Civilinė byla Nr. 3K-3-2/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
75.4.3; 75.6.1; 75.6.2; 75.8; 75.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 25 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Prano Žeimio
(kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. B. kasacinį skundą
dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo
7 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 15 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovei J. B. dėl
santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės ir santuokoje įgyto turto
padalijimo bei atsakovės J. B. priešieškinį dėl santuokos
nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo,
neturtinės žalos ir išlaikymo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė nutraukti šalių santuoką dėl atsakovės kaltės, atsakovei
paliekant santuokinę pavardę; padalyti santuokos metu įgytą kilnojamąjį turtą,
atsakovei asmeninės nuosavybės teise priteisiant iš viso 17 200 Lt
vertės turtą, ieškovui – 3800 Lt vertės, taip pat iš atsakovės priteisiant
6455 Lt kompensaciją už tenkančią kilnojamojo turto dalį. Šalių santuoka
įregistruota 2003 m. liepos 23 d.; šalys neturi bendrų vaikų,
atsakovė turi sūnų iš ankstesnės santuokos. Anot ieškovo, šeima faktiškai iširo
daugiau kaip prieš metus, šalys nebeveda bendrai ūkio, nebegyvena kaip vyras ir
žmona. Ieškovo teigimu, atsakovė santuokos metu nuolat išvykdavo iš namų,
nepranešdavo, kur išvyksta ir su kuo būna, todėl jam kilo įtarimų dėl jos
santuokinės ištikimybės; dėl jos elgesio kildavo konfliktų, kuriuos kurstydavo
atsakovė. Ieškovas nurodė, kad jam 2006 m. birželio 27 d. bankas
suteikė 150 000 Lt paskolą būstui įsigyti; būsto kreditavimo sutartį bankas
sudarė tik su ieškovu, atsakovė su kredito sutartimi buvo tik supažindinta; 2006 m.
liepos 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas nusipirko
butą (duomenys neskelbtini) ir Nekilnojamojo turto registre įrašytas
buto savininku. Anot ieškovo, šis butas įgytas iš jo iki santuokos sutaupytų
lėšų; 2006 m. spalio 23 d. pardavus ieškovui asmeninės nuosavybės
teise pagal 2001 m. spalio 22 d. dovanojimo sutartį priklausiusį butą
(duomenys neskelbtini), gauti pinigai buvo pervesti į ieškovo paskolinę
sąskaitą, iš jų grąžinta bankui paskola už ginčo butą. Ieškovo teigimu, preziumuojama,
kad ginčo butas yra jo asmeninė nuosavybė ir neįtrauktinas į dalytiną
turtą.
Atsakovė priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovo
kaltės; priteisti iš ieškovo 10 000 Lt neturtinę žalą; pripažinti
butą (duomenys neskelbtini) bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe,
kurioje jų dalys lygios; padalyti santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, atsakovei
priteisiant turto iš viso už 7160 Lt, ieškovui – už
11 070 Lt; priteisti iš ieškovo 3910 Lt kompensaciją už atitenkančią
didesnę daiktų dalį; nustatyti naudojimosi butu tvarką: atsakovė naudosis
kambariais, plane pažymėtais indeksais 10–5 ir 10–6, ieškovas – kambariu,
pažymėtu indeksu 10–8, kitomis buto patalpomis šalys naudosis bendrai;
priteisti iš ieškovo išlaikymą periodinėmis išmokomis po 800 Lt per mėnesį
nuo 2008 m. gruodžio 16 d. Atsakovė nurodė, kad ieškovas neatlieka
savo kaip sutuoktinio pareigų – neišlaiko šeimos ir ja visiškai
nesirūpina, žiauriai elgiasi su atsakove, vartoja fizinę ir psichologinę
prievartą, gyvena su kita moterimi. Buto (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo
sutartis sudaryta 2006 m. birželio 30 d., t. y. santuokos metu. Anot
atsakovės, šio buto įsigijimui paimta paskola bankui grąžinta iš šalių bendrų
lėšų. Paskolos sutarties įvykdymui šalys turėjo įkeisti įgytą turtą; hipotekos
lakšte įkeičiamo daikto, t. y. buto, savininkai nurodyti ieškovas ir
atsakovė. Anot atsakovės, ji savo lėšomis taip pat prisidėjo prie pradinio
įnašo – 80 000 Lt – butui įsigyti; butas įgytas santuokos
metu visos šeimos poreikiams tenkinti, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį,
ieškovas nereikalavo pažymėti, kad butą perka asmeninėn nuosavybėn, viešajame
registre butas neįregistruotas kaip ieškovo asmeninė nuosavybė. Atsakovės
teigimu, ieškovo asmeninių lėšų panaudojimas butui įsigyti gali būti pagrindas
ieškovui reikalauti kompensacijos, tačiau negali būti pagrindas pripažinti
santuokos metu įgytą turtą jo asmenine nuosavybe. Kadangi atsakovė turi neįgalų
sūnų, negali su juo gyventi viename kambaryje, tai nustatytina atsakovės
siūloma naudojimosi butu tvarka. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba
2008 m. gruodžio 8 d. nustatė, kad atsakovės darbingumo lygis yra tik
40 proc., dėl to, anot atsakovės, jai reikalinga ieškovo materialinė
pagalba.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį
ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė šalių santuoką neišskiriant nė
vieno sutuoktinio kaltės; po santuokos nutraukimo atsakovei paliko santuokinę
pavardę; santuokoje įgytą sutuoktinių turtą padalijo taip: butą (duomenys
neskelbtini) pripažino ieškovo asmenine nuosavybe; atsakovei iš ieškovo
priteisė 40 000 Lt kompensaciją; padalijo kilnojamąjį turtą:
atsakovei – sprendime nurodyto turto už 7160 Lt, ieškovui – už 6160 Lt;
priteisė iš ieškovo atsakovei išlaikymą periodinėmis išmokomis po 130 Lt
kas mėnesį nuo 2008 m. gruodžio 16 d.; kitas ieškinio ir priešieškinio
dalis atmetė. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė atsakovės santuokinės
neištikimybės; taip pat atsakovė neįrodė, kad ieškovas neišlaiko šeimos ir ja
visai nesirūpina, žiauriai su ja elgėsi, vartojo fizinę bei psichinę prievartą.
Nustatęs, kad atsakovė gyvendama su ieškovu tuo metu nedirbo, teismas sprendė,
kad ieškovas materialiai rėmė atsakovę ir jos sūnų iš pirmosios santuokos. Teismo
vertinimu, šalių konfliktai kildavo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas darė
išvadą, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, todėl atsakovei
neturtinė žala iš ieškovo nepriteistina. Nustatęs, kad 2001 m. spalio
22 d. ieškovo motina dovanojo ieškovui vieno kambario butą (duomenys
neskelbtini); kad ieškovas 2006 m. birželio 27 d. su banku sudarė
150 000 Lt kredito sutartį butui (duomenys neskelbtini) pirkti;
kad 2006 m. birželio 30 d. ieškovas sudarė nurodyto buto pirkimo-pardavimo
sutartį; 2006 m. spalio 23 d. sutartimi ieškovas pardavė jam motinos
dovanotą butą ir 148 000 Lt suma buvo pervesta į ieškovo sąskaitą;
skolinis įsipareigojimas pagal 2006 m. birželio 27 d. kredito sutartį
visiškai įvykdytas 2006 m. gruodžio 28 d., teismas sprendė, kad šios
aplinkybės įrodo, jog 150 000 Lt kreditas buvo grąžintas iš asmeninių
ieškovo lėšų, t. y gautų pardavus jam motinos dovanotą vieno kambario
butą. Nustatęs, kad pagal 2006 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo
sutartį ieškovas, kaip pirkėjas, 80 000 Lt sumokėjo prieš sutarties
sudarymą, teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog likusią pinigų dalį butui
įsigyti padengė iš savo santaupų. Teismas sprendė, kad 80 000 Lt suma
buvo sumokėta iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe turimų lėšų, todėl
atsakovei iš ieškovo priteistina 40 000 Lt kompensacija. Kilnojamuosius
daiktus teismas pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir dalino
pagal priešieškinyje nurodytą tvarką, nes ieškovas pripažino šią priešieškinio
dalį. Nustatęs, kad atsakovei nustatytas nedarbingumas, jos gaunamas pajamas
sudaro 512 Lt šalpos pensija už vaiko slaugą, nekilnojamąjį turtą –
bendrabučio tipo kambarys, kad tai nelaikytina pakankamu turtu ar pajamomis
save išlaikyti, kad ieškovas gauna darbo užmokestį, teismas priteisė iš ieškovo
išlaikymą atsakovei periodinėmis išmokomis po 130 Lt kas mėnesį nuo 2008 m.
