Civilinė byla Nr. e2A-122-852/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00977-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.1.3; 1.3.2.5.5

(S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. sausio 30 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Donatos Kravčenkienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų UAB „Eldersa“ ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovams UAB „Eldersa“ ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo įdarbinti ir sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-20726/2022 nusprendė atmesti ieškovo ieškinį atsakovui UAB „Eldersa“ dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki sprendimo įvykdymo dienos ir dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

2.       Ieškovas R. A. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą UAB „Eldersa“ vykdyti 2022 m. kovo 22 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. 323, įdarbinti jį nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d.; 2) priteisti iš atsakovo UAB „Eldersa“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki sprendimo įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo UAB „Eldersa“ 1000 eurų turtinės žalos ir 500 eurų neturtinės žalos; 4) priteisti iš atsakovo UAB „Eldersa“ visas bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovas R. A. taip pat kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą ir skundu prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2022 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 44U-4681, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti ieškovo kaip (duomenys neskelbtini) piliečio, nacionalinę vizą; 2) įpareigoti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyrių išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, kaip užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos dėl kurios nors iš šių priežasčių: ligos, kitokio ūmaus sveikatos sutrikimo ar organizmo būklės, asmeninės priežasties, kurios užsieniečiai negalėjo numatyti, ar nenugalimos jėgos ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui.

4.       Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2023 m. gegužės 31 d. nutartimi nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei UAB „Eldersa“ dėl įpareigojimo vykdyti darbo sutartį ir kt., trečiasis asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą ir patikslintą skundą Migracijos departamento Šiaulių skyriui dėl sprendimo panaikinimo, sujungti ir sujungtas bylas priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

5.       Ieškovas procesiniuose dokumentuose (ieškinyje bei skunde) nurodė, kad 2022 m. kovo 22 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Eldersa“ dėl darbo mūrininku, gavo daugkartinę D vizą, 2022 m. liepos 27 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir 2023 m. liepos 28 d. prisistatė pas darbdavį, tačiau atsakovas UAB „Eldersa“ jo neįdarbino, nors vis žadėjo tą padaryti, dėl ko Migracijos departamentas 2022 m. spalio 18 d. panaikino jam išduotą vizą ir įpareigojo išvykti iš Lietuvos. Būdamas be darbo jis patyrė 1000 Eur turtinę ir 500 Eur neturinę žalą. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnio nuostatas atsakovas turėjo jį įdarbinti per 10 dienų, tačiau to nepadarė iki 2022 m. rugpjūčio 8 d. Ieškovo vertinimu, atsakovui be teisėto pagrindo atsisakius jį įdarbinti, jam kyla teisinės pasekmės, analogiškos neteisėto darbo sutarties nutraukimui, t. y. pagal DK 218 straipsnio nuostatas turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Ieškovas pažymėjo, kad dėl atsakovo netinkamų veiksmų Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyrius 2022 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 44U-4681 panaikinti vizą. Šis sprendimas naikintinas, pripažinus, kad atsakovas UAB „Eldersa“ jo neįdarbino be teisėto pagrindo.

6.       Atsakovas UAB „Eldersa“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2022 m. kovo 22 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta (pasirašyta) neterminuota darbo sutartis, tačiau ji neįsigaliojo dėl to, kad ieškovas laiku neatvyko ir nepradėjo dirbti. Paaiškino, kad įmonė atliko visus veiksmus, kurie buvo reikalingi darbo sutarčiai įsigalioti, parengė ir pasirašė sutartį, Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą dėl nacionalinės vizos ieškovui išdavimo. Viza ieškovui buvo išduota 2022 m. liepos 12 d. ir galiojo nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. Taigi ieškovas pagal darbo sutarties 7 punktą turėjo atvykti į Lietuvą ir pradėti dirbti nuo 2022 m. liepos 14 d. Tačiau ieškovas į Lietuvą atvyko tik 2022 m. liepos 27 d., t. y. praėjus daugiau kaip 10 dienų nuo darbdavio nurodytos dienos. Darbdavio teigimu, šalys nebuvo susitarusios dėl darbo sutarties 7 punkto pakeitimo, kuriuo būtų numatyta vėlesnė ieškovo darbo pradžia. Atsakovas 2022 m. rugpjūčio 22 d. informavo Migracijos departamentą apie ieškovo neatvykimą dirbti nurodytu laiku, kas reiškia, kad 2022 m. kovo 22 d. sudaryta darbo sutartis nebuvo įsigaliojusi. Remdamasis šiuo atsakovo pranešimu Migracijos departamentas 2022 m. spalio 18 d. ieškovui išduotą nacionalinę D vizą panaikino. UAB „Eldersa“ tvirtino, kad darbo sutartis neįsigaliojo ne dėl darbdavio kaltės. Ieškovo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo vykdyti šią darbo sutartį yra neįmanomas. Atitinkamai, išvestinis ieškovo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki darbo ginčo sprendimo įvykdymo priteisimo neturi teisinio pagrindo ir taip pat yra atmestinas. Be to, atsakovas pažymėjo, kad darbo sutartis neįsigaliojo ir dėl to, kad ieškovas neturėjo reikalingos kvalifikacijos dirbti mūrininko darbą. Nurodė, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių jo turtinę ir neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų.

7.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė atmesti ieškovo skundo reikalavimus dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2022 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 44U-4681 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Paaiškino, kad 2022 m. rugpjūčio 31 d. gavo UAB „Eldersa“ atstovo pranešimą Nr. 2208-PRNŠ-2327, kuriuo vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnio 1 punkto nuostatomis darbdavys UAB „Eldersa“ pranešė, jog ieškovas neatvyko dirbti; Migracijos departamentas, 2022 m. spalio 18 d. vertindamas ieškovui išduotos nacionalinės (D) vizos Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo pagrindus, įvertinęs UAB „Eldersa“ atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad yra Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas nacionalinės vizos panaikinimo pagrindas – užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (pareiškėjas neatvyko dirbti). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis pareiškėjo neįdarbinimo priežasčių. Tai, kad ieškovas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (atvykęs į Lietuvos Respubliką UAB „Eldersa“ nebuvo įdarbintas) yra pakankamas pagrindas ginčijamam sprendimui priimti. Pažymėjo, kad minėto sprendimo panaikinimas neįteisins ieškovo buvimo Lietuvos Respublikoje atgaline data (nuo 2022 m. spalio 18 d.), todėl jei UAB „Eldersa“ įdarbins ieškovą atgaline data (nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d.), ieškovas nuo 2022 m. spalio 18 d. būtų laikomas įdarbintu neteisėtai. Atsakovas nurodė, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti ieškovui nacionalinę vizą nacionalinės vizos išdavimo tvarkos pagrindu, kaip užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos dėl asmeninės priežasties, kurios užsienietis negalėjo numatyti, yra nepagrįstas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalijimo principu, teismai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikę administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–1810/2010 ir kt.). Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nėra pateikęs prašymo išduoti nacionalinę vizą. Jeigu toks ieškovo prašymas būtų pateiktas ir nebūtų patenkintas, ieškovas galėtų apskųsti sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą ir prašyti teismą įpareigoti Migracijos departamentą ieškovo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo nagrinėti iš naujo. Nagrinėjamu atveju procedūra, kurią ieškovas prašo teismą įpareigoti Migracijos departamentą baigti ieškovui palankiu būdu, ieškovo nėra pradėta. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1V-401 patvirtintas Nacionalinės vizos tvarkos aprašas nenumato, kad nacionalinė viza Aprašo 6.7 papunktyje numatytu pagrindu galėtų būti išduota užsieniečiui, kuris Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

 

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 2 d. sprendimu nusprendė išspręsti iš esmės tarp ieškovo R. A. ir atsakovų UAB „Eldersa“ ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kilusį ginčą ir ieškovo reikalavimus tenkinti iš dalies, t. y.: konstatuoti, kad darbo santykiai tarp R. A. ir UAB „Eldersa“ prasidėjo 2022 m. rugpjūčio 8 d. ir baigėsi 2022 m. gruodžio 19 d. UAB „Eldersa“ nesuteikus ieškovui R. A. realaus darbo, ieškovas R. A. minėtu laikotarpiu buvo priverstinėje prastovoje; priteisti ieškovui R. A. iš atsakovo UAB „Eldersa“ 2457,01 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę prastovą. Taip pat teismas nusprendė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2022 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 44U-4681, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti ieškovo nacionalinę vizą; nustatyti, kad ieškovui išduota D viza Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d., įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos užsieniečių registro vizų modulyje pakeisti D vizos Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laiką, nustatant, kad viza galiojo iki 2022 m. gruodžio 19 d.; kitoje apimtyje šalių reikalavimus ir prašymus teismas atmetė. Be to, teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas, t. y. priteisė Lietuvos valstybei iš UAB „Eldersa“ 489,16 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų, 56 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos valstybei priteisė 489,16 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų. Taip pat teismas nusprendė grąžinti ieškovui R. A. 23 Eur žyminio mokesčio.

