Civilinė byla Nr. e2A-338-798/2022

                                                       Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00007-2020-8

                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2;

   2.6.16.4; 2.6.16.12; 3.3.1.18.1   (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir                          Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ ieškinį atsakovėms viešajai įstaigai Klaipėdos valstybinei kolegijai ir Lietuvos Respublikai dėl kompensacijos už turto pagerinimą arba nuosavybės teisės priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovių viešosios įstaigos Klaipėdos valstybinės kolegijos (toliau – ir VšĮ KVK arba atsakovė 1) ir Lietuvos Respublikos (toliau – ir atsakovė 2) 72 797,01 Eur kompensacijos už atliktus turto pagerinimus; netenkinus šio reikalavimo – priteisti ieškovės nuosavybėn nekilnojamojo turto objektus: pastatą-ekspozicijų paviljoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą-pastatą inventoriui laikyti, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); priteisti solidariai iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė 1 turto patikėjimo teise valdo, naudoja atsakovei 2 nuosavybės teise priklausantį ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą (pastatą-ekspozicijų paviljoną bei pastatą-pastatą inventoriui) ir juo disponuoja (toliau – ir ginčo turtas). Atsakovė 1 (nuomotoja) ir ieškovė (nuomininkė) sudarė penkias nuomos sutartis, kurių pagrindu iki šiol ieškovė nuomoja ginčo turtą. Ieškovė 2006 m. sausio mėn.–2010 m. birželio mėn. investavo į nuomojamą ginčo turtą 64 808,86 Eur savo lėšų ir jį pagerino. Taip pat atsakovė 1 išdavė ieškovei 2010 m. birželio 7 d. įgaliojimą, kurio pagrindu nuo 2010 m. birželio 8 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos ieškovė patyrė 7 988,15 Eur (27 581,48 Lt) išlaidų dėl pastatų statybos projekto ir kadastrinių matavimų bylos parengimo bei ginčo turto įregistravimo valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR). Taigi, nuo 2000 m. birželio 19 d. iki ieškinio pateikimo dienos ieškovė investavo į ginčo turtą 72 797,01 Eur (64 808,86 Eur investicijų + 7 988,15 Eur pagal įgaliojimą) sumą. Ieškovė prašė atsakovėms taikyti civilinę atsakomybę ir priteisti solidariai iš atsakovių 72 797,01 Eur nuostolių, kaip kompensaciją už investuotas lėšas į ginčo turto pagerinimą. Taip pat ieškovė prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, nes ginčo turto savininkė (atsakovė 2) praturtėjo ieškovės sąskaita. 

2.       Atsakovė VšĮ KVK atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovę ir atsakovę 1 siejo sutartiniai nuomos teisiniai santykiai, todėl šioje byloje spręstina dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo. Netaikytinas ieškovės lygiagrečiai pasirinktas civilinių teisių gynimo būdas – nepagrįsto praturtėjimo institutas. Ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti solidariai iš atsakovių 72 797,01 Eur kompensaciją, nes prieš sudarydama nuomos sutartis žinojo, jog pastatas-paviljonas nėra visiškai įrengtas, dėl to netinkamas UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ ūkinei veiklai vykdyti ir nuomininkė, norėdama ginčo turtą pritaikyti savo veiklai, turės jį įsirengti savo lėšomis, kurios nebus atlygintos. Atsakovei 2 priklausantis žemės sklypas ieškovei nebuvo išnuomotas, todėl sodo centro įrengimas žemės sklype nelaikytinas nuomojamo daikto (pastato-ekspozicijų paviljono ir betonuotos aikštelės) pagerinimu. Taip pat šalys nesudarė atskirų susitarimų dėl sodo centro įrengimo investicijų atlyginimo. VšĮ KVK 2010 m. birželio 7 d. įgaliojo UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ atstovauti Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcijoje, Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje, Klaipėdos miesto savivaldybėje visais statybos klausimais, kreiptis dėl statybos leidimo, pateikti prašymus gauti projektavimo sąlygas, užsakyti ir gauti iš valstybės įmonės Registrų centro pažymėjimus, išrašus, įregistruoti statinius ir atlikti kitus veiksmus. Tokiems veiksmams atlikti ieškovės patirtos išlaidos nelaikytinos investicijomis į ginčo turtą (ir sodo centrą), kurį ieškovė įsirengė (pritaikė) savo veiklai ir 7 988,15 Eur dydžio išlaidos nepagrįstos įrodymais.

3.       Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčo turtas pagerintas ne atsakovės 1 veiklos tikslams įgyvendinti, bet privataus juridinio asmens (UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“) veiklai. Kompensacijos nuomininkui už valstybės turto pagerinimą nenumato nei norminiai teisės aktai, nei nuomos sutartys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ atsakovei KVK 3 218,60 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nustatė, kad Nuomos sutarčių pagrindu ieškovei nuomojamas atsakovei 2 priklausantis turtas, kurį patikėjimo teise valdo atsakovė 1. Šalių sudarytos pirmos (2000 m. birželio 19 d.) nuomos sutarties 5.4 papunktyje numatyta, jeigu nuomininkas šalių sutarimu pagerina patalpų būklę, jis turi teisę į padarytų tuo tikslu būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato kitas sąlygas. Antroje–penktoje (2002 m. rugsėjo 2 d., 2005 m. birželio 20 d., 2010 m. birželio 8 d. ir 2015 m. gegužės 12 d.) nuomos sutartyse numatyta, jog nuomininko lėšos, skirtos nuomojamam turtui pagerinti, neatlyginamos, o šių nuomos sutarčių 2 punkte ir 3.8.2 papunktyje nurodyta, kad sutartims pasibaigus ar jas nutraukus prieš terminą lėšos turto pagerinimui atlyginamos pagal atskirus susitarimus. Ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.501 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią nuomininkas, nuomojęs turtą, turi teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą, jei išnuomotą turtą pagerino nuomotojo leidimu.

6.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje nagrinėjamų nuomos teisinių santykių objektas yra valstybei priklausantys pastatai, kurie valdomi, naudojami ir jais disponuojama viešosios teisės normų nustatyta tvarka, vertino kokia apimtimi galėtų būti taikomos CK 6.501 straipsnio nuostatos, nes pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį CK normos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai, o pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį šio straipsnio nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei įstatymai nenustato ko kita.

7.       Iki 2002 m. gegužės 23 d. galiojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir VSTVNDĮ) nenumatė draudimo atlyginti turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus. Nuo 2002 m. gegužės  23 d. VSTVNDĮ pakeitimo įstatymu minėtas įstatymas pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, kurios 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. VSTVNDĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnis numato, kad minėto       14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo (2002 m. birželio 19 d.). Nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo VSTVNDĮ pakeitimo įstatymas, minėtas įstatymas išdėstytas nauja redakcija, jos 15 straipsnio 7 punktas numato, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Išlygų dėl minėto punkto taikymo nenustatyta, Taigi, įsigaliojus VSTVNDĮ redakcijai, nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą savivaldybės turtą, už atliktus pagerinimus nėra atlyginama, neatsižvelgiant į tai, kada su nuomininku sudaryta nuomos sutartis, kurioje toks išlaidų atlyginimas buvo numatytas. Be to, ginčo nuomos sutartyse numatyta, kad nuomininkui už turto pagerinimą neatlyginama. Todėl teismas nusprendė, jog nėra pagrindo priteisti ieškovei nuomojamo daikto pagerinimo išlaidas, nes VSTVNDĮ imperatyviai draudžia atlyginti nuomininkui už turto pagerinimą.

8.       Teismas vertino, kad ieškovė negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pirmoje nuomos sutartyje numatyta ieškovės teisė į padarytų pagerinimų būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais ar medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato kitas sąlygas; o vėlesnėmis sutartimis išlaidų į nuomojamo daikto pagerinimą atlyginimas nenumatytas. Sutarčių sąlygos ieškovei buvo žinomos, jose pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, jog turto pagerinimo išlaidos nuomininkui (ieškovei) neatlyginamos. Todėl teisėtas jos lūkestis dėl investicijų atlyginimo negalėjo susiformuoti. Įstatyme, reglamentuojančiame valstybės turto nuomą, įtvirtinus aiškų imperatyvą dėl draudimo atlyginti nuomojamo turto pagerinimus, antros ir trečios nuomos sutarčių 8.2 papunkčiuose esančios išlygos – „įdėjimų į nuomojamą turtą atlyginimo pagal atskirus susitarimus“ nesukuria ieškovei pagrindo reikalauti išlaidų, skirtų pagerinti valstybei priklausantį išnuomotą turtą. Teismas pažymėjo, kad ieškovės teisėto lūkesčio nebuvimą sąlygoja ir aplinkybė, jog nepateikta duomenų apie ieškovės finansiniuose dokumentuose apskaitytas investicijas (daiktų pagerinimo išlaidos) kaip atsakovės 1 skolą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti solidariai iš atsakovių VšĮ KVK ir Lietuvos Respublikos 67 950,61 Eur atliktų pagerinimų sumą; netenkinus šio reikalavimo – pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į ginčo turtą: pastatą-ekspozicijų paviljoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą-pastatą inventoriui laikyti, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

9.1.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė ekspozicijų paviljono paskirties, todėl padarė klaidingas išvadas ir ieškinį atmetė nepagrįstai. Ekspozicijų paviljonas priskirtinas prie administracinės paskirties. VSTVNDĮ 15 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama, tačiau 15 straipsnio          10 dalyje numatyta, jog šio straipsnio nuostatos netaikomos, kai valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas išnuomojamas vadovaujantis šio įstatymo          19 straipsnio 4 dalies 1 punktu. VSTVNDĮ 19 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui patikėjimo teise perduoto administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto (įskaitant šio straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytiems tikslams naudojamą administracinės paskirties valstybės nekilnojamąjį turtą) valdymas ir priežiūra pagal su šio turto naudotojais sudarytas turto nuomos sutartis <…>. VSTVNDĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog administracinės paskirties turtas, naudojamas administracinei veiklai, kuria užtikrinamas subjektų, kurie naudojasi valstybės nekilnojamuoju turtu, savarankiškas funkcionavimas, veiklos ar funkcijų organizavimas ir vykdymas. Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau – ir STR1.01.03:2017) 7.2 papunktyje nurodyta, jog administracinės paskirties pastatai – pastatai administraciniams tikslams (bankai, paštas, valstybės ir savivaldybės įstaigos, ambasados, teismai, kitų įstaigų ir organizacijų administraciniai pastatai). Prie administracinės paskirties pastatų dar yra priskiriami ir biurai, kontoros. Taigi, nors NTR pastatas-ekspozicijų paviljonas, ir pastatas-pastatas inventoriui laikyti įregistruoti kaip prekybos paskirties objektai, tačiau šis turtas faktiškai yra administracinės paskirties, nes pastate yra įsikūrusi ieškovės administracija, jame yra vykdomas personalo valdymas, projektų rengimas, materialinių-finansinių išteklių valdymas.