gruodžio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2010 m. birželio 15 d.
nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d.
sprendimo dalį, kuria nutraukta šalių santuoka, neišskiriant nė vieno
sutuoktinio kaltės, paliko nepakeistą, patikslindama šią sprendimo dalį ir
pripažindama, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; sprendimo dalį,
kuria atsakovei iš ieškovo priteista 40 000 Lt kompensacija, panaikino;
sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovo priteistas išlaikymas, patikslino ir
nustatė, kad periodinės išmokos priteistos nuo 2008 m. gruodžio 16 d.
iki 2010 m. gruodžio 20 d.; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Nustačiusi,
kad ieškovas nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė 2007 m. gruodžio 29 d.;
ieškinio ir jo priedų kopijos atsakovei įteiktos 2008 m. sausio 10 d.;
kolegija nurodė, kad iki ieškinio padavimo teismui dienos atsakovė nesikreipė į
policiją dėl ieškovo žiauraus elgesio su ja, jos terorizavimo, fizinės
prievartos vartojimo daugelį metų. Remdamasi tikimybių pusiausvyros principu, kolegija
darė išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 13 d.
iki 2008 m. vasario 20 d. kilusių šalių konfliktų priežastimis buvo
ieškovo atsakovei teisme iškelta byla, nes tikėtina ir įrodinėti nereikia, kad
tokios bylos sutuoktiniams sukelia neigiamas emocijas, padidina didesnę
konfliktų, neapykantos, vienas kito žeminimo tikimybę. atkreipusi dėmesį į bylos duomenis apie šalių gautas pajamas
(ieškovo darbo užmokestį, atsakovės socialines išmokas), kolegija sutiko su
pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad konfliktai kildavo dėl
abiejų sutuoktinių kaltės, kad to iniciatoriai buvo abu sutuoktiniai. Kolegija
pažymėjo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šalių santuoka iširo tik dėl ieškovo
kaltės, nes bylos nustatytoms aplinkybėms negali būti pritaikytos CK 3.60 straipsnio
3 dalies nuostatos – ieškovas šeimos nepaliko, neįrodyti jo žiauraus
elgesio su sutuoktine ir jo neištikimybės faktai. Nenustačius ieškovo kaltės
dėl santuokos iširimo, nėra pagrindo priteisti atsakovei 10 000 Lt
neturtinės žalos. Kolegija sutiko su teismo sprendimo motyvais ir išvada dėl
buto (duomenys neskelbtini) pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe (CK
3.89 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktai). 2006 m. birželio 27 d.
kredito sutartyje ir 2006 m. liepos 12 d. hipotekos lakšte padaryti
įrašai apie šalis, kaip bendraskolius ir bendraturčius, kolegijos vertinimu, negali
būti pagrindas pripažinti ginčo butą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe –
tokie įrašai kredito sutartyje ir hipotekos lakšte galėtų būti teisiškai
reikšmingi bendraskoliams nevykdant skolinių įsipareigojimų, tačiau šiuo atveju
bankui 150 000 Lt kreditą prieš terminą sugrąžino tik ieškovas iš
savo asmeninių lėšų. Nustačiusi, kad santuokos sudarymo dieną ieškovo banko
sąskaitoje buvo 10 961 Lt, kad jis turėjo nuolatinį darbą ir gaudavo
atlyginimą, nuosekliai aiškino, jog turėjo susitaupęs apie 36 000 JAV
dolerių, taip pat kad atsakovė pripažino, jog ieškovas jai aiškino turintis
sutaupęs 36 000 JAV dolerių (100 000 Lt), kolegija nesutiko
su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų
apie savo turėtas santaupas ir kad įrodymų nepateikimas buvo pagrindas
atsakovei iš ieškovo priteisti 40 000 Lt kompensaciją. Atsakovei
pripažinus ieškovo ikisantuokinių lėšų – 36 000 JAV
dolerių – sutaupymo ir turėjimo faktą, kolegijos vertinimu, yra pagrindas konstatuoti,
kad pagal 2006 m. birželio 30 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas
80 000 Lt prieš sutarties sudarymą sumokėjo savo asmeninėmis
ikisantuokinėmis lėšomis. Dėl to sprendimo dalis, kuria atsakovei priteista
40 000 Lt kompensacija, panaikintina, nes šios kompensacijos
priteisimo faktas prieštarauja teismo išvadai dėl asmeninės ieškovo nuosavybės
teisės į butą pripažinimo. Kolegijos vertinimu, teisiškai reikšmingi yra faktai,
kad hipotekos lakšte padarytas įrašas, kad įkeičiamas ginčo butas nėra šeimos
turtas; taip pat kad 2008 m. vasario 20 d. atsakovė su sūnumi, jai
priklausančiais asmeniniais daiktais ir kai kuriais ginčijamu teismo sprendimu
priteistais kilnojamaisiais daiktais išsikėlė iš ginčo buto į jai asmeninės
nuosavybės teisę priklausantį būstą (duomenys neskelbtini). Kolegija sutiko
su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad atsakovė yra
nedarbinga, jos gaunamos pajamos 661 Lt, turimas nekilnojamasis turtas –
bendrabučio tipo kambarys, nėra pakankamas turtas ar pajamos save išlaikyti. Įvertinusi
šalių santuokoje pragyventą laiką, kolegija konstatavo, kad pagrįstai iš ieškovo
atsakovei priteistas 130 Lt išlaikymas (CK 3.72 straipsnio 1 dalis),
kad padidinti priteisto išlaikymo iki 800 Lt nėra pagrindo, nes atsakovei
nustatytas tik dalinis nedarbingumas; patikslintina sprendimo dalis dėl išlaikymo
priteisimo, nustatant, kad išlaikymas priteistas iki 2010 m. gruodžio 20 d.,
nes atsakovei neįgalumas nustatytas iki 2010 m. gruodžio 20 d.
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 15 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, o ieškinį
atmesti: 1) nutraukti šalių santuoką dėl
ieškovo kaltės; 2) priteisti iš ieškovo kasatorės naudai 10 000 Lt
neturtinės žalos; 3) pripažinti butą šalių bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe, kurioje šalių dalys yra lygios; 4) nustatyti šią buto
naudojimosi tvarką: kasatorė naudosis kambariais, pažymėtais indeksais 10-5 ir
10-6; ieškovas naudosis kambariu, pažymėtu indeksu 10-8; kitos patalpos yra
bendro naudojimo; 5) priteisti iš ieškovo kasatorei išlaikymą periodinėmis
išmokomis po 800 Lt per mėnesį nuo 2008 m. gruodžio 16 d. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai išsprendė klausimą dėl
šalių kaltės dėl santuokos iširimo; šalių pateiktų argumentų ir paaiškinimų
teismai nevertino pagal CK 3.27 straipsnio, 3.60 straipsnio 2,
3 dalies normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos,
suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010, ir 2007 m.
birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. V. v.
