Administracinė byla Nr. eA-1494-821/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05314-2024-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. O. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. O. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 24S207734 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; 2) įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nacionalinei vizai gauti, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
2.1. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 125 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktais, 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalimis, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėją, Nigerijos pilietį, grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 25 dienas nuo Sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 7 d., o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Nigerija. Sprendimas buvo priimtas, nes asmeniui panaikinta viza ir asmuo neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, taip pat pareiškėjas įspėtas, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Sprendime nurodyta, kad Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis (pareiškėjas) Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7480194, galiojusį nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. (studijų pagrindu) (toliau – ir Leidimas), o 2020 m. balandžio 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo santuokos pagrindu bei tą pačią dieną dokumentus nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą išduoti nacionalinę vizą D Nr. 004350882, galiojusią nuo 2020 m. birželio 19 d. iki 2020 m. rugsėjo 23 d. (toliau – ir Viza). Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 21 d. nusprendė neišduoti leidimo laikinai Lietuvoje bei nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Viza buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu (UTPĮ 19 str. 2 d.). Sprendime taip pat pažymėta, kad UTPĮ 23 straipsnio 3 punkto nuostata nustato, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje turėdamas panaikintą arba atšauktą kelionės leidimą ar vizą ir vadovaujantis to paties įstatymo 23 straipsnio 6 punkto nuostata, nustatančia, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu yra Lietuvos Respublikoje be kelionės leidimo ar vizos, jeigu jie būtini, taigi, pareiškėjas nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvoje yra neteisėtai.
2.2. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2016 m. studijų pagrindu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei 46 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2017 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. Pasibaigus nurodyto leidimo galiojimo laikui, Migracijos departamentas, tuo pačiu teisiniu pagrindu, 2019 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui išdavė naują Leidimą.
2.3. Vilniaus apskrities vyriausiame policijos komisariate (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 2019 m. lapkričio 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį. Atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą, pareiškėjas 2020 m. sausio 29 d. buvo laikinai sulaikytas ir 2020 m. sausio 30 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, įtariant jį padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 1 d. nutartimi pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui, o 2020 m. vasario 26 d. nutartimi pareiškėjui taikyta kardomoji priemonė buvo pratęsta 1 mėnesiui, t. y. nuo 2020 m. vasario 29 d. iki 2020 m. kovo 29 d. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartimi pareiškėjui buvo panaikinta kardomoji priemonė bei paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės: asmens dokumento (paso) paėmimas ir intensyvi priežiūra. Ikiteisminį tyrimą kontroliavusio prokuroro 2020 m. birželio 10 d. nutarimu, kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra pareiškėjui buvo panaikinta ir paskirta švelnesnė kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Pareiškėjui panaikinus kardomąją priemonę – suėmimą, jis (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Pareiškėjas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. balandžio 23 d. kreipėsi į Migracijos departamentą ir pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, jog jis (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, o su minėtu prašymu pateikė visus UTPĮ nurodytus dokumentus, reikalingus tokio prašymo svarstymui bei sprendimo priėmimui. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 19 d. pareiškėjui išdavė Vizą kaip asmeniui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, iki bus išspręstas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ne)išdavimo.
2.4. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir siekdamas nustatyti, ar nėra UTPĮ nustatytų pagrindų, kodėl leidimas pareiškėjui negalėtų būti išduotas (UTPĮ 35 str.), Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 70 punktu, 2020 m. balandžio 28 d. išsiuntė Policijos departamentui prie vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) paklausimą, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2020 m. gegužės 6 d. pateikė išvadą Nr. 5-S-5851 (toliau – ir Išvada), jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kadangi Vilniaus apskrities VPK 2019 m. lapkričio 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kuriame 2020 m. sausio 30 d. pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, įtariant jį padarius pirmiau nurodytą nusikalstamą veiką. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartimi pareiškėjui buvo sušvelninta kardomoji priemonė, suėmimą pakeičiant į intensyvią priežiūrą bei asmens dokumento (paso) paėmimą, 2020 m. liepos 2 d. pakartotinai kreipėsi į Policijos departamentą, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2020 m. liepos 19 d. raštu Nr. 5-S-8829 (toliau – ir Raštas) atsakė, jog atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu nenustatyta naujų aplinkybių, kurios turėtų būti vertinamos, pakartotinis vertinimas dėl to, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei atliekamas nebuvo, todėl reikia vadovautis anksčiau, t. y. 2020 m. gegužės 6 d. pateikta Išvada. Policijos departamentas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Migracijos departamentas sprendė, jog pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyti objektyviai tikrovėje egzistuojantys duomenys, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, todėl padarė išvadą, jog jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pažeistų visuomenės interesus ir tuo pagrindu 2020 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15-02) 31-00183/44U-4704, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą, suteikiantį teisę laikinai gyventi Lietuvoje (UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p.), taip pat Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjui negali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, taigi, kodėl jis atitinkamai negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, vadovaujantis UTPĮ 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą Vizą (toliau – ir 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas). Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendime nurodė, jog turėtų būti sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui yra taikoma kardomoji priemonė – nustatytu laiku periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei nėra priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, vadovaujantis UTPĮ 124 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad tikslinga pareiškėjo tolesnės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą spręsti, priėmus galutinį procesinį sprendimą jo baudžiamojoje byloje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu, 2020 m. rugsėjo 7 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas jį panaikinti, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-881-764/2021 pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 5 d. su apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. liepos 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3226-552/2021 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 1 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir nuteisė jį 300 MGL (15 000 Eur) bauda, taip pat teismas pripažino pareiškėją kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje ((duomenys neskelbtini)) ir nuteisė jį 200 MGL (10 000 Eur) bauda. Subendrinus bausmes, teismas pareiškėjui paskyrė subendrintą 400 MGL (20 000 Eur) baudą. Į bausmės laiką įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, priteistą baudos dydį teismas sumažino iki 320 MGL (16 000 Eur). Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėją išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje ((duomenys neskelbtini)). Paskelbus nuosprendį, pareiškėjui buvo panaikintos baudžiamajame procese taikomos kardomosios priemonės – dokumento paėmimas ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 10 d. išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies – pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio dalį dėl pareiškėjo išteisinimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ((duomenys neskelbtini)), nurodant, kad pareiškėjas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį išteisinamas nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.5. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, itin formaliai įvertino aplinkybes, neatsižvelgė į individualią pareiškėjo situaciją, jį apibūdinančias aplinkybes, todėl netinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o tai atsakovui sukliudė priimti teisėtą bei pagrįstą Sprendimą. Be to, neįsigilino į susiklosčiusią situaciją, individualiai nevertino objektyvių aplinkybių dėl pareiškėjo asmenybės, jo turimų socialinių ryšių Lietuvoje, itin formaliai vertino įstatymo nuostatas, todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
2.6. Nors skundžiamame Sprendime Migracijos departamentas rėmėsi UTPĮ 128 straipsnio 1 dalimi ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau nei faktinės aplinkybės, nei jų vertinimas jame nėra išdėstyti. Priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo atsižvelgta ir įvertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinis laikas, esami socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas šiuo metu nekelia jokių grėsmių valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (pareiškėjo atžvilgiu šiuo metu nėra pradėta jokių ikiteisminių tyrimų, laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų).
2.7. Pagrindinis argumentas, kuriuo rėmėsi atsakovas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą bei panaikindamas Vizą, buvo Policijos departamento Išvada bei Raštas. Vertinant tokią aplinkybė turėtų būti atsižvelgta į tai, jog nuo to laiko praėjo jau daugiau nei 4 metai, be to, atsisakant pareiškėjui išduoti leidimą bei Vizą bei pareiškus įtarimus dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, galiojo ankstesnė šio straipsnio redakcija, pagal kurią jam inkriminuota nusikalstama veika buvo priskiriama prie sunkių nusikaltimų. Tačiau vykstant teisminiam procesui bei priimant 2023 m. rugpjūčio 1 d. apkaltinamąjį nuosprendį, pareiškėjui inkriminuota nusikalstama veika buvo perkvalifikuota pagal naują BK 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją, galiojančią nuo 2023 m. birželio 1 d., t. y. jo padaryta nusikalstama veika iš sunkios perkvalifikuota į apysunkę. Pagrindas, dėl kurio pareiškėjui 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą bei panaikinta Viza, išnyko, todėl pareiškėjas nekelia jokios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų ir nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėtų iš naujo įvertinti klausimą, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
2.8. Atsakovas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį, turėjo įvertinti ir jį charakterizuojančius duomenis, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išsilavinimą, turimą darbą arba pastangas jį susirasti, šeimynines aplinkybes, kokie ryšiai jį saisto su Lietuva. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi nuolatinę gyvenamą vietą ir ją yra deklaravęs teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas per visą gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį iki pareikštų įtarimų nebuvo baustas administracine tvarka, jo atžvilgiu įgaliotos valstybės institucijos nebuvo taikiusios jokių kitokių poveikio priemonių dėl kokių nors teisės pažeidimų. Neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra integravęsis į Lietuvos visuomeninį ir socialinį gyvenimą, šeiminius ryšius sieja su Lietuvos Respublika, kurie yra pakankamai glaudūs ir stiprūs. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliete, o (duomenys neskelbtini) jam gimė sūnus, kuriam buvo suteikta Lietuvos pilietybė, kadangi vaikas gimė Lietuvoje, jo motina taip pat Lietuvos pilietė, o pareiškėjas buvo įrašytas kaip kūdikio tėvas. Pareiškėjas tvirtino, kad nori ir turi tikslą toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jį sieja glaudūs šeimyniniai, socialiniai ir kiti ryšiai (turi sutuoktinę ir vaiką, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai), taip pat teigė, jog turėtų būti įvertinta ir tai, kad įvykdžius skundžiamą Sprendimą ir pareiškėjui savanoriškai išvykus arba priverstinai išsiuntus į kilmės šalį, jis prarastų ryšį su savo šeima – sutuoktine ir sūnumi, su kuriais pareiškėjas gyvena nuomojamame bute (duomenys neskelbtini). Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies nepagrįstai apribotų jo ir šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaiko teisė gyventi kartu su abiem tėvais, be to, įvykdžius skundžiamą Sprendimą ir pareiškėjui savanoriškai išvykus arba priverstinai išsiuntus jį į kilmės šalį, pareiškėjas netektų galimybės auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, jį išlaikyti, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis.