9.2.       Ieškovė ir atsakovė 1 sudarė penkias nuomos sutartis, kurių pagrindu ieškovei buvo išnuomota: 150 kv. m betonuota aikštelė, 64,78 kv. m pastatas-ekspozicijų paviljonas, 41.97 kv. m pastatas-pastatas inventoriui laikyti. Nuo 2006 m. sausio iki 2010 m. birželio 7 d. ieškovė investavo 64 808,86 Eur (223 772,03 Lt) sumą: 2006 m. 29 016,12 Eur        (100 186,86 Lt), 2007 m. 31 914,44 Eur (110 194,18 Lt) ir 2009 m. 3 878,30 Eur           (13 391,01 Eur). Ieškovė ne pagerino, o sukūrė (pastatė) pastatą-ekspozicijų paviljoną ir pastatą-pastatą inventoriui laikyti.

9.3.       Atsakovės 1 išduoto įgaliojimo pagrindu ieškovė išleido 7 988,15 Eur lėšų. Pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės iš esmės nepasisakė. Ieškovės pozicija – žodinės pavedimo sutarties pagrindu atsakovė 1 išdavė ieškovei rašytinį įgaliojimą. Tai yra atsakovė VšĮ KVK, siekdama valstybės vardu valdomame objekte įregistruoti ieškovės sukurtą ginčo turtą, išdavė įgaliojimą, kuriame nurodė pavedimus, pradedant statybos leidimo dokumentų gavimu ir baigiant objektų įregistravimu. Taip pat įgaliojo ieškovės atstovę atstovauti visose valstybinėse, savivaldos, teisinėse ir finansinėse institucijose, įstaigose, įmonėse, organizacijose, kreiptis dėl statybos leidimo panaudos teise priklausančiame žemės sklype išdavimo, gauti leidimus statyboms, gauti projektavimo sąlygų sąvadą, kitus reikalingus dokumentus, užsakyti ir gauti išrašus apie statinius, juos įregistruoti NTR, gauti kadastrinę matavimų bylą, įregistruoti pastatytus pastatus bei atlikti visus kitus įgaliojime numatytus veiksmus, susijusius su statybų įregistravimu. Ieškovei išduotas įgaliojimas įrodo atsakovių intenciją, kad ieškovė veiktų būtent jų naudai ir interesais. Todėl atsakovės turi pareigą atlyginti ieškovei išlaidas dėl įgaliojime numatytų ir atliktų veiksmų. Įgaliojimas ir jame numatyti pavedimai turi būti aiškinami plečiamai, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, jog visi ginčo turto statybos rangos darbai buvo atlikti atsakovės 1 leidimu ir jos interesais. Įgaliotinis, veikė išimtinai įgaliotojo interesais. 

9.4.       Pirmos nuomos sutarties ypatingosiose sąlygose nurodyta, kad ieškovė savo lėšomis įrengia laikiną ekspozicijos paviljoną ir betonuotą aikštelę pagal šalių suderintą projektą bei, įrengus sodo centrą, sudaro galimybę želdinių ir dizaino specialybės studentams atlikti mokomąją ir gamybinę praktiką (ir studentai ją atliko iki 2018 m.). Atsakovė 1 būtų turėjusi savo lėšomis įrengti studentams sodo centrą ar kitą panašios paskirties mokomąją vietą, dėl to būtų patyrusi išlaidų, be kita ko, jo išlaikymo. Taigi, ieškovei buvo suteikta teisė ne pagerinti, bet sukurti nuomojamą ginčo turtą, kad atsakovės 1 studentai galėtų nemokamai atlikti mokamąją ir gamybinę praktiką objekte, už kurią nuomos mokestį moka ir sodo centrą išlaiko UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“.

9.5.       Ieškovė nesutinka su teismo argumentais dėl teisėtų lūkesčių. Byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad ieškovė įgyvendino visus būtinuosius reikalavimus dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo: gavo atsakovės 1 leidimus dėl pastato-ekspozicijų paviljono ir pastato-pastato inventoriui laikyti sukūrimo ir turėjo garantijas, kad šios išlaidos bus atlygintos pastatytų objektų privatizavimo metu. Pirmoje ir antroje nuomos sutartyse numatyta, kad ieškovė gali dalyvauti privatizuojant ginčo turtą. Ginčo turto statybos rangos darbai buvo baigti galiojant Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 daliai. (galiojo iki 2014 m. spalio 1 d.). Tai, kad šiuo metu galiojančioje Privatizavimo įstatymo redakcijoje, nėra numatytos galimybės privatizuojant objektą, atlyginti nuomininkui jo atliktus objekto pagerinimus, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ieškovė neturėjo teisėtų lūkesčių tikėtis išlaidų atlyginimo. Taip pat pirmoje ir antroje nuomos sutartyse nurodyta, jog pastatą-ekspozicijų paviljoną ir pastatą-pastatą inventoriui laikyti planuojama įtraukti arba greitu metu jie bus įtraukti į privatizavimo programą. Vadinasi, jeigu ginčo turtas būtų įtrauktas į privatizavimo programą, ieškovei būtų suteikta galimybė dalyvauti viešajame aukcione / konkurse privatizuojant šį turtą, o laimėjęs viešąjį aukcioną / konkursą asmuo kaip privatizavimo objekto pirkėjas būtų turėjęs atlyginti ieškovei statybos rangos darbų išlaidas. Be to, šalys raštu ir žodžiu derino investicijas, atsakovė 1 siekė pradėti derybas su ieškove kaip vienintele pirkėja dėl ginčo turto privatizavimo.

9.6.       Egzistuoja visos sąlygos, kurioms gali būti pripažintas atsakovių neteisėtas praturtėjimas. Dėl ieškovės atliktų daiktų pagerinimų (67 950,61 Eur investicijų) atsakovės 2 turto vertė padidėjo (2000 m. birželio 19 d. perdavimo–priėmimo akte nurodyta ginčo turto vertė buvo 4 348,42 Eur, o ieškinio pateikimo momentu – 50 000 Eur). Atsakovei 2 priklausančio turto vertė padidėjo ieškovės patirtų nuostolių sąskaita. Taigi, egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovių turto padidėjimo (praturtėjimo). Ieškovė turto pagerinimus atliko vadovaudamasi pirma, antra ir kitomis nuomos sutartimis, sudarytais papildomais susitarimais, įgaliojimu, žodiniais susitarimais dėl ginčo turto pagerinimo ir pagrįstai tikėjosi kompensavimo iš atsakovių už atliktas investicijas. Neegzistuoja teisinis pagrindas, kuriam esant, atsakovė 2 būtų turėjusi teisę gauti ieškovės investicijas į valstybei priklausantį turtą. Reikalavimas kompensuoti investicijas ieškinio pareiškimo teismui metu yra išlikęs. Ieškovė veikė išduoto įgaliojimo pagrindu, taigi, jos turtas sumažėjo neprisiėmus nuostolių atsiradimo rizikos. Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymu nėra siekiama išvengti kitų CK normų taikymo, t. y. atsakovių mokėtinos sumos ieškovei nėra susijusios su kokių nors UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ įsiskolinimų ar kitų prievolių padengimu.

10.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė VšĮ KVK prašo skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su ieškovės apeliaciniu skundu argumentus:

10.1.       Ieškovė nurodė naujas aplinkybes – naujai pastatyto ekspozicijos paviljono paskirtis faktiškai yra administracinė ir jame įsikūrusi ieškovės administracija, kurios nebuvo nurodytos nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nesiaiškino faktinių bylos aplinkybių (pastato-ekspozicijų paviljono paskirties) ir dėl to padarė klaidingas išvadas, yra nepagrįstas.

10.2.       Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pastate-ekspozicijos paviljone ji vykdo administracinę veiklą. Ieškovei nuomos sutartimis išnuomotas valstybei priklausantis ginčo turtas. NTR įrašyta pastato-ekspozicijos paviljono pagrindinė naudojimo paskirtis – prekybos, o pastato-pastato inventoriui laikyti – kita. Be to, pastato-ekspozicijos paviljono šildymo būdas – krosninis, sienos medinių skydų, jame nėra vandentiekio, nuotekų šalinimo. UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ registracijos adresas nesutampa su neva administracinės veiklos adresu. Net ir nustačius, kad pastate-ekspozicijos paviljone yra įsikūrusi ieškovės administracija, šis faktas negali turėti įtakos VSTVNDĮ 15 straipsnio 9 dalies taikymui, nes nėra šio įstatymo 19 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytos aplinkybės – atsakovė VšĮ KVK patikėjimo teise nevaldo pastato-ekspozicijos paviljono ir pastato-pastato inventoriui laikyti kaip administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto, taip pat šie statiniai neturi administracinės paskirties statuso. Taip pat atsakovė 1 nėra išnuomojusi ieškovei administracinės paskirties valstybės turto. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą valstybės ar savivaldybės turtą, už atliktus pagerinimus nėra atlyginama ir tai yra įstatyme nustatytas imperatyvas, kurį turi atitikti sutartinių santykių dalyvių elgesys ir jų sudaromos nuomos sutartys. VSTVNDĮ imperatyviai draudžiant atlyginti nuomininkui už turto pagerinimą, teisinio pagrindo priteisti šias išlaidas ieškovei nėra (CK            6.501 straipsnio 1 dalis).

