dėl teismo nutarčių, susijusių su nuosprendžio vykdymu civilinio ieškinio atžvilgiu (BPK 364 straipsnio 2 dalis); 3) kasacinius skundus dėl nuosprendžio ar nutarties tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2 dalis).

10.       BPK 312 straipsnio 3 dalies nuostata, kad civilinis ieškovas ir jo atstovas turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu, neturi būti suprantama (aiškinama) siaurai, kad civilinis ieškovas gali ginčyti nuosprendžio dalį tik dėl ieškinio dydžio, su ieškiniu susijusius įrodymus ar pan. Civilinio ieškinio dydis (padaryta žala (nuostoliai)) yra tik viena iš civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų. Kitos atsakomybės sąlygos yra neteisėta (baudžiamojoje byloje – nusikalstama) veika, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos, kaltė. Visos šios sąlygos yra civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pagrindas. Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis). Iš to išplaukia, kad civilinis ieškovas apeliaciniu skundu gali ginčyti teismo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio pagrindo ir dalyko, tačiau civilinio ieškovo apeliacinio skundo ribas apibrėžia jo procesinis statusas baudžiamajame procese ir įstatymo leidėjo valia nustatyta teisių ir pareigų visuma (pavyzdžiui, civilinis ieškovas gali ginčyti kaltininko išteisinimą, tačiau tiek, kiek tai susiję su civiliniu ieškiniu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-66-648/2018).

11.       Nagrinėjamoje byloje civilinės ieškovės UAB „X“ atstovas advokatas G. Danėlius apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl R. Š. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir pripažinti ją kalta dėl nusikaltimo padarymo, taip pat priteisti civilinei ieškovei R. Š. veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas civilinės ieškovės pareikštą R. Š. civilinį ieškinį atmetė BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, tai yra padarydamas išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Civilinės ieškovės atstovas apeliaciniu skundu būtent ir ginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl įrodymų vertinimo ir R. Š. kaip nusikalstamos veikos subjekto kaltės. Apeliacinio skundo reikalavimas pripažinti asmenį kaltu už konkretaus nusikaltimo padarymą šiuo atveju nereiškia, kad skundžiama nuosprendžio dalis nesusijusi su civiliniu ieškiniu. Atvirkščiai, baudžiamojoje byloje paprastai tik pripažinus asmenį kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuria kitam asmeniui padaroma turtinė žala, atsiranda teisinis pagrindas tenkinti įrodymais pagrįstą civilinį ieškinį (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Taigi civilinės ieškovės atstovas apeliacinės instancijos teisme ginčijo R. Š. išteisinimą dėl svetimo – civilinei ieškovei priklausančio – turto pasisavinimo, o tai tiesiogiai susiję su byloje pareikštu civiliniu ieškiniu.

12.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilinės ieškovės atstovo apeliacinį skundą, esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 183 straipsnio taikymo 

13.       Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322-1073/2019).

14.       Šioje byloje pirmosios instancijos teismas išteisino R. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nenustatęs, kad ji atitinka šio nusikaltimo subjektui keliamus specialiuosius reikalavimus, t. y. kad jai buvo patikėtas kaltinime nurodytas turtas. Tokią išvadą teismas grindė aplinkybėmis, kad R. Š. nebuvo paskirta bendrovės kasininke, jai nebuvo nustatyta tvarka perduoti kasoje esantys grynieji pinigai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, tokią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažino nepagrįsta, padaryta formaliai vertinant byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgus į tikrą bendrovėje buvusią padėtį, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį ir nuteisė R. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

15.       Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimo išvados motyvuotai pagrindžia BK 183 straipsnio 2 dalies požymių buvimą R. Š. veikoje. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatė, kad R. Š. galėjo laisvai disponuoti bendrovės grynaisiais pinigais. Kartu su 2016 m. rugsėjo 20 d. pasirašyta darbo sutartimi, pagal kurią R. Š. buvo priimta eiti bendrovės vyr. buhalterio pareigas, buvo pasirašyta ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurioje nurodyta, kad dirbdama darbą, tiesiogiai susijusį su grynaisiais pinigais, materialinių vertybių saugojimu, R. Š. prisiima visišką materialinę atsakomybę už darbdavio jai perduotus grynuosius pinigus, prekes ir kitą turtą. R. Š. pradėjus dirbti bendrovėje, 2016 m. rugsėjo 23 d. buvo atlikta lėšų inventorizacija, surašytas aprašas, visi tą dieną bendrovės kasoje buvę grynieji pinigai perduoti R. Š. kaip atsakingam asmeniui. Liudytojai bendrovės darbuotojai E. A., K. M., E. G., S. J., V. R.-V. nurodė, kad visus klausimus, susijusius su grynųjų pinigų apskaita bendrovėje, sprendė vyr. buhalterė R. Š., kuri paimdavo iš pardavėjų jų surinktus ir inkasuotus pinigus, įtraukdavo juos į apskaitą ir nurodydavo pasirašyti kasos knygoje, mokėdavo avansus, atsiskaitydavo su darbuotojais pagal su jais sudarytas transporto priemonių nuomos sutartis, įmokėdavo grynuosius pinigus į bendrovės banko sąskaitą ir kt. Nuteistoji R. Š. viso bylos proceso metu neneigė jai pavestos funkcijos disponuoti bendrovės grynaisiais pinigais. Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina teisiškai reikšmingą faktą, kad dėl einamų pareigų darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutarčių pagrindu R. Š. turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl bendrovės turto – grynųjų pinigų, kurių pasisavinamas jai inkriminuotas.

