Administracinė byla Nr. eA-151-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00269-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.8; 18.6.2; 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, E. V., L. K., J. Ž., N. Ž., G. Ž. P., A. R., J. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarei A. B., Palangos miesto 2-ojo notarų biuro notarei J. D., S. U. geodezinių darbų įmonei dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų ir dovanojimo sutarties dalių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir įpareigojimo sumokėti kompensaciją.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu, kurį vėliau kelis kartus tikslino (I t., b. l. 1–7; II t., b. l. 73–79, 140–146; III t., b. l. 43–50), 2016 m. gegužės 16 d. paduotame patikslintame prašyme galutinai suformuluodamas prašymą:
1. panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 4-5131-(1.3) „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“ dalį, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 4,4300 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), E. Ž. (mirusi) (2,2150 ha) ir E. Ž. (2,2150 ha), dalyje dėl 0,25 ha valstybinės reikšmės miško ploto atkūrimo;
2. panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2245 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalį, kuria E. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,1250 ha valstybinės reikšmės miško plotą, 2,2150 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
3. panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2246 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalį, kuria E. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,1250 ha valstybinės reikšmės miško plotą, 2,2150 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);
4. pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį, patvirtintą Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarės A. B., notarinio registro Nr. 2-4624, kuria E. Ž. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo 0,1250 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, 2,2150 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis po 0,04166 ha paveldėjo K. V., A. R. ir J. G.;
5. pripažinti negaliojančia 2013 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, patvirtintą Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarės A. B., identifikacinis NETSVEP Nr. 1006595837, kuria K. V. nuosavybės teise valdytą valstybinės reikšmės miško 0,04166 ha plotą lygiomis dalimis po 0,02083 ha paveldėjo E. V. ir L. K., žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini);
6. pripažinti negaliojančia 2013 m. liepos 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, patvirtintą Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarės A. B., identifikacinis NETSVEP Nr. 1006778918, kuria J. Ž. nuosavybės teise valdytą 0,04166 ha dalį valstybinės reikšmės miško lygiomis dalimis po 0,02083 ha paveldėjo E. Ž. ir J. Ž., žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini);
7. pripažinti negaliojančia 2011 m. liepos 26 d. dovanojimo sutarties dalį, patvirtintą Palangos miesto 2-ojo notarų biuro notarės J. D., kuria E. Ž. nuosavybės teise priklausiusią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, 0,1250 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, padovanojo lygiomis dalimis po 0,04166 ha J. Ž., G. Ž. ir N. Ž., žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini);
8. taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,25 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, valstybės nuosavybėn;
9. įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sumokėti atsakovams kompensaciją pagal priklausančių valstybinės reikšmės miško dalių vidutinę rinkos kainą, t. y. E. V., L. K., J. Ž., mirusio E. Ž. teisių perėmėjai J. Ž. už 0,02083 ha – po 1 238 Eur, N. Ž., G. Ž. P., A. R. ir J. G. už 0,04166 ha – po 2 476 Eur.
2. Pareiškėjas nurodė, jog Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2015 m. kovo 2 d. gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštas Nr. (16-1)-D8-1515, kurio pagrindu pradėtas patikrinimas dėl galbūt neteisėtai atkurtų nuosavybės teisių Palangos mieste į valstybinės reikšmės (miesto) miškus. Atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, jog Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 4-5131-(1.3) atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra nuosavybėn turėtoje vietoje laisvą (neužstatytą) 244 posesijoje, 4,4300 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), E. Ž. (mirusi) 2,2150 ha dalį ir E. Ž. 2,2150 ha dalį. Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 2246 atkurtos nuosavybės teisės E. Ž. grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) 2,2150 ha žemės sklypo dalį (iš bendro sklypo ploto 4,4300 ha) (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Mirus E. Ž., 2005 m. balandžio 18 d. jai priklausančią žemės sklypo dalį lygiomis dalimis po 0,73833 ha paveldėjo jos dukterys K. V., A. R. ir J. G.. Po K. V. mirties, 2012 m. vasario 4 d. jai priklausantį žemės sklypą 0,73833 ha lygiomis dalimis po 0,369166 ha paveldėjo jos vaikai E. V. ir L. K.. Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 2245 buvo atkurtos nuosavybės teisės E. Ž. grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) 2,2150 ha žemės sklypo dalį (iš bendro sklypo ploto 4,4300 ha) (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). E. Ž. 2011 m. liepos 26 d. dovanojimo sutartimi jam priklausančią 2,2150 ha žemės sklypo dalį lygiomis dalimis po 0,73833 ha padovanojo J. Ž., N. Ž. ir G. Ž.. Po J. Ž. mirties, 2013 m. balandžio 22 d. jai priklausančią 0,73833 ha žemės sklypo dalį po 0,369166 ha paveldėjo E. Ž. ir J. Ž.. Paaiškino, jog šiuo metu žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, žemės sklypo naudojimo būdas – miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo teritorijos, savininkai yra: E. V. – 0,36916 ha, L. K. – 0,36916 ha, J. Ž. – 0,36916 ha, E. Ž. – 0,36916 ha, N. Ž. – 0,73833 ha, G. P. – 0,73833 ha, A. R. – 0,73833 ha, J. G. – 0,73833 ha. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. vasario 26 d. rašto Nr. (16-1)-D8-1515 ir Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. sausio 29 d. pažymos Nr. 54554 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotų miškų grafinius ir tekstinius duomenis nustatyta, kad žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,25 ha valstybinės reikšmės miško plotas, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams. Išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies nuostatas mišku laikomas ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos. Miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, išimtinės nuosavybės teise jie priklauso Lietuvos Respublikai (Miškų įstatymo 4 str. 4 d.). Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, o to paties straipsnio 2 dalis numato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Remiantis Valstybinio miškotvarkos instituto 2004 metais atliktos Palangos miesto miškų inventorizacijos duomenimis parengta Palangos miesto valstybinės reikšmės miškų plotų schema, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtino 3,33 tūkstančių ha valstybinės reikšmės miškų plotą. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. sausio 30 d. raštą Nr. R2-177 bei 2015 m. sausio 29 d. pažymą Nr. 54554 nustatyta, kad į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Palangos k. v., patenka Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos miesto miškų 43 kvartalo 33, 34, 35 taksacinių miško sklypų plotai. Miškų valstybės kadastre yra registruotas 0,25 ha miško plotas šiame sklype. Šis miškas miškų valstybės kadastre yra registruotas kaip miško žemė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams; 43 kvartalo 33, 34, 35 taksacinių sklypų grafiniai duomenys atitinka registruotus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, t. y. miškas sklype Nr. (duomenys neskelbtini) atitinka Miškų įstatymo nustatytus miško reikalavimus. Taigi, Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 4-5131-(1.3) dalis ir 2008 m. liepos 18 d. sprendimų Nr. 2245 bei Nr. 2246 dalys, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės E. Ž. ir E. Ž. į žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės 0,25 ha miško, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnio bei imperatyvias įstatymų nuostatas, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius, Žemės įstatymo 4 straipsnį, todėl yra neteisėtos. Atitinkamai, siekiant tinkamos viešojo intereso gynybos, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, turi būti panaikinti jų pagrindu išduoti paveldėjimo teisės liudijimai: 2008 m. rugsėjo 17 d. notarinio registro Nr. 2-4624, kuriuo E. Ž. nuosavybės teisėmis priklausiusią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, 2,2150 ha dalį, toje dalyje, kiek joje yra valstybinės reikšmės miško, paveldėjo lygiomis dalimis po 0,73833 ha K. V., A. R. ir J. G.; 2013 m. liepos 16 d. identifikacinis NETSVEP Nr. 1006595837, kuriuo K. V. nuosavybės teisėmis priklausiusią žemės sklypo 0,73833 ha dalį (duomenys neskelbtini), Palanga, toje dalyje, kiek joje yra valstybinės reikšmės miško, paveldėjo lygiomis dalimis po 0,36916 ha E. V. ir L. K.; 2013 m. liepos 30 d. identifikacinis NETSVEP Nr. 1006778918, kuriuo J. Ž. nuosavybės teisėmis priklausiusią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, 0,73833 ha dalį, toje dalyje, kiek joje yra valstybinės reikšmės miško, paveldėjo lygiomis dalimis po 0,369166 ha E. Ž. ir J. Ž.; 2011 m. liepos 26 d. dovanojimo sutartis dalyje, kuria E. Ž. nuosavybės teisėmis priklausiusią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, 2,2150 ha dalį, toje dalyje, kiek joje yra valstybinės reikšmės miško, padovanojo lygiomis dalimis po 0,73833 ha J. Ž., G. Ž. ir N. Ž.. Tuo tarpu, panaikinus imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančių administracinių aktų ir jų pagrindu sudarytų sandorių dalis, turi būti taikoma restitucija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis. Apibendrindamas pareiškėjas nurodė, kad ginant viešąjį interesą valstybės nuosavybėn turi būti grąžintas turtas, įstatymais priskirtas išimtinei valstybės nuosavybei, ir taikyta restitucija natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 0,25 ha dalį, kurioje yra Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotas valstybinės reikšmės miškas. Siekiant apsaugoti sąžiningų įgijėjų interesus ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (rėmėsi LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016), pareiškėjo teigimu, NŽT įpareigotina sumokėti vidutinės rinkos vertės kompensaciją, apskaičiuotą proporcingai pagal grąžintiną žemės plotą paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių paimamas turtas natūra grąžintinas valstybei, t. y. E. V., L. K., J. Ž., mirusio E. Ž. teisių perėmėjai J. Ž., N. Ž., G. Ž. P., A. R., J. G.. Papildomai akcentavo, kad subjektui, ginančiam viešąjį interesą, teisė kreiptis į teismą atsiranda tik tada, kai jis gauna pakankamai duomenų, jog yra pažeistas viešasis interesas, t. y., kai surenka pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Šiuo aspektu nurodė, kad Klaipėdos apygardos prokuratūroje duomenys apie tai, jog gali būti pažeistas viešasis interesas, t. y., kad valstybinės reikšmės miškai buvo perleisti privačion nuosavybėn, iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gauti 2015 m. kovo 2 d.
