Civilinė byla Nr. 3K-3-305/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01312-2010-5 Procesinio sprendimo kategorija 73.2.8
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VBH Vilnius“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VBH Vilnius“ ieškinį atsakovui įmonei Euler Hermes Deutschland Aktiengesellschaft (ankstesnis pavadinimas – Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft) dėl draudimo išmokų priteisimo; tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Euler Hermes Services Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Gama“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Runika“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „VBH Vilnius“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Euler Hermes Kreditversicherungs – Aktiengesellschaft 351 429,38 Lt draudimo išmokų, 8047,56 Lt palūkanų, iš viso – 359 476,94 Lt ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Byloje nustatyta, kad 2008 m. kovo 13 d. šalys pagal Prekinių kreditų draudimo taisykles Nr. 002 (toliau – ir Taisyklės) sudarė prekinių kreditų draudimo sutartį (draudimo liudijimas, serija EH Nr. 00506, taikytinas laikotarpiui nuo 2008 m. kovo 14 d. iki 2009 m. kovo 13 d., ir draudimo liudijimas, serija EH Nr. 00757 (toliau – ir Draudimo liudijimai), taikytinas laikotarpiui nuo 2009 m. kovo 14 d. iki 2010 m. kovo 13 d.). Atsakovas, kaip draudikas, įsipareigojo kompensuoti ieškovo nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl atsitikusio draudžiamojo įvykio, už draudimo sutarties galiojimo metu pirkėjams patiektas prekes ar suteiktas paslaugas. Su ieškovu neatsiskaitė jo prekių pirkėjai tretieji asmenys UAB „Gama“ ir UAB „Runika“.
Atsakovas patvirtino draudimo apsaugą ieškovo pirkėjui UAB „Gama“ nuo 2008 m. kovo 14 d. Kredito limitas – 30 000 Lt; nuo 2008 m. rugpjūčio 2 d. – 50 000 Lt. Pablogėjus pirkėjo finansinei būklei, atsakovas 2009 m. sausio 27 d. sprendimu atšaukė draudimo apsaugą. Ją atšaukus, ieškovas nutraukė prekių tiekimą pirkėjui ir informavo atsakovą apie 27 936,39 Lt pirkėjo uždelstą atsiskaitymą bei pavedė išieškoti skolą UAB „Euler Hermes Services Lietuva“. Vilniaus apygardos teismui 2009 m. gegužės 20 d. iškėlus pirkėjui bankroto bylą, ieškovas pateikė kreditoriaus reikalavimą. Ieškovas 2009 m. lapkričio 16 d. pateikė atsakovui reikalavimą išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas 2009 m. spalio 23 d. sprendimu atsisakė ją išmokėti, nurodęs, kad pagal Taisyklių 10 punktą ieškovas pažeidė draudimo liudijimo 9 punkte nustatytą pranešimo apie Pirkėjo nemokumą terminą 33 dienomis, taip pat pažeidė draudimo liudijimo 10 punkte nustatytą pavedimo išieškoti terminą 18 dienų, todėl draudikas neturėjo galimybės imtis veiksmų siekiant sumažinti galimus nuostolius ar jų išvengti ir atgauti skolą.
Atsakovas 2008 m. kovo 20 patvirtino draudimo apsaugą UAB „Runika“ nuo 2008 m. kovo 14 d. Kredito limitas – 270 000 Lt; nuo 2008 m. liepos 23 d. – 350 000 Lt; nuo 2008 m. rugsėjo 2 d., – 400 000 Lt. Pablogėjus pirkėjo finansinei būklei, atsakovas 2009 m. kovo 12 d. sprendimu atšaukė draudimo apsaugą. Ieškovas 2009 m. kovo 20 d. informavo atsakovą apie pirkėjo 316 943,28 Lt uždelstą atsiskaitymą, o 2009 m. gegužės 15 d. – apie pirkėjo 83 872,07 Lt uždelstą atsiskaitymą. Trečiasis asmuo UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ dalį skolos iš skolininko išieškojo ir nuo 2009 m. balandžio 14 d. iki 2009 m. liepos 14 d. perdavė ieškovui 33 183,19 Lt, o nuo 2009 m. rugsėjo 11 d. iki 2010 m. sausio 29 d. – 2869,23 Lt. Ieškovas 2009 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad pirkėjo skola siekia 367 632,16 Lt. Atsakovas 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimu atsisakė ją išmokėti, motyvuodamas draudimo sutartyje nustatytų terminų pažeidimu ir draudimo apsaugos automatiniu nutrūkimu. Draudikas pagal Taisyklių 6.1 punktą konstatavo, kad pirkėjui UAB „Runika“ draudimo apsauga automatiškai nutrūko 2008 m. spalio 15 d., pasibaigus draudimo liudijimo 8.1 punkte nustatytam 60 dienų terminui, skaičiuojamam nuo seniausiai neapmokėtos 2008 m. liepos 2 d. sąskaitos S07-40562. Visos sąskaitos, išrašytos po 2008 m. spalio 15 d., yra nedraudžiamos (nedrausta suma 219 922,13 Lt). Be to, pagal Taisyklių 10 punktą ieškovas pavėlavo pranešti apie pirkėjo apmokėjimo uždelsimą 59 dienomis, pažeisdamas draudimo liudijimo 9 punkte nustatytą įpareigojimą, taip pat pavėlavo pateikti pavedimą išieškoti skolą 44 dienomis, pažeisdamas draudimo liudijimo 10 punkte nustatytą įpareigojimą. Draudiko nuomone, dėl šių pavėlavimų draudikas neturėjo galimybės imtis veiksmų siekiant sumažinti galimus nuostolius ar jų išvengti bei negalėjo imtis atitinkamų veiksmų siekiant atgauti skolą. Dėl šio pažeidimo nedrausta suma yra 164 124,80 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad Taisyklių 10.1 punkte nustatyta, kad draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui raštu, faksu arba tiesioginio elektroninio ryšio būdu apie bet kurio savo pirkėjo nemokumą. Draudimo liudijimų 9.1 punkte nurodyta, kad pranešimo apie mokėjimo uždelsimą terminas, jei draudikas yra suteikęs raštišką kredito limitą, yra 45 dienos, o 10 punkte - kad pavedimas išieškoti skolą turi būti pateikiamas per 60 dienų po pirminės kredito termino pasibaigimo datos. Seniausia atsakovui pateikta UAB „Gama“ išrašyta ir neapmokėta sąskaita VBH 0048086 turėjo būti apmokėta iki 2009 m. gruodžio 21 d., todėl pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m. vasario 4 d., o pavedimas išieškoti skolą – per 60 dienų nuo 2009 m. gruodžio 21 d., t. y. iki 2009 m. vasario 19 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė 2009 m. kovo 9 d., t. y. 33 dienas pavėlavo pateikti pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir 18 dienų – pateikti pavedimą išieškoti skolą. Teismas šį pavėlavimą vertino kaip esminį draudimo sutarties pažeidimą, nes jis lėmė tai, kad atsakovas negalėjo įvertinti pirkėjo UAB „Gama“ rizikos, kurią būtų buvę galima įvertinti laiku turint visą reikalingą informaciją, taip pat negalėjo laiku imtis veiksmų, kurie būtų užkirtę kelią nuostoliams arba juos sumažinę. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Taisyklių 13.2 punktą draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo išmokėti draudimo išmoką nenutraukiant draudimo sutarties, jeigu draudėjas nevykdo kurių nors savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų, o pagal Taisyklių 13.3 punktą draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas nevykdo savo įsipareigojimų draudikui dėl rizikos mažinimo ar išvengimo, nebent šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką dėl UAB „Gama“.