J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007. Teismai neatsižvelgė į tai, kad sutuoktinio
kaltės dėl santuokos iširimo įvertinimo kriterijai yra aiškiai suformuluoti
įstatyme (CK 3.60 straipsnio 3 dalis), detalizuoti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismams tinkamai taikant įstatymo nuostatas
ir atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, turėjo būti
pripažinta, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes kasatorė teismui pateikė
įrodymus, kad ieškovas vartodavo psichologinį ir fizinį smurtą, dėl kurio jai nuo
2008 m. gruodžio 8 d. iki 2009 m. gruodžio 7 d. nustatytas
40 proc. darbingumo lygis, diagnozuotas pasikartojantis depresinis
sutrikimas, sunkios depresijos epizodas su psichozės simptomais. Šie ir kiti
pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas pažeidė savo kaip sutuoktinio
pareigas. Bylą nagrinėję teismai akcentavo ir tą aplinkybę, kad ieškovas turėjo
pakankamai dideles pajamas, o kasatorės pajamos santuokos metu buvo mažos,
todėl laikė, kad ieškovas išlaikė kasatorę. Teismai visiškai neatsižvelgė į tai,
kad CK 3.27 straipsnis sutuoktiniams nustato ne tik materialinės paramos,
bet ir kitas pareigas, kurių ieškovas visiškai nesilaikė. Teigdamas, kad pareiškimus
policijai kasatorė ėmė teikti tik po to, kai ieškovas pateikė ieškinį dėl
santuokos nutraukimo, ir neatsižvelgdamas į kasatorės pateiktus įrodymus, apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010,
ir 2007 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. V.
v. J. V., bylos Nr. 3K-3-220/2007, suformuotos praktikos, kad,
sprendžiant dėl sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo, turi būti
atsižvelgiama į sutuoktinių elgesį santykių pablogėjimo metu. Be to, vėlesnis
skundų policijai pateikimas nepatvirtina nė vienos iš CK 3.60 straipsnio
2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimo, t. y. kad kasatorė iš esmės
pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas
tapo negalimas. Kasatorė pažymi, kad sutuoktinių turtiniai santykiai nutrūksta
nuo vieno iš sutuoktinių (ar abiejų sutuoktinių) kreipimosi į teismą dienos,
tačiau asmeniniai neturtiniai santykiai nutrūksta tik nutraukus santuoką, todėl
sutuoktinių asmeninės prievolės vienas kitam, tarp jų ir lojalumo bei pagarbos
vienas kitam bei smurto nenaudojimo prieš sutuoktinį prievolė, išlieka ir
santuokos nutraukimo proceso metu. Kasatorės manymu, šalių santykiams taikytinų
CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36, 3.60 straipsnių normų netaikymas laikytinas šių
normų pažeidimu, be to, CPK 3 straipsnio 1 dalies pažeidimu, turinčiu
reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
2. Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje padaryta įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų –
teismas nurodė, kad kasatorė pripažino, jog ieškovas jai aiškino turintis
sutaupęs 36 000 JAV dolerių, ir taikė CPK 182 straipsnio 5 punktą,
tačiau visiškai neatsižvelgė į CPK 187 straipsnio nuostatas ir į tai, kad kasatorė
nebuvo pateikusi teismui pareiškimo dėl faktų pripažinimo. Kadangi CPK
182 straipsnio 5 punkto norma gali būti taikoma tik kartu su CPK
187 straipsniu, reglamentuojančiu faktų pripažinimą, tai apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė nurodytas proceso teisės normas, be to,
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2006 m.
balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. T. v.
J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2006. Remdamasi prieš tai išdėstytais
argumentais, kasatorė teigia, kad šalių santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, todėl
kasatorei iš ieškovo priteistina neturtinės žalos
kompensacija. Anot kasatorės, daugiau neturtinės žalos atlyginimo klausimu
kasaciniame skunde pasisakyti nėra prasmės, nes neturtinės žalos atlyginimą CK
3.70 straipsnis sieja su sutuoktinio kalte. Jei kasacinis teismas tenkins
skundo dalį, susijusią su sutuoktinio kalte dėl santuokos nutraukimo, tai atsiras
ir pagrindas taikyti CK 3.70 straipsnį bei priteisti kasatorei neturtinės
žalos atlyginimą.
3. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi turto registracija
ieškovo vardu ir ieškovo asmeninių lėšų turto įsigijimui panaudojimu, pripažino
santuokos metu šalių įgytą butą ieškovo asmenine nuosavybe ir pažeidė
materialiosios teisės normas – CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą,
3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime,
priimtame civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010,
2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. R. B.
v. S. B., bylos Nr. 3K-3-422/2008, 2005 m. gruodžio 5 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. O. v. L. B. O.,
bylos Nr. 3K-3-642/2005, 2005 m. spalio 17 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje N. I. v. I. I., bylos Nr. 3K-3-490/2005,
2003 m. lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. J.
v. J. J., bylos Nr. 3K-3-1081/2003.
3.1. Darydamas išvadą dėl ieškovo asmeninių lėšų
panaudojimo perkant butą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso
teisės normas. Atkreipusi dėmesį į CPK 12 straipsnio, 176 straipsnio
1 dalies, 178, 182 straipsnių, 187 straipsnio 1 dalies
nuostatas, kasatorė teigia, kad vien tik iš įstatyminio reguliavimo matyti, jog
tam tikrų faktų pripažinimas turi būti šalies nedviprasmiškai išreikštas ir
teismo įvertintas pagal CPK 187 straipsnio 2 dalies reikalavimus,
įsitikinant, ar šis pripažinimas nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto,
grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Anot kasatorės, ji niekada nėra
pripažinusi apeliacinės instancijos teismo nurodomo fakto, todėl nesuprantama,
kodėl teismas nurodė, jog šis faktas pripažintas; ji nėra pateikusi pareiškimo,
kad pripažįsta atsakovą turėjus 36 000 JAV dolerių. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CPK 187 straipsnio 2 dalies reikalavimus
ir vienašališkai be kasatorės pareiškimo nurodė, jog ji pripažįsta tam tikrus
faktus. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutarties,
priimtos civilinėje byloje R. T. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-271/2006,
išaiškinimai, kad faktus, šalies pripažintus ne procesiniuose dokumentuose
(laiškuose, raštuose valstybės ir savivaldybių institucijoms, garso įrašuose
ir kt.), reikia vertinti pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kartu su
kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais; CPK 182 straipsnio 5 punkte
įtvirtintą šalies faktų pripažinimo taisyklę reikia vertinti sistemiškai su CPK
187 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias teismas gali
laikyti šalies pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad toks
pripažinimas atitinka kitas bylos aplinkybes ir nėra faktą pripažinusios šalies
dirbtinai pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant
nuslėpti tiesą. Be to, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtintos „Lietuvos
Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias
įrodinėjimą, apžvalgos“ 6.5 papunktį, pagal kurį nereikia įrodinėti
civilinio proceso metu šalies pripažintų faktų, kuriais kita šalis grindžia
savo ieškinio (priešieškinio) reikalavimus ar atsikirtimus; faktai gali būti
pripažinti žodžiu ir raštu bet kurioje proceso stadijoje; žodinis faktų
pripažinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir pripažinusios šalies
pasirašomas; rašytinis pripažinimas gali būti išdėstytas procesiniuose
dokumentuose (ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepime į ieškinį, dublike,
triplike, rašytiniuose dalyvaujančio byloje asmens paaiškinimuose). Anot
kasatorės, ji nurodė, kad apie tai, jog ieškovas tariamai turėjo minėtą pinigų
sumą, ieškovas tik kalbėjo, tačiau šių pinigų ji nebuvo mačiusi ir apie jų
egzistavimą nieko nežino. Kasatorės įsitikinimu, faktų pripažinimas
CPK 182 straipsnio 5 punkto, 187 straipsnio prasme turi būti išreikštas šalies procesiniame dokumente
ar atskirame rašytiniame pareiškime, arba įrašomas į teismo posėdžio protokolą,
nes tik tokiu būdu galima įsitikinti, ar faktų pripažinimas atitinka tikrąją
šalies valią.