3. Atsakovas NŽT atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą ir jo patikslinimus (II t., b. l. 17–21, 166–169; III t., b. l. 61–65) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
4. NŽT pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) 106 punkte nustatyta, jog natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, o sklypų ribas formuoja savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskirti atsakingi savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra priima institucija, vykdanti žemės reformą pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Vadovaujantis Valstybinio miškotvarkos instituto 2004 metais atliktos Palangos miesto valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis parengta Palangos miesto valstybinės reikšmės miškų plotų schema, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtino 3,33 tūstančių ha valstybinės reikšmės miškų plotą. Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema buvo tikslinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 496 ir 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1046. Tuo metu Valstybinė miškų tarnyba dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu priimtų sprendimų pastabų neturėjo. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-1152 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“, remiantis S. U. geodezinių darbų įmonės 2007 m. kovo 26 d. parengta sklypo kadastrinių matavimų byla, suderinta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Palangoje, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pažymėtas kaip laisvas (neužstatytas). Klaipėdos apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi šia Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, priėmė ginčijamus sprendimus. Taigi, NŽT teigimu, šiuo atveju atsakomybė turi kilti ir Palangos miesto savivaldybės administracijai. Šiame kontekste NŽT kartu akcentavo, kad kadastrinių matavimų byloje taip pat nėra žymos apie žemės sklype esantį valstybinės reikšmės mišką. Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog asmenų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra laikoma prioritetine ir Konstitucijos garantuojama nuosavybės neliečiamumo teise. Taigi, siekiant įvykdyti pareigą atkurti nuosavybės teises piliečiams, buvo vykdomas įpareigojimas grąžinti natūra žemę asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kad nebūtų pažeistos jų teisės ir teisėti interesai, kuriuos užtikrina tai reglamentuojantys teisės aktai. Dėl restitucijos taikymo ir vidutinės rinkos kainos už valstybinės reikšmės mišką sumokėjimo NŽT nurodė, jog teismų praktika šiuo klausimu nėra nuosekli ir nebūtinai užtikrinama teisė į visišką kompensaciją.
5. Atsakovė N. Ž. atsiliepime į pareiškėjo prašymą (II t., b. l. 28–33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas dalies nuosavybės teisių atkūrimo E. Ž. ir E. Ž. neteisėtumą grindžia Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. vasario 26 d. raštu Nr. (16-1)-D8-1515 ir Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. sausio 29 d. pažyma Nr. 54554, kuriuose nurodyta, jog šiuo metu žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,25 ha valstybinės reikšmės miško plotas, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370. Tačiau minėtame rašte ir pažymoje nenurodyta, ar priimant ginčijamus Klaipėdos apskrities viršininko administracinius aktus 2008 m. liepos 18 d. ginčo žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miškas. Taigi, pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad nuosavybės teisės E. Ž. ir E. Ž. atkurtos neteisėtai, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiomis ir paveldėjimo teisės liudijimų bei dovanojimo sutarties dalis, kuriais kiti asmenys įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės plotą. N. Ž. pažymėjo, kad yra sąžininga 0,73833 ha žemės sklypo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijėja, todėl patenkinus pareiškėjo prašymą būtų pažeisti nuosavybės neliečiamumo, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės E. Ž. buvo atkurtos 2008 metais, septynerius metus niekas nesikreipė ir nepareiškė pretenzijų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo. Atitinkamai ji jau ketverius metus prašomos panaikinti dovanojimo sutarties dalies pagrindu sąžiningai ir atvirai valdo jai nuosavybės teise priklausantį ginčo žemės plotą, todėl patenkinus pareiškėjo prašymą jai būtų padaryta žala, kilusi iš neteisėtų institucijos aktų. Šiame kontekste, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, N. Ž. pažymėjo, kad atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) poziciją dėl būtinybės imtis priemonių užtikrinti realią asmens teisę naudotis savo nuosavybe ir negalimumo asmenims užkrauti pernelyg didelę naštą tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo, tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai restitucija taikytina, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims, taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme.
7. Atsakovai A. R., E. V., J. G. ir L. K. su pareiškėjo prašymu sutiko ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjo prašyme nurodytoje žemės sklypo dalyje tikrai yra miškas.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą ir jo patikslinimus (II t., b. l. 68–69, 109–110, 153–154) siūlė ginčą spręsti taikiai, atsižvelgiant į žemės savininkų sąžiningumą ir interesus, o atsakovui NŽT inicijuoti miško ribų koregavimą tose vietose, kur faktiškai nėra miško. Nurodė, jog prieš grąžinant žemę natūra Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-1152 patvirtino grąžintinos žemės planą, dydį ir ribas. Rengiant nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus ir planus miškas neturėjo tikslių geodezinių matavimų ir pretendentams perduotuose sklypų planuose miškas nebuvo fiksuotas, todėl šiuo atveju nėra atsakovų kaltės dėl priimtų sprendimų.
