Civilinė byla Nr. 3K-3-204/2013
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04785-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Cargo and go“ (šiuo metu – BUAB „Cargo and go“) dėl draudimo išmokos regreso tvarka priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas teisės normų, reglamentuojančių draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, taikymo klausimas.
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašė teismo priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and go“ 3611,18 Lt draudimo išmoką ir 156,55 Lt palūkanų, 6 procentų procesines palūkanas.
2009 m. rugpjūčio 20 d. šalys sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta atsakovo automobilio „DAF FT XF105/460“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2009 m. lapkričio 9 d. šis automobilis Belgijoje sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas trečiojo asmens automobilis. Ieškovo teigimu, eismo įvykį ieškovas pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 3611,18 Lt draudimo išmoką. Eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs automobilio draudimo įmokų, todėl turi grąžinti ieškovui nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies pagrindu.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 31 d. preliminariu sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 3611,18 skolos, 156,55 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio procesines palūkanas.
Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir teismo preliminaraus sprendimo, prašydamas jį panaikinti, o ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad, jam laiku nesumokėjus draudimo įmokos, ieškovas raštu nereiškė pretenzijų dėl įmokų sumokėjimo terminų praleidimo (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalis). Dėl to atsakovas laikė, kad ieškovas sutinka su tokiais atsakovo veiksmais ir tai nėra esminis sutarties sąlygų pažeidimas.
Byloje nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 20 d. sutartimi atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir laiku sumokėti draudimo įmoką, t. y. sutarties sudarymo dieną sumokėti 3500 Lt. Pagal sutarties 1.2 punkto nuostatas sutartis įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. (TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalis) ir galiojo 12 mėnesių. Dėl 2009 m. lapkričio 9 d. Belgijoje eismo įvykio ieškovas 2010 m. rugpjūčio 30 d. išmokėjo nukentėjusiam asmeniui 3611,18 Lt draudimo išmoką. Eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos; ją sumokėjo jau įvykus eismo įvykiui 2009 m. gruodžio 14 d. Ieškovas atsakovui pretenzijų dėl laiku nesumokėtų įmokų nereiškė, sumokėtų draudimo įmokų negrąžino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. spalio 24 d. galutiniu sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovas pripažino sutarties galiojimą, t. y. vykdė pagal draudimo sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą, norėdamas nutraukti draudimo sutartį dėl to, kad atsakovas iš esmės pažeidė sutartį (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 1 dalis). Atsakovas draudimo įmokų pagal draudimo sutartį laiku nesumokėjo, tačiau ieškovas šios aplinkybės nelaikė esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalies pagrindu nereiškė dėl to pretenzijų, pavėluotai sumokėtų įmokų negrąžino, nors atsakovas įmokas pagal draudimo sutartį sumokėjo praėjus keturiems mėnesiams po sutarties sudarymo. Pareiga pranešti apie nesumokėtas draudimo įmokas ir dėl to kilsiančius padarinius nustatyta ir Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sąlygų (toliau – Standartinės sąlygos) 27 punkte.
TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatyta draudiko, išmokėjusio išmoką, teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, nėra imperatyvi. Atsakovas, nors ir pavėluotai, sumokėjo visas pagal draudimo sutartį priklausančias mokėti draudimo įmokas, todėl negalima konstatuoti atsakovo nesąžiningumo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. galutinį sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, nustatė, kad pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymo teismų praktiką (pvz., Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1011-115/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-792-275/2010; 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1353-467/2012; kt.) draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, šis neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo pozicija, jog TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudėjo teisė susigrąžinti išmokėtas draudimo išmokas yra besąlyginė, neribojama jokiomis išimtimis ar galimybėmis netaikyti regreso teisės tais atvejais, kai draudikas sumoka draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio, yra nepagrįsta.