9.       Teismas nurodė, kad ieškovo pirmąjį reikalavimą – įpareigoti atsakovą vykdyti šalių pasirašytą 2022 m. kovo 22 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį Nr. 323, įdarbinti darbuotoją nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. atmeta, tačiau taiko alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, t. y. konstatuoja, kad 2022 m. kovo 22 d. darbo sutartis įsigaliojo 2022 m. rugpjūčio 8 d. ir galiojo iki 2022 m. gruodžio 19 d. (vizos galiojimo paskutinė diena), tačiau atsakovui nesuteikus ieškovui darbo, ieškovas nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. buvo priverstinėje prastovoje. Teismas pažymėjo, kad tarp bylos šalių kilo ginčas dėl to, kada ieškovas turėjo atvykti pas atsakovą ir pradėti dirbti. Atsakovas teigė, kad tai padaryti ieškovas turėjo kitą dieną nuo D vizos gavimo dienos, t. y. 2022 m. liepos 14 d., o ieškovas – kad per 10 dienų nuo tada, kai jis atvyko – 2022 m. liepos 28 d., t. y. 2023 m. rugpjūčio 8 d. Teismas nurodė, kad nesutinka su atsakovo pozicija, kad ieškovas turėjo atvykti ir pradėti dirbti 2022 m. liepos 14 d. Visų pirma, ieškovas vizą fiziškai gavo 2022 m. liepos 18 d., ne 2022 m. liepos 13 d., kaip teigia atsakovas. Nors teismui pateiktoje vizų informacinės sistemos išraše nurodyta, kad viza galioja nuo 2022 m. liepos 13 d., tačiau atsakovas nepaneigė ieškovo argumentų, kad jis neturėjo jokios fizinės galimybės vizą ir asmens pasą pasiimti 2022 m. liepos 13 d., kad vizą ir asmens pasą pasiėmė 2022 m. liepos 18 d., t. y. iš karto, kai tik gavo pranešimą tai padaryti. Teismas vertino, kad ieškovo elgesys vizą ir asmens pasą atsiimant 2022 m. liepos 18 d., t. y. per tris darbo dienas nuo vizos įsigaliojimo dienos yra laikytinas pakankamai apdairiu ir atsakingu. Netgi, jei ieškovas vizą būtų fiziškai gavęs 2022 m. liepos 14 d., teismo vertinimu ieškovas, atvykdamas 2022 m. liepos 28 d., iš esmės laikėsi darbo sutarties ir Darbo kodekso nuostatų, nepiktnaudžiavo savo teisėmis. Teismas nurodė, kad nesutinka su tuo, kaip darbdavys aiškina darbo sutarties 7 punkto nuostatas, t. y. atsakovas teigia, kad ši sąlyga reiškia, kad darbuotojas kitą dieną po vizos gavimo dienos turi būti fiziškai atvykęs pas darbdavį. Tačiau tokia darbo sutarties sąlyga nurodanti, kad darbuotojas pradeda darbą sekančią darbo dieną po D vizos išdavimo, teismo vertinimu, yra pernelyg formali, joje nėra parašyta, kad darbo pradėjimas galimas tik realiai atvykus. Teismas vertino, kad 20 dienų yra pagrįstas ir protingas terminas darbuotojui atvykti iš užsienio valstybės. Teismas pažymėjo, kad pats atsakovas atskirais atvejais laikė, kad darbuotojo darbo sutartis įsigalioja darbuotojui dar fiziškai neatvykus į Lietuvą, pvz., su A. K. 2021 m. liepos 23 d. sudarytos darbo sutarties 7 punktas numato, kad darbuotojas pradeda dirbti sekančią dieną po D vizos gavimo, nors A. K. pas atsakovą pradėjo dirbti 2021 m. rugsėjo 1 d., o atvyko į Lietuvos Respubliką 2021 m. rugsėjo 9 d. Be to, atsakovas, teikdamas teismui rašytinius paaiškinimus, nurodė, kad atskirais atvejais darbuotojo darbo pradžia nuo vizos išdavimo dienos gali užtrukti 9 dienas. Kad ieškovo atvykimo dirbti diena buvo 2022 m. liepos 28 d., patvirtina ir atsakovo vadovo paaiškinimų davimo metu nurodyta aplinkybė, kad neva žodinį sprendimą neįdarbinti ieškovą jis priėmė 2022 m. rugpjūčio 8 d., t. y., per 10 dienų nuo dienos, kurią ieškovas turėjo atvykti. Teismas konstatavo, kad ieškovui atvykus pas atsakovą 2022 m. liepos 28 d., atsakovas ne tik nesuteikė realaus darbo, tačiau nei iki 2022 m. rugpjūčio 8 d., nei vėliau nepateikė jam aiškaus ir tinkamo pranešimo, kad jo neįdarbina, t. y. taikant Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnio 1 punkto nuostatas, laikytina, kad darbdavys per 10 dienų, t. y. iki 2022 m. rugpjūčio 8 d. turėjo įdarbinti arba atsisakyti įdarbinti ieškovą, tačiau nei suteikė darbo ieškovui, nei jam pranešė, kad darbo santykiai neprasideda. Minėta, kad kol darbo sutartis neįsigaliojo, tiek darbuotojas, tiek ir darbdavys paprastai gali, atitinkamais atvejais prisiimdami kompensacijos (žalos) atlyginimo mokėjimo prievolę, atsisakyti darbo sutarties, apie tai informuodami kitą šalį, tačiau teismas vertino, kad atsakovas ieškovui nepranešė, kad jis atsisako darbo sutarties ir todėl sprendė, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta darbo sutartis įsigaliojo 2022 m. rugpjūčio 8 d., o darbo nesuteikimas reiškė priverstinę ieškovo prastovą. Teismas vertino, kad ieškovas buvo priverstinėje prastovoje nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. (tol kol galiojo ieškovo viza) (Darbo kodekso 47 straipsnis). Teismas nurodė, kad atmeta atsakovo argumentus, jog ieškovo neįdarbino, nes pastarasis nemokėjo atlikti mūrininko darbo. Visų pirma, atsakovas UAB „Eldersa“ 2022 m. rugpjūčio 31 d. pranešė Migracijos departamentui, kad ieškovas į darbą neatvyko, o ne tai, kad pastarasis neturi tinkamos kvalifikacijos. Be to, atsakovas neįrodė, kad ieškovas nemoka atlikti mūrininko darbo, nes byloje ieškovas pateikė įrodymus, kad 2017 m. gruodžio 26 d. įgijo 4 kategorijos mūrininko kvalifikaciją, kad dirbo (duomenys neskelbtini) 2018 m. vasario 2 d. – 2021 m. rugsėjo 19 d. įmonėje mūrininku, taip pat ieškovas teisme paaiškino, kad iš esmės geba atlikti visus pagrindinius mūrininkui priskirtinus darbus, nors nurodė, kad kai kurių mūrininkui priskirtinų darbų nėra atlikęs (pvz., skliauto mūrijimas). Ieškovo gebėjimus atlikti mūrininko darbą patvirtino ir liudytoju apklaustas jo brolis. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl to, kad darbo sutartis neįsigaliojo dėl paties ieškovo kaltės, nes bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad tiek iki sutarties sudarymo, tiek po jo ieškovas su atsakovu bendravo per A. K., kuriam atsakovas nors ir nebuvo suteikęs įgaliojimų veikti atsakovo vardu, tačiau tiek atsakovo vadovas, tiek liudytojas A. K. patvirtino, kad A. K. veikė, kaip atsakovo atstovas, kuris perdavinėjo atsakovo informaciją ir dokumentus. Atitinkamai laikytina, kad ieškovas pagrįstai tiek dėl atvykimo dienos, tiek dėl darbo kreipėsi į atsakovą per A. K., kuris nenukreipė ieškovo kitais atsakovo kontaktais. Byloje esantys telefoninių pokalbių įrašai ir jų išklotinės taip pat patvirtina, kad A. K. elgesys sudarė įspūdį ieškovui, kad ieškovas dėl darbo kreipėsi tinkamu adresu. Laikytina, kad A. K., bendraudamas su ieškovu, veikė, kaip tariamas atstovas, todėl jo susitarimai su ieškovu sukelia teisines pasekmes atsakovui. Teismas nurodė, kad netenkina ieškovo reikalavimo grąžinti į darbą ir įpareigoti atsakovą suteikti ieškovui darbą, nes šiuo metu ieškovas teisėtai Lietuvos Respublikos negali būti, t. y. jis neturi darbuotojo teisnumo ir veiksnumo pagal Darbo kodekso 21 straipsnio 2 dalies sąlygas. Teismas nurodė, kad pagal Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kai darbdavys paskelbia prastovą neterminuotai arba ilgesniam negu trijų darbo dienų laikotarpiui, darbuotojas neprivalo atvykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengęs atvykti į darbovietę kitą darbo dieną po darbdavio pranešimo. Už prastovos laiką iki trijų darbo dienų mokama šios dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta tvarka (vidutinis jo darbo užmokestis), o už kitą prastovos laikotarpį jam paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio. Atsižvelgiant į tai, teismas nusprendė priteisti ieškovui 173,67 Eur vidutinio darbo užmokesčio už 2022 m. rugpjūčio 8-10 dienas ir 2283,34 Eur, t. y. 40 procentų vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 11 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. Teismas pažymėjo, kad priverstinė prastova ieškovo atžvilgiu galiojo iki 2022 m. gruodžio 19 d., t. y. iki ieškovui išduotos D vizos paskutinės galiojimo dienos. Priverstinei prastovai ir darbo santykiams dėl vizos pasibaigimo nutrūkus 2022 m. gruodžio 19 d. ir nuo šios dienos ieškovui esant Lietuvoje neteisėtai, nėra jokio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą ir konstatuoti, kad ieškovas yra atleidžiamas teismo sprendimo įsigaliojimo dieną, atitinkamai nėra pagrindo taikyti Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nurodė, kad ieškovas neprašė atsakovo atžvilgiu taikyti netesybas (Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalį), todėl šio klausimo savo iniciatyva nenagrinėjo. Ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 1000 Eur turtinės žalos teismas atmetė, konstatavęs, kad ieškovas nepateikė įrodymų nei apie patirtus nuostolius atvykstant į Lietuvą, nei joje gyvenant, o vien ieškovo ir liudytojo paaiškinimų apie galimas išlaidas Lietuvoje nepakanka konstatuoti, kad ieškovo nurodomi nuostoliai patirti būtent dėl atsakovo kaltės. Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 500 Eur neturtinę žalą. Teismas vertino, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.