3.2. Padarydami išvadą, kad šalių santuokos metu
įgytas butas yra ieškovo asmeninė nuosavybė, bylą nagrinėję teismai pažeidė
materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos. Anot kasatorės, šiuo atveju taikytinas CK 3.88 straipsnio
1 dalies 1 punktas, pagal kurį turtas, įgytas santuokos metu vieno ar
abiejų sutuoktinių vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe. Esant šiai prezumpcijai, faktas, kad 2006 m. birželio 30 d.
pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėju nurodytas tik ieškovas, neturi reikšmės, nes
šalių santuoka sudaryta 2003 m. liepos 23 d. Kadangi dėl buto galioja
CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, tai
ieškovas privalėjo ją paneigti, tačiau, kasatorės manymu, nepaneigė. Kasatorė
atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas pradiniame ieškinyje prašė priteisti jam
asmeninės nuosavybės teise ginčo butą. Jei ieškovas manė, kad ginčo butas yra
jo asmeninė nuosavybė, tai jam nebuvo pagrindo reikalauti priteisti šį turtą
asmeninės nuosavybės teise. Taigi pats ieškovas procesiniame dokumente
pripažino, kad ginčo butas nėra jo asmeninė nuosavybė. Kasatorė pažymi, kad pagal
kasacinio teismo praktiką, nustatant turto teisinį statusą, pirmenybė teikiama
CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytoms aplinkybėms, t. y.
laiko kriterijui (turtas įsigyjamas santuokos metu), o ne CK 3.88 straipsnio
3 daliai (bendro turto registravimui). Atkreipusi dėmesį į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m.
gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v.
A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, ir teisėjų kolegijos 2008 m.
rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. R. B.
v. S. B., bylos Nr. 3K-3-422/2008, išdėstytus išaiškinimus,
kasatorė teigia, kad nekilnojamojo turto registracijos būdas, taip pat tik
ieškovo, kaip pirkėjo, nurodymas buto pirkimo-pardavimo sutartyje šiuo atveju
nėra pagrindas pripažinti butą ieškovo asmenine nuosavybe. Anot kasatorės, teismai
neatsižvelgė į tai, kad nekilnojamasis turtas įsigytas šalių santuokos metu,
pagal turto pobūdį ir paskirtį šis turtas skirtas būtent šeimos, o ne vieno
sutuoktinio poreikiams tenkinti (bylos nagrinėjimo metu ieškovas patvirtino,
kad šalys pirko didesnį butą, nes mažesniame bute, kuriame jie gyveno anksčiau,
trijų asmenų šeimai gyventi buvo nepatogu), šalys neketino šio turto panaudoti
komerciniais tikslais (perparduoti ar išnuomoti), o jame gyveno, vedė bendrą
ūkį. Kasatorės nuomone, kiti teismų nurodyti faktai taip pat nėra pagrindas
išvadai apie buto priklausymą ieškovui asmeninės nuosavybės teise.
3.3. Kasatorė pažymi, kad nors CK 3.89 straipsnio
1 dalies 7 punkte nustatyta, jog asmeniniu sutuoktinio turtu
pripažįstamas turtas, įgytas už asmenines sutuoktinio lėšas, tačiau ta pati
teisės norma nustato ir papildomą sąlygą turto pripažinimui asmenine nuosavybe –
turto įgijimo metu turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą
asmeninėn nuosavybėn. Anot kasatorės, ieškovas šios sąlygos neįrodė, turtas,
kurio kaina iš dalies apmokėta ieškovo asmeninėmis lėšomis, nelaikytinas
asmenine ieškovo nuosavybe. Valios įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn išreiškimo
svarbą ne kartą yra pažymėjęs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. L. B. O.,
bylos Nr. 3K-3-642/2005; 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje N. I. v. I. I., bylos Nr. 3K-3-490/2005).
Kasatorės teigimu, byloje pateikta įrodymų dėl ieškovo asmeninių lėšų
panaudojimo, tačiau nepateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovo valią įsigyti
nekilnojamąjį turtą tik jo asmeninėn nuosavybėn. Pagal kasacinio teismo praktiką
asmeninių lėšų panaudojimas butui įsigyti gali būti pagrindas ieškovui reikalauti
kompensacijos, tačiau negali būti pagrindas pripažinti santuokoje įgytą turtą
asmenine ieškovo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje S. J. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-1081/2003).
4. Bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė kasatorei
priteistiną išlaikymą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 12 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje Č. Ž. v. S. Ž., bylos Nr. 3K-3-1090/2003,
suformuotos praktikos dėl išlaikymo dydžio. Atkreipusi dėmesį į CK 3.72 straipsnio
nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje G. K. v. G. S., bylos Nr. 3K-7-6/2007, išdėstytus
išaiškinimus, kasatorė teigia, kad dėl savo sveikatos būklės ji neturi
pakankamai lėšų save išlaikyti, nes jos gaunamos pajamos neleidžia užtikrinti
minimalių poreikių patenkinimo; sprendžiant klausimą dėl išlaikymo dydžio,
pagal analogiją taikytina CK 6.461 straipsnio 2 dalis, pagal kurią
išlaikymo iki gyvos galvos atveju vieno mėnesio trukmės išlaikymo vertė negali
būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Analogijos taikymas šiuo atveju
grindžiamas CK 6.439 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, pareigą mokėti
rentą gali nustatyti įstatymas arba teismas. Tokį pat kriterijų – MMA –
nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m.
lapkričio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Č. Ž. v.
S. Ž., bylos Nr. 3K-3-1090/2003). Akivaizdu, kad bylą nagrinėję teismai
neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą šiuo
klausimu.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti; be to, atsižvelgdamas į
tai, kad šeimos bylose teismas yra aktyvus, ieškovas, nepareikšdamas
savarankiško reikalavimo, prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo
nutarties dalį dėl išlaikymo priteisimo, šį kasatorės reikalavimą atmetant. Atsiliepime
nurodoma, kad:
1. Atkreipęs dėmesį į CK
353 straipsnio nuostatas, ieškovas teigia, kad bylą nagrinėję teismai
nustatė faktines aplinkybes, jog laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 13 d.
iki 2008 m. vasario 20 d. kilusių konfliktų priežastimi buvo ieškovo
iškelta santuokos nutraukimo byla ir jog konfliktai kildavo dėl abiejų
sutuoktinių kaltės. Ieškovas pažymi, kad į kiekvieną kasatorės pateiktą
rašytinį dokumentą dėl jos neva buvusio sumušimo arba konflikto jis yra pateikęs
priešinius įrodymus – ekspertizę apie jo sumušimą bei kreipimosi į
policiją pareiškimus dėl keltų konfliktų; taigi kasatorė nėra tokia rami ir
geranoriška jo atžvilgiu, kaip ji bandė įtikinti teismą. Kasatorės reikalavimas
padalyti ginčo butą ir likti jame kartu gyventi prieštarauja jos pozicijai dėl ieškovo
smurtavimo. Anot ieškovo, kasatorė jau nuo 2008 m. vasario mėn. negyvena
ginčo bute, o gyvena jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys
neskelbtini). Ieškovas nesutinka su tuo, kad jis
yra kasatorės sveikatos pablogėjimo priežastis. Iš pateiktos kasatorės asmens
sveikatos knygelės matyti, kad jau iki šalių santuokos sudarymo yra įrašų apie kasatorės
nerimą, emocinius sutrikimus. Anot ieškovo, kasatorės sveikatą pablogino santuokos
nutraukimas su pirmu sutuoktiniu, kasatorės nuolatiniai konfliktai ir išgyvenimai
dėl jos vaiko ir vaiko tėvo bendravimo, be to, pats vaikas ir su juo buvę
konfliktai taip pat sukėlė kasatorei didelį stresą. Ieškovas pažymi, kad jis
įrodinėjo, jog kasatorė elgėsi ne taip kaip turėtų elgtis šeimos ryšius
saugojantis asmuo. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo
nuo priėmimo dienos, šalių santuokos nutraukimas jau buvo įregistruotas Civilinės
metrikacijos skyriuje, ir ieškovas jau turi ištuokos liudijimą.