Dėl ieškinio argumentų, susijusių su pirkėju UAB „Runika“, teismas nurodė, kad Taisyklių 6 punktas apibrėžia automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą. Jame nurodyta, kad mokėtinos sąskaitos už prekes ar paslaugas, pateiktas ar suteiktas po to, kai ankstesnės apdraustos ar neapdraustos pirkėjo sąskaitos yra neapmokėtos, pasibaigus draudimo liudijimo 8.1 punkte numatytam terminui (60 dienų nuo pirminės kredito termino pasibaigimo datos), yra nedraudžiamos, nepriklausomai nuo to, ar draudėjas pranešė draudikui apie sąskaitų neapmokėjimą, nebent draudikas atskirai raštu patvirtino draudimo apsaugos tęstinumą. Toks automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas netaikomas jau suteiktiems ir patenkantiems į esamą draudimo apsaugą prekiniams kreditams. Sąskaita Nr. S07-40562, pirkėjui UAB „Runika“ išrašyta 2008 m. liepos 2 d., per 45 dienas neapmokėta. Nuo datos, kai ši sąskaita turėjo būti apmokėta, skaičiuojant Draudimo liudijimuose nurodytas 60 dienų, darytina išvada, jog visos sąskaitos, kurios buvo išrašytos po 2008 m. spalio 15 d., yra nedraustos, nes draudimo apsauga buvo nutrūkusi pagal Taisyklių 6 punktą. Tokių sąskaitų bendra suma – 219 922,13 Lt (sąskaitos, išrašytos nuo 2008 m. spalio 22 d. iki 2009 m. kovo 12 d.). Ieškovo argumentą, kad 2008 m. liepos 23 d. ir 2008 m. rugsėjo 2 d. sprendimais dėl kredito limitų draudikas patvirtino draudimo apsaugos tęstinumą UAB „Runika“ atžvilgiu, teismas vertino kaip nepagrįstą, pažymėjęs, kad atsakovas nepriėmė sprendimų dėl draudimo apsaugos tęstinumo UAB „Runika“. Seniausia pirkėjui UAB „Runika“ išrašyta ir atsakovui pateikta sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2008 m. gruodžio 9 d., pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m sausio 23 d., o pavedimas išieškoti skolą – iki 2009 m. vasario 7 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė tik 2009 m. kovo 23 d. Teismas pažymėjo, kad nepranešimas laiku apie UAB „Runika“ neapmokėtas sąskaitas (mokėjimo uždelsimą) ir pavėluotas pavedimas išieškoti skolą lėmė tai, kad atsakovas negalėjo įvertinti pirkėjo UAB „Runika“ rizikos, kurią būtų buvę galima įvertinti laiku turint visą reikalingą informaciją, taip pat atsakovas negalėjo laiku imtis veiksmų, kurie būtų užkirtę kelią arba sumažinę nuostolius, todėl pavėlavimą 44 dienas pavesti išieškoti skolą laikė esminiu draudimo sutarties pažeidimu ir konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pasinaudojo savo teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl skolos, kuri susidarė pagal sąskaitas, išrašytas pirkėjui UAB „Runika“ iki 2008 m. spalio 15 d., t. y. 163 622,29 Lt.
Teismas nurodė, kad Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad 75–97 straipsniai, reglamentuojantys draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomi tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip. Pateiktuose byloje draudimo liudijimuose nurodyta, kad draudikas ir draudėjas susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutartinius teisinius santykius, todėl nagrinėjamoje byloje netaikytinas ieškovo nurodytas Draudimo įstatymo 82 straipsnis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir papildomai pažymėjo, kad prekinio kredito draudimo atveju apmokėjimas už prekes yra esminė draudiko prisiimamos rizikos sąlyga, todėl terminas, per kurį draudikui turi būti pranešta apie vėlavimą apmokėti už prekes, pateiktas pavedimas išieškoti skolą, draudiko nurodymų vykdymas laiku yra esminės draudimo riziką lemiančios sąlygos, kurių griežtas laikymasis turi esminę reikšmę. Ieškovas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios buvo kliūtis tinkamai atlikti pareigas, susijusias su draudimo rizikos sąlygomis. Esant minėtiems pažeidimams ieškovas ir toliau tiekė prekes pirkėjams UAB ,,Gama“ ir UAB ,,Runika“. UAB ,,Gama“ seniausia sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2008 m. gruodžio 21 d., o UAB ,,Runika“ – iki 2008 m. gruodžio 9 d., tačiau, jų neapmokėjus, ieškovas ir toliau tiekė pirkėjams prekes. Ieškovas apie UAB ,,Runika“ mokėjimo uždelsimus pranešė ir pavedė išieškoti skolą tik 2009 m. kovo 23 d. po to, kai 2009 m. kovo 12 d. atsakovas priėmė sprendimą dėl kredito limito atšaukimo. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad tik sąskaitoms, nepatenkančioms į suteikto kredito limito ribas, turi būti taikoma automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga. Pagal Taisyklių 2 punktą, jeigu prekinis kreditas yra už draudimo apsaugos ribų, tai draudimo apsauga jam ir taip negalioja, nes atsakovas draudimo apsaugą prieš tai buvo suteikęs tik kredito limitu. Automatiškai nutrūkus draudimo apsaugai pagal Taisyklių 6 punktą, neapdraustos pirkėjo sąskaitos jau nebegali patekti į draudimo apsaugą. Automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga yra skirta draudimo apsaugos riboms, bet ne nedraudžiamiesiems įvykiams apibrėžti. UAB ,,Euler Hermes Services Lietuva“ visą sumą, kurią pavyko išieškoti, t. y. 36 052,42 Lt, pervedė ieškovui, todėl nepagrįsta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad UAB ,,Runika“ atsiskaitė su atsakovu. Dalies skolos išieškojimas paneigia ieškovo tvirtinimus, kad pavėlavimas pranešti apie mokėjimo uždelsimus ir pateikti pavedimą išieškoti skolą neturėjo jokios įtakos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, nurodydamas šiuos argumentus:
1. Teismai automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygą aiškino pažeisdami sutarčių aiškinimo taisykles, t. y. neatsižvelgdami į sutarčių sąlygų tarpusavio ryšį. Taisyklių 4.2 punkte nustatyta, kad neapdraustos pirkėjo sąskaitos, viršijančios kredito limitą, tampa apdraustomis iki kredito limito sumos, kai apmokami įsiskolinimai pagal ankstesnes apdraustas sąskaitas, tačiau neapdraustos sąskaitos nebegali tapti apdraustomis, kai draudikas, vadovaudamasis Taisyklių 3.5 punktu, atšaukia draudimo apsaugą. Pagal Taisyklių 6 punktą, egzistuojant automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygoms, ji toliau galioja, jei draudikas atskirai raštu tai nurodo. Šių nuostatų pagrindu kasatorius mano, kad nuostata dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo gali būti taikoma tik esant tokioms sąlygoms: 1) automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas galioja tik tiems prekiniams kreditams (skoloms), kurie yra už draudimo apsaugos ribų, t. y. viršijus kredito limitą; 2) draudikas pagal Taisyklių 6 punktą atskirai raštu nepatvirtino, kad draudimo apsauga galioja. Šios sąlygos nekonstatuotos. Teismai nepagrįstai padarė išvadą, jog UAB „Runika“ automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas įvyko 2008 m. spalio 15 d., nes neatkreipė dėmesio į tai, kad draudikas sprendimą atšaukti kredito limitą priėmė 2009 m. kovo 12 d., taip patvirtinęs, jog iki tol draudimo apsauga UAB „Runika“ galiojo.