10.       Teismas nurodė, kad tenkina ieškovo reikalavimą panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2022 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 44U-4681, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti ieškovo nacionalinę vizą. Teismo vertinimu, Migracijos departamento 2022 m. spalio 18 d. sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėjo, kad teismui konstatavus, jog tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Eldersa“ sudaryta darbo sutartis įsiteisėjo, tačiau atsakovas UAB „Eldersa“ nepagrįstai jos nevykdydamas sudarė ieškovui priverstinę prastovą, atitinkamai atsakovas UAB „Eldersa“ nepagrįstai 2022 m. rugpjūčio 31 d. pranešė Migracijos departamentui, kad ieškovas į darbą neatvyko. Tai taip pat reiškia, kad atsakovas Migracijos departamentas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo priimti 2022 m. spalio 18 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti ieškovo nacionalinę vizą, atitinkamai laikytina, kad toks sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Teismas taip pat konstatavo, kad Migracijos departamento 2022 m. spalio 18 d. sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Teismas pažymėjo, kad Vizos išdavimo tvarkos aprašo 94 punkte buvo nustatyta, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytos institucijos valstybės tarnautojas, turėdamas informacijos, gavęs užsieniečio ar priimančio asmens prašymą arba teikimą dėl nacionalinės vizos panaikinimo <...> ir nustatęs, kad turima informacija ar minėtame prašyme, pranešime ar teikime nurodytos aplinkybės yra pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti ar atšaukti nacionalinę vizą, priima nustatytais faktais ir teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti ar atšaukti nacionalinę vizą. Atsakovas Migracijos departamentas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, kad vykdydamas Vizos išdavimo tvarkos aprašo 94 punkto nuostatas, būtų atlikęs kokį nors atsakovo UAB „Eldersa“ 2022 m. rugpjūčio 31 d. pateiktos informacijos patikrinimą, nėra jokių duomenų, kad atsakovas Migracijos departamentas būtų kreipęsis į UAB „Eldersa“ ar ieškovą, aiškinęsis galimas ieškovo neatvykimo į darbą priežastis. Teismo vertinimu, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs Vizos išdavimo tvarkos aprašo 94 punkto sąlygas, jis būtų nustatęs, kad atsakovo UAB „Eldersa“ pateikta informacija apie ieškovo neatvykimą į darbą nėra objektyvi ir yra nepagrįsta, atitinkamai būtų neturėjęs pagrindo priimti 2022 m. spalio 18 d. sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti ieškovo nacionalinę vizą. Teismas nurodė, kad panaikinus Migracijos departamento 2022 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 44U-4681 laikytina, kad ieškovui išduota D viza Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d., o Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos įpareigotinas užsieniečių registro vizų modulyje pakeisti D vizos Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laiką. Ieškovo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos pagrindu, kaip užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos dėl kurios nors iš šių priežasčių: ligos, kitokio ūmaus sveikatos sutrikimo ar organizmo būklės, asmeninės priežasties, kurios užsieniečiai negalėjo numatyti ar nenugalimos jėgos ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, teismas atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad vadovaudamasis minėtu Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos aprašu, būdamas teisėtai Lietuvos Respublikoje, jis kreipėsi į atsakovą Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos, ir kad atsakovas yra atlikęs tokio prašymo nagrinėjimą.

11.       Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nurodė, kad nagrinėjamu atveju byla iš esmės išspręsta ieškovo naudai abiejų atsakovų atžvilgiu. Todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos bylinėjimosi išlaidos, teikiant teisinę pagalbą ieškovui, priteistinos iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 489,16 Eur. Atsakovo UAB „Eldersa“ prašymą priteisti iš ieškovo 2860 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų teismas atmetė, atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimas yra palankus ieškovui. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovo patenkintų turtinių reikalavimų dalis iš atsakovo UAB „Eldersa“ yra 2457,01 Eur, už kuriuos mokėtinas 56 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis), todėl šią 56 Eur žyminio mokesčio sumą teismas priteisė valstybei iš atsakovo UAB „Eldersa“. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl patenkinus ieškovo reikalavimą, žyminis mokestis iš šio atsakovo valstybei nepriteisiamas. Ieškovas už šį reikalavimą yra sumokėjęs 23 Eur žyminio mokesčio, kuris grąžintinas ieškovui.

 

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

12.       Atsakovas UAB „Eldersa“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Apelianto vertinimu, teismas netinkamai taikė alternatyvų darbuotojo (ieškovo) teisių gynimo būdą, pažeisdamas CPK 414 straipsnio 3 dalį ir 418 straipsnį, taip pat nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos ir pažeisdamas UAB „Eldersa“ teisę į apeliaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-348-684/2017, Nr. 3K-3-457-686/2016, Nr. e3K-3-330- 969/2018, Nr. e3K-228-403/2018 ir kt.). Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas 2023-09-13 teismo posėdyje šalims nurodė, kad ketina taikyti alternatyvų darbuotojų teisių gynimo būdą, tačiau nenurodė, koks konkretus tas būdas bus, nepasiūlė atsakovams įstatyme numatytu 14 dienų terminu pateikti atsakovui UAB „Eldersa“ atsiliepimą raštu dėl tokio alternatyvaus konkretaus darbuotojo teisių gynimo. Atsakovo UAB „Eldersa“ atstovas buvo įsitikinęs, kad vienintelis galimas alternatyvus ieškovo teisių gynimo būdas nagrinėjamoje byloje – tai DK 42 straipsnio 3 dalies taikymas. Atsakovui buvo netikėta, kad teismas laikotarpį nuo 2022 m. rugpjūčio 8 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. galėtų kvalifikuoti kaip ieškovo priverstinę prastovą ir taikyti DK 47 straipsnį, reglamentuojantį prastovos paskelbimą ir apmokėjimą darbuotojui prastovos laikotarpiu.

12.2.                      Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė šalių sudarytos 2022 m. kovo 22 d. darbo sutarties įsigaliojimo, prastovos faktus ir nepagrįstai bei neteisėtai taikė materialines DK 47 straipsnio normas, priteisdamas ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinę prastovą. Paaiškina, kad DK 42 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas taip ir nepradėjo dirbti pagal darbo sutartį. Tiek ieškovas, tiek atsakovas UAB „Eldersa“ teismui patvirtino, kad ieškovas nedirbo. Apie ieškovo darbo pradžią nebuvo pranešta Sodrai, kas laikytina savarankišku papildomu įrodymu apie tai, kad ieškovas nepradėjo dirbti. Galiausiai, aplinkybės, jog ieškovas būtų pradėjęs dirbti, byloje nekonstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Teismas galimai neteisingai interpretavo, kad darbo sutarties įsigaliojimo data yra ne darbuotojo pradėjimo dirbti diena, o D vizos gavimo diena. Tačiau tokia teismo padaryta išvada remiasi nepagrįsta darbo sutarties 7 punkto interpretacija, tokia išvada prieštarauja minėtai DK 42 straipsnio 3 daliai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo išvados apie darbo sutarties įsigaliojimą yra prieštaringos, nes jei teismas sprendė, kad darbo sutartis buvo įsigaliojusi, tai taip pat turėjo nuspręsti ir dėl to, kada ji turėtų būti nutraukta, nurodant jos nutraukimo datą ir pagrindą, bet teismas to nepadarė.