2. Atsižvelgiant į tai, kad
santuoka nutraukta dėl kasatorės kaltės, negali būti sprendžiamas klausimas dėl
neturtinės žalos priteisimo.
3. Anot ieškovo, abiejų šalių pripažintas
faktas, kad jis iki santuokos sudarymo aiškino atsakovei, jog turi santaupų. Sumokėjimas
šių lėšų už butą yra iš šalių pripažinto fakto išvestinė aplinkybė. Sistemiškai
įvertinęs įrodymus, teismas nustatė aplinkybę, kad pirmą įmoką už butą –
80 000 Lt ieškovas padarė iš nuosavų santaupų. Neturi reikšmės, ar
teismas, remdamasis CPK 187, 183 straipsniais, nustatė tam tikrą
aplinkybę, ar sistemiškai įvertinęs įrodymus, nes visais atvejais tai yra
aplinkybė, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų nustatytų aplinkybių. Kasatorės paaiškinimas dėl fakto pripažinimo buvo
įrašytas į teismo posėdžio protokolą, ir teismas, sistemiškai įvertinęs visus
byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą. Butas buvo
įgytas po trejų santuokos metų. Kasatorė teismo posėdžių metu paaiškino, kad
jokių santaupų neturėjo, nedirbo, buvęs sutuoktinis jos vaiko neišlaikė, todėl
akivaizdu, kad per trejus santuokos metus, išlaikydamas sutuoktinę ir jos
vaiką, ieškovas negalėjo sutaupyti tokios didelės pinigų sumos – 80 000 Lt.
4. Atkreipęs dėmesį į
kasacinio teismo išaiškinimus, išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. Š. v. K. Š., bylos
Nr. 3K-3-25/2007; plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d.
nutarime, priimtame civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos
Nr. 3K-P-186/2010, ieškovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog
jis vienas sudarė pirkimo-pardavimo sandorį, kasatorė nebuvo šio sandorio
dalyvė. Ieškovas vienas sudarė sutartį tik todėl, kad butą pirko iš asmeninių
lėšų ir niekad nesiekė, jog kasatorė taptų šio buto savininke, priešingai jis visada
siekė tapti vieninteliu šio buto savininku. Paskolos sutartį ieškovas sudarė
taip pat vienas, žinodamas, kad taip turės galimybę gera kaina parduoti nuosavą
kitą butą, kad padengtų paskolą. Dėl likusių 80 000 Lt, kurie sudarė
tik 34 proc. tuometės buto vertės, yra pasisakęs apeliacinės instancijos teismas.
Anot ieškovo, dabartinė buto vertė yra 144 000 Lt, t. y. mažiau,
negu jis sumokėjo, pardavęs savo kitą butą. Atsiliepime nurodoma, kad butas
buvo įgytas už ieškovo asmenines lėšas ir lėšas, gautas realizavus jo turtą, jis
vienas sudarė pirkimo-pardavimo sandorį, vienas yra įregistruotas viešajame
registre kaip buto savininkas, todėl taip yra aiškiai išreiškęs valią įgyti
turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.88 straipsnis). Turto registravimas ne
sutuoktinių vardu ir nenurodant, kad turtas yra jungtinė nuosavybė, patvirtina
faktą, kad ieškovas aiškiai išreiškė valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, ieškovas daro išvadą, kad įrašas
viešajame registre neturi nuosavybės teisės nustatymo funkcijos, tačiau turi
nuosavybės teisės paviešinimo funkciją.
5. Ieškovo nuomone, kasatorės
turimas turtas ir gaunamos pajamos yra pakankami save išlaikyti; kasatorė gali
dirbti, tačiau siekia priteisti iš ieškovo išlaikymą; jos pajamos, esant jos
norui, gali viršyti MMA. Ieškovas pažymi, kad kasatorei nustatytas tik dalinis
nedarbingumas, todėl negalima jos laikyti nedarbinga. Atkreipęs dėmesį į CK
3.72 straipsnio 6 dalies nuostatas, ieškovas teigia, kad kasatorė
šalių santuokos metu niekad nedirbo; jis siūlė jai dirbti, surado jai darbą
vaikų darželyje, tačiau ši padirbo tik apie mėnesį, daugiau dirbti nepageidavo,
norėjo, kad pajamas į namus atneštų tik ieškovas. Taigi, anot ieškovo, kasatorė
savo kaltais veiksmais sukūrė tokią materialinę padėtį, kad reikalautų iš ieškovo
išlaikymo. Kasatorės nedarbingumas buvo nustatytas tada, kai šalys jau ilgą
laiką gyveno skyrium; išlaikymo priteisimui pagal analogiją turėtų būti taikoma
CK 3.127 straipsnio 2 dalis; išlaikymas gali būti priteisiamas tik
sutuoktiniui, kurio nedarbingumas atsirado iki gyvenimo skyrium pradžios.
Sutuoktinių turtiniai santykiai nutrūksta nuo vieno iš sutuoktinių kreipimosi į
teismą dienos, taigi iš ieškovo negali būti priteistas išlaikymas sutuoktinei
už nedarbingumą, kuris atsirado pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą
nutraukti šalių santuoką. Be to, dėl ekonominės situacijos Lietuvoje ieškovas tapo
bedarbiu ir dėl to negali išlaikyti kasatorės. Ieškovas atkreipia dėmesį ir į
tai, kad išlaikymas buvo priteistas iki 2010 m. gruodžio 20 d., t. y.
iki nedarbingumo pabaigos, o kasatorė prašo neriboti šio termino.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės
normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, aiškinimo
ir taikymo
CK
3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas
kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio
pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo
negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka
iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą
arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos
nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja
nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam
pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės
ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės
(1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti,
kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus,
kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios
pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis).
Aiškindamas ir
taikydamas nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme
sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų
pažeidimas iš esmės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m.
vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v.
G. S., bylos Nr. 3K-7-6/2007; kt.). Sutuoktinio pareigos
nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai
lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos,
visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos
pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo
pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje
nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno
sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio
kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam
sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės
prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis
įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją,
pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne
dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės
prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad
santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys
lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio
santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį
santuokos išsaugojimo atžvilgiu tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas
reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje E. D. v. P. D., bylos
Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos
Nr. 3K-3-254/2010; kt.). Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis
visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos
šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio
ar šeimos interesams. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi
paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo
klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia,
kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine
ir psichologine prasmėmis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės
27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K.,
bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).
Remdamasi
pirmiau nurodytomis CK normomis ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teisėjų
kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais
ginčijami bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvai
bei išvados dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pažymėtina,
kad bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, jog šalių konfliktai kildavo dėl
abiejų sutuoktinių kaltės, jų iniciatoriai buvo abu sutuoktiniai, tuo tarpu šios
teismų išvados, kiek tai susiję su teismų nustatyta (ir) kasatorės kalte dėl
santuokos nutraukimo, kasatorė kasaciniu skundu neginčija (CPK
353 straipsnio 1 dalis). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde,
teismų išvada dėl abiejų sutuoktinių kaltės, teisėjų kolegijos vertinimu,
padaryta nustačius ir įvertinus įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų kriterijų
visumą – sutuoktinių lojalumą vienas kitam, pagarbą, moralinę bei
materialiąją paramą, prisidėjimą prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio
poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai,
kad abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo bylą nagrinėję teismai nustatė,
konstatavę abiejų šalių pažeistas iš esmės savo kaip sutuoktinių pareigas,
t. y. CK 3.60 straipsnio 2 dalies pagrindu, o ne remdamiesi CK
3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis prezumpcijomis. Kadangi skundžiamais
teismų procesiniais sprendimais ieškovo kaltė dėl santuokos nutraukimo jau
nustatyta, tai atitinkami kasacinio skundo argumentai, kuriais taip pat apeliuojama
į ieškovo kaltę dėl santuokos nutraukimo (tačiau neginčijama teismų nustatyta
ir kasatorės kaltė dėl santuokos nutraukimo), vertintini kaip teisiškai
nereikšmingi. Nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė,
kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo būtų didesnė
negu kito sutuoktinio (jeigu tokia aplinkybė nagrinėjamu atveju ir būtų
nustatyta), nepaneigtų teismų išvados dėl būtent abiejų sutuoktinių kaltės
egzistavimo.
