Baudžiamoji byla Nr. 1A-80/2008

                                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:                          

1.1.4.4.4; 1.1.9.6; 1.2.19.4, 1.2.20, 1.2.29.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                2008 m. gegužės 30 d.

         Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės R. M. (pranešėjos),

teisėjų: Svajūno Knizlerio ir Tomo Šeškausko,  

sekretoriaujant  Audronei Rasiulienei, Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,      

gynėjams Romui Kersnauskui, Vytautui Griškevičiui ir Danguolei Žilinskienei, 

nuteistosioms B. M. P. , O. M. ,    

išteisintajai L. Ž. ,

ekspertėms Žavintai Pikutienei ir Elenai Šalnaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroro, nuteistųjų B. M. P. ir O. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

B. M. P. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 2 d., ir nuteista atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje 2 metams.

O. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 str. 2 d., 228 str. 1 d., 300 str. 1 d. (dėl G. U. parašo suklastojimo), 300 str. 1 d. (dėl J. M. parašo suklastojimo), 233 str. 1 d. (dėl poveikio G. U. ), 233 str. 1 d. (dėl poveikio J. M. ), 233 str. 1 d. (dėl poveikio S. M. ), ir nuteista:

pagal BK 228 str. 2 d. - laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 228 str. 1 d. – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 300 str. 1 d. (dėl G. U. parašo suklastojimo) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 300 str. 1 d. (dėl J. M. parašo suklastojimo) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio G. U. ) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio J. M. ) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 233 str. 1 d. (dėl poveikio S. M. ) – 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnes, ir galutinė bausmė                      O. M. paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 80 MGL (10000 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas               1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

O. M. išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d.,      300 str. 1 d. (suklastoto nedarbingumo pažymėjimo panaudojimo), kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

L. Ž. išteisinta dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

 Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė:

 

B. M. P. ir O. M. nuteistos už tai, kad B. M. P. , dirbdama (duomenys neskelbtini) prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurore ir būdama valstybės tarnautoja, bei O. M. , dirbdama (duomenys neskelbtini) vyriausiąja tyrėja ir būdama valstybės tarnautoja, veikdamos bendrininkų grupėje, siekdamos turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

B. M. P. , pažeisdama Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 str. 1 d., 3 str. 2 d., 11 str. 2 d., 20 str., 1 str.-3p.p., 7 p., 30 str. nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, pareigas atlikti garbingai, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 2 str. reikalavimą, vykdant prokuratūros funkcijas, veikti pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus ir O. M. , pažeisdama 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 str., 4 str. 1 d., 2 d., 5 str. 1 d. l p., 5 p., 21 str. nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus bei jais vadovaujantis, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 3 str., 4 d., 9 d. 3 p., 5 p., 12 str. reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, saugoti sužinotas tarnybos paslaptis, veikdamos bendrininkų grupėje, 2004 m. kovo - balandžio mėn., B. M. P. , Klaipėdos m. apylinkės teismo teisėjai V. J. pažadėjo, kad B. M. P. prašymu O. M. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje ikiteisminis tyrimas atliekamas (duomenys neskelbtini) komisariato nusikaltimų tyrimo skyriuje dėl buvusio V. J. sutuoktinio J. J. ir dėl neva tai pačios V. J. neteisėtų veiksmų, suklastos esančius duomenis, kurie galimai kompromituoja V. J. , bei, kad   B. M. P. ir O. M. susitars, kad byloje būtų priimtas V. J. palankus procesinis sprendimas, 2004 m. balandžio mėn. O. M. susitikimų Klaipėdoje su V. J. metu, pažadėjo pastarajai atlikti neteisėtus veiksmus ir, siekdamos turtinės naudos, B. M. P. iš V. J. pareikalavo ateityje perduoti jai - B. M. P. ir O. M. 5000 Lt ir 2004-04-06 Klaipėdoje, B. M. P. nurodė V. J. pervesti 2000 Lt ir pastarajai 2004-04-07 pervedus 2000 Lt į B. M. P. turimą AB "Vilniaus bankas" mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), B. M. P. juos 2004-04-07 išėmė iš banko sąskaitos grynaisiais ir 2004 m. balandžio mėn. 1000 Lt Klaipėdoje perdavė O. M. , o pastaroji juos priėmė. Šiais veiksmais B. M. P. diskreditavo prokuratūros pareigūno vardą, o O. M. - policijos pareigūno vardą bei padarė didelę žalą valstybei, t. y. B. M. P. ir O. M. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2 d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad, dirbdama (duomenys neskelbtini) komisariato nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiąja tyrėja ir būdama valstybės tarnautoja, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent:

O. M. , pažeisdama 2000-10-17 Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 3 str., 4 str.      1 d., 2 d., 5 str. 1 d. 1 p., 5 p., 21 str. nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus bei, jais vadovaujantis, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 3 str. 4 d., 9 d. 3 p., 5 p., 12 str. reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, saugoti sužinotas tarnybos paslaptis, (duomenys neskelbtini) nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto      2003-12-18, III str. 5 d., IV str. 6 d., 15 d. reikalavimus kontroliuoti ikiteisminio tyrimo atlikimą ir vedimą, atliekamų veiksmų teisėtumą, griežtai laikytis Lietuvos Respublikos BPK numatytų reikalavimų, 2004 m. balandžio 20-21 d., Klaipėdoje, siekdama padėti A. Ž. ir M. V. išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos, baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) tyrusiam (duomenys neskelbtini) komisariato tyrėjui S. M. neteisėtai nurodydama neatlikti būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir surašyti ataskaitą byloje apie tai, kad nenustatyti nusikalstamą veiką padarę asmenys, ikiteisminio tyrimo duomenis pagarsindama L. Ž. bei netiesiogiai, iš anksto liudytojui K. Ž. pasakydama, kaip jis turi atsakinėti į klausimus apklausos metu, S. M. 2004-05-21 byloje Nr. (duomenys neskelbtini) surašius ataskaitą apie atliktą ikiteisminį tyrimą, jog byloje įtariamas padaręs nusikalstamą veiką asmuo nenustatytas, pati ataskaitą pasirašydama, šiais veiksmais apsunkino baudžiamosios bylos ištyrimą, diskreditavo policijos pareigūno vardą, pažemino policijos autoritetą, bei tuo padarė didelę žalą valstybei, t. y. O. M. tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 1 d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad 2004-07-12 (duomenys neskelbtini) universitete, įrašydama sutartyje tarp (duomenys neskelbtini) ir studento G. U. asmens duomenis bei padarydama G. U. parašą, suklastojo tikrą dokumentą - 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutartį" Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300str. l d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad 2004-07-12 (duomenys neskelbtini) universitete, įrašydama sutartyje tarp (duomenys neskelbtini) ir studento J. M. asmens duomenis bei padarydama J. M. parašą, suklastojo tikrą dokumentą - 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutartį" Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad, žinodama, jog ji yra įtariamoji baudžiamojoje byloje Nr.  (duomenys neskelbtini), siekdama išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, siekė paveikti liudytoją G. U. , kad ji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o būtent:

O. M. , 2004-10-03 Klaipėdoje, susitikdama su G. U. nurodė, kad apklausos metu ši duotų melagingus parodymus dėl 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutarties" Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo aplinkybių ir patvirtintų, kad minimoje sutartyje, yra jos pačios - G. U. parašas. Tęsdama savo neteisėtus veiksmus, 2004-11-29 (duomenys neskelbtini) komisariato patalpose, susitikdama su G. U. , nurodė galimos akistatos su ja - O. M. metu duoti melagingus parodymus dėl 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutarties" Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo aplinkybių,     t. y. šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 233 str. 1 d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad, žinodama, jog ji yra įtariamoji baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , siekdama išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, siekė paveikti liudytoją J. M. , kad ji ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o būtent:

O. M. , 2004 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, Klaipėdoje, susitikdama su J. M. nurodė, kad apklausos metu ši duotų melagingus parodymus dėl 2004-07-12 "(duomenys neskelbtini) ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutarties" Nr. (duomenys neskelbtini) pasirašymo aplinkybių ir patvirtintų, kad minimoje sutartyje, yra jos pačios - J. M. parašas, t. y. šiais veiksmais   O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 233 str. l d.

O. M. taip pat nuteista už tai, kad, žinodama, jog ji yra įtariamoji baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) , siekdama išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, siekė paveikti liudytoją S. M. , kad jis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, o būtent:

O. M. , 2004-11-29 (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpose, susitikdama su      S. M. , sužinodama jo - S. M. duotų parodymų apie bylos Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimo aplinkybes turinį, nurodė jam pakeisti parodymus ir duoti melagingus parodymus jos - O. M. naudai, t. y. šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 233 str. 1 d.

O. M. buvo kaltinama tuo, kad, žinodama, jog Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 26 str. numato už nebuvimą be pateisinamos priežasties tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų kaip tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, sukurstė suklastoti tikrą dokumentą ir suklastotą dokumentą panaudojo, o būtent:

O. M. , siekdama pateisinti nebuvimą tarnyboje nuo 2004 m. liepos 9 d. iki liepos 16 d., 2004-07-08, apie 12 val., paskambindama VĮ „(duomenys neskelbtini)“ gydytojai L. Ž. , prašydama išduoti nedarbingumo pažymėjimą, sukurstė ją suklastoti tikrą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą, ką L. Ž. padarė, 2004-07-08 neteisėtai ir nepagrįstai išrašydama nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame įrašydama duomenis apie tai, kad O. M. neva serga bei nurodydama nedarbingumo laikotarpį nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15. Tęsdama savo neteisėtus veiksmus, 2004-09-22 prašydama L. Ž. išduoti jai suklastotą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini),  sukurstė ją 2004-09-22 vietoje sugadinto nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) suklastoti kitą tikrą dokumentą, nedarbingumo pažymėjimą, nurodant jame, kad O. M. neva tai sirgo nuo 2004-07-09 iki           2004-07-15, ką L. Ž. ir padarė: 2004-09-22 išrašė kitą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame įrašė duomenis apie tai, kad O. M. neva tai sirgo nuo 2004-07-09 iki       2004-07-15 bei šį dokumentą pasirašė ir jį Klaipėdoje išdavė O. M. , t. y. šiais veiksmais O. M. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d.

O. M. taip pat buvo kaltinama tuo, kad, žinodama, jog Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 26 str. numato už nebuvimą be pateisinamos priežasties tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų kaip tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, panaudojo suklastotą dokumentą, o būtent:

O. M. , siekdama pateisinti nebuvimą tarnybos vietoje nuo 2004-07-09 iki 2004-07-16, žinomai suklastotą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini)           2004-09-23 pateikė (duomenys neskelbtini) finansų skyriui, t. y. šiais veiksmais O. M. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d.

L. Ž. buvo kaltinama tuo, kad, dirbdama VĮ „(duomenys neskelbtini)“ vyr. gydytoja ir bendros praktikos gydytoja, suklastojo tikrą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą, o būtent:

L. Ž. 2004-07-08, apie 12 val., Klaipėdoje, paskambinus O. M. ir paprašius išduoti savaitės laikotarpiui nedarbingumo pažymėjimą, pažeisdama Nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklių, patvirtintų 2002-06-10 įsakymu Nr. 263/78, 66 p., 70 p. reikalavimus, VĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, neteisėtai ir nepagrįstai įrašydama nedarbingumo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis apie tai, kad O. M. neva serga bei nurodydama nedarbingumo laikotarpį nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15, suklastojo tikrą dokumentą.

Tęsdama savo veiksmus, L. Ž. 2004-09-22 O. M. prašymu VĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, vietoje sugadinto nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai ir nepagrįstai jo pagrindu išrašydama kitą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame įrašydama duomenis apie tai, kad O. M. nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15 neva sirgo, ir pasirašydama šį dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą ir jį realizavo, 2004-09-22 Klaipėdoje išduodama nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) O. M. , t. y. šiais veiksmais      L. Ž. buvo kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skyriaus prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir 1) B. M. P. pagal BK 228 str. 2 d. nubausti laisvės atėmimo bausme bei, pritaikius BK 75 str., atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą; 2) B. M. P. ir O. M. , vadovaujantis BK 72 str., taikyti turto konfiskavimą; 3) O. M. ir L. Ž. pripažinti kaltomis pagal BK 300 str. 1 d. ir nubausti baudomis.

Prokuroras neskundžia nuosprendžio dalies dėl B. M. P. ir O. M. pripažinimo kaltomis pagal BK 228 str. 2 d., tačiau kategoriškai nesutinka su teismo B. M. P. paskirta bausme ir mano, jog teismas, skirdamas šiai nuteistajai bausmę, neatsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmės paskirtį ir tikslus. Pabrėžia, jog   B. M. P. pagal savo pareigas ir turimus įgaliojimus turėjo kontroliuoti ir užtikrinti teisėtumą ikiteisminio tyrimo įstaigose, tačiau veikė priešingais tarnybai interesais. Teigia, kad ji, padarydama jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, pasikėsino į normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, efektyvią teisėsaugos institucijos veiklą. Jos padaryti veiksmai dėl publikacijų spaudoje tapo žinomi visuomenei, todėl, kaip pažymėjo apygardos teismas, taip buvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui bei padaryta didelė moralinė žala valstybei. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prokuroras daro išvadą apie didesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą. Prokuroro manymu, teismas nepilnai įvertino B. M. P.  nusikaltimo tikslus ir motyvus, t. y. ji gąsdino teisėją V. J. galimomis problemomis baudžiamojoje byloje, taip pat jos, kaip teisėjos, darbe, savanaudiškais tikslais reikalavo pinigų, siūlydama už tai atlikti neteisėtus veiksmus. Tvirtina, kad B. M. P. paskyrus atėmimą teisės dirbti valstybės tarnyboje būtų nepasiektas BK 41 str. 2 d. 2 p. numatytas tikslas – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Pažymi, jog asmens nubaudimas sudaro ne tik bausmės esmę, bet tai yra ir priemonė kitiems įstatyme numatytiems tikslams pasiekti, todėl nepasiekus šio tikslo, nebūtų įmanoma pasiekti ir kitų BK 41 str. 2 d. numatytų tikslų. Teigia, jog B. M. P. valstybės tarnyboje nedirba, o kadangi ji dabartiniu metu yra vyresnė nei 65 metų, tai pagal Prokuratūros įstatymą (44 str. 1 d. 12 p.) negalėtų būti priimta į tarnybą prokuratūroje ir paskirta į prokuroro pareigas dėl amžiaus. Be to, Valstybės tarnybos įstatymo 44 str. 1 d. 6 p. numato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojui sueina 62 metai 6 mėnesiai, taip pat to paties įstatymo 9 str. 3 d. 1 p. draudžia teistam asmeniui dirbti valstybės tarnyboje, todėl, anot prokuroro, tokios bausmės paskyrimas B. M. P. yra formalus. Teigia, jog BK 55 str. nuostatos nedraudžia už apysunkį tyčinį nusikaltimą pirmą kartą nuteistam asmeniui paskirti ir laisvės atėmimo bausmę ir akcentuoja, kad B. M. P. paskirta teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimo bausmė yra neadekvati padarytai nusikalstamai veikai ir neatitinka BK 41 str. 2 d. įtvirtintos bausmės paskirties, todėl turi būti pakeista į laisvės atėmimą.

Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto įstatymo. Pažymi, kad teismas nuosprendyje konstatavo, kad tiek B. M. P. , tiek O. M. neteisėtai, t. y. iš nusikalstamos veikos gavo pinigus, kiekviena po 1000 Lt, kuriuos panaudoti skyrė Specialiųjų tyrimų tarnyba ir nuteistosioms juos perdavė nukentėjusioji V. J. . Teigia, kad BK 72 str. numato atvejus, kada būtina konfiskuoti turtą, ir nors galiojančiame BK atsisakyta nuosavybės teise priklausančio turto, nesusijusio su nusikalstamos veikos padarymu ar naudos iš jos gavimu, konfiskavimo, tačiau BK 72 str. 5 d. nustato, kad nesant konfiskuotino turto teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. įstatymas numato, kad padarius nusikaltimą iš kaltininko atimama viskas, kad buvo tiesiogiai ar netiesiogiai gauta padarius nusikalstamą veiką. Atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas 2000 Lt nepripažino proceso išlaidomis, o ir esant įstatyminiam pagrindui B. M. P. nei ir O. M. nepritaikė turto konfiskavimo. Prokuroro manymu laikantis principo, jog iš ne teisės negali atsirasti teisė, teismas, pripažindamas, kad B. M. P. ir O. M. minimus pinigus gavo iš nusikalstamos veikos, nepagrįstai jų atžvilgiu netaikė 2000 Lt dydžio turto konfiskavimo.

Tolesnėje apeliacinio skundo dalyje dėstomi argumentai, susiję su O. M. ir L. Ž. išteisinimu pagal BK 300 str. 1 d. Teigia, kad apygardos teismas jas išteisino motyvuodamas tuo, kad L. Ž. ne į nedarbingumo pažymėjimą, o į O. M. ligos istoriją įrašė žinomai melagingus duomenis, jog neva pastaroji serga, kuriuos, nieko apie tai nežinodama, savo parašu ir spaudu patvirtino D. P. , pasirašydama ant I. B. išrašyto nedarbingumo pažymėjimo. Kadangi L. Ž. nebuvo pateiktas kaltinimas dėl O. M. medicininių dokumentų suklastojimo, todėl ši jos veika negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, pagal tuos neva tikrovės neatitinkančius medicininius dokumentus išduota nedarbingumo pažymėjimas negali būti laikomas BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektu. Be to, teismas konstatavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad L. Ž. išteisinta pagal BK 300 str.      1 d., tai ir O. M. negali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už kurstymą neva suklastoti nedarbingumo pažymėjimą ir už jo panaudojimą. Skunde prokuroras kategoriškai nesutinka su tokiu teismo sprendimu išteisinti O. M. ir L. Ž. pagal BK 300 str. 1 d., todėl prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį naikinti. Pabrėžia, kad apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, jog iš pateiktų įrodymų sektų, kad 2004-07-08 nedarbingumo pažymėjimas buvo išrašytas ir gydytojos D. P. patvirtintas būtent L. Ž. įrašo O. M. ligos istorijoje (neva O. M. serga) pagrindu. Pastarajai jo neatsiėmus, pažymėjimas buvo sugadintas ir vietoje jo išduotas naujas nedarbingumo pažymėjimas – vėl dėl L. Ž. O. M. ligos istorijoje padarytų įrašų. Teismas padarė išvadą, kad prokuroras BPK 256 str. tvarka teisme neprašė L. Ž. kaltinamajame akte išdėstytų faktinių aplinkybių pakeisti iš esmės skirtingomis, o pats teismas šio trūkumo ištaisyti negali. Prokuroras skunde atkreipia dėmesį, kad L. Ž. buvo kaltinama padariusi tęstinę veiką ir tik jai atlikus paskutinius veiksmus (suklastojus 2004-09-22 nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį perdavus O. M. panaudoti darbovietėje, pateisinant nebuvimą darbo vietoje) atsirado teisinės pasekmės – O. M. buvo išmokėtas darbo užmokestis.

Prokuroras skunde cituoja Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklių, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir daro išvadą, kad BK 300 str. dalykas yra dokumentas, kuriuo laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymu, t. y. mano, jog nedarbingumo pažymėjimas pilnai atitinka BK 300 str. numatytus reikalavimus dokumentui ir būtent nedarbingumo pažymėjimas pateisina neatvykimą į darbą bei yra pagrindas skirti ligos pašalpą. Medicininiai dokumentai – asmens sveikatos ligos istorija tokių pasekmių nesukelia, bet jais pagrindžiamas nedarbingumo pažymėjimo išdavimas, jo tęsimas ar užbaigimas. Asmens sveikatos istorija surašoma apžiūrėjus ligonį. Tvirtina, kad L. Ž. veiksmai, kuomet ji 2004-07-08 į O. M. asmens sveikatos istoriją įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, jog O. M. serga, vertinti kaip apgaulė, kuria ji siekė išpildyti O. M. prašymą, t. y. išduoti nedarbingumo pažymėjimą. Tiek I. B. , tiek ir D. P. , pasitikėdamos sveikatos priežiūros įstaigos vyr. gydytoja L. Ž. , kuri įrašus apie O. M. ligą padarė tik siekdama pagrįsti nedarbingumo pažymėjimo išdavimą ir tokiu būdu jas apgavo, pateiktos O. M. asmens sveikatos ligos istorijoje esančių įrašų pagrindu 2004-07-08 surašė ir patvirtino nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) , manydamos, jog elgiasi teisingai. Pažymi, jog nors šis nedarbingumo pažymėjimas tiesioginių juridinių pasekmių nesukėlė, tačiau L. Ž. , žinodama, jog tiek O. M. ligos istorijoje, tiek nedarbingumo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) yra melagingos žinios, pati pasirašė ir spaudu patvirtino nedarbingumo pažymėjimą ir tokiais savo veiksmais suklastojo tikrą dokumentą, kurį realizavo, t. y. išdavė O. M. ir būtent šis suklastotas nedarbingumo pažymėjimas buvo panaudotas, O. M. jį kitą dieną pateikus (duomenys neskelbtini).  Pabrėžia, jog būtent šie L. Ž. veiksmai yra byloje įrodyti, tačiau teismas jų tinkamai neįvertino ir nesivadovavo teisminio nagrinėjimo metu išnagrinėtų duomenų visetu.

Nesutikdamas su O. M. išteisinimu dėl minėto nusikaltimo, nurodo, jog kaltinimas O. M. grindžiamas ikiteisminiame tyrime padarytais jos ir L. Ž. pokalbių įrašais bei L. Ž. pirminiais parodymais, o taip pat teisme ištirtais duomenimis, patvirtinančiais, kokius veiksmus O. M. atliko 2004 m. liepos 8 – 16 dienomis. Tvirtina, kad surinktų duomenų analizė leidžia daryti išvadą, jog nurodytu laikotarpiu O. M. ne dėl ligos, o dėl kitų teismo nustatytų aplinkybių nebuvo ne tik savo tarnybos vietoje, bet ir Klaipėdos mieste ir, žinodama, jog už nebuvimą tarnybos vietoje jai gali būti paskirta tarnybinė nuobauda, siekė gauti suklastotą dokumentą, siekdama pateisinti pravaikštą. Pabrėžia, kad O. M. tyčia buvo nukreipta būtent gauti nedarbingumo pažymėjimą su jame įrašytomis melagingomis žiniomis, ji sukurstė L. Ž. suklastoti tikrą dokumentą (nedarbingumo pažymėjimą) ir jį išduoti jai, kad reikalui esant galėtų šį dokumentą pateikti darbovietei. Pažymi, jog O. M. nekurstė L. Ž. klastoti jos asmens sveikatos istorijos, nenurodė, kur ir kokio turinio įrašus daryti ir apskritai apie jokią ligą su L. Ž. nekalbėjo – jai buvo reikalingas nedarbingumo pažymėjimas kaip nebuvimą darbe pateisinantis dokumentas. Tvirtina teismą neanalizavus kiekvieno įrodymo kiekvieno iš kaltinamųjų šiame epizode atžvilgiu, nenurodžius motyvų, kodėl atmetami įrodymai dėl O. M. , kuri nusikalstamais  veiksmais siekė gauti suklastotą dokumentą, jį gavo ir panaudojo. Pabrėžia, jog teismas priimdamas sprendimą dėl O. M. išteisinimo rėmėsi vien tik tuo, kad priėmė sprendimą išteisinti L. Ž. . Prokuroro manymu, tokiu būdu apygardos teismas pažeidė BPK 305 str. 3 d. reikalavimus, neįvertino teisminio tyrimo metu ištirtų įrodymų, nepaneigė kaltinimo motyvų dėl O. M. ir L. Ž. nusikalstamų veikų, taip pat neargumentavo sprendimo išteisinti O. M. , o L. Ž. atveju netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir abi – O. M. ir L. Ž. – nepagrįstai išteisino.

Apeliaciniu skundu nuteistoji B. M. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Mano, jog priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytos materialinės ir procesinės teisės normos.

Nuteistosios manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą 3.1.2 ir 3.1.10 punktų reikalavimus. Pabrėžia, jog minėtame senato nutarime yra nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas turi tiksliai nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikaltimo kvalifikavimui reikalingus faktus ir aplinkybes. Apeliantės manymu, teismas abstrakčiai ir nemotyvuotai konstatuoja, jog ji piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Atkreipia dėmesį, jog 2004 m. ji dirbo (duomenys neskelbtini)  prokuratūros 1-ajame labai sunkių nusikaltimų tyrimo organizavimo skyriuje ir nors kuravo (duomenys neskelbtini) PK baudžiamąsias bylas, tačiau jose ikiteisminį tyrimą atlikdavo ne (duomenys neskelbtini) PK tyrėjai, o (duomenys neskelbtini) nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai. Tvirtina darbo reikalais kaip prokurorė jokio kontakto su (duomenys neskelbtini) tyrėjais neturėjusi, J. J. bylos, kurioje ikiteisminį tyrimą atliko (duomenys neskelbtini) PK tyrėja, nekuravo, kadangi tai neįėjo į jos, kaip prokurorės, kompetenciją, todėl neįtakojo ir negalėjo įtakoti ikiteisminį tyrimą atliekantį tyrėją ar bylos baigtį. Teigia ikiteisminio tyrimo metu sužinojusi, jog V. J. jai paskolino ne savo, o STT pinigus ir veikė kaip NVIM dalyvė. Pabrėžia, jog byloje nėra nutarimo ar protokolo, kuriame būtų užfiksuota, jog STT perduoda V. J. 2000 Lt, kuriuos pastaroji bet kokiu būdu privalo perduoti jai. Pažymi ikiteisminio tyrimo metu rašiusi prašymą, kad ikiteisminį tyrimą atliekantis prokuroras praneštų kreditoriaus sąskaitą, kad ji galėtų grąžinti pasiskolintus pinigus, tačiau šis jos prašymas buvo atmestas, be to, prokuratūra byloje net nepareiškė ieškinio, kurį privalėjo pareikšti tuo atveju, jeigu pinigai buvo valstybės. Klausimo, kam ji turi grąžinti pinigus, neišsprendė ir pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį, todėl, apeliantės įsitikinimu, akivaizdu, kad pinigus ji pasiskolino iš V. J. ir valstybei jokios turtinės žalos nepadarė.

Skunde nurodoma, kad nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte bei teismo nuosprendyje nenurodoma, kokiais objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais pasireiškė nusikaltimo padarymas bendrininkų grupėje. Minėto senato nutarimo 3.1.10 p. nurodo, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai privalo būti išdėstyti ir dėl bendrininkavimo formos ir bendrininkų rūšies. Teigia ne savo iniciatyva, o prašoma V. J. paklaususi O. M. , ar (duomenys neskelbtini) PK yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl J. J. ir ar byla bus perduota teismui. Kategoriškai neigia prašiusi O. M. , kad ši suklastotų dokumentus J. J. byloje, be to, pastaroji to ir nebūtų galėjusi padaryti, kadangi ikiteisminį tyrimą atliko kita tyrėja, pripažįsta  tik tai, jog O. M. prašė greičiau užbaigti tyrimą. Apeliantės teigimu, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ji su O. M. , veikdamos bendrininkų grupėje, atliko neteisėtus veiksmus V. J. byloje ar kitam asmeniui.