2. Pagal CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarčių laisvės principą sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Vadovaujantis CK 6.157 straipsnio 1 dalimi šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. CK 6.252 straipsnio 2 dalyje draudžiama šalims savo susitarimu pakeisti imperatyviąsias teisės normas, nustatančias civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį. CK 6.211 straipsnyje nustatyta, kad sutarties sąlygos, kurios panaikina ar apriboja šalies atsakomybę už sutarties neįvykdymą arba leidžia ją įvykdyti tokiu būdu, kuris iš esmės skiriasi nuo to, kurio protingai tikėjosi kita šalis, negalioja, jeigu tokios sąlygos atsižvelgiant į sutarties prigimtį bei kitas aplinkybes yra nesąžiningos. Tik įstatymas gali nustatyti atvejus, kuriais draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo (CK 6.1014 straipsnio 2 dalis). Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje suteikiama teisė šalims susitarti dėl draudimo įstatymo 75–97 straipsnių kitokio taikymo, tačiau ne dėl šių straipsnių netaikymo apskritai, todėl Draudimo įstatymo 77 straipsnyje ir 82 straipsnio 6 bei 7 dalyse įtvirtintos normos negali būti netaikomos apskritai.
3. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti vadovaujamasi CK 6.217 straipsnio 2 dalimi ir šios normos aiškinimo kasacinio teismo praktika, taip pat CK 6.193 straipsniu. Ieškovo nuomone, vertinant draudiko teisę visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl pavėluoto pranešimo apie skolą ir pavėluoto pavedimo išieškoti skolą, vadovaujantis Taisyklių 13.2, 13.3 punktais bei Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalimi, atsakovas, atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką, turėjo atsižvelgti ir įvertinti pažeidimo sunkumą, nuostolių, atsiradusių dėl padaryto pažeidimo, dydį, draudėjo kaltę ir pažeidimo įtaką draudžiamojo įvykio atsiradimui, taip pat įrodyti, jog būtent dėl draudėjo kaltės, esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, atsirado nuostoliai, dėl kurių draudimo išmoka nebus mokama. Pavėluotas pranešimas apie skolą ir pavėluotas pavedimas išieškoti skolą negali būti laikomas Draudimo sutarties esminiu pažeidimu, suteikiančiu draudikui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes: tokios teisės Draudimo sutartyje draudikas neįtvirtino; tai neturėjo esminės reikšmės nuostolių dydžiui, nes abi įmonės buvo nemokios dar iki dienos, kai ieškovas turėjo pranešti apie pirkėjų skolą draudikui; kreditoriai, kurie kreipėsi anksčiau dėl skolų priteisimo iš šių pirkėjų, jų neatgavo; pagal Taisyklių 13 punktą draudikas privalo įvertinti, ar pavėluotas pavedimas išieškoti skolą turėjo įtakos draudiminio įvykio atsiradimui ir draudimo išmokos dydžiui. Be to, visais atvejais, net ir nepavedus išieškoti skolą arba tai padarius vėliau, nenustatinėjant Taisyklių 13 punkte įtvirtintų sąlygų, draudimo išmoka turėjo būti išmokama, jei įvyko bent vienas iš Taisyklių 11.2–11.6 punktuose išvardintų draudžiamujų įvykių. Teismai neatsižvelgė į tai, kad draudiko sprendimo dėl pirkėjo UAB „Gama“ priėmimo metu (2009 m. rugsėjo 10 d.) pirkėjui buvo iškelta bankroto byla, todėl, vadovaujantis Taisyklių 11.1 punktu, atsakovas, nepaisant sprendime nurodytų vėlavimų, privalėjo išmokėti draudimo išmoką. Atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jei draudėjas būtų pavedęs išieškoti skolą laiku, nuostolių nebūtų. Pavėluotas pranešimas apie skolą neturėjo įtakos nuostolių dydžiui, nes draudikas turėjo informacijos apie pirkėjų finansinę padėtį ir, net nesant draudėjo pranešimo, priėmė atitinkamus sprendimus dėl draudimo rizikos sumažinimo ar atšaukimo. Pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis neturėjo esminės reikšmės sutarties vykdymui šiuo konkrečiu atveju. Draudikas, prisiėmęs draudimo riziką, neturėjo teisės šios rizikos perkelti draudėjui. Byloje nenustatyta, kad draudėjas prievolės neįvykdė tyčia.
4. Pirkėjui UAB „Runika“ pasirašius 107 327,00 Lt paprastuosius neprotestuotinus vekselius UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ naudai, susiklostė nauji teisiniai santykiai, kurie turėtų būti vertinami kaip atsiskaitymas su vekselio gavėju. Apeliacinės instancijos teismas vekselį nepagrįstai vertino kaip įsipareigojimų ieškovui užtikrinimą, nes tai prieštarauja vekselio, kaip vertybinio popieriaus, esmei, be to, vekselio gavėju buvo nurodytas ne ieškovas, o atsakovo dukterinė kompanija, kuri gautomis lėšomis pirmiausia turėjo teisę įskaityti savo ir atsakovo reikalavimus. Atitinkamai, atsakovui tiesiogiai įgijus teisę reikalauti skolos sumokėjimo iš pirkėjo, atsakovas turėjo išmokėti draudimo išmoką ieškovui, nes priešinga situacija laikytina nepagrįstu praturtėjimu.
