Administracinė byla Nr. I1-1002-1047/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03227-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
nustatė:
Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas reorganizuotas į Vilniaus pataisos namus), neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 5 000 Eur, už pareiškėjo teisių pažeidimą – ilgalaikių pasimatymų nesuteikimą laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2018 m. liepos mėnesio (b. l. 1).
Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, nesuteikė ilgalaikių pasimatymu su žmona, todėl jo santuoka su žmona nutrūko. Pareiškėjo teigimu, ilgalaikių pasimatymų nebuvimas padarė didelės žalos pareiškėjo fizinei bei psichinei sveikatai, jis patyrė didžiulį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, pablogėjo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos valstybė pažeidė Jungtinių Tautų pilietinio ir politinio teisių pakto 2, 5, 7, 10 ir 26 straipsnius ir jį diskriminavo.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 6–9).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 1995 m. iki 2018 m. liepos mėnesio, o skundą teismui parašė 2019 m. rugsėjo 19 d., todėl prašė teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. baudžiamojo kodekso 105, 118 straipsnius mirties bausme sušaudant, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi mirties bausmė pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 1994 m. lapkričio 5 d. Iki 2018 m. birželio mėn. nuteistiesiems, atliekantiems laisves atėmimo bausmes iki gyvos galvos ir kalėjimo režimo sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, ilgalaikiai pasimatymai nebuvo suteikiami. Lukiškių TI-K neturėjo kompetencijos savarankiškai suteikti leidimus pasimatyti ar priimti sprendimus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.
Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nenurodo, kokių konkrečių veiksmų jis ėmėsi, siekdamas įgyvendinti savo teisę gauti ilgalaikių pasimatymų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą, ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Tokiu būdu, atsakovas neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (iš pareigos). Vien abstrakčių pareiškėjų teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturėtų nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba. Pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K (Vilniaus pataisos namuose) Administracijos reikalų skyriuje ginčo laikotarpiu nėra įregistruota. Pareiškėjui pirmas ilgalaikis pasimatymas buvo suteiktas 2019 m. gegužės 16 d. su piliete I. I. jų vestuvių proga.
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).
Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismas
konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2018 m. liepos mėn. (b. l. 1).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę, pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo Vilniaus pataisos namų prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. rugsėjo 11 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos mėn. (pareiškėjas kelia ginčą iki 2018 m. liepos mėn.).
Teismas sprendžia galimus viešojo administravimo subjekto neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. liepos mėn., kuomet pareiškėjui Vilniaus pataisos namuose (Lukiškių TI-K) nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su artimaisiais.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Kodeksas) 94 straipsnyje nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių, ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. Nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų, ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai.
Pareiškėjas akcentuoja, kad būtent dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nebuvimo nutrūko jo santuoka.
Teismas pažymi, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą ribojimo klausimas. LVAT yra išaiškinęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013).
Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju Vilniaus pataisos namai (Lukiškių TI-K), neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, nukreipta į pasimatymo suorganizavimą, ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga, veikiant intra vires (savo kompetencijos ribose), pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2560-556/2018).
Pažymėtina, jog LVAT bylose dėl neturtinės žalos, atsiradusios nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų, atlyginimo yra vertinama, ar yra įrodyta, jog žala kilo būtent dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1402-624/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).
Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K) administraciją su prašymu suteikti jam ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine ir tokie prašymai nebuvo patenkinti. To savo skunde neneigia ir pareiškėjas. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, tačiau nekonkretizavo, kada jis ar jo sutuoktinė kreipėsi į Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K) administraciją su tokiais pageidavimais. Priešingai – atsakovės atstovas nurodė, kad tokių prašymų iš pareiškėjo nebuvo įregistruota. Taigi spręstina, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl pasimatymų su sutuoktine, todėl teismui nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas atsisakė suorganizuoti pareiškėjui ir jo sutuoktinei ilgalaikių pasimatymų ir, kad šiuo aspektu buvo padaryta neturtinė žala pareiškėjui.
Iš kai kurių pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų galima spręsti, jog kilusios žalos atsiradimą pareiškėjas taip pat kildina iš galimai ydingo teisinio reglamentavimo, buvusio ginčo laikotarpiu, kuris nesuteikė nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjime, teisės gauti ilgalaikius pasimatymus. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Pažymėjo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų. Įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, o šią funkciją vykdydamas Lietuvos Respublikos Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, nes įgyvendina valstybės valdžią. Tokia veikla negali būti laikoma administracinio ginčo dalyku.
Kaip jau buvo minėta, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Vilniaus pataisos namų (Lukiškių TI-K) administracijos neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo G. J. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Beata Martišienė