12.3.                      Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas UAB „Eldersa“ buvo paskelbęs prastovą. Teismas ir be pagrindo taikė teisės analogiją, pažeisdamas DK 4 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 42 straipsnio 3 dalis, 47 straipsnį. Paaiškina, kad iš paties ieškovo į bylą pateikto 2023-08-03 telefoninio ieškovo ir A. K. pokalbio (t. 1, b. l. 155) matyti, kad ieškovas dar gerokai iki 2023-08-03 žinojo, kad jis nebus priimtas dirbti pagal darbo sutartį mūrininko pareigoms. Nė viena iš šalių bylos nagrinėjimo metu net neužsiminė, kad atsakovas UAB „Eldersa“ būtų paskelbęs prastovą ieškovui. Apelianto vertinimu, teismas prastovą reglamentuojančias teisės normas taikė netiesiogiai, pagal teisės analogiją, nesant tam pagrindo. Paaiškina, kad DK 4 straipsnio 1 dalis numato, kad panašius santykius reglamentuojančios darbo teisės normos taikomos tik tais atvejais, kai darbo teisės normos apskritai nereglamentuoja darbo santykių. Tuo tarpu iš byloje nustatytų faktų matyti, kad šiuo atveju šalių santykius aiškiai ir detaliai reglamentuoja DK 42 straipsnio 3 dalis, pagal kurią: „Darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės - darbuotojui iš anksto neinformavus darbdavio prieš tris darbo dienas iki sutartos darbo pradžios, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą, kurios dydis ne didesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu dvi savaitės.“ Apelianto vertinimu, teismas negalėjo pagal analogiją taikyti prastovą reglamentuojančių nuostatų, bet galėjo taikyti DK 42 straipsnio 3 dalį, su sąlyga, kad bus įvertinta, dėl kurios iš šalies kaltės taip ir neįsigaliojo darbo sutartis. Tačiau pirmosios instancijos teismas vietoje DK 42 straipsnio 3 dalies normos taikymo, šalių santykiams pagal teisės analogiją neteisėtai ir siurpriziniu būdu taikė DK 47 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias ne darbo sutarties įsigaliojimą, o visai kitos srities darbo teisės normas, reglamentuojančias prastovos paskelbimą.

12.4.                      Atsakovas UAB „Eldersa“ teigia, kad darbo sutartis neįsigaliojo ir ieškovas dirbti nepradėjo ne dėl darbdavio UAB „Eldersa“, o dėl paties ieškovo kaltės. Paaiškina, kad darbo viza ieškovui buvo išduota 2022 m. liepos 12 d. ir galiojo nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. Ieškovas pagal darbo sutarties 7 punktą turėjo atvykti į Lietuvą ir atsakovo įmonėje pradėti dirbti nuo 2022 m. liepos 14 d. Tačiau ieškovas į Lietuvą atvyko tik 2022 m. liepos 27 d., t. y. praėjus daugiau kaip 10 dienų nuo darbdavio nurodytos dienos. Pažymėtina, kad dėl darbo sutarties 7 punkto pakeitimo, kuriuo būtų numatyta vėlesnė ieškovo darbo pradžia, tarp ieškovo ir atsakovo jokio susitarimo nebuvo. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnio 1 punktu, atsakovas 2022 m. rugpjūčio 22 d. informavo Migracijos departamentą apie ieškovo neatvykimą dirbti nurodytu laiku, kas reiškia, kad 2022 m. kovo 22 d. sudaryta darbo sutartis nebuvo įsigaliojusi. Remdamasis šiuo atsakovo pranešimu Migracijos departamentas 2022 m. spalio 18 d. ieškovui išduotą nacionalinę D vizą panaikino. Ieškovas šio Migracijos departamento sprendimo neginčijo. Ieškovas elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai, nepasirūpino tinkamu savo įsipareigojimo atvykti į Lietuvą ir pradėti dirbti darbdavio nurodytu laiku įvykdymu. Taigi būtent ieškovas atvyko pas darbdavį pažeisdamas imperatyvų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnio 1 punkte numatytą terminą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pagrįstas terminas, per kurį užsienietis gali atvykti dirbti į Lietuvą, yra 20 dienų, nes net pats ieškovas pripažino, kad jis privalėjo atvykti pas darbdavį per 2-3 dienas. Atsakovas pažymi, kad net jeigu atsakovas UAB „Eldersa“ būtų neteisėtai įdarbinęs kitus darbuotojus, pažeidžiant nurodytą įstatyminę Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnio 1 punkto nuostatą, nepagrįsta būtų teigti, kaip nurodyta teismo sprendime, kad tokį patį pažeidimą atsakovas UAB „Eldersa“ turėjo padaryti ir ieškovo atžvilgiu. Nepagrįstas teismo teiginys, kad darbo sutarties šalys susitarė pratęsti darbo sutarties 7 punkte numatytą terminą. Atsakovo darbuotojo A. K. klausimas ieškovo broliui per Whats app programėlę dėl to, kada ieškovas atvyks pas darbdavį (2 t., b. l. 148), priešingai negu nurodyta teismo sprendime, negali būti laikomas darbo sutarties šalių susitarimu pakeisti darbo sutartį, nes A. K. nebuvo įgaliotas daryti darbo sutarčių pakeitimus (dirba UAB „Eldersa“ vairuotoju), be to, tokie pakeitimai turėjo būti sudaryti raštu ir pasirašyti. Apeliantas pažymi, kad ieškovas teisme netgi teigė, kad darbo sutartį jis pasirašė tik atvykęs į Lietuvą UAB „Eldersa“ ofise, patvirtino, kad ant darbo sutarties jo brolio parašas, brolis pasirašė darbo sutartį, derino atvykimo datą. Atsakovas paaiškina, kad šiuo atveju atsakovo vadovas Migracijos departamentui pagrįstai nurodė apie ieškovo neatvykimą dirbti nurodytu laiku.

12.5.                      Apeliantas taip pat paaiškina, kad be fakto, kad ieškovas neatvyko dirbti, buvo ir dar vienas savarankiškas pagrindas darbo sutarčiai neįsigalioti, t. y. ieškovo pripažinimas apie jo nepakankamą kvalifikaciją ir nesugebėjimą atlikti mūrininko profesijai priskirtinų darbų, dėl kurio darbo sutartis irgi neįsigaliojo dėl ieškovo kaltės. Kad ieškovas, atvykęs pas darbdavį, nurodė, kad jo kvalifikacija yra nepakankama dirbti mūrininko darbą, patvirtino atsakovo UAB „Eldersa“ darbuotojas A. K., bendravęs su ieškovu. A. K. patvirtino, kad ieškovas nurodė, jog jis nedirbo pagal savo specialybę su akmeniu, nurodė, kad nėra specialistas, o tėra mėgėjas (dirbo mūrininko darbą dar iki įgyjant profesinę mūrininko kvalifikaciją, mokymai truko vos 4 mėn.) ir nemoka ir negali dirbti visų mūrininko darbų. Ieškovas 2023-05-03 teismo posėdyje papildomai nurodė, kokių mūrininko darbų jis nemoka ir negali atlikti: nemoka mūryti akmenų (nedirbo su akmeniu), tik plytas; nemoka mūryti pertvarų; nemoka išmūryti kampo; nemoka išmūryti nelygių paviršių (įlinkimų, skliautų) ir kt. Be to, kad ieškovas suvokė, jog jis neturi tinkamos mūrininko kvalifikacijos patvirtina ir jo elgesys. Iš į bylą pateikto ieškovo ir A. K. telefoninio pokalbio įrašų matyti, kad ieškovui A. K. ieškojo kitokio nei mūrininko darbas, nes ieškovo brolis R. A. paprasčiausiai persistengė girdamas ieškovą ir jo kvalifikaciją. Iš ieškovo ir A. K. telefoninio pokalbio išrašo netgi matyti, kad ieškovas puikiai suprato dėl ko jis nebus priimtas mūrininko pareigoms pagal darbo sutartį ir atsiprašinėjo A. K. už tai, kad jo brolis R. A. nepateikė atsakovui sąžiningos informacijos apie jo kvalifikaciją. Atsakovas paaiškina, kad neužpildė šio neįdarbinimo pagrindo pranešime Migracijos departamentui, nes anketos formoje buvo galima užpildyti tik vieną pagrindą, todėl darbdavys ir nurodė, kad ieškovas nėra priimtas dirbti, nes neatvyko ir nenurodė apie jo netinkamą kvalifikaciją, nes nebuvo, kur tai pažymėti.

12.6.                      Atsakovas nurodo, kad nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Mano, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad teismo sprendimas yra priimtas „iš esmės ieškovo naudai“ ir tuo pagrindu neteisėtai atsisakė atsakovo UAB „Eldersa“ naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo proporcingai atmestiems reikalavimams.

13.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Patikslinęs apeliacinį skundą Migracijos departamentas prašo peržiūrėti tik tą teismo sprendimo dalį, kuri yra priimta jo atžvilgiu. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

13.1.                      Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamento 2022 m. spalio 18 d. sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, tačiau ginčijamame sprendime nenurodė nei vieno aukštesnės galios teisės akto, kuriam sprendimas prieštarauja. Migracijos departamento vertinimu, vien nuoroda į Lietuvos Respublikos darbo kodekso normas, nėra pakankamas pagrindas tokiai teismo išvadai, kadangi Darbo kodeksas užsieniečių teisinės padėties nenustato.