Nurodo, jog apygardos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 str. bei senato nutarimo        Nr. 40 3.1.8 p. reikalavimų, t. y. teismas nepaisė reikalavimo, kuriuo draudžiama apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis ar neteisėtomis priemonėmis surinktais įrodymais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertina kaip patikimus ir nuoseklius. Apeliantės teigimu, nukentėjusioji visų apklausų metu davė iš esmės skirtingus parodymus ir toliau skunde pateikia ištraukas iš V. J. 2004-04-01 ir 2004-11-03 apklausos protokolų, pabrėždama nereikalavusi iš pastarosios pinigų. Šį faktą, anot nuteistosios, patvirtina ir 2004-04-06 pokalbių su V. J. išklotinė. Kategoriškai teigia, jog tai V. J. ją provokavo, siūlė pinigus perduoti O. M. , o jai (apeliantei) atsisakius, sumąstė kitokią provokaciją, t. y. siūlė jai (apeliantei) paskolinti pinigus, kad vėliau visai tai pateiktų kaip įrodymą, kad pinigai buvo kaip atlygis už kažkokius veiksmus J. J. baudžiamojoje byloje. Pažymi, jog tuo metu V. J. , kaip NVIM dalyviui, jau buvo suteiktas teismo leidimas renkant įrodymus naudoti vaizdo ir garso aparatūrą, tad, jei apeliantė būtų rodžiusi lapelius su reikalaujamomis pinigų sumomis, kaip apklausų metu parodė   V. J. , jie būtų užfiksuoti. 

Skunde akcentuojama, jog teismas rėmėsi nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais ir telefoninių pokalbių išklotinėmis, nuosprendyje padarytos išvados grindžiamos tik sudėstant tam tikrus faktus, visiškai nevertinant tų faktų kilimo priežasčių, t. y. jų turinio esmės ar buvusio įvykio esmės. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu 2004-08-09 Generalinė prokuratūra Klaipėdos skyriaus STT pareigūnui davė nurodymus išsiaiškinti įvairias, su tyrimu susijusias aplinkybes – viena iš tų aplinkybių buvo, ar V. J. nebuvo suinteresuota per ją (apeliantę) ir O. M. izoliuoti savo buvusį sutuoktinį J. J. , siekdama tokiu būdu išspręsti turto dalybos klausimus. Tvirtina, jog iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. kaip tik ir turėjo tokį tikslą, tačiau nei atliekant tyrimą, nei teisme į tai nebuvo atsižvelgta. Pabrėžia, kad 2006-01-24 į apygardos teismą savo iniciatyva buvo atvykęs J. J. , norėjęs papildyti teisme duotus parodymus, tačiau teismas jo prašymą dėl papildomos apklausos atmetė kaip nepagrįstą.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi V. J. dviejuose mini diskuose pateiktais pokalbių įrašais, padarytais            2004-03-22 ir 2004-03-25, t. y. tuo metu, kai V. J. dar nebuvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, ji neveikė kaip baudžiamojo proceso subjektas, informacija buvo renkama neveikiant BPK numatytoms proceso dalyvio garantijoms, baudžiamojo proceso principams, todėl, apeliantės nuomone, teismas negalėjo remtis šiais pokalbių įrašais. Pabrėžia kad nuo 2004-04-05 iki 2004-07-27 iš 19 pokalbių tarp jos ir V. J. net 12 vyko pastarosios iniciatyva. Apeliantės manymu, V. J. vykdė Operatyvinės veiklos įstatymo 6 str. 5 p. numatytą draudžiamą provokaciją, buvo susitikimų iniciatorė, o susitikimų metu skatino ir kurstė padaryti nusikalstamą veiką, siekė, jog ji (apeliantė) perduotų pinigus O. M. už palankaus sprendimo priėmimą J. J. byloje, šmeižė       J. J. padarius įvairius nusikaltimus, siekdama, kad ji imtųsi neteisėtų veiksmų ir J. J. būtų paskirtas suėmimas, o V. J. galėtų išspręsti savo turtines problemas, t. y. parduoti žemes. Tvirtina, kad pokalbių metu padaryti įrašai, kuriais grindžiama jos kaltė, negali būti laikomi tinkamais jos kaltės įrodymais. Pažymi, jog beveik visuose pokalbių įrašuose yra daug netikslumų ir klaidų, kai kurių pokalbių laikmenos yra sugadintos arba jų apskritai nėra, nors tie pokalbių įrašai būtų jai naudingi. Teigia, jog nenustatyta, kas, kokiu būdu, kada ir kokiu sprendimu vadovaujantis „iškirpo nereikalingą pokalbių įrašo dalį“. Atkreipia dėmesį, kad ekspertai pokalbių įrašus tyrė pateiktus kompaktinėje plokštelėje CD-1-211-09, nors byloje nėra duomenų, kokiu būdu šie telefoninių pokalbių įrašai atsidūrė kitoje laikmenoje nei nurodyta baudžiamojoje byloje. Tvirtina, kad V. J. pateiktame mini diske MD 74 (MD -3-0007-04), apžiūrėtame 2004-04-21 protokolu, nurodyta, jog įrašo trukmė 8 min. 23 sek., tyrimui reikšmingas įrašas prasideda 10 min. 23 sek., vadinasi, kaip pažymi apeliantė, pokalbio trukmė turėtų būti ne 8 min. 23 sek., o 18 min. 53 sek. Analogiški trukmės neatitikimai nurodyti ir to paties mini disko 2004-04-26, taip pat mini disko MD-03-0013-04 2004-05-25 apžiūros protokoluose. Mano, kad dėl nurodytų trūkumų teismas negalėjo jais remtis. Taigi, apeliantės teigimu, jos kaltė nėra įrodyta, todėl ji turi būti išteisinta.

Apeliaciniu skundu nuteistoji O. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir ją išteisinti, kadangi ji nepadarė veikų, turinčių BK 228 str. 2 d., 228 str. 1 d., 300 str. 1 d. ir 233 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymių. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas, kadangi ji neįvykdė nusikalstamų veikų.

Pirmojoje skundo dalyje dėstomi argumentai dėl nepagrįsto nuteisimo pagal BK 228 str. 2 d., pabrėžiant, jog teismas neteisingai įvertino įrodymus. Kategoriškai nesutinka su tuo, jog jos ranka ant lapelio užrašyta 5000 Lt piniginė suma neva įrodo jos kaltę. Šio įrašo apeliantė neginčijo nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, neginčija jo ir dabar, tačiau teigia, kad minėtą įrašą ji prokuratūroje vykusio seminaro metu užrašė kaip sumą, kurią ji sumokėjo už stomatologo paslaugas. Neigia, kad ši suma buvo iš V. J. prašomas piniginis atlygis, popieriaus lape buvo ne tik šis, bet ir daug kitų įvairių įrašų, kadangi seminaro metu ji susirašinėjo ne su vienu pareigūnu, tad apeliantė daro išvadą, kad V. J. popieriuje matė tik tai, ką norėjo bei ką reikėjo matyti. Pažymi, kad ji nežinojo B. M. P. tikslų rodant V. J. tą popieriaus lapą,  t. y. ji nesitarė su B. M. P.  reikalauti iš V. J. kažkokio užmokesčio. Taip pat nesutinka su tuo, jog teismas, vertindamas garso įrašus (2004-03-22, 2004-03-25, 204-04-06 ir 2004-04-07 įrašyti pokalbiai tarp B. M. P. ir V. J. ), jais grindžia ne tik B. M. P. , bet ir jos kaltę ir teigia nesanti atsakinga už tai, ką kalbėjo B. M. P. . Tas faktas, kad V. J. guodėsi teisėjams L. R. ir R. P. , jog neva B. M. P.  reikalauja kyšio, dar neįrodo, kad toks faktas iš tiesų buvo, be to, ji nesanti atsakinga už B. M. P. pokalbius su V. J. , kurių metu pastaroji informuoja V. J. apie išsiųstus užklausimus į teismą dėl V. J. charakteristikos. Nesutinka ir su ta teismo išvada, kuri teigia, jog ne pati L. L. nusprendė apklausti liudytoją V. J. o tokį nurodymą davė ji, t. y. apeliantė. Atkreipia dėmesį, jog byloje yra du L. L. apklausos protokolai – 2004-09-21 ir 2004-10-15, kur pirmos apklausos metu L. L. parodo pati nusprendusi apklausti V. J. , siekdama išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, jokių nurodymų dėl minėtos liudytojos apklausos iš apeliantės ji negavo. Ir tik papildomos apklausos metu L. L. ją pavadino griežta viršininke, tačiau tai, anot apeliantės, nėra įstatymo pažeidimas. Tuo tarpu apygardos teismas akivaizdžiai iškraipė faktus dėl L. L. parodymų. Pažymi, jog net ir darant prielaidą, kad ji davė L. L. nurodymą apklausti V. J. , ji nebūtų pažeidusi teisės aktų reikalavimų. Pareigybės aprašyme numatyta, kad ji, kaip (duomenys neskelbtini) nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja, vykdo eilę funkcijų, pavyzdžiui, asmeniškai atsako už skyriaus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklos organizavimą, planavimą, veiklos rezultatus ir drausmę; kontroliuoja tyrėjų veiksmų teisėtumą nusikalstamų veikų ir baudžiamųjų nusižengimų bylose, asmeniškai dalyvauja ikiteisminio tyrimo veiksmuose, atlieka liudytojų, įtariamųjų apklausą darbo vietoje, areštinėje ir kt., t. y., teigia, jog net ir buvus tam tikriems nurodymams, jų nebūtų galima vertinti kaip neteisėtų. Tad klaidingu laiko teismo teiginį dėl jos nurodymo kuo skubiau apklausti neva pirmiausia V. J. , nes L. L. apklausta kaip liudytoja parodė, kad apeliantė jai tiesiog nurodė greičiau apklausti V. J. , kad po to būtų galima greičiau baigti ikiteisminį tyrimą ir dirbti kitose bylose. Be to, BPK 2 str. nurodo, jog tiek prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo įstaigos privalo kiekvienu atveju pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

Kritiškai vertina teismo išvadą, jog tai, kad ji su B. M. P. bendravo ir neva keitėsi informacija patvirtina slapto sekimo metu užfiksuoti 2004-04-04 ir 2004-04-05 susitikimai, o B. M. P. ir V. J. – 2004-04-01. Teigia, jog jai su B. M. P. ar kitais asmenimis susitikti nedraudžia joks įstatymas, protokole neužfiksuota, kokia informacija jos keitėsi ar galėjo keistis, be to, ji, kaip nurodyta teismo nuosprendyje, su B. M. P. 2004-04-01 susitikusi nebuvo. Protokole paminėta tik tai, kad B. M. P. 17 val. 02 min. buvo susitikusi su nenustatytomis trimis (duomenys neskelbtini) PK darbuotojomis, tačiau tarp jų nei jos, nei V. J. nebuvo. Neneigia, kad 2004-04-05 ji buvo susitikusi su B. M. P. , gėrė kavą, kalbėjosi, tačiau jokiu būdu nesikeitė neteisėta informacija, tokie faktai taip pat nėra užfiksuoti.

Tvirtina, kad teismas padarė neteisingą išvadą, kad ji 2004-04-26 susitikimo su V. J. metu iš karto pradeda pokalbį apie bylą, kas rodo, jog iš anksto buvo žinomas šio vizito tikslas. Pažymi, jog byloje yra jos ir V. J. pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, kad V. J. tą dieną jai pati paskambino ir paprašė susitikti, be to, kad pokalbis prasidėjo nuo temos apie bylą yra gana lengva suprasti, nes (duomenys neskelbtini) PK daugiau jokių kitų bylų, susijusių su J. , nebuvo, o ir kitų reikalų ji su V. J. neturėjo, taip pat ji, kaip viršininkė, žinojo, kad tyrėja L. L. buvo apklaususi V. J. kaip liudytoją. Nesutinka su teismo teiginiu, jog ji neva klaidino V. J. , kad J. J. byloje duoda ją kaltinančius parodymus, nors iš bylos medžiagos matyti, kad pastarasis tai dienai dar nebuvo apklaustas.

Neigia su B. M. P. bendrais veiksmais sąmoningai klaidinusios V. J. , stengdamos sudaryti vaizdą, jog baudžiamojoje byloje yra pastarąją kompromituojančių duomenų, o jos stengiasi V. J. visokeriopai padėti, tokį teismo teiginį vadina tik prielaida. Atkreipia dėmesį, jog byloje yra pranešimas L. Š. su J. J. ir V. J. parašais, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šis pranešimas buvo be oficialiam dokumentui reikalingų rekvizitų, jos su L. L. pasitarė su prokurorais ir VPK vadovais bei nusprendė neskirti rašysenos ekspertizės. Būtent apie tai ir buvo kalbama 2004-05-05 susitikimo su V. J. metu, o jos pasakymas “ne V. , aš žinok, mes jau ką pažadėjom, tą pasistengsim padaryt, jei kas keistųsi, tai būsi informuota“ reiškia tai, jog V. J. ji buvo žadėjusi pasistengti kuo greičiau užbaigti bylą, o ne kažkokius neteisėtus veiksmus. Skunde nurodoma, jog teismas remiasi                            B. M. P. parodymais, kurių metu ši prisipažįsta nuo sąskaitos nuėmusi V. J. jai pervestus 2000 Lt, o vėliau neva susiskambinusi su ja (apeliante) ir 1000 Lt atidavusi pinigų paimt atsiųstam berniukui. Anot apeliantės, tai, kad B. M. P. iš V. J. gavo kažkokius pinigus ji sužinojo tik byloje pradėjus ikiteisminį tyrimą, kai ją apklausę STT agentai uždavė tokį klausimą. Pabrėžia byloje nesant užfiksuota jokių jos ir B. M. P. pokalbių, kur ji sakytų atsiųsianti sūnų ar kitą asmenį paimti pinigų, nė viename pokalbyje jos nekalba apie pinigus, J. bylą ar konkrečiai apie V. J. . Pabrėžia, kad jos parodymų, apie tai, jog ji negavo pinigų, nepaneigia byloje surinkti įrodymai, taip pat ir akistata su B. M. P. , kuria remiasi teismas. Ji neatsako už B. M. P. žodžius ar veiksmus, o tai, kad pastaroji V. J. ne kartą tvirtino jai (apeliantei) perdavusi 1000 Lt, neįrodo, kad ji tuos pinigus tikrai gavo ar jų reikalavo. Akcentuoja byloje nesant faktinių duomenų, leidžiančių teigti, jog ji V. J. žadėjo atlikti neteisėtus veiksmus. Tokių duomenų neužfiksuota jokiuose pokalbiuose su               V. J. ar B. M. P. , o skunde nurodytas pokalbių frazes vertina kaip provokaciją, pabrėždama, jog V. J. neturėjo jos kurstyti ar provokuoti padaryti nusikalstamą veiką. Nusikaltimo provokavimas daro modelį neteisėtu, o šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas yra teisminio nagrinėjimo dalykas, tačiau, apeliantės manymu, teismas šių veiksmų iš viso neanalizavo.

Pažymi, kad netinkamai įvertinti ir bylą kontroliavusio prokuroro V. A. parodymai. Pastarasis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme parodė, jog tyrėja L. L. jam keletą kartų skambino dėl J. J. bylos, atsiuntus bylą jis davė rašytinius nurodymus, o vėliau priėmė nutarimą nutraukti bylą, jokio išskirtinio dėmesio šiai bylai nebuvo, ir nors B. M. P. teiravosi, kokį sprendimą jis ketina priimti, tačiau jokio prašymo ji nepateikė. Su ja, t. y. apeliante, dėl minėtos bylos prokuroras nurodė bendravęs vieną kartą telefonu, buvo kalbama apie greitesnį bylos užbaigimą.

Nepagrįsta vadina teismo išvadą, jog ji nuo 2004-06-03 iki 2004-06-21 telefoninių pokalbių metu nuolat informavo V. J. apie bylos tyrimo eigą, o 2004-06-21 susitikimo su pastarąją metu pranešė, kad V. J. byloje praktiškai nefigūruoja ir gali ramiai dirbti, o paklausta, kaip reikės atsiskaityti už darbus, atsakė, kad jau viskas sutvarkyta, t. y. atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nusprendė, jog ji tokiu būdu pripažino gavusi B. M. P. perduotus 1000 Lt. Tvirtina nurodytu laikotarpiu V. J. skambinusi tik du kartus, o pastaroji jai skambino net 6 kartus ir visuomet klausinėdavo apie bylą, provokavo atskleisti kokią nors informaciją, reikalavo greičiau apklausti ir net sulaikyti J. J. , tačiau ji į pastarosios klausimus atsakinėjo abstrakčiai ir jokios konkrečios informacijos neatskleidė. Neigia teismo teiginį, kad 2004-07-19 susitikimo su V. J. metu perdavė jai, ne proceso dalyvei, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nuorašą, kratos metu baudžiamoji byla rasta jos tarnybiniame kabinete, joje jokių V. J. kompromituojančių duomenų neužfiksuota. Skunde nurodo, kad tai pati V. J. tą dieną jai paskambino ir pakvietė susitikti, pripažįsta šiai davusi nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nuorašą, kadangi nieko blogo tame nematė. Pažymi, jog nuosprendyje nepasisakyta, kaip šiuo atveju pasireiškė jos veiksmų neteisėtumas. Žinodama, kad V. J. yra (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo teisėja, kuri bet kada gali gauti procesinius ir kitus dokumentus, davė jai nutarimo nuorašą. Kratos metu byla jos kabinete rasta todėl, kad ji, vykdydama įsakymą Nr. IV-68 Dėl nutrauktų baudžiamųjų bylų ir baudžiamosiose bylose, kuriose nutrauktas ikiteisminis tyrimas, saugojimo, naudojimo ir naikinimo instrukcijos bei baudžiamųjų bylų, kuriose nutrauktas ikiteisminis tyrimas, saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo, numatantį, kad visos baudžiamosios bylos pirmiausia įrašomos į archyvinį žurnalą, suteikiant archyvinį numerį, nurodant saugojimo terminą ir užpildant kortelę, tuo metu kaip tik ir atliko nurodytus veiksmus. Pabrėžia sąžiningai vykdžiusi nurodyto įsakymo reikalavimus, atvykus STT pareigūnams ir paprašius pateikti šią bylą, ji tarp kitų archyvinių bylų ją surado ir padavė. Pažymi, kad tuo metu jos kabinete buvo daug užbaigtų archyvinių bylų, jos buvo paruoštos archyvo perkraustymui į antrąjį komisariato aukštą, kur tuo metu kėlėsi archyvas. Neigia kada nors buvus pokalbį, kurio metu ji būtų nurodžiusi byloje esant V. J. kompromituojančią medžiagą.

Nesutinka su teismo tvirtinimu, jog ji neturėjo įgaliojimų kontroliuoti ikiteisminį tyrimą ar priimti procesinius sprendimus šioje byloje. Pabrėžia, kad 2003-12-18 (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. V-257 patvirtinto pareigybės aprašymo 4 d. 6 p. numatyta, jog viena iš daugelio jos funkcijų yra kontroliuoti ikiteisminio tyrimo tyrėjų veiksmų teisėtumą nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų bylose, teikti tyrėjams metodinę pagalbą, be to, 7 p. nurodo, kad ji asmeniškai gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, atlikti liudytojų, įtariamųjų apklausą darbo vietoje, areštinėje. Atkreipia dėmesį, kad procesinį sprendimą šioje byloje priėmė ne ji, o prokuroras.

Akivaizdžiai neteisinga vadina teismo išvadą ją ir B. M. P. buvus bendrininkėmis ir tvirtina, jog byloje iš viso nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tarp jos ir B. M. P. buvo susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, toks susitarimas neužfiksuotas ir pokalbių, kurių buvo klausomasi nuo 2004-03-30 iki 2004-08-31, suvestinėse. Nesant tiesioginių ar netiesioginių prašymų ar susitarimų tarp jos ir B. M. P. negalima daryti objektyvių išvadų, jog ji su pastarąja buvo susitarusi piktnaudžiauti. Apeliantės įsitikinimu, apygardos teismas manipuliavo pokalbių santraukomis ir padarė neteisingas bei šališkas išvadas. Tvirtina, jog ji nesuprato, kad yra daroma nusikalstama veika, niekam neteikė neteisėtos informacijos ir yra gerai suplanuotos V. J. provokacijos auka. Nepakankamais laiko nuosprendžio motyvus, kuriais remiantis nurodomas didelės žalos valstybei požymio buvimas. Nurodo, kad teismas nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktu didelės žalos išaiškinimu, pažymi, kad didelės žalos požymis yra vertinamasis ir tokio požymio samprata priklauso nuo teismo nuožiūros. Didelės žalos kriterijus leidžia piktnaudžiavimą tarnyba atriboti nuo drausminio nusižengimo, be to, veikos kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo – būtina nustatyt ir tokia veika sukeltų padarinių kokybinį atspindį kaltininko sąmonėje. Teigia, jog teismas visiškai nevertino jos tariama veika padaryto žalos mąsto, jos kokybinio atspindžio jos, kaip kaltininkės sąmonėje, o tik apsiribojo deklaratyviais teiginiais. Teismo konstatavimas, kad jos ir B. M. P. veiksmai per publikacijas spaudoje tapo žinomi visuomenei ir tokiu būdu buvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, dėl ko padaryta didelė moralinė žala valstybei, yra iš esmės neteisingas, kadangi taip pripažįstama, jog ji jau buvo nuteista anksčiau, t. y. spaudoje, ir teismas negalėjo priimti kitokio nuosprendžio kaip kaltinamąjį. Pažymi, kad procese dalyvavę prokurorai ir teisėjai demonstravo šališkumą bei išreiškė nuomonę dėl bylos baigties.

Tolesnė apeliacinio skundo dalis skirta teismo sprendimo pripažinti ją kalta pagal BK 228 str. 1 d. paneigimui. Sutinka, kad (duomenys neskelbtini) PK buvo tiriama byla dėl degalų vagystės, kurią tyrė S. M. . Mano, kad ta aplinkybė, jog ant vagystės vietoje užfiksuoto automobilio „Audi 80“, atitinkančio V. automobilį, buvo valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) , priklausantys K. Ž. , dar neįrodo šiuos asmenis dalyvavus padarant nusikaltimą ir neduoda pagrindo juos apklausti kaip įtariamuosius. Tvirtina, jog teismas klaidingai interpretuoja jos pokalbius su              L. Ž. ir pabrėžia, kad 2004-04-20 jai paskambino L. Ž. (kas matyti iš tą dieną 10 val. 55 min. vykusio pokalbio), tačiau šio pokalbio išklotinių dėl nežinomų priežasčių byloje nėra. Pabrėžia, kad L. Ž. yra jos šeimos gydytoja, todėl savaime suprantama, kad ji pasiteiravo, kokiu tikslu pastaroji yra kviečiama pas tyrėją V. B. . Tai, kad ne ji savo iniciatyva informavo L. Ž. apie benzino vagystės bylą, rodo ir jos skunde išvardinti pokalbiai su V. B. , S. L. ir S. M. . Kategoriškai neigia mokiusi L. Ž. , kokius parodymus ši turi duoti tyrėjui, bei pažymi, kad L. Ž. pati paskambinusi pranešė, kad jai ir jos vyrui priklausantys valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) yra pavogti iš jų sandėliuko.

Toliau skunde apeliantė aiškina atskirų pokalbių detales, pabrėždama, jog teismas juos neteisingai interpretavo. Nurodo, jog 2004-04-20, 10 val. 47 min., nebuvo pokalbio tarp jos ir              S. M. , ji šiuo atveju kalbėjo su S. L. ir A. B. . Iš tą pačią dieną, 10 val. 49 min., vykusio pokalbio su S. M. aiškiai matyti, kad ji nedavė nurodymo neimti filmuotos medžiagos, neliepė jam į jos kabinetą atnešti baudžiamosios bylos, pats S. M. pasisiūlė „užsukti parodyti medžiagą“, o, be to, net ir tuo atveju, jei ji būtų liepusi tai padaryti, tokie veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti, nes pagal anksčiau nurodytą pareigybės aprašymą ji turėjo tokią teisę. Tai, kad ji turėjo teisę kontroliuoti pavaldžius pareigūnus, teisme patvirtino ir S. M. . Nurodoma, kad teismas vertino tik ikiteisminio tyrimo metu duotus S. M. parodymus ir neatsižvelgė į parodymus, duotus 2005-09-21 teisiamojo posėdžio metu, kuriuos apeliantė skunde detaliai aptaria. Jos įsitikinimu, teismas remdamasis prieštaringais liudytojo S. M. parodymais neteisingai konstatavo, kad juos pilnai patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai bei atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas K. Ž. nepatvirtino S. M. parodymų, jog ji, t. y. apeliantė, apklausos metu nurodinėjo, kokius parodymus šis turi duoti bei patvirtino faktą dėl valstybinių numerių vagystės iš jo sandėliuko. Teigia, jog darant prielaidą, kad ji S. M. davė neteisėtą įsakymą (neapklausti įtariamųjų), o šis jį vykdė, tai ir jis turėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nors jam paskirta tik tarnybinė nuobauda – papeikimas. Faktas, jog ji dalyvavo apklausiant K. Ž. ir uždavė jam klausimus, neleidžia daryti išvados piktnaudžiavus tarnyba, nes pareigybės instrukcija suteikia jai tokią teisę. Deklaratyviomis vadina ir teismo išvadas dėl pareigybės instrukcijos III str. 5 d., IV str. 6d., 15 d., taip pat Policijos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto pažeidimo.

Apeliaciniu skundu nesutinkama dėl nuteisimo pagal BK 300 str. 1 d., tvirtinant teismą neteisingai įvertinus įrodymus. Mano, kad apygardos teismas nuosprendyje neanalizavo              BK 300 str. numatyto nusikaltimo objektyviųjų požymių. Išdėsčiusi su nurodytu nusikaltimu susijusias teorines nuostatas, tvirtina į sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) įrašiusi tik tikrovę atitinkančius duomenis (G. U. ir J. M. vardus, pavardes, gyvenamųjų vietų adresus), šiuos įrašus padarė gavusi G. U. ir J. M. žodinius įgaliojimus, kuriuos patvirtina telefoniniai pokalbiai, taip pat J. M. parodymai, kurių metu ji parodė skambinusi į universitetą ir prašiusi leidimo, kad apeliantė galėtų už ją pasirašyti. Be to, faktas, kad sutartis pasirašė ne G. U. ir J. M. , o ji (apeliantė) nesukėlė jokių teisinių pasekmių, kadangi, nepaisant to, kas pasirašė, jos abi vis tiek būtų priimtos studijuoti. Iš dalies sutinka neturėjusi teisės už jas pasirašyti, tačiau yra įsitikinusi, kad jokia žala nebuvo padaryta, ji pati neturėjo asmeninių, savanaudiškų ar kitų paskatų, nesiekė padaryti žalos ir jos nepadarė. Atsižvelgdama į tai, teigia esanti nepagrįstai nuteista suklastojusi ir panaudojusi nurodytus dokumentus.