10.3.       Nuomininkui išlaidų už nuomojamo ginčo turto pagerinimą atlyginimo nenumatė šalių sudarytos nuomos sutartys, kurių nuostatos atitinka nuomos sutarčių sudarymo metu galiojusį valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisinį reglamentavimą: 1) 2000 m. birželio 19 d. nuomos sutarties 5.3 papunktyje šalys susitarė, kad kapitalinis remontas, susijęs su nuomininko veikla, atliekamas nuomininko lėšomis; 5.4 papunktyje šalys sulygo, jog nuomininkas privalo pasibaigus sutarties terminui arba ją nutraukus prieš terminą perduoti pagal aktą patalpas su visais padarytais pertvarkymais, kurių negalima atskirti be žalos nuomojamai patalpai; jeigu nuomininkas šalims susitarus, pagerina patalpas, jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato kitas sąlygas; Šios sutarties 17 punkte numatyta, kad nuomininkas savo lėšomis baigia įrengti laikiną ekspozicijos paviljoną ir betonuotą aikštelę pagal abiejų šalių suderintą projektą; 2) 2002 m. rugsėjo 2 d. nuomos sutarties 4 punkte šalys susitarė, kad nuomininkas neturi teisės į nuomojamą turtą padarytų įdėjimų atlyginimą; nuomininkas įsipareigoja savo lėšomis įrengti laikiną ekspozicijos paviljoną ir betonuotą aikštelę; 3) 2005 m. birželio 20 d. nuomos sutartyje šalys sutarė, kad ieškovė pabaigs įrengti laikiną ekspozicijos paviljoną ir betonuotą aikštelę ir tai ji padarys savo lėšomis, sutartyje imperatyviai nurodyta, kad ieškovei, pagerinusiai išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama (4 punktas, 9.1 papunktis). Pagal šios sutarties 8.1, 9.2 papunkčius ieškovei esant poreikiui parduodamos produkcijos ekspozicijoms rengti; Kolegija įsipareigojo sudaryti galimybes ieškovei papildomame žemės sklype (iki 60 a) įrengti mokomąjį sodo centrą, kuriame būtų demonstruojama: sodo namelių, sodo baldų, medinių tvorų ir pargolių ekspozicija, dekoratyviniai tvenkiniai ir fontanai, lauko želdiniai ir ugniakuros, dekoratyvinių augalų ekspozicijos ir prekybos aikštelė, dekoratyvinių vejų pavyzdžiai. Dėl to  2005 m. rugpjūčio 10 d. ieškovei buvo leista įrengti 400 kv. m ploto aikštelę dekoratyvinių augalų konteineriuose ekspozicijai, dekoratyvinį tvenkinį vandens augalų ekspozicijai bei pastatyti laikinus statinius: sodo namelius „Kovas-1“ ir „Tauras“, šiltnamį, tris pavėsines ir vaikų žaidimų aikštelę. Taigi, numatant, kad ieškovei už turto pagerinimą nebus atlyginama, nes buvo suteikta papildoma nurodyta nauda; 4) 2010 m. birželio 8 d. nuomos sutartyje atsakovė 1 išnuomojo ieškovei nebaigtą įrengti ekspozicijos paviljoną ir betonuotą aikštelę. Kaip ir 2005 m. birželio 20 d. nuomos sutartyje, šios sutarties 4 punkte šalys susitarė, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimus neatlyginama, o 10.2 papunktyje šalys sulygo, jog nuomininkui draudžiama be nuomotojo sutikimo atlikti kapitalinio remonto arba rekonstravimo darbus (pagerinti turtą); 5) 2015 m. gegužės 12 d. nuomos sutarties       4.3.6 papunktyje šalys susitarė, kad nuomininkui neatlyginamos turto pagerinimo išlaidos, todėl nuomininkas, pasibaigus sutarčiai ar ją nutraukus, neturi teisės reikalauti kompensacijos už turto pagerinimą. Pagal šios sutarties 4.7 papunktį nuomininkas galėjo atlikti turto pertvarkymus, reikalingus tam, kad turtą būtų galima naudoti pagal paskirtį, tačiau tik savo lėšomis.

10.4.       Ieškovė nurodė, kad investavo į ginčo turtą 64 808,86 Eur nuo 2006 m. sausio iki       2010 m. birželio 7 d., t. y. galiojant 2005 m. birželio 20 d. nuomos sutarčiai, kurioje, įtvirtinta, jog ieškovei, pagerinusiai išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Taip pat šalių susitarimą neatlyginti už ieškovės investicijas į nuomojamą turtą patvirtina ir tai, jog pasibaigus nuomos sutarčių terminui, jokie šalių susitarimai dėl ieškovės atliktų investicijų į nuomojamą turtą sudaryti nebuvo, ieškovė mokėjo sulygtą nuomos mokestį bei padarytų turto pagerinimo išlaidų įskaityti į nuompinigius neprašė, o taip pat  nereikalavo atsakovių investicijų atlyginimo labai ilgą laiką. Sudarydama nuomos sutartis ieškovė žinojo, kad pastatas-ekspozicijos paviljonas neįrengtas visiškai (nebaigtos statybos). Ieškovė pritaikė pastatą-ekspozicijos paviljoną išimtinai savo verslo poreikiams, todėl tai (pagerinimai) nelaikytina šio ginčo turto pagerinimu atsakovės 1 naudai. Ieškovė ginčo turtu naudojasi iki šiol, jame vykdo itin pelningą prekybą želdiniais ir sodo įranga (pardavimo pajamos sudaro iki 2 milijonų eurų). Taigi, ieškovė, pasirašydama nuomos sutartis, sąmoningai sutiko, kad palyginus su prognozuojamomis pajamomis, jos investicijos į nuomojamo turto pritaikymą savo veiklai, nebus per didelės bei sutiko, kad jos nebūtų atlyginamos.

10.5.       Ieškovės argumentai dėl teisėtų lūkesčių apsaugos grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių citavimu, kurių faktinės aplinkybės yra skirtingos nagrinėjamos bylos. Ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis, jog išnuomotas ginčo turtas bus įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą ir potencialus pirkėjas jai atlygins išlaidas. Juo labiau nepagrįstas teiginys, kad pastatai nebuvo privatizuoti dėl VšĮ KVK neveikimo. Tokią ieškovės versiją paneigia ieškinyje nurodytas kitoks lūkestis – tikėjimasis, kad atlikus darbus ir įregistravus turtą valstybės vardu, ieškovė gaus kompensaciją už atliktus darbus bei siekė toliau nuomotis jos ūkinius komercinius poreikius atitinkantį turtą, dėl to atliko nuomojamo turto pagerinimus.

10.6.       Atsakovė 1 nesutinka su ieškove, kad, jeigu UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ nebūtų turėjusi akivaizdaus lūkesčio tikėtis, jog atsakovė VšĮ KVK atlygins ieškovės turėtas išlaidas, ji nebūtų investavusi savo lėšų į svetimą turtą. Priešingai, ieškovė investavo, nes turėjo tiesioginį suinteresuotumą ir konkrečius verslo poreikius bei už nuomojamą ginčo turtą mokėjo simbolinį nuomos mokestį. Ieškovė ginčo turte sėkmingai vykdo veiklą 20 metų ir gauna pelną, todėl jos investicijos vertintinos kaip veiklos sąnaudos.

10.7.       Ieškovės prašomą priteisti investicijų sumą sudaro ir investicijos į sodo centro įrengimą (žemės sklypo pagerinimo darbus, įrengus baseinėlius, apželdinus teritoriją; investicijos pastatant naują pastatą inventoriui laikyti) žemės sklype, kuris ieškovei nebuvo išnuomotas, todėl nėra laikomas pastato-ekspozicijos paviljono ir betonuotos aikštelės pagerinimu ir dėl tokių investicijų atlyginimo pasibaigus 2005 m. birželio 20 d. nuomos sutarčiai šalys jokių susitarimų nesudarė. Ieškovės reikalavimas atlyginti investicijas į sodo centro įrengimą išeina už reikalavimo atlyginti išlaidas nuomojamo daikto pagerinimui ribų. Atitinkamai po įgaliojimo išdavimo ieškovės patirtos išlaidos: pastatų statybos projekto ir kadastrinių matavimų bylos parengimų bei ginčo turto įregistravimo NTR, nelaikytinos nuomojamo daikto pagerinimo išlaidomis.

10.8.       Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės pateiktų turto pagerinimui išleistų lėšų pagrįstumo ir dydžio (72 797,01 Eur). Todėl reikalavimas dėl 72 797,01 Eur priteisimo (ieškinio tenkinimo atveju) apeliacinės instancijos teisme negalėtų būti tenkinamas. Priešingu atveju būtų pažeista atsakovių teisė į apeliaciją, t. y. teisė ginčyti teismo sprendimo dalį dėl priteistų investicijų pagrįstumo ir dydžio.

