Administracinė byla Nr. eA-1799-520/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00413-2020-6
Procesinio sprendimo kategorija 14.4.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Z. ir G. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. Z. ir G. Z. skundą atsakovui Valstybinei miškų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai D. Z. ir G. Z. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Valstybinės miškų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2020 m. sausio 17 d. rašto Nr. S-7K-04-3 (toliau – ir Raštas) dalį, kuria atsakovas nusprendė neišduoti leidimo kirsti mišką 0,1 ha plote dėl tariamo jo patekimo į Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę „9010 Vakarų taiga“, ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjų atstovo D. T. (toliau – ir pareiškėjų atstovas) 2020 m. sausio 10 d. prašymo dalį dėl leidimo kirsti mišką 0,1 ha plote išdavimo (kurios atsakovas nepatenkino dėl tariamo 0,1 ha ploto patekimo į Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę „9010 Vakarų taiga“) išnagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad
jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Pareiškėjų atstovas 2020 m. sausio 10 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas išduoti leidimą kirsti mišką Žemės sklypo 452 kvartale, 7 sklype, 0,1 ha plote. Tarnyba Rašte nurodė, kad leidimas kirsti mišką nebus išduodamas, nes dalis numatyto kirsti sklypo (apie 0,1 ha) patenka į Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę „9010 Vakarų taiga“. Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 69 straipsnio 21 punkto a papunktis nustato, kad Europos Bendrijos svarbos natūraliose buveinėse, esančiose gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, yra draudžiami plynieji ir atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai. Tarnybos teigimu, pareiškėjų miško valda patenka į Knyčio botaninį-zoologinį draustinį. Atsakovas taip pat nurodė, kad leidimas kirsti mišką bus išduotas pataisius biržės ribas brėžinyje ir natūroje (atribojus Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę).
3. Pareiškėjai nurodė, jie siekdami operatyviai išspręsti klausimą dėl leidimo kirsti mišką išdavimo 1,2 ha ploto sklypo dalyje, kurioje dėl tokios veiklos galimumo nebuvo ginčo, pateikė Tarnybai patikslintus dokumentus. Tarnyba 2020 m. vasario 7 d. išdavė pareiškėjams leidimą kirsti mišką 1,2 ha plote, nors pareiškėjų atstovas 2020 m. sausio 10 d. prašyme prašė išduoti leidimą kirsti mišką ne 1,2 ha plote, o 1,3 ha plote (2020 m. sausio 10 d. prašymo dalies dėl leidimo kirsti mišką 0,1 ha plote išdavimo atsakovas iki šiol nėra patenkinęs), t. y. liko neišspręstas klausimas tik dėl Tarnybos Rašto dalies, kuria neišduotas leidimas kirsti mišką 0,1 ha plote.
4. Pareiškėjų teigimu, atsakovas be teisinio pagrindo konstatavo, kad minėtame apie 0,1 ha plote yra buveinė „9010 Vakarų taiga“, todėl šia klaidinga prielaida pagrįstas skundžiamas Raštas yra neteisėtas, nepagrįstas ir jo atitinkama dalis naikintina.
5. Pareiškėjai nurodo, kad buveinių apsaugai svarbios teritorijos ribos ir gamtinių buveinių ribos yra pateikiamos Buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-317, (toliau – ir Sąrašas) prieduose. Šiuo atveju Rašte priedai apskritai neminimi, t. y. atsakovas neįvardijo Sąrašo priedo, kuriame būtų nurodyta, kad minėtame apie 0,1 ha plote yra buveinė „9010 Vakarų taiga“. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą ir skundžiamą atsakovo sprendimo dalį panaikinti.
6. Pareiškėjų teigimu, Raštas neatitinka ir kitų Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Visų pirma proporcingumo, kuris yra ir konstitucinis principas, jis įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 3 punkte kaip vienas iš viešojo administravimo principų, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai, reikalavimo. Proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Net jei minėtame 0,1 ha plote ir būtų atsakovo nurodyta buveinė „9010 Vakarų taiga“, tai nereiškia, kad tokia situacija spręstina būtent ribojant teisę netrukdomai naudotis nuosavybe. Turi būti siekiama interesų pusiausvyros, įvertinant ir tariamos buveinės plotą (vos 0,1 ha) viso buveinių „9010 Vakarų taiga“ užimamo Lietuvos teritorijos ploto atžvilgiu ir pan. Iš Sąrašo matyti, kad jame taip pat yra nustatoma ir tai, kokiame plote reikia išsaugoti buveinę.
7. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad 2020 m. sausio 10 d. pareiškėjų atstovas kreipėsi į Tarnybą su prašymu išduoti leidimą plynai kirsti 1,3 ha miško plotą pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype, pateikdamas 2014 m. spalio 9 d. miškininko specialisto P. P. parengtą biržių atrėžimo brėžinį. Tarnyba, susipažinusi su pareiškėjų 2020 m. sausio 10 d. prašymu ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro (toliau – ir Saugomų teritorijų valstybės kadastras) duomenimis, nustatė, kad į pareiškėjų pateiktą 2014 m. spalio 9 d. miškininko specialisto P. P. parengtą biržių atrėžimo brėžinį, kuris parengtas plynai kirsti 1,3 ha miško, įtraukta sklypo dalis, kurioje pagal Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis yra Europos Bendrijos svarbos miško buveinė. Tarnyba kreipėsi į pareiškėjus Raštu nurodydama, kad leidimas kirsti mišką bus išduotas miškininkui specialistui pataisius biržės ribas brėžinyje ir natūroje.
9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai 2020 m. sausio 31 d., atsižvelgdami į Tarnybos Raštą, pateikė Tarnybai patikslintus dokumentus, reikalingus miškui kirsti, t. y. miškininko specialisto R. V. parengtą biržių atrėžimo brėžinį plynai kirsti 1,2 ha miško Žemės sklype. Tarnyba 2020 m. vasario 7 d. pareiškėjams išdavė leidimą plynai kirsti 1,2 ha miško Žemės sklype.
10. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba Raštu tik pasiūlė pareiškėjams patikslinti miškininko specialisto P. P. parengtą biržių atrėžimo brėžinį plynai kirsti 1,3 ha miško plotą pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype kaip prieštaraujantį teisės aktams, nes Miško kirtimų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79, (toliau – ir Taisyklės) 46 punkte nustatyta, kad paruošiant biržę miškui kirsti vadovaujamasi Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-577, biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentuose nurodomi kirtaviečių valymo, miško atkūrimo būdai, saugotino pomiškio, želdinių ar jaunuolyno, sėklinių ar kitų nekirstinų medžių kiekis. Biržės brėžinyje pažymimos saugomų augalų radavietės, nekirstinos sklypo dalys ar medžių grupės, taip pat 0,1 ha ir didesni saugotino pomiškio ir jaunuolynų grupės ar perspektyvūs želdiniai.
11. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 766, 7, 11 ir 36 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 766 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro reorganizavimo ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų patvirtinimo“ 1.3 punktu, nurodė, kad vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbias teritorijas, nustatymas – tai ilgalaikis, ne vienus metus trunkantis, procesas, todėl ūkinės veiklos neribojimas vietovėse, kurios jau šiuo metu atitinka gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, nors šiuo metu formaliai dar ir nėra Europos Komisijos sprendimo ir (ar) atitinkančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), kaip tiesiogiai taikomo teisės akto, 54 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjų D. Z. ir G. Z. skundą atmetė.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Pareiškėjų atstovas 2020 m. sausio 10 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą išduoti leidimą plynai kirsti 1,3 ha miško plotą Žemės sklype, pateikdamas 2014 m. spalio 9 d. miškininko specialisto P. P. parengtą biržių atrėžimo brėžinį. Tarnyba, susipažinusi su pareiškėjų 2020 m. sausio 10 d. prašymu ir Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenimis, nustatė, kad į pareiškėjų pateiktą 2014 m. spalio 9 d. miškininko specialisto P. P. parengtą biržių atrėžimo brėžinį, kuris parengtas plynai kirsti 1,3 ha miško, įtraukta sklypo dalis, kurioje pagal Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis yra Europos Bendrijos svarbos miško buveinė, todėl 2020 m. sausio 17 d. raštu Nr. S-7K-04-3 kreipėsi į pareiškėjus nurodydama, kad leidimas kirsti mišką bus išduotas miškininkui specialistui pataisius biržės ribas brėžinyje ir natūroje.
14. Teismas nurodė, kad pareiškėjai 2020 m. sausio 31 d. pateikė patikslintus dokumentus, reikalingus miškui kirsti, t. y. miškininko specialisto R. V. parengtą biržių atrėžimo brėžinį plynai kirsti 1,2 ha miško pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype. Tarnyba 2020 m. vasario 7 d. pareiškėjams išdavė leidimą kirsti plynai 1,2 ha miško Žemės sklype, kurio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Tarnyba iš pareiškėjų nuo 2020 m. sausio 10 d. iki 2020 m. sausio 31 d. yra gavusi dvejus biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentus: 2020 m. sausio 10 d. miškininko specialisto P. P. parengtą biržių atrėžimo brėžinį plynai kirsti 1,3 ha miško plotą Žemės sklype; ir 2020 m. sausio 31 d. miškininko specialisto R. V. parengtą biržių atrėžimo brėžinį plynai kirsti 1,2 ha miško Žemės sklype.
15. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas Raštu pasiūlė pareiškėjams patikslinti miškininko specialisto P. P. parengtą biržių atrėžimo brėžinį plynai kirsti 1,3 ha miško plotą Žemės sklype kaip prieštaraujantį teisės aktams, nes Taisyklių 46 punkte nustatyta, kad paruošiant biržę miškui kirsti vadovaujamasi Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-577, biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentuose nurodomi kirtaviečių valymo, miško atkūrimo būdai, saugotino pomiškio, želdinių ar jaunuolyno, sėklinių ar kitų nekirstinų medžių kiekis. Biržės brėžinyje pažymimos saugomų augalų radavietės, nekirstinos sklypo dalys ar medžių grupės, taip pat 0,1 ha ir didesni saugotino pomiškio ir jaunuolynų grupės ar perspektyvūs želdiniai.
16. Teismas aptarė Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 1 ir 3 dalių, 32 straipsnio 9 dalies, 241 straipsnio 8, 9 ir 13 dalių, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 766, 1.3, 7, 36 punktų, Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276, nuostatas, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtinto Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, 8 priedą ir Saugomų teritorijų valstybės kadastro 2019 m. rugsėjo 27 d. duomenis, į Žemės sklypą patenka dalis Europos Bendrijos svarbos miško buveinės „9010 Vakarų taiga“.
17. Teismas, vadovaudamasis Leidimų kirsti mišką išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-1055, 8 punktu, nurodė, kad leidimo kirsti mišką išdavimo pagrindu yra biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentai, o ne raštu surašytas ar žodžiu pareikštas miško savininko prašymas.
18. Teismas, aptardamas Biržių atrėžimo ir įvertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-577, 28 ir 50 punktus, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799, 30 ir 32.1 punktus, nurodė, kad parengti dokumentus miško kirtimui reikalingos specialiosios žinios, todėl Tarnyba Raštu pasiūlė pareiškėjams kreiptis į miškininką specialistą, kuris patikslintų reikalingus dokumentus miško kirtimui pagal teisės aktų reikalavimus, o ne priėmė sprendimą, kaip nurodo pareiškėjai, kuriuo nusprendė neišduoti leidimo kirsti mišką 0,1 ha plote, nes nebuvo pateikti jokie miško kirtimui reikalingi dokumentai ar kokie nors prašymai leisti kirsti 0,1 ha ploto mišką.