Toliau nurodoma, kad teismas, pripažindamas ją kalta pagal BK 233 str. 1d., įrodymus vertino neišsamiai, šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, nekaltumo prezumpcijos, teismo nešališkumo principus bei padarė nepagrįstą išvadą jos veiksmuose esant nurodyto nusikaltimo sudėtį. Neigdama poveikį                  G. U. ir nesutikdama su šioje dalyje išdėstytomis nuosprendžio išvadomis, teigia, kad faktas, jog ji ieškojo G. U. , nieko draudžiamo neįrodo, sūnaus M. daryti poveikį G. U. ji neprašė. Pažymi, kad jos sūnui M. C. ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas didelis spaudimas (jis dėl to rašė skundą Generalinei prokuratūrai), dėl ko jis atsisakė duoti parodymus, o į teismo posėdį jis iškviestas nebuvo. Teigia G. U. telefoną norėjo sužinoti, nes to prašė sūnūs, jie abu mokėsi tame pačiame universitete, tame pačiame fakultete, dalindavosi knygomis, užrašais ir tt. Sūnui su G. U. atvykus į jos namus (ne į sūnaus, kaip nurodoma nuosprendyje), ji su pastarąja nieko nei apie bylą, nei apie kitus dalykus nekalbėjo, tik pasisveikino. Skunde pažymi, kad teismas nepagrįstai remiasi G. U. parodymais apie tai, jog komisariate jai V. B. perdavė raštelį, kad šį ji perduotų apeliantei, taip pat, kad ji apeliantės buvo nuvesta į rūsį, kur jai buvo užduodami klausimai apie apklausų turinį, liepiant sakyti, jog akistatos metu minimi 1000 Lt buvo perduoti kaip skola už kompiuterį, nors ji jokio kompiuterio nėra pirkusi. Nesupranta, kaip įvykis su rašteliu įrodo jos kaltę ir skunde aptaria V. B. parodymus, kurių metu ši parodė, kad ant raštelio ji apeliantės prašymu buvo užrašiusi “Valstybės žinių” numerį, kuriame buvo reikiamas įstatymas, ir išgirdusi koridoriuje su kažkuo kalbant G. U. paprašė jos perduoti raštelį jai, t. y. apeliantei. Tuo tarpu tai, kad G. U. vedėsi į rūsį ir klausinėjo apie apklausas ar kalbėjo apie skolas, apeliantė kategoriškai neigia ir pažymi, jog nė vienas iš komisariate dirbančių žmonių nematė jos su G. U. einant į rūsį, juolab, kad rūsyje buvo rūkymo patalpa, kurioje visuomet lankėsi įstaigos darbuotojai, todėl toks faktas tikrai nebūtų likęs nepastebėtas. Be to, šalia rūsio yra ir ūkvedžio J. B. kabinetas, todėl neabejotina, kad bent jis tikrai būtų matęs ją ir G. U. . Teigia, kad nurodytos aplinkybės nebuvo tirtos nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme, o apygardos teismas apsiribojo tik prieštaringais liudytojos G. U. parodymais. Tai, kad V. R. ir S. M. ją 2004-11-29 matė komisariate, tikrai neįrodo G. U. vedimosi į rūsį faktą. Šių liudytojų parodymai tik patvirtina, kad ji buvo komisariate, ko ji ir taip neneigia, o V. R. parodymai, apeliantės manymu, kaip tik paneigia G. U. duotus parodymus. Nesutinka su teismo teiginiu, kad G. U. parodymus patvirtina išklotinės apie buvusius telekomunikacijų įvykius, iš kurių matyti, kad G. U. buvo skambinta iš telefono numerių, kuriais naudojosi apeliantės sūnus. Tvirtina, kad sūnus yra pilnametis, gyvena savarankišką gyvenimą, tad turi teisę skambinti kam tik nori, be to, jį ir G. U. siejo studijų reikalai, kuriais jis galimai ir skambino. Pabrėžia, kad tokie jo sūnaus skambučiai neįrodo, kad ji darė poveikį G. U. , juo labiau, kad byloje net nėra tų pokalbių įrašų.

Pasisakydama dėl nuosprendžio dalies, kurioje kalbama apie tai, kad ji darė poveikį                J. M. , nurodo, kad šios liudytojos parodymai yra sąmoningai iškreipti, kadangi pastaroji teisme parodė, kad ji (apelinatė) neprašė sakyti, kad tai ji pasirašė sutartyje, o tiesiog prašė nemeluoti. Liudytoja J. M. patvirtino pati paklaususi, ar apeliantė negali vietoj jos pasirašyti bei prašė “jei leistų pasirašyti, tai M. , kad pasirašytų už mane sutartyje”. Pabrėžia, kad liudytoja net neužsimena apie kažkokį jai darytą poveikį, tačiau teismas neatsižvelgė į teisme duotus jos parodymus. Pažymi, kad teismui nesivadovaujant tokiais parodymais, nuosprendyje turėjo būti išdėstyti tokį sprendimą pagrindžiantys motyvai, be to, teismas nepašalino prieštaravimų. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nepašalindamas esminių prieštaravimų tarp minėtų liudytojų parodymų, duotų viso bylos proceso metu, tų pačių liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, iš esmės netyrė ir nevertino dalies byloje esančių duomenų, negalinčių neturėti esminės reikšmės konstatuojant faktines bylos aplinkybes. Apeliantės manymu, tai vertintina kaip baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, numatytų BPK 242 str. 1 d., 2 d., 20 str. 5 d., 276 str. 4 d., 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p., taip pat 20 str. nuostatų pažeidimas.

Mano esanti nepagrįstai nuteista ir dėl poveikio S. M. ir tvirtina, kad teismas absoliučiai netikėjo jos parodymais. Neigdama S. M. parodymus (jie skunde aptariami), pabrėžia 2004-11-29 su juo prie raštinės tik prasilenkusi bei pasisveikinusi ir į jokį rūsį jo nesivedusi bei ten apie bylą nekalbėjusi ar juo labiau prašiusi keisti parodymus. Nesupranta, kodėl teismas tiki S. M. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, jei teisme pastarasis pamiršo daug svarbių aplinkybių. Pažymi, kad visai netirta, ar kas nors nurodytą dieną ją ir S. M. matė komisariato raštinėje, einančius į rūsį, be to, niekas iš darbuotojų nepatvirtino S. M. versijos, kad jis susirinkime nedalyvavo. Mano, jog V. R. ir S. M. patvirtinimas, kad ji tą dieną lankėsi komisariate, nieko draudžiamo neįrodo ir teismas tik daro prielaidą šį apsilankymą susiedamas susitinkant su S. M. .

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje dėstomi argumentai, kuriai tvirtinama, jog buvo padaryti kiti BPK pažeidimai. Nurodant BPK 305 str. 1 d. 2 p., 20 str. 4 d., 5 d. skelbiamas nuostatas, teigiama, jog skundžiamas nuosprendis iš dalies pagrįstas telefoninių pokalbių turinio ir laiko analize. Pažymi, kad teismas panaudojo operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, kuriuose telefoninių pokalbių turinys užfiksuotas iš laikmenos, kuri buvo perlūžusi. Neginčija, kad pagal BPK ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai gali būti panaudojami kaip įrodymai, tačiau teismas privalėjo jų pagrindu gautus duomenis vertinti atsižvelgdamas į bendrą bylos kontekstą. Tvirtina, kad, siekdamas išsiaiškinti apklaustų liudytojų parodymų patikimumą, teismas privalėjo padaryti išdėstytų faktų analizę, patikrinti, ar liudytojai teisingai suprato bylos aplinkybių esmę bei ar teisingai tas aplinkybes išdėstė duodami parodymus.

Pažymi, kad pokalbių tarp jos ir V. J. garso įrašai, padaryti magnetofonu ir telefoninių pokalbių įrašai, kuriais remtasi pagrindžiant jos kaltę, yra netinkami įrodymai. Atkreipia dėmesį, kad beveik visose pokalbių įrašų laikmenose yra gausu netikslumų ir klaidų, nėra išklotinių su V. J. skambučiais, į kuriuos ji (apeliantė) sąmoningai neatsakinėjo. Pabrėžia, kad trūksta arba yra sugadintos (“perlūžusios”) kai kurių pokalbių, galimai jai naudingų, laikmenos. Teigia, jog byloje užfiksuotų ir pateiktų garso įrašų laikmenų (laikmenų, esančių garso įrašymo prietaise – magnetofone SONY MZ-R909, GV-A500E, prie bylos prijungtų garso įrašo laikmenų, byloje apžiūrėtų garso laikmenų ir vėliau ištirtų ekspertų garso laikmenų) duomenys ir trukmė yra skirtingi. Be to, ne visų pokalbių garso įrašų laikmenos tirtos Lietuvos teismo ekspertizės centre, o šiuo metu nėra galimybės jų patikrinti, kadangi dalis magnetofonu padarytų įrašų periodu tarp pokalbių įrašymo ir prijungimo prie bylos dingo kaip nereikšmingi. Byloje užfiksuotų ir pateiktų telekomunikacijų galinio įrenginio Nr. 8686 52878 telefoninių pokalbių garso įrašų laikmenų (pridedamų prie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų garso įrašų laikmenų ir vėliau ekspertų ištirtų garso įrašų laikmenų) duomenys yra skirtingi, dalies telefoninių pokalbių įrašų laikmenų kompaktinė plokštelė CD-1-003-05 yra nepataisomai sugadinta ir toliau skunde apeliantė detaliai išdėsto šiuos skirtumus.

Akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes (nors ir buvo paskirta fonoskopinė ekspertizė, tačiau visiškai neatlikta įrašų analizė, kadangi beveik visose pokalbių laikmenose yra daug netikslumų ir klaidų). Pabrėžia, jog teismas net nesuabejojo pokalbių įrašų teisingumu, neapklausė prierašus padariusius pareigūnus. Mano, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, t. y. nepilnai ištyrė visas bylos aplinkybes, o darydamas išvadas rėmėsi netinkamu įrodymų šaltiniu. Šie padaryti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Apeliantės nuomone, taip buvo apribotos jos galimybės naudotis procesinėmis teisėmis, nes ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas atliktas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Atsikirtimu į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą išteisintoji L. Ž. prašo atmesti šį prokuroro skundą. Nesutinka su ta prokuroro apeliacinio skundo dalimi, kuria prašoma pripažinti ją kalta ir nuteisti. Teigia, kad iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog ji tik apžiūrėjo ligonį (O. M. ), padarė atitinkamus įrašus, o nedarbingumo pažymėjimą pildo registratūros darbuotojai bei su gydytoja dirbanti slaugytoja, pasirašo gydytoja (šiuo atveju – gydytoja D. P.). Pabrėžia pirmosios instancijos teismui paaiškinusi, kad nedarbingumo pažymėjimas buvo išrašytas, tačiau O. M. tą pačią dieną neišduotas, kadangi ši neturėjo tarnybinio pažymėjimo. Kur O. M. buvo tos dienos vakare ar kitą dieną, ji nežino, o pastarajai neatėjus pasiimti nedarbingumo pažymėjimo, šis buvo perbrauktas ir atiduotas į registratūrą kaip sugadintas. Tvirtina, kad O. M. rugsėjo mėn. atėjus pasiimti liepos mėn. išduoto pažymėjimo, gydytojų komisija, laikydamasi nustatytos tvarkos, išdavė nedarbingumo pažymėjimo dublikatą. Nesupranta nuosprendžio motyvų, kad O. M. jį pateikė (duomenys neskelbtini) buhalterijai, kai iš teismo posėdžio matyti, jog ji to nepadarė, ji dirbo ir už liepos mėn. gavo atlyginimą, apklausti komisariato viršininkai taip pat nepaneigė šių aplinkybių.

Skunde nurodo teismui minėjusi, kad išvadą dėl 2004-07-08 ir 2004-09-19 nedarbingumo pažymėjimų išdavimo surašė Klaipėdos Sodros skyriaus darbuotoja (buvusi jos bendradarbė), kuri, apeliantės žiniomis, buvo verčiama tą išvadą perrašyti. Pabrėžia prašiusi nevertinti minėtos išvados ne tik dėlto, kad ją surašė buvusi bendradarbė, bet ir todėl, kad pagal Nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų davimo taisykles ją aiškina Sodros fondo valdyba, suderinusi su Sveikatos apsaugos ministerija. Tuo tarpu jai kaltinimas pateiktas remiantis Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus surašyta 2005-01-06 medicininės dokumentacijos patikrinimo pažyma Nr. 22, kurią pasirašė vyr. specialistė                  N. M. , anot apeliantės, neturėjusi Sodros valdybos įgaliojimų atlikti dokumentų išdavimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimo. Atkreipia dėmesį, kad pažyma surašyta be pacientės apklausos, todėl kyla klausimas, kaip specialistė praėjus pusei metų be O. M. galėjo padaryti pateiktą išvadą. Nesutikdama su aptariamos išvados argumentais (juos išdėsto skunde), apeliantė pažymi, kad neretai sergantis bei negalavimais besiskundžiantis ligonis sveikatos nusiskundimus išsako telefonu. Šioje situacijoje prokuroras, pavesdamas atlikti nedarbingumo pažymėjimo išdavimo teisėtumą, nurodė, kad jis yra neteisingai išduotas, net neapklausus O. M. daroma išvada, kad ši buvo konsultuota telefonu, į polikliniką neatvyko, nes vakare buvo visai kitoje vietoje, t. y. pabrėžia, kad iš specialistei pateiktos pažymos matyti, jog jai nebuvo pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, nesudaryta galimybė su ja susipažinti kitokiu būdu, todėl neaišku, iš kur specialistei žinomos anksčiau nurodytos aplinkybės.

Teigia, kad minėtų Taisyklių 11.1 punkte numatyta, jog sugadintus pažymėjimus perrašo sugadinusios sveikatos priežiūros įstaigos arba sveikatos priežiūros, kurioje asmuo yra įrašytas, gydytojų konsultacinė komisija. Kadangi ji yra šios komisijos pirmininkė, tai turėjo teisę perbraukti 2004-07-08 nedarbingumo pažymėjimą ir išduoti naują. Tvirtina neklastojusi           2004-07-08 išduoto pažymėjimo, kurį išrašė D. P. , pasirašė trys asmenys. Pažymėjimas išduotas laikantis įstatymo reikalavimų, priešingu atveju lieka neaiškus kitų asmenų vaidmuo. Pabrėžia, jog niekas neginčijo ir nesuabejojo padarytais įrašais, nesiaiškino, ar jie atitinka realią ligonio sveikatos būklę, ar ji apskritai sirgo kokiomis ligomis, o tai, kad sergantis asmuo eina į darbą, yra tik tokio ligonio reikalas, be to, teismui pateikta O. M. medicininė kortelė, kurioje yra įrašai apie jos ligas, patvirtina, kad ši dėl sveikatos būklės anksčiau laiko išleista į pensiją.

Atsikirtime prašo palikti galioti pirmosios instancijos nuosprendį, kadangi jos veiksmuose nebuvo tyčios suklastoti dokumentą ir vietoj suklastoto išduoti naują suklastotą dokumentą, kadangi abu dokumentai yra teisėti, taip pat mano, jog Klaipėdos skyriaus Sodros specialistas negali daryti išvadų ir paaiškinimų, kadangi taip numatyta Taisyklių 95 str., ir teismas neturėtų vadovautis tokia pažyma, juo labiau, kad jai niekas nereiškė jokių pretenzijų, net ir drausmine tvarka. Be to, pirmuoju atveju dokumentą išdavė ne ji, o kitas asmuo, o antruoju atveju – gydytojų komisija, pasirašant trims asmenims.

Atsikirtimu į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą nuteistoji O. M. prašo atmesti šį prokuroro skundą. Pirmiausia nesutinka su prokuroro prašymu taikyti BK 72 str. nuostatas ir nurodo, jog jis prieštarauja savo patiems argumentams, t. y. pažymi, kad galiojančiame BK atsisakyta nuosavybės teise priklausančio turto, nesusijusio su nusikalstamos veikos padarymu ar naudos iš jos gavimu, konfiskavimu, tokiu būdu pripažindamas, jog turto konfiskavimas yra negalimas. Tačiau tuoj pat remiasi BK 72 str. 5 d., nurodydamas, kad nesant konfiskuotino turto, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Apeliantės įsitikinimu, šiuo atveju turto konfiskavimas negali būti taikomas ir pažymi, jog konfiskuotini tik tie kaltininko nusikalstama veika įgyti pinigai bei kitos vertybės, kurios sudarė galimybę neteisėtai praturtėti. Kategoriškai tvirtina negavusi jokių pinigų, o tai, kad B. M. P. nuo sąskaitos nuėmė V. J. pervestus pinigus, sužinojo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Pabrėžia byloje nesant jokių įrodymų, kad ji būtų siuntusi sūnų ar kitą asmenį, jog šis iš     B. M. P. paimtų V. J. pervestus pinigus. Atkreipia dėmesį byloje nesant pareikšta civilinio ieškinio, todėl taikant BK 72 str. 2 d. 3 p. būtų iškreipta baudžiamosios poveikio priemonės – turto konfiskavimo – esmė ir paskirtis. Nesuprantamu laiko prokuroro teiginį dėl neva nepagrįsto teismo sprendimo proceso išlaidomis nepripažinti 2000 Lt.

Nepagrįstu vadina prokuroro prašymą pripažinti ją kalta pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d. (suklastoto nedarbingumo pažymėjimo panaudojimo). Teigia, kad jos ligos istorijoje nebuvo suklastoti jokie įrašai, o tuo pačiu ir suklastotas nedarbingumo pažymėjimas. Pabrėžia iš tikrųjų blogai jautusis, todėl 2004-07-08, po pietų, prieš tai pasiskambinusi gydytojai                      L. Ž. , nuvyko pas ją medicininei apžiūrai. Kadangi jautėsi nedarbinga, jai buvo išrašytas nedarbingumo pažymėjimas. Teigia tą dieną neatsiėmusi šio pažymėjimo, kadangi neturėjo pasiėmusi socialinio draudimo pažymėjimo. Anot apeliantės, nors ir jautėsi nedarbinga, tačiau vis tiek dirbo, o 2004 m. liepos 9-10 dienomis buvo išvykusi į komandiruotę. Laiku neatsiėmus nedarbingumo pažymėjimo, jis buvo sugadintas, o jai išduotas dublikatas, kurį ji pateikė buhalterijai. Pabrėžia, jog taip elgėsi, nes buvo įsitikinusi savo veiksmų teisėtumu. Pažymi, kad šias aplinkybes patvirtina atsikirtime į prokuroro skundą išvardinti įrodymai. Tad apeliantė nesutinka su prokuroro teiginiu, jog ji minimu laikotarpiu ne dėl ligos, o dėl kitų aplinkybių nebuvo ne tik tarnybos vietoje, bet ir Klaipėdos mieste, siekė gauti suklastotą dokumentą, norėdama tokiu būdu pateisinti pravaikštą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, o nuteistųjų B. M. P. ir O. M. apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK     326 str. 1 d. 1., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.), o nuosprendžio dalis dėl O. M. bei L. Ž. išteisinimo: O. M. – pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d., L. Ž. – pagal BK 300 str. 1 d. panaikinama ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.).

Nuteistųjų B. M. P. ir O. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, prokuroro, nuteistųjų B. M. P. bei O. M. apeliacinius skundus ir atlikęs įrodymų tyrimą:

 

n u s t a t ė:

 

O. M. , žinodama, jog ,,Vidaus tarnybos statuto“, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 26 str. numato už nebuvimą be pateisinamos priežasties tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų kaip tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, sukurstė suklastoti tikrą dokumentą:

ji, siekdama pateisinti nebuvimą tarnyboje nuo 2004 m. liepos 9 d. iki liepos 16 d.,           2004-07-08, apie 12 val., paskambindama VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ gydytojai L. Ž. , prašydama išduoti nedarbingumo pažymėjimą, sukurstė ją suklastoti tikrą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą, ką L. Ž. padarė, 2004-07-08 neteisėtai ir nepagrįstai išrašydama nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir jame įrašydama duomenis apie tai, kad O. M. neva serga bei nurodydama nedarbingumo laikotarpį nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15. Tęsdama savo neteisėtus veiksmus, 2004-09-22 prašydama L. Ž. išduoti jai suklastotą nedarbingumo pažymėjimą               Nr. (duomenys neskelbtini), sukurstė ją 2004-09-22 vietoje sugadinto nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) suklastoti kitą tikrą dokumentą, nedarbingumo pažymėjimą, nurodant jame, kad O. M. neva tai sirgo nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15, ką L. Ž. ir padarė, 2004-09-22 išrašė kitą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame įrašė duomenis apie tai, kad O. M. neva tai sirgo nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15 bei šį dokumentą pasirašė ir jį Klaipėdoje išdavė O. M. . Šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d. 

O. M. , žinodama, jog Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 26 str. numato už nebuvimą be pateisinamos priežasties tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų kaip tarnybinė nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, panaudojo suklastotą dokumentą:

ji, siekdama pateisinti nebuvimą tarnybos vietoje nuo 2004-07-09 iki 2004-07-16, suklastotą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) 2004-09-23 pateikė (duomenys neskelbtini) finansų skyriui ir šiais veiksmais O. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d.

L. Ž. , dirbdama VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ vyr. gydytoja ir bendros praktikos gydytoja, suklastojo tikrą dokumentą – nedarbingumo pažymėjimą:

ji 2004-07-08, apie 12 val., Klaipėdoje, paskambinus O. M. ir paprašius išduoti savaitės laikotarpiui nedarbingumo pažymėjimą, pažeisdama ,Nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklių, patvirtintų 2002-06-10 įsakymu Nr. 263/78, 66 p., 70 p. reikalavimus, VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ patalpose, neteisėtai ir nepagrįstai įrašydama nedarbingumo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis apie tai, kad O. M. neva serga bei nurodydama nedarbingumo laikotarpį nuo 2004-07-09- iki 2004-07-15, suklastojo tikrą dokumentą.

Tęsdama savo veiksmus, L. Ž. 2004-09-22 O. M. prašymu VĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ patalpose, vietoje sugadinto nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai ir nepagrįstai jo pagrindu išrašydama kitą nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) bei jame įrašydama duomenis apie tai, kad O. M. nuo 2004-07-09 iki 2004-07-15 neva sirgo, ir pasirašydama šį dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą ir jį realizavo, 2004-09-22 Klaipėdoje išduodama nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) O. M. . L. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas O. M. ir L. Ž. išteisino tuo pagrindu, jog L. Ž. ne į nedarbingumo pažymėjimą, o į O. M. sveikatos istoriją įrašė žinomai melagingus duomenis, jog neva pastaroji serga, o gydytoja D. P. , nieko apie tai nežinodama, patvirtino savo parašu ir spaudu bei pasirašė ant I. B. išrašyto nedarbingumo pažymėjimo. Kadangi L. Ž. nebuvo kaltinama, jog ji įrašė į O. M. sveikatos istoriją tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl pirmosios instancijos teismo nuomone pagal šiuos neva tikrovės neatitinkančius medicininius dokumentus išduotas nedarbingumo pažymėjimas negali būti laikomas BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektu. Nuosprendyje nurodyta, jog išteisinus L. Ž. , O. M. negali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už kurstymą suklastoti nedarbingumo pažymėjimą ir jo panaudojimą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apygardos teismo padaryta išvada, kadangi ji prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Iš bylos duomenų matyti, kad L. Ž. ir O. M. buvo pateiktas siauresnis kaltinimas, nei turėjo būti pateiktas, t. y. L. Ž. nebuvo kaltinama, kad suklastojo O. M. sveikatos istoriją, įrašiusi žinomai melagingus duomenis apie tai, jog ši serga, o O. M. nebuvo kaltinama, kad sukurstė L. Ž. tai padaryti, tačiau šis faktas nepaneigia jas atlikus kaltinime nurodytus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas negalėjo L. Ž. ir O. M. nesant prokuroro prašymo išplėsti kaltinimo ir nuteisti už asmens sveikatos istorijos suklastojimą bei kurstymo tai padaryti, tačiau negalima sutikti su tuo, jog O. M. su L. Ž. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnyje dalykas yra dokumentas. Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu.

Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu yra nusikaltimas valdymo tvarkai (BK XLIII skyrius). Šiuo nusikaltimu pažeidžiama teisės aktais nustatyta dokumentų išdavimo, tvarkymo, naudojimo tvarka. Dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia tikro dokumento turinį arba pats pagamina ar patvirtina kito asmens pagamintą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys. Suklastotas dokumentas gaunamas pažeidžiant nustatytą dokumentų išdavimo tvarką, todėl toks dokumentas neturi jokios teisinės galios nuo jo pagaminimo momento.

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėties būtinas subjektyviosios pusės požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje yra atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų nusikalstamų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių ja buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis ir jos turinys yra subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, be išvardintų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir objektyviosios nusikalstamos veikos požymius: atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant bei paties kaltininko padėtį. Vadinasi, apie kaltę, t. y. psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais, galima spręsti ir pagal jo elgesį.

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl O. M. bei L. Ž. išteisinimo ir pažymi, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė neteisingą sprendimą dėl faktinių bylos aplinkybių įvertinimo bei baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai objektyvių įrodymų O. M. sukursčius gydytoją L. Ž. suklastoti nedarbingumo pažymėjimus, o šiai suklastojus tikrus dokumentus, O. M. vieną iš jų panaudojo pateikdama savo darbovietės – (duomenys neskelbtini) finansų skyriui. L. Ž. išduodama antrą nedarbingumo pažymėjimą O. M. , jį realizavo.

O. M. ir L. Ž. savo kaltės dėl šių nusikalstamų veikų nepripažino. 2005-01-25 O. M. pareiškus įtarimą, ji atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 88-91), tačiau apklausiama papildomai įtariamąją – 2005-02-04 parodė, jog 2004-07-08 ji telefonu paskambino šeimos gydytojai ir pasakė, jog reikalingas nedarbingumo pažymėjimas. Kadangi L. Ž. atostogavo, tai paaiškino, kur bus padėtas nedarbingumo pažymėjimas. Po valandos O. M. vis dėlto nuėjo į polikliniką: gydytoja       L. Ž. ją apžiūrėjo, o registratūroje išrašė nedarbingumo pažymėjimą, bet jo neišdavė, nes neturėjo sodros pažymėjimo. Vėliau pamiršo paimti nedarbingumo pažymėjimą, todėl poliklinika jį sugadino, o 2004-09-22 jai išdavė nedarbingumo pažymėjimo dublikatą ir jį pateikė darbovietei      (t. 1, b. l. 93-96). Analogiškus parodymus O. M. davė ir teisme, tik patikslino, jog turėdama nedarbingumo pažymėjimą dar kelias dienas dirbo, o po to buvo Vilniuje (t. 6, b .l. 83-87).

Apklausta teisme L. Ž. kalta neprisipažino ir, pakeitusi parodymus, paaiškino, jog 2004-07-08 atostogavo, tačiau buvo darbe. Jai paskambino O. M. ir paprašė išduoti nedarbingumo pažymėjimą, o apie 16-17 val. atvyko pati į polikliniką, tuomet ją apžiūrėjo ir užpildžiusi asmens sveikatos istoriją ją nunešė gydytojai D. P. pasirašyti nedarbingumo pažymėjimą. Kadangi O. M. 2004-07-15 neatvyko, todėl šis nedarbingumo pažymėjimas buvo sugadintas. 2004-09-22 atvykusi  O. M. pasakė, jog reikalingas liepos mėnesį išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Tuomet gydytojų komisija vietoje sugadinto išdavė naują nedarbingumo pažymėjimą, kurį ji pasirašė ir atidavė O. M.