10.9.       Iš apeliacinio skundo teiginių galima spręsti, jog ieškovė prašo priteisti ne įgaliotinio atlyginimą, o išlaidas, patirtas vykdant pavedimą (CK 2.151 straipsnio 1 dalis). Atsakovė 1 ginčo turtą valdo patikėjimo teise, ieškovei išduotame įgaliojime nurodyti pavedimai nebuvo atlikti VšĮ KVK naudai ir interesais, nes statiniai buvo įregistruoti kaip Lietuvos Respublikos (atsakovės 2) nuosavybė. Taip pat 2010 m. birželio 7 d. įgaliojime nurodyti veiksmai buvo atlikti ieškovės interesais ir naudai, nes ji ginčo turtą nuomojosi ir jį  naudojo savo versle. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė pastatą-ekspozicijos paviljoną faktiškai užbaigė įrengti 2005 m. birželio 20 d. nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu. Atsakovė 1 išdavė ieškovei įgaliojimą atlikti veiksmus, susijusius su statybos rangos procedūromis ir pastatytų pastatų įregistravimu. 2010 m. birželio 8 d. šalys sudarė nuomos sutartį, kuria ieškovei buvo išnuomotas formaliai ankstesnės būklės turtas už 67,42 Eur (232,80 Lt) mokestį, mokamą kas mėnesį. Įgaliojime nurodyti veiksmai ieškovės buvo atlikti ir pastatai buvo įregistruoti NTR 2011 m. sausio 19 d. Tačiau tik 2015 m. gegužės 12 d. nuomos sutartimi ieškovei buvo išnuomotas pastatas-ekspozicijos paviljonas bei pastatas-pastatas inventoriui laikyti ir betoninė aikštelė už 502,41 Eur mokestį, mokamą kas mėnesį. Tai reiškia, kad ieškovė iki 2015 m. gegužės 12 d. faktiškai naudojosi turtu už septynis kartus mažesnį nuomos mokestį, nei buvo nustatyta 2015 m. gegužės 12 d. nuomos sutartyje. Ieškovė devynerius metus (iki ieškinio pateikimo) nereikalavo atsakovių  atlyginti išlaidas, susijusias su įgaliojimu. Be kita ko, iš ieškovės 2011 m. vasario 18 d. rašto turinio matyti, kad ji atsisakė reikalavimo kompensuoti išlaidas, susijusias su įgaliojimo vykdymu (projekto parengimo ir kadastrinių matavimų bylos parengimo bei įregistravimo), prašydama šias išlaidas įtraukti į ginčo turto vertę. Taigi, ieškovės siekis pastatų pastatymui panaudotas savo lėšas traktuoti kaip įgaliotinio išlaidas, skirtas atsakovės 1 pavedimo vykdymui, yra nepagrįstas. Galiausiai, ieškovė nepateikė įrodymų, kad patyrė būtent 7 988,15 Eur išlaidų.

10.10.       Nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas. Ieškovės teiginiai dėl ginčo turto vertės padidėjimo nepagrįsti, nes ieškovės investicijos neturi įtakos nekilnojamojo turto rinkos vertės pokyčiams (padidėjimui). Ieškovė nutyli aplinkybę, kad be investicijų jos ūkinė komercinė veikla apskritai nebūtų galėjusi vykti ir neatskleidė duomenų apie gautą pelną. Ieškovė, pritaikiusi ginčo turtą ir aplinką savo veiklai, veikė išimtinai savo rizika, todėl neturi teisės atgauti investuotų lėšų, kurias padengti turėtų mokesčių mokėtojai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl (ne)išėjimo už apeliacinio skundo ribų

11.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006). Išėjimas už apeliacinio skundo ribų yra tada, kai teismas pakeičia ar panaikina žemesnės instancijos teismo sprendimą dėl teisiškai reikšmingų faktinių pagrindų, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama ir įstatymas nesuteikia galimybės išeiti už apeliacinio skundo ribų tuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014). Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008).

13.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pastato-ekspozicijų paviljono paskirties. Šio ginčo turto paskirtis yra administracinė, nes jame yra įsikūrusi ieškovės administracija, yra vykdomas personalo valdymas, projektų rengimas, materialinių-finansinių išteklių valdymas. 

14.       Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė naujas aplinkybes dėl pastato-ekspozicijos paviljono, kaip administracinės paskirties, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovė UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ prašo priteisti kompensaciją  nuo 2000 m. birželio 19 d. nuomojamo valstybei priklausančio ginčo turto pagerinimą ir šis klausimas sprendžiamas pagal specialaus įstatymo (VSTVNDĮ) nuostatas.

15.       VSTVNDĮ 15 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos, kai valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas išnuomojamas vadovaujantis šio įstatymo 19 straipsnio 4 dalies 1 punktu, kuriame įtvirtinta, jog centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui patikėjimo teise perduoto administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto (įskaitant šio straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytiems tikslams naudojamą administracinės paskirties valstybės nekilnojamąjį turtą) valdymas ir priežiūra pagal su šio turto naudotojais sudarytas turto nuomos sutartis <…>.

16.       Apeliacinės instancijos teismas kompetentingas vertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė VSTVNDĮ nuostatas, taip pat gali pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015). Ieškovės nurodyti argumentai atsakovėms ne siurpriziniai, nes jie išsamiai išdėstyti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovė VšĮ KVK yra pateikusi motyvuotus atsikirtimus, susijusius su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis dėl pastato-ekspozicijos paviljono kaip administracinės paskirties. Todėl toliau teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų (kad pastato-ekspozicijų paviljono paskirtis yra administracinė), nes jie susiję su nagrinėjamos bylos dalyku.

Dėl ginčo turto (pastato-ekspozicijų paviljono) naudojimo paskirties

17.       Byloje nustatyta, kad ginčo turtas (pastatai) nuo 2011 m. sausio 19 d. (NTR įrašo data) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (atsakovei 2), įregistravimo pagrindas –       2011 m. sausio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą. Atsakovė VšĮ KVK yra ginčo turto patikėtinė 2011 m. lapkričio 25 d. turto patikėjimo sutarties Nr. S-530 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo Nr. 1000 pagrindu nuo 2011 m. gruodžio 8 d. (NTR įrašo data).

18.       VšĮ KVK (nuomotojas) ir UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ (nuomininkas) sudarė penkias nuomos sutartis: 1) 2000 m. birželio 19 d. negyvenamojo pastato-statinio patalpos nuomos sutartį, kurios 1 punktu nuomotojas perdavė nuomininkui nuomos teisę naudoti 40 kv. m negyvenamąjį nebaigtą įrengti ekspozicijos paviljoną ir 150 kv. m betonuotą aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokant 37,65 Eur (130 Lt) nuomos mokestį; nuomojimo terminas nuo 2000 m. birželio 19 d. iki 2005 m. birželio 19 d. (toliau – ir pirma nuomos sutartis); 2)    2002 m. rugsėjo 2 d. sutarties Nr. 04/02 1 punkte nuomotojas įsipareigojo perduoti nuomininkui ilgalaikį materialųjį turtą – 40 kv. m nebaigtą įrengti ekspozicijos paviljoną ir 150 kv. m betonuotą aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini); 2 punkte nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomotojui kas mėnesį 37,65 Eur (130 Lt) nuomos mokestį, ne sezono metu, kai veikla nevykdoma, mokestis neskaičiuojamas, apie tai nuomotojas praneša raštu; 6 punkte nustatytas nuomojimo terminas nuo 2000 m. birželio 19 d. iki 2005 m. birželio 19 d., bet ne ilgiau kaip iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui ir ne ilgiau kaip 10 metų laikotarpiui (toliau – ir antra nuomos sutartis); 3) 2005 m. birželio 20 d. sutarties Nr. 06             1 punkte nuomotojas įsipareigojo perduoti nuomininkui ilgalaikį materialųjį turtą – 40 kv. m nebaigtą įrengti ekspozicijos paviljoną ir 150 kv. m betonuotą aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini); 2 punkte nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomotojui kas mėnesį 46,92 Eur (162 Lt) nuomos mokestį; 6 punkte nustatytas nuomojimo terminas nuo 2005 m. birželio 20 d. iki 2010 m. birželio 20 d., bet ne ilgiau kaip iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui ir ne ilgiau kaip 10 metų laikotarpiui (toliau – ir trečia nuomos sutartis); 4) 2010 m. birželio 8 d. turto nuomos sutarties Nr. FV17-02 1 punkte nuomotojas įsipareigojo perduoti nuomininkui materialųjį turtą – 40 kv. m nebaigtą įrengti ekspozicijos paviljoną ir  150 kv. m betonuotą aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini); 2 punkte nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomotojui kas mėnesį 67,42 Eur (232,80 Lt) nuomos mokestį; 6 punkte nustatytas nuomojimo terminas nuo 2010 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 20 d., bet ne ilgiau kaip iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui ir ne ilgiau kaip  10 metų laikotarpiui (toliau – ir ketvirta nuomos sutartis); 5) 2015 m. gegužės 12 d. valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr.V22-91, kurios 1.1 papunktyje nuomotojas įsipareigojo perduoti nuomininkui ilgalaikį materialųjį turtą – 64,78 kv. m pastatą-ekspozicijos paviljoną, 41,97 kv. m pastatą-inventoriui laikyti ir kitus statinius – 150 kv. m betonuotą aikštelę, esančius (duomenys neskelbtini); 3.1 papunktyje šalys sulygo dėl kas mėnesį mokėtinų nuompinigių: pastatą-ekspozicijos paviljoną 1 kv. m – 6.17 Eur, kitų statinių – betonuotos aikštelės 1 kv. m – 0,47 Eur; iš viso 502,41 Eur; 2.1 papunktyje nustatytas nuomojimo terminas nuo 2015 m. gegužės 12 d. iki 2025 m. gegužės 12 d. (toliau – ir penkta nuomos sutartis).

19.       Ieškovė nurodo, kad 2006 m. sausio mėn.–2010 m. birželio 7 d. investavo į nuomojamą turtą     64 808,86 Eur (223 772,03 Lt) sumą: 2006 m. 29 016,12 Eur (100 186,86 Lt), 2007 m.             31 914,44 Eur (110 194,18 Lt), 2009 m. 3 878,30 Eur (13 391,01 Lt), sukurdama nekilnojamojo turto objektus – 64,78 kv. m pastatą-ekspozicijų paviljoną ir pastačius 41,97 kv. m. pastatą-pastatą inventoriui laikyti. Taip pat ieškovė įrengė dengtą aikštelę medienos ekspozicijai bei atliko kitus pagerinimo darbus atsakovei 2 priklausančiame žemės sklype (įrengė baseinėlius, apželdino teritoriją). 