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą ir jo patikslinimus (II t., b. l. 23–27, 177–181) prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.
10. Valstybinė miškų tarnyba nurodė, jog 0,25 ha ploto dalis žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotus Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos 43 kvartalo 33, 34, 35 taksacinius miško sklypus, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tai patvirtina Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. sausio 29 d. pažyma Nr. 54553 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai), priedas prie pažymos Nr. 54553 (taksoraščio ištrauka); 2015 m. sausio 29 d. pažyma Nr. 54554 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų fragmentas). Šiame kontekste pažymėjo, jog Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai yra ir miesto miškai. Tuo tarpu ginčo žemės sklypas buvo perleistas privačion nuosavybėn po minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 priėmimo, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Šiuo aspektu akcentavo, kad, priimant sprendimus dėl piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, būtina įsitikinti, ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12–15 str.). Atkūrimo įstatymas nustato, kad valstybė už išperkamą nekilnojamąjį turtą atlygina laikydamasi lygiavertiškumo principo šiame įstatyme numatytais būdais (Atkūrimo įstatymo 16 str.). Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jei nėra galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Valstybinė miškų tarnyba tvirtino, jog Klaipėdos apskrities viršininkas, perleisdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas, todėl Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 4-5131-(1.3) „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“ bei 2008 m. liepos 18 d. sprendimai Nr. 2245 ir Nr. 2246 dalyse, kuriomis atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėti. Atitinkamai, panaikinus nurodytus sprendimus, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta ginčo nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir tuo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą ir jo patikslinimus (II t., b. l. 8–12, 158–162; III t., b. l. 68–72) prašė pareiškėjo prašymą tenkinti Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimo argumentų pagrindu.

II.

12. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu (III t., b. l. 78–90) tenkino pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, 2016 m. gegužės 16 d. paduotą patikslintą prašymą.
13. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose yra aiškiai įtvirtinta, jog valstybiniams miškams (jiems priskirtini ir miestų miškai) yra nustatytas išskirtinis turtinis režimas, pagal kurį valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybės teisių atkūrimas natūra į valstybinės reikšmės mišką negalimas, atkuriant nuosavybės teises už tokį išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atlyginama įstatyme numatytais būdais. Nustatymas fakto, kad valstybės institucijos administracinis aktas atkurti nuosavybės teises priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias atkurti nuosavybes teises natūra į valstybinės reikšmės mišką, teismui paprastai yra pagrindas ginti viešąjį interesą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimai); natūra gali būti negrąžinamas tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams; žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo priimtuose nutarimuose taip pat ne vieną kartą yra pabrėžęs, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų – nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
14. Teismas akcentavo, kad Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusios redakcijos Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams. Šio straipsnio 2 dalis nustatė, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustatė, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Pagal to paties straipsnio 2 punktą miestų miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šiuo metu galiojančiose Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo redakcijose. Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.) 6 straipsnio 4 dalis ir 13 straipsnio 1 punktas nustatė, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė. Atkūrimo įstatymas (12 ir 13 straipsniai) nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsniuose nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybinės reikšmės miško buvimas grąžintiname plote yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus.
15. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog dalis ginčo sklypo – 0,25 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) – yra valstybinės reikšmės miškas. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai pripažįsta šią aplinkybę ir dėl jos ginčo nekelia. Iš atsakovų E. V., J. G., L. K. ir A. R. paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog visi jie pripažino ir patvirtino aplinkybę, kad dalyje sklypo yra miškas. Atsakovų N. Ž. ir NŽT atsiliepimuose ši aplinkybė taip pat neneigiama. Tai, kad ginčo sklypo dalyje yra valstybinės reikšmės miškas, patvirtina ir byloje esantys įrodymai. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. sausio 29 d. pažymos Nr. 54553 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai), priedo prie pažymos Nr. 54553 (taksoraščio ištraukos), 2015 m. sausio 29 d. pažymos Nr. 54554 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų fragmentas) matyti, jog šis miško plotas patenka į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotus Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos 43 kvartalo 33, 34, 35 taksacinius miško sklypus, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 priskirti valstybinės reikšmės miškams. Miško amžius nuo 10 iki 51 metų.
16. Įvertinęs minėtas teisės aktų nuostatas ir byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad Klaipėdos apskrities viršininkas ginčijamais administraciniais aktais atkūrė nuosavybės teises į 4,4300 ha žemės sklypą, kurio 0,25 ha dalis patenka į valstybinės reikšmės mišką. Atsakovui NŽT argumentuojant, jog Klaipėdos apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamus aktus, vadovavosi Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pateikta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Įgyvendinimo tvarkos (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d.) 106 punktu, savivaldybės administracijos direktoriui nustatyta pareiga patvirtinti sklypų planus bei pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, tačiau galutinį sprendimą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, priima apskrities viršininkas. Iš minėtų teisės aktų nuostatų seka, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti ne tik tuo, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir tuo, ar prašymas atkurti nuosavybės teises natūra gali būti tenkinamas, ar nekilnojamasis turtas nepriskirtinas valstybės išperkamam, ar miškas nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ginčyti tarpinius sprendimus. Taigi, teismas konstatavo, jog Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 4-5131-(1.3) „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“ dalis, 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2245 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalis ir 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2246 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalis, kuriomis E. Ž. ir E. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,25 ha valstybinės reikšmės miško plotą žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidžia Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius, Žemės įstatymo 6 straipsnį, todėl naikintinos kaip neteisėtos ir nepagrįstos.