19. Teismas nurodė, kad Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenys įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyti, todėl atsakovas privalėjo ir privalo vadovautis šiais duomenimis. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai kadastro duomenų neginčija, be to, pareiškėjai Tarnybai nėra pateikę biržių atrėžimo ir įvertinimo dokumentų, kurie numatytų galimybę kirsti 0,1 ha miško. Teismo vertinimu, pareiškėjų prašymas panaikinti skundžiamo Rašto dalį, kuria Tarnyba nusprendė neišduoti leidimo kirsti mišką 0,1 ha plote, nepagrįstas, todėl ir priimti sprendimą išduoti ar neišduoti leidimą kirsti 0,1 ha miško, nėra pagrindo.
20. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentus, susijusius su Rašto neatitikimu VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nurodė, kad Rašte aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir argumentuotai, aiškiai pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi priimdamas administracinį aktą, motyvai išdėstyti aiškiai ir logiškai, todėl ginčijamas administracinis aktas atitinka VAĮ reikalavimus. Teismas nurodė, kad pareiškėjai aiškiai suprato ginčijamo akto reikalavimus ir pateikė patikslintą prašymą dėl 1,2 ha miško kirtimo ir gavo leidimą. Teismas pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Tarnybą išduoti leidimą kirsti mišką 0,1 ha plote laikė išvestiniu iš pirmojo reikalavimo, todėl, netenkinęs reikalavimo dėl administracinio akto dalies panaikinimo, netenkino ir reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
21. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad prašymas išduoti leidimą kirsti 0,1 ha miško Tarnybai nėra pateiktas, o norint gauti leidimą kirsti mišką, reikalinga pateikti minėtuose teisės aktuose nustatytus dokumentus, kurių pareiškėjai nėra pateikę. Pareiškėjams pateikus prašymą dėl 0,1 ha miško iškirtimo ir visus reikalingus dokumentus, atsakovas turėtų nagrinėti pareiškėjų prašymą kaip naują ir dėl to priimti sprendimą, taigi pareiškėjų teisė kreiptis į Tarnybą su prašymu nėra ribojama.
III.
22. Pareiškėjai D. Z. ir G. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
23. Pareiškėjai nurodo, kad skundė Tarnybos Raštą, kuriuo atsakovas nederino vidinės miškotvarkos projekto, nes ginčo Žemės sklype yra buveinė „9010 Vakarų taiga“, kurioje negalimi miško kirtimai. Skunde teismui buvo akcentuojama, kad buveinės (taip pat ir „9010 Vakarų taiga“) yra įteisintos įrašant jas į Buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-317, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Teismas nurodė, kad Žemės sklypas nebuvo įtrauktas į minėtą Buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą, tačiau nepaisydamas to, pažymėjo, kad pagal aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtintą Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai, Žemės sklype yra saugoma buveinė „9010 Vakarų taiga“, kurios ribos patvirtintos minėto sąrašo 8 priede. Teismas vertino, kad Žemės sklype yra inventorizuota Europos Sąjungos miško buveinė „9010 Vakarų taiga“, todėl šioje valdoje negali būti suprojektuotas plynas kirtimas. Teismo pacituotose teisės normose kalbama apie buveinių apsaugai svarbias teritorijas, kurios įteisinamos įrašant jas į Buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. D1-317, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Teismas minėtas teisės normas taikė ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtintoms vietovėms, remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalimi, tačiau, pareiškėjų teigimu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta.
24. Pareiškėjai akcentuoja, kad Tarnyba Rašto Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalimi negrindė, todėl teismo proceso metu atsakovo nurodyti Rašto priėmimo motyvai neturi būti vertinami. Kadangi Tarnyba Rašto minėta teisės norma negrindė, teismas turėjo atsakovo Raštą pripažinti neatitinkančiu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo, o šiuo atveju teismas už Tarnybą pagrindė Raštą Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalimi.
25. Pareiškėjų teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalimi ir dėl to, kad į šią teisės normą yra netinkamai perkelta 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB Dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (toliau – Direktyva 92/43/EEB), 4 straipsnio 5 dalis. Direktyvos 92/43/EEB6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys (ir jas perkeliančios Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9, 10 ir 11 dalys) turi būti taikomos tada, kai Europos Komisija teritoriją įrašo į atitinkamą sąrašą, o ne tada, kai vietovę Vyriausybės įgaliota institucija įrašo į vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą. Atitinkamai negali būti taikomos ir Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9 ir 15 dalys bei Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai, kadangi pastarąsias teisės normas teismas pritaikė būtent minėtos Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalies pagrindu. Teisinėje valstybėje turi būti paisoma teisėtumo reikalavimo, o su šiuo reikalavimu akivaizdžiai nesuderinamas netinkamas Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 5 dalies perkėlimas. Valstybė narė gali imtis priemonių apsaugoti atitinkamas teritorijas, kai pasiūlo jas identifikuoti kaip Bendrijos svarbos teritorijas, tačiau teisinėje valstybėje tokios priemonės turi būti teisėtos – tokiomis priemonėmis negali tapti netinkamai perkelta Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 5 dalis.
26. Pareiškėjai teigia, kad Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 5 dalis neturi jiems tiesioginio veikimo. Be to, tiesioginiu direktyvų veikimu ginčo santykiuose gali remtis tik subjektas, esantis vertikaliame santykyje prieš valstybę, bet ne atvirkščiai, t. y. teoriškai pareiškėjai galėtų tiesiogiai vadovautis direktyva, bet ne atsakovas. Šiuo atveju pareiškėjai nesiekia Direktyvos 92/43/EEB nuostatų tiesioginio veikimo ir tiesioginiu šios direktyvos veikimu šio ginčo santykiuose nesiremia. Lietuvos valstybė privalėjo tinkamai atlikti savo pareigas ir į nacionalinę teisę teisingai perkelti Direktyvą 92/43/EEB, o tai šiuo atveju nebuvo padaryta. Pareiškėjai nurodo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse nustatyti apsaugos reikalavimai vietovėms pradedami taikyti, kai jas Vyriausybės įgaliota institucija įrašo į vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, tačiau nei vienoje iš išvardytų straipsnio dalių nėra įtvirtinto apribojimo ar draudimo, kuris buvo pritaikytas pareiškėjų nuosavybei.