2.9. Pareiškėjas nesutiko su skundžiamo Sprendimo argumentu, jog jis nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvoje yra neteisėtai. Iki sueinant turėto leidimo gyventi Lietuvoje terminui, pareiškėjui ikiteisminiame tyrime jau buvo taikomos kardomosios priemonės – intensyvi priežiūrą ir dokumento paėmimas, uždraudžiant jam išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėjas, vykdydamas imperatyvius valdžios institucijų įpareigojimus, buvo priverstas likti Lietuvos Respublikoje net ir po to, kai jam buvo atsisakyta atnaujinti leidimą gyventi Lietuvoje bei buvo panaikinta Viza. Pareiškėjo atveju aktualus ir teisinis reguliavimas, įtvirtintas UTPĮ 124 straipsnio 3 dalyje. Kadangi bylos procesas tęsėsi pakankamai ilgai (apie 4 metus), tai lėmė, jog pareiškėjas liko Lietuvoje. Pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, tikėtina, kad nuosprendžiu paskirta bauda nebus sumokėta, o visa finansinė našta liks pareiškėjo sutuoktinei.
2.10. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės ir sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, žinojo aplinkybes, jog pareiškėjas yra su Lietuvos Respubliką saistomas socialiniais, šeimyniniais ryšiais, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:
3.1. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 25 dienas (-ą, -ų) nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 7 d., o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Nigerija. Sprendimas buvo priimtas, nes asmeniui panaikinta Viza, asmuo neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.
3.2. Pareiškėjas gyveno teisėtai, turėdamas išduotą Leidimą (studijų pagrindu). Pareiškėjas 2020 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo santuokos pagrindu bei tą pačią dieną dokumentus nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą išduoti Vizą, o 2020 m. rugpjūčio 21 d. nusprendė neišduoti leidimo laikinai Lietuvoje bei nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Viza buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu. Migracijos departamentas nurodė, kad UTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje turėdamas panaikintą arba atšauktą kelionės leidimą ar vizą, o to paties 23 straipsnio 6 punkto nuostata nustato, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu yra Lietuvos Respublikoje be kelionės leidimo ar vizos, jeigu jie būtini, todėl pareiškėjas nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvoje yra neteisėtai.
3.3. Vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktais, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza ir jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Įvertinus UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis nurodytas aplinkybes, t. y., kad užsienietis turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jis nuo (duomenys neskelbtini) yra sudaręs santuoką bei jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, taip pat turi nepilnametį vaiką, kuriam yra (duomenys neskelbtini) bei kuris lanko lopšelį-darželį, jog užsieniečiui išvykus iš Lietuvos jo sūnumi galės pasirūpinti jo mama, kol užsienietis grįš teisėtai į Lietuvą, kad Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis nustatyta, jog užsienietis turėjo 2 leidimus laikinai gyventi Lietuvoje (nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 30 d. bei nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. balandžio 30 d.), jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje nebuvo įdarbintas, todėl neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat kad jis Lietuvoje mokėsi universitete bei 2020 m. baigė (duomenys neskelbtini) studijas, įgijo (duomenys neskelbtini) diplomą, jog nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas, kad jam nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją, jog nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.