17. Be to, teismas nurodė, kad, panaikinus minėtus sprendimus, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl naikintinos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimai dėl sandorių, susijusių su ginčo žemės sklypu, dalių panaikinimo yra išvestiniai reikalavimai iš reikalavimo panaikinti nurodytus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas akcentavo, kad, panaikinus administracinius aktus, naikintinos ir šių aktų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Taigi, teismas nurodė, kad šiuo atveju pripažintina negaliojančia 2008 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalis, patvirtinta Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarės A. B., notarinio registro Nr. 2-4624, kuria E. Ž. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo 0,1250 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, 2,2150 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis po 0,04166 ha paveldėjo K. V., A. R. ir J. G.; 2013 m. liepos 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalis, patvirtinta Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarės A. B., identifikacinis NETSVEP Nr. 1006595837, kuria K. V. nuosavybės teise valdytą valstybinės reikšmės miško 0,04166 ha plotą lygiomis dalimis po 0,02083 ha paveldėjo E. V. ir L. K., žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 2013 m. liepos 30 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalis, patvirtinta Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarės A. B., identifikacinis NETSVEP Nr. 1006778918, kuria J. Ž. nuosavybės teise valdytą 0,04166 ha dalį valstybinės reikšmės miško lygiomis dalimis po 0,02083 ha paveldėjo E. Ž. ir J. Ž., žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini); 2011 m. liepos 26 d. dovanojimo sutarties dalis, patvirtinta Palangos miesto savivaldybės 2-ojo notarų biuro notarės J. D., kuria E. Ž. nuosavybės teise priklausiusią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, 0,1250 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, padovanojo lygiomis dalimis po 0,04166 ha J. Ž., G. Ž. ir N. Ž., žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).
18. Pareiškėjui prašant taikyti restituciją, teismas pažymėjo, jog restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, o jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (rėmėsi LAT 2011 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011, 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-165/2012). Tai reiškia, jog šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Restitucijos klausimas sprendžiamas panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga. Nagrinėjamoje byloje nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad CK 6.146 straipsnis numato, jog restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsakovų sąžiningumo įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą, neginčija. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pretendentai ar jų įpėdiniai elgėsi neteisėtai. Nuosavybė buvo atkurta turėtoje vietoje, todėl panaikinus skundžiamus aktus padėties atkūrimas neįmanomas, nes nuosavybė turėtoje vietoje negali būti grąžinta. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad sąlygos, kuriomis atsakovai netenka savo nuosavybės teisių į žemės sklypų atitinkamas dalis, uždėjo jiems pernelyg didelę asmeninę naštą, todėl valdžios institucijos ir teismas šiuo atveju privalo užtikrinti teisingos pusiausvyros tarp visuomenės intereso poreikių ir atsakovų teisės netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Nagrinėjamoje byloje pagrindinis viešasis interesas yra atkurti teisingumą ir pagarbą teisinei valstybei. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, vėliau paveldėjimo, dovanojimo, pirkimo būdu turtą įgijus kitam asmeniui, kurio sąžiningumas taip pat nepaneigtas, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Teismas akcentavo, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (rėmėsi LVAT 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016).
19. Spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, teismas nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna asmeniui neproporcingos naštos (rėmėsi EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 45092/07). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme. Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu, t. y. kompensacijos dėl nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (rėmėsi EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 45092/07). Teismas atkreipė dėmesį, kad tokia Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota pozicija remiasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atitinkamai, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo mažinti atsakovams pareiškėjo nurodytos kompensacijos dydžius. Teismas pažymėjo, kad NŽT nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes joje nustatyta, kad valstybės nuosavybėn paimamas valstybinės reikšmės miškas yra iškirstas plynu kirtimu, todėl natūralu, kad atsakovams tenkančios kompensacijos dydis mažinamas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, dėl kurių būtų galima mažinti atsakovams mokėtinos kompensacijos dydį. Be to, NŽT teiginiai, jog atsakomybė turėtų kilti ir Palangos miesto savivaldybės administracijai, yra nepagrįsti, nes šiuo atveju sprendžiamas ne institucijų kaltės ir atsakomybės, bet restitucijos taikymo klausimas. Atsižvelgęs į tai, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis 4,4300 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 263 265 Eur, o 0,25 ha valstybinės reikšmės miško vidutinė rinkos vertė – 14 857 Eur, teismas nurodė, jog taikant restituciją natūra ir grąžinant žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), 0,25 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, valstybės nuosavybėn, NŽT įpareigotina sumokėti kompensaciją atsakovams pagal jiems priklausančių valstybinės reikšmės miško dalių vidutinę rinkos kainą, t. y. už 0,02083 ha miško E. V. ir L. K. po 1 238 Eur, J. Ž. už jai tenkančią valstybinės reikšmės miško dalį ir kaip mirusio E. Ž. teisių perėmėjai – 2 476 Eur, N. Ž., G. Ž. P., A. R. ir J. G. už 0,04166 ha – po 2 476 Eur.