13.2.                      Teismo išvada, kad darbo sutartis su pareiškėju įsiteisėjo, tačiau atsakovas UAB „Eldersa“ nepagrįstai sudarė ieškovui priverstinę prastovą, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamento 2022 m. spalio 18 d. sprendimas yra neteisėtas. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje 2022 m. liepos 4 d. pareiškėjui išdavė nacionalinę vizą (darbo pagrindu). Viza turėjo galioti iki 2022 m. gruodžio 19 d. (atsižvelgiant į tai, kad pagal darbdavio (kvietėjo) UAB „Eldersa“ tarpininkavimo raštą, numatomo atvykimo į Lietuvos Respubliką laikotarpis – 6 mėnesiai. Paaiškina, kad 2022 m. rugpjūčio 31 d. gavo UAB „Eldersa“ atstovo pranešimą Nr. 2208- PRNŠ-2327, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnio 1 punkto nuostatomis, darbdavys informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Migracijos departamentas 2022 m. spalio 18 d., įvertinęs UAB „Eldersa“ pateiktus duomenis, nustatė, kad yra Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas nacionalinės vizos panaikinimo pagrindas – užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (ieškovas neatvyko dirbti) ir priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui nacionalinę vizą. Apeliantas paaiškina, kad tokį sprendimą priėmė remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70 punktu. Apeliantas pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi ir jam viza buvo išduota pagal Vizos aprašo 70.13 papunktį, nustatantį, kad nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą. Taigi pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo būtent darbas UAB „Eldersa“. Nagrinėjant bylą teisme buvo neginčijamai nustatyta, kad ieškovas, nors ir atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau UAB „Eldersa“ faktiškai nedirbo nei vienos dienos. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Spręsdamas dėl vizos panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo teismas turėjo įvertinti ar ieškovas šio sprendimo priėmimo metu pagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, t. y. atitiko jam išduotos nacionalinės vizos išdavimo pagrindą. Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės teismo nurodyta aplinkybė, kad UAB „Eldersa“ ieškovui sudarė priverstinę prastovą, kadangi šios aplinkybės nepaneigia byloje nustatyto fakto – viza pareiškėjui buvo išduota darbui UAB „Eldersa“, o pareiškėjas realiai UAB „Eldersa“ nuo vizos išdavimo nedirbo. Tai reiškia, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo.

13.3.                      Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis, jog Migracijos departamento 2022 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. 44U-4681 yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Paaiškina, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, nei Vizų aprašas nenustato Migracijos departamentui pareigos, sprendžiant dėl vizos panaikinimo, apklausti užsienietį ar jį kviečiantį darbdavį. Tokios pareigos nenustato ir teismo cituojamas Vizos aprašo 94 punktas. Pagal Vizų aprašo 94 punktą, Migracijos departamentas, gavęs Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnyje nurodytą pranešimą ir nustatęs, kad turima informacija ar minėtame pranešime nurodytos aplinkybės yra pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti ar atšaukti nacionalinę vizą, priima nustatytais faktais ir teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti ar atšaukti nacionalinę vizą. Nepagrįsti yra ir teismo teiginiai, kad, jeigu Migracijos departamentas „būtų tinkamai vykdęs Vizos aprašo 94 punkto sąlygas, jis būtų nustatęs, kad atsakovo UAB „Eldersa“ pateikta informacija apie ieškovo neatvykimą į darbą nėra objektyvi ir yra nepagrįsta, atitinkamai būtų neturėjęs pagrindo priimti 2022 m. spalio 18 d. sprendimą“. Tokie teismo argumentai yra išimtinai hipotetinio pobūdžio, grindžiami išimtinai teismo daromomis prielaidomis ir nėra pakankami ginčijamam sprendimui pagrįsti. Teismas tokio vertinimo, t. y. kad Migracijos departamentas neturėtų pagrindo naikinti ieškovui išduotą vizą, jeigu apklaustų ieškovą arba jo darbdavį, nepagrindė nei užsieniečių teisinę padėtį nustatančių teisės aktų nuostatomis, nei faktinėmis bylos aplinkybėmis. Dar daugiau, pirmosios instancijos teismas net nevertino, kokią įtaką Migracijos departamento priimtam sprendimui galėtų turėti ieškovo ar jo darbdavio pateikti paaiškinimai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą vizos panaikinimo pagrindą. Apeliantas paaiškina, kad gavęs UAB „Eldersa“ pranešimą apie ieškovo neatvykimą, patikrino duomenis apie ieškovo įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje ir nustatė, kad ieškovas UAB „Eldersa“ nėra įdarbintas. Pažymi, kad šios aplinkybės byloje net nebuvo ginčijamos, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patirtinančių, kad jis dirbo UAB „Eldersa“, t. y. byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas realiai UAB „Eldersa“ nedirbo. Taigi Migracijos departamentas, nustatęs, kad ieškovui nacionalinė viza buvo išduota darbo UAB „Eldersa“ tikslu, tačiau ieškovas UAB „Eldersa“ nedirba, pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti ieškovui darbo UAB „Eldersa“ tikslu išduotą nacionalinę vizą.

13.4.                      Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė įpareigoti Užsieniečių registro vizų modulyje pakeisti D vizos Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laiką, nustatant, kad viza galiojo iki 2022 m. gruodžio 19 d. Tokį įpareigojimą teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-701/2023 aptarta praktika apie retrospektyvinį pasekmių taikymą panaikinus sprendimą. Tačiau, kaip pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas, nurodytą įpareigojimą Migracijos departamentui jis grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kuri buvo nagrinėjama pagal visiškai kitokias faktines aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad spręsdamas dėl galimybių atstatyti nacionalinės vizos galiojimą, teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir išaiškinimais, tačiau nei vienos šio teismo nutarties ar sprendimo, kuriame būtų nustatyta, kad Migracijos departamentas, panaikinus sprendimą dėl vizos panaikinimo, turi atstatyti panaikintos ir jau prieš beveik metus baigusios galioti nacionalinės vizos galiojimą atgaline data, teismas nenurodė. Paaiškina, kad nei Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, nei Vizos aprašas nenumato galimybės „atstatyti“ pasibaigusios vizos galiojimo termino. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tokį įpareigojimą Migracijos departamentui net nevertino tokio įpareigojimo vykdymo galimumo, t. y. nevertino ir nesiaiškino, kokioje informacinėje sistemoje yra kaupiami duomenys apie vizos galiojimą, kas yra šios sistemos valdytojas ar tvarkytojas, ar sistema turi technines galimybes atgaline tvarka keisti joje įrašytus duomenis.

13.5.                      Apeliantas nurodo, kad nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė priteisti Lietuvos valstybei iš Migracijos departamento 489,16 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų. Pažymi, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba gali būti teikiama tik teisėtai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvenantiems asmenims, o ieškovas nėra ir nebuvo teisėtai Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo, kadangi niekada neturėjo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančio dokumento.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

 

14.       Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

 

Dėl ginčo esmės

 

15.       Byloje yra sprendžiamas ginčas dėl užsieniečio, t. y. (duomenys neskelbtini) piliečio R. A. buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo, taip pat dėl jo įdarbinimo UAB „Eldersa“ ir 2022 m. kovo 22 d. sudarytos darbo sutarties vykdymo. 

16.       Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2023 m. gegužės 31 d. nutartimi buvo nuspręsta sujungti dviejų rūšių ieškinio reikalavimus, t. y. individualiam darbo ginčui dėl teisės priskirtus reikalavimus – dėl įdarbinimo ir darbo sutarties vykdymo, ir administracinio pobūdžio reikalavimus, kuriais ieškovas ginčija viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus dėl jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje (e. bylos t. 3, b. l. 105-110).

17.       Apeliantai, t. y. darbdavys UAB „Eldersa“ ir Migracijos departamentas apeliaciniais skundais prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tačiau susipažinus su apeliacinių skundų bei patikslinto Migracijos departamento apeliacinio skundo (e. bylos t. 5, b. l. 18) turiniu yra aišku, kad kiekvienas iš apeliantų ginčija tik tą teismo sprendimo dalį, kuri yra priimta jo atžvilgiu, t. y. atsakovas UAB „Eldersa“ nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria yra išspręstas darbo ginčas, susijęs su ieškovo įdarbinimu ir darbo sutarties vykdymu, o Migracijos departamentas skundžia atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje yra išspręstas administracinis ginčas dėl ieškovui išduotos vizos, leidžiančios jam teisėtai gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje.

 

Dėl darbo ginčo / atsakovo UAB „Eldersa“ apeliacinio skundo

 

18.       Ieškovas R. A. kreipdamasis į darbo ginčų komisiją, o po to – ir į teismą, savo darbo teisių pažeidimą siejo su tuo, kad darbdavys UAB „Eldersa“ nesuteikė jam darbo pagal 2022 m. kovo 22 d. sudarytą darbo sutartį. Ieškovas prašė įpareigoti darbdavį vykdyti šią darbo sutartį bei priteisti dėl tokio darbo teisių pažeidimo patirtus nuostolius.

19.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje surinkti įrodymai pakankamai patvirtina ieškovo teiginius apie tai, jog darbdavys jam nesuteikė darbo pagal 2022 m. kovo 22 d. sudarytą darbo sutartį ir tokią situaciją kvalifikavo kaip prastovą.