Kasacinio skundo
argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia teismų motyvų ir išvadų dėl
abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo, todėl skundžiamų teismų
procesinių sprendimų dalis dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių
kaltės paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl kasatorei
priteisto išlaikymo
CK
3.72 straipsnyje nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl
santuokos nutraukimo, priteisia išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui,
jeigu išlaikymo klausimai nenustatyti sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl
santuokos nutraukimo pasekmių; sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą, jeigu jo
turimas turtas ar gaunamos pajamos yra pakankami visiškai save išlaikyti
(1 dalis). Preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu
jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra
nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės (2 dalis). Teismas,
spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus, privalo atsižvelgti į
santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų buvusių sutuoktinių turtinę
padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio
sutuoktinio įsidarbinimo galimybes bei kitas svarbias aplinkybes
(5 dalis). Išlaikymas priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų
suma arba periodinėmis išmokomis (renta), mokamomis kas mėnesį, arba
priteisiamas tam tikras turtas (8 dalis). Teismo sprendimas priteisti
išlaikymą yra pagrindas steigti atsakovo turtui priverstinį įkeitimą
(hipoteką). Jeigu buvęs sutuoktinis nemoka priteisto išlaikymo, išieškoma iš jo
turto įstatymų nustatyta tvarka (10 dalis). Jeigu išlaikymas buvo
priteistas periodinėmis išmokomis, tai, iš esmės pasikeitus šio straipsnio
5 dalyje numatytoms aplinkybėms, bet kuris iš buvusių sutuoktinių gali
reikalauti padidinti ar sumažinti išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti
išlaikymo mokėjimą. Periodinės išmokos mokamos iki kreditoriaus gyvos galvos ir
kasmet indeksuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją
(11 dalis).
Aiškindamas ir
taikydamas CK 3.72 straipsnio nuostatas, kaip tokias, kasacinis teismas yra
nurodęs, kad pareiga išlaikyti atsiranda tuo atveju, jeigu kitas sutuoktinis
turi teisę į išlaikymą. Pareiga remti kitą sutuoktinį nesiejama su šią pareigą
turinčio sutuoktinio kalte dėl santuokos nutraukimo, dėl prašančio išlaikymo
sveikatos būklės ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje S. R. T. v. Z. T., bylos Nr. 3K-3-500/2003). CK
3.72 straipsnis yra bendroji norma, reglamentuojanti sutuoktinių
tarpusavio išlaikymo santykius. Šio straipsnio 1 dalyje sutuoktinio teisė
į išlaikymą siejama su jo turtine padėtimi, o ne su sveikatos būkle ar kitomis
aplinkybėmis. Dėl to laikytina, kad ir darbingas sutuoktinis, kurio turimas
turtas ar gaunamos pajamos nėra pakankami užsitikrinti minimalų pragyvenimo
lygį, turi teisę reikalauti išlaikymo iš kito sutuoktinio, kurio turimas turtas
ir gaunamos pajamos tokį gyvenimo lygį užtikrina. Ir priešingai, sutuoktinis,
turintis turto ar pajamų, kurie pakankami jam išsilaikyti, neturėtų teisės į
išlaikymą. CK 3.72 straipsnio 5 dalis nustato kriterijus, į kuriuos
privalo atsižvelgti teismas, spręsdamas išlaikymo priteisimo ir jo dydžio
klausimus. Išlaikymo pareiga yra asmeninė prievolė, nors ir susijusi su tam
tikrų turtinių pasekmių atsiradimu. Pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar
pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir
reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti
išlaikymą. Šis sutuoktinis gali pasinaudoti CK 3.72 straipsnio 2 dalimi,
įtvirtinančia prezumpciją, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis
augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas
dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Č. Ž. v. S. Ž., bylos
Nr. 3K-3-1090/2003). CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti
sutuoktinio teisės į išlaikymą pagrindai savaime nereiškia, kad jam reikalingas
išlaikymas. Esant teisės į išlaikymą pagrindui sutuoktinis neprivalo įrodinėti,
kad jam reikalingas išlaikymas. Ši prezumpcija byloje gali būti nuginčyta,
t. y. nedraudžiama teismui nustatyti priešingai, kad sutuoktinis yra
apsirūpinęs ir jam išlaikymas nėra reikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. A. S., bylos
Nr. 3K-3-328/2010).
Teisėjų kolegija
atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kurie grindžiami
CK 6.439 straipsnio 2 dalies, 6.461 straipsnio 2 dalies
taikymu pagal analogiją. CPK 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį
arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius
santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi
bendraisiais teisės principais (teisės analogija). CK 1.8 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės normų nesureglamentuotiems
civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai
įstatymai (įstatymo analogija). Taigi tiek CPK, tiek CK normos įstatymų taikymą
pagal analogiją sieja visų pirma su ginčo materialinį santykį (tiesiogiai)
reglamentuojančio įstatymo nebuvimu. Tuo tarpu CK 3.72 straipsnio 5 dalyje
nustatyti kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, spręsdamas
išlaikymo priteisimo ir jo dydžio klausimus; to paties straipsnio 6 dalyje
nurodytos aplinkybės, kurias nustačius išlaikymo dydis mažinamas ar
priteisiamas tik laikinas išlaikymas arba atsisakoma priteisti išlaikymą;
straipsnio 11 dalyje įtvirtinta galimybė, iš esmės pasikeitus aplinkybėms,
reikalauti pakeisti priteisto išlaikymo dydį ar apskritai nutraukti išlaikymo
mokėjimą. Toks įstatyminis reglamentavimas, nepaisant to, jog įstatyme
neįtvirtinta orientacinių arba privalomų priteistino išlaikymo dydžių, teisėjų
kolegijos nuomone, nevertintinas kaip neišsamus, t. y. nėra pagrindo
konstatuoti įstatyminio reguliavimo spragai. Dėl to nėra ir pagrindo sutikti su
kasacinio skundo argumentu dėl CK 6.461 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinto ne mažesnio kaip vieno minimalios mėnesinės algos išlaikymo dydžio
taikymo pagal analogiją. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai kasatorei priteistino išlaikymo dydį nustatė
tinkamai atsižvelgdami į CK 3.72 straipsnyje įtvirtintus kriterijus. Bylos
duomenys ir kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo priteistam išlaikymo
dydžiui padidinti.
Kasaciniu skundu
ginčydama priteisto išlaikymo dydį, kasatorė taip pat remiasi tam tikra kasacinio
teismo praktika, tačiau kasaciniame skunde nepateikta argumentų,
patvirtinančių, kad skunde nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartimis išnagrinėtų bylų aplinkybės
priteistino išlaikymo dydžio aspektu būtų tapačios arba turėtų esminių panašumų
su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Be to, skirtingai negu teigiama kasaciniame
skunde, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. lapkričio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Č. Ž.
v. S. Ž., bylos Nr. 3K-3-1090/2003, nesuformuluota išaiškinimų
dėl minimalios mėnesinės algos, kaip kriterijaus, pagal kurį nustatomas
priteistino išlaikymo dydis: nurodytoje kasacinio teismo nutartyje minimalios
mėnesinės algos kriterijumi remtasi pagrindžiant teisę į išlaikymą apskritai, o
ne priteistino išlaikymo dydį. Taigi kasaciniame skunde nurodytomis Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartimis išnagrinėtų ir šios nagrinėjamos bylos ratio
decidendi turi esminių skirtumų, todėl į kasatorės nurodomose nutartyse
išdėstytus išaiškinimus neatsižvelgtina.