3.4. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, kad šiuo metu neturi galiojančio dokumento, kuris suteikia užsieniečiui teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame Sprendime pagrįstai ir motyvuotai nurodyta, kad pareiškėjas gyveno teisėtai, turėdamas išduotą Leidimą (studijų pagrindu). Pareiškėjas 2020 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo santuokos pagrindu bei tą pačią dieną dokumentus nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą išduoti Vizą, o 2020 m. rugpjūčio 21 d. nusprendė neišduoti leidimo laikinai Lietuvoje bei nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Viza buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu. Taigi, nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo taikyta kardomoji priemonė, dėl kurios jis negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir yra gimęs vaikas, neįteisina jo buvimo Lietuvoje. Įstatymo leidėjas nenumatė tokiu pagrindu (užsieniečiui taikoma kardomoji priemonė) išduoti vizą ar leidimą gyventi ar tokiu būdu įteisinti jo buvimą ar gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skundė Migracijos departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir panaikinta Viza, tačiau visų instancijų teismai paliko galioti minėtą Migracijos departamento sprendimą. Taigi, minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir pagrįstas. Atsakovas teigė, kad tokių aplinkybių neneigia ir pats pareiškėjas, tačiau manė, kad šiuo metu esanti situacija paneigia Migracijos departamento ir teismų sprendimų teisėtumą. Todėl toks pareiškėjo argumentas atmestinas, nes jis ginčija jau įsiteisėjusius sprendimus, kurie buvo priimti pagal tuo metu buvusius duomenis. Pasikeitusi pareiškėjo situacija reikšmę turėtų sprendžiant jo prašymą, kuris būtų pateiktas laikantis UTPĮ ir Aprašo nuostatų, be to, nuo 2023 m. sausio 1 d. užsieniečiai gali naudotis UTPĮ 28 straipsnyje įtvirtinta galimybe pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nebūdami fiziškai Lietuvos Respublikoje – pateikti tokį prašymą per išorės paslaugų teikėjus užsienio valstybėse. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad nebuvo atsižvelgta ir tinkamai įvertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.
3.5. Ginčijamu Sprendimu nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, be to, pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 12 d. užsieniečių apklauso lape yra nurodęs, kad sutinka grįžti į Nigeriją ir nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti jį į jo nurodytą valstybę.
3.6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamas Sprendimas nepagrįstai apribotų jo ir šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaiko teisė gyventi kartu su abiem tėvais. Pareiškėjui nėra apribojama jo vaiko teisė gyventi su abiem tėvais, nes pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų ir motyvuotų įrodymų, kad jo šeima negali vykti kartu su juo į Nigeriją. Pareiškėjas sutiko savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Nigeriją. Šiuo aspektu atsakovas akcentavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis, Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdamas Leidimą (studijų pagrindu). Pareiškėjas 2020 m. balandžio 23 d. šeimos susijungimo pagrindu pateikė prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir tą pačią dieną dokumentus nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą išduoti Vizą, 2020 m. rugpjūčio 21 d. nusprendė neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, o nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Viza buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir siekdamas nustatyti, ar nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2020 m. balandžio 28 d. išsiuntė Policijos departamentui paklausimą dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 6 d. gavo Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes Vilniaus apskrities VPK 2019 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas 2020 m. sausio 30 d. buvo pripažintas įtariamuoju ir jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, 2020 m. kovo 10 d. suėmimas buvo pakeistas į švelnesnes kardomąsias priemones – intensyvią priežiūrą ir dokumento paėmimą, o 2020 m. birželio 10 d. intensyvi priežiūra buvo panaikinta ir pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – nustatytu laiku periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjui buvo sušvelninta kardomoji priemonė, pakartotinai 2020 m. liepos 2 d. išsiuntė Policijos departamentui paklausimą dėl pareiškėjo galimai keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Migracijos departamentas 2020 m. liepos 19 d. gavo Policijos departamento Raštą, kuriame pažymėta, jog gavus ankstesnį Migracijos departamento paklausimą ir atlikus pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimą, Migracijos departamentui buvo išsiųsta išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Kadangi patikrinimo metu nebuvo nustatyta naujų aplinkybių, kurios turėtų būti įvertintos, Policijos departamentas prašė Migracijos departamento vadovautis Išvada. Migracijos departamentas, vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino Vizą. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 25 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos , t. y. iki 2024 m. spalio 7 d., o valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Nigerija. Sprendimas buvo priimtas, nes asmeniui panaikinta Viza; asmuo neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.
6. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, formaliai įvertino prašymo nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, neatsižvelgė į pareiškėjo individualią situaciją, jį charakterizuojančias aplinkybes. Teismas nurodė, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog Migracijos departamentas vertino pareiškėjo su Lietuvos Respublikos piliete santuokos sudarymo faktą, tai, jog turi nepilnametį vaiką, kuriam (duomenys neskelbtini), bei kad jam išvykus iš Lietuvos jo sūnumi galės pasirūpinti jo mama, kol užsienietis grįš į Lietuvą, aplinkybes, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimus laikinai gyventi, išduotus studijų pagrindu, be to, Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas Lietuvoje mokėsi universitete ir 2020 m. baigė (duomenys neskelbtini) studijas, įgijo (duomenys neskelbtini) diplomą, taip pat nurodyta, jog pareiškėjui nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją.
7. Teismas vertino, kad byloje nenustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, nedaro Sprendimo nemotyvuoto arba formalaus.
8. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jį paliko nepakeistą. Kadangi pareiškėjo reikalavimų patenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurių faktą ir dydį patvirtinančius įrodymus teismui pateiks vėliau.
10. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus inter alia (be kita ko) tiek paties pareiškėjo ir jo atstovo, tiek atsakovo atstovo teismo posėdyje duotus paaiškinimus, susijusius su ginčo esme, nepagrįstai sprendė, jog atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, taip pat netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies ir VAĮ 8 straipsnio nuostatas, tiek kiek juose nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nes iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei neįrodė tokio Sprendimo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo padarytos proceso teisės taikymo ir aiškinimo klaidos lėmė tai, jog teismas netinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o tai sukliudė priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
10.2. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, o vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat išnagrinėjo bylą paviršutiniškai, šališkai vertino faktines aplinkybes, neatsižvelgė ir tinkamai nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, vertino tik atsakovo poziciją, argumentus, o pareiškėjo skundo argumentai buvo ištirti paviršutiniškai, formaliai, neįsigilinus į skundo esmę.
10.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas, priešingai nei pareiškėjo atstovas, nepateikė savo galutinės pozicijos – baigiamosios kalbos ir tai nesutrukdė jam priimti sprendimo byloje, todėl teismas, tikėtina, turėjo išankstinę nuomonę pareiškėjo atžvilgiu ir buvo šališkas. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neįsigilino į susiklosčiusią situaciją, individualiai nevertino objektyvių aplinkybių dėl pareiškėjo asmenybės, jo turimų socialinių ryšių Lietuvoje, itin formaliai vertino įstatymo nuostatas.
10.4. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir ta aplinkybė, jog pareiškėjui buvo taikyta kardomoji priemonė, dėl kurios jis negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad jis turi nepilnametį vaiką, neįteisina jo buvimo Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neįsigilinus į bylos medžiagą, individualią pareiškėjo ir jo šeimos situaciją bei ydingą teisinį reguliavimą, taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino priežasčių, kurios lėmė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje tapo neteisėtu ir kodėl buvo priimtas sprendimas jį išsiųsti iš Lietuvos. UTPĮ straipsnių nuostatos prieštarauja viena kitai, o tai lėmė pareiškėjo neapibrėžtą (neteisėtą) statusą Lietuvos Respublikoje. Dėl susiklosčiusios situacijos atsakingas yra atsakovas bei Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas. Pareiškėjas dėl tokio savo statuso daugiau nei ketverius metus negali dirbti, registruotis užimtumo tarnyboje, turėti banko sąskaitos ir įsigyti automobilį ar nekilnojamąjį turtą.
10.5. Priimant Sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį, nebuvo įvertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinis laikas, esami socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, be kita ko, jog pareiškėjas šiuo metu nekelia jokių grėsmių valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (pareiškėjo atžvilgiu šiuo metu nėra pradėta jokių ikiteisminių tyrimų, jis laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų).
10.6. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
10.7. Pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino, ar jis turi išsaugojęs socialinius ryšius su Nigerija ir ar galės jo sutuoktinė bei mažametis sūnus pritapti šioje Afrikos valstybėje, t. y. ar turės galimybę susirasti darbą, gyvenamąją vietą, o sūnus ugdymo įstaigą. Pareiškėjui nesuprantama, kaip institucija, veikianti valstybės vardu, verčia jį ir du Lietuvos Respublikos piliečius (taip pat mažametį vaiką) išvykti į vieną nesaugiausių ir skurdžiausių trečiojo pasaulio valstybių, su kuria jų nesieja jokie socialiniai ir ekonominiai ryšiai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo šeima turi itin tvirtus visokeriopus ryšius Lietuvoje – sutuoktinė dirba (duomenys neskelbtini), o sūnus lanko darželį.