20.       Byloje nustatyta, kad ginčo pastato-ekspozicijos paviljono statybos rangos darbus vykdė UAB „Laukmedis“ ir šių darbų rezultatas įformintas UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ ir UAB „Laukmedis“ pasirašytame 2006 m. rugpjūčio 28 d. atliktų darbų priėmimo akte Nr. 09-28. Pagal lokalinę sąmatą Nr. S-03/02, atliktų darbų priėmimo aktą Nr. 09-28 ir 2006 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 001334, pastato-ekspozicijos paviljono rangos darbų vertė sudarė 24 159,81 Eur (83 419 Lt). Šią sumą ieškovė sumokėjo UAB „Laukmedis“ daliniais mokėjimais nuo 2006 m. vasario 2 d. iki 2006 m. rugpjūčio 28 d.

21.       Ieškovė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų apie pastato inventoriui laikyti pastatymą (kas ir kada statė, kokia buvo statybų vertė, todėl nėra galimybės tiksliai nustatyti, kada buvo užbaigi šio ginčo pastato rangos darbai ir kada už juos buvo atsiskaityta).

22.       Taigi, nors pagal į bylą pateiktus dokumentus pastato-ekspozicijos paviljono įrengimas užbaigtas 2006 m. rugpjūčio 28 d., o pagal ieškovės paaiškinimus, ginčo pastatas-pastatas inventoriui laikyti buvo pastatytas iki 2010 m. birželio 7 d., tačiau pagal NTR duomenų bazės išrašo duomenis, ginčo turtas (pastatas-ekspozicijos paviljonas ir pastatas-pastatas inventoriui laikyti) įregistruotas 2011 m. sausio 5 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu.

23.       Iš nurodytų faktinių aplinkybių visumos konstatuotina, kad pirmos–ketvirtos (2000–2010 m.) nuomos sutarčių pagrindu ieškovei buvo nuomojamas 40 kv. m nebaigtas įrengti ekspozicijos paviljonas, o penktos (2015 m.) nuomos sutarties pagrindu – 64,78 kv. m pastatas-ekspozicijos paviljonas (ir pastatas inventoriui laikyti), kuris buvo pastatytas 2011 m. sausio 5 d. (deklaracijos apie statybos užbaigimą data) ir atsakovės 2 vardu įregistruotas 2011 m. sausio    19 d.  atsakovės 1 patikėjimo teise valdomas nuo 2011 m. gruodžio 8 d. bei ieškovei išnuomotas 2015 m. gruodžio 12 d.

24.       Iš NTR duomenų bazės išrašo nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad: 1) 64,78 kv. m bendro ploto pastato-ekspozicijos paviljono, 2010 statybos metų (pradžios ir pabaigos), pagrindinė naudojimo paskirtis – prekybos; šildymas krosninis, vandentiekio, nuotekų šalinimo ir dujų nėra; sienos: mediniai skydai su karkasu, be asbesto cemento stogo danga; 2) 41.97 kv. m bendro ploto pastato-pastato inventoriui laikyti, 2010 statybos metų (pradžios ir pabaigos), pagrindinė naudojimo paskirtis – kita; šildymas krosninis, vandentiekio, nuotekų šalinimo ir dujų nėra; rąstų sienos, be asbesto cemento stogo danga.

25.       Pažymėtina, kad teismui pripažinus, jog ginčo pastato-ekspozicijos paviljono naudojimo paskirtis yra ne prekybos, o administracinė, iš esmės teismo procesiniu sprendimu būtų nepagrįstai ir neteisėtai pakeista šio pastato paskirtis pagal jo naudojimo paskirtį (iš prekybos į administracinę). Nagrinėjamoje byloje ieškovė nekvestionuoja NTR įrašo dėl pastato-ekspozicijos paviljono pagrindinės naudojimo paskirties – prekybos ir nepateikė teismui savarankiško prašymo dėl pastato-ekspozicijos paviljono paskirties pakeitimo, nei tokio klausimo sprendimui reikalingų dokumentų (pvz., kadastro duomenų bylos, statybos ar renovacijos darbus pagrindžiančių dokumentų, pastato savybių, rinkos vertės ir t. t.). 

26.       Ieškovė nepagrįstai remiasi STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7.2 papunkčiu, kuriame nurodyta, jog administracinės paskirties pastatai – pastatai administraciniams tikslams (bankai, paštas, valstybės ir savivaldybės įstaigos, ambasados, teismai, kiti įstaigų ir organizacijų administraciniai pastatai). Šiuo atveju pastatas-ekspozicijos paviljonas priklauso negyvenamųjų pastatų grupei (STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5.1.2 papunktis) ir pagal paskirtį priskirtas prie prekybos paskirties pastatų – skirtų didmeninei ir mažmeninei prekybai (parduotuvės, degalinių operatorinės su prekybos sale, vaistinės, knygynai, prekybos paviljonai ir kiti pastatai), pogrupio (STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7.3 papunktis). Paviljonas yra patalpa eksponatams išdėstyti parodoje, o kontora yra biuras, kuris  specialiai įrengtas, t. y. patalpa ar pastatas (su rašomaisiais stalais, kompiuterine bei komunikacine įranga ir t. t.), kurioje yra įsikūrusi (veikia) įmonės / įstaigos vadovybė, administracinis, kanceliarinis skyriai bei vykdoma tam tikra veikla. Vadinasi, ginčo pastatas-ekspozicijos paviljonas yra pastatas, kuriame kažkas demonstruojama, parodyta, išdėstyta, eksponuojama. Ieškovė nepateikė paaiškinimų (ir įrodymų), jog ginčo pastatas-ekspozicijos paviljonas kaip biuras, kontora pagal STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7.2 papunktį yra specialiai įrengtas administruoti personalo valdymą, projektų rengimą bei materialinių-finansinių išteklių valdymą ir jame nuolat veikia (dirba) UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ vadovybė, administracija (CPK     179 straipsnis). Pagal NTR išrašo duomenis šio pastato sienos yra mediniai skydai su karkasu, šildymas krosninis ir jame nėra vandentiekio, nuotekų šalinimo ir dujų. 

27.       VSTVNDĮ 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad viena iš valstybės nekilnojamojo turto pagal naudojimo paskirtį grupių yra administracinės paskirties turtas, naudojamas administracinei veiklai, kuria užtikrinamas subjektų, kurie naudojasi valstybės nekilnojamuoju turtu, savarankiškas funkcionavimas, veiklos ar funkcijų organizavimas ir vykdymas. Pagal VSTVNDĮ 19 straipsnio 4 dalies 1 punktą valstybės nekilnojamojo turto centralizuoto valdymo veiklą – centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui patikėjimo teise perduoto administracinės paskirties valstybės nekilnojamojo turto valdymą ir priežiūrą pagal su šio turto naudotojais sudarytas turto nuomos sutartis. Šiuo atveju atsakovei 2 nuosavybės teise priklausantis pastatas-ekspozicijos paviljonas, kuris priskirtas prie prekybos paskirties pastatų, 2011 m. lapkričio 25 d. turto patikėjimo sutarties pagrindu perduotas valdyti ir naudoti atsakovei 1 bei jos (VšĮ KVK) penktos nuomos sutarties pagrindu nuomojamas ieškovei.     2015 m. gegužės 12 d. nuomos sutarties 1.2 papunktyje šalys susitarė, kad turto (ir ginčo pastato-ekspozicijos paviljono) naudojimo paskirtis – augalų auginimo veiklai vykdyti. Augalų auginimo ir administracinė veiklos yra skirtingos. UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ nėra administravimo paslaugas teikiantis, viešojo administravimo veikla užsiimantis subjektas. UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ veikla yra prekyba dekoratyviniais augalais, dekoratyvine skalda, akmens, medienos gaminiais, sodo reikmenimis ir pan., taip pat ieškovė teikia apželdinimo, gerbūvio tvarkymo paslaugas ir kt. Taigi, ieškovės veika yra ne administracinė, o prekybos bei paslaugų teikimo ir ginčo pastatas-ekspozicijos paviljonas nuomojamas bei ieškovės naudojimas ne administracinėje, o su augalais ir kraštovaizdžiu susijusios prekybos ir paslaugų veikloje.

28.       Apibendrinus tai, kas buvo nurodyta, darytina išvada, kad ieškovės apeliacinio skundo dalis  dėl nuomininko teisės į valstybei priklausančių patalpų (pastatų) pagerinimo išlaidų atlyginimą yra nepagrįsta bei neįrodyta.

Dėl nuomininko teisės į valstybei priklausančio išnuomoto ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas

29.       Iki 2001 m. birželio 30 d. galiojusio 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, jeigu nuomininkas, nuomotojui leidus, nusinuomotą turtą pagerina, tai jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas arba sutartis nustato ką kita. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis nustato ką kita.

30.       Kasacinio teismo išaiškinta, kai nuomos teisinių santykių objektas – savivaldybei (ieškovei) priklausančios patalpos, kurios valdomos, naudojamos ir jomis disponuojama viešosios teisės normų nustatyta tvarka, nagrinėjant ieškinio reikalavimus dėl nuomininko atlikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, spręstina, kokiu nuomos teisinių santykių laikotarpiu ir kokia apimtimi kilusiam ginčui spręsti galėtų būti taikomos CK 6.501 straipsnio nuostatos, nes pagal CK        1.1 straipsnio 2 dalį CK normos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai, o pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį šio straipsnio nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei įstatymai nenustato ko kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-219/2020, 54 punktas).

31.       Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 1 buvo sudariusios penkias nuomos sutartis, kurių objektas (ginčo turtas) priklauso Lietuvos valstybei (atsakovei 2) ir jį patikėjimo teise valdo VšĮ KVK (atsakovė 1). Taigi, ginčo turtas, yra viešosios nuosavybės objektas, todėl, sprendžiant dėl nuomininkės UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ teisės į valstybei nuosavybės teise priklausančio išnuomoto ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, pirmiausia taikomas specialus įstatymas (VSTVNDĮ), reglamentuojantis valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas.