27. Pareiškėjai nurodo, kad teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, išsakytų teismo posėdyje, jog Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 10 straipsnis nustato atvejus, nuo kada pradeda galioti teisės akte numatyti apribojimai: pirmas – kai sklypas suformuotas, antras – kai sklypas nesuformuotas. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (jo daliai) taikomos nuo žymos apie nustatytas šiame įstatyme nurodytas teritorijas žemės sklypo registro įraše padarymo dienos. To paties straipsnio 3 dalis ir jos 5 punktas numato atvejį, kad apribojimai gali būti taikomi patvirtinus schemą, bet tik tuo atveju jei sklypas nesuformuotas. Šiuo atveju Žemės sklypas yra registruotas Nekilnojamojo turto kadastre. Atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad apribojimus kildina iš Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 21 punkto, tačiau nei viename iš nurodytų Nekilnojamojo turto registre įregistruotų apribojimų nėra apribojimo vykdyti plynus kirtimus. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo V skyriaus aštunto skirsnio (kuriuo remiasi atsakovas) Nekilnojamojo turto registro išraše nėra, todėl ir taikyti jo nėra pagrindo. Atsakovas negalėjo paaiškinti, kodėl šis apribojimas nebuvo įrašytas į Nekilnojamojo turto registrą. Teismas sprendime neargumentavo, kodėl reikėtų taikyti apribojimus, kurie neįrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, kai įstatymas numato jų taikymą tik po įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą.
28. Pareiškėjai teigia, kad teismas neįvertino, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtinto Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, patvirtintos preliminarios ribos, kurios nustatomos pagal pridedamą planą. Šis planas nebuvo rengiamas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme numatytas procedūras (įskaitant viešinimą ir supažindinimą su žemės savininkais), o buvo rengiamas Aplinkos ministerijos užsakymu su tikslu jį pateikti Europos Komisijai. Rengimo metu nebuvo teisės aktų, kurie būtų numatę, kad tokio plano su preliminariomis ribomis patvirtinimas (neinformuojant savininkų) galės iš esmės apriboti nuosavybės teisę.
29. Pareiškėjų vertinimu, teismas, darydamas išvadą, kad Žemės sklype plynas kirtimas negalimas, neatkreipė dėmesio į tai, jog šiuo atveju buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Pareiškėjai paaiškina, kad įsigyjant Žemės sklypą, jiems buvo žinomos Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 12 dalies nuostatos (dėl specialiųjų sąlygų galiojimo tik jas įrašius į Nekilnojamojo turto registrą), kurios vėliau buvo perkeltos į Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, taip pat jie susipažino su Nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriame nebuvo nurodyti atsakovo nurodomi apribojimai. Valstybė, norėdama teisėtai apriboti nuosavybės teisę, turėjo viešai apsvarstyti rengiamus planus, supažindinti su jais žemės savininkus bei tinkamai apribojimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjų nuomone, preliminarių ribų nustatymas pirminiuose dokumentuose (2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtintuose prieduose) yra visiškai netinkama medžiaga valstybės įmonei Registrų centrui registruoti bet kokius apribojimus dėl netikslių brėžinių. Todėl buveinė (šiai dienai nei viena Lietuvoje) nėra registruota Nekilnojamojo turto kadastre. Preliminarios ribos buvo įrašytos į Saugomų teritorijų valstybės kadastrą. Teismas klaidingai vertino šio kadastro duomenų privalomumą. Joks įstatymas nenumato, kad Saugomų teritorijų kadastre esantys apribojimai pradedami taikyti nuo jų įrašymo į šį kadastrą. Priešingai, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 10 straipsnis (2 dalis) apribojimų taikymą sieja su kitu kadastru. Saugomų teritorijų kadastre nubrėžtos buveinių preliminarios ribos yra tokio mastelio, kad pritaikyti jas konkrečiam sklypui būtų itin sunku dėl detalumo nebuvimo. Tokia schema taip pat netinkama ir Nekilnojamojo turto registrui.
30. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Konvencijos nuostatomis, teigia, kad šiuo atveju Tarnyba Rašte nepritarė ūkinės veiklos vykdymui Žemės sklype. Toks Tarnybos sprendimas laikytinas kišimusi į teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme. Šiuo atveju Lietuvos valstybė teisėtumo reikalavimų akivaizdžiai nesilaikė, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą ir panaikinti teismo sprendimą. Net jei hipotetiškai laikyti, kad šiuo atveju teisėtumo reikalavimo buvo laikytasi, tai vis dėlto būtų pagrindas konstatuoti, jog buvo nesilaikyta proporcingumo reikalavimo. Pareiškėjai Žemės sklypą įsigijo 2013 m. vasario 22 d. (sutartis Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2013 m. kovo 4 d.), kai jame nebuvo nustatyta, jog Žemės sklype yra buveinė „9010 Vakarų taiga“. Net jei Žemės sklype ir būtų nurodyta buveinė „9010 Vakarų taiga“, tai nereiškia, kad tokia situacija spręstina būtent ribojant teisę netrukdomai naudotis nuosavybe – turi būti siekiama interesų pusiausvyros. Teismas neįvertino, kad Žemės sklypas yra miško žemė, kurios tik maža dalis (0,1 ha) patenka į tariamas buveines „9010 Vakarų taiga“, taip pat neįvertino buveinės ploto (vos 0,1 ha) šio ginčo Žemės sklype viso buveinių „9010 Vakarų taiga“ užimamo Lietuvos teritorijos ploto atžvilgiu ir pan. Šios aplinkybės patvirtina, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta interesų pusiausvyra, nesilaikyta proporcingumo principo, todėl yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos pažeidimą.
31. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog skundžiamas Raštas atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kadangi jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis. Visi viešojo administravimo subjekto sprendimo motyvai turi būti pateikti pačiame viešojo administravimo subjekto priimtame sprendime.