5. Teismai, pažeisdami CPK 185, 215, 263, 270 straipsnių reikalavimus, visapusiškai ir objektyviai neįvertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad pavėluotas pranešimas apie mokėjimo uždelsimus ir pavedimo išieškoti skolą pateikimas neturėjo įtakos nuostolių dydžiui, atmetė ieškovo pateiktą Draudimo priežiūros komisijos paskelbtą Imperatyvių teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje, ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašą, tačiau motyvų, dėl kurių šis įrodymas atmetamas, sprendime nenurodė.
Atsiliepimu atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą reglamentuoja ne Taisyklių 4.2, bet 6 punktas. Jo nuostatos yra aiškios, pagal jas draudimo apsauga siejama su 60 dienų terminu nuo pirkėjui pateiktos sąskaitos neapmokėjimo, o ne su kredito limitu. 2009 m. kovo 12 d. priimant sprendimą dėl kredito limito atšaukimo, ieškovas nebuvo pranešęs apie UAB „Runika“ mokėjimo uždelsimus ir nebuvo pavedęs išieškoti skolos (tai padarė tik 2009 m. kovo 23 d.), todėl atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad draudimo apsauga yra automatiškai nutrūkusi pagal Taisyklių 6 punktą.
2. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje įtvirtinęs šalių galimybę kitaip sureguliuoti savo santykius, nei jie būtų sureguliuoti pagal Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatas, nelaiko tų normų imperatyviosiomis, nes priešingu atveju šalims nebūtų suteikta galimybės susitarti dėl jų taikymo. Ieškovo pateiktame Draudimo priežiūros komisijos paskelbtame sąraše nurodyta, jog jame pateikta informacija yra tik bendro pobūdžio ir skirta informuoti rinkos dalyvius ir vartotojus apie bendruosius reikalavimus, keliamus draudimo ir perdraudimo veiklai Lietuvoje, jis neįtvirtina jokių imperatyviųjų teisės normų, nes šis dokumentas nėra teisės aktas. Tikslūs ir visuotinai privalomi reikalavimai išdėstyti teisės aktuose. Ieškovo rėmimasis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis (CK 6.252, 6.246–6.249 straipsniai) yra nepagrįstas, nes tarp šalių buvo susiklostę ne civilinės atsakomybės, bet draudimo teisiniai santykiai. Ieškovo nurodomas CK 6.1014 straipsnis, išskyrus jo 5 dalį, taikomas tais atvejais, kai draudžiamasis įvykis įvyko dėl sąmoningų draudėjo, naudos gavėjo ar apdraustojo tyčinių veiksmų ar dėl šių asmenų didelio neatsargumo, o atsisakymas mokėti draudimo išmoką arba jos sumažinimas nesiejamas su draudėjo kaltės dėl pažeidimo forma.
3. Prekinio kredito draudimo atveju apmokėjimas už prekes yra esminė draudiko prisiimamos rizikos sąlyga, todėl prekių apmokėjimo terminas, taip pat terminas, per kurį draudikui turi būti pranešta apie vėlavimą apmokėti už prekes, pateiktas pavedimas išieškoti skolą, draudiko nurodymų vykdymas laiku yra esminės draudimo riziką lemiančios sąlygos, kurių griežtas laikymasis turi esminę reikšmę. Ieškovas ne tik nevykdė šių esminių jam pagal Draudimo sutartį tenkančių įsipareigojimų – laiku nepranešė apie mokėjimo uždelsimus ir nepavedė išieškoti skolą, bet ir tiekė prekes savo pirkėjui UAB „Runika“ ir po 2009 m. sausio 23 d., taip dar labiau didindamas patiriamą nuostolį.
4. Kasatorius teigia, kad draudikas pats turi informacijos apie pirkėją, tačiau bendrų įmonės finansinių rodiklių žinojimas dar nereiškia, kad ta įmonė neatsiskaito su ieškovu pagal konkrečias sąskaitas, todėl pardavėjo pranešimai apie neatsiskaitymą yra reikšmingi. Draudėjas galėtų pretenduoti į draudimo išmoką, jeigu įvyktų vienas draudžiamųjų įvykių, nurodytų Taisyklių 11.2–11.6 punktuose, tačiau net jam įvykus Draudimo sutarties sąlygos taikytinos sistemiškai, taip pat ir įvertinus tas sąlygas, kurios suteikia teisę atsakovui atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti (Taisyklių 13.2, 13.3 punktai). Draudimo išmokos nemokėjimo pagrindais gali būti: i) nedraudžiamieji įvykiai, ii) draudžiamojo įvykio atsitikimas dėl įstatymuose nurodytos formos draudėjo kaltės, iii) draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, iv) kiti įstatymuose ir draudimo sutartyse numatyti atvejai.
5. Ieškovas aplinkybių, susijusių su vekseliais, pirmosios instancijos teisme nenurodė ir jos nebuvo nagrinėjamos. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį šiomis aplinkybėmis ieškovas negali remtis ir kasaciniame skunde. Vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją plačiąja prasme. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas vekselį jo atliekamos užtikrinimo funkcijos kontekste, rėmėsi kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika bei teisingai prievolės, kylančios iš vekselio, nekvalifikavo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo instituto reglamentuojamos priemonės. UAB „Euler Hermes Services Lietuva“, priimdama UAB „Runika“ išduotus vekselius, veikė ne savo, bet ieškovo naudai ir visą išieškotą sumą pervedė ieškovui. UAB „Runika“ nėra visiškai apmokėjusi išduotų vekselių, todėl vien jų išdavimas dar nereiškia atsiskaitymo.
6. Teismai nepažeidė CPK 185, 263 straipsnių ir kitų proceso teisės normų, visapusiškai bei objektyviai ištyrė aplinkybes, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą. Teismo pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir įvertinti kiekvieną byloje esantį įrodymai atskirai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių todėl teisėjų kolegijos procesinis sprendimas šioje byloje priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl prekinių kreditų draudimo sutarčių ypatumų
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.) VI skyriaus „Draudimo sutartis ir bendrasis draudimas“ 88 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio skyriaus pirmojo, antrojo ir trečiojo skirsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip (atitinkamai, Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo datą (2008 m. kovo 13 d.), 75 straipsnio 4 dalis). Draudimo įstatymo 10 straipsnio „Didelė draudimo rizika“ 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad draudimo rizika yra laikoma didele, kai ji priklauso šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 14, 15 punktuose nurodytoms draudimo grupėms, kai draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla. Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio „Draudimo šakos ir grupės“ 3 dalies 14 punkte įtvirtintą nuostatą kredito draudimas priskirtas ne gyvybės draudimo šakai.
Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas kredito draudimo, konkrečiai – prekinių kreditų draudimo atveju šios kategorijos draudimo sutarčių (angl. Credit insurance arba Trade credit insurance) atveju, turi būti suprantamas plačiau – ir draudikas, ir draudėjas yra savo srities profesionalai, sudarę itin rizikingą sutartį, išimtinai susijusią su verslu. Šiose sutartyse draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti. Šiuo atveju svarbu įvertinti prekinių kreditų draudimo sutarties sąlygų visumą (taisyklių konstrukciją, pateiktų terminų apibrėžtis, pan.), taip pat atsižvelgti į pirmiau nurodytą prekinių kreditų draudimo teisinį kontekstą ir taip atskleisti tikrąją šalių valią bei kvalifikuoti automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlygą.
Sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas, t. y. detalizuoja draudimo sutarties objektą. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių arba savitų sąlygų nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką, o sąlygos, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu (draudėjo, draudiko), jos sąlygų laikymusi (pranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą, pan.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. 3K-3-215/2013, taip pat išaiškinta, kad kredito draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3 dalies 14 punktas), o didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė. Ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje pažymėjo, kad nors Draudimo įstatyme nustatyta, jog didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo datą, 75 straipsnio 4 dalis), tačiau jos sąlygos negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas, visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties šalys, sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje įtvirtintai jų reikšmei.
Kaip ne kartą yra pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010). Esminiai sutarčių aiškinimo principai – nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai – lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB “Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010). Tačiau, be subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010; teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. 3K-3-215/2013; kt.).
Byloje nustatyta, kad ginčo šalys (draudėjas – UAB „VBN Vilnius“ ir draudikas – Vokietijos bendrovė Euler Hermes Kreditversicherungs – Aktiengesellscahft, veikianti per Euler Hermes Kreditversicherungs – AG Lietuvos filialą) 2008 m. kovo 13 d. sudarė prekinių kreditų draudimo sutartį (draudimo grupė – kredito draudimas), draudimo objektas – nuostoliai dėl apdraustų sąskaitų neapmokėjimo (prekyba langų ir durų dalimis); sutarties galiojimo terminas: 2008 m. kovo 14 d. – 2009 m. kovo 13 d.; draudžiama apyvarta (draudimo suma) – 24 000 000 Lt. Šalys taip pat susitarė dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo (Draudimo liudijimo (poliso) 8 punktas), t. y. draudimo apsaugos nutrūkimo prekiniams kreditams, atsirandantiems iš tolesnio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo: po 60 dienų nuo pirminės kredito termino pasibaigimo datos (8.1 punktas). Pranešimo apie mokėjimo uždelsimą terminas, jei draudikas yra suteikęs raštišką kredito limitą, po pirminės kredito termino pasibaigimo datos (dienomis) – per 45 dienas. Sutartis pratęsta 2009 m. kovo 13 d.; sutarties galiojimo terminas: 2009 m. kovo 14 d. – 2010 m. kovo 13 d.; draudžiama apyvarta (draudimo suma) (vidaus rinka su PVM) – 14 000 000 Lt.
Bylos duomenimis, draudikas ir draudėjas susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutartinius teisinius santykius (Draudimo įstatymo redakcija, galiojusi 2008 m. kovo 13 d., t. y. prekinių kreditų draudimo sutarties sudarymo metu). Kaip nurodyta Prekinių kreditų draudimo taisyklių Nr. 002 (toliau ir – Taisyklės) 11 punkte, kredito limitas – maksimali kredito suma, kurią pirkėjui nustatė draudikas arba kurią pirkėjui nustatė pats draudėjas tais atvejais, kai savarankišką nustatymą leidžia sutartis ir jis nėra panaikintas draudiko. Taisyklių 2 punkte apibrėžtas draudimo objektas: Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka draudikas įsipareigoja kompensuoti draudėjo nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl sutarties galiojimo metu atsitikusio draudžiamojo įvykio, už sutarties galiojimo metu pirkėjams pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas. Draudikas suteikia draudimo apsaugą tik pirkėjų rizikoms, nurodytoms šioje sutartyje, ir tik nustatytais kredito limitais. Draudimo apsauga nebegalioja apdraustojo pirkėjo prekiniams kreditams, kylantiems iš tolimesnio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, jei draudimo apsauga yra atšaukiama pagal Taisyklių 3.6 ar 6 punktus, arba įvyksta Taisyklių 11 punkte numatytas draudžiamasis įvykis, arba pasibaigia liudijimo galiojimas (3.9 punktas). Prekinių kreditų draudimo taisyklių 6 punkte „Automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas“ nustatyta, kad mokėtinos sąskaitos už prekes ar paslaugas, pateiktas ar suteiktas po to, kai ankstesnės apdraustos ar neapdraustos pirkėjo sąskaitos yra neapmokėtos, pasibaigus liudijimo 8.1 punkte numatytam terminui, yra nedraudžiamos, nepriklausomai nuo to, ar draudėjas pranešė draudikui apie sąskaitų neapmokėjimą, nebent draudikas atskirai raštu patvirtino draudimo apsaugos galiojimo tęstinumą. Toks automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas netaikomas jau suteiktiems ir patenkantiems į esamą draudimo apsaugą prekiniams kreditams. Po draudimo apsaugos automatinio nutrūkimo sąskaitoms už paskesnį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą draudimo apsauga pagal anksčiau suderintas kredito valdymo procedūras yra vėl atnaujinama iki Savarankiško limito, jeigu visa pirkėjo skola neviršija liudijimo 5 punkte numatytos savarankiško limito sumos, ir tik kai pirkėjas laiku apmoka visas ankstesnes sąskaitas, mokėtinas iki mokėjimo datos, bet nėra žinoma neigiamos informacijos apie šias sąskaitas pagal Taisyklių 10.2.1–10.2.4 punktus. Taisyklių 11 punkte apibrėžti draudžiamieji įvykiai. Draudžiamasis įvykis laikomas įvykusiu tada, kai apdraustų prekinių kreditų nebeįmanoma susigrąžinti.
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. nutartimi bankroto byla iškelta pirkėjui UAB „Gama“, o Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi – pirkėjui UAB „Runika“. Pagal Prekinių kreditų draudimo taisyklių 11.2 punktą laikoma, kad prekinių kreditų nebeįmanoma susigrąžinti, kai pirkėjui teismas iškėlė bankroto bylą arba pirkėjas yra likviduojamas.
Dėl automatinio prekinių kreditų draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos
Šešiasdešimties dienų apmokėjimo pradelsimo sąlyga yra įprastai taikoma tokio tipo draudimo sutartyse (kredito draudimas, angl. Credit insurance arba Trade credit insurance). Tikslas – tinkamai valdyti kredito riziką. Draudikas nurodyta sąlyga užsitikrina, kad draudėjas (prekių tiekėjas) bus apdairus ir tinkamai įvertins savo partnerių finansinę padėtį, taip pat pats aktyviai valdys kredito riziką. Ši sąlyga pagal bendrą praktiką turėtų būti laikoma nedraudžiamuoju įvykiu visiems naujiems teikimams tam pačiam pirkėjui, kuris yra praleidęs terminą apmokėti už prekes daugiau kaip 60 dienų. Esant tokiai sąlygai draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką dėl nedraudžiamojo įvykio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodytą sąlygą traktavo ne kaip nedraudžiamąjį įvykį, bet kaip draudimo apsaugos ribas (nors konkrečiu atveju, tai neturėjo reikšmės galutiniam rezultatui, dėl reikalavimo atmetimo).