III.

20. Atsakovas NŽT pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 94–101), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo 2016 m. gegužės 16 d. patikslintą prašymą kaip nepagrįstą.
21. NŽT mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei nurodytas aplinkybes, o tai turėjo reikšmės priimant neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde NŽT pakartoja savo atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą ir jo patikslinimus, pateiktus pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus ir tvirtina, kad tuometė Klaipėdos apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinta informacija apie laisvą (neužstatytą) žemę, taip pat S. U. geodezinių darbų įmonės parengta kadastrinių matavimų byla, kurioje nebuvo pažymėtas valstybinės reikšmės miškas, vykdydama nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, priėmė teisėtus administracinius aktus, kuriais E. Ž. ir E. Ž. lygiomis dalimis buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į jiems tenkantį buvusio savininko A. D.-B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 4,4300 ha žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Palangos m. sav., Palangos m., (duomenys neskelbtini). NŽT pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog ginčo teritorijoje per atitinkamą laiką užaugę medžiai (krūmai) gali būti klaidingai traktuojami kaip suaugę medžiai, atitinkantys miško sąvoką. NŽT taip pat nesutinka su teismo taikyta restitucija ir priteista kompensacija. Šiuo aspektu nurodo, kad teismų praktika nurodytu klausimu nėra nuosekli. Taigi, NŽT manymu, nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl mokėtinos kompensacijos sumos tinkamo nustatymo už 0,25 ha ginčo valstybės išperkamą žemę, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ekspertizės skyrimo.
22. Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 117–120) prašo jį atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą nepakeistą.
23. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija apie ginčo teritorijoje esantį valstybinės reikšmės mišką sužinojo gavusi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2004 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. (12.2)-D8-9705, kuriuo buvo pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 Klaipėdos, Palangos, Neringos miestų savivaldybių teritorijose patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schema bei šių miškų sąrašai. Tuo tarpu nuosavybės teisės į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Palanga, buvo atkurtos 2008 m. liepos 8 d. sprendimais. Taigi, pareiškėjo teigimu, nesutiktina su NŽT argumentais, kad teismas neįvertino ginčo sklype esančio valstybinės reikšmės miško buvimo fakto, nes šis miškas, kaip atitinkantis miško sąvoką, buvo nustatytas dar 2004 metais. Be to, akcentuoja, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimai, kuriais buvo patvirtinti natūra grąžinamo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, planai, savo turiniu, tikslais, priėmimo procedūromis, pasekmėmis neprieštaravo galiojančiam teisiniam reglamentavimui. Tačiau minėti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, pagal galiojusią teisę nebuvo privalomi Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir savaime nesuponavo pareigos priimti sprendimus bei įsakymus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra. Priešingai – pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas apskrities viršininkas turėjo pagrindą atsisakyti atkurti nuosavybės teises natūra tuo atveju, jeigu pageidaujamas susigrąžinti natūra žemės sklypas yra užstatytas arba jam yra konkretus visuomenės poreikis (remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A6-64/2002, Nr. A10-640/2007, Nr. A502-927/2008, Nr. A146-1063/2011). Pareiškėjas kartu nurodo, kad NŽT, manydama, jog nagrinėjamu atveju žala atsirado dėl kitų institucijų kaltės, turi teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo atskirame procese, tačiau tai nėra šios bylos dalykas. Dėl ekspertizės skyrimo pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu NŽT neprašė teismo skirti byloje ekspertizę ir už ją sumokėti, siekiant nustatyti ginčo žemės ploto, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, rinkos kainą. Tuo tarpu pareiškėjas, prašydamas taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo rinkos vertę atitinkančias sumas, vadovavosi VĮ Registrų centro nustatyta ginčo žemės sklypo vidutine rinkos verte, kas nelaikytina per didele kaina.
24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 111–114) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą nepakeistą.
25. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodo, kad nesutinka su NŽT apeliacinio skundo argumentais, ir mano, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. įsakymas ir sprendimai dalyse dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės mišką yra neteisėti iš esmės, kadangi savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas šias išvadas išsamiai pagrindė. Be to, akcentuoja, kad šioje byloje prašymas skirti ekspertizę valstybinės reikšmės miško rinkos kainai nustatyti nebuvo pareikštas, o apeliaciniame skunde nepateikti argumentai, jog pirmosios instancijos teismo atsakovams priteista suma neteisinga.
26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 125–126) prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

27. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, įsigaliojusias po 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 1 d.).