20.       Apeliantas prašo peržiūrėti šias pirmosios instancijos teismo išvadas dėl susiklosčiusių santykių teisinio kvalifikavimo. Visų pirma, apeliantas prašo įvertinti, ar su ieškovu sudaryta darbo sutartis įsiteisėjo pagal DK 42 straipsnio 3 dalies reikalavimus, numatančius, kad darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tą klausimą kėlė pirmosios instancijos teisme, bet teismas dėl to aiškiai nepasisakė, teismo motyvai yra prieštaringi, t. y. teismas nors ir laikė, kad ieškovas faktiškai nepradėjo dirbti, bet vis tiek konstatavo, kad sutartis įsigaliojo ir kad ieškovas buvo prastovoje.

21.       Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su paminėtais apelianto UAB „Eldersa“ argumentais. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad išvadą apie su ieškovu sudarytos darbo sutarties įsigaliojimą teismas padarė atsižvelgdamas į tai kad: 1) darbo sutarties 7 punkte šalys susitarė, jog darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti sekančią dieną nuo nacionalinės D vizos gavimo dienos, t. y. teismas vertino, kad šalys dėl sutarties įsigaliojimo susitarė kitaip, nei numatyta DK 42 straipsnio 3 dalyje; 2) teismas konstatavo, jog UAB „Eldersa“ taikė praktiką, pagal kurią kitus darbuotojus įdarbindavo anksčiau, nei jie pradėdavo dirbti, t. y. laikydavo, kad darbo sutartys su kitais įdarbintais užsieniečiais įsigaliodavo jiems dar net negavus vizos ir / ar neatvykus į Lietuvos Respubliką ir / arba nepradėjus dirbti; 3) teismas taip pat konstatavo, kad UAB „Eldersa“ nepriėmė sprendimo dėl darbo sutarties atsisakymo pagal DK 42 straipsnio 3 dalies nuostatas, apie tai neinformavo ieškovo ir todėl negali remtis tuo, kad darbo sutartis neįsigaliojo.

22.       Byloje nustatyta, kad 2022 m. kovo 22 d. darbo sutarties 7 punkte yra įtvirtina nuostata, jog „darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti sekančią dieną nuo nacionalinės D vizos gavimo dienos“ (e. bylos t. 1. b. l. 44). Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad tokia darbo sutarties nuostata neatspindi tikrosios darbo sutarties šalių valios dėl darbuotojo atvykimo ir darbo pradžios ir taip pat negali būti aiškinama, kaip pakeičianti Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties įsigaliojimą.

23.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šalių tikruosius ketinimus dėl darbo sutarties 7 punkto turinio, atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad darbo sutarties šalys būtų individualiai aptarusios minėtą darbo sutarties punkto nuostatą dėl darbo pradžios. Apeliaciniame skunde UAB „Eldersa“ netgi pažymi, kad darbdavys 2022 m. kovo 22 d. darbo sutarties egzempliorių perdavė ieškovo broliui ir kad darbo sutartyje buvo tik darbdavio parašas, o darbo sutartį ieškovas pasirašė vėliau, t. y. 2022 m. liepos 28 d., kai atvyko į Lietuvą ir prisistatė darbdaviui. Dėl to, nėra pagrindo manyti, kad sutarties šalys derėjosi dėl šio darbo sutarties punkto turinio ir tokią sutarties nuostatą laikė esmine. Darbdavys bylos nagrinėjimo metu iš viso nepaaiškino, kodėl toks darbuotojo atvykimo ir darbo pradžios momentas jam buvo reikšmingas. Bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad darbdavio rengtas darbo sutarties tekstas nėra individualus, t. y. kad darbdavys ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įdarbinęs 33 užsieniečius (e. bylos t. 1, b. l. 150, t. 3, b. l. 61.), o įdarbinant tokius asmenis naudojo tą pačią pavyzdinę darbo sutarties formą, kurioje yra tipinės nuostatos apie darbo pradžią. Tai, kad su ieškovu sudarytos darbo sutarties 7 punkto nuostata yra tipinė, patvirtina į bylą pateikta 2021 m. liepos 23 d. darbo sutartis, kurią atsakovas UAB „Eldersa“ sudarė su darbuotoju A. K.. Su šiuo užsieniečiu sudarytos darbo sutarties 7 punkte yra numatyta analogiška taisyklė dėl to, kada darbuotojas turi pradėti dirbti, t. y. tai, kad darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti sekančią dieną nuo nacionalinės D vizos gavimo dienos (t. 2, b. l. 157). Be to, byloje taip pat nustatyta, tokios tipinės darbo sutarties nuostatos, numatančios darbo pradžią, darbdavio praktikoje nebuvo taikomos principingai, t. y. faktiškai užsieniečių darbo pradžią nustatančios nuostatos buvo taikomos lanksčiai, atsižvelgiant į konkrečias priežastis, dėl kurių užsitęsia užsieniečio atvykimo kelionė ir kt. Tai patvirtina tiek minėto A. K. įdarbinimo aplinkybės, tiek ir paties ieškovo įdarbinimo aplinkybės, t. y. tai, kad darbdavio atstovas per Whats app programėlę neprieštaravo, kad ieškovas atvyktų vėliau, o ne iš karto po vizos gavimo (e. bylos t. 2, b. l. 148, 150). Byloje nustatyta, kad viza ieškovui buvo parengta 2022 m. liepos 14 d., kad realiai jis ją pasiėmė 2022 m. liepos 18 d., bet darbdavys per 10 dienų nuo vizos išdavimo dienos nesikreipė į Migracijos departamentą ir nepranešė, kad ieškovas neatvyko sutartu laiku, nors tokią pareigą jam nustatė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnio imperatyvas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks darbdavio elgesys, t. y. nepranešimas apie įdarbinto užsieniečio darbuotojo neatvykimą, patvirtina, kad iš tikrųjų buvo pasiektas kitoks žodinis susitarimas dėl ieškovo atvykimo ir darbo pradžios ir kad darbdavys tokio susitarimo laikėsi.

24.       DK 42 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Darbo sutarties įsigaliojimo momentas yra reikšmingas darbo santykių pradžiai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, darbo teisės doktrinoje vertinama, kad kol darbuotojas nepradėjo dirbti, nei darbuotojas, nei darbdavys nėra ribojami DK V skyriuje įtvirtintais darbo sutarties nutraukimo pagrindais ir tvarka, t. y. gali atsisakyti darbo sutarties dėl bet kokių priežasčių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši DK 42 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvaus pobūdžio. Darbo sutarties įsiteisėjimas reiškia ne tik darbo santykių pradžią, bet yra reikšmingas ir darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų taikymui bei nelegalaus darbo pažeidimų nustatymui ir prevencijai. Pavyzdžiui, nuostata apie tai, kad darbdavys gali leisti darbuotojui pradėti dirbti tik tada, kai jį supažindino su darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais, yra numatyta Darbo kodekso 42 straipsnio 4 dalyje. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys <...> nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Nelegaliu darbu laikomas ir trečiųjų šalių piliečių darbas, kai jie yra įdarbinami nesilaikant norminių teisės aktų nustatytos tvarkos. Tai rodo, kad darbo sutarties įsigaliojimo momentas yra apibrėžtas įstatymu ir nėra darbo sutarties sąlyga, dėl kurios darbo sutarties šalys galėtų derėtis.

25.       Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip jau nustatyta, sudarydamos darbo sutartį šalys individualiai neaptarė sutarties 7 punkto turinio, todėl aiškinant šią darbo sutarties nuostatą būtina įvertinti, kaip ji suprantama pavyzdinėje darbo sutarties formoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A1-343 patvirtintos pavyzdinės darbo sutarties formoje, taip pat kaip ir su ieškovu sudarytoje darbo sutartyje yra 7 punktas, kuris yra išdėstytas taip:

 

„.“

 

26.       Iš pavyzdinės darbo sutarties formos 7 punkto teksto ir jo išdėstymo, įskaitant paliktą vietą įrašams, kurie turi būti padaromi pildant šią formą, matyti, kad darbo sutarties šalys šiame sutarties 7 punkte turi įrašyti ne nuostatas dėl darbo sutarties įsigaliojimo, bet sutartą darbuotojo darbo pradžios datą. Toks pavyzdinės formos turinio aiškinimas atitinka ir Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias darbo sutarties įsigaliojimo momentas nėra ir negali būti derybų objektu. Be to, matyti, kad būtent darbo pradžią šiuo konkrečiu atveju ir įrašė darbdavys į darbo sutartį. Darbdavio padaryti įrašai paliktoje užpildymui skiltyje yra padaryti kitokiu šriftu ir yra pabraukti: „sekančią dieną nuo nacionalinės D vizos gavimo dienos“ (e. bylos t. 1, b. l. 44). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai papildomai patvirtina, kad darbo sutartimi šalys nesiekė susitarti dėl kitokių darbo sutarties įsigaliojimo taisyklių ir jų realiai nepakeitė, o tik susitarė dėl darbo pradžios.