Pagal CK 6.1009 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis gali būti nutraukta prieš joje nustatytą jos galiojimo terminą, jeigu po sutarties įsigaliojimo išnyko galimybės įvykti draudžiamajam įvykiui arba draudimo rizika išnyko dėl aplinkybių, nesusijusių su draudžiamuoju įvykiu. Draudimo apsaugos nutraukimas konkrečiam tiekėjui (draudėjui) būtų problemiškas draudikui, nes draudimo sutarties esminė sąlyga ir yra draudimo apsauga. Vadinasi, nutraukus draudimo apsaugą, nutrūktų ir draudimo sutartis konkrečiam tiekėjui (draudėjui). Logiška išvada, kad, remiantis tuo pagrindu, būtų galima teigti, jog draudikas standartinėse sąlygose vienašališkai nustatė sutarties nutraukimą, kuris prieštarauja CK, tačiau priešingas aiškinimas (negalimumas nustatyti automatinio draudimo sutarties pasibaigimo sąlygos) padarytų kredito draudimą neįmanomą.
Aptariamosios kategorijos bylos yra naujos Lietuvos teismų praktikoje, todėl, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas dėl draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taiko lyginamąjį metodą, t. y. atsižvelgia, į tai, kokia praktika formuojama kitų valstybių nacionaliniuose teismuose. Pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją, šis teismas (vok. Bundesgerichtshof) dar nėra pasisakęs (angl. concerned) dėl draudimo sąlygos, numatančios automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą vėlesniems tiekimams, pasibaigus 60 dienų po laiko, kada turėjo būti apmokėtas ankstesnis prekių tiekimas. Tačiau, kaip nurodė Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Koblenzo aukštesnysis apygardos teismas (vok. Oberlandesgericht) yra pasisakęs dėl panašios draudimo sutarties sąlygos, kaip kad yra nagrinėjamoje byloje (2010 m. sausio 15 d. sprendimas, bylos Nr. 10 U 376/09). Teismas sprendė dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo pasibaigus nurodytam terminui kaip dėl pradinio rizikos apribojimo, todėl atmetė reikalavimą apmokėti skolas, kurios susidarė iš sutarčių, sudarytų po to, kai draudėjas ir jo klientas (pirkėjas) pratęsė apmokėjimo terminą pagal ankstesnius sandorius. Kadangi dėl tokio pratęsimo buvo susitarta neinformavus draudiko, tai kartu reiškė ir aiškių sutartinių nuostatų pažeidimą. Šis faktas buvo pripažintas draudimo liudijimo turėtojo (draudėjo) pareigų pažeidimu. Kaip to padarinys, draudėjas prarado galimybę apmokėti sąskaitas, atsiradusias iki pažeidimo, nes jis nepateikė įrodymų, kad draudikas nebūtų padengęs šių įsiskolinimų, netgi ir tuo atveju, jeigu jis būtų informuotas apie termino pratęsimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymima Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktoje informacijoje, Vokietijos nacionalinėje teisėje, terminai, turintys įtakos draudimo apsaugos riboms, gali būti skirstomi į 1) draudimo rizikos nustatymą (angl. determinations of the insured risk) (vadinamasis pirminis rizikų ribojimas) arba 2) draudimo rizikų pašalinimą (angl. exclusions of risks) (vadinamasis antrinis rizikų ribojimas), arba kaip 3) draudėjo pareigos (angl. incumbencies of the insured). Pastarasis suprantamas kaip pareigos, numatytos sutartyje, kurių draudikas negali teisiškai priversti draudėjo vykdyti, tačiau kurios, jeigu yra pažeistos, gali lemti ribojimus arba netgi atsisakymą išmokėti draudimo išmoką dėl įvykusio draudžiamojo įvykio, tačiau tai savaime nelemia draudimo sutarties nutrūkimo. Jeigu draudimo sutarties sąlyga numato draudimo apsaugos pagal sutartį ribą, tai laikoma pirminiu rizikų ribojimu (Dėl pirmiau nurodyto atribojimo Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, pvz., 1986 m. rugsėjo 17 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 232/84; 1987 m. gruodžio 9 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 155/86; 1992 m. gruodžio 2 d. sprendime, bylos Nr. IV ZR 135/91).
Pavyzdžiui, pagal Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo (oland. Hoge Raad der Nederlanden) pateiktą apibendrintą informaciją, bylose, atmetant ieškinius dėl draudimo sumos išmokėjimo, draudikui remiantis automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga, taip pat pripažįstama galimybė šalims, sudarant kredito draudimo sutartį, susitarti dėl automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą, bylos Nr. LJN BK4459, RvdW 2010/224).
Automatinė draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga Ispanijos teisėje ir teismų praktikoje laikoma sutarties termino ribojimu, taigi draudikas turi teisę atsisakyti apmokėti naujas sąskaitas, pateiktas pasibaigus nurodytam terminui (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Nr. 2003/2008).
Apibendrinant tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sprendė, jog ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ pirkėjui UAB „Runika“ po 2008 m. spalio 15 d. išrašytos sąskaitos yra nedraudžiamos (nedrausta suma 219 922,13 Lt), nes sąskaita Nr. S07-40562 (išrašyta 2008 m. liepos 2 d.) turėjo būti apmokėta per 45 dienas. Šiam terminui pasibaigus, ji liko neapmokėta dar 60 dienų, kaip nurodyta Taisyklių 6 punkte bei Draudimo liudijimo (serija EH Nr. 00506) 8.1 punkte (vadinamasis „automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas“). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė ir dėl to, kad automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas taikytinas tik į ateitį, t. y. toms sąskaitoms, kurios išrašomos jau po automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo. Kartu pažymėtina, kad bankroto byla pirkėjui UAB „Runika“, kaip jau buvo minėta, buvo iškelta 2010 m. balandžio 23 d. (draudimo apsauga pagal 2008 m. kovo 13 d. sutartį nutrūko 2008 m. spalio 15 d.), taigi pastaroji aplinkybė (bankroto bylos pirkėjui UAB „Hronas“ iškėlimas) neturi reikšmės Taisyklių 11.2 punkto taikymui. Šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės kredito limitas (jeigu jis nebuvo išnaudotas), sprendžiant dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos, nustatytos Taisyklėse ir draudimo liudijime, taikymo.