32.       Pagal 1998 m. gegužės 12 d. priimto VSTVNDĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punktą, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.

33.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad disponavimo valstybės ir (ar) savivaldybių turtu reglamentavimas yra imperatyvus ir reiškia, jog valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-969/2017 19 punktą).

34.       2002 m. gegužės 23 d. priimtu ir 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusiu VSTVNDJĮ pakeitimo įstatymu IX-900, be kita ko, pakeista VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalis, nustatant, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Remiantis VSTVNDJĮ pakeitimo įstatymo 2 dalimi, VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo.

35.       2014 m. kovo 25 d. priimtu ir 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-802 VSTVNDJĮ buvo išdėstytas nauja redakcija. Naujojoje įstatymo redakcijoje pirmiau nurodyta VSTVNDJĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostata išliko, tačiau buvo perkelta į 15 straipsnio   7 dalį.

36.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-969/2020 išaiškinta, kad VSTVNDJĮ pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama taip, jog draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos. Nuo 2002 m. birželio 19 d. vykdant valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, nepriklausomai nuo to, kad pačiose sutartyse nebuvo įtvirtinta nuostata, jog išnuomoto turto pagerinimų išlaidos nebus atlyginamos, taip pat po 2002 m. birželio 19 d. keičiant anksčiau sudarytas valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, šių sutartinių santykių dalyvių elgesys ir nuomos sutarčių pakeitimai turėjo atitikti VSTVNDJĮ įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį atlyginti išnuomoto turto pagerinimų išlaidas.

37.       Sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo pagal minėtą straipsnį, būtina nustatyti tokias sąlygas: 1) nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; 2) nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; 3) nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį;           4) įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015 ir kt.)

38.       Šiuo atveju, pirmos nuomos sutarties sudarymo metu (2000 m. birželio 19 d.) ir iki 2002 m. birželio 19 d. galioję įstatymai nenustatė draudimo atlyginti nuomininkui valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidas. Tokią teisę nuomininkė UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ galėjo įgyti, o įgijusi – ją įgyvendinti vadovaudamasi bendruoju teisiniu reglamentavimu – 1964 m. CK 316 straipsnio 1 dalimi, o nuo 2001 m. liepos 1 d. – CK 6.501 straipsniu.

39.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo turto 64 808,86 Eur pagerinimo išlaidos ieškovei negali būti atlyginamos, kadangi ieškovės subjektinė teisė į ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimą iki 2002 m. birželio 19 d. nebuvo iš viso atsiradusi. Nuomininkė UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ iki 2002 m. birželio 19 d.: 1) neturėjo nuomotojo leidimo atlikti ginčo turto pagerinimus (byloje nustatyta, kad atsakovės 1 leidimas dėl ginčo turto pastatymo išduotas 2005 m. rugpjūčio 10 d.); 2) nebuvo pradėjusi išsinuomoto turto pagerinimo darbų (ginčo turtą pagerino 2006–2010 metų laikotarpiu) ir atitinkamai nebuvo patyrusi ginčo turto pastatymo (pagerinimo) išlaidų. UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ teisė į padarytų nuomojamo turto pagerinimų išlaidų atlyginimą atsirado 2005 m. rugpjūčio 10 d., t. y. pasibaigus 2000 m. birželio 19 d. nuomos sutarties galiojimui ir jau galiojant 2002 m. rugsėjo 2 d. nuomos sutarčiai, ir, pažymėtina, nuo 2002 m. birželio 19 d. galiojant VSTVNDJĮ pakeitimams, pagal kuriuos ginčo turto pagerinimo išlaidas draudžiama atlyginti. 

40.       Investicijos į sodo centro įrengimą (žemės sklype įrengi baseinėliai, apželdinta teritorija) buvo UAB „FEZIJŲ PUOKŠTĖ“ investicija į savo verslą, nes valstybei priklausantis žemės sklypas nebuvo (nėra) nuomos sutarčių objektas. Atsakovė 1 nurodė, kad sodo įrengimas jos kai švietimo įskaitos veiklai ir vykdomoms funkcijoms nebuvo būtinas, kaip ir ginčo turto. Ieškovė nepateikė duomenų (įrodymų), kad sodo centrą įrengė būtent atsakovės interesais (CPK          178 straipsnis).

Dėl atlyginimo už atstovavimą pagal įgaliojimą

41.       Byloje nustatyta, kad atsakovės VšĮ KVK direktorius A. K. išdavė ieškovei UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“, atstovaujamai direktorės Ž. K., 2010 m. birželio 7 d. įgaliojimą. Ieškovė 2011 m. sausio 19 d. kreipėsi į NTR dėl pastatų, unikalūs numeriai: 4400-2118-0614 ir 4400-2118-0647, įregistravimo. Iš NTR duomenų bazės išrašo nustatyta, kad pastatų, unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas: 2010 m. gruodžio 9 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir 2011 m. sausio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą.

42.       Teisėjų kolegija nesutinka su ieškove, kad tarp jos ir atsakovės 1 buvo sudaryta pavedimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo sukurti du ginčo objektus (pastatus) – ekspozicijos paviljoną ir pastatą inventoriui laikyti bei gauti statybos leidimą, kadastrines bylas bei juos įregistruoti, o atsakovė 1 įsipareigojo atlyginti ieškovės patirtas išlaidas. Dėl to atsakovė 1 išdavė ieškovei 2010 m. birželio 7 d. rašytinį įgaliojimą (žr. apeliacinio skundo 36 punktą).

43.       Ieškovė UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ 2005 m. prašė atsakovės VšĮ KVK leisti padidinti paviljono plotą ir pastatyti kitus statinius. Atsakovės VšĮ KVK direktorius 2005 m. rugpjūčio   10 d. rezoliucija leido ieškovei įrengti aikštelę dekoratyvinių augalų konteineriuose ekspozicijai, dekoratyvinį tvenkinį vandens augalų ekspozicijai bei pastatyti laikinus statinius: sodo namelius „Kovas-1“ ir „Tauras“, šiltnamį, tris pavėsines ir vaikų žaidimų aikštelę. Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovė 1 paaiškino, kad VšĮ KVK direktorius 2005 m. rugpjūčio 10 d. rezoliucija leido ieškovei atlikti tuos veiksmus, kurie buvo suderinti su architektu ir buvo patvirtinti Klaipėdos miesto vyr. architekto 2005 m. lapkričio 2 d. projekte. Tačiau Klaipėdos miesto architektas 2010 m. lapkričio 19 d. patvirtino ieškovės pateiktus UAB „Progresyvūs projektai“ parengtus 2010 m. rugpjūčio 30 d. nesudėtingų pastatų (pastato inventoriui laikyti, pastato-ekspozicijų paviljono bei stoginės) techninius projektus. Ieškovė 2010 m. gruodžio 9 d. sumokėjo už ginčo turto pastatymo (naujų daiktų sukūrimo) kadastro bylos parengimą. Tokie pakeitimai su atsakove 1 nebuvo suderinti bei leidimas nesuteiktas.

44.       Atkreiptinas dėmesys į šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus apie ginčo turto pastatymą (naujų daiktų sukūrimą) ir įgaliojimo išdavimą. Ieškovė UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ apeliaciniame skunde nurodo, kad ji ne pagerino, bet sukūrė (pastatė) pastatą-ekspozicijų paviljoną ir pastatą inventoriui laikyti. Šių ginčo pastatų ant valstybei priklausančio žemės sklypo neegzistavo. Pirmos (2000 m. birželio 19 d.) nuomos sutarties pagrindu ieškovei buvo išnuomotas paviljonas, kuris buvo faktiškai į betonuotą aikštelę įbetonuoti metalo stulpai (metalo konstrukcija). Panaudos sutarties pagrindu atsakovė 1 galėjo neatlygintinai naudotis žemės sklypu, tačiau neturėjo teisės perduoti jo naudojimo tretiesiems asmenims. Dėl šios priežasties ieškovė ir atsakovė 1 buvo susitarusios, kad nuomos sutartyse metalo konstrukciją nurodys kaip nebaigtos statybos ekspozicijos paviljoną, kurį išnuomos ieškovei kartu su betonuota aikštele. Atsakovė VšĮ KVK atsiliepime nurodė, kad prieš sudarydama nuomos sutartis ieškovė žinojo, jog paviljonas nėra neįrengtas visiškai ir buvo netinkamas UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Nuomininkė (ieškovė) 2005 m. pageidavo (pateikė prašymą) paviljoną pritaikyti savo veikloje ir nuomotoja neprieštaravo (leido), tačiau su sąlyga, kad turtą pastatys savo sąskaita ir jo pastatymo išlaidos ieškovei nebus atlygintos. Ieškovė, pasirašydama nuomos sutartis, sutiko, jog palyginus su prognozuojamomis pajamomis, jos investicijos į nuomojamo turto pritaikymą savo veiklai, nebus per didelės ir nebus atlyginamos. UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ apeliaciniame skunde nurodyta, kad atsakovė VšĮ KVK, siekdama valstybei priklausančiame žemės sklype ieškovės sukurtą (pastatytą) ginčo turtą įregistruoti, išdavė ieškovei įgaliojimą.

45.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo – ir išoriniai atstovavimo santykiai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo, kokius sandorius ir kitus teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010).

46.       Išorinių atstovavimo teisinių santykių, atsirandančių pagal įgaliojimą, galiojimas apibrėžtas    CK 2.142, 2.147 straipsnių, o vidinių atstovavimo teisinių santykių, atsirandančių pagal pavedimo sutartį, galiojimas apibrėžtas CK 6.763 straipsnio. Pavedimo sutartis gali baigtis, kai baigiasi įgaliojimo terminas (CK 6.763 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Įgaliojimo terminas yra naikinamasis (CK 1.117 straipsnio 6 dalis) ir jam pasibaigus turi būti išduodamas naujas įgaliojimas, tačiau tai nereiškia, kad, pasibaigus įgaliojimui ir tuo pagrindu pavedimo sutarčiai, pavedimo teisiniai santykiai negali būti atnaujinti, jei atstovaujamąjį ir atstovą toliau sieja tam tikri vidiniai (techninio, organizacinio pobūdžio) atstovavimo santykiai.