Ieškovo
atsiliepime į kasacinį skundą išdėstyti argumentai, kuriais ginčijamas
skundžiamais teismų procesiniais sprendimais priteistas kasatorei išlaikymas ir
jo dydis, neteikia pagrindo panaikinti priteistą išlaikymą arba sumažinti jo
dydį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovas nepateikė kasacinio skundo,
pagrindo peržengti kasatorės (atsakovės) pateikto kasacinio skundo ribas
nenustatyta, todėl skundžiamais teismų procesiniais sprendimais kasatorei
priteistas išlaikymas, atsižvelgiant į kasaciniame skunde išdėstytus kasatorės
argumentus, kasacine tvarka peržiūrimas (tik) išlaikymo padidinimo aspektu (CPK
353 straipsnio 1, 3 dalys).
Teisėjų
kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apskųstų teismų
procesinių sprendimų dalis dėl išlaikymo priteisimo paliktina nepakeista (CPK
346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl buto (duomenys
neskelbtini) nuosavybės teisės
CK
3.84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, neatsižvelgiant į tai, kurio
sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šio
straipsnio 2 dalyje numatytas turtas, jis yra pripažįstamas šeimos turtu.
Šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti.
Pagal to paties straipsnio 2 dalį šeimos turtas yra, be kita ko, šeimos
gyvenamoji patalpa, nuosavybės teise priklausanti vienam arba abiem
sutuoktiniams. Šeimos turtu taip pat pripažįstama teisė naudotis šeimos
gyvenamąja patalpa (CK 3.84 straipsnio 3 dalis). Pirmiau nurodytas
turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos,
tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius
asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešame
registre kaip šeimos turtas (CK 3.84 straipsnio 4 dalis).
Vadovaujantis CK 3.86 straipsnio 1 dalimi, šeimos turto teisinis
režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams
pradėjus gyventi skyrium.
CK
3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja
jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos
sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio
2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė
nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė
nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris
yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi
būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio
vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis
nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Vadovaujantis CK
3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine
sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines
lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu
to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą
asmeninėn nuosavybėn. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas,
jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali
būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas
leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime
įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
Aiškindamas ir
taikydamas pirmiau nurodytas CK normas, kaip tokias, kasacinis teismas yra
nurodęs, kad pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto priskyrimui prie
asmeninės ar bendrosios jungtinės reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo
laikas ir pagrindas, turto pobūdis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. K. v. V. V., bylos
Nr. 3K-3-193/2005). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra
įstatyminis, preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra
bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio
asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio
2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl
turto teisinio režimo. Kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto
teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso
asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių
bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui
leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos
metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno
sutuoktinio asmeninė nuosavybė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. R. B. v. S. B.,
bylos Nr. 3K-3-422/2008). Netgi
už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine
sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis
priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta
sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK
3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos
Nr. 3K-3-529/2005). Sutuoktinių turto registracija viešame registre
atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK
3.88 straipsnio 3 dalies norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio
1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų
bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties
teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą
sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik
viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir
patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio
1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas
civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kadangi šioje byloje
nustatyta, jog butas (duomenys neskelbtini), įgytas šalių santuokos
metu, tai tokiam butui galioja CK 3.88 straipsnio 1 dalies
1 punkte įtvirtinta prezumpcija ir ieškovui, teigiančiam, kad nurodytas
butas yra jo asmeninė nuosavybė, tenka procesinė pareiga šią prezumpciją paneigti.
Siekdamas paneigti aptariamą prezumpciją, ieškovas rėmėsi asmeninių lėšų
panaudojimo butui įgyti faktu, taip pat šio buto registracijos duomenimis.
Šioje nutartyje jau nurodyta, kad turto registracija viešame registre
atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Taigi
sprendžiant dėl buto bendrosios jungtinės ar asmeninės nuosavybės, turi būti ne
tik vadovaujamasi viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio
3 dalis), bet ir šių duomenų tikrumas (patikimumas) patikrinamas remiantis
CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje, 3.90 ir 3.91 straipsniuose
įtvirtintomis taisyklėmis.
Iš bylos duomenų
matyti, kad 2006 m. birželio 30 d. sutartyje, kuria pardavėjas G. G.
pardavė, o pirkėjas J. B. (ieškovas) pirko ginčo butą, nurodyta, kad butas
parduodamas už 230 000 Lt, iš kurių 80 000 Lt pirkėjas
sumokėjo prieš sutarties sudarymą, o 150 000 Lt pirkėjo pavedimu
bankas perves per tris darbo dienas į pardavėjo sąskaitą po to, kai pirkėjas
įvykdys su banku 2006 m. birželio 27 d. sudarytoje būsto pirkimo
kreditavimo sutartyje įtvirtintas sąlygas. Ieškovas
byloje nurodė, jog ginčo butas yra įgytas už jo asmenines lėšas ir yra jo
asmeninė nuosavybė, tuo tarpu atsakovė (kasatorė) teigė, kad ginčo butas yra
bendroji jungtinė šalių nuosavybė.
Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar pagal nurodytą
pirkimo-pardavimo sutartį sumokėti 80 000 Lt buvo ieškovo asmeninės
lėšos, ar šios bylos šalių bendroji jungtinė nuosavybė, apskųstoje nutartyje
konstatavo, kad: pirma, atsakovė pripažino faktą, jog ieškovas jai aiškinęs
turintis iki šalių santuokos sutaupęs 36 000 JAV dolerių; antra,
atsakovė pripažino ieškovo ikisantuokinių lėšų – 36 000 JAV dolerių –
sutaupymo ir turėjimo faktą. Būtent pastaruoju atsakovės pripažintu faktu
apeliacinės instancijos teismas rėmėsi, greta ieškovo pateiktų įrodymų,
padarydamas išvadą, kad pagal nurodytą sutartį ieškovas 80 000 Lt
prieš sutarties sudarymą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis. Teisėjų kolegijos
vertinimu, bylos medžiaga nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados,
kad atsakovė pripažino ieškovo ikisantuokinių lėšų – 36 000 JAV
dolerių – sutaupymo ir turėjimo faktą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad:
kasatorės priešieškinyje (T. 1, b. l. 51, 52) dėl
80 000 Lt sumokėjimo nurodyta, jog kasatorė taip pat prisidėjo prie
šio buto įsigijimo; 2008 m. gegužės 15 d. teismo posėdyje kasatorė
nurodė, kad, gyvendamas su pirmąja žmona, ieškovas buvo susitaupęs
36 000 JAV dolerių; kadangi ji (kasatorė) gyveno bendrabučio
kambaryje, tai šalys nusprendė pirkti vieno kambario butą; nusipirkusios butą,
šalys bendrabučio kambarį nuomojo (T. 2, b. l. 18); taip pat
kasatorė pažymėjo, kad ji nežino, ar (ieškovas) tikrai turėjo
36 000 JAV dolerių (T. 2, b. l. 19). Taigi, kaip
matyti iš bylos duomenų, atsakovė (kasatorė) byloje nepripažino fakto, jog
ieškovas iki šalių santuokos sudarymo buvo sutaupęs 36 000 JAV
dolerių ir juos turėjo. Pirmiau nurodyti bei visi kiti bylos duomenys, teisėjų
kolegijos vertinimu, teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentais,
kuriais teigiama apie apeliacinės instancijos teismo padarytus įrodymų
vertinimo taisyklių pažeidimus, šiam teismui nusprendžiant dėl 80 000 Lt
ieškovo asmeninių lėšų panaudojimo ginčo butui įsigyti. Akivaizdu, kad asmeninių lėšų turėjimas ir (arba) sakymas kitiems asmenims
apie tokių lėšų turėjimą savaime nereiškia, kad turtas įgytas būtent už asmenines
vieno iš sutuoktinių lėšas. Lėšų turėjimo faktas ir faktas, jog kitiems
asmenims pasakoma apie lėšų turėjimą, nėra tapatūs, jų teisinė reikšmė
skirtinga. Pasakymo kitiems asmenims apie lėšų turėjimą faktas, kaip toks, nereiškia
jų turėjimo fakto, taip pat nereiškia jų panaudojimo konkrečiam tikslui fakto. Tuo
tarpu ieškovui, teigiančiam, kad ginčo butas yra įgytas už jo asmenines lėšas
ir yra jo asmeninė nuosavybė, šioje byloje tenka procesinė pareiga įrodyti jo
nurodytą aplinkybę, būtent jog pagal 2006 m. birželio 30 d.