Tačiau apklausiama ikiteisminiame tyrime L. Ž. visai kitaip paaiškino pirmo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo aplinkybes: ji nurodė, kad O. M. pati į polikliniką neatvyko, o tik paskambino telefonu. L. Ž. padarė įrašus asmens sveikatos istorijoje Nr. 870, o nedarbingumo pažymėjime Serija A. Nr. (duomenys neskelbtini) darbovietę, kitus davinius bei ligos kodą ,,JO3“, kuris reiškia ligą - ,,angina“, parašė ji: ,, < ... > tai mano fantazija, pati O. M. ligos neminėjo“. Be to, L. Ž. dar pareiškė: ,, < ... > po savo atostogų buvau sutikusi O. M. , klausiau dėl nedarbingumo pažymėjimo, tačiau ji atsakė, kad jai jo nereikia“ (t. 4, b. l. 126-128, 131-132).

Kad O. M. savalaikiai nepaėmė nedarbingumo pažymėjimo, matyti iš L. Ž. padarytų atžymų asmens sveikatos istorijoje Nr. 870 ,,2004-07-20. Jaučiasi gerai, t⁰ nukrito, nuo 2004-07-16 dirba“ (t. 4, b. l. 123, asmens sveikatos istorijos Nr. 870, 11 puslapis). Šį įrašą L. Ž. padarė 2004-07-20 grįžusi į darbą, po atostogų. O. M. , kaip buvo nurodyta, turėjo atvykti pas gydytoją 2004-07-15, tačiau neatvyko.

O. M. ir L. Ž. kaltė padarius nusikalstamas veikas yra grindžiama šiais įrodymais:

pirma, kolegija atmeta O. M. ir L. Ž. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje ir vertina juos kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, o išteisintosios L. Ž. pakeistus parodymus dar ir kaip norą suderinti savo parodymus su O. M. . Ši išvada daroma sugretinus L. Ž. paaiškinimus viso proceso metu: išteisintoji ikiteisminiame tyrime skirtingai aiškino esmines bylos aplinkybes, susijusias su nedarbingumo pažymėjimo išdavimu, nei teisme. Iš pirminių jos parodymų matyti, kad O. M. pas ją į gydymo įstaigą 2004-07-08 tikrai nebuvo atvykusi, jos neapžiūrėjo, o duomenis apie neva sergančią O. M. užrašė tik pakalbėjusi su ja telefonu. Apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūno ji tai patvirtino ir nurodė, jog O. M. net neminėjo ligos, nedarbingumo pažymėjime nurodytas ligos kodas ,,JO3“ - ,, < ... > tai mano fantazija < ... >  “.

Antra, šią svarbią aplinkybę patvirtina pačios L. Ž. ranka užpildyta O. M. ligos istorija, kuri apžiūrėta ir pridėta prie baudžiamosios bylos (t. 4, b. l. 123, 124-125). Istorijos 10-me puslapyje yra L. Ž. ranka įrašyta (tai ji pripažino tyrimo metu – t. 4, b. l . 126-128, 131-132), jog ,,2004-07-08. Paskambino telefonu, kad labai blogai jaučiasi, t⁰“, kas dar kartą įrodo, kad O. M. pas gydytoją       L. Ž. net nebuvo atėjusi, o tik pasikalbėjo telefonu ir paprašė nedarbingumo pažymėjimo. Liudytoja D. P. viso proceso metu patvirtino, kad ji O. M. nematė, jos neapžiūrėjo, tik pasirašė nedarbingumo pažymėjime bei sveikatos istorijoje ir uždėjo spaudą (t. 4, b. l. 133-135; t. 6, b. l. 206). Liudytoja                         I. B. , dirbanti centre slaugytoja, ikiteisminiame tyrime parodė, kad nedarbingumo pažymėjimą O. M. išrašė gydytojos L. Ž. nurodymu. Taip pat jai paliepus jį nunešė pasirašyti gydytojai D. P. . I. B., apklausta liudytoja 2005-01-18 neatsiminė, ar 2004-07-08, kuomet buvo išrašytas nedarbingumo pažymėjimas, matė O. M. (t. 4, b. l. 136-138), tačiau apklausta liudytoja teisme praėjus dar daugiau laiko, t. y. beveik metams nuo įvykio, parodė, jog O. M. buvo kabinete ir L. Ž. ją apžiūrėjo (t. 6, b. l. 40-41). Kolegija liudytojos I. B. pakeistus parodymus, duotus teisme, atmeta ir laiko juos nepatikimais, kadangi ji tokios svarbios aplinkybės nenurodė ir neprisiminė, kaip pati paaiškino, praėjus po nedarbingumo lapelio išdavimo dienos 6 mėn., tačiau tai prisiminė teisme praėjus 11 mėn. Be to, kolegija pastebi, kad I. B. negalima tikėti ir jos parodymai atmetami dar ir todėl, kad ji nurodė išgalvotas, visai nebūtas aplinkybes, kurių neparodė nė pati L. Ž. : štai teisme ji paaiškino, kad L. Ž. tą dieną priėmė ir kitus ligonius ,, < ... > atleido apie 5 korteles be M. , viską užtvirtino gyd. P. savo spaudu“ (t. 6, b. l. 41), tuo tarpu išteisintoji – ,, < ... > liepos 8 d. atostogų metu buvau darbe, tvarkėm dokumentus < ... >. Aš pasirašinėti negalėjau. Sesutė nunešė tą lapą pasirašyti gydytojai P. , nes atostogavau“. Kad L. Ž. atostogų metu (duomenys neskelbtini) priežiūros centre kaip vyr. gydytoja tvarkė dokumentus, o ne priiminėjo ligonius, matyti ir iš jos pokalbių, užfiksuotų stenogramose. I. B. parodymai teisme atmetami kaip prieštaraujantys kitiems byloje esantiems duomenims.

Trečia, reikšminga aplinkybė, į kurią būtina atkreipti dėmesį svarstant išteisintųjų dėl šios veikos klausimą, yra tai, kad iš baudžiamojoje byloje esančių protokolų matyti, jog aptariamą dieną, t.y. 2004 m. liepos 8 d. sistema ,,Telepik“ užfiksuoti du telefoniniai pokalbiai tarp               O. M. ir L. Ž. , kurių turinys kategoriškai paneigia išteisintųjų teiginį, kad O. M. buvo nuvykusi į sveikatos priežiūros centrą pas L. Ž. , o ši, kaip gydytoja, ją apžiūrėjo. O. M. 12 val. 03 min. 4 4sek. paskambinusi L. Ž. prašo: ,,Aš noriu nuo nuo nuo penktadienio gal, ar nuo rytojaus biuletenio. Bet aš noriu savaitei laiko. Tiktai“, o kai L. Ž. atsako: ,,Kaip čia padarius? Dabar čia reikia sugalvoti kažkaip tai“ ir liepia paskambinti po valandos, tuomet O. M. : ,,Man tada reikia iki devyniolikto. Aš devyniolikto jau į darbą galėčiau eiti“ (t. 4, b .l. 77). Tolimesnio pokalbio metu L. Ž. pažada ,,< ... > pasišnekėsiu ten su mergaitėm“, o O. M. žada už tai atsilyginti ,,Aš ten, jeigu reikės, nu, mane supratot, aš“. L. Ž. pasakius: ,,Tik tai dabar reikia priversti parašyti, liepia jai paskambinti po valandos (t. 4, b. l .78). O. M. 13 val. 19 min. 29 sek. vėl skambina L. Ž. , kuri pažada ,,Išrašysime, gerai, O. , tiktai dabar, o kada rašyt, nuo rytoj?, o į klausimą – nuo kada, atsako: ,, < ... > jo, nuo rytoj“ (t. 6, b. l. 87). Kad O. M. išties nebuvo ne tik nuvykusi pas gydytoją L. Ž. apžiūrai, bet ir paimti nedarbingumo pažymėjimą, matyti iš jos atsakymo į L. Ž. klausimą: ,,Mm, o jūs ateisit išsirašyt ar tegul išrašo ir būna kortelėj?“ atsako: ,,Lai išrašo ir būna kortelėj, ne aš rytoj šeštą išvažiuoju“ (t. 4 b. l. 78). Po to abi tariasi, kada O. M. ateis uždaryti nedarbingumo pažymėjimą – sutaria, jog liepos dvidešimtą dieną, kada L. Ž. jau bus grįžusi po atostogų. O. M. padėkoja ir žada atsilyginti, į tai L. Ž. : ,,Nieko nereikia, aš su susirašysime“ (t. 6, b. l. 78). Šį išteisintųjų pokalbį patvirtina ta aplinkybė, jog O. M. ne tik kad neatėjo liepos 20 d., kaip buvo susitarusios, uždaryti nedarbingumo pažymėjimo, bet jis, kaip jai nereikalingas, buvo paliktas jos sveikatos istorijoje. O ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. 2004-07-28 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo bei prie jo pridėtų telefoninių pokalbių, kurie buvo užfiksuoti O. M. kalbant su įvairiais asmenimis, matyti, kad ji nuo 2004 m. liepos 9 d. iki 2004 m. liepos 19 d. iš Klaipėdos išvykusi, yra Vilniuje ir tvarko pažįstamų, tarpe jų – J. M. ir kitų reikalus, susijusius su studijomis bei įstojimu į Lietuvos teisės universitetą (t. 4, b. l. 48-49).

Štai 2004-07-09 11 val. 23 min. 1 4sek. pažįstamas Adomas skambina O. M. ir klausia, ar išvykusi ar yra Klaipėdoj, į tai ši atsako: ,,Taip, išvažiavusi, aš gi sakiau, kad manęs nebus visą savaitę“, ir toliau aiškina, kad yra ne Trakuose, o šalia (t. 4, b. l. 78).

Tą pačią dieną 11 val. 46 min. 36 sek. V. J. skambina O. M. . Ji patvirtina: ,, < ... > esu išvažiavusi < ... > , < ... > būsiu devyniolikto darbe < ... > tik devyniolikto aš grįšiu“, ,,Aš devyniolikto ryte būsiu < ... > “ (t. 4, b. l. 79-80).

2004 m. liepos 12 d. 14 val. 12 min. 13 sek. O. M. telefonu kalbasi su J. M. ir aiškina, kad universitete nėra jos pažymos apie darbą, tačiau ,, < ... > sutvarkiau visas, pasirašiau čia už tave visur, viskas padariau“ (t. 4, b. l .82.  ).

2004 m. liepos 13 d. 10 val. 22 min. 59 sek. pažįstama skambino O. M. ir ji pasisako esanti Vilniuje (t. 4, b. l. 83),  o kitą dieną – 2004 m. liepos 14 d. 15 val. 49 min. 58 sek. O. M. kalbasi su pažįstama Natalija, kuriai į klausimą, ar atostogauja, atsako: ,, < ... >  savais reikalais esu. Mes esam Vilniuj“. ,,Bet yra tokių < ... > , nu tokių svarbių reikalų, todėl ir esu tą savaitę pasiėmus“ (t. 4, b. l. 83-84).

Iš kitų O. M. pokalbių, įvykusių 2004 m. liepos 16 d. su G. U. , o   2004 m. liepos 19 d. su     V. J. aišku, kad O. M. jau Klaipėdoje: pasakoja, jog gerai pailsėjo, iš darbo niekas netrukdė, o 2004 m. liepos 19 d. pirmadienį, jau yra darbe, buvo ,,Ne atostogose, o biuletenį turėjau“ (t. 4, b. l. 48, 86-87).

Kolegija atmeta kaip nepagrįstus, išgalvotus ir bylos duomenimis nepasitvirtinusius išteisintųjų O. M. ir L. Ž. teiginius apie tai, kad O. M. nekurstė L. Ž. suklastoti nedarbingumo pažymėjimų ir kad ši jų nesuklastojo. Abiejų kaltė padarius inkriminuotas veikas yra įrodyta aukščiau aptartų įrodymų visuma – liudytojų parodymais, iš dalies pačių išteisintųjų parodymais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat rašytiniais įrodymais. Šiais liudytojų ir išteisintųjų parodymais, kitais byloje esančiais duomenimis yra motyvuotai paneigta versija, kad nedarbingumo pažymėjimas O. M. buvo išduotas ne paprašius telefonu, bet O. M. apžiūrėjus sveikatos priežiūros centre. Kolegijos nuomone, negalima abejoti stenogramose užfiksuotų O. M. pokalbių su L. Ž. bei paskesnių pokalbių turiniu, kadangi atlikus fonoskopinę ekspertizę nustatyta, jog garso įrašai nėra sumontuoti (t. 6, b. l. 162-171). Be to, viso proceso metu O. M. pripažino, kad garso įrašuose yra užfiksuotas jos balsas, tačiau ji ginčija pokalbių turinį. Kolegija neturi pagrindo abejoti aukščiau aptartų įrodymų patikimumu, nes liudytojų, iš dalies – išteisintųjų parodymai atitiko kitus byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes.

Kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentu, jog L. Ž. , kaip gydytoja 2004-07-08 įrašiusi į O. M. asmens sveikatos istoriją žinomai melagingus duomenis, jog O. M. serga, patenkino pastarosios prašymą ir įrašydama į nedarbingumo pažymėjimą, jog neva ji nuo 2004-07-09 iki 2004-07-16 sirgo, tuo pažeidė Nedarbingumo bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų davimo taisyklių, patvirtintų 2002-06-10 Sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo apsaugos ministro įsakymu Nr. 263/78  66 ir 70 punktų reikalavimus: L. Ž. , kaip gydytoja, išduodama ir užbaigdama pažymėjimą, kiekvieną kartą privalėjo apžiūrėti      O. M. ir aprašyti jos nusiskundimus bei objektyvaus tyrimo duomenis asmens sveikatos istorijoje, tačiau ji to nepadarė ir kaip aukščiau buvo nurodyta, nedarbingumo pažymėjimą išdavė jai pakalbėjus su šia telefonu bei iš ,,savo fantazijos“ užrašiusi neva esamus jos nusiskundimus. Be to, O. M. turėjo būti pasirašytinai supažindinta su ,,Elgesio taisyklėmis nedarbingumo metu“ (taisyklių 70 p.), tačiau     L. Ž. to taip pat nepadarė.

Pažymėtina, kad O. M. sukursčius L. Ž. suklastojo ir realizavo perduodama O. M. dar vieną nedarbingumo pažymėjimą: 2004-09-22 O. M. prašymu vietoje sugadinto nedarbingumo pažymėjimo, išduoto 2004-07-08, į kitą pažymėjimą įrašė duomenis neva O. M. sirgo nuo         2004-07-09 iki 2004-07-15 ir pasirašiusi, suklastojo ir šį dokumentą. Nežiūrint į tai, kad            2004-07-08 išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir nesukėlė tiesioginių juridinių padarinių, tačiau L. Ž. , žinodama, kad O. M. neserga, įrašė melagingus duomenis ne tik į jos sveikatos istoriją, bet ir į nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) , o vėliau šias melagingas žinias perrašiusi į nedarbingumo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), suklastojo ir jį. Šiuos veiksmus L. Ž. atliko O. M. iniciatyva ir jos paprašyta. Kadangi tarp jų buvo susiklostę draugiški santykiai, tai O. M. labai lengvai prikalbino, palenkė L. Ž. suklastoti abu nedarbingumo pažymėjimus.

Aukščiau aptartų įrodymų visetu yra pagrįsta ir O. M. kaltė sukursčius L. Ž. suklastoti nedarbingumo pažymėjimus. O. M. atlikti objektyvieji veiksmai patvirtina, jog ji iš tiesų palenkė   L. Ž. padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d.  Išanalizuoti ir aptarti O. M. telefoniniai pokalbiai neginčytinai patvirtina, jog ji išties nebuvo darbe nuo 2004 m. liepos 9 d. iki liepos 16 d. Tuo metu ji būdama Vilniuje ir intensyviai skambindama į (duomenys neskelbtini) universitetą bei stenogramose nurodytiems asmenims, tvarkė, jos nuomone, ,,svarbius reikalus“, susijusius su tų asmenų įstojimu į universitetą ir studijomis. Be to, iš telefoninių pokalbių turinio matyti, kad ji per šį laikotarpį, t. y. 2004 m. liepos 12 d. būdama (duomenys neskelbtini) universitete įrašė sutartyse tarp (duomenys neskelbtini) universiteto ir studenčių G. U. bei J. M. , sutinkančių mokėti visą studijų kainą jų asmens duomenis bei už jas pasirašė suklastojusi tikrus dokumentus, už ką ji yra pripažinta kalta ir nuteista. Nusikalstamus veiksmus ji atliko turėdama tikslą pateisinti nebuvimą darbe, nes ,,Vidaus tarnybos statuto“ patvirtinto 2003-04-29 įstatymu    Nr. IX-1538  26 straipsnis numato už nebuvimą be pateisinamos priežasties tarnybos vietoje vieną ar daugiau darbo dienų tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos.

O. M. tikslinga pašalinti iš kaltinimo, jog ji panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, kadangi šios veikos padarymo metu, t. y. 2004-09-23 dar negaliojo 2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija, kuria buvo pakeistas BK 300 str. Pakeista straipsnio pirma dalis, numatanti baudžiamąją atsakomybę už žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimą ar realizavimą (į straipsnio dispoziciją įrašytas žodis ,,žinomai“).

Pažymima, kad nagrinėjant bylą nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas apeliacinių skundų ribose. Nors prokuroras skunde prašo abi – O. M. ir L. Ž. pripažinti kaltomis ir nuteisti pagal BK 300 str. 1 d. (kaltinimas O. M. pateiktas ir kaip kurstytojai pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d., ir pagal 300 str. 1 d.), tačiau, kolegijos nuomone, nuteisus O. M. ne tik pagal BK     300 str. 1 d., bet ir pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d. nebus viršytos apeliacinio skundo ribos. Be to, prokuroro skunde nenurodyta, kokio dydžio baudas paskirti O. M. ir L. Ž. . Atsižvelgus į nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį (padaryti nesunkūs nusikaltimai), į O. M. ir L. Ž. teigiamas asmenybių charakteristikas (neteistos, nebaustos administracinėmis baudomis, dirba), į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kolegija abiem paskiria baudas, artimas jų minimumui.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. nuostatomis, O. M. naujai paskirtos bausmės bendrinamos su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis.    

Kolegija kaip nepagrįstą atmeta prokuroro skundo argumentą, jog B. M. P. yra paskirta neteisinga bausmė dėl jos švelnumo, jog nebuvo atsižvelgta į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmės paskirtį ir tikslus. BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų: paskiriant bausmę yra įvertinamas padarytos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys, pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Šiuo konkrečiu atveju kolegijos nuomone teismas paskyrė B. M. P. bausmę, kuri atitinka ne tik įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas, motyvuodamas B. M. P. skiriamą bausmę, aprašė konkrečias BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertino kiekvienos reikšmę ir nurodė, kas nulėmė konkrečios bausmės paskyrimą. Individualizuodamas bausmę, teismas atsižvelgė į jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, į nusikalstamos veikos sunkumą – padarytas vienas apysunkis nusikaltimas, į nusikalstamos veikos padarinius – B. M. P. veika buvo diskredituotas prokuratūros pareigūno vardas ir padaryta didelė žala valstybei. Taip pat buvo atsižvelgta į išimtinai teigiamą asmenybės charakteristiką – B. M. P. buvo daug kartų paskatinta ir apdovanota, jokių nuobaudų neturėjo.

Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas B. M. P. bausmę, vadovavosi bausmės paskirties nuostatomis, išdėstytomis BK 41 straipsnio 2 dalyje, jų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o paskirta bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Šiuo konkrečiu atveju teismas, skirdamas B. M. P. bausmę, aukščiau nurodytų įstatymo reikalavimų nepažeidė ir, vadovaudamasis BK 55 str. nuostatomis, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, paskyrė teisingą bausmę – atėmė teisę dirbti valstybės tarnyboje dviems metams. Tuo tarpu prokuroras prašo skirti B. M. P. laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą motyvuodamas tuo, jog B. M. P. , dirbdama prokurore, savo veiksmais pasikėsino į normalią teisinės valstybės siekį atitinkančią, efektyvią teisėsaugos institucijos veiklą, todėl, prokuroro nuomone, tai rodo didesnį padaryto nusikaltimo pavojingumą. Be to, apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino B. M. P. nusikaltimo tikslus ir motyvus. Su šiais prokuroro teiginiais kolegija nesutinka ir pažymi, jog skiriant bausmę nusikaltusiam asmeniui, būtina atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardintus reikalavimus, bet ir į jo asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos, į visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje baudžiamojoje byloje, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visus bendrai.

Pirmosios instancijos teismas, užtikrindamas teisingumo principo įgyvendinimą šioje baudžiamojoje byloje, nuosprendyje motyvuotai ir išsamiai išdėstė visas aplinkybes, į kurias atsižvelgė, ir įvertinęs jų visetą, padarė teisingą išvadą, jog B. M. P. , taikant BK 55 str. nuostatas, gali būti paskirta bausmė be laisvės atėmimo. Baudžiamasis įstatymas B. M. P. yra pritaikytas tinkamai ir keisti nuosprendį dėl neva neteisingos jai paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo.

Atmetamas kaip nepagrįstas prokuroro skundo teiginys, jog B. M. P. , vyresnei nei 65 metų, minėtos bausmės paskyrimas yra formalus: ji valstybės tarnyboje nedirba, o dėl savo amžiaus negalėtų būti paskirta dirbti prokurore ar valstybės tarnautoja.

Kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, B. M. P. senyvą amžių (šiuo metu jai yra suėję 68 metai), tai, kad iš užimamų pareigų išėjo savo noru, anksčiau nebuvo nei teista, nei bausta, daug kartų buvo apdovanota ir paskatinta, teisėsaugos institucijose dirbo 40 metų, priėjo prie išvados, jog jai yra paskirta teisinga bausmė, kuri nėra per švelni. Darytina bendra išvada, jog prokuroro apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo keisti priimtą nuosprendį dėl B. M. P.  paskirtos bausmės.

Kolegija sutinka su ta prokuroro apeliacinio skundo dalimi dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ryšium su turto konfiskavimu. Iš nuosprendžio matyti, kad šio klausimo teismas išvis nesvarstė ir nepasisakė, tikslinga ar ne taikyti nuteistosioms B. M. P. ir O. M. BK      72 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, privalomai taikoma BK                72 straipsnyje numatytais atvejais (išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį). BK                 72 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyto turto konfiskavimas yra teismo pareiga. Baudžiamasis kodeksas numato turto konfiskavimą, kaip baudžiamojo poveikio priemonę, kuri gali būti skiriama kartu su bausme, remiantis BK 72 straipsniu. Paminėto straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad teismas privalo konfiskuoti perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialinę vertę turinčius daiktus. Nustatyta, kad V. J. perdavė     B. M. P. ne savo, o 2004-04-05 jai perduotus STT pinigus – 2000 Lt iš 5000 Lt nuteistųjų reikalaujamos sumos. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad 2000 Lt V. J. įnešė pagal B. M. P. nurodymą, į nuteistosios asmeninę sąskaitą banke. Tą pačią dieną B. M. P. per kelis kartus iš banko išėmė ir dalį jų – 1000 Lt perdavė O. M. . B. M. P. susitikimų su V. J. metu ne kartą patvirtino, jog 1000 Lt perdavė O. M. atsiųstam vaikinui. Akistatos su O. M. metu, B. M. P. dar kartą patvirtino, jog savo kabinete, paskambinusi O. M. , 1000 Lt išties perdavė bendrininkei O. M. . Nors šią aplinkybę       O. M. kategoriškai neigė, tačiau kolegija daro išvadą, kad pinigus ji iš tikrųjų gavo, nes V. J. parodymais, o ir iš stenogramose užfiksuotų jos pokalbių su nukentėjusiąja matyti, kad ji pati pripažino gavusi pinigus: į V. J. klausimą, kaip reikės atsiskaityti, O. M. atsakė: ,, < ... > jau viskas sutvarkyta“ ir nukentėjusiajai, ne proceso dalyvei, perdavė nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl J. J. , nuorašą.

Aptartomis ir įvertintomis aplinkybėmis neginčytinai nustatyta, kad B. M. P. su O. M. bendrai veikdamos, atliko neteisėtus veiksmus, gavo iš V. J. 2000 Lt ir taip pasipelnė. Kadangi nuteistųjų gauti pinigai nesurasti (jos užvaldė 2000 Lt), todėl tikslinga iš B. M. P. bei O. M. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 str. 5 d.), t. y. iš kiekvienos turto už 1000 Lt.    

Atmetant nuteistosios B. M. P. apeliacinį skundą kolegija konstatuoja, kad sprendžiant jos kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir nuosprendyje aptartus įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo pritaikymo, apeliantės kaltumo bei jai paskirtos bausmės.

Iš B. M. P. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji kategoriškai neigia savo kaltę bei akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą 3.1.2, 3.1.10 ir 3.18 punktų reikalavimus, bei BPK 305 str. nuostatas.

Kolegija, nesutikdama su šiais B. M. P. apeliacinio skundo teiginiais, pažymi, kad nuteistosios atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje bei Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje, kurių nuostatos reglamentuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Vadinasi, tik pagal įstatyme nustatytas taisykles ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Kolegija pažymi, kad Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo nuostatos turi ne privalomą, o rekomendacinį pobūdį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai yra teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus apibendrinimo rezultatas, todėl jų nesilaikymas nėra ir negali būti teismų sprendimų naikinimo ar keitimo pagrindu. Antra vertus, B. M. P. apeliaciniame skunde nurodytų Senato nutarimų nuostatų pažeidimai siejami su nuteistosios nusikalstamos veikos neįrodytumu. Tačiau kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, joje surinktus ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetą, nustatė, kad nurodyti apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, net ir be specialios analizės galima daryti išvadą, kad išvardintų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatų nutarimų nuostatos nebuvo pažeistos.

Apeliantė B. M. P. laiko, kad apkaltinamasis nuosprendis nemotyvuotas, pagrįstas prielaidomis ir abejones keliančiomis formuluotėmis, dėl to šis procesinis dokumentas neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų. Toks nuosprendžio vertinimas nepagrįstas. Nuosprendžio išvados, dėl jos, kaip valstybės tarnautojos piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, padarytos remiantis ne spėjimais, bet įvertinus įrodymus, atskleidus jų turinį, patikrinus jos gynybos versijas. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimo, už kurį nuteista B. M. P. , aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi nusikalstamos veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama nuteistosios kaltė kartu su kita bendrininke piktnaudžiavus tarnyba. Nuosprendyje taip pat išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl atmetami nuteistosios B. M. P.  parodymai apie tai, jog ji neva nedalyvavusi šio nusikaltimo padaryme. Pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje  dalyje nurodyta, ką nustatė pats teismas nurodant įrodyta pripažintos B. M. P. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas kvalifikavimui svarbias aplinkybes, todėl nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas bei surašytas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Negalima sutikti su B. M. P. skundo argumentu, jog teismas tik abstrakčiai ir nemotyvuotai konstatavo, kad ji piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes iš nuosprendžio  motyvuojamosios dalies matyti, kad B. M. P. ir O. M. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., įrodymų vertinimui paskirti nuosprendžio penki puslapiai – nuo 54 iki 59. B. M. P. teigia, jog ji, dirbdama (duomenys neskelbtini) prokuratūroje prokurore, kuravo (duomenys neskelbtini) baudžiamąsias bylas, kuriose ikiteisminį tyrimą atliko ne (duomenys neskelbtini) PK tyrėjai, o (duomenys neskelbtini) nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai, todėl ji neįtakojo ir negalėjo įtakoti ikiteisminį tyrimą J. J. byloje, kurioje ikiteisminį tyrimą atliko (duomenys neskelbtini) PK tyrėja. Nuosprendyje yra išsamiai aptarta, kokiais įrodymais grindžiama B. M. P. kaltė ir kokius konkrečius veiksmus ji atliko piktnaudžiaudama savo, kaip prokurorės, tarnybine padėtimi. B. M. P. pažeidė nuosprendyje nurodytų Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo atitinkamų straipsnių ir ,,Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų“ 2 str. reikalavimus.