28. Nagrinėjamoje byloje prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti administracinių aktų dalis, kuriomis atkuriant natūra nuosavybės teises į žemę, privačion nuosavybėn buvo perduoti atitinkami valstybinės reikšmės miškų plotai Palangos mieste. Be to, prokuroras prašė panaikinti paveldėjimo teisės liudijimų ir dovanojimo sutarties, susijusių su ginčo žemės sklypu, atitinkamas dalis dėl valstybinės reikšmės miško ir taikyti restituciją natūra, grąžinant ginčo žemės sklypo dalis, kuriose yra valstybinės reikšmės miškas, valstybės nuosavybėn, bei įpareigoti NŽT sumokėti atsakovams kompensaciją pagal priklausančių valstybinės reikšmės miško dalių vidutinę rinkos kainą.
29. Konstitucinis Teismas oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas, 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų, yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
30. Nurodyta konstitucinė nuostata perkelta į Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnį, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Byloje ginčijamų sprendimų metu ir sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, priskiriami ir miestų miškai, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis apibrėžė, kad miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas valstybinės reikšmės miškus privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn.
31. Vertinant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kuriuo nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui, yra pagrindas konstatuoti, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo, taip pat taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 str. 3 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
32. Iš paminėtų nuostatų seka, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi ne tik įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują sklypą, jis nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Ginčijamų aktų, įskaitant Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 4-5131-(1.3) „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“ dalies, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 4,4300 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), E. Ž. (mirusi) (2,2150 ha) ir E. Ž. (2,2150 ha), dalyje dėl 0,25 ha valstybinės reikšmės miško ploto atkūrimo; Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2245 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalies, kuria E. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,1250 ha valstybinės reikšmės miško plotą, 2,2150 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2246 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalies, kuria E. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,1250 ha valstybinės reikšmės miško plotą, 2,2150 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priėmimo metu galiojo imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės (miesto) miškui.
33. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypo dalis patenka į Palangos miesto teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta miškui. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. sausio 29 d. pažymos Nr. 54553 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai), priedo prie pažymos Nr. 54553 (taksoraščio ištraukos), 2015 m. sausio 29 d. pažymos Nr. 54554 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų fragmentas) matyti, jog šis miško plotas patenka į Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotus Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos 43 kvartalo 33, 34, 35 taksacinius miško sklypus. Vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Kol miško žemė teisės aktų nustatyta tvarka nėra pakeista kitomis naudmenomis, jai taikytinas miško teisinis režimas, todėl nagrinėjamu atveju visa ginčo teritorija, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, laikytina valstybinės reikšmės mišku, išimtine nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai.
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos reiškia, jog valstybinės reikšmės miško statusą nulemia pats jo augimo miesto teritorijoje faktas (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-492/2016). Miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-10-858/2017).
35. Nutarties 29 ir 30 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas, nustatantis išimtinę valstybės nuosavybę į miesto miškus, taip pat iš Konstitucijos ir Miškų įstatymo kylantys imperatyvai suponuoja, jog bet kuris žemesnės galios teisės aktas (tiek norminio, tiek individualaus pobūdžio), prieštaraujantis Konstitucijai ar įstatymui, negali būti priimtas, o jei priimtas – panaikinamas įstatymų nustatyta tvarka. Todėl Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 4-5131-(1.3) „Dėl nuosavybės teisių į žemę Palangos mieste atkūrimo“ dalis, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 4,4300 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), E. Ž. (mirusi) (2,2150 ha) ir E. Ž. (2,2150 ha), dalyje dėl 0,25 ha valstybinės reikšmės miško ploto atkūrimo, Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2245 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalis, kuria E. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,1250 ha valstybinės reikšmės miško plotą, 2,2150 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir Klaipėdos apskrities viršininko 2008 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. 2246 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste“ dalis, kuria E. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,1250 ha valstybinės reikšmės miško plotą, 2,2150 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Palanga, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagrįstai panaikintos, kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymų nuostatoms.
36. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei nurodytas aplinkybes (šios nutarties 21 p.), pažymėtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 57 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (4 d.). Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 d.).
37. Tai, kad vienu ar kitu įrodymu teismas neturi teisinio pagrindo remtis, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o esant ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatytiems pagrindams – ir apeliacinės instancijos teisme, teikiant apeliacinį skundą, turi pareikšti proceso šalis, mananti, jog yra tam pagrindas (ABTĮ 53 str. 2 d.), ir pateikti šiuos argumentus pagrindžiančius faktinius duomenis, o jei to padaryti negali – prašyti teismo juos išreikalauti (ABTĮ 57 str. 4 d.). Apelianto nurodomas argumentas, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nei Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintoje informacijoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, nei S. U. geodezinių darbų įmonės parengtoje kadastrinių matavimų byloje nebuvo nurodytas valstybinės reikšmės miškas, negali paneigti aplinkybės, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija apie ginčo teritorijoje esantį valstybinės reikšmės mišką sužinojo gavusi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2004 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. (12.2)-D8-9705, kuriuo buvo pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 Klaipėdos, Palangos, Neringos miestų savivaldybių teritorijose patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schema bei šių miškų sąrašai. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
38. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą panaikinti viešojo administravimo subjektų priimtų individualių teisės aktų ginčijamas dalis.
39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad panaikinus administracinius aktus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, niekiniais ir negaliojančiais pripažintini ir šių aktų pagrindu sudaryti sandoriai bei jų pasekmės (CK 1.80 str. 1 d.) bei taikoma restitucija (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-261/2017, 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2165-575/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Šios nutarties 31 punkte apeliacinės instancijos teismas jau pasisakė dėl turto, esančio išimtine Lietuvos Respublikos nuosavybe, be išlygų grąžinimo natūra, jei panaikinami imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantys teisės aktai. Ši taisyklė taikoma ir nagrinėjamoje byloje.
40. Tačiau restitutio in integrum (grąžinimas į buvusią padėtį) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą.
41. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia „gero valdymo“ principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 41248/06 ir kt.). Nurodytas principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir nuosekliai (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, par. 70–71). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr., pvz., EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, par. 73). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. EŽTT 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, par. 74). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą byloje Pincov? ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, par. 58; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, par. 40; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04, par. 67). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik valdžios institucijoms uždėti pareigą veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Moskal, par. 69), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide (geru pasitikėjimu) nuosavybės savininkui (žr. EŽTT sprendimą byloje Pincov? ir Pinc, par. 53; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje To?cu?? ir kiti prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, par. 38).
42. Paminėtas Konvencijos aiškinimas aktualus šios bylos kontekste, siekiant apginti atsakovų E. V., L. K., J. Ž., N. Ž., G. Ž. P., A. R., J. G. teises, įgytas gera valia, sąžiningai tikint valdžios institucijos veiksmų teisėtumu.
43. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovų sąžiningumo įsigyjant ginčo nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra duomenų, kad E. Ž. ir E. Ž. ar jų įpėdiniai bei teisių perėmėjai būtų veikę neteisėtai. Nuosavybė buvo atkurta natūra turėtoje vietoje. Todėl panaikinus skundžiamus aktus padėties atkūrimas neįmanomas, nes nuosavybė turėtoje vietoje negali būti grąžinta. Pretendentė E. Ž. yra mirusi. Pretendentas E. Ž. turtą, į kurį jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, yra padovanojęs. Tokioje kaip ši byloje pagrindinis viešasis interesas yra atkurti teisingumą ir pagarbą teisinei valstybei. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, vėliau paveldėjimo būdu turtą įgijus kitam asmeniui, kurio sąžiningumas taip pat nepaneigtas, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Pagal šios bylos aplinkybes restituciją pritaikius valstybei ir paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių paimamas turtas natūra grąžintinas valstybei, o valstybė, gaudama miesto mišką turi jiems sumokėti atitinkamas kompensacijas, nes priešingu atveju atsakovų, turto įgijėjų, padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Šio klausimo pirmosios instancijos teismas tinkamai nesprendė ir įrodymų tuo klausimu nerinko, rėmėsi tik pareiškėjo nurodytais duomenimis, nors teisingai pritaikyti restituciją yra teismo pareiga.
44. Dėl kompensacijos dydžio nustatymo yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika, todėl ja būtina remtis ir šioje byloje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. Č. ir kt., bylos Nr. 3K‑3-92/2015). Byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (par. 66) Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad panašių bylų aplinkybėmis teisinga interesų pusiausvyra paprastai nustatoma, kai asmeniui, kurio turtas nusavinamas, sumokama kompensacija yra pagrįstai susijusi su jo rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo (praradimo) metu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jeigu priteisiama mažesnė negu turto rinkos vertė, disproporcija negali būti pernelyg didelė.
45. Remtis vidutine žemės sklypo rinkos verte pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie pateikti žemės sklypo vidutinę rinkos vertę nustatant Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523, pagrindu, sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą tokiais kaip šis atvejais, būtų pagrindas tuomet, jei šalys atsisakytų teikti žemės sklypo vertę patvirtinančius įrodymus arba jų pateiktais žemės sklypo vertę patvirtinančiais įrodymais nebūtų pagrindo remtis taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančias taisykles (ABTĮ 57 str.). Pažymėtina, kad ginčo specifika suponuoja, jog teismas turi būti aktyvus tiek siūlydamas šalims teikti įrodymus dėl žemės sklypo rinkos vertės turto grąžinimo valstybei metu, tiek ir padėdamas šalims juos rinkti (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-24-415/2018).
46. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priteistinos kompensacijos E. V., L. K., J. Ž., N. Ž., G. Ž. P., A. R., J. G. dydžio negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta, taigi panaikinama ir byla dėl kompensacijos dydžio grąžinama Regionų apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir dėl to, kad Lietuvos valstybė byloje nebuvo įtraukta atsakovu (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo dalį, kuria Nacionalinė žemės tarnyba įpareigota sumokėti E. V. ir L. K. po 1 238 Eur, J. Ž., N. Ž., G. Ž. P., A. R. ir J. G. – po 2 476 Eur, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams nagrinėti iš naujo.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Artūras Drigotas

              Virginija Volskienė

              Skirgailė Žalimienė