pirkimo-pardavimo sutartį iki jos sudarymo sumokėti 80 000 Lt buvo
ieškovo asmeninės lėšos (CPK 178 straipsnis).
Atsakovė (kasatorė) tokios aplinkybės egzistavimą ginčija. Ieškovas nurodytos
aplinkybės egzistavimą įrodinėjo savo paaiškinimais, rašytiniais įrodymais apie
savo nuolatinį darbą ir gautą darbo užmokestį, išskirtinai epizodiniais ir
neišsamiais duomenimis apie lėšų banko sąskaitoje turėjimą (pateikė duomenis iš
AB banko „Hansabankas“, kad 2003 m. liepos 22 d. pabaigoje jo
sąskaitos likutis, nuėmus 900 Lt, buvo 10 061,16 Lt). Teisėjų
kolegija, laikydamasi įrodymų vertinimo taisyklių, įvertinusi byloje surinktus
įrodymus, konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai nėra pakankami
padaryti pagrįstai išvadai, jog pagal ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį iki
jos sudarymo sumokėti 80 000 Lt buvo ieškovo asmeninės lėšos. Nuspręsdamas
dėl buto įsigijimui panaudotų 80 000 Lt, kaip dėl ieškovo asmeninių
lėšų, apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą,
t. y. pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177,
178 straipsniai, 182 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 185,
187 straipsniai).
Iš 2006 m.
birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir kitų faktinių bylos duomenų
matyti, kad kita dalis kainos už ginčo butą – 150 000 Lt –
pardavėjui buvo sumokėta iš banko suteiktos paskolos. Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad pagal paskolos sutartį pinigai perduodami paskolos
gavėjo nuosavybėn (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal pirkimo-pardavimo
sutartį pardavėjui sumokėti 150 000 Lt (kuriuos paskolino bankas)
buvo paskolos gavėjo (o ne banko) nuosavybė. Paskola ginčo butui pirkti
suteikta 2006 m. birželio 27 d. sudaryta kredito sutartimi; joje gavėju
nurodytas vien tik ieškovas, tuo tarpu kasatorė šią kredito sutartį pasirašė
kaip kredito gavėjo sutuoktinė patvirtindama, jog ji, kaip paskolos gavėjo
sutuoktinė, susipažino su sutarties sąlygomis ir jas suprato, sutinka su
sutarties sąlygomis, jos (sąlygos) išreiškia tikrąją sutuoktinių valią, taip
pat suprato, kad nutraukus sutartį skola bus išieškoma iš įkeisto nekilnojamojo
turto, neatsižvelgiant į įkeisto turto statusą ir nepilnamečių bei kitų jame
gyvenančių išlaikytinių interesus (T. 1, b. l. 16). Hipotekos
lakšte (T. 1, b. l. 27-28), sudarytame užtikrinant prievolių
pagal nurodytą kredito sutartį įvykdymą, nurodyta, kad įkeičiamas daiktas –
ginčo butas – priklauso ieškovui ir kasatorei bendrosios jungtinės
nuosavybės teise. Nors tame pačiame hipotekos lakšte ir nurodyta, kad
įkeičiamas turtas nėra šeimos turtas, tačiau pagal CK 3.84 straipsnio
2 dalies 1 punktą šeimos gyvenamoji patalpa, nuosavybės teise
priklausanti vienam arba abiem sutuoktiniams, yra šeimos turtas. Iš
nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad iki santuokos nutraukimo šalys ir
kasatorės nepilnametis vaikas ginčo bute gyveno kartu, t. y. kaip šeima. Nurodytos
aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad iš kredito sutarties kilusi šalių, kaip
sutuoktinių, prievolė bankui buvo bendra ir vykdytina iš bendro turto (CK
3.109 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai), o šeimai bendrai naudotino
(naudoto) buto įsigijimui pinigai pagal kredito sutartį buvo perduoti ne
ieškovo asmeninėn, bet šalių bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn ir
turėjo bendrosios jungtinės nuosavybės statusą (CK 3.88 straipsnio
1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Aplinkybė, kad, kaip matyti iš
faktinių bylos duomenų, dalis prievolės pagal 2006 m. birželio 27 d.
kredito sutartį bankui buvo įvykdyta panaudojant lėšas, ieškovo gautas
2006 m. spalio 23 d. už 148 000 Lt pardavus jam asmeninės
nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys
neskelbtini) neteikia pagrindo kitaip, nei jau šioje nutartyje
nurodyta, vertinti ginčo butui įsigyti panaudotus 150 000 Lt, gautus
pagal kredito sutartį. Pažymėtina ir tai, kad byloje nesurinkta duomenų, kokia
kredito bankui dalis buvo grąžinta iš ieškovo asmeninių lėšų, gautų pardavus
jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys
neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad visa
nurodyta kredito suma buvo grąžinta lėšomis, gautomis ieškovui pardavus butą (duomenys neskelbtini), yra aiškiai
nepagrįsta jau vien dėl to, jog suteikto kredito suma yra didesnė už sumą,
gautą pardavus nurodytą butą (CPK 185 straipsnis). Faktas, kad kreditas,
kuris buvo panaudotas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei įsigyti, iš
dalies buvo grąžintas vieno iš sutuoktinių asmeninėmis lėšomis, gali turėti
reikšmės, pavyzdžiui, nustatant kompensacijos kitam sutuoktiniui dydį.
Apibendrindama
pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija, remdamasi faktiniais bylos
duomenimis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas dėl
buto (duomenys neskelbtini) pripažinimo
ieškovo asmenine nuosavybe, netinkamai taikė proceso bei materialiosios teisės
normas, tarp jų ir CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, bei padarė
faktinių bylos duomenų neatitinkančią išvadą. Byloje nesurinkta įrodymų, kurie
paneigtų pagrindą nagrinėjamu atveju vadovautis CK 3.88 straipsnio
1 dalies 1 punkto, 2 dalies normomis ir ginčo butą laikyti šalių
bendrąja jungtine nuosavybe. Nustatytas netinkamas teisės normų taikymas yra
pagrindas naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl
ginčo buto (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas,
359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinęs, kasacinis teismas neturi
galimybės dėl jos priimti naujo sprendimo, nes tam būtina tirti, nustatyti ir
vertinti faktines bylos aplinkybes. Dėl to bylos dalis dėl ginčo buto perduotina
iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 15 d. nutarties dalį, kuria panaikinta
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimo
dalis dėl priteisimo atsakovei J. B. 40 000 Lt kompensacijos iš ieškovo
J. B., panaikinti ir bylos dalį dėl buto (duomenys
neskelbtini) perduoti Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusią Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. birželio 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė
Janavičiūtė
Antanas Simniškis
Pranas Žeimys