BK XXXIII skyriuje ,,Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams“ nustatyta atsakomybė už veikas, kurių vykdytojai – specialaus subjekto požymius turintys asmenys – tai valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys. BK                230 straipsnyje yra išaiškinta valstybės tarnautojo sąvoka. Valstybės tarnautojui yra priskiriami prokurorai, nes jie dirbdami teisėsaugos institucijoje, atlieka valdžios atstovo funkcijas.

BK 228 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jei dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų panaudojimas priešingai tarnybos interesams. Valstybės tarnautojas, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamos konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

Šiuo konkrečiu atveju kolegija akcentuoja, jog B. M. P. , nors jokio kontakto su (duomenys neskelbtini) PK tyrėja L. L. ir neturėjo, tačiau ji, veikdama su šio skyriaus vyriausiąja tyrėja O. M. , sutarė, jog atliekant ikiteisminį tyrimą dėl J. J. ir V. J. neva galimo sukčiavimo, bus priimtas V. J. palankus sprendimas.

Apeliantės teiginys, jog ji iš V. J. pinigus 2000 Lt paėmė, ne siekdama pasipelnyti ir perduoti O. M. , o pasiskolino, paneigiamas byloje esančiais įrodymais, kurie plačiai aptarti nuosprendyje. Nukentėjusiosios V. J. parodymais nustatyta, kad antro susitikimo su ja metu B. M. P. parodė lapelį, kuriame O. M. ranka buvo užrašyta suma ,,5000“. B. M. P. paaiškino, jog už tokią pinigų sumą O. M. sutvarkys, kad baudžiamojoje byloje, kuri yra iškelta dėl sukčiavimo jos buvusiam vyrui J. J. nebūtų minima jos pavardė. Ši baudžiamoji byla gali pakenkti jos, kaip teisėjos karjerai, nes V. J. įvardinta kaip sukčiavimo bendrininkė. O ir vėlesnių susitikimų metu B. M. P. aiškino, jog nukentėjusieji byloje duoda prieš ją parodymus, todėl jei neduos pinigų, niekas nieko nedarys, o     V. J. abejojant, ar tokia baudžiamoji byla iš viso tiriama, B. M. P. patvirtina, kad ,,Savo tardytojas ji (t. y. O. M. ) kontroliuoja. Pas ją seife dabar yra ta byla“ (t. 3, b. l. 1-3). 2004-03-25 susitikimo metu B. M. P. pareiškia ,,Aš bijau imti < ... > “, į ką V. J. atsako: ,,Nu aš pati Aš pati tai nenešiu“. B. M. P. pareiškė ,,tai nuo tavęs ji neims“ ir pati pasiūlo būdą, kaip, kokia forma V. J. turi perduoti reikalaujamus pinigus: ,,Skolink man“. V. J. vėl abejojant, B. M. P. teigia: ,,Matei, jos ranka parašyta. O ji paves, a nepaves, aš negaliu nieko garantuot. Aš tik galiu jai pasakyt, jeigu nieko nepadarysi, grąžink pinigėlius“ (t. 3, b. l. 6-7, t. 8, b. l. 15-17). Iš šių ir kitų baudžiamojoje byloje esančių stenogramose užfiksuotų pokalbių tarp V. J. ir B. M. P. matyti, jog iniciatyva dėl pinigų pareikalavimo kilo iš pačios apeliantės, kuri pati, paėmusi iš O. M. lapelį su nurodyta pinigų suma, parodė V. J. ir pareiškė, jog O. M. už 5000 Lt sumą gali sutvarkyti, kad J. J. baudžiamojoje byloje jai nebūtų pareikštas įtarimas. Esant aukščiau aptartoms faktinėms bylos aplinkybėms, paneigiama nuteistosios B. M. P. versija, kad ji 2000 Lt skolinosi iš V. J. .  B. M. P. pinigų iš V. J. išgavimo forma – paskola – buvo pačios sugalvota ir pasiūlyta V. J. , ką ši ir padarė: 2004-04-07 įmokėjo dalį reikalaujamos pinigų sumos – 2000 Lt į B. M. P. nurodytą AB ,,Vilniaus banke“ mokėjimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitą, kuriuos apeliantė tą pačią dieną per tris kartus pasiėmė (t. 2,     b. l. 39-41; 103-106).

Iš byloje esančio raštelio matyti, kad apeliantė pati savo ranka užrašė banko ir mokėjimo kortelės pavadinimą bei jos numerį (t. 2, b. l. 37). B. M. P. , teigdama, kad byloje nėra nutarimo ar protokolo, kuriuose būtų užfiksuota, jog STT pareigūnai perdavė V. J. 2000 Lt, tvirtina, kad V. J. banke į jos sąskaitą sumokėti pinigai yra ne kas kita, kaip paskola jai. Kolegija pastebi, kad byloje yra Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismo teisėjo 2004-03-30, 2004-04-27, 2004-05-26 nutartys, kuriomis leista V. J. atlikti nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 1 d. ir 2 d. imituojančius veiksmus ir nustatytos šių veiksmų ribos (t. 3, b. l. 10-11, 14-15, 19-20). Kad V. J. 2004-04-05 gavo iš STT Klaipėdos skyriaus 2000 Lt, kuriuos ji vėliau sumokėjo į B. M. P. nurodytą banko mokėjimo kortelės sąskaitą, patvirtina byloje esantis kvitas (t. 2, b. l. 38).

Apeliantės B. M. P. skundo teiginys, jog ji dar ikiteisminio tyrimo metu prokurorui pateikė prašymą (t. 1, b. l. 72) pranešti kreditoriaus sąskaitą, kad galėtų grąžinti 2000 Lt paskolą, įrodo, jog ji išties skolinosi pinigus iš V. J. , yra niekuo nepagrįstas ir išgalvotas. Kolegijos nuomone B. M. P.  šią versiją sugalvojo kaip atsaką į prokuroro 2004-09-24 nutarimą, kuriuo buvo laikinai apribotos jos nuosavybės teisės į pinigines lėšas, esančias jos turimos AB ,,Vilniaus bankas“ VISAELECTRON kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) sąskaitoje ir nustatytas visiškas nuosavybės teisių apribojimas į 2000 Lt sumą (t. 1, b. l. 52). Šis apeliantės prašymas nebuvo patenkintas, nes byloje esantys faktiniai duomenys patvirtino, kad 2000 Lt į B. M. P. sąskaitą V. J. įnešė atlikdama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi leistus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Pinigai 2000 Lt buvo ne V. J. asmeniniai, o gauti iš STT ir tai nebuvo  paskola. Kadangi tarp B. M. P. ir    V. J. nebuvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai ir jie nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas ir neturėjo spręsti, ar ji privalo kam nors grąžinti pinigus. Ta aplinkybė, jog prokuroras byloje nepareiškė civilinio ieškinio, dar nereiškia, kad valstybė B. M. P. piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, nepatyrė didelės žalos (didelės žalos požymis bus aptartas vėliau). Šiuo atveju kalbama ne apie turtinę žalą (nuteistoji teigia valstybei nepadariusi jokios turtinės žalos), o apie didelę žalą, kuri padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms.

Apeliantė B. M. P. nepagrįstai nurodo, kad nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte bei teismo nuosprendyje nenurodoma, kokiais objektyviais ir subjektyviais požymiais pasireiškė nusikaltimo padarymas bendrininkų grupės, o to reikalauja minėto Senato 3.1.10 punktas.

Atsakant į šį skundo argumentą kolegija pažymi, kad kaltinant asmenį bendrininkavimu padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pažymėtina, jog ši visuma yra sudėtingesnė lyginant ją su veikos požymiais, kai nusikaltimą padaro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d., 25 str. Šiuo konkrečiu atveju yra nustatyta ne tik atitinkamų požymių visuma, bet konstatuota ir tai, kad abi bendrininkės atitinka įstatymo nustatytus subjekto specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, tai, kad nustatytas abiejų nuteistųjų susitarimas veikti bendrai ir kiekviena iš jų suvokė, jog kėsinosi į tą patį objektą bei suprato kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius.

Baudžiamojo proceso įstatymas įtvirtina imperatyvą, jog teismo išvados procesiniuose baigiamųjų aktų dokumentuose turi būti pagrįstos patikimais, neprieštaringais, pagal įstatymų reikalavimus surinktais įrodymais. Kolegija daro išvadą, kad byloje yra pakankamai patikimų, objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad B. M. P. piktnaudžiavo tarnyba bendrininkaudama su O. M.

Aukščiau aptarti apeliantės teiginiai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bendrininkavimo klausimas aptartas ir objektyviuoju, ir subjektyviuoju aspektais. Subjektyviuoju aspektu padaryta motyvuota išvada, kad nuteistųjų B. M. P. ir O. M. kaip valstybės tarnautojų kaltė piktnaudžiaujant tarnyba įrodyta nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma. Abi atlikdamos inkriminuojamus veiksmus veikė tiesiogine tyčia – suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Objektyviuoju aspektu nuosprendyje nustatyta, kad O. M. reikalaujamus pinigus (vėliau B. M. P. nusprendė nors jų dalį) būtina perduoti O. M. , nes priešingu atveju ji nieko nedarys ir baudžiamąją bylą dėl neva tai neteisėtų V. J. veiksmų, perduos teismui. Toliau nuosprendyje konkrečiai aptarta, kokius konkrečius objektyviuosius veiksmus atliko pati B. M. P. :  ji nevienkartinių su V. J. susitikimų metu sugalvojo, kokiu būdu V. J. jai perduos pinigus, o šiai įvykužius B. M. P. nurodymą, pati iš savo sąskaitos banke išsiėmė pinigus ir pusę jų, t. y. 1000 Lt perdavė O. M. atsiųstam vaikinui, likusius pasiliko sau.

Nuteistoji B. M. P. nepagrįstai skunde teigia, jog ji ne savo iniciatyva, o prašoma V. J. , paklausė O. M. , ar (duomenys neskelbtini) policijos komisariate yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl J. J. , nes bylos duomenimis nustatyta priešingai – pati apeliantė buvo pirmo susitikimo su V. J. iniciatorė, ką patvirtino nukentėjusioji V. J. ir byloje esantys rašytiniai įrodymai bei garso įrašai. Tą aplinkybę, kad B. M. P. , sužinojusi iš A. K. , kad jo buvusiai draugei V. J. gal būt yra iškelta baudžiamoji byla (duomenys neskelbtini) PK, pati kreipėsi pas O. M. su prašymu, ar tai tiesa, pripažino pati apeliantė ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip įtariamoji (t. 1, b. l. 12-15): ,,To pasitarimo metu aš parašiau raštelį M. , kuriame paklausiau, ar yra tokia byla pas ją dėl J. . Ji atrašė, kad tikrai byla yra ir joje yra ir             J. pavardė < ... > . O. M. man parašė, kad galima byloje padaryti taip, kad ten nebūtų J. , tačiau už 5000 Lt. Visa tai buvo raštelyje, kurį < ... > parodžiau pačiai J. , kai pas ją užėjau“.

Iš aukščiau išdėstytų argumentų darytina neabejotina išvada, kad ne V. J. prašoma, o būtent pati apeliantė savo iniciatyva paklausė O. M. , ar atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl J. J. veiksmų.

Nors B. M. P. neigia prašiusi O. M. , kad ši suklastotų dokumentus J. J. byloje, tačiau nukentėjusiosios V. J. parodymai, rašytiniai įrodymai ir pokalbių stenogramos rodo ką kita.

Viso proceso metu nukentėjusioji V. J. tvirtino, kad B. M. P. susitikimų su ja metu tvirtino, jog J. J. baudžiamojoje byloje, kurioje minimos 4 nusikalstamos veikos ir kurios tyrimą kontroliuoja O. M. , nukentėjusieji duoda prieš ją parodymus, todėl už O. M. reikalaujamą pinigų sumą – 5000 Lt ši viską sutvarkys ir priims jai palankų sprendimą. Susitikimų metu B. M. P. pareiškė, kad V. J. duotų iš pradžių bent dalį pinigų ir sugalvojo jų perdavimo būdą: ,,Skolink man. A jeigu nepadarys – atsiimsi. Kitaip aš neišmąstau. Aš nenoriu tavęs pavest“ (t. 3, b. l. 6-7; t. 8, b. l. 15-17).

Iš 2004-04-06 protokolo, kuriame techninėmis priemonėmis užfiksuotas V. J. , kuri remdamasi 2004-03-30 Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi vykdė nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir susitiko su B. M. P. , pokalbis, matyti, jog pokalbio metu B. M. P. V. J. dar kartą pareiškė: ,,Tu man skolink“, o V. J. abejojat, ar O. M. gavusi pinigus, ką nors padarys, nuteistoji sako: ,,Aš atiduosiu. Aš nuo jos iš akių   išgriebsiu. Ne, jinai šito nepadarys“. Pažadėjo, kad O. M. , gavusi pinigus „ per porą savaičių sutvarkys“. Ir dar kartą prašo V. J. : ,,Žinai ką. Skolink man porą. Ir užteks. Kol kas“ (t. 3, b. l. 26-27; t. 8, b. l. 23-31).

Iš byloje esančio pokalbio, įvykusio 2004 m. balandžio 6 d. stenogramos matyti, kad             B. M. P. žinoma, jog tyrėja, pas kurią yra J. J. byla, iki 19-tos dienos atostogauja, todėl  O. M. bylos negali perduoti kitai tyrėjai, nes nepasitiki. B. M. P. , perduodama O. M. žodžius, sako: ,,Matei parašyta, jos ranka. Per galvą versiuos, padarysiu. Sako, jeigu bus kas jau neįmanoma, tai aš grąžinu“, o V. J. paklausus: ,,A dabar ką inai sakė? Ar visus, kaip sakė, kada rašė, ar?“, B. M. P. - ,,Ne, nors porą“. Po to B. M. P. aiškina, kaip pinigus įnešti į banke esančią jos sąskaitą, grafoje ,,paskirtis“ įrašyti – paskola. V. J. dar kartą suabejojus, ar O. M. viską sutvarkys,  B. M. P. pareiškė, jog O. M. ,,užgarantavo. Nu tu supranti, < ... > , juk aš ją kuruoju. Ir aš sudegint ją bet kada galiu su bylom“ (t. 3, b. l. 34-43; t. 8, b. l. 34-42).

Tad iš aukščiau aptartų nukentėjusiosios parodymų ir stenogramose užfiksuotų pokalbių matyti, kad B. M. P. buvo susitarusi su vyriausiąja tyrėja, kad už reikalaujamą atlygį bus priimtas    V. J. palankus procesinis sprendimas. Visi išvardinti nuteistosios B. M. P. veiksmai yra neteisėti, o duomenų apie tai, kad ji prašė O. M. greičiau užbaigti tyrimą, nėra.

Apeliantės skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertino kaip patikimus ir nuoseklius, atmetamas. Priešingai, nei teigia B. M. P. , V. J. parodymus ikiteisminiame tyrime negalima laikyti iš esmės skirtingais, kadangi jie abiejų apklausų metu esminėse detalėse sutapo, ji vienodai aiškino faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigti, kad šioje byloje, vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nėra teisinio pagrindo. Nuteistosios B. M. P. kaltę patvirtinantys įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus ir, remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantė, nereiškia, jog teismas nuosprendį grindė prielaidomis ir buvo šališkas.

Nors B. M. P. kategoriškai neigia reikalavusi iš nukentėjusiosios pinigų, buvo provokuojama, o kai atsisakė priimti pinigus, pati V. J. sumąstė kitokią provokaciją, t. y. siūlė jai paskolinti pinigus, tačiau jau anksčiau aptarti nukentėjusiosios parodymai ir rašytiniai įrodymai, t. y.  pokalbių, vykusių tarp B. M. P. ir V. J. , esančiose stenogramos turinys rodo priešingai – pati B. M. P. buvo ne tik pirmo, bet ir kitų susitikimų iniciatorė, ne V. J. prašoma, o savo iniciatyva 2004 m. kovo 5-6 d. vykusio seminaro metu, kuriame dalyvavo ir B. M. P. , ir O. M. , ant lapelio užrašė paklausimą O. M. , ar yra J. J. baudžiamoji byla ir ar ją perduos teismui. O. M. parašė ,,taip“ ir užrašė ,,5000“. Po kelių dienų, nuėjusi pas V. J. į teismą, parodė šį lapelį. Šias aplinkybes               B. M. P. pripažino viso proceso metu (t. 1, b. l. 12-15; 20-21; 23; t. 6, b. l. 79-83). B. M. P. , ikiteisminiame tyrime nurodžiusi ,,O. M. man parašė, kad galima byloje padaryti taip, kad ten nebūtų J. , tačiau už 5000 Lt“ (t. 1, b. l. 12-15), teisme šią aplinkybę paneigė: ,,Lapelyje ji pastebėjo skaičių 5000, ji suprato, kad M. prašo tokios sumos. Aš neprisiminiau, iš kur tie skaičiai“ (t. 6, b. l. 80), tačiau teismas pagrįstai juos atmetė, kadangi B. M. P. ikiteisminiame tyrime nurodytas aplinkybes patvirtino kiti bylos duomenys – V. J. parodymai ir B. M. P. pokalbių turinys, užfiksuotas stenogramose. Apeliantės nuomone, aplinkybę, jog ji nereikalavusi iš V. J. pinigų, patvirtina ir 2004-04-06 vykusių pokalbių suvestinė. Šis apeliantės teiginys yra niekuo nepagrįstas, priešingai, anksčiau išanalizuotas ir aptartas pokalbių turinys rodo, kad B. M. P. buvo aktyvi šio nusikaltimo vykdytoja ir ne tik 2004 m. balandžio 6 d. pokalbio metu, bet ir paskesnių, aktyviai kalbino V. J. , kad ši sumokėtų jei ne visą (nukentėjusiajai pareiškus, jog 5000 Lt neturi ir tokios pinigų sumos nemokės), tai bent dalį pinigų, t.y. ,, < ... > nors porą“ (t. 3, b. l. 40). Duomenų apie tai, kad B. M. P. atsisakė perduoti pinigus O. M. , byloje nėra: šios aplinkybės nenurodė nei pati nuteistoji, tai nenustatyta nei nukentėjusiosios parodymais, nei stenogramose esančiais pokalbiais (t. 3, b. l. 34-43).

Pažymėtina ir tai, kad dar prieš 2004-04-06 pokalbį, t. y. 2004-04-05 susitikimo metu nukentėjusiajai pareiškus: ,,Nu, sakau, aš pavyzdžiui, dabar pusę aš galiu ir be jokių raštų, be nieko duot“, tada B. M. P. pati pasiūlė: ,,Tu man skolink“ (t. 3, b. l. 26, t. 8, b. l. 23-31), o vėlesnių pokalbių ir susitikimų metu ne kartą pati siūlė nukentėjusiajai 2000 Lt įmokėti į jos sąskaitą banke ir savo ranka ant lapelio, kuris yra byloje, užrašė visus reikiamus duomenis (t. 2, b. l. 37). Iš stenogramoje užfiksuoto pokalbio matyti, kad B. M. P. nuosekliai išaiškino V. J. , kaip reikia pildyti banko dokumentus, ką ir kur rašyti – grafoje ,,paskirtis“ užrašyti paskola. Tai, kad V. J. banke sumokėti pinigai į B. M. P. sąskaitą buvo ne paskola, o O. M. reikalaujami pinigai, įrodo ir kiti nuteistosios pokalbiai: ji prižada, ,, < ... > jeigu neišeis, aš atiduodu atgal“,  ,, < ... > jei bus kas jau neįmanoma, tai aš grąžinu“ (t. 3, b. l. 35, 38; t. 8, b. l. 33, 38). Kad V. J. buvo įkalbinėjama duoti pinigus, patvirtino pati B. M. P. : < ... > Be tų ji nedarys nieko. Visiškai“ (t. 3, b.l . 29, t. 8, b. l. 26). Be to, M. B. P. pasakė, jog O. M. neva jau išsiuntusi paklausimą į nukentėjusiosios darbovietę prašydama atsiųsti jos charakteristiką ir taip norėdama įtikinti V. J. , kad jos statusas – įtariamosios.

B. M. P. bando suklaidinti kolegiją teigdama, kad nukentėjusiosios apklausų metu – 2004-04-01 ir 2004-11-03 jai, kaip nusikalstamą veiką imituojančiam dalyviui jau buvo suteiktas leidimas renkant įrodymus daryti vaizdo ir garso įrašą, todėl jeigu apeliantė būtų rodžiusi lapelius su reikalaujamomis pinigų sumomis, tai jie būtų užfiksuoti. Išties, jau 2004-03-30 Vilniaus 2-jo apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi V. J. buvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ir daryti įrašus, tačiau kolegija atkreipia šios apeliantės dėmesį į tai, kad raštelį su O. M. ranka parašyta ,,5000“ litų suma, nuteistoji parodė V. J. ,, < ... > po mano minimo susirinkimo parodžiau pačiai J. , kai pas ją užėjau“ (t.1, b. l. 12-15). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2004 m. kovo 5-6 dienomis (duomenys neskelbtini) prokuratūros salėje vykusio seminaro metu dalyvavo ne tik apygardos prokuratūros prokurorai, bet ir tyrėjai (jų tarpe buvo ir    O. M. ) (t. 2, b. l. 119-122). Kad šiame seminare dalyvavo abi nuteistosios, pripažino tiek B. M. P. , tiek ir O. M.

Kaip jau anksčiau buvo akcentuota, nukentėjusiosios V. J. parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jos nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (liudytojų parodymai, dokumentų apžiūros protokolai, dokumentų pateikimo protokolai, protokolai apie techninių priemonių panaudojimą, stenogramos) bei kiti rašytiniai įrodymai, todėl teigti, kad šioje byloje, vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nėra teisinio pagrindo.

Nors B. M. P. teigia, kad nuosprendyje padarytos išvados grindžiamos tik sudėstant tam tikrus faktus, nevertinta jų kilimo priežastis, turinys, tačiau tai neatitinka tikrovei. Nuosprendyje yra aptarti ir įvertinti tie duomenys, kurie patvirtino ir paneigė svarbias bylos aplinkybes, o tie pokalbiai, kurie buvo neesminiai ir neturėjo nieko bendro su šia nagrinėjama byla, liko neišanalizuoti. Pirmosios instancijos teismas labai nuosekliai, pilnai ir visapusiškai ištyrė ir atskleidė tų pokalbių, vykusių tarp B. M. P. ir V. J. turinį, kuriuose nuteistoji kalba apie savo ir O. M. neleistinus ir nusikalstamus veiksmus, kurių abi ėmėsi tam, kad įgyvendintų nusikalstamą sumanymą – už neteisėto procesinio sprendimo priėmimo gautų iš V. J. piniginį atlygį.

Byloje nustatyta ir įrodyta, kad ištuoka ir turto padalijimas tarp V. J. ir J. J. įvyko 2003 metais, todėl B. M. P. skundo teiginys, kad nukentėjusioji per ją ir O. M. buvo suinteresuota izoliuoti savo buvusį sutuoktinį, kad galėtų išspręsti turto padalijimo klausimus, atmestinas. J. J. buvo apklaustas ir ikiteisminiame tyrime, ir teisme (t. 2, b. l. 56-58, t. 6, b. l. 23-24), parodė, kad butą (duomenys neskelbtini) jis pardavė I. Š. 2004-03-05, o apklaustas liudytoju ikiteisminiame tyrime buvo daug vėliau. Tyrėja jam pranešė, kad yra pagrindas pateikti jam įtarimą dėl sukčiavimo, tačiau įtarimas nebuvo pareikštas, daugiau jo niekas neapklausinėjo, o vėliau sužinojo, jog ikiteisminis tyrimas nutrauktas. V. J. ir J. J. tarpusavio santykiai, taip pat susiklostę civiliniai teisiniai santykiai po turto padalijimo neturi nieko bendro su šia nagrinėjama baudžiamąja byla.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis kaip įrodymu dviejuose mini diskuose pateiktais pokalbių įrašais, padarytais 2004-03-22 ir 2004-03-25, kuomet                  V. J. dar nebuvo leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Iš byloje esančio 2004-03-30 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties matyti, kad V. J. išties buvo leista atlikti nutartyje nurodytus nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 1 d., 2 d., imituojančius veiksmus ir padaryti pokalbių su B. M. P. bei O. M. garso ir vaizdo įrašus (t. 3, b. l. 10-11), o dviejuose mini diskuose, kuriuos V. J. pridėjo prie pareiškimo kreipdamasi į STT, yra jos asmeniškai padaryti 2004-03-25 pokalbių su B. M. P. garso įrašai (t. 1, b. l. 2-3, stenogramos – t. 3, b. l. 1-7).

Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendžiu nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės bei teismo išvados būtų grindžiamos tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis. Vadovaujantis BPK 20 str. 3 d. nuostatomis įrodymais laikomi tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK       20 str. 2 d.). Vadinasi, ir šioje baudžiamojoje byloje buvo teismo prerogatyva spręsti, ar V. J. įrašytus pokalbius su B. M. P. pripažinti įrodymais, ar ne. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju nurodytuose mini diskuose įrašytus pokalbius, kurių turinys atsispindi byloje esančiose stenogramose, turėjo teisę pripažinti tinkamais įrodymais, kadangi jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus ir, remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, buvo tinkamai ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šie įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl apeliantės teiginys, kad teismas negalėjo šiais įrodymais vadovautis, atmetamas. Reikia pažymėti dar ir tai, kad aplinkybes, nurodytas pokalbių stenogramose, patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys -  nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, kurie yra išnagrinėti, nuosprendyje išdėstyti bei aptarti. Atkreiptinas dėmesys, kad minėti faktiniai duomenys iš esmės sutampa su pačios apeliantės ikiteisminio bylos tyrimo metu duotais parodymais, kuriais ji pripažino išties buvus tokiems pokalbiams tarp jos ir V. J. , kurių turinys užfiksuotas minėtose stenogramose. Be to, B. M. P. nurodė, kad aptariamuose mini diskuose yra užfiksuotas išties jos balsas. Kadangi minėti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, nurodytus BPK 20 str., todėl jie laikomi patikimu įrodymų šaltiniu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

B. M. P. apeliacinio skundo motyvas, jog V. J. vykdė Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 punkte numatytą draudžiamą provokaciją ir susitikimų metu ją skatino ir kurstė padaryti nusikalstamą veiką, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pagal 2002 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nuskalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Lietuvos Respublikos  Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime yra pabrėžęs, kad jei modelio vykdymo metu nedaromas spaudimas asmeniui, kuriam modelis taikomas, asmuo neskatinamas, neprovokuojamas padaryti nusikaltimo, modelis yra teisėtas.  Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 p. vienas iš operatyvinių veiksmų pagrindų yra pirminė informacija apie rengiamą ar padarytą nusikaltimą arba jį rengusį ar padariusį asmenį. Nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelis negali būti sankcionuojamas nesant duomenų apie rengiamą ar daromą nusikaltimą. Šiuo konkrečiu atveju dar iki nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelio sankcionavimo, t. y. 2004-03-30 Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui iš STT buvo perduotas V. J. pareiškimas su garso įrašais, esančiais dviejuose mini diskuose apie 2004-03-22 ir 2004-03-25 įvykusius jos pokalbius su                           B. M. P. , iš kurių matyti, kad ji iki modelio taikymo pradžios jau buvo pradėjusi daryti nusikaltimą – t. y. B. M. P. pareikalavo perduoti jai ir O. M. 5000 Lt už palankaus sprendimo priėmimą teisėjai V. J. , t.y. suklastoti dokumentus, kurie galimai kompromituoja ją iškeltoje baudžiamojoje byloje buvusiam sutuoktiniui J. J. . Vadinasi, dėl sankcijos modeliui gauti į teismą buvo kreiptasi tada, kai jau buvo gauta pirminė patikima informacija apie susitarimą padaryti nusikaltimą – už 5000 Lt priimti V. J. tinkamą sprendimą. Tuo būdu modeliu tik buvo prisijungta prie prasidėjusios nusikalstamos veikos. Sankcionuojant nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelį, B. M. P.  kartu su O. M. jau buvo išreiškusios ketinimą nusikalstamai veikai – O. M. nurodžiusi, už kokį atlygį bus priimtas palankus sprendimas, o B. M. P. jos reikalavimą jau buvo perdavusi V. J. . Byloje nėra duomenų, kad V. J. dar iki modelio sankcionavimo jau būtų veikusi pagal teisėsaugos institucijų užduotį. Pagal byloje esamą medžiagą sprendžiama, kad ji turėjo savo privačių interesų, tačiau savo iniciatyva su nurodytu prašymu ji nesikreipė nei į B. M. P. , nei į O. M. .  Neginčijamai nustatyta, kad ne V. J. kreipėsi į B. M. P. , o ši, pasitarimo metu iš O. M. sužinojusi, kad V. J. buvusiam sutuoktiniui J. J. yra neva iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo, kurioje minima ir             V. J. , pirma atėjo į V. J. darbo kabinetą ir pranešė O. M. reikalavimą.                                                    

Kolegija nesutinka ir su tuo, kad nukentėjusioji kurstė B. M. P. padaryti nusikaltimą ir siekė, jog ji perduotų pinigus O. M. . Kolegija konstatuoja, kad nusikaltimo provokacija yra artima kurstymui, tačiau ne tapatus reiškinys. Provokacija – tai kurstymo padaryti nusikaltimą atmaina, asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl šios veikos teisėsaugos institucijų pagalba sukurstytą  asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kadangi nustatyta, jog modeliu buvo prisijungta prie jau prasidėjusios nusikalstamos veikos, todėl nėra pagrindo teigti, kad jau po modelio sankcionavimo V. J. iniciatyva vykę pokalbiai su B. M. P. (apeliantė teigia jų buvus 12) pačiu nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modeliu nuteistoji B. M. P. buvo sukurstyta paimti pinigus ir perduoti juos O. M. , tuo labiau, panaudojant modelį išprovokuota paimti 2000 Lt. Kaip jau anksčiau buvo aptarta, objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad iniciatyva dėl pinigų pareikalavimo iš V. J. išėjo iš B. M. P. ir O. M. (O. M. raštelyje parašė 5000 Lt sumą, o B. M. P. šį raštelį parodė nukentėjusiajai paaiškinusi, jog už tokią pinigų sumą gali sutvarkyti, kad jos pavardė, kaip, įtariamosios, nebūtų paminėta baudžiamojoje byloje). Iš byloje esančių pokalbių suvestinių turinio akivaizdžiai matyti, kad B. M. P aktyviai ir daug kartų aiškino bei įtikino V. J. , kad ,, < ... > be tų ji (t.y. O. M. ) nedarys nieko. Visiškai“. 2004-04-05 pokalbio metu B. M. P. paklausė V. J. : ,,O tu čia pinigus turi?“ ir kai ši atsakė: ,,Turiu“, tuomet apeliantė pareiškė: ,,Duok i viskas < ... >. Be raštelio“. V. J. paklausus: ,,Kaip, gatvėje? Nebijot? Nebijot?“, tuomet B. M. P. pareiškė: ,,Gal tada penktą susitinkam < ... > “ (t. 3, b. l. 32, t. 8, b. l. 30). Vėlesnių pokalbių metu pati B. M. P. sugalvojo pinigų perdavimo būdą, ant lapo užrašiusi savo banko sąskaitos numerį bei kitus duomenis, perdavė jį V. J. , nurodžiusi pinigus įnešti į jos sąskaitą banke.

Taigi teismo įvertinti byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 19 dalies, 6 straipsnio 5 dalies, 7 straipsnio 4 dalies 4 punkto,              12 straipsnio normos, kuriose  įtvirtintos nusikalstamos veikos imitacijos modelio taikymo sąlygos ir tvarka, buvo pritaikytos tinkamai. Priešingai, nei teigiama B. M. P. apeliaciniame skunde, ne nukentėjusioji, o pati  apeliantė siekė ir visais būdais įtikinėjo V. J. , kad J. J. reikia keisti kardomąją priemonę, nes ją šis terorizuoja, ,, < ... > reik jam sparnelius aplaužyti“, ,,reikia jį pagąsdinti. Kažką jam daryti“ (t. 3, b. l. 26, 27, 29, 31; t. 8, b. l. 23-26).

      Negalima sutikti su B. M. P. motyvu, kad pokalbių įrašuose yra netikslumų ir klaidų. Iš pokalbių suvestinių matyti, kad juose yra pažymėti neaiškūs žodžiai (n. Ž.) ir neaiškios frazės         (n. F.), o išsiaiškinus, jog 3-me tome esančiose stenogramose prierašus pieštuku padarė viena iš eksperčių, atlikusių fonoskopinę ekspertizę, 2007-09-07 nutartimi apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, įpareigojo prokurorą atlikti papildomus tyrimo veiksmus, siekiant iššifruoti stenogramose esančias neaiškias frazes ir žodžius (t. 7, b. l. 225-226). Įvykdžius šią nutartį, prokuroras pateikė iššifruotų pokalbių stenogramas (t. 8, b. l. 7-106). Jose užfiksuotas pokalbių turinys nepasikeitė ir esminių skirtumų tarp abiejų stenogramų nenustatyta. Kaip paaiškino teismo posėdyje fonoskopinę ekspertizę atlikusios ekspertės Ž. Pikutienė ir E. Šalnaitė, jos tyrė, ar garso įrašai nebuvo sumontuoti, todėl buvo svarbu nustatyti, kaip keičiasi garso signalas. Tai jos atliko naudodamos kompiuterinę įrangą. Sprendė, ar tose vietose, kuriose stenogramose yra nurodytos neaiškios frazės ir neaiškūs žodžiai, nėra montažo, tačiau pokalbių esmės neiškraipė ir nustatė, jog visuose mini diskuose ir vaizdajuostėse pokalbių garso įrašai yra ištisiniai ir nesumontuoti (t. 6, b. l. 162-171).

        Tuo pačiu kolegija pažymi, jog niekas neiškirpo ,,nereikalingą pokalbių įrašo dalį“, kaip kad teigia B. M. P. , be to, pirmosios instancijos teisme teisminio nagrinėjimo metu buvo išklausyti garso ir peržiūrėti vaizdo įrašai, tačiau po to nei pati apeliantė, nei kiti proceso dalyviai nepareiškė jokių pastabų, jog įrašuose yra kokios nors klaidos, netikslumai, tik pareiškė, jog taip nekalbėjo.

         Atsakant į B. M. P. skundo argumentą apie tai, kad ekspertai tyrė pokalbių įrašus, esančius kompaktinėje plokštelėje CD-1-211-06, tačiau tai neva kita laikmena nei nurodyta byloje, kolegija pastebi, kad įrašai, kaip nurodė ekspertės, yra saugomi kompiuterio duomenų bazėje kietajame diske, o tiriamos tik telefoninių pokalbių kopijos, gautos mini diske.

          Be to, apeliantė išreiškė abejones dėl pokalbių trukmės laiko: jos nuomone mini diske, apžiūrėtame 2004-04-21 protokolu, nurodyta, kad įrašo trukmė 8 min. 23 sek., tyrimui reikšmingas įrašas prasideda 10 min. 23 sek., todėl, jos nuomone, pokalbio trukmė turėtų būti ne 8 min. 23 sek., o 18 min. 53 sek Analogiškai abejoja įrašų trukme 2004-04-26 bei 2004-05-25 mini diskuose. Atsakant į skundo teiginį kolegija pažymi, kad apeliantė klaidingai suprato protokoluose esančius duomenis: protokole (t. 3, b. l. 85-89) nuoroda ,,Įrašo trukmė 8 minutės 23 sekundės“ reiškia tyrimui reikšmingo įrašo trukmę, o ne viso garso įrašo, esančio šiame diske, trukmę. Tai matyti ir iš paskesnio įrašo: ,,Reikšmingas tyrimui įrašas prasideda nuo 10 min. 30 sek. ir tęsiasi 8 min.           23 sek.“. Analogiškai 2004-04-26 protokole (t. 3, b. l. 90-98) nurodyta ,,Įrašo trukmė 28 minutės     23 sekundės“ – tai tyrimui reikšmingo įrašo trukmė, kuris prasideda nuo 16 minutės ir tęsiasi         28 minutes 23 sekundes; 2004-05-25 protokole ,,Įrašo trukmė 67 minutės“ – tai reikšmingo tyrimui įrašo trukmė. Šis įrašas prasideda nuo 62 minutės ir tęsiasi iki 129 min., o iki 62 minutės pokalbio tekstas tyrimui nereikšmingas (t. 3, b. l. 110-126). Protokoluose užfiksuoti ir stenogramose iššifruoti pokalbių įrašai buvo išklausyti teisme ir ištirti ekspertizės metu. Juos ištyrus patikrinus ir nenustačius įstatymo pažeidimų, jie kaip įrodymai laikomi savarankišku ir patikimu įrodymų šaltiniu, neprieštaraujančiu BPK 20 straipsnyje nurodytoms nuostatoms.

Toliau kolegija pasisakys dėl O. M. apeliacinio skundo. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju nagrinėjant apelianto pateiktus skundus, yra būtina detaliai atsakyti į esminius skundo argumentus, tačiau šio reikalavimo nedera suprasti kaip būtinumo pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną skundo teiginį.   

Taigi apeliaciniu skundu nuteistoji O. M. pirmiausia ginčija jos nuteisimą pagal BK 228 str. 2 d. Pažymėtina, jog pagrindiniai argumentai, dėl kurių ji nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, yra susiję su įrodymų vertinimu. Aukštesnės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliantės teiginius dėl neva nepagrįsto nuteisimo pagal BK 228 str. 2 d. ir pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, kurių pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei apeliantės kaltės.

Tad pirmojoje skundo dalyje nuteistoji bando kolegiją įtikinti esą ji su B. M. P. nebuvo nusikaltimo bendrininkės, tvirtina byloje nesant įrodymų, kad tarp jos ir B. M. P. buvo susitarimas bendrai nusikalstamai veikai, taip pat teigia, jog tai V. J. ją provokavo nusikalsti, nesutinka su teismo išvada, jog ji kartu su B. M. P. sąmoningai klaidino V. J. bei skunde pateikia savo versiją dėl atskirų faktinių aplinkybių (dėl raštelio su užrašyta 5000 Lt suma, dėl teisės kontroliuoti bylos tyrimą bei aplinkybių, susijusių su tuo, kad byla buvo rasta jos kabinete ir tt.).

Kolegija, atsakydama į nuteistosios B. M. P. apeliacinio skundo argumentus, jau pasisakė dėl to, kodėl apygardos teismas pagrįstai pripažino, jog B. M. P. ir O. M. tarnybine padėtimi piktnaudžiavo veikdamos bendrininkų grupėje (BK 228 str. 2 d.). Šie įrodymai išsamiai aptarti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje – tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu, todėl nėra tikslinga šiuos įrodymus dėstyti iš naujo.

Neigdama teismo pateiktus jos kaltės įrodymus, apeliantė kategoriškai nesutinka su teismo išvada, jog ant lapelio užrašyta 5000 Lt piniginė suma yra ne kas kita kaip iš V. J. prašomas piniginis atlygis už jai palankaus sprendimo priėmimą baudžiamojoje byloje. Teigia seminaro metu susirašinėjusi ne tik su B. M. P. , bet ir kitais pareigūnais ir šiuo įrašu ji nurodė sumą, kurią neva sumokėjo už stomatologo paslaugas. Visgi teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais nuteistosios parodymais: nustatyta, kad O. M. ir B. M. P. dalyvavo 2004 m. kovo mėn. prokuratūroje vykusiame seminare, abi neneigė, kad jo metu susirašinėjo, tačiau skirtingai aiškina minėtos sumos aplinkybes. Štai pirmąkart apklausiama B. M. P. teigė, kad „to pasitarimo metu aš parašiau raštelį M. , kuriame paklausiau, ar yra tokia byla pas ją dėl J. . Ji atrašė, kad tikrai byla yra ir joje yra ir J. pavardė, tačiau, be abejo, raštelyje ji nepaaiškino, koks yra pačios J. vaidmuo. O. M. man parašė, kad galima byloje padaryti taip, kad ten nebūtų J. , tačiau už 5000 Lt. Visa tai buvo raštelyje, kurį aš po mano minimo susirinkimo parodžiau pačiai J. “ (t. 1, b. l. 12-15). Teisme B. M. P. neneigė klaususi O. M. apie bylą „parašiau, ar yra tokia byla, ar eis į teismą. Atsakymai buvo teigiami < ... > aš jai (V. J. ) parodžiau lapelį < ... > lapelyje ji pastebėjo skaičių 5000, ji suprato, kad M. prašo tokios sumos. Aš neprisimenu, iš kur tie skaičiai“ (t. 6, b. l. 79-83). Nukentėjusioji V. J. viso proceso metu nuosekliai patvirtino, jog B. M. P. jai parodė raštelį su užrašyta minėta pinigų suma, patvirtino, kad ją užrašė O. M. ir pridūrė, jog pastaroji be pinigų nieko netvarkys (t. 6, b. l. 52-56). Iš užfiksuoto pokalbio, vykusio 2004 m. kovo 25 d., matyti, kaip B. M. P. ir V. J. aptaria, kokiu būdu reiktų perduoti                     O. M. pinigus, t. y. tuos pačius, kuriuos O. M. buvo užrašiusi lapelyje „matei kas parašyta? (B. M. P. klausimas). Nu (V. J. atsakymas). Matei, jos ranka užrašyta. O ji paves a nepaves, aš negaliu nieko garantuoti. Aš tik galiu jai pasakyt, jeigu nieko nepadarysi, grąžink pinigėlius (B. M. P. žodžiai)“ (t. 3, b. l. 6-7). Pažymėtina tai, kad versija apie tai, jog 5000 reiškia sumą stomatologo paslaugoms apmokėti, buvo iškelta gerokai vėliau, t. y. iš pradžių apklausiamos nei O. M. , nei B. M. P. jos nenurodė. Antai O. M. , apklausiama apie minėto raštelio bei nurodytos pinigų sumos aplinkybes, apskritai neigė buvus lapelį su jos ranka užrašyta pinigų suma („jokio lapelio su mano ranka užrašyta pinigų suma, B. M. P. nepateikiau ir neprašiau jos pateikti raštelį V. J. “) (t. 1, b. l. 77-80), o B. M. P. pradžioje, kaip minėta, patvirtino, jog tai buvo O. M. prašomas piniginis atlygis. Ir tik nuo pirmos apklausos praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams akistatos su B. M. P. metu    O. M. parodė, kad pagrindinė tema, kuria jos bendravo seminaro metu, buvo pokalbis „apie mano dantis“ (t. 1, b. l. 86-87), t. y. tik tuomet ji iškėlė versiją neva ji su vienu stomatologu derino klausimą dėl dantų gydymo, kalbėjo su juo apie paslaugų kainą, galimas nuolaidas ir pan. (t. 1, b. l. 86-87). B. M. P. taip pat neneigė buvus tokią temą bei tuo pačiu parodė, jog nunešus lapelį V. J. , ši pamatė skaičių 5000 ir suprato, jog tai yra prašomas atlygis, o ji (B. M. P. ) tuo tarpu pasakė „niekam nieko neduok“ (t. 6, b. l. 86-87). Teisme, kaip minėta, ji taip pat nedavė tokių kategoriškų parodymų kaip 2004 m. rugsėjo 21 d. įtariamojo apklausos metu, teisinosi pamiršusi detales, nors iš esmės ir nepaneigė, kad tai galėjo būti O. M. paprašytas atlygis už „paslaugas“. Akivaizdu, kad      B. M. P. pirmos apklausos metu davė teisingus ir nuoširdžius parodymus dėl aptariamo raštelio – apklausiama 2004 m. rugsėjo 25 d., kai nuo seminaro buvo praėję daugiau nei pusę metų, ji aiškiai nurodė su rašteliu ir 5000 suma susijusias aplinkybes. Neįtikima, kad dar po dviejų mėnesių atliekant akistatą, ji staiga nebegalėjo nurodyti šių aplinkybių, tvirtino nekreipusi dėmesio, kas buvo rašoma raštelyje (jau nurodo juos buvus kelis), esą tik nuėjusi pas V. J. pamačiusi 5000 skaičių ir pan. Tad kolegija kaip nepagrįstą atmeta apeliantės O. M. versiją dėl to, kad lapelyje jos ranka užrašyta 5000 suma susijusi su stomatologo paslaugomis, ir remdamasi nukentėjusiosios V. J. , nuteistosios B. M. P. parodymais (itin reikšmingi jos pirminiai parodymai dėl raštelio), telefoninio pokalbio įrašo medžiaga, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog O. M. , užrašydama 5000 Lt piniginę sumą, nurodė prašomo piniginio atlygio dydį už tai, kad baudžiamojoje byloje būtų priimtas V. J. palankus sprendimas.

Toliau skunde apeliantė O. M. nesutinka su tuo, kad teismas jos kaltę grindė pokalbiais, įrašytais tarp B. M. P. ir V. J. , pažymėdama nesanti atsakinga už B. M. P. veiksmus, kadangi su ja nesitarė reikalauti iš V. J. jokio užmokesčio. Iš nuosprendyje detaliai išdėstytų ir aptartų įrodymų    (t. 6, b. l. 44-59) akivaizdžiai matyti, kad pokalbiai tarp nuteistosios B. M. P. ir nukentėjusiosios V. J. yra tik vieni iš įrodymų, kurie turi būti vertinami bendrame jų visete. Be to, pažymėtina, kad tąsą šiems pokalbiams suteikė ir pačios O. M. veiksmai, t. y. jai už piniginį atlygį sutikus „pagelbėti“,               B. M. P. ir V. J. aptaria įvairias su byla susijusiais aplinkybes, atsiskaitymą ir pan. Byloje yra ir pačios apeliantės pokalbiai su nukentėjusiąja, kurių metu O. M. išsamiai informuoja V. J. apie bylos tyrimo eigą, nors su tokia išvada ji skunde ir nesutinka. Visgi pokalbių turinys aiškiai rodo, kad O. M. nukentėjusiajai pateikdavo išties išsamią bylos tyrimo ataskaitą: „antradieniui yra kviečiams ministras tavo“ , „šiaip, kas liečia tavo reikalus, viskas normaliai“, „V. , yra naujienų ir susitiksim, tada pašnekėsim“, „o šita, kas liečia dėl jo, tai bando į civilinius santykius nueit“, „dabar nežinau, ar jis ateis a neateis, nes norėtume, aš norėčiau, ka L.  man jį antradienį pasikviestų ir ištardytų“, „aš žinau, kad tau rūpi tai ir ir tu ir skambini, bet, šita, tik ištardom ir viskas, ir tau iškart paskambinu, kas kas ten kaip. Ką jis ten“ (t. 4, b. l. 36-69). Susitikimo su V. J. metu apeliantė nurodo, kad byla yra užbaigta bei patikina nukentėjusiąją, kad ši galinti būti rami, nes byloje ji iš esmės nefigūruoja („dėl darbo nepergyvenk, viskas sutvarkyta, taip, kad niekur tu nekliūsi ir kad ir kaip besiteistų dabar, kas beduotų į teismą, tavęs ten niekur nėr, viskas, sėdėk ramiai“ (t. 3, b. l. 127-136). Tad užfiksuotų pokalbių turinys akivaizdžiai paneigia apeliantės tvirtinimą esą ji jokios konkrečios informacijos V. J. neteikė arba paklausta pateikdavo tik abstrakčius atsakymus. O. M. skunde pažymi, kad teismas, nuosprendyje, nurodęs, jog ji perdavė V. J. , ne proceso dalyvei, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nuorašą, nenurodė, kaip šiuo atveju pasireiškė jos veiksmų neteisėtumas. Akivaizdu, kad teismas šia aplinkybe apie nutarimo nuorašo įteikimą ne proceso dalyvei tiesiog pažymėjo dar vieną momentą, parodantį, jog apeliantės ryšys su J. J. byla buvo išties neatsitiktinis (šiuo atveju ji, kaip patvirtinimą, jog atliko pažadėtus veiksmus, įteikė V. J. minėto dokumento nuorašą). Nepagrįstai apeliantė nurodo, kad V. J. , būdama apylinkės teismo teisėja, ir be jos pagalbos galėjo bet kada gauti procesinius ir kitus dokumentus. Nesuprantama, kokiu pagrindu apylinkės teismo teisėjas gali išsireikalauti komisariate tiriamos ikiteisminio tyrimo medžiagos dokumentus, joje priimtų procesinių sprendimų nuorašus, jei tokia medžiaga nėra nei to teismo, nei juo labiau to teisėjo žinioje. Tarkime, suprantama, jei ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 63 str. 1 d. numatyta tvarka gautų skundą dėl prokuroro procesinių veiksmų, jis turėtų teisę išsireikalauti visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, tačiau šiuo atveju teisėjo statusas anaiptol nereiškia, kad V. J. savo iniciatyva galėjo pareikalauti bylos dokumentų ar priimto sprendimo nuorašų.

Kaip neturinčią išskirtinės reikšmės apeliantė nurodo tą aplinkybę, kad baudžiamoji byla kratos metu buvo rasta jos kabinete. Tvirtina, kad jos kabinete tuo metu buvo ne tik ši, bet ir kitos bylos, kurias ji, vykdydama įsakymą, ruošė archyviniam saugojimui. Iš pareigybės, kurias užėmė   O. M. , aprašymo matyti, kad jos funkcijos tikrai nebuvo susijusios su bylų paruošimu archyviniam saugojimui (jų įrašymu į archyvinį žurnalą, saugojimo termino nurodymu, kortelės užpildymu ir pan.) (t. 1, 124-125). Kita vertus, negalima kategoriškai paneigti ir nurodytų apeliantės argumentų. Pažymėtina, jog byla jos kabinete buvo rasta praėjus daugiau nei dviems mėnesiams nuo tada, kai ji V. J. įteikė nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nuorašą, t. y. jai pilnumoje įvykdžius duotą pažadą bei pateikus šio įvykdymo patvirtinimą. Tad iš esmės negalima sureikšminti tos aplinkybės, kad byla buvo surasta O. M. kabinete, o tai, kad ji minima nuosprendyje, vertinama tik kaip įvykusio fakto konstatavimas.

Tuo tarpu sutikti su argumentais, kuriais apeliantė neigia L. L. nurodžiusi apklausti V. J. , negalima, ką pagrįstai nuosprendyje konstatuoja ir apygardos teismas. Nors kaip liudytoja apklausta bylą tyrusi L. L. ir parodė, jog apeliantė dėl J. J. bylos nedavė jai jokių konkrečių nurodymų (t. 2, b. l. 47-50, 51-52; t. 6, b. l. 199-201), tačiau byloje esančių pokalbių turinys rodo, kad būtent O. M. šioje byloje davė nurodymus. Antai paskambinusi V. J. ir kalbėdama apie pastarąją dominančią bylą, akivaizdžiai duoda suprasti, kad ji pilnai kontroliuoja bylos tyrimą: „aš norėčiau, kad L. man jį antradienį pasikviestų ir ištardytų“ (t. 4, b. l. 51-52). Beje, kalbėdama apeliantė vartoja įvardį „mes“ („tik ištardom ir viskas, ir aš tau iškart paskambinu, kas kas ten kaip. Ką jis ten“) (t. 4, b. l. 48-90) arba apskritai kalba pirmuoju asmeniu (atsakydama į V. J. klausimą „tai jei jį ištardysit, tai jau į pabaigą, ane, viskas būtų?“ apeliantė teigia „viskas, iš karto siunčiu į prokuratūrą < ... > žinok, tik pasitardau, aš tau paskambinsiu) (t. 4, b. l. 48-90), t. y. tokiu būdu aiškiai parodydama, kad ji išties kontroliuoja bylos tyrimą ir priima reikiamus sprendimus. Apeliantė, remdamasi pareigybės aprašymo nuostatomis (t. 1, b. l. 124-125) bando įtikinti, esą net ir buvus tam tikriems nurodymams jų negalima vertinti kaip neteisėtų, kadangi ji, kaip skyriaus vyriausioji tyrėja, kontroliavo ikiteisminio tyrimo atlikimą. Teiginiai, jog ji pagal užimamas pareigas kontroliavo ikiteisminį tyrimą, teikė praktinę bei metodinę pagalbą pavaldiems pareigūnams, atsakė už vadovaujamo skyriaus veiklos organizavimą, planavimą, rezultatus, tai, kad ji asmeniškai galėjo dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, kontroliuoti tyrėjų veiksmų teisėtumą, be abejonės, yra teisingi, tačiau šios funkcijos anaiptol nesuteikia teisės kištis į patį ikiteisminį tyrimą, nurodyti, kuria linkme jis turėtų būti atliekamas. Tuo tarpu iš telefoninių pokalbių turinio aiškiai matyti, kad                      O. M. buvo suinteresuota J. J. bylos tyrimu ir jos veiksmai kontroliuojant šią bylą prieštarauja pareigybės aprašyme išvardintų funkcijų prasmei. Iš bylos medžiagos matyti, kaip apeliantė telefonu skambina tyrėjai L. L. , kur pastaroji pateikia šiai detalią ataskaitą apie tai kaip pavyko V. J. apklausa, o, sužinojusi dominančią informaciją, O. M. nurodo „gerai, L. , rytoj būsiu aš, pasiskaitysim, pasižiūrėsim, ką ten toliau galima daryti“ (t. 4, b. l 38-90). Susitikusi su V. J. (t. 3, b. l. 90-98), apeliantė su pastarąją išsamiai aptaria bylos aplinkybes, kokius veiksmus reiktų atlikti, kokia J. J. pozicija ir pan. Iš O. M. teiginių akivaizdu, jog ji yra detaliai susipažinusi su byla, jai žinomos visos detalės („žodžiu yra taip. Buvo pasakyta šitaip, kad visom moteriškėm, su kuriom kalbėta yra, tokie žodžiai, tuoj pasakysiu. Kad viskas buvo pasakyta, kad žmona teisėja, kuri viską sutvarkys, jokių problemų nebus. Taip taip, kad viską jūs tarsi darytumėt. Vat tokia situacija. Todėl aš Lr. sakiau, kad jinai atneštų ištuokos liudijimą, kad visi ryšiai būtų. Tai tu niekur nekišai pirštų, visiškai“). O. M. patikina, jog ji deda visas pastangas, kad tyrimas byloje būtų kuo greičiau baigtas, tačiau akivaizdu, kad jos siekis per kuo trumpiausią laiką atlikti ikiteisminį tyrimą, šiuo atveju visiškai neatitinka BPK 2 str. įtvirtintos pareigos atskleisti nusikalstamas veikas prasmės ir paneigia esą ji tiesiog kontroliavo, kad skyriuje tiriamose bylose nebūtų vilkinamas tyrimas (antai                V. J. pasakius, kad L. L. nepažadėjo tyrimo pabaigti gegužės mėn. „nes aš, kada vat, kai jinai mane tardė, sako, ojei, ne ne sako, o jei birželio mėnesį gal. Pas mane 40 bylų“, apeliantė patikina „jinai labai daug šneka < ... >  aš jau nedaviau imt tų bylų kitų < ... > sakau, vertiesi per galvą. Tau reikia viską padaryti“, „aš dabar, iki penkiolikto, pasižiūrėsim, ištardysim tas bobas. Ten viena boba yra nesąmonė biški. Ten reikia pataisyti. Aš galvoju taip būk rami. Iki penkioliktos bus sutvarkyta“, „ne, ne, aš sakau, mes iki 15-to išspręsim kažkaip tai. Aš jai bylų nerašau dabar, tiktai pabaigt“, „mes norim gegužį atiduoti, kad nebūtų nei jokios informacijos“).