Vien faktas, kad ieškovas draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 3611,18 Lt draudimo išmoką, neteikia pagrindo konstatuoti, jog tai ieškovo patirta žala. Ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, įvertino draudimo riziką ir numatė, kad, galiojant draudimo apsaugai ir įvykus eismo įvykiui, jis privalės išmokėti draudimo išmoką, neviršijančią TPVCAPDĮ 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų. Ieškovas neįrodė, kad pavėluotos įmokos sumokėjimas kaip nors paveiktų jo pareigą išmokėti draudimo išmoką, kad jis patyrė nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logiką nenuspėjamų išlaidų. Ieškovas dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos nesiėmė jokių veiksmų, nustatytų TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalyje ir Standartinių sąlygų 27 punkte. Ieškovas, kaip verslininkas, užsiimantis draudimo veikla, savo veiklos profesionalas, kuriam keliami didesni atidumo, rūpestingumo standartai, žinodamas, kad atsakovas laiku (pagal sutartį) nėra sumokėjęs draudimo įmokos ir kad įsigaliojus draudimo apsaugai bei įvykus draudžiamajam įvykiui jam kils pareiga išmokėti draudimo išmoką, tačiau nereikšdamas atsakovui dėl nesumokėtos įmokos jokių pretenzijų, neragindamas atsiskaityti, neįspėdamas atsakovo apie įstatyme nustatytus draudimo įmokos nesumokėjimo padarinius, nenutraukdamas draudimo sutarties, nelaikė atsakovo neveikimo (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) esminiu sutarties pažeidimu ir iš esmės prisiėmė riziką dėl kilusių padarinių. Ieškovas negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu (CK 6.206 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, kad draudikas nors pavėluotai, tačiau gavo draudimo įmoką, ją priėmė, ilgą laiką (tiek iki eismo įvykio, tiek ir po eismo įvykio) nereiškė pretenzijų dėl mokėjimo termino praleidimo, kad draudimo sutartis nebuvo nutraukta, o terminas sumokėti draudimo įmoką praleistas nedaug (vos keturis mėnesius), taip pat į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, tarp šalių susiklosčiusius nevienkartinius teisinius santykius, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neturi pareigos grąžinti ieškovo nukentėjusiam asmeniui išmokėtos sumos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 3611,18 Lt draudimo išmoką, o atsakovas pagal sutartį ieškovui sumokėjo 3500 Lt draudimo įmoką, kurią ieškovas priėmė, todėl, patenkinus ieškinį, atsakovas už draudimo sutartimi taikomą draudimo apsaugą turėtų sumokėti du kartus, tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, TPVCAPDĮ nuostatų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo 840,95 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymo. TPVCAPD sutartis yra rašytinė (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 4 punktas), atlygintinė, konsensualinė, įsigalioja nuo joje nurodytos datos (TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalis). Ieškovo nuomone, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta regreso teisė – tai įstatymų leidėjo nustatyta garantija draudikui, negalinčiam atsisakyti sudaryti draudimo sutarties ir privalančiam išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims. Taip ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš asmens, atsakingo už žalą, ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį arba sumokėti draudimo įmokas (TPVCAPDĮ 11, 17, 22, 23 straipsniai). Padidėjusi draudikų veiklos rizika atsveriama TPVCAPDĮ 22 straipsnyje įtvirtinta atgręžtinio reikalavimo teise į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika 34).
Pareiga vykdyti draudimo sutartį – sumokėti joje nustatytą draudimo įmoką – draudėjui atsiranda nuo draudimo sutarties sudarymo momento. Remiantis CK 6.189 straipsniu, 6.213 straipsnio 1 dalimi, draudimo sutartimi draudėjo prisiimta prievolė sumokėti draudimo įmoką už teikiamą draudimo apsaugą turi būti vykdoma nepriklausomai nuo to, ar pasirašius sutartį draudžiamasis įvykis įvyko, ar draudikas naudojasi atgręžtinio reikalavimo teise pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį. Šios prievolės nevykdymas yra pagrindas draudikui reikalauti jos įvykdymo; draudikas negali atsisakyti priimti kad ir pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos.
TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta draudiko teisė (ne pareiga) savo iniciatyva, jeigu draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis draudimo sutarties pažeidimas, nutraukti draudimo sutartį. Draudimo sutarties nutraukimo procedūra neužkerta kelio draudikui reikalauti ne tik sumokėti draudimo įmokos dalį už iki draudimo sutarties nutraukimo galiojusią draudimo apsaugą, bet ir reikalauti pagal draudimo sutartį išmokėtų sumų grąžinimo (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis). TPVCAPDĮ nenustatyta privalomos pareigos draudikui pranešti apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius draudėjui, juolab kad tokia pareiga nurodyta draudimo sutartyje (5.3 punktas). Atsakovas, būdamas savo srities profesionalas, neabejotinai žinojo savo prievolę atsiskaityti su ieškovu draudimo sutartyje nustatytais terminais. Standartinių sąlygų 27 punkte nustatytos sąlygos (pranešimo įteikimas draudėjui) negali būti pagrindas netaikyti įstatyme įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios draudiko regreso teisę. Ieškovo nuomone, pareiga pateikti tokį pranešimą negali būti siejama su Draudimo įstatymo 80 straipsniu, nes transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas skiriasi nuo įprasto draudimo būtent tuo, kad draudimo apsauga negali būti stabdoma tokio pobūdžio pranešimu, kaip įprasto draudimo atveju (Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalis). Draudimo apsauga – draudiko įsipareigojimas išmokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui – įstatymo nustatyta tvarka galioja tol, kol galioja transporto priemonių valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika 34). Būtent šis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio reguliavimo ypatumas lemia būtinybę taikyti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytą draudiko regreso teisę, nesiejant jos su draudimo sutarties nutraukimu.
TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko regreso teisė negali būti panaikinama vien dėl to, kad draudėjas vėliau priėmė pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti padariniai taikomi laikotarpiui, per kurį draudėjas vėlavo sumokėti įmoką. Draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, esmė yra ta, kad sudarydami draudimo sutartį nei draudėjas, nei draudikas nežino, ar draudžiamasis įvykis įvyks. Draudikas apskaičiuoja draudimo įmoką pagal draudžiamojo įvykio atsiradimo riziką. Draudimo įmokos sumokėjimo pareiga draudėjui atsiranda nepriklausomai nuo to, ar draudžiamasis įvykis įvyksta per sutarties galiojimo laiką. Draudimo sutartį reglamentuojančios bendrosios teisės normos nustato draudimą šalims susitarti dėl jau įvykusių draudimo įvykių, nebent šalys apie juos nežinojo (CK 6.996 straipsnio 3 dalis). Dėl to negalima teigti, kad draudėjas po eismo įvykio sumokėjo draudikui už praeityje taikytą draudimo apsaugą.
2. Dėl teismų praktikos taikymo. Byloje nagrinėjamu klausimu yra susiformavusi skirtinga teismų praktika, o kasacinis teismas nėra pasisakęs dėl TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymo ir aiškinimo.
Atsipiepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą palikti nepakeistus, priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Procesiniame dokumente nurodoma, kad, bylos duomenimis, 2010 m. spalio 18 d. šalys sudarė sutartį-suderinimo aktą Nr. 23/10-3595, kuriuo atidėjo draudimo įmokų mokėjimą, jį išdėstant laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 22 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. Taigi šalys pakeitė sutartyje nustatytus draudimo įmokų mokėjimo terminus (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Remiantis Draudimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalimi ieškovas, kaip draudikas, privalėjo pranešti atsakovui, kad šis sumokėtų vėluojamą draudimo įmoką, taip pat apie nemokėjimo atveju kilsiančius padarinius. To nepadarius konstatuotina, kad ieškovas pripažino, jog draudimo įmokų mokėjimo terminai nepraleisti. Be to, pagal Draudimo įstatymo 80 straipsnio 2 dalį sustabdžius draudimo sutarties galiojimą draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos, tada už bet kokią žalą atsako ją sukėlęs asmuo. Tačiau ieškovas nestabdė draudimo sutarties.
TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisės norma nėra imperatyvi. Šios teisės normos pagrindu draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl draudžiamojo įvykio išmokėtas sumas. Atsižvelgiant į tai, kad žalos padarymo metu atsakovas nebuvo praleidęs draudimo įmokų mokėjimo terminų, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatos netaikytinos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas
TPVCAPDĮ tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; kt.).
TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos. Draudėjas draudimo sutarties sąlygomis įsipareigoja mokėti draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų, kuri turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Draudimo įmokos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas ar įmokos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas. Tačiau remiantis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalimi draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų. Tokiu atveju įstatymas nustato teisinę kompensuojamojo pobūdžio sankciją, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Ši draudiko teisė savaime nėra ribojama TPVCAPDĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis draudimo sutarties nutraukimą (TPVCAPDĮ 7 straipsnio 2 dalis), galimybe reikalauti delspinigių (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 5 dalis) ar pranešimu draudėjui apie draudimo įmokų nesumokėjimo padarinius (Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, 27 punktas). Tačiau TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio „Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas“ 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 20 d. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. AYAS 01 7365765 atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir laiku, t. y., sutarties sudarymo dieną, sumokėti 3500 Lt draudimo įmoką. Pagal sutarties 1.2 punkto nuostatas sutartis įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. (TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalis) ir galiojo 12 mėnesių. Draudimo sutarties 5.2 punkte įtvirtinta nuostata, kad sutartis įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką (arba, jei dėl to susitarta, jos dalį), jei draudimo sutartyje nėra nustatyta kita įmokų mokėjimo tvarka, prieštarauja imperatyviajai teisės normai (TPVCAPD 9 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą, į nurodytą sutarties nuostatą neatsižvelgia (CK 6.157 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Agrogimas“ v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-442/2011; 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013; kt.). 2009 m. lapkričio 9 d. Belgijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis automobilis. Eismo įvykį ieškovas pripažino draudžiamuoju ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. išmokėjo 3611,18 Lt draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos, kurią sumokėjo tik 2009 m. gruodžio 14 d. Dėl šio byloje nustatyto fakto, taikant TPVCAPDĮ nuostatas ir atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; 2013 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013), yra pagrindas konstatuoti, kad galiojant šalių sudarytai draudimo sutarčiai ieškovas, neturėdamas teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sankciją už draudimo sutarties netinkamą vykdymą, t. y. laiku nesumokėtą draudimo įmoką, būtent – reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti draudiko nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką. Tačiau, minėta, remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi grąžintinos draudikui sumos dydis nebūtinai turi sutapti su dėl padarytos žalos išmokėtų draudimo sumų dydžiu.
Nagrinėjamos bylos atveju, nustatant draudikui grąžintinos sumos dydį, svarbu atsižvelgti į tai, kad pagal byloje esančius duomenis atsakovas, nors ir pavėluotai, sumokėjo ieškovui draudimo įmoką, kurios mokėjimo terminas buvo praleistas tik keturis mėnesius, be to, draudimo išmoka nedaug viršijo draudimo įmokos dydį. Nustatant ieškovui grąžintinos sumos dydį svarbu yra ir tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovui) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbus ir gintinas, priteisiant kompensavimo išlaidų dalį, draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvią draudimo apsaugos teikimą. Tai atitinka ir draudėjų interesus, nes draudėjas transportu perveža klientų krovinius, tai neretai susiję su nuostoliais dėl eismo įvykių: transporto priemonių gedimo, krovinių arba kitokio turto žuvimo ar sugadinimo. Be to, kasaciniame teisme jau buvo nagrinėta analogiškų bylų ir priteista 1/2 dalis reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-123/2013; 2013 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Cargo and go“, bylos Nr. 3K-3-124/2013). Nagrinėjamoje byloje nepateiktas atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytas šalių 2010 m. spalio 18 d. sutartis–suderinimo aktas Nr. 23/10-3595 dėl atidėtų draudimo įmokų, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atsiliepime į kasacinį skundą nurodytų argumentų, susijusių su šio akto vertinimu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui grąžintinos sumos dydis nustatytinas kaip prašomos priteisti sumos 1/2 dalis (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 2 dalis).
Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – tenkinti 1/2 dalį ieškinio reikalavimų (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis). Iš atsakovo ieškovui priteistina 1805,59 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metinių (ikiteisminių kompensuojamųjų) palūkanų. Ieškovas šias palūkanas skaičiuoja nuo žalos atlyginimo (draudimo išmokos išmokėjimo) dienos (2010 m. rugpjūčio 30 d.), tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsiradusi regresinė prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl tampa privalomai vykdytina tik po pareikalavimo ją vykdyti (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Ieškovas, pareikšdamas pretenziją, pareikalavo prievolę įvykdyti iki 2010 m. lapkričio 22 d., todėl šios (ikiteisminės kompensuojamosios) palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki ieškinio priėmimo dienos – 2011 m. gegužės 30-osios, ir tai sudaro 55,66 Lt (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Ieškovui iš atsakovo taip pat priteistina 6 proc. dydžio metinių (procesinių) palūkanų už priteistiną 1861,25 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šioje byloje
CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Pagal bylos baigtį kasaciniame teisme ieškinys yra tenkinamas 1/2 dalimi. Atsižvelgiant į tai, atitinkamai paskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Ieškovas sumokėjo: 114 Lt žyminio mokesčio ir 1228 Lt advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme; 113 Lt žyminio mokesčio ir 865,15 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme; 113 Lt žyminio mokesčio ir 840,95 Lt advokato atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme, iš viso – 3274,10 Lt, šios sumos 1/2 dalis (1637,05 Lt) priteistina iš atsakovo.
Atsakovas sumokėjo: 800 Lt advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme; 726 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme; duomenų apie advokato atstovavimo išlaidas kasaciniame teisme įstatymų nustatyta tvarka nepateikta (CPK 98 straipsnio 1 dalis), iš viso – 1526 Lt, šios sumos 1/2 dalis (763 Lt) priteistina iš ieškovo.
Įskaičius sumas, kurias šalys turi viena kitai sumokėti, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 874,05 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) sudaro 33,24 Lt (10,54 Lt pirmosios instancijos teisme ir 22,70 Lt kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. balandžio 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu); byloje nėra duomenų apie šias išlaidas apeliacinės instancijos teisme). Jos valstybės naudai priteistinos iš šalių lygiomis dalimis po 16,62 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. galutinį sprendimą, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. preliminarus sprendimas ir ieškinys atmestas, panaikinti.
Priimti naują sprendimą – tenkinti dalį ieškinio – priteisti ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) iš atsakovo UAB „Cargo and go“ (šiuo metu – BUAB „Cargo and go“) (juridinio asmens kodas 300565668) 1805,59 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkis litus 59 ct) pagal regresinę prievolę, 55,66 Lt (penkiasdešimt penkis litus 66 ct) palūkanų ir 6 (šešių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 1861,25 Lt (vieno tūkstančio aštuonių šimtų šešiasdešimt vieno lito 25 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and go“ (šiuo metu – BUAB „Cargo and go“) (juridinio asmens kodas 300565668) ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) naudai 874,05 Lt (aštuonis šimtus septyniasdešimt keturis litus 5 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) ir atsakovo UAB „Cargo and go“ (šiuo metu – BUAB „Cargo and go“) (juridinio asmens kodas 300565668) po 16,62 Lt (šešiolika litų 62 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų valstybės naudai (valstybei priteisiama suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gintaras Kryževičius
Algis Norkūnas