47.       Teisėjų kolegijos vertinimu, vidinius atstovaujamojo (atsakovės 1) ir atstovo (ieškovės) santykius reguliuoja 2005 m. rugpjūčio 10 d. sudarytas žodinis susitarimas dėl ginčo turto pastatymo ir atsakovės 1 duotas leidimas (rezoliucija), o jų išoriniams atstovavimo santykiams buvo skirtas 2010 m. birželio 7 d. įgaliojimas, kuris parodo, kokius teisinius veiksmus turėjo teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu: 1) atstovauti atsakovę VšĮ KVK: a) atitinkamose institucijose visais statybos klausimais, kreiptis dėl statybos leidimo panaudos teise priklausančiame žemės sklype, kuriame yra objektai bei teikti prašymus dėl projektavimo sąlygų bei statybos leidimo gavimo ir kt. dokumentus, b) kreiptis dėl VKV priklausančių statinių naudojimo paskirties pakeitimo ir kt.; 2) gauti projektavimo sąlygų sąvadą, statybos leidimą, kt. leidimus ir pritarimus statybai; 3) VĮ Registrų centre užsakyti ir gauti pažymėjimus bei išrašus apie statinius bei juos įregistruoti; teikti prašymus ir dokumentus dėl nekilnojamojo turto nuosavybės teisių, juridinių faktų įregistravimo ir (ar) išregistravimo, gauti kadastrinių matavimų bylą; 4) atstovauti atsakovę VšĮ KVK valstybinėse ir savivaldos institucijose ir organizacijose, departamentuose ir kt.: a) rinkti, gauti, pateikti reikalingus dokumentus, sumokėti mokesčius, VšĮ KVK vardu rašyti pareiškimus, prašymus, pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su įgaliojimu. 

48.       Ieškovė UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė VšĮ KVK, siekdama valstybei priklausančiame žemės sklype ieškovės sukurtą (pastatytą) ginčo turtą įregistruoti, išdavė ieškovei įgaliojimą, suteikiantį teisę atlikti veiksmus nuo statybos leidimo dokumentų gavimo ir baigiant ginčo turto įregistravimu. Ieškovė nurodo, jog 2010 m. birželio    7 d. įgaliojimo pagrindu veikė nuo 2010 m. birželio 8 d. iki ieškinio pateikimo dienos (ieškinys teisme gautas 2020 m. sausio 9 d.; patikslintas ieškinys 2020 m. sausio 14 d.). 2010 m. birželio 7 d. įgaliojime terminas nenurodytas (neapibrėžtas), taigi, šis įgaliojimas galiojo vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Vėliau, 2011 m. birželio 7 d. pasibaigus įgaliojimui, ieškovei nebuvo išduotas naujas įgaliojimas. Priešingų įrodymų į bylą nepateikta (CPK 178 straipsnis).

49.       Teisėjų kolegijos vertinimu, įgaliojimas buvo išduotas ieškovei veikti ne atstovaujamojo (atsakovės 1), o atstovo (ieškovės) interesais (naudai) ir įgaliojimas buvo išduotas šalims atnaujinus susitarimą (leidimą), kad ieškovė galėtų pastatytą ginčo turtą įregistruoti, atitinkamai, NTR pateikti jo įregistravimui reikalingus dokumentus: statybos leidimą ir kadastrines bylas. Pažymėtina, kad ieškovės nuomotas paviljonas, kaip metalo konstrukcija, buvo pritaikytas ieškovės augalų, želdinių ir sodo įrangos eksponavimo, pardavimo ir paslaugų veiklai. Taip pat pastatas-ekspozicijų paviljonas yra naudojamas iš esmės UAB „FEZIJŲ PUOKŠTĖ“ veikloje, išskyrus iki 2018 m. atsakovės VšĮ KVK želdinių ir dizaino specialybės studentai ginčo turte atliko mokomąją ir gamybinę praktiką (žr. apeliacinio skundo 47 punktą). Iš viešai teikiamų duomenų nustatyta, kad šiuo metu VšĮ KVK nėra studijų programos, susijusios su augalais, želdiniais, sodu ar pan. Šiuo aspektu (kad ginčo turtas buvo naudojamas ir atsakovės 1 veikloje, naudai) svarbu tai,  jog 2015 m. gegužės 12 d. nuomos sutartimi ieškovei išnuomotas ginčo turtas už 502,41 Eur / mėn. mokestį, o nuo ginčo turto pastatymo (pasak ieškovės, 2010 m. birželio mėn.) iki 2015 m. gegužės 12 d. UAB „FEZIJŲ PUOKŠTĖ“ naudojosi ginčo turtu už septynis kartus mažesnį nuomos mokestį ir nuo 2018 m. iki šiol tik ieškovė savo veikloje naudoja nuomojamą ginčo turtą. Akcentuotina ir tai, kad šalys susitarė ir atsakovė 1 leido ieškovei pritaikyti nuomojamą turtą savo verslui, iš atsakovės 1 rašytinio leidimo (rezoliucijos) (ne žodinio pavedimo) susidarė galimybės statybos leidimo gavimui bei kadastrinių bylų suformavimui. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovė žinojo, jog žemės sklypas, unikalus Nr. 4400-1970-9274, ant kurio statys ginčo turtą, priklauso valstybei. Iki įgaliojimo išdavimo (2010 m. birželio 7 d.) ir iki jo galiojimo pabaigos (2011 m. birželio 7 d.) ieškovė buvo pastačiusi pastatą-ekspozicijos paviljoną bei pastatą inventoriui laikyti, tačiau jų nebuvo įregistravusi NTR. Kadangi ieškovė ginčo turtą pastatė ant atsakovei 2 priklausančio žemės sklypo bei ieškovė nebuvo (nėra) jų privatizavusi, pastatas-ekspozicijos paviljonas bei pastatas inventoriui laikyti turėjo būti įregistruoti Lietuvos valstybės vardu. 

50.       Atstovaujamasis turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita, ir sumokėti atstovui atlyginimą už darbą, išskyrus atvejus, kai sutartis ar įstatymai numato, kad atstovaujama neatlygintinai (CK 2.151 straipsnis). Tai reiškia, kad atstovaujamasis turi pareigą atlyginti atstovui net ir tais atvejais, kai tai nenurodyta sutartyje ar įstatyme, nes neatlygintinis atstovavimas yra išimtis iš bendrosios taisyklės. Tačiau CK 6.758 straipsnis, reglamentuojantis įgaliotinio atlyginimą, nustato, kad pavedimo sutartis gali būti atlygintinė ir neatlygintinė. Vadinasi, CK 6.758 straipsnio 2 dalis nustato vieną iš CK 2.151 straipsnio išimčių iš bendrosios taisyklės, kad už atstovavimo paslaugą turi būti atlyginta. Jei pavedimo sutartis yra atlygintinė, tai įgaliotinio atlyginimo dydis turi būti nustatytas pavedimo sutartyje arba įstatymo. Jei atlyginimo dydis nenustatytas, jis nustatomas atsižvelgiant į papročius, rinkos kainas, suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę, atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų profesinių susivienijimų rekomendacijas ir kitas aplinkybes (CK 6.758 straipsnio 3 dalis).

51.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atstovaujamasis (VšĮ KVK) neturi pareigos sumokėti atstovui (UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“) už darbą (pastatų statybos projekto bei kadastrinių matavimų bylos parengimus bei ginčo pastatų įregistravimą) 7 988,15 Eur (27 581,48 Lt) dydžio atlyginimą. Pirma, šalys nesudarė rašytinės sutarties (atskirų susitarimų) dėl konkrečių veiksmų (t. y. ginčo pastatų statybos projekto parengimo, kadastrinių matavimų bylos suformavimo ir (arba) ginčo pastatų įregistravimo), susijusių su 2005 m rugpjūčio 5 d. susitarimu dėl ginčo pastatų pastatymo, dėl to nėra galimybės nustatyti šalių vidinių atstovavimo santykių atlygintinumo (jo dydžio). Antra, VšĮ KVK direktoriaus 2005 m. rugpjūčio 10 d. leidime (rezoliucijoje) nėra įrašyta, kad nuomininkui (ieškovei) už pastatytus ginčo pastatus bus atlyginta. Priešingai, buvo suderinta, jog ieškovė savo lėšomis įrengs ekspozicijos paviljoną ir betonuotą aikštelę. 2005 m. birželio 20 d. nuomos sutarties 9.1 papunktyje šalys sulygo, kad nuomininkas savo lėšomis baigia įrengti laikiną ekspozicijos paviljoną ir betonuotą aikštelę pagal abiejų šalių suderintą projektą. Trečia, pagal 2002 m. gegužės 23 d. priimto VSTVNDĮ    14 straipsnio 5 dalį nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama, išskyrus pagal sutartis, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2002 m. birželio 19 d.). Šiuo atveju 2000 m. birželio 19 d. nuomos sutartis baigėsi 2005 m. birželio 19 d. ir iki šios datos ieškovė nebuvo nei pastačiusi ginčo turto, nei parengusi statybos projektą ir (arba) kadastrines bylas bei ginčo pastatų nebuvo įregistravusi. Byloje nustatyta, jog ieškovė dėl ginčo pastatų pastatymo kreipėsi į atsakovę VšĮ KVK 2005 m. rugpjūčio 10 d., o darbus pradėjo     2006 m. sausio mėn., t. y. 2005 m. birželio 20 d. nuomos sutarties galiojimo ir vykdymo metu. Vadinasi, 2005 m. rugpjūčio 10 d. rašytinis leidimas, 2005 m. birželio 20 d. nuomos sutartis bei įstatymas (VSTVNDĮ) numatė, kad atstovaujama neatlygintinai, nes buvo draudžiama atlyginti ieškovei išlaidas (atlyginimą už darbą), susijusias su ginčo turto pastatymu, atitinkamai už jo (pastatų) statybos projekto bei kadastrinių matavimų bylos parengimus ir jų įregistravimą      (CK 2.151 straipsnis; VSTVNDĮ 14 straipsnio 5 dalis).

Dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo

52.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė deklaratyviai nurodo, kad nebūtų investavusi į svetimą turtą, jeigu nebūtų turėjusi teisėto lūkesčio, jog atsakovė atlygins nuomojamo ginčo turto pagerinimo išlaidas. Ieškovė yra verslininkė, todėl pirmiausia turėjo atidžiai ir rūpestingai įvertinti, ar 2005 m. (kreipimosi į nuomotoją metu; antros nuomos sutarties sudarymo ir galiojimo metu) įstatymas nedraudė kompensuoti ginčo turto pagerinimo išlaidų bei priimti verslo sprendimą dėl nuomojamo turto pagerinimo / nepagerinimo savo lėšomis. Šiuo atveju UAB „FREZIJŲ PUOKTĖ“ nusprendė 2005 m. rugpjūčio 10 d. kreiptis į atsakovę su prašymu dėl ginčo turto pagerinimo ir 2006–2010 metais savo lėšomis pastatė du pastatus, pritaikytus  UAB „FREZIJŲ PUOKTĖ“ veiklai, ir juos 2011 m. įregistravo valstybės vardu. Iki ir po pagerinimo ginčo turtas buvo ir yra naudojamas iš esmės nuomininkės UAB „FREZIJŲ PUOKTĖ“ ūkinėje komercinėje veikloje. Nuomos sutartyse nurodytas nuomos mokestis už ginčo turtą iki 2015 m. (penktos sutarties sudarymo) buvo mažas ir pagal 2015 m. gegužės 12 d. nuomos sutartį mokamas nuomos mokestis nėra labai didelis.  

53.       Nagrinėjamu atveju ieškovė negali turėti teisėto lūkesčio gauti kompensaciją už ginčo turto pagerinimą, nes pastatas-eksponavimo paviljonas ir pastatas inventoriui laikyti buvo pastatyti privataus juridinio asmens komercinius poreikius tenkinti (verslui vykdyti) ir šis nuomojamas valstybinis ginčo turtas yra naudojamas UAB „FREZIJŲ PUOKTĖ“ pagrindinėje augalų ir sodo veikloje. Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008).

54.       Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ji negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu bei apeliacinio skundo 56–59 ir 61 punktuose pateikia citatas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių. Daugumos ieškovės nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl nuomininko teisės į valstybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą ir nesprendžiamas klausimas, susijęs su ginčo turto privatizavimu. Civilinėje byloje 3K-3-481/2013 buvo sprendžiama dėl nuomininko, įsipareigojusio rekonstruoti savivaldybės pastatą, prašymo įpareigoti atsakovą pradėti tiesiogines derybas šiam nekilnojamajam turtui privatizuoti tiesioginių derybų būdu ir kasacinis teismas pasisakė dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies taikymo. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2009 buvo sprendžiamas ginčas dėl savivaldybės privatizavimo komisijos protokolo dalies dėl negyvenamųjų patalpų įrašymo į privatizavimo programą teisėtumo bei pripažinimo neteisėtais savivaldybės veiksmų skelbiant viešą aukcioną dėl šių patalpų ir kasacinis teismas pasisakė dėl turto privatizavimo tiesioginėmis derybomis būdo taikymo. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2006 teismas sprendė ginčą dėl ieškovo investuotų išsinuomotam turtui pagerinti lėšų atlyginimo, esant tarp šalių sudarytos sutarties sąlygai, kad šios lėšos yra įskaitomos į nuomos mokestį ir kasacinis teismas pasisakė dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies taikymo. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015 buvo sprendžiamas ginčas dėl nuomininko teisės į savivaldybės patalpų pagerinimo išlaidas, privatizavus turtą viešojo aukciono būdu ir kasacinis teismas pasisakė dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies, reglamentuojančios privatizavimo objektą įsigyjančio pirkėjo pareigos atlyginti nuomininkui privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo išlaidas.

55.       Bylos duomenimis, pastato-ekspozicijos paviljono ir pastato inventoriui laikyti privatizavimo procedūros nebuvo pradėtos ir ginčo turtas neprivatizuotas, todėl atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad: 1) ginčo turto pagerinimo darbai buvo baigti galiojant Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostatai; 2) įtraukus pastatą-ekspozicijos paviljoną bei pastatą inventoriui laikyti į privatizavimo programą, UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ būtų suteikta galimybė dalyvauti viešajame aukcione / konkurse dėl ginčo turto privatizavimo ir jo laimėtojas (pirkėjas, įsigijęs privatizavimo objektą) būtų turėjęs atlyginti ieškovei ginčo turto pagerinimo išlaidas; 3) ieškovės investuotos lėšos būtų įtrauktos į pastato-ekspozicijos paviljono bei pastato inventoriui laikyti vertę, kurią nustačius, vėliau būtų galima nustatyti nekilnojamojo turto objekto vertės padidėjimo procentą, tam, kad objektų privatizavimo metu UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ būtų atlyginamos jos investuotos lėšos į ginčo turtą.

56.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovei 2010 m. (nuo darbų pabaigos) negalėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, jog jai bus atlygintos (kompensuotos) su atsakove 1 nesuderintų (negautas leidimas) ir pritaikytų UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ ūkinės komercinės veiklos poreikiams ginčo turto pagerinimo išlaidos.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

57.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo normų taikymo, nurodydamas, jog nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu, t. y. jis taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolių atlyginimą, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-313/2017; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018). 

58.       Šiuo ginčo atveju nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas netaikomas, nes UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ ir VšĮ KVK siejo nuomos teisiniai santykiai (ir atstovavimo pagal atsakovės 1 išduotą ieškovei įgaliojimą teisiniai santykiai). Pati ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal 2000 m. birželio 19 d. nuomos sutartį atsakovės 1 išnuomoto ieškovei turto vertė sudarė 4 348,42 Eur, o po ieškovės investicijų (67 950,61 Eur) ginčo turto vertė padidėjo (iki 50 000 Eur). Nuomos sutartyse šalys sulygo, kad išlaidos nuomojamo daikto pagerinimui neatlyginamos, todėl jos nelaikytinos ieškovės turto sumažėjimu nepagrįsto praturtėjimo instituto kontekste. Nuomos sutartyse šalys susitarė, kad už nuomojamo turto pagerinimą ieškovei nėra atlyginama ir dėl to (investicijų į nuomojamą turtą) šalys atskirai nesitarė. Taip pat kompensuoti ieškovės investicijas į ginčo turtą draudžiama pagal įstatymą. Inter alia (be kita ko) ieškovės ginčo turto pagerinimui nepriskiriamas pastatų (ekspozicijos paviljono ir pastato inventoriui laikyti) ir sodo centro pritaikymas nuomininkės UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ specifiniams – augalų eksponavimo bei sodo inventoriaus laikymo poreikiams. Taigi, nors ieškovė 2006–2010 metais investavo į nuomojamą turtą (pastatė ginčo turtą) bei susitvarkė aplinką (įrengė sodo centrą) savo veiklos interesais, tačiau  nurodytu ataskaitiniu laikotarpiu ir gavo pajamas, kurių ieškovė teismui neatskleidė.

Dėl bylos procesinės baigties

59.       Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas ir Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes ir teisingai taikė bei aiškino specialaus įstatymo (VSTVNDJĮ) nuostatas, reglamentuojančias nuomininko teisę į valstybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

60.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK     98 straipsnio 1 dalis).

61.       Ieškovės UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ apeliacinis skundas atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė VšĮ KVK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrįsti pateikė 2021 m. rugsėjo 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2021/09-01 dėl    2 541 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir „Swedbank“, akcinės bendrovės       2021 m. rugsėjo 19 d. mokėjimo nurodymą dėl 2 541 Eur sumokėjimo pagal sąskaitą faktūrą Nr. 2021/09-01.

62.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojančias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio      2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio) (toliau – ir Rekomendacijos), nagrinėjamoje byloje maksimali atlygintina advokato išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą sudaro 1 972,62 Eur (1 517,40 Eur × 1,3) (Rekomendacijų 7 punktas, 8.11 papunktis).

63.       Taigi, atsakovės 1 prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (2 541 Eur) viršija nagrinėjamoje byloje rekomenduojamą atlyginti maksimalią advokato išlaidų sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą (1 972,62 Eur). Nors Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau nei įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009). Šiuo atveju ginčo sudėtingumas nevertinamas kaip išimtinis, todėl savaime nėra pakankamas viršyti Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį. Atsakovė VšĮ KVK nepateikė motyvuotų paaiškinimų, kodėl jos prašoma priteisti suma už advokato suteiktas teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), turi būti priteista nesumažinta. Nagrinėjama byla nėra labai sudėtinga ir sprendžiami klausimai nėra nauji teismų praktikoje. Todėl teisėjų kolegija sprendžia sumažinti atsakovei 1 iš ieškovės priteistiną bylinėjimosi sumą nuo 2 541 Eur iki 1 972,62 Eur ir priteisti atsakovei VšĮ KVK iš ieškovės UAB „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ 1 972,62 Eur bylinėjimosi išlaidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). 

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

        Priteisti atsakovei viešajai įstaigai Klaipėdos valstybinei kolegijai (juridinio asmens kodas 111968056) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „FREZIJŲ PUOKŠTĖ“ (juridinio asmens kodas 141923526) 1 972,62 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus septyniasdešimt du eurus ir           62 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai         Danguolė Martinavičienė

        Antanas Rudzinskas

        Alma Urbanavičienė