Tolesnius O. M. argumentus dėl to, kad neva ją provokavo V. J. , kolegija atmeta tais pačiais motyvais, kuriais nepagrįstu pripažintas analogiškas apeliantės B. M. P. skundo motyvas. Šiuo atveju pažymėtina, kad tiek O. M. , tiek B. M. P. dar iki nusikalstamos veikos imitacijos elgesio modelio sankcionavimo jau buvo išreiškusios ketinimą dėl nusikalstamos veikos – O. M. nurodė, už kokį atlygį bus priimtas palankus sprendimas, o B. M. P. jos reikalavimą jau buvo perdavusi nukentėjusiajai V. J. . Bylos duomenys rodo, jog tai apeliantės O. M. ir B. M. P. išreiškė iniciatyvą reikalauti iš nukentėjusiosios pinigų, t. y. O. M. nurodė lapelyje 5000 Lt sumą, o B. M. P. šį lapelį pateikė V. J. , paaiškinusi, jog už nurodytą sumą byla bus sutvarkyta taip, kad V. J. nebus suteiktas įtariamosios statusas. Šiame bei pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime išdėstyti įrodymai patvirtina, kad B. M. P. vėliau aktyviai įtikinėjo    V. J. sumokėti šiuos pinigus, pasiūlė, kokiu būdu geriausia tai būtų padaryti. Tiesa, O. M. kategoriškai neigia gavusi 1000 Lt, tikina nesiuntusi jokio vaikino, kad šis paimtų pinigus, tačiau nuosprendyje yra aptarti įrodymai, paneigiantys tokią jos versiją. Šį klausimą aptarė ir aukštesnės instancijos teismas dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (dėl turto konfiskavimo), o tai, kad įrodymai įvertinti ne taip kaip pageidauja apeliantė, nereiškia teismą padarius klaidingas išvadas.

Nors iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas aptarė bylos tyrimą kontroliavusio prokuroro V. A. parodymus (t. 7, b. l. 47), tačiau apeliantė mano, jog jie įvertinti neteisingai, t. y. ji akcentuoja, kad prokuroras patvirtino jokio išskirtinio dėmesio šiai bylai nebuvus (su apeliante dėl bylos bendravo vieną kartą telefonu, taip pat kartą B. M. P. pasidomėjo, kokį sprendimą ketinama priimti, tačiau jokio prašymo nepateikė). Tiesa, kad V. A. patvirtino jokių prašymų dėl bylos baigties nesulaukęs, tačiau tai anaiptol nepaneigia O. M. kaltės kartu su B. M. P.  piktnaudžiavus prieš V. J. . Jos, taip pat ir B. M. P. kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Akivaizdu, kad apeliantė siekia sušvelninti savo atsakomybę, pabrėždama V. A. patvirtinus, jog nei ji, nei iš B. M. P. jokių neteisėtų prašymų nepateikė, tačiau nei viena, nei kita tokiais veiksmais ir nebuvo kaltinamos ar pripažintos kaltomis.

Apeliantė O. M. kaip nepakankamus įvertina nuosprendžio motyvus, kuriais konstatuotas didelės žalos požymis. Jos įsitikinimu, teismo išdėstyti motyvai yra deklaratyvūs, neįvertintas įvykdytos veikos mastas, jos kokybinis atspindys kaltininkės sąmonėje. Pati nuteistoji O. M. apeliaciniame skunde pažymi, kad didelės žalos požymis yra vertinamasis, tačiau, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, mano, jog nėra pagrindo konstatuoti buvus padarytą didelę žalą. Aukštesnės instancijos teismas kaip pagrįstą pripažįsta apygardos teismo išvadą, jog O. M. savo veiksmais diskreditavo pareigūno vardą bei valstybės teisėsaugos instituciją – policiją (atitinkamai B. M. P. – valstybės pareigūno vardą ir prokuratūrą, tačiau ji skunde argumentų dėl didelės žalos požymio nebuvimo nenurodo). Atsižvelgiant į tai, kad BK 228 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, žalos požymis yra labai svarbus – baudžiamoji atsakomybė dėl piktnaudžiavimo galima tik nustačius nusikalstamos veikos padarinius – didelės žalos padarymą valstybei, tarptautinei organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. BK 228 str. 1 d. numatyta didelė žala gali būti inkriminuojama įvairiai: 1) tik turtinė žala ar 2) turtinė ir neturtinė žala, ar 3) tik neturtinė žala. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje didelės žalos valstybei padarymas grindžiamas „šiais veiksmais O. M. diskreditavo policijos pareigūno vardą“ (t. 7, b. l. 42), t. y. iš šio teksto akivaizdu, kad nuosprendyje yra kalbama apie neturtinę žalą. Dėstydamas motyvus, teismas nurodė, kad nustatytais nusikalstamais veiksmais O. M. diskreditavo pareigūno vardą bei atitinkamai valstybės instituciją – policiją. Teismas nustatė, kad O. M. , būdama (duomenys neskelbtini) tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja bei valstybės tarnautoja, pažadėjo, jog baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)bus priimtas V. J. palankus procesinis sprendimas, susitikimų su V. J. metu pažadėjo atlikti neteisėtus veiksmus ir kartu su B. M. P. pareikalavo iš nukentėjusiosios 5000 Lt, o, pastarajai pervedus 2000 Lt į B. M. P. sąskaitą, priėmė iš B. M. P. pusę sumos, t. y. 1000 Lt. Tokiu būdu O. M. pažeidė 2000-10-17 Lietuvos Respublikos "Policijos veiklos įstatymo"         3 str.,    4 str. 1 d., 2 d., 5 str. 1 d. l p., 5 p., 21 str. nustatytus reikalavimus vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus bei jais vadovaujantis, nešališkai ginti visus asmenis, veiklą grįsti teisėtumo principu, saugoti žmogaus teises ir laisves, atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas, Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 3 str., 4 d., 9 d. 3 p., 5 p., 12 str. reikalavimus nešališkai tarnauti žmonėms, saugoti sužinotas tarnybos paslaptis, dėl ko ir buvo konstatuota, jog ji diskreditavo pareigūno vardą bei apskritai visą valstybės teisėsaugos instituciją – policiją. Aukščiau išvardinti reikalavimai nėra abstraktūs teiginiai, bet esminiai reikalavimai, kurių privalo laikytis valstybės tarnautojas, atlikdamas jam pavestas funkcijas. Šių reikalavimų pažeidimo konstatavimas, kurių pagrindu buvo diskredituotas valstybės pareigūno ir institucijos vardas, kaip tik ir sudaro didelės žalos padarymą valstybei. Ta aplinkybė, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, jog dėl publikacijų spaudoje apeliančių veiksmai tapo žinomi visuomenei, nereiškia aplinkybės, jog, anot apeliantės, teismas tuo pačiu konstatavo, kad „kitokio sprendimo kaip apkaltinamąjį, priimti tiesiog jau nebegalėjo“ (t. 7, b. l. 99-115). Nurodytu teiginiu teismas iš esmės pažymėjo valstybės teisėsaugos institucijos sumenkinimo faktą. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad apeliančių veiksmai buvo aprašyti spaudoje, konstatuojant minėtą faktą didesnės reikšmės neturi, kadangi tiek pareigūno, tiek pačios institucijos vardo sumenkinimas kilo ne dėl publikacijų spaudoje, o dėl pačių apeliančių veiksmų.

Apeliaciniame skunde O. M. tvirtina, kad procese dalyvavę prokurorai ir teisėjai demonstravo šališkumą, reiškė nuomonę dėl bylos baigties, tačiau nenurodo jokių konkrečių argumentų, nemini atvejų, kada tas šališkumas pasireiškė. Kolegija šioje byloje jokių šališkumo faktų nenustatė, o, neturint konkrečių argumentų, į kuriuos reiktų atsikirsti, plačiau teismo šališkumo nenustatymo aplinkybių nenagrinės. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje nei O. M. , nei jos gynėjas nušalinimų nepareiškė (t. 6, b. l. 18, 17-27, 36-47, 51-58, 64-71, 73-74, 78-91, 133-135; t. 7,   b. l. 35-36, 40).

Tolesnėje skundo dalyje O. M. ginčija teismo sprendimą pripažinti ją kalta pagal BK 228 str. 1 d. ir pateikia argumentus, kurie iš esmės yra kitoks nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimas. Pirmosios instancijos teismas detaliai išdėstė su šiuo nusikaltimu susijusius įrodymus, įvertino juos ir padarė pagrįstą išvadą, kad O. M. padarė BK 228 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Kaip ir ankstesniu atveju, taip ir šiuo apeliantė tvirtina, kad jos pareigybės instrukcija suteikė jai teisę dalyvauti K. Ž. apklausoje, užduoti šiam klausimus. Kaip matyti, O. M. vėl iškreipia pareigybės aprašymo 7 punkto prasmę „asmeniškai dalyvauja ikiteisminio tyrimo veiksmuose, atlieka liudytojų, įtariamųjų apklausą darbo vietoje, areštinėje“. Nors apeliantė ir turi teisę dalyvauti tyrėjui atliekant apklausą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ji gali kištis į atliekamos apklausos eigą, patarti, kokius parodymus turėtų duoti proceso dalyviai, sufleruoti jiems parodymus ar nurodyti tyrėjui, kokius veiksmus šis turi atlikti, kad byloje būtų galima priimti konkretų sprendimą. Apeliantė teigia esą teismas vertino tik ikiteisminiame tyrime duotus S. M. parodymus, neatsižvelgdamas į tuos, kuriuos liudytojas davė     2005-09-21 teismo posėdyje. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad toks O. M. teiginys yra nepagrįstas. Apklausiamas teisme S. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 5, b. l. 129, 133-134), parodydamas, kad O. M. (ji pati, beje, suderino su K. Ž. , kuris prieš tai tyrėjo kviečiamas kelis kartus neatvyko į komisariatą, apklausos laiką) pasikvietė jį į kabinetą, kur atėjęs pamatė K. Ž. . Viršininkės kabinete jis ir surašė liudytojo apklausos protokolą – jis praktiškai jokių klausimų K. Ž. neuždavė, kadangi tai darė O. M. , negana to, ji jam aiškino, ką reiktų atsakyti į užduodamus klausimus, patarinėjo. Ikiteisminiame tyrime S. M. parodė ir tai, kad po apklausos O. M. nurodė jam surinkti tokią medžiagą, kad byloje nebūtų įtariamųjų,    t. y. kad byla būtų „tamsi“ (t. 5, b. l. 127-130, 131-132). Teisme S. M. teigė neprisimenantis, ar buvo nurodymas dėl „tamsios“ bylos, tačiau patvirtino, kad ikiteisminiame tyrime jis davė teisingus parodymus, be to, parodė, kad O. M. nurodė jam neapklausti M. V. bei papildomai K. Ž. , paaiškindama, jog daugiau jokių apklausų nereikia. S. M. neneigė supratęs, kad bylos baigtį suderins pati O. M. (t. 6, b. l. 65-68). Beje, nesuprantama, ką apeliantė nori įrodyti, teigdama, jog tai, kad ant automobilio buvo K. Ž. priklausantys valstybiniai numeriai, neįrodo jį ir M. V. dalyvavus padarant nusikaltimą bei nedavė ir šiuo metu neduoda pagrindo apklausti juos įtariamaisiais, kadangi „manymais“ ar prielaidomis įtarimas negali būti grindžiamas. Akivaizdu, jog tokiu būdu O. M. tiesiog bando pateisinti savo veiksmus, kuriais ji nurodė S. M. neapklausti K. Ž. bei M. V. , t. y. „užtamsinti“ bylą. Negalima sutikti ir su kitu apeliantės teiginiu, kuriuo ji tvirtina liudytojo S. M. parodymus esant prieštaringus, kadangi iš byloje esančių jo parodymų, duotų tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme, matyti, kad juose nėra jokių esminių prieštaravimų. Vien ta aplinkybė, kad jis teisme nurodė neprisimenantis, ar buvo nurodymas dėl „tamsios“ bylos, jokiu būdu neleidžia daryti išvados dėl prieštaravimų buvimo, juo labiau, kad, teisme perskaičius jo parodymus, jis patvirtino, kad jie užrašyti teisingai bei įvardino O. M. duotus nurodymus dėl bylos eigos. Skunde O. M. pabrėžia aplinkybę dėl nuotraukų dingimo iš bylos, tačiau S. M. viso proceso metu nuosekliai patvirtino, kad  nuotraukos iš bylos medžiagos galėjo dingti po to, kai jis bylą kelioms dienoms buvo palikęs pas O. M. , o, pasiėmęs nepatikrino, ar joje yra visi dokumentai. Nors apeliantė akcentuoja, kad apklausiamas K. Ž. nepatvirtino, jog apklausos metu ji patarinėjo jam, ką reiktų sakyti, tačiau  iš minėto protokolo matyti, kad K. Ž. neneigė, jog S. M. tik surašė protokolą, o klausimus uždavinėjo O. M. (t. 5, b. l. 135-136). Ta aplinkybė, kad jis nei patvirtino, nei paneigė apeliantę davus patarimus dėl parodymų yra suprantama ir paaiškinama, kadangi jam, kaip suinteresuotam asmeniui, nebuvo naudinga pripažinti tokią aplinkybę. Tuo tarpu       S. M. parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti ir pagrįstai rėmėsi jais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Nemažai dėmesio šioje skundo dalyje skiriama pokalbių tarp apeliantės ir L. Ž. aptarimui, kuo norima paneigti esą ji informavo pastarąją apie tiriamą bylą, esančius įrodymus, davė patarimus ir tt. Kolegija atmeta O. M. teiginį, jog apygardos teismas klaidingai interpretavo jos pokalbius su nuteistąja L. Ž. , ir dar kartą atkreipia dėmesį, kad tas faktas, jog įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip pageidauja apeliantė, nereiškia teismą padarius klaidingas išvadas. Atsižvelgdama į tai, kolegija iš naujo nedėstys įrodymų, kurie išsamiai yra aptarti skundžiamame nuosprendyje, tik nurodys keletą argumentų dėl apeliantės įvardintų konkrečių pokalbių. Antai O. M. teigia, jog iš 2004-05-20,        10 val. 55 min., vykusio pokalbio matyti, kad tai yra ne pirmas pokalbis tarp jos ir K. Ž. , tačiau neaišku, kaip ši aplinkybė galėtų paneigti įrodymus, kad pokalbio metu ji informuoja apie tiriamą benzino vagystės bylą, nupasakoja automobilio išvaizdą, pamoko, kokius parodymus turėtų duoti nuteistosios vyras K. Ž. (t. 4,     b. l. 42-44).

Skunde O. M. tikina esą savaime suprantama, kad ji pasidomėjo, kodėl pas tyrėją yra kviečiamas K. Ž. , kadangi jo motina yra apeliantės šeimos gydytoja. Vis dėlto iš pokalbių turinio matyti, kad apeliantės veiksmų tikrai negalima vertinti nereikšmingu pasidomėjimu dėl kvietimo apklausai: iš pradžių O. M. , paskambinusi budėtojui susižino, kas kviečia į nuovadą dėl valstybinių numerių (t. 4, b. l. 38-39), tada paskambina S. L. , kuriam taip pat užduoda klausimą dėl tiriamos benzino vagystės bylos bei dėl to, kas kviečiasi apklausai. S. L. paaiškina, kad medžiagą tiria S. M. ir perduoda šiam telefono ragelį. Iš pokalbio turinio matyti, kad apeliantė puikiai žinojo, dėl ko yra tiriama byla ir ją domino visai kitos aplinkybės, o ne tai, dėl ko apklausai yra kviečiamas K. Ž. („nu, ką jūs ten, ką jūs ten padarėt su tais numeriais“, „su kokia mašina jie buvo“, „tie numeriai priklauso kitai mašinai?“, „bet kokia, už kokią sumą prisipylė?“, „Lukoilas, tai čia prie stoties?        < ... > rašau palauk, Priestoties dvidešimt aštuoni“, „tu rytoj užeisi pas mane su ta medžiaga gerai?  < ... > mes ten paspręsim, ką galima padaryti, gerai“, „S. , kad tu išsitrauk teistumą ka matytumėm mes rytoj“) (t. 4, b. l. 40-42).

Bylos medžiaga paneigiamas ir apeliantės tvirtinimas esą ji nepatarė L. Ž. , kokius parodymus ši turėtų duoti tyrėjui bei tai, jog pati L. Ž. pranešė apie valstybinių numerių vagystę. Štai           2004-04-20, 10 val. 55 min., įvykusio pokalbio metu O. M. , išdėsčiusi su byla susijusias aplinkybes (nurodo, kokioje degalinėje įvykdyta automobilio vagystė, už kokią sumą prisipilta degalų ir nesumokėta, koks automobilis), pataria L. Ž. , jog reikia atsiskaityti už degalus („reikia, bet tai nu gerai, jeigu M. V. yra, nu tai gerai tada, lai tvarkosi kaip turi būti“, tą ji akcentuoja ir 2004-04-21, 17 val. 8 min., vykusiame pokalbyje – „ir ten reikia susidėti pinigus ir sumokėti pirmiausia šimtą tuos dvidešimt penkis litus penkiolika centų“) bei nurodo, kokius parodymus apklausos metu turėtų duoti jos vyras („dabar taip, lai nueina, kad vyras pasakys, kad pardavė tą mašiną, apklausą padarys“) t. 4, b. l. 42-43; 46-47). Tolesnio pokalbio metu ji vėlgi akcentuoja, ką šios vyras turėtų pasakyti pareigūnams: „o vyras tai tik ka pakl, apklaus, pasako, kad aš ten nieko nežinau, buvau pas, n pardaviau kaip ir, nu kaip ir žmogus kaip ir padarė, kad mašina parduota yra, tačiau neišregistruota buvo, ir tiek, ir viskas“. L. Ž. paklausus „Mm, o numeriai buvo pas mus namuose?“, O. M. nurodo „taip, namuose ir daugiau nieko negaliu paaiškint ir viskas“ (t. 4, b. l. 43-44). Be to, bylą tyręs S. M. taip pat patvirtino, kad O. M. apklausos metu nurodė K. Ž. sakyti, jog prieš keletą metų buvo apvogtas jų sandėliukas, iš kurio buvo pavogti valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), be to, nurodė paaiškinti, jog į policiją nesikreipta, kadangi nebuvo pavogti jokie vertingi daiktai (t. 5, b. l. 131-132). Teisme S. M. , pripažinęs, kad apklausos metu buvo kalbėta apie valstybinių numerių vagystę iš sandėliuko, iš pradžių parodė neprisimenantis, kas sugalvojo tokią versiją, tačiau, pagarsinus jo parodymus, patvirtino jų teisingumą (t. 6, b. l. 65-68). Tuo tarpu K. Ž. , paklaustas, kodėl jis duodamas parodymus byloje dėl degalų vagystės, nenurodė, kad buvo pavogti numeriai, o tyrėjui pažymėjus esant duomenų, jog jie apskritai nebuvo pavogti, nurodė nieko negalintis paaiškinti (t. 5, b. l. 135-136). Apeliantė O. M. teigia byloje nesant svarbaus įrašo, t. y., anot jos, 2004-04-20, apie 10 val., jai paskambino L. Ž. ir pranešė apie iš sandėliuko pavogtus numerius, dėl ko apeliantė vėlesnio pokalbio metu (2004-04-02, 10 val. 57 min.) tik atkartojo pastarosios žodžius. Ankstesniais argumentais įrodyta, kad versija dėl numerių vagystės buvo išgalvota, ją pasiūlė O. M. , tad apeliantės tvirtinimas, jog tai L. Ž. ją informavo, kad numeriai buvo pavogti, nepagrįstas. Be to, 2004-04-20, 10 val. 55 min. ir 10 val. 57 min., patvirtina, kad būtent ji davė nurodymus dėl to, kokie policijoje turi būti duodami parodymai, tad tvirtinimas, jog nėra nurodyto įrašo pokalbio šiuo atveju jokios reikšmės neturi, juolab, kad ir pati apeliantė tokio klausimo anksčiau nė karto nekėlė.

Apeliantė neigia 2004-04-20, 10 val. 47 min., buvus pokalbį tarp jos ir S. M. ir teigia šiuo atveju kalbėjusi su S. L. . Šis apeliantės tvirtinimas yra teisingas, ką ir rodo byloje užfiksuotas pokalbis bei jo stenograma (t. 4, b. l. 40). Būtent tokius duomenis nuosprendyje nurodo ir teismas, nors apeliantė nežinia kodėl tvirtina teismą nurodžius, jog ji tuo metu kalbėjo su S. M. (nuosprendyje aiškiai nurodoma „iš protokolo seka, kad užfiksuotas O. M. ir S. L. telefoninis pokalbis 2004-04-20, 10 val. 47 min., kurio metu O. M. paskambinusi klausia...“) (t. 7, b. l. 60). Apeliaciniame skunde O. M. deklaratyviomis vadina teismo išvadas dėl pareigybės instrukcijos III str. 5 d., IV str. 6 d., 15 d., taip pat Policijos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto pažeidimo, tačiau plačiau tokios savo pozicijos nepagrindžia. Apygardos teismas išsamiai nurodė, kokiais veiksmais O. M. pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatas, dėl ko apsunkino baudžiamosios bylos ištyrimą, diskreditavo policijos pareigūno vardą, pažemino policijos autoritetą bei tokiu būdu padarė didelę žalą valstybei. Reikalavimas laikytis nurodytų įstatymo nuostatų nėra deklaratyvus, priešingai – tai yra esminiai reikalavimai valstybės pareigūnui, o jų nesilaikymas duoda pagrindą padaryti tokią išvadą, kurią apkaltinamajame nuosprendyje ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde O. M. nesutinka ir su jos nuteisimu pagal BK 300 str. 1 d., t. y. už sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) (G. U. ) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (J. M. ) suklastojimą. Pagrindiniai argumentai, kuriais apeliantė grindžia savo poziciją, yra tokie: į sutartis ji įrašė tik tikrovę atitinkančius duomenis, šiuos įrašus padarė gavusi G. U. ir J. M. žodinius įgaliojimus, be to, jos pasirašymas nesukėlė jokių teisinių pasekmių, žala nepadaryta.

Nusikaltimo, numatyto BK 300 str., objektyvusis požymis – veika – apibūdinamas keliais aktyviais veiksmais: netikro dokumento pagaminimas, tikro dokumento suklastojimas arba netikro ar suklastoto dokumento panaudojimas ar realizavimas (nusikaltimo padarymo metu galiojusi įstatymo redakcija). Baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai atliekamas bent vienas iš minėtų alternatyvių veiksmų. Dokumento suklastojimu laikomi tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento tikrumas ir jo turinio teisingumas, į oficialų dokumentą įrašoma informacija, neatitinkanti tikrovės. Tokia veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

Apygardos teismas pripažino O. M. kalta ir nuteisė už tai, kad ji suklastojo tikrą dokumentą, t. y. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp (duomenys neskelbtini) ir studentės G. U. įrašė pastarosios asmens duomenis bei padarė G. U. parašą, tuos pačius veiksmus ji atliko ir sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp (duomenys neskelbtini) ir studentės J. M. . Dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymų. Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 47 str. nustato, kad kiekviena aukštojo mokslo įstaiga sudaro su studentais sutartis. Standartines studijų sutarties sąlygas nustato ministerija, o tipinę sutarties formą apibrėžia Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. 1349 Dėl aukštosios mokyklos ir studento, sutinkančio mokėti visą studijų kainą, sutarties tipinės formos patvirtinimo. (Duomenys neskelbtini) raštu Nr. 3A (11.21-14)-S44 informavo, kad (duomenys neskelbtini) senato nutarimu Nr. ISN-3 patvirtino (duomenys neskelbtini) universiteto ir studentų, sutinkančių mokėti visą studijų kainą, sutartis. Pažymėtina, kad minėtoms sutartims yra taikomos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso VI knygos sutarčių teisės bendrosios nuostatos (t. 5, b. l. 77). Taigi sutartys Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 46, 65) pagrįstai laikytinos dokumentais, atitinkančiais BK 300 str. keliamus reikalavimus.