Dėl draudėjo neįvykdytos sutarties sąlygos pranešti apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti padarinių
Draudikas Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, atsisakydamas išmokėti draudėjui jo prašomą draudimo išmoką, nurodė, kad draudėjas pažeidė sutartyje įtvirtintą pareigą per nustatytą terminą pranešti apie pirkėjo vėlavimą atsiskaityti ir pateikti pavedimą išieškoti skolą.
Seniausia atsakovui pateikta UAB „Gama“ išrašyta ir šios neapmokėta sąskaita VBH 0048086 turėjo būti apmokėta iki 2009 m. gruodžio 21 d., todėl pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m. vasario 4 d., o pavedimas išieškoti skolą turėjo būti pateiktas per 60 dienų nuo 2009 m. gruodžio 21 d., t.y. iki 2009 m. vasario 19 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė 2009 m. kovo 9 d., t. y. 33 dienas pavėlavo pateikti pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir 18 dienų – pateikti pavedimą išieškoti skolą.
Seniausia pirkėjui UAB „Runika“ išrašyta ir atsakovui pateikta sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2008 m. gruodžio 9 d., pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m sausio 23 d., o pavedimas išieškoti skolą - iki 2009 m. vasario 7 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė tik 2009 m. kovo 23 d., t. y. pavėlavo pranešti apie pirkėjo apmokėjimo uždelsimą 59 dienomis, o pateikti pavedimą išieškoti skolą – 44 dienomis.
Bylą nagrinėję teismai, sutikdami su draudiko pozicija, šį draudimo sutarties pažeidimą vertino kaip esminį (Draudimo liudijimo 9.1, 10 punktai). Pagal Taisyklių 10.1 punktą, draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui raštu, faksu arba tiesioginio elektroninio ryšio būdu apie bet kurio savo Pirkėjo nemokumą. Draudėjas privalo užpildyti Draudiko pateiktą pranešimo apie Pirkėjo nemokumą formą ir pateikti ją draudikui. Draudėjo pranešimas, pateiktas Taisyklių 11.1 punkte numatytu atveju, neatleidžia draudėjo papildomai nedelsiant pranešti draudikui apie kiekvieną Taisyklių 11.2–11.6 punktuose nurodytą aplinkybę. Draudimo taisyklėse numatyta ir tai, kad draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo išmokėti draudimo išmoką, nenutraukiant sutarties, jeigu draudėjas nevykdo kurių nors savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų. Draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas nėra atsakingas už savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Jeigu draudėjas nevykdo įsipareigojimų draudikui rizikai sumažinti ar išvengti, draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių draudėjo įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui (Taisyklių 13.3 punktas). Pagal Taisyklių 13.4 punktą, jeigu draudėjas, atsitikus draudžiamajam įvykiui, nevykdo bet kurių įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, išskyrus atvejus, kai šie įsipareigojimai neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tame pačiame punkte nurodyta ir tai, kad jeigu draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.
Iš to, kas nurodyta, matyti, kad pagal Taisykles draudimo liudijimų 9.1, 10 punktuose nustatytų 45 ir 60 dienų terminų pažeidimas savaime (ex facto) nesudaro pagrindo draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tačiau, turi būti vertinama, ar šie įsipareigojimai nėra neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tais atvejais, kai draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.
Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją vienoje iš bylų, spręstų 1992 m., šis teismas (1992 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 135/91) konstatavo esant pagrindą draudikui neišmokėti draudimo išmokos dėl to, kad draudėjas sutartyje nustatytu terminu nepranešė draudikui apie neapmokėtas sumas. Kaip sąlyga nemokėti kompensacijos buvo nurodytas draudėjo elgesys, t. y. sutarties sąlygų nevykdymas. Kitoje byloje (Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo 1992 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 127/91) taip pat buvo spręsta dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, nepriklausomai nuo to, ar nepranešta apie skolas buvo dėl jo kaltės ir nesuteikiant jam galimybės pateikti įrodymus, jog šis nepranešimas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimui, nei nuostoliams. Kartu gautoje informacijoje pažymima, kad nėra aišku, ar būtent tokios pozicijos teismai laikysis ir pagal 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Draudimo sutarčių įstatymo nuostatas.
Ispanijoje, remiantis Draudimo sutarčių įstatymo 16 straipsniu, tokio pobūdžio sutarties pažeidimai nebūtų pagrindas draudikui neišmokėti draudimo išmokos, išskyrus, kai draudėjas veikė pažeisdamas įstatymą (angl. wrongdoing) arba nesąžiningai (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2000 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. 851/2000, RJ/2000/7028).
Pagal Nyderlanduose įtvirtintą teisinį reguliavimą (Nyderlandų Civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalis) draudikas gali sutartyje numatyti terminą, panaikinantį (angl. cancelling) teisę į draudimo išmokos išmokėjimą dėl atitinkamų pareigų, nurodytų šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, nevykdymo, tik tais atvejais, jeigu tai pažeis teisėtus draudiko interesus. Kartu atitinkamų terminų sąlyga, nurodyta Nyderlandų civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalyje, gali būti paneigta, remiantis „nepriimtinumu“ (angl. unacceptability) teisingumo ir protingumo požiūriu (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 17 d. sprendimą byloje LJN AU9717, NJ 2006/378).
Kartu pažymėtina, kad nurodyta teisinė problema panašiai sprendžiama ir pagal vadinamuosius Europos draudimo sutarčių teisės principus (angl. Principles of European Insurance Contract Law) (PEICL), konkrečiai, – šių Principų 6:101 straipsnį „Pranešimas apie draudžiamąjį įvykį“ (angl. Notice of Insured Event). Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina draudimo išmoka turi būti sumažinta tokia apimtimi, kuria draudikas įrodo, jog patyrė žalą dėl nepagrįsto vėlavimo (angl. The insurance money payable shall be reduced to the extent that the insurer proves that it has been prejudiced by undue delay). Kaip nurodoma Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare, atitinkamų terminų pranešti apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo klausimą Principų 6:101 straipsnio 3 dalies nuostata išsprendžia draudėjo naudai. Kadangi būtent draudikai dažniausiai remiasi pažeidimu pranešti apie draudžiamąjį įvykį, kaip pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tai būtent draudikams tenka pareiga įrodyti žalą, o tai daugeliu atvejų draudikams yra per sudėtinga arba netikslinga (angl. inexpedient) padaryti. Antra, gali būti daroma išvada, kad draudimo išmokos sumažinimas yra vienintelė sankcija, numatyta Principų 6:101 straipsnio 3 dalyje. Taigi draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu, kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare taip pat nurodoma, kad daugelio Europos valstybių draudimo teisėje draudikas turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu draudėjas pažeidžia pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ir draudikas gali įrodyti, kad dėl to jis patyrė nuostolių. Kai kuriose jurisdikcijoje draudikams suteikiama teisė nemokėti draudimo išmokos tik apgaulės (angl. fraud) arba tiesioginės tyčios (angl. direct intention; lot. dolus directus) atveju.