10.8. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nepagrįstai konstatuoja, kad pareiškėjas pats pateikė prašymą atšaukti Vizą, nes jis tokio prašymo neteikė, o teismo posėdyje atsakovo atstovo paprašius tokį dokumentą pateikti susipažinti, pastarasis negalėjo pasakyti apie tokio prašymo egzistavimą. Nors atsakovas teigia, kad pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 12 d. užsieniečių apklauso lape yra nurodęs, kad sutinka grįžti į Nigeriją, tačiau minėtas užsieniečio apklausos lapas nėra dokumentas, turintis vykdomąją galią, o yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, be to, toks dokumentas pareiškėjui buvo išverstas Migracijos departamento darbuotojos, o ne profesionalaus vertėjo, ir jis galbūt galėjo nesuprasti jam teikiamų klausimų esmės.
10.9. Pirmosios instancijos teismas pakartojo atsakovo Sprendime išreikštą poziciją, jog pareiškėjui neva nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją, taip pat išsamiau nepaaiškino, kaip pareiškėjas gali pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją, o artimiausia Lietuvos Respublikos ambasada yra Egipte, Kaire, todėl pareiškėjui būnant Nigerijoje nebūtų lengva ją pasiekti ir tai kainuotų daug lėšų.
10.10. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pagrindinis argumentas, kuriuo rėmėsi atsakovas atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą bei panaikindamas Vizą, buvo Policijos departamento Išvada ir Raštas. Nors atsakovas teigia, kad pareiškėjui išvykus į Nigeriją, jis gali pateikti prašymą dėl leidimo gyventi būdamas užsienyje, tikėtina, jog viza pareiškėjui nebūtų suteikta vadovaujantis sena Policijos departamento pažyma kaip asmeniui, keliančiam grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, arba atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi pareiškėją išsiuntus iš Lietuvos Respublikos nuosprendžio vykdymas būtų apsunkintas.
10.11. Pareiškėjo sutuoktinė dėl susiklosčiusios situacijos 2025 m. sausio 14 d. kreipėsi su skundu į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kuris nors ir atsisakė nagrinėti skundą, tačiau pažymėjo, kad keliamos problemos, atsirado jos sutuoktiniui panaikinus leidimą gyventi Lietuvoje, yra susijusios su netinkamu teisiniu reguliavimu, kai atsakingos institucijos nenumatė dėl skunde nurodyto atvejo bei dėl Migracijos departamento priimto Sprendimo jos sutuoktinis neteko esminių teisių, t. y. kad jos sutuoktinis, neturėdamas leidimo gyventi Lietuvoje ir tuo pačiu neturėdamas teisės išvykti iš Lietuvos dėl paskirtos kardomosios priemonės, neteko socialinių garantijų, negalėjo įsidarbinti ir neturėjo galimybių išlaikyti nei savęs, nei šeimos bei mokėti teismo paskirtos baudos. Seimo kontrolierė, įvertinusi pareiškėjo sutuoktinės skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra atsakinga už valstybės politikos migracijos srityje organizavimą, koordinavimą ir jos įgyvendinimo kontroliavimą, nusprendė, kad skundas nagrinėtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, todėl pareiškėjo sutuoktinės skundą persiuntė paminėtai institucijai ir paprašė jos pateikti savo poziciją dėl šios situacijos galimo sprendimo, įvertinant teisinio reguliavimo tobulinimo galimybę, kad būtų užtikrinta pagarba asmens teisėms bei laisvėms ir nebūtų sudaromos prielaidos pažeisti teisinės valstybės principą.
10.12. Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus, jis nėra tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės ir tai sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, žinojo aplinkybes, jog pareiškėjas yra su Lietuvos Respublika saistomas socialiniais, šeimyniniais ryšiais, be to, Migracijos departamentas patvirtina, jog priimant Sprendimą buvo įvertintos tokios aplinkybės. Atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeistas atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas bei priimto Sprendimo pagrįstumas.
11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
11.1. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir tinkamai neįvertino visų su pareiškėju susijusių aplinkybių visumos. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendime buvo atliktas išsamus visų byloje esančių duomenų ir įrodymų tyrimas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ar jų išsamumu, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nurodė aktualias teisės normas, kuriomis remdamasis padarė savo išvadas, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas. Pareiškėjo skundo argumentas, kad tinkamai neįvertintos aplinkybės, vertinamas kaip deklaratyvus, nes priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas tinkamas vertinimas.