16.       Kasaciniame skunde pabrėžiama byloje nustatyta aplinkybė, kad bendrovėje nesilaikyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimų ir nebuvo priimtas įsakymas, kuriuo R. Š. paskirta kasininke, nepaneigia išvados, kad R. Š. pagal einamas pareigas turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavintų bendrovės grynųjų pinigų kaip patikėto jai turto, kurie yra būtinas specialusis BK 183 straipsnyje nustatyto nusikaltimo subjekto požymis ir nekeičia jos veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnį. Byloje nustatyta, kad įmonės kasą R. Š. tvarkė ne savavališkai, bet turėdama įmonės vadovo pavedimą pagal pasirašytas darbo ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis, be kitų pavestų darbo funkcijų, ir vykdyti operacijas su kasos lėšomis. Nors pavedimas tvarkyti kasos lėšas nebuvo teisiškai įformintas įsakymu, kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad tai nekeičia kaltininko santykio su jo pasisavintu turtu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-337-139/2016). 

17.        Kasaciniame skunde teigiama, kad kasa iš esmės buvo direktoriaus žinioje, o R. Š. atlikdavo tik atskiras jos tvarkymo funkcijas, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pinigus iš kasos (ar jų dalį) pasisavino būtent nuteistoji, nes pinigai buvo saugomi netinkamai, juos galėjo paimti ir direktorius ar kiti asmenys. Taip pat kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas, nes teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais įrodymais, konstatavo, kad dalies patikėtų pinigų kasatorė nepasisavino, o dalį, tiek lėšų, kiek suklastojo apskaitos dokumentų, pasisavino. Kasatorė teigia ir tai, kad ji apskaitos dokumentus suklastojo paprašyta bendrovės direktoriaus, kuris imdavo grynuosius iš kasos ir jų negrąžindavo. 

18.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Dėl to nagrinėjamoje byloje, kurioje kaltinimai yra pareikšti tik R. Š., neperžengiant bylos nagrinėjimo ribų, sprendžiamas tik R. Š. kaltės klausimas ir vertinami jos veiksmai, susiję su bendrovės grynųjų pinigų pasisavinimu.

19.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta patikimų, objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad R. Š. iš kasos pasisavino visą kaltinime nurodytą pinigų sumą, bet padarė išvadą, kad įrodymai byloje pagrindžia R. Š. kaltę dėl 42 687,28 Eur pasisavinimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 37–38, 40–46 punktuose dėl šių aplinkybių yra pateiktas išsamus įrodymų vertinimas ir motyvuotos teismų išvados, daryti priešingas išvadas pagal kasatorės kasacinio skundo argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada ir dėl to, kad bylos įrodymai patvirtina, jog pasisavindama jai patikėtą svetimą turtą R. Š. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė kilsiančius padarinius ir jų norėjo. R. Š. padarytas nusikaltimas atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, nes ji pasisavino didelės vertės UAB „X“ priklausantį jai patikėtą turtą ? 42 687,28 Eur, taigi, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo

20.       Kasacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu civilinės ieškovės UAB „X“ atstovas advokatas G. Danėlius pateikė prašymą priteisti iš nuteistosios R. Š. civilinei ieškovei 2196,15 Eur (už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme) ir 399,30 Eur (už atstovavimą kasacinės instancijos teisme) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Šis prašymas tenkinamas iš dalies.

21.       BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).

22.       Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-247-976/2018, 2K-313-489/2019).

23.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą (nuteistosios kasacinis skundas atmetamas), bylos nagrinėjimo žodiniame procese trukmę, civilinės ieškovės atstovo advokato darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą ir apimtį, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašoma priteisti kasacinės instancijos teisme išlaidų suma laikytina proporcinga, todėl priteistina iš nuteistosios.

24.       Kitaip spręstina dėl civilinės ieškovės patirtų atstovavimo išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Pažymėtina, kad, pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendimą (nuosprendį ar nutartį) priimantis bet kurios instancijos teismas, be kitų klausimų, turi išspręsti ir klausimą dėl atstovavimo išlaidų. 

25.       Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta teismo teisė nuspręsti išieškoti iš kaltininko nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui procese patirtas išlaidas byloje dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti, tačiau nei ši, nei kitos BPK normos detaliai nereglamentuoja tokių išlaidų išieškojimo tvarkos. Pagal BPK 113 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

26.       Taigi, šiuo atveju, svarstant, ar kasacinės instancijos teisme galima spręsti civilinės ieškovės išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo klausimą, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme.

27.       Nagrinėjamoje byloje civilinės ieškovės atstovas advokatas padavė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir šis skundas buvo tenkintas iš dalies. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme civilinė ieškovė (jos atstovas) neprašė teismo spręsti klausimo dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo. Toks prašymas yra pateiktas bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Iš civilinės ieškovės atstovo advokato pateiktų išlaidas patvirtinančių dokumentų išplaukia, kad ataskaitos dėl atstovavimo apimties ir atlyginimo dydžio, PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo nurodymai surašyti ir mokėjimai atlikti po apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo.

28.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes bei aptartą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti civilinės ieškovės atstovo advokato prašymą priteisti iš nuteistosios civilinės ieškovės UAB „X“ turėtas atstovavimo išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios R. Š. kasacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistosios R. Š. civilinei ieškovei UAB „X“ 399,30 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                        Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Artūras Pažarskis