Šią bylą nagrinėję teismai aplinkybes, susijusias su draudimo liudijimo 9.1, 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimu, vertino kaip pagrindą spręsti, kad draudikas (atsakovas) pagrįstai atsisakė išmokėti draudėjui (ieškovui) atitinkamą draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jeigu ieškovas būtų laiku pranešęs apie pirkėjų mokėjimo uždelsimus ir pavedęs išieškoti skolą, būtų buvusios galimybės anksčiau imtis skolos išieškojimo veiksmų ir taip sumažinti galimus nuostolius.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad draudimo liudijimo 9.1 ir 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimas konkrečiu byloje susiklosčiusiu atveju galėtų būti vertinamas kaip pagrindas mažinti išmokamos draudimo sumos dydį (draudiko patirtos žalos, kurią, remiantis CPK 178 straipsniu, jis turi įrodyti, dydžiu), bet ne kaip pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Nagrinėjamoje byloje draudiko patirtos žalos klausimas nebuvo sprendžiamas, t. y. teismai nenustatinėjo, ar draudikas patyrė nuostolių (jų dydžio) dėl to, kad draudėjas pavėlavo pateikti pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą. Teisėjų kolegija nurodo, kad draudiko patirtų nuostolių dydžio nustatymas – tai fakto klausimas, sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus. Remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi kasacinis teismas bylos faktų nenustatinėja, tai priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai, todėl teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovo draudimo išmoką, neišmokėtą dėl pavėluotų pranešimo apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimo išieškoti skolą, ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad reikšdamas ieškinio reikalavimus ieškovas sutiko, jog visa draudimo išmoka mažintina atsižvelgiant į šalių susitarimą, kad draudėjui bus kompensuota tik 90 proc. patirtų nuostolių, taip pat į sutartą 1000 Lt franšizę.
Dėl pirkėjo išduotų vekselių reikšmės išieškant skolą draudėjui
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo ir priimtoje nutartyje pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su vekseliais. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais keliamas išduotų vekselių reikšmės nustatytų aplinkybių kontekste klausimas.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, išieškant skolą, UAB ,,Runika“ pasirašė skolos pripažinimą–įsipareigojimą, kuriuo įsipareigojo visą skolą padengti iki 2010 m. gegužės 13 d., mokant į ieškovo arba UAB ,,Euler Hermes Services Lietuva“ atsiskaitomąją sąskaitą, bei skolos grąžinimui užtikrinti išdavė vekselius. Ieškovas pripažino, kad UAB ,,Euler Hermes Services Lietuva“ jam perdavė 36 052,42 Lt sumą, išieškotą ir išduotų vekselių pagrindu.
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vekselis sukuria naują, savarankišką, abstrakčią prievolę, kuri iš esmės teisiškai nepriklauso nuo to teisinio santykio, kurio pagrindu ji buvo sukurta. Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Būtent plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją, tačiau netampa garantija ar laidavimu, taigi negali būti laikomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone siaurąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R. , bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. R. v. L. G. , bylos Nr. 3K-3-518/2012).
Ieškovui pateikus pavedimą išieškoti skolą bendrovei ,,Euler Hermes Services Lietuva“, ši panaudojo visas priemones pavedimui tinkamai atlikti, įskaitant vekselio gavimą iš skolininko. Skolininkui išdavus vekselį, jo skolos išieškojimo galimybės padidėjo, nes priverstiniam skolos išieškojimui vekselio pagrindu pradėti nereikia kreiptis į teismą. Dėl to galima teigti, kad šiuo atveju plačiąja prasme vekselis atliko prievolės įvykdymo papildomo užtikrinimo funkciją. Byloje nenustatyta, kad skolininkas vekselius įmonei ,,Euler Hermes Services Lietuva“ būtų pateikęs kaip atsiskaitymo priemonę, taip įvykdydamas savo prievolę sumokėti skolą, arba kad šių vekselių pagrindu nurodyta įmonė būtų nepagrįstai praturtėjusi. Priešingai, skolininko UAB „Runika“ prievolė ieškovui išliko ir, panaudojus vekselį, iš dalies buvo įvykdyta, ieškovas gavo išieškotas lėšas. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius nepagrįstai laikosi pozicijos, jog vekselių išdavimas turėtų būti vertinamas kaip atsiskaitymas su vekselio gavėju ir jo nepagrįstas praturtėjimas. Pažymėtina, kad, skolininkui UAB „Runika“ iškėlus bankroto bylą, visų jo kreditorių reikalavimų (taip pat ir atsiradusių vekselių pagrindu) tenkinimo klausimai sprendžiami bankroto byloje. Ieškovas, būdamas vienas iš kreditorių, turi teisę bankroto byloje ginčyti nepagrįstai reiškiamus finansinius reikalavimus skolininkui.
Dėl reikalavimo priteisti palūkanas
Pareikšdamas ieškinį ieškovas prašė priteisti iš atsakovo ne tik 351 429,38 Lt draudimo išmokų, bet ir 8047,56 Lt palūkanų bei 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad byloje yra pagrindas spręsti dėl dalies draudimo išmokos (sumažintos draudiko patirtos žalos dydžiu) priteisimo, šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant iš naujo, bylos dalis dėl palūkanų priteisimo iš atsakovo, dėl ko šioje byloje teismai nepasisakė ir nesprendė, taip pat grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Teisėjų kolegijai nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies (dalis bylos dėl ieškovo pareikštų reikalavimų grąžintina nagrinėti iš naujo), keistina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl atsakovui iš ieškovo priteistų 1380 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, sumažinat šias išlaidas iki 830 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 36,83 Lt tokių išlaidų. Šios išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Atsakovas pateikė prašymą priteisti 12 143,50 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R1-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktu ir 8.14 papunkčiu ir atsižvelgdama į atmestų ieškinio reikalavimų dalį, sprendžia atsakovo prašymą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš ieškovo 1200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CK 93 straipsnio 2 dalis, 5 dalis, 98 straipsnis).
Ieškovo ir atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (kiek tai susiję su ieškinio reikalavimais, kurių nagrinėjimas perduodamas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo) klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą priteisti ieškovui bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB „VBH Vilnius“ iš atsakovo įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, veikiančios per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, draudimo išmoką, neišmokėtą dėl pavėluotų pranešimo apie pirkėjo mokėjimo uždelsimą ir pavedimo išieškoti skolą, bei palūkanas, ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ priteista atsakovui įmonei Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, veikiančiai per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, 1380 (vienas tūkstantis trys šimtai aštuoniasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, pakeisti ir išdėstyti taip:
Priteisti iš ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ atsakovui įmonei Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, veikiančiai per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, 830 (aštuonis šimtus trisdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ atsakovui įmonei Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, veikiančiai per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.
Priteisti iš ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ 36,83 Lt (trisdešimt šeši Lt 83 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius