Civilinė byla Nr. 3K-3-467/2010

Procesinio sprendimo kategorija 30.11 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 17 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. R. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl kompensacijos už faktiškai visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą priteisimo, žemės sklypo grąžinimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja Kauno apskrities viršininko administracija, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas, akcinė bendrovė ,,Lietuvos geležinkeliai“, akcinės bendrovės ,,VST“ Kauno filialas, uždaroji akcinė bendrovė ,,Kauno gatvių apšvietimas“, akcinė bendrovė ,,Autrolis“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Kauno vandenys“, uždaroji akcinė bendrovė ,,Kamesta“.   

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 545 000 Lt kompensaciją už faktiškai visuomenės poreikiams paimtą jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad 1994 m. nuosavybės teise įsigijo nurodytu adresu gyvenamąjį namą, kuris šiuo metu yra nugriautas; kad prie šio namo buvo inventorizuotas 570 kv. m žemės sklypas, kurio dalį, t. y. 540 kv. m, įsigijo nuosavybės teise; kad žemės sklypas iš jo neteisėtai paimtas visuomenės poreikiams, t. y. šešeri metai išasfaltuotas ir naudojamas kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Ieškovo teigimu, jo, kaip žemės sklypo savininko, teisės yra pažeistos, nes su juo nebuvo atsiskaityta, žemės sklypą valdo savivaldybė, o žemės sklypo paėmimo procedūra pagal teisės aktų nustatytą tvarką nebuvo atlikta.

Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė įpareigoti atsakovą atkurti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribas, įregistruotas VĮ Registrų centre, sulyginti sklypo aukštį su M. K. Čiurlionio gatve, pašalinti nuo šio sklypo asfalto dangą ir iškelti ne šiam sklypui priklausančias komunikacijas, nutiesti į sklypą komunikacijas: kanalizaciją, vandentiekį, elektrą, dujas, buvusias iki sklypo neteisėto paėmimo, aptverti tvora ir sutvarkytą atiduoti ieškovui.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2009 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį patenkino: ieškovui priteisė iš atsakovo 545 000 Lt piniginę kompensaciją už faktiškai visuomenės poreikiams paimtą 540 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 11 904,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad ieškovas yra pateikęs ne du skirtingus ieškinio pareiškimus, bet du alternatyvius reikalavimus pažeistoms teisėms apginti.

Teismas nustatė, kad ieškovas 1994 m. rugsėjo 15 d. pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu nuosavybės teise įgijo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, jog, ieškovui sutikus, siekiant nestabdyti vykdomos M. K. Čiurlionio gatvės rekonstrukcijos, atsakovo prašymu ir jam finansuojant, buvo nugriautas šis ieškovui nuosavybės teise priklausantis namas. Taip pat teismas nustatė, kad Kauno miesto valdyba 1995 m. balandžio 4 d. potvarkiu Nr. 517-v leido ieškovui išsipirkti 540 kv. m žemės sklypo, esančio prie nurodyto gyvenamojo namo; kad ieškovas šį žemės sklypą 1995 m. liepos 24 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo asmeninės nuosavybės teise, sklypą įregistravo nekilnojamojo turto registre; kad, vykdant M. K. Čiurlionio gatvės rekonstrukciją, iš ieškovo faktiškai visuomenės poreikiams buvo paimtas ieškovui nuosavybės teise priklausantis 540 kv. m žemės sklypas, nes buvo praplatinta gatvė, ieškovo žemės sklypo aukštis buvo pakeltas, jame įrengta automobilių stovėjimo aikštelė dalį sklypo išasfaltuojant, ant žemės sklypo buvo pastatytas UAB ,,Autrolis“ troleibusų stulpas, įrengtas šaligatvis, vietoje buvusių dviejų įvažiavimų padarytas vienas, kurio pusė yra ieškovo sklype. Nors atsakovas nurodė, kad teismui įrodymų dėl M. K. Čiurlionio gatvės rekonstrukcijos pateikti negali, nes nėra dokumentų, teismas, remdamasis UAB ,,Kamesta“ pateiktais įrodymais, padarė išvadą, kad ieškovo žemės sklype automobilių stovėjimo aikštelę įrengė atsakovas.

Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog buvo pažeistos jo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kad ieškovo sutikimo atlikti jo žemės sklype nurodytus pertvarkymus nėra, kad jis negali žemės sklypu naudotis pagal paskirtį, kad ieškovo teisės yra pažeistos ir kad šias pažeidė atsakovas. Teismas padarė išvadą, kad M. K. Čiurlionio gatvės rekonstrukcija vyko spontaniškai, neturint nei planų, nei leidimų, tam reikiamai nepasirengus, t. y. paėmus ieškovo žemę visuomenės poreikiams be privalomų procedūrų.

Teismas, vadovaudamasis protingumo kriterijumi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalis), sprendė, kad tenkinti ieškovo reikalavimą atkurti buvusią padėtį būtų neprotinga, nes tai prieštarautų visuomenės interesams, būtų susiję su didelėmis finansinėmis išlaidomis, ieškovui priklausantis žemės sklypas akivaizdžiai jau yra paimtas visuomenės poreikiams, o jis pats yra pareiškęs alternatyvų savo pažeistų teisių gynimo reikalavimą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas iki šiol už šį žemės sklypą moka mokesčius valstybei, nors žemės sklypu negali naudotis nuo 1995 m. pabaigos, į tai, kad ieškovas neprašo priteisti piniginės kompensacijos už nugriautą gyvenamąjį namą, kad nestabdė M. K. Čiurlionio gatvės rekonstrukcijos, kad elgiasi sąžiningai, teisingai valstybės atžvilgiu, sprendė, jog ieškovui už faktiškai paimtą iš jo žemės sklypą visuomenės poreikiams priteistina 545 000 Lt kompensacija, kuri atitinka teisingą kompensavimą už iš ieškovo paimtą visuomenės poreikiams turtą.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovo ieškovui 2000 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo žemės sklypas faktiškai buvo paimtas visuomenės poreikiams bendram (viešam) naudojimui (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnis).

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalyje, 85, 86 straipsniuose, ieškinio senaties termino eigą pradedant skaičiuoti nuo M. K. Čiurlionio gatvės rekonstrukcijos pradžios, t. y. nuo 1996 m. rugpjūčio 2 d. Teisėjų kolegija konstatavo, kad reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą netaikytinas, nes reikalavimams dėl nuosavybės teisės ar valdymo gynimo nuo neteisėto naudojimosi svetimu turtu, kai tai nesusiję su valdymo netekimu, ieškinio senatis negali pasibaigti, nes toks naudojimasis turtu yra tęstinio pobūdžio pažeidimas, nepakeičiantis nuosavybės teisės ir iš jos kylančių subjektinių teisių, todėl ieškovo pažeistoji teisė turi būti ginama nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo pažeidimo pradžios iki ieškinio pareiškimo pateikimo teismui.      

Dėl kompensacijos dydžio teisėjų kolegija nurodė, kad, vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, asmeniui, iš kurio paimama nuosavybė, turi būti atlyginta taip, kad jis turėtų galimybę už gautą kompensaciją įsigyti lygiavertį turtą. Teisėjų kolegija sprendė, kad žemės vertės padidėjimo rizika laikotarpiu nuo žemės sklypo faktinio paėmimo visuomenės poreikiams iki ieškovo kreipimosi gynybos į teismą tenka atsakovui; kadangi atsakovas nepateikė įrodymų apie kitą žemės sklypo rinkos kainą, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ta rinkos kaina, kurią iki ieškinio pateikimo nustatė UAB ,,Kytra ir Ko“, kurios vertinimo ataskaitą ieškovas pateikė teismui.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 17 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį, patikslintą ieškinį; atsakovui priteisti sumokėtą žyminį mokestį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai neatsižvelgė į CK 4.254 straipsnio, 4.255 straipsnio 2 punkto, 4.257 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio, 22 straipsnio 2 punkto nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008, išdėstytų išaiškinimų. Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, kai suinteresuotas asmuo pateikia viešojo registro tvarkytojui dokumentus, patvirtinančius, kad ta teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Vienas iš su daiktinėmis teisėmis susijusių juridinių faktų registravimo viešajame registre teisinių pagrindų yra teismo sprendimas.

Žemės įstatymo 32 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1379 patvirtintoje Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir nuostolių, atsiradusių dėl žemės paėmimo, atlyginimo tvarkoje, Vyriausybės 2000 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 65 patvirtintoje Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo bei nagrinėjimo ir su žemės paėmimu susijusių nuostolių atlyginimo tvarkoje, Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintose Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklėse nustatyta, jog turtas visuomenės poreikiams gali būti paimamas tik tam tikrais konkrečiai teisės aktuose apibrėžtuose baigtiniuose sąrašuose numatytais atvejais, atliekant tuose teisės aktuose nustatytas nuoseklias procedūras, kurios gali pasibaigti tik administraciniu teisės aktu – apskrities viršininko sprendimu, kuris yra paimamo visuomenės reikmėms turto savininko daiktinių teisių pasibaigimo pagrindas bei pagrindas viešojo registro tvarkytojui pakeisti nekilnojamojo turto registro duomenis. Tik pasibaigus savininko daiktinėms teisėms į paimamą visuomenės reikmėms turtą, jam yra atlyginama pinigais to turto rinkos kaina arba perduodant lygiavertį turtą.

Teismai, netinkamai taikydami nurodytas imperatyviąsias teisės normas, konstatavo faktinį žemės sklypo paėmimą visuomenės poreikiams, išliekant šio turto savininko turto neribotai nuosavybės teisės teisinei registracijai. Be to, teismai neturėjo teisės viršyti įgaliojimų, suteiktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, ir priimti sprendimą, prilygintą žemės paėmimui visuomenės poreikiams, kurį priimti išimtinė kompetencija yra priskirta apskrities viršininkui, o ne teismams. Teismai sukūrė naują precedentą atlyginti už žemės sklypo paėmimą visuomenės reikmėms, kuris de facto ir de jure nėra paimtas. Skundžiamų teismų procesinių dokumentų pagrindu ieškovas nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita (CK 6.237 straipsnis), nes ginčo žemės sklypas liktų jo nuosavybe ir papildomai už šį žemės sklypą jam būtų išmokėta 545 000 Lt kompensacija. Be to, kompensacija yra paskaičiuota už visą 540 kv. m ploto žemės sklypą, o byloje nustatyta, jog automobilių stovėjimo aikštelė užima tik dalį teritorijos.

2. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias statybos teisinius santykius. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB ,,Kamesta“ be statybos leidimo ir techninio projekto, nesilaikydama rangos sutarties sąlygų, savavališkai atliko darbus M. K. Čiurlionio gatvėje. Taigi UAB ,,Kamesta“, savavališkai atlikusi darbus, negalėjo būti laikoma atsakovo rangovu, o jeigu teismai laikė UAB ,,Kamesta“ rangovu, tai privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas, kad būtent rangovui tenka pareiga atlyginti nuostolius dėl projektų ir normatyvinių dokumentų pažeidimo ir savavališkai atlikus statybos darbus, kuriems statybos leidimas nebuvo išduotas. Šiuo atveju kyla ne atsakovo, o UAB ,,Kamesta“ deliktinė atsakomybė prieš ieškovą, nes yra pagrįstos visos CK 6.245–6.249 straipsniuose nustatytos civilinės atsakomybės atsiradimo priežastys.

3. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl turto paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensacijos priteisimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-959/2002, išaiškino, kad dabar galiojančiame CK tiesiogiai  nenustatyta taisyklių, kuriomis vadovaujantis reikėtų nustatyti daikto rinkos vertę, kai sprendimo dėl daikto paėmimo, faktinio nusavinimo ir kompensacijos išmokėjimo daikto savininkui momentai nesutampa. Sisteminė CK ir kitų teisės aktų, reguliuojančių atskiro turto paėmimo visuomenės poreikiams bei atlyginimo už jį tvarką ir sąlygas, analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymo leidėjas nusavinto turto vertės nustatymą sieja su faktiniu šio turto nusavinimo momentu.

Teismai šioje byloje nenustatė tariamo faktinio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams momento. Be to, teismai kompensacijos dydį nepagrįstai apskaičiavo 2006 m. kainomis, nors procesiniuose sprendimuose konstatavo kitą laikotarpį, kuriuo buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė.

4. Teismai, nagrinėdami bylą ne pagal pirmosios instancijos teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartyje nurodytus ieškovo reikalavimus, nepagrįstai išplėtė ginčo ribas, taip pažeidė CPK 13 straipsnyje nustatytą dispozityvumo principą. Pirmosios instancijos teismas 2009 m. birželio 8 d. nutartyje nurodė ieškovo patikslintame ieškinyje išdėstytus reikalavimus. Be to, ieškovas 2008 m. sausio 30 d. ir 2008 m. birželio 10 d. patikslintuose ieškiniuose prašo juos priimti ir reikalavimus nagrinėti pagal juos. Darytina išvada, kad ieškovas atsisakė pradinio ieškinio.

5. Teismai pažeidė CPK 179 straipsnyje įtvirtintą įrodymų pakankamumo principą. Nė vienas iš įrodymų, kuriais vadovavosi teismai, nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad automobilių stovėjimo aikštelę įrengė atsakovas. Teismai rėmėsi tik rašytiniais įrodymais, keliančiais pagrįstų abejonių.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų pakankamumo principą konstatuodamas ir kitą faktinę aplinkybę, kad atsakovo prašymu ir jam finansuojant buvo nugriautas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas, nors byloje nėra nė vieno tai patvirtinančio įrodymo.

Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad žemės sklypo atkūrimo į pirminę padėtį darbų vertė viršytų priteistos kompensacijos dydį. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas faktinę aplinkybę, kad tokių darbų vertė viršytų priteistos kompensacijos dydį, ir, priteisęs 545 000 Lt kompensaciją, pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą teisingumo principą, nes teismo įpareigojimai atsakovui yra neproporcingi (neadekvatūs).

6. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad automobilių stovėjimo aikštelė priklauso atsakovui, šio teiginio nepagrindė įstatymais ar kitais teisės aktais, taip pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies normas.

 

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundžiamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovui priklausantis žemės sklypas yra paimtas Karaliaus Mindaugo prospekto komplekso įrengimui ir jame yra įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Atsakovas faktiškai nusavino ieškovui priklausantį  turtą – žemės sklypą ir statinius, šį turtą naudoja visuomenės interesams ir neigia akivaizdų faktą. Jeigu valstybinės valdžios institucija, nusavinusi ieškovo turtą, nesprendžia atlyginimo už turtą klausimo, vienintelė ieškovo teisių gynyba yra kreiptis į teismą su prašymu išspręsti šį ginčą. Tokia situacija ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype susidarė dėl M. K. Čiurlionio tilto Kauno mieste prieigų statybos vykdant M. K. Čiurlionio gatvės rekonstrukciją ir geležinkelio stoties aikštės pertvarkymą. Neginčytinai atsakovas buvo rekonstrukcijos užsakovas (statytojas). AB ,,Miestprojektas“ rengė M. K. Čiurlionio gatvės rekonstrukcijos darbo projektą, kuris 1997 m. buvo suderintas. Darbo projekte numatytas gatvės praplatinimas, įvažiavimas į ieškovo žemės sklypą. Vykdant rekonstrukciją, ieškovui priklausančiame žemės sklype yra įrengta apie 50 kv. m šaligatvio, pastatyta gelžbetoninė atraminė sienelė, įrengtas kelias, kuriuo vyksta eismas į Geležinkelio paštą, Geležinkelio ryšių tarnybą ir automobilių stovėjimo aikštelę prie geležinkelio stoties, taip pat automobilių stovėjimo aikštelė. Byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad automobilių stovėjimo aikštelę įrengė atsakovas.

Kasatorius nevertina byloje esančių įrodymų visumos, o bando aptarti dalies dokumentų ištraukas.  

Kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.254, 4.255, 4.257 straipsnių laikytini nereikšmingais. Faktas, kad automobilių stovėjimo aikštelė teisiškai neįregistruota nekilnojamojo turto registre, nieko nekeičia, nes atsakovas to ir negali padaryti iki nebus išspręstas atlyginimo už žemės sklypą klausimas.     

2. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad būtent atsakovas, o ne UAB ,,Kamesta“ buvo objekto užsakovas (statytojas).

3. Faktas, kad atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neatliko turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, nereiškia, kad jis turto nepasisavino ar kad teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žemės paėmimą visuomenės poreikiams. Po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo nėra kliūčių administraciniu aktu paimtą ieškovo turtą perduoti valstybės nuosavybėn.

4. Ieškovo apsisprendimas nagrinėti bylą pagal pirmąjį ieškinį nepažeidė atsakovo teisių.

5. Gyvenamasis namas ieškovo sklype buvo nugriautas būtent atsakovo prašymu dėl vykdomos gatvės rekonstrukcijos, tai padarė rekonstrukciją vykdę asmenys.

6.  Automobilių stovėjimo aikštelė, įrengta ieškovui priklausančiame sklype, yra atsakovo nuosavybė.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams reglamentavimo

 

3. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

„Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

4. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. Nuosavybės paėmimas, nepriklausomai nuo to, kad ji paimama visuomenės poreikiams ir teisingai už ją atlyginama, yra negalimas kitaip negu jos paėmimo tvarka, nustatyta įstatyme.

Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams reglamentuojamas CK 4.100–4.102 straipsniuose. CK 4.100 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas daikto ar kito turto, priklausančio asmeniui privačios nuosavybės teise, paėmimas. Tai leidžiama tik išimtiniais atvejais ir įstatymų nustatyta tvarka.

Žemės paėmimas visuomenės poreikiams taip pat reglamentuojamas Žemės įstatyme. Žemesniosios instancijos teismai konstatavo, kad ieškovo žemės sklypas viešiesiems poreikiams galėjo būti paimtas nuo 1997 metų antrojo pusmečio iki 1999 metų pradžios. Tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 32 straipsnyje (1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-315 redakcija (nuo 1997 m. liepos 10 d.) (Žin., 1997, Nr. 66-1598) buvo reglamentuotas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama tik išimties atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities viršininko sprendimu pagal savivaldos institucijos, ministerijos ar kitos valdymo institucijos prašymą, kai ši žemė reikalinga:

1) krašto apsaugai;

2) valstybiniams aerodromams, uostams ir jų įrenginiams;

3) valstybiniams geležinkeliams, valstybiniams keliams ir magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti;

4) svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, miestų, miestelių ir kaimų infrastruktūrai plėsti, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai;

5) naudingosioms iškasenoms, išžvalgytoms valstybės lėšomis, eksploatuoti;

6) valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti;

7) gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams;

8) vietos savivaldybių poreikiams ir bendram (viešam) naudojimui, jeigu tai numatyta nustatyta tvarka patvirtintuose miestų, miestelių ir kaimų detaliuose planuose arba žemėtvarkos projektuose.

To paties straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad, paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, žemės savininkui atlyginama reali žemės sklypo vertė pinigais arba suteikiamas lygiavertis žemės sklypas toje pat vietovėje, taip pat atlyginami kiti nuostoliai, atsiradę dėl žemės sklypo paėmimo, įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi pagal žemės panaudojimo vietos savivaldybių poreikiams ir bendram (viešam) naudojimui tuo metu galiojusio Žemės įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 8 punktą buvo nustatytos sąlygos ir tvarka, kurioms esant privati žemė galėjo būti paimta visuomenės poreikiams. Iš Konstitucijoje ir įstatymuose išdėstyto reglamentavimo darytina išvada, kad ieškovui privačios nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas galėjo būti paimtas tik teisėtai.

 

Dėl ieškovo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams teisėtumo

 

            Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. K. Čiurlionio gatvės rekonstrukcija vyko neturint nei planų, nei leidimų ir todėl tam reikiamai nepasirengus, t. y. paėmus ieškovo žemę visuomenės poreikiams be privalomų procedūrų. Taigi pagal šio ir apeliacinės instancijos teismų išvadas ieškovo žemės sklypas bendram (viešam) naudojimui buvo paimtas neteisėtai. Toks paėmimas pagrįstai pripažintas faktiniu žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams.

            Minėta, kad pagal Konstituciją ir kitus įstatymus už nuosavybę turi būti atlyginta net tuo atveju, kai ji paimama teisėtai. Tačiau toks Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintas nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams negali būti aiškinamas kaip paneigiantis savininko teises gauti teisingą atlyginimą tuo atveju, kai žemės nuosavybė visuomenės poreikiams paimta neteisėtai, t. y. nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Priešingas aiškinimas reikštų neteisėtų veiksmų, kuriais nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, pateisinimą.

            Teismai konstatavo, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas naudojamas visuomenės reikmėms. Ieškovas turėto žemės sklypo nebegali naudoti pagal paskirtį. Taigi už faktiškai paimtą žemės sklypą ieškovas turi teisę gauti atlyginimą. Kartu atsakovas, kuris faktiškai paėmė sklypą, privalo už jį teisingai atlyginti.

 

Dėl ieškovui priteisto atlyginimo dydžio

 

Minėta, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį už visuomenės poreikiams paimtą nuosavybę turi būti teisingai atlyginama.

Žemės įstatymo 32 straipsnyje (1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-315 redakcija (nuo 1997 m. liepos 10 d.) (Žin., 1997, Nr. 66-1598), kuriame buvo reglamentuotas žemės paėmimas visuomenės poreikiams, nustatyta, kad ginčus dėl atlyginimo būdo ir dydžio sprendžia teismas. Ieškinio pareiškimo metu (2007 m. balandžio 19 d.) galiojusio Žemės įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams priimtas ne sutarties, nurodytos šio Įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje, pagrindu, laikoma, kad tarp žemės paėmimu suinteresuotos institucijos ir žemės savininko ar kito naudotojo yra ginčas, ir institucija, pateikusi prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, per tris mėnesius nuo sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams gavimo dienos turi kreiptis į teismą dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo, atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo bei daiktinių teisių, nustatytų į paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypą, panaikinimo ir atsiskaitymo su tokių daiktinių teisių turėtojais. CK 4.100 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ginčus dėl nuosavybės paėmimo, vertės ir nuosavybės paėmimo savininkui atsiradusių nuostolių sprendžia teismas. Taigi ginčas dėl ieškovui priteistino atlyginimo dydžio turi būti sprendžiamas teisme.

            Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad institucija, ketinanti priimti sprendimą dėl nuosavybės paėmimo, ir savininkas, iš kurio ketinama paimti nuosavybę, turi siekti susitarimo dėl atlyginimo už paimamą nuosavybę ir dėl to, kokia tvarka bus atlyginama už šią nuosavybę. Kilęs ginčas, ar nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, ar už ją teisingai atlyginama, turi būti sprendžiamas teisme.

Įstatymuose nenustatyta, kuo turi būti remiamasi nustatant atlyginimo už nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams dydį. Teisėjų kolegija mano, kad būtų teisinga vadovautis kriterijais, nustatytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybė v. D. L., bylos Nr. 3K-3-959/2002. Joje, be kita ko, nustatyta, kad reikia vadovautis ne tik specialiosiomis CK bei kitų įstatymų nuostatomis, tačiau būtina atsižvelgti į konkrečios bylos faktines aplinkybes, bendruosius sąžiningumo, teisingumo, protingumo (CK 1.5 straipsnis) bei civilinių santykių teisinio reglamentavimo principus (CK 1.2 straipsnis), t. y. įvertinti, ar atlyginimo dydis neprieštarauja proporcingumo principui, ar toks atlyginimas nereiškia šalių piktnaudžiavimo savo teisėmis ir pan. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas teisingą atlyginimą, kiekvienu konkrečiu atveju gali remtis ir kitais kriterijais, nenurodytais šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje. Teismai taip pat gali remtis bet kokiais įrodymais, jeigu jie patvirtina visuomenės poreikiams paimtos nuosavybės teisingą atlyginimo dydį.

Atsakovas teismuose neįrodinėjo ieškovui atlygintinos kompensacijos dydžio. Nustatydami kompensacijos dydį teismai rėmėsi žemės sklypo buvimo vieta, nekilnojamojo turto kainomis ir jų svyravimais žemės sklypo faktinio paėmimo ir atlyginimo momentais, rinkos kaina, kurią nustatė specializuota turto ir verslo vertinimo firma UAB ,,Kytra ir Ko“, ir kitomis aplinkybėmis. Kasacinio skundo argumentais šios teismų išvados nepaneigtos. Be to, žemės sklypo kainos nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo taikytu ieškovo teisių gynimo būdu nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atlyginimą pinigais, bet ne grąžindamas žemės sklypą natūra, pasirinko netinkamą ieškovo pažeistų teisių gynybos būdą.

            Įstatymų normos išaiškintos ir pritaikytos tinkamai. Ieškovo reikalavimas patenkintas remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktini galioti. 

          Kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai neanalizuoja, nes jie yra nereikšmingi sprendžiant šios bylos proceso šalių ginčą ir nedaro įtakos bylos baigčiai.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

 

Kasacinės instancijos teismas turėjo 119,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. lapkričio 23 d. pažyma. Atmetus atsakovo kasacinį skundą šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus – Kauno miesto savivaldybės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

   Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

            Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, į. k. 111106319, buveinės adresas: Laisvės al. 96, Kaunas, 119,88 Lt (vieną šimtą devyniolika litų 88 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                         Egidijus Laužikas

 

                                                                                               

                                                                                    Zigmas Levickis

 

 

                                                                                    Pranas Žeimys