11.2. Priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento sprendimuose buvo vertinta, kad pareiškėjas gyveno teisėtai, turėdamas išduotą Leidimą (studijų pagrindu). Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovas negalėjo pateikti teismo posėdžio metu paties pareiškėjo teikto prašymo, susijusio su Vizos atšaukimu, neturi jokios teisinės reikšmės. Minėtos aplinkybės buvo vertintos, kai pareiškėjas ginčijo Migracijos departamento 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimą. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini, nes jis ginčija jau įsiteisėjusius sprendimus, kurie buvo priimti pagal tuo metu buvusius duomenis. Šiuo metu pasikeitusi pareiškėjo situacija reikšmę turėtų sprendžiant jo prašymą, kuris būtų pateiktas laikantis UTPĮ ir Aprašo nuostatų. Be to, nuo 2023 m. sausio 1 d. užsieniečiai gali naudotis UTPĮ 28 straipsnyje įtvirtinta galimybe pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nebūdami fiziškai Lietuvos Respublikoje – pateikti tokį prašymą per išorės paslaugų teikėjus užsienio valstybėse.
11.3. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad ginčijamas Sprendimas nepagrįstai apribotų jo ir šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaiko teisė gyventi kartu su abiem tėvais. Pareiškėjas ignoruoja bendrąjį principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus). Vietoje to, kad pareiškėjas grįžtų į kilmės valstybę, teisėtu būdu kreiptųsi dėl leidimo gyventi ar vizos, jis bando priversti Lietuvos Respubliką įteisinti jo buvimą, nors tai neįmanoma pagal Lietuvos teisės aktus. Pagal tarptautinių teismų praktiką, valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Be to, kai valstybė toleruoja asmens buvimą savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. UTPĮ nuostatos yra imperatyvios, jokios išimtys UTPĮ nėra įtvirtintos ir Migracijos departamentui nėra suteikti įgaliojimai dėl šių nuostatų netaikymo ar galimybių nesilaikyti UTPĮ reikalavimų.
11.4. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, paliko jį nepakeistą. Kadangi pareiškėjo reikalavimų patenkinti skunde išdėstytais argumentais nebuvo teisinio pagrindo, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
14. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus inter alia, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, šališkai vertino faktines aplinkybes, neatsižvelgė ir tinkamai nevertino pareiškėjo argumentų, vertino tik atsakovo poziciją ir argumentai, taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neįsigilinus į bylos medžiagą, individualią pareiškėjo ir jo šeimos situaciją bei ydingą teisinį reguliavimą, be kita ko, nevertino priežasčių, kurios lėmė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje tapo neteisėtu ir kodėl buvo priimtas sprendimas jį išsiųsti iš Lietuvos. Pareiškėjo nuomone, UTPĮ straipsnių nuostatos prieštarauja viena kitai ir tai lėmė jo neapibrėžtą (neteisėtą) statusą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, nebuvo įvertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, neišsiaiškino, ar jis turi išsaugojęs socialinius ryšius su Nigerija ir ar galės jo sutuoktinė bei mažametis sūnus pritapti šioje Afrikos valstybėje, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo šeima turi itin tvirtus visokeriopus ryšius Lietuvoje. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis esminius VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, jis nėra tinkamai motyvuotas.
15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
16. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra Nigerijos Federacinės Respublikos pilietis, kuris Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7480194, galiojusį nuo 2019 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. (studijų pagrindu). Vilniaus apskrities VPK 2019 m. lapkričio 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo santuokos pagrindu bei tą pačią dieną dokumentus nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 19 d. priėmė sprendimą išduoti nacionalinę vizą D Nr. 004350882, galiojusią nuo 2020 m. birželio 19 d. iki 2020 m. rugsėjo 23 d. Migracijos departamentas 2020 m. rugpjūčio 21 d. nusprendė neišduoti leidimo laikinai Lietuvoje, o nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. nacionalinė viza D Nr. 004350882 buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktais, 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalimis, 2024 m. rugsėjo 12 d. priėmė Sprendimą.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontroliavimą (UTPĮ 4 str. 3 d.).
18. UTPĮ 11 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje turėdamas galiojantį kelionės leidimą, jeigu to reikalaujama pagal Reglamentą (ES) 2018/1240, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pagal UTPĮ 23 straipsnio 3 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje turėdamas panaikintą arba atšauktą kelionės leidimą ar vizą, o pagal to paties straipsnio 6 punktą, yra Lietuvos Respublikoje be kelionės leidimo ar vizos, jeigu jie būtini.
19. UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza.
20. UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtina, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.
21. Pagal UTPĮ 127 straipsnio 1 dalį, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal UTPĮ 127 straipsnio 31 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos jam gali būti nustatytas trumpesnis negu 7 dienų terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, arba terminas savanoriškai išvykti nesuteikiamas. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 127 str. 6 d.).
22. UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
23. Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Taip pat atsižvelgdamas į Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020 yra pažymėjęs, jog Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu, pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas matyti, kad sprendimai, susiję su grąžinimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.