27.       Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliantu UAB „Eldersa“, jog darbdavys neprivalėjo raštu įforminti savo sprendimo dėl atsisakymo sudaryti sutartį ir neprivalėjo jo įteikti ieškovui. Bylos aplinkybės rodo, kad ieškovui atvykus pas darbdavį, darbdavys jam nesuteikė darbo. Tai taip pat reiškia, kad faktiškai tuo metu darbdavys ir atsisakė darbo sutarties. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pranešimas ar nepranešimas apie darbo sutarties atsisakymą neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl darbo sutarties įsigaliojimo momento. Kaip minėta, Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalis darbo sutarties įsigaliojimą sieja su tuo, jog darbuotojas faktiškai pradėjo dirbti, o ne su rašytiniu darbdavio sprendimu ar darbuotojo informavimu. Taip pat ir atsisakymas leisti darbuotojui dirbti pakankamai patvirtina darbdavio sprendimą dėl darbo sutarties atsisakymo.

28.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į tai, jog byloje nebuvo ginčo dėl to, jog darbuotojas realiai nepradėjo dirbti pagal 2022 m. kovo 22 d. darbo sutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad darbo sutartis neįsigaliojo ir kad dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kvalifikuoti esamą situaciją kaip prastovą (DK 47 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliantui UAB „Eldersa“, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taikydamas alternatyvų darbuotojo R. A. darbo teisių gynimo būdą, turėjo nuspręsti būtent dėl Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalyje numatytų teisinių pasekmių taikymo, o ne dėl prastovos.

29.       Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo; jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės – darbuotojui iš anksto neinformavus darbdavio prieš tris darbo dienas iki sutartos darbo pradžios, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą, kurios dydis ne didesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu dvi savaitės.

30.       Teisėjų kolegija, vertindama aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis neįsigaliojo, pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam faktinių aplinkybių vertinimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad darbuotojas R. A., pateikė mūrininko kvalifikaciją ir darbo patirtį patvirtinančius dokumentus, 2022 m. liepos 28 d. atvyko pas darbdavį ir buvo pasirengęs pradėti dirbti, tačiau darbdavys jam nesuteikė darbo. Kaip jau minėta, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas atvyko į darbą, o jo atvykimas būtent 2022 m. liepos 28 d. buvo suderintas su darbdaviu. Susitarimą dėl tokios darbo pradžios patvirtina susirašinėjimas su darbdavio atstovu, o taip pat faktinis darbdavio elgesys – įskaitant tai, kad darbdavys nepranešė Migracijos departamentui apie darbuotojo neatvykimą, nors tai turėjo padaryti pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnį, jei būtų laikęs, kad dėl darbuotojo darbo pradžios nėra pasiektas kitoks susitarimas, nei numatyta darbo sutarties 7 punkte.

31.       Taip pat teismas atmeta darbdavio argumentus, kad R. A. 2022 m. liepos 28 d. atvykęs atsisakė dirbti tą darbą, dėl kurio buvo įdarbintas pagal darbo sutartį ir dėl to yra kaltas dėl darbo sutarties neįsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojo A. K. paaiškinimus, kad atvykęs ieškovas jam pripažino, jog nemoka ir nesugebės dirbti mūrininku. Bylos aplinkybės patvirtina, kad liudytojas kaip UAB „Eldersa“ darbuotojas, be kita ko, pats asmeniškai tarėsi dėl ieškovo įdarbinimo, derino darbo sutarties sudarymo sąlygas, todėl jis yra suinteresuotas dėl ginčo išsprendimo ir jo paaiškinimai yra šališki. Be to, liudytojo paaiškinimų apie tai, ką jam sakė ieškovas atvykęs į susitikimą, objektyviai neįmanoma patikrinti. Teisme ieškovas R. A. neigė, kad jis pokalbio su liudytoju metu būtų pripažinęs, jog neturi reikiamos mūrininko kvalifikacijos. Teismo posėdžio metu R. A. paaiškino, kad jis ieškojo mūrininko darbo ir norėjo įsidarbinti pagal specialybę, kad kitokio darbo neieškojo ir kitokių pasiūlymų net nesvarstė. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai rodo, kad ieškovas iš tikrųjų yra įgijęs mūrininko kvalifikaciją ir turi darbo patirties (e. bylos t. 1, b. l. 72-73, t. 2, b. l. 108-109). Teismas negali remtis priešingais darbdavio teiginiais, nes darbdavys, kaip minėta, nesuteikė ieškovui darbo ir realiai net nebandė įsitikinti ieškovo turima mūrininko kvalifikacija.

32.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje yra patikimai įrodyta, jog 2022 m. kovo 22 d. darbo sutartis neįsigaliojo dėl darbdavio UAB „Eldersa“ iniciatyvos, t. y. dėl to, kad atvykusiam darbuotojui darbdavys nesuteikė darbo. Kaip minėta darbo teisės doktrinoje vertinama, kad kol darbuotojas nepradėjo dirbti, nei darbuotojas, nei darbdavys nėra ribojami DK V skyriuje įtvirtintais darbo sutarties nutraukimo pagrindais ir tvarka, t. y. gali atsisakyti darbo sutarties dėl bet kokių priežasčių. Nagrinėjamu atveju, darbdavio nurodytos priežastys, t. y. tai, kad jis atsisakė darbo sutarties dėl darbuotojo pavėluoto atvykimo į darbą ir dėl nepakankamos kvalifikacijos nėra įrodytos. Pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalies nuostatas tokiu atveju, t. y. konstatavus, kad darbo sutartis neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo.

33.       Apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkindamas darbdavio UAB „Eldersa“ apeliacinį skundą, konstatuoja, jog yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, susijusią su ieškovo R. A. darbo teisių gynimu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad kvalifikuodamas susiklosčiusius santykius kaip prastovą, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo įstatymus ir kad šiuo atveju ginant darbuotojo darbo teises alternatyviu būdu, ieškovui turi būti priteisiama Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija, o ne darbo užmokestis už prastovą. Įvertinus 2022 m. kovo 22 d. darbo sutarties šalių sulygtą darbo užmokesčio dydį (e. bylos t. 1, b. l. 43), ieškovui priteisiama vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio, t. y. 1210 Eur dydžio, kompensacija (suma nurodyta neatskaičius mokėtinų mokesčių).

34.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl ieškovo ieškinio reikalavimų priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kuriuos pirmosios instancijos teismas atmetė, nes dėl šių reikalavimų nėra pateikto apeliacinio skundo. Teismas savo iniciatyva patikrinęs šią teismo sprendimo dalį, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

 

Dėl administracinio ginčo / dėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinio skundo

 

35.       Administracinio ginčo objektu yra Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2022 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. 44U-4681, kuriuo buvo nuspręsta panaikinti ieškovo kaip (duomenys neskelbtini) piliečio, nacionalinę vizą (e. bylos t. 1, b. l. 154).

36.       Apeliantas Migracijos departamentas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nusprendė panaikinti Migracijos departamento 2022 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 44U-4681 dėl ieškovui suteiktos nacionalinės vizos panaikinimo, nustatė, kad ieškovui išduota D viza Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo nuo 2022 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gruodžio 19 d. bei įpareigojo Migracijos departamentą užsieniečių registro vizų modulyje pakeisti D vizos Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimo laiką, nustatant, kad viza galiojo iki 2022 m. gruodžio 19 d.

37.       Skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai yra numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1, 2 dalyse, t. y. skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.

38.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą apskųstoje dalyje, pritaria apelianto argumentams, jog byloje neįrodyti paminėti ginčijamo administracinio akto panaikinimo pagrindai.

39.       Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje 2022 m. liepos 4 d. pareiškėjui R. A. išdavė nacionalinę vizą (darbo pagrindu). Viza turėjo galioti iki 2022 m. gruodžio 19 d. (atsižvelgiant į tai, kad pagal darbdavio (kvietėjo) UAB „Eldersa“ tarpininkavimo raštą, numatomo atvykimo į Lietuvos Respubliką laikotarpis – 6 mėnesiai. Nustatyta, kad Migracijos departamentas 2022 m. rugpjūčio 31 d. gavo UAB „Eldersa“ atstovo pranešimą Nr. 2208-PRNŠ-2327, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 211 straipsnio 1 punkto nuostatomis (darbdavys privalo ne vėliau kaip per 7 dienas informuoti Migracijos departamentą apie darbo sutarties su užsieniečiu, turinčiu nacionalinę vizą, nutraukimą, apie užsieniečio neatvykimą ar neįdarbinimą, jeigu nuo darbdavio nurodytos dienos, kai užsienietis turėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, praėjo daugiau kaip 10 dienų), darbdavys informavo, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Nustatyta, kad Migracijos departamentas 2022 m. spalio 18 d., įvertinęs UAB „Eldersa“ pateiktus duomenis, konstatavo,  kad yra Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas nacionalinės vizos panaikinimo pagrindas – užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (ieškovas neatvyko dirbti) ir priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui nacionalinę vizą.

40.       Apeliantas Migracijos departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, ginčijamo sprendimo panaikinimo pagrindu nurodydamas jo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams, nenurodė, kokiems konkretiems teisės aktams šis sprendimas prieštarauja. Teisėjų kolegija pritaria šiems apelianto argumentams. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 17 straipsnio 1 dalį nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – ilgalaikis buvimas Lietuvos Respublikoje. Nacionalinės vizos išdavimo pagrindus bylai aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70 punktas. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pareiškėjas kreipėsi ir jam viza buvo išduota pagal Vizos aprašo 70.13 papunktį, nustatantį, kad nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą. Tai reiškia, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo būtent darbas UAB „Eldersa“. Nagrinėjant bylą teisme buvo nustatyta, kad ieškovas, nors ir atvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau UAB „Eldersa“ faktiškai neįsidarbino. Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Migracijos departamentas 2022 m. spalio 18 d. priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo vizos panaikinimo, vadovavosi aukštesnės galios teisės aktais ir jį pagrindė faktiniais duomenimis, rodančiais, kad sprendimo priėmimo metu užsienietis nebegali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo, t. y. nebeatitinka jam išduotos nacionalinės vizos išdavimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad užsieniečiui nacionalinė viza yra išduodama konkrečiam teisės aktuose nurodytam tikslui, kurį užsienietis turi atitikti visą vizos galiojimo laikotarpį. Užsieniečiui nurodyto tikslo nebeatitinkant, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduota viza užsieniečiui turi būti panaikinta. Be to, skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, priežastys, dėl kurių ieškovas nedirbo, šiuo atveju nors ir nėra susijusios su ieškovo kalte, neturi reikšmės vertinant užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą.

41.       Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog Migracijos departamento 2022 m. spalio 18 d. sprendimas Nr. 44U-4681 yra neteisėtas ir dėl to, kad jį priimant tariamai buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Paaiškina, kad Vizos aprašo 94 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 21 straipsnio 3 dalyje nurodytos institucijos valstybės tarnautojas, turėdamas informacijos, gavęs užsieniečio ar priimančio asmens prašymą arba teikimą dėl nacionalinės vizos panaikinimo <...> ir nustatęs, kad turima informacija ar minėtame prašyme, pranešime ar teikime nurodytos aplinkybės yra pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas panaikinti ar atšaukti nacionalinę vizą, priima nustatytais faktais ir teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti ar atšaukti nacionalinę vizą. Teisėjų kolegija pritaria apeliantui, jog viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį sprendimą, privalo laikytis nustatytų procedūrų, kurios užtikrintų visų reikšmingų aplinkybių įvertinimą, tačiau įstatymai neįpareigoja administravimo subjektą rinkti perteklinius ir nebūtinus duomenis, kurie objektyviai negali turėti reikšmės priimamo sprendimo pagrįstumui ar teisėtumui. Apeliantas teisingai pažymi, kad įstatymas reikšmingu faktu vizos panaikinimui laiko tai, jog pareiškėjas, atvykęs įsidarbinimo tikslu, neįsidarbina. Tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju buvo tiksliai nustatytos iš UAB „Eldersa“ 2022 m. rugpjūčio 31 d. pranešimo ir be to, kaip teisingai pažymi apeliantas, – iš valstybės registrų, t. y. Valstybinio socialinio draudimo įstaigos bazės duomenų apie tai, jog ieškovas kaip darbuotojas nebuvo apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu. Jokie kiti duomenys priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui nėra reikšmingi, įskaitant priežastis, dėl kurių užsienietis neįsidarbino. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad Migracijos departamentas turėjo apklausti užsienietį ir darbdavį ir įsitikinti neįdarbinimo aplinkybėmis bei įvertinti šių aplinkybių pagrįstumą, nėra paremti įstatymu. Apeliantas teisingai nurodo, kad Migracijos departamento kompetencijai nėra priskirta tokia funkcija, t. y. nėra priskirta vertinti ir spręsti dėl to, ar darbo santykiai iš tikrųjų neatsirado ir jei neatsirado, tai dėl kokių priežasčių. Migracijos departamentui nepriskirta vertinti darbo santykius ir spręsti individualius darbo ginčus.

42.       Teisėjų kolegija apibendrindama nurodytas aplinkybes konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi atitinkamais teisės aktais, sprendimą pagrindė nustatytais ir pakankamais faktiniais duomenimis ir neviršijo jam, kaip viešojo administravimo subjektui, teisės aktais nustatytos kompetencijos. Dėl to, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje yra išspręstas klausimas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių skyriaus 2022 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 44U-4681 panaikinimo, naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys šioje dalyje atmetamas.

43.       Netenkinus ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, taip pat atmetami ir kiti ieškovo reikalavimai ir naikinami teismo nustatyti patvarkymai dėl vizos galiojimo ir Migracijos departamento įpareigojimo atlikti pakeitimus atitinkamuose registruose.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

44.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

45.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

46.       Skirstant bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkina atsakovo UAB „Eldersa“ apeliacinį skundą ir visiškai tenkina atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą.

47.       Migracijos departamentas nepateikė įrodymų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidos šiam atsakovui iš ieškovo nepriteisiamos.

48.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (sumažinti turtiniai reikalavimai nuo 2457,01 Eur iki 1210 Eur), vertina, kad yra patenkintas 51 procentas atsakovo UAB „Eldersa“ apeliacinio skundo. Atsakovas UAB „Eldersa“ sumokėjo 56 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą (e. bylos t. 5, b. l. 24). Atsakovui iš ieškovo nuo šios sumos priteisiama 28,56 Eur (56 Eur x 51 proc. / 100 proc.).

49.       Perskirstydama pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ieškovo skundo reikalavimai atsakovui Migracijos departamentui yra atmesti visiškai, o ieškovo ieškinio reikalavimai atsakovui UAB „Eldersa“ yra patenkinti iš dalies, t. y. iš esmės ginant darbuotojo teises alternatyviu būdu yra patenkintas vienas ieškinio reikalavimas iš ieškovo pareikštų trijų materialinių ieškinio reikalavimų, t. y. teismas vertina, kad yra patenkinti 33 procentai ieškovo ieškinio reikalavimų, pareikštų atsakovui UAB „Eldersa“.

50.       Ieškovas nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau ieškovui buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, kurios teikimo išlaidos buvo apmokėtos iš valstybės biudžeto lėšų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nurodė, kad valstybės lėšomis buvo sumokėta 978,33 Eur suma už ieškovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą (e. bylos t. 4, b. l. 113). Teismas vertina, kad pusė šių teisinės pagalbos teikimo išlaidų yra susijusi su ieškiniu ir pusė – su pateiktu administraciniu skundu. Todėl iš atsakovo UAB „Eldersa“ valstybei priteisiama jam tenkanti dalis pagal patenkintų reikalavimų apimtį, iš viso 162,91 Eur (987,33 Eur / 2 x 33 proc. / 100 proc.). Iš atsakovo Migracijos departamento bylinėjimosi išlaidos, susijusios su ieškovui teikta valstybės garantuojama teisine pagalba nepriteisiamos.

51.       Iš atsakovo UAB „Eldersa“ valstybei priteisiamas žyminis mokestis nuo patenkintų ieškinio reikalavimų sumos, nes ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Priteisiama žyminio mokesčio suma nuo priteistos 1210 Eur sumos sudaro 27 Eur.

52.       Migracijos departamentas nepateikė įrodymų apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidos šiam atsakovui iš ieškovo nepriteisiamos.

53.       Atsakovas UAB „Eldersa“ prašė priteisti 2860 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, susijusių su advokato pagalba byloje. Atsakovo prašymas tenkinamas iš dalies, t. y. atsakovui priteisiama bylinėjimosi išlaidų dalis, proporcinga atmestų ieškinio reikalavimų daliai (67 proc.), iš viso 1916,20 Eur (2860 Eur x 67 proc. / 100).

 

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Atsakovo UAB „Eldersa“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti visiškai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovo R. A. ieškinį atsakovui UAB „Eldersa“ tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui R. A. (gim. (duomenys neskelbtini), paso išduoto (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo UAB „Eldersa“, juridinio asmens kodas 304429509, 1210 Eur (tūkstantį du šimtus dešimt eurų) kompensacijos už atsisakymą nuo darbo sutarties iki jos įsigaliojimo. Priteista suma nurodyta neatskaičius su darbo santykiais susijusių mokesčių.

Kitus ieškinio reikalavimus atsakovui UAB „Eldersa“ atmesti.

Ieškovo R. A. skundo reikalavimus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atmesti.“

Priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovo UAB „Eldersa“, juridinio asmens kodas 304429509, 162,91 Eur (šimtą šešiasdešimt du eurus, 91 ct)  už ieškovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą ir 27 Eur (dvidešimt septynis eurus) žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (https://www.vmi.lt/evmi/saskaitos-ir-imoku-kodai  ) Įmokos kodas žyminiam mokesčiui - 5660. Įmokos kodas už antrinę teisinę pagalbą – 5630, mokėjimo paskirtyje nurodyti „įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą“. Mokėjimo įrodymą reikia pateikti teismui.

Priteisti atsakovui UAB „Eldersa“, juridinio asmens kodas 304429509, iš ieškovo R. A. (gim. (duomenys neskelbtini), paso išduoto (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)) 1916,20 Eur (tūkstantį devynis šimtus šešiolika eurų, 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir 28,56 Eur (dvidešimt aštuonis eurus, 56 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Giedrė Čėsnienė

 

 

Donata Kravčenkienė

 

 

Andrius Verikas