32. Pareiškėjai teigia, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra iš esmės pažodžiui nukopijuota nuo atsakovo atsiliepimo į skundą, o tai rodo, kad teismas savarankiško tyrimo neatliko ir savarankiškai bylos neišnagrinėjo, į pareiškėjų skundo argumentus neatsakė, todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas.
33. Pareiškėjai nurodo, kad nesutinka ir su teismo vertinimu, kad Tarnyba Raštu pasiūlė kreiptis į miškininką specialistą, kuris patikslintų reikalingus dokumentus miško kirtimui pagal teisės aktų reikalavimus, o ne priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti leidimo kirsti mišką 0,1 ha plote, nes nebuvo pateikti jokie miško kirtimui reikalingi dokumentai ar kokie nors prašymai leisti kirsti 0,1 ha ploto mišką. Pareiškėjai buvo pateikę dokumentus kirsti mišką 1,3 ha plote, kuris apėmė ir minėtą 0,1 ha, o neišduodamas leidimo kirsti mišką 1,3 ha plote, atsakovas tuo pačiu neišdavė ir leidimo kirsti mišką 0,1 ha plote. Priešingai nei teigia teismas, Tarnyba Rašte nesiūlė kreiptis į miškininką specialistą, o priėmė valinį, pareiškėjų teises ribojantį sprendimą – nurodė, kad leidimas kirsti mišką nebus išduodamas, ir jis bus išduotas tik pašalinus iš dokumentų buveinę, kuri yra tame 0,1 ha plote. Toks atsakovo sprendimas nepagrįstas, todėl buvo pagrindas jį skųsti. Teismo sprendimas prieštaringas – viena vertus, teismas teigia, kad atsakovas nėra gavęs prašymo dėl leidimo kirsti 0,1 ha miško, kita vertus – dėsto argumentus, kodėl šis miškas negali būti kertamas.
34. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
35. Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su teismo sprendime nurodytais motyvais bei ginčo pagrindo teisiniu kvalifikavimu, teigia, jog pagal jam (atsakovui) priskirtas funkcijas, jis nėra atsakingas už saugomų teritorijų Lietuvos Respublikoje steigimą, jų registravimą bei įtraukimą į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastrą ar šio valstybės kadastro duomenų bet kokį keitimą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 766 patvirtintų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro reorganizavimo ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų 1.3 punktą, iki Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų kadastro reorganizavimo visi jame įregistruoti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjams priklauso Žemės sklypas, patenkantis į Aukštaitijos nacionalinio parko Knyčio botaninio-zoologinio draustinio teritoriją. Pagal Saugomų teritorijų valstybės kadastro 2019 m. rugsėjo 27 d. duomenis, į Žemės sklypą patenka dalis Europos Bendrijos svarbos miško buveinės „9010 Vakarų taiga“. Šie Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenys įstatymo nustatyta tvarka nebuvo ir nėra nuginčyti, todėl Tarnyba privalėjo jais vadovautis. Pareiškėjai šioje administracinėje byloje Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenų neginčija. Tarnyba nagrinėdama pareiškėjų prašymus išduoti leidimus kirsti mišką privalo vadovautis visų viešų Lietuvos Respublikos valstybės kadastrų, taip pat ir Saugomų teritorijų valstybės kadastro, duomenimis.
36. Atsakovas paaiškina, kad jis, išnagrinėjęs pareiškėjų atstovo 2020 m. sausio 10 d. prašymą ir patikrinęs Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis nustatė, kad į pareiškėjų pateiktą miškininko specialisto P. P. parengtą biržių atrėžimo brėžinį, kuris parengtas plynai kirsti 1,3 ha miško, įtraukta sklypo dalis, kurioje pagal Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis yra Europos Bendrijos svarbos miško buveinė. Tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 21 punkto a papunktyje nustatytas draudimas vykdyti plynuosius ir atvejinius pagrindinius miško kirtimus sklypuose arba jų dalyse, kuriuose auga Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės esančios gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose ir vadovaudamasi Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 27 punktu, kreipėsi į pareiškėjus su Raštu, nurodydama, kad leidimas kirsti mišką bus išduotas miškininkui specialistui pataisius biržės ribas brėžinyje ir natūroje.
37. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Direktyva 92/43/EEB, nurodo, kad jokia Europos Sąjungos direktyva, o tuo labiau Direktyva 92/43/EEB, nedraudžia (nepanaikina teisės) Europos Sąjungos valstybėms narėms, taip pat ir Lietuvos Respublikai, savo nacionaliniais teisės aktais reguliuoti aplinkos apsaugą, nustatyti valstybės saugomas teritorijas, jas steigti, keisti jų ribas bei statusą, nustatyti jų apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, reglamentuoti veiklą jose. Europos Sąjungos direktyvos tik sukuria papildomas pareigas Europos Sąjungos valstybėms narėms perkelti direktyvas į savo nacionalinius teisės aktus ir užtikrinti direktyvose nustatytų tikslų pasiekimą. Nors Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teritoriją įtraukus į 2 dalies trečiojoje pastraipoje minimą sąrašą, jai pradedamos taikyti 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys, tačiau Direktyvos 92/43/EEB 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad konsultacijų metu ir laukiant Tarybos sprendimo, nagrinėjamai teritorijai galioja 6 straipsnio 2 dalis, o tai reiškia, jog net ir neperkėlus direktyvos į nacionalinius teisės aktus, bet kuris asmuo galėtų bet kurios valstybės narės reikalauti, kad būtų laikomasi Direktyvos 92/43/EEB 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų dar net ir neįtraukus saugomos teritorijos į Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 2 dalies trečiojoje pastraipoje minimą sąrašą, t. y. Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą. Direktyva 92/43/EEB į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą pirmą kartą buvo perkelta 2010 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 1, 2, 4, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 241 straipsniu ir priedu įstatymu Nr. XI-935, kuris įsigaliojo 2010 m. gruodžio 1 d. Sistemiškai aiškinant Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 patvirtintuose Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose įtvirtinti bendrieji Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir gyvūnų ar augalų rūšių apsaugos ir tvarkymo reikalavimai teritorijai taikomi nuo jos įrašymo į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu tvirtinamą sąrašą.