Kitas svarbus momentas yra tas, kad įvardintas sutartis O. M. pasirašė neturėdama tam įgaliojimų. Beje, ir pati apeliantė sutinka su tuo, kad ji neturėjo teisės pasirašyti už G. U. ir J. M. , tačiau nelaiko to nusikalstamais veiksmais. Apeliantė skunde akcentuoja tai, kad abi liudytojos neprieštaravo, kad tai ji pasirašytų sutartyse. Apklaustos G. U. ir J. M. patvirtino, kad sutartyse yra ne jų parašai, o specialisto išvada nustatė, kad sutartyse rankraštinius įrašus padarė ir liudytojų vardu pasirašė O. M. (t. 5, b. l. 103-105). Viso proceso metu    G. U. patvirtino nedavusi sutikimo ar įgaliojimo jos vardu pasirašyti sutartį su Universitetu, apie jokį pasirašymą jos su apeliante nekalbėjo ir to neaptarė. Kaip patvirtino G. U. , faktą, jog O. M. pasirašė už ją sutartį, sužinojo jai paskambinusi (t. 5, b. l. 5-8, 9-11; t. 6, b. l. 42-43). Kaip liudytoja apklausta J. M. parodė prašiusi    O. M. nuvežti dokumentus, susijusius su stojimu į (duomenys neskelbtini), tačiau patvirtino jokių įgaliojimų pasirašyti nedavusi (nei dėl šių dokumentų, nei dėl sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 54-56, 57-59). Tiesa, teisme J. M. teigė klaususi O. M. , ar ši galėtų už ją pasirašyti, dėl to skambino ir į universitetą, prašė leidimo, tačiau tuo pačiu pripažino, kad O. M. pasirašyti leido tuo atveju, jei tokį leidimą būtų davęs universitetas, apie įgaliojimą kalbos nebuvo (t. 6, b. l. 78-79). Skunde apeliantė tvirtina, kad telefoniniai pokalbiai (t. 4, b. l. 86, 82) rodo esą ji turėjo žodinius merginų įgaliojimus, nors išanalizavus pokalbių turinį akivaizdu tik tai, kad apeliantė liudytojas informavo apie tai, kad už jas pasirašė, t. y. konstatavo joms jau įvykusį faktą. Antai O. M. sako J. M. „aš sutvarkiau visas, pasirašiau čia už tave, visur viska padariau“, „nu viskas tvarkoj. Visa kita sutvarkyta, jau gali ruoštis mokslams“ (t. 4, b. l. 82) arba     G. U. - „aš buvau, aš buvau nuvažiavus, mes gi susitikom, aš pasirašiau tą sutartį už tave viską sutvarkė mūsų ten“, „taip, taip, dėl sutarties tu nieko nepergyvenk, jau ten viskas sutvarkyta yra“ (t. 4, 86-87). Visgi iš užfiksuotos liudytojų reakcijos ar tam tikrų frazių galima daryti prielaidą, jog G. U. ar J. M. neprieštaravo tam, kad O. M. pasirašytų už jas (antai O. M. sako G. U. „sutartį aš pasirašiau, kaip mes kalbėjom aš viską sutvarkiau“, „< ... > aš pasirašiau tą sutartį už tave viską sutvarkė mūsų ten“, o G. U. , išgirdusi šią žinią, atsako „ai, tai man nėra ko pergyventi tada“ (t. 4, b. l. 86). Panašiai reaguoja ir J. M. „Labai dėkui. Atia tada“ (t. 4, b. l. 82). Vis dėlto net ir darydami prielaidą, kad G. U. ir J. M. iš esmės galėjo neprieštarauti dėl to, kad aptariamus veiksmus atliktų O. M. , negalime paneigti to, kad jų valia nebuvo įforminta reikiamame įgaliojime. Apeliantė rankraštinius įrašus ir G. U. bei J. M. parašus atliko, neturėdama notariškai patvirtinto rašytinio dokumento - įgaliojimo, kurį įgaliotasis duoda kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti jam nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Beje, iš pokalbio, vykusio tarp O. M. ir S. B. matyti, kad pastarasis kaip tik ir pabrėžia, kad tuo atveju, jei pats studentas negali pasirašyti, tai jis privalo įgalioti kitą asmenį („gali įgalioti žmogų kažkokį tai not, bet notariškai“) (t. 4, b. l. 69-70). Pažymėtina ir tai, kad apeliantė, būdama teisininkė, dirbdama teisėsaugos institucijoje vadovaujantį darbą, labiau nei bet kurios kitos profesijos asmuo suvokė, kad veiksmų, sukeliančių teisines pasekmes, atlikinėti už kitą asmenį, neturint pastarojo leidimo (raštiško įgaliojimo), negalima, kadangi priešingu atveju tokie veiksmai bus vertinami kaip neteisėti. Tad, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad O. M. pagrįstai pripažinta kalta suklastojusi sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

Beje, nors apeliantė skunde akcentuoja į sutartis įrašiusi tik tikrovę atitinkančius, o ne išgalvotus duomenis, tačiau toks teiginys nereikalauja platesnio aptarimo, kadangi teismas ir netvirtino, kad apeliantė į sutartis įrašė neteisingus duomenis. Tokiu teiginiu apeliantė tiesiog pateikia savo vertinimą, kuris anaiptol nepaneigia to, kad ji suklastojo G. U. ir J. M. parašus. Pažymėtina, jog tiek O. M. padaryti rankraštiniai įrašai, tiek ir pačios sutartys, nepatvirtintos parašais, nebūtų sukūrusios jokių teisinių santykių.

Skunde apeliantė nurodo ir tai, kad jos veiksmais žala nebuvo padaryta. Kolegija atkreipia dėmesį, jog nusikaltimo sudėtis dėl dokumento suklastojimo yra formalioji, todėl nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo. Nusikaltimas yra baigtas nuo tikro arba netikro dokumento suklastojimo, t. y. baigus visus tokiam suklastojimui būtinus veiksmus (šiuo atveju jie baigti suklastoju G. U. ir J. M. parašus), veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, ar kaltininkas pasiekė užsibrėžtą tikslą

Kolegija atkreipia dėmesį, kad apygardos teismas nepagrįstai aptariamą nuosprendžio dalį įvardina kaip „O. M. įvykdytas dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas“ (t. 7, b. l. 63), kadangi O. M. pripažinta kalta tik dėl dokumentų suklastojimo, o ne ir dėl jų panaudojimo. Iš esmės tai yra klaidingas nuosprendžio dalies įvardijimas, kadangi tiek nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tiek ir išdėstytuose motyvuose yra kalbama būtent apie dokumentų klastojimą (dėl dokumentų klastojimo jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, dėl to ji atiduota teismui) (t. 1, b. l. 88-90; t. 5, b. l. 180-204). Matyt, dėl šios teismo padarytos klaidos iš esmės klaidingą teiginį nurodo ir apeliantė, t. y. ji tvirtina esanti nepagrįstai nuteista dėl dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalies aiškiai matyti, kad O. M. pripažinta kalta tik dėl dokumentų suklastojimo (t. 7, b. l. 76-77).

Toliau skunde išdėstytais argumentais nuteistoji O. M. nesutinka su teismo sprendimu pripažinti ją kalta ir nuteisti dėl poveikio liudytojams G. U. , J. M. ir S. M. . Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė įrodymus, patvirtinančius O. M. kaltę, todėl kolegija iš naujo šių parodymų nedėstys, o tik aptars keletą aplinkybių, susijusių su apeliantės argumentais šioje apeliacinio skundo dalyje. Pažymėtina, kad iš esmės ir šiuo atveju apeliantės argumentai yra susiję su įrodymų vertinimu, t. y. apeliantė nuosprendyje pateiktus įrodymus traktuoja kitaip nei teismas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas išdėstytus įrodymus vertino, atsižvelgdamas į bendrą jų visetą, nesuteikdamas nei vieniems jų išskirtinės reikšmės. Antai neigdama dariusi poveikį G. U. , O. M. pažymi G. U. telefoną norėjusi sužinoti, kadangi to prašė sūnus (juos sieja bendri studijų reikalai), kategoriškai nesutinka vedusis pastarąją į rūsį (šio fakto niekas nematė), G. U. parodymus laiko prieštaringais, o tai, kad jos sūnus skambindavo liudytojai, niekaip neįrodo jos kaltės. Iš bylos medžiagos matyti, kad teigti G. U. parodymus esant prieštaringais, nėra jokio pagrindo. Ikiteisminiame tyrime aiškiai parodžiusi apie jai darytą poveikį, teisme, pagarsinus parodymus, ji patvirtino juos esant teisingus. Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti liudytojos G. U. parodymais ir pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Liudytoja G. U. parodė, jog jai 2004-10-02 paskambino O. M. sūnus M. C. , pasakydamas,  jog reikia susitikti, tačiau priežasties nenurodė. Tąkart jai negalėjus susitikti, M. C. paskambino kitą dieną, po to pasiėmė ją iš namų ir nusivežė pas save, kur buvo O. M. . Liudytoja patvirtino, kad to susitikimo metu O. M. jai nurodė, kokius parodymus ji turinti duoti, jei būtų iškviesta į apklausą, taip pat pasakė patvirtinti sutartyje esant jos parašą ir tt. (t. 5, b. l. 7-8). G. U. parodymus, jog O. M. , padedant sūnui, bandė su ja susisiekti patvirtina ir bylos medžiaga, t. y. medžiaga apie telekomunikacijų įvykius (t. 5, b. l. 20, 32-39, 40-41). Iš šios medžiagos matyti, kad 2004-10-02 G. U. iš tiesų buvo skambinta iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, kaip nustatyta, naudojosi O. M. sūnus M. C. . Medžiagoje užfiksuota, kad skambučiai iš šio abonento buvo ne tik tą dieną, bet ir vėliau – 2004-10-03 (du skambučiai), 2004-10-17 (4 skambučiai), 2004-11-01 (1 skambutis), 2004-11-03     (1 skambutis). Kaip matyti, visuomet skambindavo abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), o ne     G. U. . Apeliantė bando įrodyti, kad jos sūnų ir G. U. siejo bendri studijų reikalai, tačiau apklaustas M. C. , uždavus jam klausimą „ar pažįstate G. U. “ parodė nežinantis, ką į tokį klausimą atsakyti (t. 5, b. l. 27-28). Tiesa, apeliacinės instancijos teisme jis teigė taip pasakęs dėl neva jam daromo psichologinio spaudimo (t. 7, b. l. 223-224), nors byloje jokių duomenų apie M. C. galimai darytą poveikį nėra. Be to, apklausta liudytoja I. O. parodė, kad būtent 2004-10-02 O. M. jos klausė, kur galėtų sutikti G. U. bei koks jos mobiliojo ryšio telefono numeris (t. 5, b. l. 156-157). Minėta liudytoja neturėjo jokio pagrindo duoti suinteresuotus parodymus, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Iš I. O. parodymų kaip tik ir matyti, kad būtent O. M. siekė susitikti su G. U. . Štai apeliantė tvirtina liudytojos telefono klaususi, kadangi to prašė jos sūnus, tačiau toks jos teiginys yra prieštaringas. Jei apeliantė teigia jos sūnų pakankamai glaudžiai bendravus su G. U. (mokiusis tame pačiame universitete, dalindavusis užrašais, knygomis, informacija, susitikdavus, eidavus į kavines), tai sunkiai tikėtina, kad pastarasis nebūtų turėjęs jos telefono numerio ir prašęs motinos, kad ši susisiektų su G. U. (juo labiau, kad, kaip matyti iš I. O. parodymų, apeliantė klausė ne tik telefono, bet ir domėjosi, kaip pati galėtų su ja susitikti). Be to, pats M. C. apeliacinės instancijos teismui pripažino su G. U. bendravęs labai mažai (t. 7, b. l. 223-224), tad toks pripažinimas dar labiau nepaaiškina jo daugkartinių skambučių G. U. ar to, kad jis kartu su ja buvo O. M. bute.

Skunde O. M. pažymi, jog teismas, nuosprendyje aptaręs liudytojos V. B. parodymus, nenurodo, kaip jie pagrindžia jos kaltę. Kaip matyti, nuosprendyje teismas minėtos liudytojos parodymus aptarė, atsižvelgdamas į G. U. parodymus, kurių metu ji patvirtino, jog 2004-11-25       V. R. jai pasakė, kad rytojaus dieną ji turi nuvykti pas M. C. , kur jos lauks O. M. . Be to, tą pačią dieną jai užėjus į komisariato raštinę sekretorė V. B. padavė raštelį, paprašydama jį perduoti O. M. . Atsižvelgdamas į tai, nuosprendyje teismas ir aptarė V. B. parodymus: ji paneigė O. M. prašius pakviesti G. U. pokalbiui, o raštelį, kuriame buvo užrašytas įstatymas ir jo numeris, ji G. U. padavė tik dėlto, kad atsitiktinai išgirdo, jog pastaroji ruošiasi su O. M. susitikti (t. 5, b. l. 146-147, t. 6, b. l. 51). Nors nuosprendyje ir nepažymėta, tačiau apklausos metu ir V. R. neigė O. M. prašius suorganizuoti susitikimą su G. U. (t. 5, b. l. 149-150; t. 6, b. l. 46). Vis dėlto net ir, atsižvelgiant į tokius liudytojų V. B. ir V. R. parodymus, teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, jog O. M. darė poveikį G. U. (remiantis kitais šiame bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais). Beje, nors V. B. ir tvirtina, kad tik norėjo G. U. įduoti lapelį su jame užrašytu įstatymu ir jo numeriu, tačiau sunkiai tikėtina, kad ji, eidama koridoriuje, galėjo taip detaliai išgirsti pokalbį (su kuo susitiks, kada), kad atėjus G. U. į raštinę net neklausdama ir nepasitikslindama jai perdavė minėtąjį lapelį. Logiška, kad asmuo tokioje situacijoje pirmiausia prisipažintų atsitiktinai nugirdęs apie planuojamą susitikimą, pasitikslintų, ar jis tikrai įvyks, kada bus ir tik tuomet paprašytų paslaugos.

Skunde kategoriškai nesutinkama su tuo, jog ji vedėsi G. U. ir S. M. į rūsį, kur, darydama pastariesiems spaudimą, klausinėjo apie bylą, prašė keisti parodymus. Anot apeliantės, niekas iš komisariato darbuotojų nepatvirtino matę ją einant į rūsį. Kaip liudytojai apklausti G. U. ir S. M. viso proceso metu nuosekliai patvirtino buvus tokį faktą: antai G. U. parodė, kad 2004-11-29 į jos kabinetą užėjo O. M. ir pasikvietė eiti pasikalbėti į rūsį. Prieš pokalbį patikrino, ar ji neturi įrašinėjimo įrangos. Rūsyje klausė apie apklausą STT, jai papasakojus, O. M. pasakė, kad ji vienintelė ją išdavė ir davė nurodymus, kokius parodymus jai reiktų duoti. G. U. patvirtino po pokalbio supratusi „jei aš duosiu akistatos metu nenaudingus jai parodymus man tai bus ne į naudą“ (t. 5, b. l. 9-11). Kaip liudytojas apklaustas S. M. taip pat patvirtino, kad 2004-11-29 O. M. jį nusivedė į rūsį, kur klausinėjo apie tai, kokius parodymus jis davė dėl benzino vagystės bylos, po ko                O. M. nurodė, jog, jei jis neduos jai palankių parodymų, bus „sudirbtas“ jos advokato. S. M. patvirtino supratęs, kad O. M. „daro man tiesioginį spaudimą kaip liudytojui, kadangi pokalbio metu aš supratau, kad ji stengėsi mane paveikti, kad aš vėliau keisčiau savo parodymus ir duočiau melagingus parodymus jos naudai“ (t. 5, b. l. 133-134). Tai, kad O. M. 2004-11-29 lankėsi komisariate, patvirtino ir V. R. bei S. M. . Minėtos aplinkybės, beje, neneigia ir pati apeliantė, tačiau nelaiko to įrodymu, patvirtinančių liudytojų parodymus. Tokia O. M. pozicija yra suprantama ir vertinama kaip siekis paneigti savo kaltę. Be to, ji akcentuoja, kad nė vienas darbuotojas nepatvirtino matęs, kaip ji su G. U. bei S. M. ėjo į rūsį. Apeliacinės instancijos teismui O. M. pateikė prašymą apklausti komisariato darbuotojus, kurie paneigtų, kad ji vedėsi liudytojus į rūsį ir darė šiems poveikį (t. 7, b. l. 175). Teismo posėdyje kaip liudytojai buvo apklausti T. Ž. ,                  R. D. , K. J. , A. S. , A. R. , E. N. , J. B. , kurie teigė nematę rūsyje buvus O. M. ir G. U. bei O. M. ir S. M. , negirdėjo apie jiems daromą poveikį (t. 7, b. l. 219-223). Tačiau akivaizdu, kad tokie liudytojų parodymai negali būti laikomi įrodymais, paneigiančiais anksčiau aprašytus G. U. ir S. M. parodymus. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, komisariato rūsyje yra keletas patalpų (sporto salė, valytojos sandėliukas, ūkvedžio patalpos, šiluminis mazgas, elektros skydinė). 2004 metais buvo rakinama tik salė ir sporto salė. Raktai nuo sporto salės buvo laikomi budėtojų dalyje ir, norintys sportuoti,  turėdavo juos pasiimti. Kaip parodė budėtojai T. Ž. ir R. D. , O. M. rakto nuo sporto salės nė karto neėmė (t. 7, b. l. 219-220). Tačiau nustatyta ir tai, kad rūsio koridorius, kuriame buvo stalas, teniso stalas, rakinamas nebuvo. Apeliantė tvirtina, jog šalia rūsio yra ūkvedžio kabinetas, todėl jis neabejotinai būtų matęs, ją ir G. U. ar S. M. bekalbančius. Tačiau apklaustas S. B. parodė, jog „jei žmonės ateina į rūsį, o aš tuo metu būnu savo kabinete, tai nematau, kas atėjo, o jeigu tuo metu būnu koridoriuje, tai, aišku, kad matau“ (t. 7, b. l. 222-223). Vadinasi, visiškai įmanoma, kad O. M. tiek vieną, tiek kitą liudytoją galėjo atsivesti ūkvedžiui to nematant (rūsio koridorius nerakinamas, ūkvedys buvo savo kabinete arba jo rūsyje tuo metu apskritai nebuvo). Anot S. B. , jis iš savo kabineto girdėtų koridoriuje esant šurmulį, tačiau šiuo atveju suprantama, kad pokalbis, vykęs tarp O. M. ir liudytojų, nebuvo nei garsus, nei triukšmingas, kadangi apeliantė buvo suinteresuota, kad jų niekas neišgirstų.

Neigdama dariusi poveikį S. M. ir J. M. , apeliantė iš esmės nenurodo jokių svarių argumentų, išskyrus tai, kad mano nepagrįstai teismą patikėjus pastarųjų parodymais. Tačiau teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu, konstatuodamas apeliantę atlikus šiuos nusikalstamus veiksmus, tokią savo poziciją pagrindė ir išdėstė tai patvirtinančius įrodymus. Kolegija dar kartą pažymi apygardos teismą neturėjus jokio pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kurie proceso metu nekito ir buvo nuoseklūs. Štai O. M. teigia, kad J. M. parodymai yra sąmoningai iškreipti, neatsižvelgta į teisme duotus jos parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta J. M. parodė, kad ji R. M. prašymu aplankė tuo metu ligoninėje gydomą O. M. , kur ši ją perspėjo apie galimą apklausą, nurodė, kad jos metu ji (J. M. ) patvirtintų, jog sutartyje esantis parašas yra jos, dėl ko liudytoja įvykus šiam pokalbiui nurodė „išėjusi iš ligoninės aš pagalvojau, kad, jei aš slėpsiu tiesą, man gali iškilti problemų su mokslais minėtoje mokymosi įstaigoje bei darbovietėje“ (t.  5, b. l. 54-56). Vėliau apklausiama teisme ji nebuvo tokia kategoriška ir teigė, jog O. M. tiesiog prašė nemeluoti, tačiau tuo pačiu pripažino ikiteisminiam tyrimui davusi teisingus parodymus ir patvirtino juos („pasilieku prie tardyme duotų parodymų“ (t. 6, b. l. 78-79). Vadinasi, nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytoja pakeitė savo parodymus priešingais, dėl ko jais teismas negalėjo remtis grįsdamas apeliantės kaltę.

Tuo tarpu nusikalstamoje veikoje dėl poveikio S. M. apeliantės nurodyta aplinkybė, kad nė vienas iš apklaustų darbuotojų nepatvirtino, kad S. M. nedalyvavo 2004-11-29 susirinkime, neturi didesnės reikšmės. Iš esmės toks klausimas buvo užduotas tik susirinkimą vedusiam S. M. , kuris parodė neprisimenantis, kokie asmenys jame dalyvavo (t. 5, b. l. 152). Toks atsakymas yra suprantamas, kadangi klausdami, ar konkretus asmuo dalyvavo konkrečią dieną vykusiame susirinkime, kurie, kaip nurodo pati apeliantė, organizuojami kiekvieną rytą ir kuriuose dalyvauja 20-25 asmenys, vargiai sulauksime aiškaus ir kategoriško atsakymo. Šiuo atveju būtų gana sudėtinga susieti eilinį, jokiais ypatingais įvykiais nepasižymėjusį susirinkimą su konkrečia data bei aplinkybe dėl jame dalyvavusio konkretaus asmens (dar labiau netikslinga būtų tokią aplinkybę aiškintis šiuo metu).

Paskutinę apeliacinio skundo dalį apeliantė skiria BPK pažeidimų, kurie, jos įsitikinimu, buvo padaryti, aptarimui. Pirmiausia ji nurodo, jog teismas panaudojo operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, kuriuose pokalbių turinys užfiksuotas iš „perlūžusios“ laikmenos CD-1-003-05. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėta kompaktinė plokštelė su telefoninių pokalbių garso įrašais iš tiesų buvo perlūžusi ir jos atkurti nebuvo įmanoma (t. 6, b. l. 156). Atsižvelgiant į tai, ekspertei buvo pateikta kita laikmena, t. y. kita kopija. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta ekspertė       Ž. Pikutienė, kuri patvirtino, jog „buvo rastas nekorektiškai supakuotas kompaktinis diskas, kuris buvo lūžęs. Kadangi tai buvo telefoninių pokalbių kopija, tai mes pranešėm, kad diskas yra lūžęs ir mums atsiuntė kitą kopiją“ (t. 7, b. l. 218-219). Ekspertė taip pat nurodė, kad telefoniniai pokalbiai yra įrašomi į kompaktų kietąjį diską ir iš duomenų bazės ekspertizei visada yra pateikiama kopija, o ne originalas. Šiuo atveju ekspertėms taip pat buvo pateikti ne originalai, o kopijos (t. 7, b. l. 218-219). Tad tiek perlūžusi laikmena, tiek ir vėliau pateikta buvo kompaktų kietajame diske įrašytų pokalbių kopijos, t. y. visais atvejais patys pokalbiai yra saugomi minėtame diske. Iš bylos medžiagos matyti, kad vėliau pateiktoje laikmenoje (kompaktinė plokštelė „Cursor CD-R“, Nr. CD-1-211-06) buvo tie patys garsiniai failai kaip ir laikmenoje CD-1-003-05, kuri perlūžo (t. 4, b. l. 48-90; t. 6, b. l. 162-171), t. y. laikmena CD-1-211-06 buvo tiesiog kita kompaktų kietajame diske užfiksuotų pokalbių (originalo) kopija. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti teismą nepagrįstai rėmusis minėtais pokalbiais. Tuo pačiu atmetamas apeliantės teiginys, kad ekspertams buvo nepateikti ir netirti laikmenoje CD-1-003-05 užfiksuoti pokalbiai (juos skunde detaliai įvardina), kadangi, kaip minėta, nurodyti pokalbiai buvo pateikti kitoje laikmenoje, t. y. iš duomenų bazės padarius kitą kopiją. Kitų atvejų, kad laikmenos būtų perlūžusios ar kitokiu būdu sugadintos, nenustatyta, todėl nepagrįstas apeliantės teiginys apie tai, kad byloje neva trūksta arba yra sugadintos kai kurių galimai jai naudingų pokalbių laikmenos. Kaip ir B. M.P. atveju, kolegija kaip nepagrįstą atmeta O. M. argumentą neva buvo iškirptos kai kurios jai naudingų pokalbių dalys. Apygardos teisme buvo išklausyti garso bei peržiūrėti vaizdo įrašai, tačiau nei pati apeliantė, nei jos gynėjas, nei kiti proceso dalyviai pastabų dėl to, kad trūksta pokalbių dalies, nepareiškė. O. M. nesutiko tik su turiniu, nurodydama, jog jai kyla abejonių dėl paties teksto (t. 6, b. l. 64-71, 73-74).

Sutikdama su tuo, kad teismas kaip įrodymais gali remtis ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais, nurodo, jog teismas jų pagrindu gautus duomenis  privalėjo vertinti atsižvelgdamas į bendrą bylos kontekstą. Išsakiusi tokią poziciją, apeliantė nenurodo jokių argumentų, kurie patvirtintų, jog protokoluose užfiksuoti duomenys yra neteisingi bei kokie konkretūs įrodymai juos paneigia. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas O. M. kaltę, rėmėsi ne tik ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose užfiksuotais duomenimis, bet ir kitais įrodymais, kuriuos kiekvienu atveju detaliai išdėstė ir įvertino (nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais ir kt.). Nekonkretus ir nepagrįstas kitas apeliantės teiginys, kuriuo ji nurodo esą teismas privalėjo padaryti išdėstytų faktų analizę ir patikrinti, ar liudytojai teisingai suprato bylos aplinkybių esmę, ar teisingai išdėstė jas savo parodymuose (nenurodo nei kokius liudytojus teismas turėtų apklausti, nei dėl kokių aplinkybių yra būtina aiškintis).

Tolesni skundo argumentai dėl V. J. padarytų garso įrašų neva netinkamumo, taip pat dėl pokalbių įrašuose esančių netikslumų bei pokalbių trukmės neatitikimų atmetami tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti atmetant analogiškus B. M. P. apeliacinio skundo teiginius. Kolegija pasisakė, kodėl V. J. dviejuose mini diskuose pateikti pokalbių įrašai yra laikomi patikimu įrodymų šaltiniu ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pat kolegija aptarė ir tai, kodėl pokalbių suvestinėse yra padaryti prierašai bei išanalizavo, kodėl skiriasi įrašų trukmė (šiuo atveju O. M. taip pat klaidingai suprato trukmės žymėjimus). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas apklausė fonoskopinę ekspertizę atlikusias ekspertes Ž. Pikutienę ir E. Šalnaitę, kurios davė išsamius parodymus dėl pokalbių stenogramose padarytų prierašų (skunde apeliantė kaip tik ir akcentuoja, jog teismas neapklausė prierašus padariusius asmenis) (t. 7, b. l. 217-219). Kaip patvirtino ekspertės, aptariami prierašai pokalbių esmės ir turinio neiškraipė, be to, pati apeliantė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tokio klausimo nekėlė.

Kolegija mano, kad apygardos teismas O. M. paskyrė tinkamą bausmę, kurią švelninti nėra teisinio pagrindo. Tiesa, nuteistoji apeliaciniame skunde prašymo dėl bausmės švelninimo ir neišreiškia, tačiau nesant pagrindo ją išteisinti (ko prašo apeliantė), kolegija įvertina jai paskirtos bausmės pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., į tai, kad įvykdė 7 nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos apysunkių ir penkios nesunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 str. 3 d., 4 d.), kaltės formą, nusikalstamų veikų pasekmes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (vieną nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupėje) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino apeliantės asmenybės charakteristiką (teigiamai charakterizuojama, teisiama pirmą kartą) ir už sunkiausią nusikaltimą (BK 228 str. 2 d.) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, o už kitas nusikalstamas veikas – baudas. Kolegija sutinka su teismo sprendimu taikyti O. M. BK 75 str. nuostatas, ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (toks sprendimas neprieštarauja BK 75 str. nurodytiems reikalavimams, be to, tinkamai įvertinta ir O. M. asmenybė, leidžianti pagrįstai manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo). Be to, šiuo nuosprendžiu kolegija O. M. pripažino kalta pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d.,     300 str. 1 d. ir, atsižvelgdama į nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį (nesunkūs nusikaltimai), į teigiamą asmenybės charakteristiką (neteista, nebausta administracine tvarka, dirba), į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė jai švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydį nustatė artimą minimumui.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 326 str.    4 d., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., 329 str. 2 p.;

 

n u s p r e n d ž i a :

 

Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl O. M. ir L. Ž. išteisinimo: O. M. - pagal BK 24 str. 5 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d., L. Ž. – pagal BK 300 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį.

O. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 5 d.,    300 str. 1 d. (dėl sukurstymo suklastoti nedarbingumo pažymėjimus) ir nuteisti 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

O. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d. (dėl suklastoto nedarbingumo pažymėjimo panaudojimo) ir nuteisti 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti su Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 228 str. 1 d., 228 str. 2 d., 300 str. 1 d., 300 str. 1 d., 233 str. 1 d., 233 str. 1 d., 233 str. 1 d. iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės pridėti švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę O. M. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 110 MGL (13750 Lt) dydžio baudą.  

Palikti O. M. BK 75 str. taikymą.

L. Ž. pripažinti kalta pagal BK 300 str. 1 d. (dėl nedarbingumo pažymėjimų suklastojimo bei nedarbingumo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) realizavimo) ir nuteisti 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. 1 p., 5 d., taikyti B. M. P. bei O. M. turto konfiskavimą ir konfiskuoti kiekvienos turto už 1000 Lt valstybei.

Nuteistųjų B. M. P. ir O. M. apeliacinius skundus atmesti.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                          Rūta Mickevičienė

 

Teisėjai                                                                                                Svajūnas Knizleris

 

                                                                                                            Tomas Šeškauskas