24. Nagrinėjamu atveju byloje ginčijamas Sprendimas buvo priimtas nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo pateiktu vertinimu, akcentuodamas, jog priimant Sprendimą nebuvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjui ikiteisminiame tyrime skirti įpareigojimai lėmė priežastis, kodėl jis negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, be kita ko, nurodyti įpareigojimai sudarė situaciją, jog pareiškėjas buvo priverstas likti Lietuvos Respublikoje ilgam laikui.
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei išvada, kad šiuo atveju Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas nenustatė visų klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių.
26. Pažymėtina, kad reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neišsiaiškino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėju. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities VPK 2019 m. lapkričio 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atliekant minėtą ikiteisminį tyrimą, pareiškėjas 2020 m. sausio 29 d. buvo laikinai sulaikytas ir 2020 m. sausio 30 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, įtariant jį padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 1 d. nutartimi pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui, o 2020 m. vasario 26 d. nutartimi pareiškėjui taikyta kardomoji priemonė buvo pratęsta 1 mėnesiui, t. y. nuo 2020 m. vasario 29 d. iki 2020 m. kovo 29 d. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartimi pareiškėjui buvo panaikinta kardomoji priemonė bei paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės: asmens dokumento (paso) paėmimas ir intensyvi priežiūra. Ikiteisminį tyrimą kontroliavusio prokuroro 2020 m. birželio 10 d. nutarimu, kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra pareiškėjui buvo panaikinta ir paskirta švelnesnė kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 1 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Paskelbus nuosprendį, pareiškėjui buvo panaikintos baudžiamajame procese taikomos kardomosios priemonės – dokumento paėmimas ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 10 d. išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies – pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio dalį dėl pareiškėjo išteisinimo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ((duomenys neskelbtini)), nurodant, kad pareiškėjas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį išteisinamas nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš Sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas, kadangi sprendžiant dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę šios aplinkybės atsakovo nebuvo įvertintos ir Sprendime dėl jų nepasisakyta, o Sprendimo motyvuojamoje dalyje apsiribota tik pareiškėjo neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės įvardijimu.
29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, dėl Sprendimo motyvuotumo bei išsamumo trūkumų teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti skundžiamo Sprendimo teisėtu ir pagrįstu ir tai lemia, kad Sprendimas turi būti panaikintas.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, priimant Sprendimą, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą, todėl jis laikytinas neteisėtu ir panaikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).
31. Teisėjų kolegija pažymi, jog neįpareigoja Migracijos departamento priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Šiuo atveju teismo įpareigojimas apsiriboja tik nurodymu Migracijos departamentui iš naujo atlikti veiksmus, kurie šiuo nagrinėjamu atveju teismo pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t. y. priimant sprendimą atlikti kompleksinį ir visapusišką su pareiškėju susijusios informacijos vertinimą, kaip tai numato UTPĮ nuostatos. Be to, atsižvelgiant į tai, kad Policijos departamento Išvada ir Raštas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės buvo gauti dar 2020 m., svarstytina, ar netikslinga kreiptis į Policijos departamentą dėl naujos išvados ar rašto, kuriame būtų įvertinta šiuo metu pareiškėjo keliama grėsmė.
32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimo – įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nacionalinei vizai gauti, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos, pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Migracijos departamentą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nacionalinei vizai gauti, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos ir kad atsakovas būtų priėmęs šiuo klausimu administracinės procedūros sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų. Administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų, priskirtų viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016). Kadangi pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nacionalinei vizai gauti, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos, atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl tokio pareiškėjo prašymo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra kilęs ginčas dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo ar atlikto veiksmo (neveikimo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo dalis, kurioje jis prašo įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nacionalinei vizai gauti, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos, atmestina.
33. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
34. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ir pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Migracijos departamento Sprendimą.
35. Pareiškėjas taip pat prašė jo naudai priteisti patirtas bylos nagrinėjimo išlaidas. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
36. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjo naudai (patenkintas 50 proc.), todėl jis įgijo teisę į pusę bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
37. Pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje, jis patyrė 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir sumokėjo 23,00 Eur žyminio mokesčio. Įvertinus tai, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas 311,50 Eur (623 / 2 = 311,50) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
38. Pažymėtina, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė duomenų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teisme, išskyrus žyminio mokesčio sumokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Kadangi žyminis mokestis yra priskirtinas prie bylos nagrinėjimo išlaidų (ABTĮ 34 str.), pareiškėjui priteistinas jo už apeliacinį skundą sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 326,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. O. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo S. O. A. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 24S207734.
Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl įpareigojimo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo S. O. A. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nacionalinei vizai gauti, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos, palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui S. O. A. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 326,50 Eur (tris šimtus dvidešimt šešis eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjos Iveta Pelienė
Milda Vainienė
Skirgailė Žalimienė