38. Atsakovas teigia, kad vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbias teritorijas, nustatymas – tai ilgalaikis, ne vienus metus trunkantis, procesas, todėl ūkinės veiklos neribojimas vietovėse, kurios jau šiuo metu atitinka gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, nors šiuo metu formaliai dar ir nėra Europos Komisijos sprendimo ir (ar) atitinkančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo, prieštarautų Konstitucijos 54 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
39. Bylos esminis dalykas – atsakovo Valstybinės miškų tarnybos 2020 m. sausio 17 d. rašto Nr. S-7K-04-3 dalies, kuria pareiškėjams D. Z. ir G. Z. neišduotas leidimas kirsti mišką, esantį 0,1 ha plote pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ((duomenys neskelbtini)), pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjai taip pat yra pareiškę reikalavimą įpareigoti Tarnybą pareiškėjų atstovo 2020 m. sausio 10 d. prašymo dalį dėl leidimo kirsti mišką 0,1 ha plote išdavimo (kurios atsakovas nepatenkino dėl tariamo 0,1 ha ploto patekimo į Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę „9010 Vakarų taiga“) išnagrinėti iš naujo.
40. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų skundo reikalavimų, nes nustatė, kad Tarnyba Rašte pagrįstai ir teisėtai nurodė, jog Žemės sklypo dalis (0,1 ha), kurioje pareiškėjai pageidavo vykdyti plynąjį miško kirtimą, patenka į Europos Bendrijos svarbos miško natūralią buveinę (buveinės tipas „9010 Vakarų taiga“), Raštas atitinka Viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
41. Byloje nustatyta, kad Žemės sklypui nuo 2000 m. sausio 2 d. taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, įregistruotos Nekilnojamojo turto registre: Valstybinių parkų ar valstybinių draustinių buferinės apsaugos zonos (plotas – 11,50 ha); valstybiniai parkai (plotas – 19,93 ha); pelkės ir šaltinynai (plotas – 0,50 ha); paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos (plotas – 19,70 ha); paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos zonos (plotas – 19,70 ha) ir miško žemė (plotas – 19,43 ha). Įregistravimo pagrindas – Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 3D-711. Pagal Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis, kurie teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčyti ir šioje byloje neginčijami, Žemės sklypas patenka į Aukštaitijos nacionalinio parko Knyčio botaninio-zoologinio draustinio teritoriją, o dalis Žemės sklypo taip pat patenka į Europos Bendrijos svarbos miško buveinę „9010 Vakarų taiga“.
42. Pareiškėjų atstovas 2020 m. sausio 10 d. su prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas išduoti leidimą kirsti mišką 7 sklype, kvartalo Nr. 452, plotas – 1,3 ha. Tarnyba Rašte nurodė, kad pagal pateiktą 2014 m. spalio 9 d. miškininko specialisto P. P. parengtą biržių atrėžimo brėžinį, kuris parengtas plynai kirsti 1,3 ha miško, įtraukta sklypo dalis, kurioje pagal Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenis yra Europos Bendrijos svarbos miško buveinė (buveinės tipas – „9010 Vakarų taiga“, nustatymo data – 2013 m. rugpjūčio 18 d.). Tarnyba taip pat nurodė, kad pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 21 punkto a papunktį, Europos Bendrijos svarbos natūraliose buveinėse, esančiuose gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, nuo 2020 m. sausio 1 d. draudžiami plynieji ir atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai. Tarnyba nurodė, kad leidimas kirsti mišką bus išduotas miškininkui specialistui pataisius biržės ribas brėžinyje ir natūroje (atribojus Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę).
43. Iš šioje byloje pareiškėjų skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindas) ir suformuluotų skundo reikalavimų (skundo dalykas) matyti, kad pareiškėjai nesutinka su Tarnybos Rašto dalimi, kuria iš esmės atsisakyta išduoti leidimą kirsti mišką 0,1 ha plote, kuris patenka į Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę, todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti ir nustatyti aplinkybes, susijusias su atsakovo atsisakymu išduoti leidimą kirsti mišką 0,1 ha plote, kuris patenka į Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę.
44. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį nustatyta, kad pareiškėjų apeliacinio skundo motyvai, susiję su pareiškėjų argumentų neišnagrinėjimu, sprendimo nemotyvuotumu, yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjų pareikštu esminiu skundo reikalavimu Tarnybai, įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti ginčijamą Rašto dalį, taip pat buvo išnagrinėti ir įvertinti atsakovo atsikirtimai į skundą, kurie pripažinti pagrįstais (ir jais pagrindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas), t. y. sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliu – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.
45. Pabrėžtina, kad tai, jog, pareiškėjų manymu, pirmosios instancijos teismo motyvai yra neišsamūs, netinkami, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.
46. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). Tačiau kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Mazahir Jafarov prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 39331/09).
47. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendime yra pateiktas aiškus ir konkretus atsakymas į pareiškėjų argumentus, kuriais remiantis skunde buvo teigiama, kad jiems nepagrįstai atsisakyta išduoti leidimą kirsti mišką 0,1 ha plote dėl to, jog šis plotas patenka į Europos Bendrijos svarbos miško buveinę „9010 Vakarų taiga“.
48. Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjai nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jų skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.
49. Apibendrinant konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl to, kad jis yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 d.) ar kad neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.
50. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio, reglamentuojančio „Natura 2000“ tinklo sudarymą ir „Natura 2000“ tinklo teritorijų apsaugą, 1 dalis nustato, jog buveinių apsaugai svarbios teritorijos nustatomos vietovėse, kuriose yra Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir Europos bendrijos svarbos rūšių buveinės. Teritorijos atrenkamos šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka atsižvelgiant į tai, kokią Lietuvos Respublikos teritorijos dalį užima Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir rūšių, kurioms išsaugoti reikia nustatyti buveinių apsaugai svarbias teritorijas, buveinės. Buveinių ir paukščių apsaugai svarbias teritorijas nustato Vyriausybės įgaliota institucija pagal Vyriausybės nustatytą tvarką (Saugomų teritorijų įstatymo 241 str. 5 d.). Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9 dalį, Vyriausybės įgaliotos institucijos imasi priemonių, kad buveinių apsaugai svarbiose teritorijose būtų išvengta natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo ir rūšių, kurių apsaugai buvo nustatytos buveinių apsaugai svarbios teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas, norint palaikyti ar atkurti palankią Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių, augalų ir gyvūnų rūšių apsaugos būklę.
51. Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 9, 10 ir 11 dalyse nustatyti apsaugos reikalavimai vietovėms pradedami taikyti, kai jas Vyriausybės įgaliota institucija įrašo į vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą. Šio straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodytu atveju, kai Vyriausybės įgaliota institucija konsultuojasi su Europos Komisija, kol bus priimtas sprendimas dėl vietovės priskyrimo Europos bendrijos svarbos teritorijoms, teritorijai taikomi šio straipsnio 9 dalyje numatyti apsaugos reikalavimai. Taip pat pažymėtina, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 15 dalį, šio straipsnio 5 dalyje nurodytų sprendimų priėmimo ir 8 ir 9 dalyse nustatytų apsaugos reikalavimų įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti Bendrieji buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatai.
52. Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad saugomų teritorijų apsaugai ir racionaliam tvarkymui organizuoti yra tvarkomas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastras (duomenų sistema), kurio valdytojas yra Aplinkos ministerija ir kuriame registruojami rezervatai, draustiniai, gamtos paveldo objektai, valstybiniai parkai, pajūrio juosta, biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijos, atkuriamieji ir genetiniai sklypai, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų funkcinio prioriteto zonos, valstybinių rezervatų, valstybinių draustinių, gamtos paveldo objektų, valstybinių parkų, biosferos rezervatų buferinės apsaugos zonos, taip pat tinklo „Natura 2000“ teritorijos. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre (duomenų sistemoje) kaupiami ir saugomi, sisteminami, apdorojami duomenys apie nurodytas teritorijas ir jose saugomas gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes.
53. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 766, 7 punkte nurodyta, kad šio kadastro tvarkytojas yra Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, o ne šios bylos atsakovas.
54. Saugomų teritorijų valstybės kadastre registruojami objektai, nurodyti Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (11 punktas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 766 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro reorganizavimo ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų patvirtinimo“ 1.3 punkte nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų kadastro reorganizavimo visi jame įregistruoti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
55. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtintą Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, skirtą pateikti Europos Komisijai, 8 priedą ir Saugomų teritorijų valstybės kadastro 2019 m. rugsėjo 27 d. duomenis, kurie nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, į pareiškėjams nuosavybės teise priklausantį miškų ūkio paskirties Žemės sklypą patenka dalis Europos Bendrijos svarbos miško buveinės „9010 Vakarų taiga“, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Tarnyba privalėjo jais vadovautis.
56. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenų privalomumą. Aplinkybė, kad duomenys neįrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, nesudaro pagrindo nesivadovauti Saugomų teritorijų valstybės kadastro duomenimis ir netaikyti teisės aktuose saugomai teritorijai nustatytų apsaugos reikalavimų.
57. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl Rašte nurodyto atsisakymo išduoti pareiškėjams leidimą kirsti mišką jų nurodytame sklype pagrindo, nurodo, kad Tarnyba Raštą pagrįstai grindė Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 69 straipsnio 21 punkto a papunkčiu.
58. Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo, nustatančio specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, nurodančio teritorijas, kuriose šios sąlygos turi būti taikomos, reglamentuojančio šių teritorijų nustatymą ir nustatančio šiame procese dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas, sudarančio teisines prielaidas šiame įstatyme nurodytas teritorijas centralizuotai registruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, kurio tikslas – užtikrinti visuomenės sveikatos saugą, šiame įstatyme nurodytų objektų ar veiklos apsaugą nuo neigiamų veiksnių ar poveikio, valstybės saugumą, aplinkos ir viešojo intereso apsaugą šiame įstatyme nurodytose teritorijose, 69 straipsnio 21 punkto a papunktyje nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama vykdyti plynuosius ir atvejinius pagrindinius miško kirtimus sklypuose arba jų dalyse, kuriuose auga Europos Bendrijos svarbos natūralios buveinės arba saugomos augalų bendrijos, įrašytos į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą Augalų bendrijų raudonosios knygos sąrašą. Taigi paminėtos įstatymo nuostatos įtvirtina draudimą vykdyti plynuosius ir atvejinius miško kirtimus, ko 2020 m. sausio 10 d. Tarnybai pateiktame prašyme prašė pareiškėjai.
59. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Tarnyba Rašto negrindė Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis, savaime nereiškia, kad Raštas yra nepagrįstas ar nemotyvuotas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
60. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.
61. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).
62. Nagrinėjamu atveju Tarnybos Rašte aiškiai nurodyta, dėl kokių konkrečių aplinkybių pareiškėjai negali kirsti miško 0,1 ha plote, pareiškėjų nurodomi argumentai dėl Rašto neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui neužkirto kelio pareiškėjams kreiptis į teismą ir išsamiai pristatyti nesutikimo su Raštu argumentus.
63. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjai, gavę Tarnybos Raštą, 2020 m. sausio 30 d. raštu kreipėsi į Tarnybą, nurodydami, kad nesutinka su Rašto sprendimu neišduoti leidimo kirsti mišką dėl to, dalis dalis sklypo patenka į Europos Bendrijos svarbos natūralią buveinę.
64. Pasisakydama dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su netinkamu Direktyvos 92/43/EEB įgyvendinimu, t. y. jog Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalyje netinkamai perkelta Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 5 dalis, teisėjų kolegija pažymi, kad Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalies nuostatos savo esme yra dėl priemonės, kurios taikomos iki procedūros dėl teritorijos įtraukimo į Europos Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą pabaigos (išskirtiniais atvejais, kai Komisija nustato, kad Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 1 dalyje minimame sąraše nėra paminėta teritorija, kurioje aptinkamas prioritetinis natūralių buveinių tipas ar prioritetinė rūšis, kuri, remiantis atitinkama ir patikima moksline informacija, yra svarbi to prioritetinio natūralių buveinių tipo palaikymui arba prioritetinės rūšies išlikimui, pradedamos dvišalės Komisijos ir atitinkamos valstybės narės konsultacijos, kad būtų galima palyginti abiejų šalių naudojamus mokslinių tyrimų duomenis, o Konsultacijų metu ir laukiant Tarybos sprendimo, nagrinėjamai teritorijai galioja 6 straipsnio 2 dalis (Direktyvos 92/43/EEB 5 straipsnio 1 ir 4 dalys)), o Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 5 dalis nustato, nuo kada jos 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse numatytos priemonės taikomos teritorijai, įtrauktai į Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą. Direktyva 92/43/EEB valstybėms narėms nenustato įpareigojimų dėl priemonių, kurių pastarosios imasi iki teritorijos įtraukimo į Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą (ne Direktyvos 92/43/EEB 5 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytu atveju), o pagrįstų argumentų, kodėl tokių priemonių nustatymas galėtų būti vertinamas kaip netinkamas Direktyvos 92/43/EEB įgyvendinimas, nėra: nesant tokios priemonės, tokioje, kaip ir nagrinėjamo ginčo atveju, situacijoje (nedraudžiant plyno kirtimo iki teritorijos įtraukimo į Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą), Direktyvos 92/43/EEB tikslai nebūtų pasiekti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1559-624/2021).
65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo ribas, neturi pagrindo sutikti ir su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kiek tai susiję su specialiųjų naudojimo sąlygų taikymu, kai jos nėra įrašytos į Nekilnojamojo turto registrą, bei galimų procedūrinių tokių apribojimų nustatymo pažeidimu.
66. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjų atstovo prašymą, privalėjo nagrinėti ir vertinti, ar pareiškėjų siekiama vykdyti veikla (plynas miško kirtimas) neprieštarauja, inter alia (be kita ko), saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Dėl to nepripažintini pagrįstais pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad vien dėl to, jog Nekilnojamojo registre nėra registruotos specialiosios sąlygos, atsakovas neprivalėjo vadovautis neįregistruotomis specialiosiomis sąlygomis.
67. Šiuo atveju iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas yra valstybinių parkų teritorijoje, o tokio turinio apribojimo buvimas, atsižvelgiant į Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalį, kurioje nustatyta, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų, yra pakankamas pagrindas reikalauti jų laikytis, taip pat atmesti pareiškėjų teiginius dėl nuosavybės teisės, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo. Be to aplinkybė, kad konkretizuoti apribojimai nebuvo įrašyti Nekilnojamojo turto registre, tačiau įrašyti Saugomų teritorijų valstybės kadastre, nereiškia, jog jie negalioja ar jais neturi būti vadovaujamasi. Apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas dokumente negali ir neturi būti traktuojamas kaip apribojimų negaliojimas (ar nebuvimas) konkrečioje vietoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2212-520/2018; kt.).
68. Žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad privačios žemės valdymą ir naudojimą bei disponavimą šia žeme reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Taigi atitinkami žemės naudojimo apribojimai gali būti nustatomi ne tik Žemės įstatymu, bet ir kitais įstatymais. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalis nustato, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, <...> toms teritorijoms nustatytų veiklos apribojimų ir reikalavimų.
69. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniai sprendimai dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nurodymo viešame registre nėra tie aktai, kurių pagrindu yra nustatomos specialiosios žemės sklypų naudojimo sąlygos ir tokiu aspektu neturi būti vertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1995-492/2015; 2019 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2212-520/2018; kt.). Pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jeigu tam tikra teritorija priklauso saugomai teritorijai, ji turi būti tvarkoma, atsižvelgiant į saugomos teritorijos tvarkymui teisės aktais keliamus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2051/2012; 2017 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-682-492/2017; kt.).
70. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Žemės, miškų ir vandens telkinių tinkamas, racionalus naudojimas ir apsauga – Konstitucijos ginamas viešasis interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Pažymėtina ir tai, kad, turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms, įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. nutarimas); toks specialusis teisinis režimas suponuoja inter alia (be kita ko) ūkinės ir kitokios veiklos tose vietovėse, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan., specialiąsias sąlygas, įvairius ribojimus ir draudimus; tie ribojimai ir draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).
71. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo sutikti su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiais dėl proporcingumo ir interesų pusiausvyros principų pažeidimo, kiek tai susiję su miško ploto dydžiu, kuriam Tarnyba atsisakė išduoti leidimą kirsti mišką. Aplinkybė, kad miško plotas yra nedidelis ir sudaro tik 0,1 ha, nesudaro pagrindo nesilaikyti jam teisės aktuose nustatytų draudimų ir apribojimų.
72. Akcentuotina, kad iš pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, jog pareiškėjai iš esmės nesutinka su tuo, kad Saugomų teritorijų valstybės kadastre yra įregistruota, jog į Žemės sklypą patenka dalis (0,1 ha) Europos Bendrijos svarbos miško buveinės „9010 Vakarų taiga“, taip pat ir su šio įregistravimo pagrindu, tačiau šioje byloje nėra nagrinėjamas tokio pobūdžio ginčas, atsakovas, kuriam pareikšti reikalavimai, nėra atsakingas už saugomų teritorijų Lietuvos Respublikoje steigimą, jų registravimą bei įtraukimą į Saugomų teritorijų valstybės kadastrą ar šio valstybės kadastro duomenų bet kokį keitimą, sprendimų, susijusių su Europos Bendrijos svarbos miško buveinės „9010 Vakarų taiga“ nustatytu, priėmimu, o sprendžiant Rašto dalies pagrįstumo ir teisėtumo klausimą negali būti paneigti Saugomų teritorijų valstybės kadastre įregistruoti duomenys, kurie yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
73. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų D. Z. ir G. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė