Civilinė byla Nr. e2A-540-516/2024
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00741-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.29.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alcea grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MD holding“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alcea grupė“ dėl skolos priteisimo,
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė (kreditorė) UAB „MD holding“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Alcea grupė“ 120 082,18 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad Paskolos sutarties Nr. 23/05-25 (toliau – Paskolos sutartis) pagrindu ieškovė 2023 m. gegužės 25 d. suteikė atsakovei 50 000 Eur paskolą, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti Paskolos sutartyje numatytomis sąlygomis, taip pat mokėti 25 proc. dydžio metines palūkanas nuo faktiškai išmokėtos paskolos sumos bei delspinigius už mokėjimų nevykdymą laiku.
2. Nurodė, kad atsakovė UAB „Alcea grupė“ nevykdė Paskolos sutarties sąlygų, t. y. nemokėjo sutartyje numatytų palūkanų. Atsakovė 2023 m. gruodžio 31 d. pasirašė skolų suderinimo aktą dėl nesumokėtų palūkanų ir delspinigių pagal Paskolos sutarties pagrindu išrašytas sąskaitas faktūras, tačiau sutartinių įsipareigojimų neįvykdė.
3. Atsakovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų ieškovė 2024 m. kovo 1 d. pranešimu informavo atsakovę, kad nuo 2024 m. kovo 1 d. Paskolos sutartis yra laikoma vienašališkai nutraukta. Taip pat ieškovė po Paskolos sutarties nutraukimo elektroniniu laišku pareikalavo atsakovę gražinti suteiktą skolą (bendra skola ieškovei sudaro 120 082,18 Eur (50 000 Eur negrąžinta paskola bei 70 082,18 Eur nesumokėtos palūkanos ir delspinigiai). Atsakovė skolos ieškovei nėra grąžinusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 28 d. sprendimu ieškovės UAB „MD holding“ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei UAB „MD holding“ iš atsakovės UAB „Alcea grupė“ 50 000 Eur skolą, 7 534,24 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas (apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.), 62 547,92 Eur delspinigius (už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.), 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (120 082,16 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 376 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nurodė, kad nustačius Paskolos sutarties sudarymo ir paskolos negrąžinimo faktą bei atsakovei atsiliepime į ieškinį neginčijant nei Paskolos sutarties nutraukimo, nei pareigos grąžinti suteiktą paskolą, ieškovės reikalavimas priteisti jai iš atsakovės 50 000 Eur skolą yra pagrįstas.
6. Įvertinęs Paskolos sutarties 2.1 ir 2.2 papunkčių turinį, teismas nusprendė, kad šalys susitarė dėl 25 proc. metinių palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją. Nustatęs, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė kas mėnesį mokėjo šalių Paskolos sutartimi nustatyto dydžio palūkanas (kurias ieškovė atsakovei skaičiavo iki 2024 m. kovo 1 d.), teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės mokėjimo (pelno) palūkanas, apskaičiuotas už naudojimąsi suteikta paskola, yra pagrįstas.
7. Vertindamas, ar Paskolos sutartyje nustatytas mokėjimo palūkanų dydis (25 proc.) yra neprotingai didelis, teismas nurodė, kad Paskolos sutarties šalys yra verslo subjektai, Paskolos sutartį sudarė savo noru ir laisva valia, atsakovė po Paskolos sutarties sudarymo nereiškė pretenzijų dėl palūkanų dydžio, 25 proc. metinių palūkanų dydis, kaip šalių susitarimo rezultatas, neprieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams ir jo mažinti atsakovės nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl ieškovės reikalavimą priteisti 7 534,24 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., teismas patenkino.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškiniu reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovės mokėjimo (pelno) palūkanas už naudojimąsi kredito lėšomis per sutarties laikotarpį, o ne kompensuojamąsias palūkanas, todėl atsakovės argumentus, jog nagrinėjamu atveju paskolos teisiniuose santykiuose palūkanos ir netesybos negali būti priteisiamos kartu, atmetetė kaip nepagrįstus.
9. Teismas nustatė, kad šalys Paskolos sutarties 4.1 papunkčiu susitarė, jog atsakovė už kiekvieną paskolos (ar jos dalies) grąžinimo ir (arba) palūkanų (ar jos dalies) sumokėjimo termino praleidimo dieną įsipareigojo mokėti ieškovei 10 proc. delspinigius, apskaičiuojamus nuo laiku nesumokėtų sumų. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų reiškusi pretenzijas ieškovei tiek dėl sutartų palūkanų, tiek ir dėl delspinigių dydžio, abi sutarties šalys yra verslo subjektai, kurie derindami sutarties sąlygas galėjo nustatyti kitokį delspinigių dydį. Teismas byloje nenustatė aplinkybių, dėl kurių delspinigių dydis galėtų būti mažinamas, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.251 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. Teismas iš esmės sutiko su atsakove, kad Paskolos sutartyje numatyta delspinigių norma (10 proc.) yra didelė, tačiau tiek susitarimo sudarymo aplinkybės, tiek ir realiai priskaičiuotas bei ieškovės prašomas priteisti delspinigių dydis nepatvirtina, jog netesybos yra aiškiai per didelės ir neproporcingos.
10. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovės atstovas paaiškino, jog ieškovė suteikė paskolą atsakovei specifiniam tikslui, t. y. padengti patalpų nuomos mokestį, nes atsakovė buvo susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais ir negalėjo atsiskaityti su nuomotoju už verslui išsinuomotas patalpas ir tai patvirtina, kad atsakovė buvo priversta sudaryti Paskolos sutartį labai nepalankiomis sąlygomis, tačiau tai kaip tik rodo, jog ieškovė suteikė finansinę pagalbą atsakovei verslo tikslais esant didelei verslo rizikai, t. y. esant didelei tikimybei, kad atsakovė tinkamai neįvykdys Paskolos sutarties ir dėl to ieškovė ateityje gali patirti nuostolius.
11. Teismas nepagrįstais pripažino ir atsakovės teiginius, kad ji buvo priversta sudaryti Paskolos sutartį. Nurodė, kad atsakovė yra juridinis asmuo, kuris sprendimus dėl verslo vykdymo priima per savo valdymo organus. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad jai nereikėjo paskolos ar, jog ji galėjo rinkoje pasiskolinti geresnėmis sąlygomis, o ieškovė trukdė tai padaryti. Įvertinęs aplinkybes, kuriomis šalys susitarė dėl delspinigių, bei atsižvelgęs į tai, kad priimdama sprendimą skolintis iš ieškovės lėšas ir tęsti veiklą, atsakovė turėjo įvertinti visas su tuo susijusias rizikas, teismas nurodė, jog negalima laikyti, kad delspinigių norma yra aiškiai per didelė ir neprotinga.
12. Nustatęs, kad apskaičiuoti delspinigiai už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. yra 62 547,92 Eur, teismas įvertino, jog šios netesybos, lyginant jas su paskolos suma – 50 000 Eur, nėra akivaizdžiai per didelės ar neproporcingos. Vertindamas apskaičiuotą delspinigių dydį teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė šioje byloje nėra pareiškusi kitokių reikalavimų iš Paskolos sutarties, t. y. neprašė priteisti visų pagal sutartį numatytų mokėjimo palūkanų, kompensuojamųjų palūkanų ar negautų pajamų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas, kai ieškovė prašo priteisti sutartyje numatytus delspinigius, yra aiškiai neproporcingas ar neteisingas.
13. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė praleido terminą piniginei prievolei įvykdyti, teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 62 547,92 Eur dydžio delspinigius, apskaičiuotus už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 14 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., patenkino. Pažymėjo, kad kiti atsakovės argumentaai, susiję su tuo, jog ieškinyje pateikti skaičiavimai nesutampa su sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis, neturi reikšmės ieškinio tenkinimui, kadangi ieškinio reikalavimai yra grindžiami Paskolos sutartimi, o ne sąskaitomis faktūromis. Teismas, patikrinęs ieškovės nurodytus skolos, palūkanų ir delspinigių apskaičiavimus, įvertino, kad jie atitinka Paskolos sutartį, yra teisingai suskaičiuoti pagal nurodytą laikotarpį.
14. Nustatęs, kad atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę ir šalys yra privatūs juridiniai asmenys, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (120 082,16 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
15. Nustatęs, kad ieškovė sumokėjo 1 876 Eur žyminį mokestį (469 Eur + 1 407 Eur) ir patyrė 3 993 Eur išlaidas už advokato pagalbą byloje rengiant ieškinį ir atstovaujant ieškovę teisme (968 Eur + 3 025 Eur), teismas ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkino iš dalies, t. y. ieškovei priteisė visą sumokėtą žyminį mokestį (1 876 Eur), o išlaidas už advokato pagalbą byloje sumažino iki 1 500 Eur, įvertinęs tai, jog byla nebuvo sudėtinga. Iš viso ieškovei iš atsakovės teismas priteisė 3 376 Eur bylinėjimosi išlaidas (1 500 Eur + 1 876 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovė UAB „Alcea grupė“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti nepagrįstu 2023 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktą ir netenkinti ieškinio reikalavimo dėl 120 082,18 Eur skolos priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 62 547,92 Eur netesybas, kadangi reikalavimas šioje dalyje buvo grindžiamas neteisingai išrašytomis sąskaitomis faktūromis, kurių teismas kritiškai neįvertino. Ieškovės pateiktoje delspinigius tariamai pagrindžiančioje lentelėje delspinigių skaičiavimai atlikti 2023 m. gruodžio 31 d., kai šiai dienai, t. y. į ateitį, negalėjo būti skaičiuojami delspinigiai 2023 m. rugsėjo 5 d. išrašant sąskaitą faktūrą Nr. 21007, 2023 m. spalio 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. 21008, 2023 m. lapkričio 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. 21009 ir 2023 m. gruodžio 5 d. sąskaitą faktūrą Nr. 21010. Be to, ieškovės pateiktoje lentelėje nurodytos delspinigių sumos visiškai nesutapo su delspinigių sąskaitų sumomis.
16.2. Skundžiamame sprendime visiškai nepasisakyta dėl 2023 m. gruodžio 31 d. šalių pasirašyto skolų suderinimo akto įrodomosios galios, nors ieškovė reikalavimus dėl palūkanų ir netesybų priteisimo byloje grindė išimtinai šiuo 2023 m. gruodžio 31 d. pasirašytu skolų suderinimo aktu, kuriame bendra palūkanų ir delspinigių suma sudarė net 70 082,18 Eur. Skolų suderinimo aktas yra paremtas nepagrįstais pirminiais buhalteriniais dokumentais, kuriuose skaičiuotos neprotingo dydžio palūkanos ir net neaišku pagal kokį principą apskaičiuoti delspinigiai, kurie bet kuriuo atveju buvo visiškai neprotingo dydžio. Ieškovė klaidino atsakovės atstovą, kad skolų suderinimo aktas apima pagrindinę 50 000 Eur paskolos sumą, o palūkanos ir netesybos siekia tik 20 000 Eur, tačiau tik vėliau paaiškėjo, jog šis aktas apima tik palūkanas ir netesybas. Skolų suderinimo aktas yra neaiškus ir klaidinantis, kadangi jame buvo nurodytas tik sąskaitos numeris, sąskaitos data ir mokėtina suma. Ieškovės atstovo žodiniai paaiškinimai, kad skaičiavimai yra teisingi, suklaidino atsakovės atstovą, dėl to jis ir pasirašė aktą.
16.3. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš viso net 7 534,24 Eur palūkanas, kadangi tokio dydžio palūkanos buvo nesąžiningos ir neprotingos. Atsakovės nuomone, palūkanų dydis turėjo būti bent jau sumažintas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – MAKSVPĮ), kuris numato pačius didžiausius įstatyme nustatytus palūkanų dydžius, susietus su pinigų skolinimosi kaštais pinigų rinkose, pridedant sąžiningo dydžio įstatyminę maržą, kuri būtent orientuota į nuostolių kompensavimo ir atgrasymo nuo piniginių prievolių nevykdymo funkcijas.
16.4. Metinės 25 proc. dydžio palūkanos, skirtingai nei įvertino teismas, atliko ne tik mokėjimo, pelno suteikimo, bet ir nuostolių kompensavimo funkciją, todėl teismui priteisus tokio reikšmingo dydžio palūkanas, netesybų priteisimo klausimas nebegalėjo būti keliamas.
16.5. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad iš viso net 3 650 proc. metinio dydžio netesybos yra sąžiningos, protingos bei pagrįstos, ir priteisė iš viso net 62 547,92 Eur netesybų, kai pagrindinė paskolos suma buvo 50 000 Eur.
17. Ieškovė UAB „MD holding“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
17.1. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovės pateiktoje lentelėje nurodytos delspinigių sumos nesutapo su delspinigių sąskaitų sumomis. Aplinkybės, jog neva ieškinyje pateikti apskaičiavimai nesutampa su sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis, neturi reikšmės ieškinio tenkinimui, kadangi ieškinio reikalavimai yra grindžiami Paskolos sutartimi, o ne sąskaitomis faktūromis. Šias aplinkybes patvirtino ir teismas, kuris patikrinęs ieškovės nurodytus skolos, palūkanų ir delspinigių skaičiavimus, įvertino, kad jie atitinka Paskolos sutartį ir yra teisingai suskaičiuoti pagal nurodytą laikotarpį.
17.2. Neatitinka tikrovės apeliacinio skundo argumentai, kad skolų suderinimo aktas paremtas nepagrįstais pirminiais buhalteriniais dokumentais, kuriuose apskaičiuotos neprotingo dydžio palūkanos. Skolų suderinimo aktas pasirašytas abiejų šalių pagal pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie kildinami iš Paskolos sutarties. Nėra ginčo, jog šalys yra pasirašiusios skolų suderinimo aktą, kuriuo susitarė dėl šiame akte nustatytos 70 082,18 Eur atsakovės skolos. Skolų suderinimo akte yra pateikti susisteminti sąskaitų faktūrų duomenys, iš kurių matyti, kad skolą sudaro šios neįvykdytos piniginės prievolės: atsakovės nesumokėtos palūkanos ir delspinigiai pagal Paskolos sutartį. Skolų suderinimo aktas nėra nuginčytas, todėl pripažįstamas sandoriu, sukūrusiu šalims teises bei pareigas. Aplinkybė, kad atsakovės vadovui skolų suderinimo aktas nebuvo aiškus, nekeičia fakto, jog atsakovės vadovas, nepaisydamas savo nesupratimo, nesiekdamas išsiaiškinti jam neaiškių ir nesuprantamų aplinkybių, jį vis tiek pasirašė ir sutiko su skolų suderinimo akte numatytomis sąlygomis.
17.3. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės mokėjimo (pelno) palūkanas, apskaičiuotas už naudojimąsi suteikta paskola, yra pagrįstas. Atsakovės teiginys, kad palūkanų dydis yra lupikiškas, nesuprantamas ir nelogiškas, kadangi atsakovės vadovas pasirašė Paskolos sutartį, taip išreikšdamas savo valią ir sutikimą su visomis Paskolos sutartyje esančiomis sąlygomis.
17.4. Įvertinus aplinkybes, kuriomis šalys susitarė dėl delspinigių, negalima laikyti, kad delspinigių norma yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Priimdama sprendimą skolintis iš ieškovės lėšas ir tęsti veiklą, atsakovė turėjo įvertinti visas su tuo susijusias rizikas. Taigi, nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad Paskolos sutarties sąlygos dėl delspinigių neatitiko įprastų rinkoje taikomų verslo paskolų sąlygų.
17.5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, įrodymus, teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo mažinti delspinigių dydį, bei, kad sutartinių delspinigių mažinimas prieštarautų Paskolos sutarties šalių valiai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė.
19. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde yra nurodyti tik argumentai, kuriais nesutinkama su Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 28 d. sprendimo dalimis dėl priteistų iš atsakovės palūkanų ir delspinigių dydžių, būtent šių teismo sprendimo dalių teisėtumą bei pagrįstumą teisėjų kolegija ir vertina.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių
20. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „MD holding“ su apeliante UAB „Alcea grupė“ sudarė Paskolos sutartį, kuria ieškovė suteikė apeliantei 50 000 Eur paskolą, o apeliantė įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2024 m. gegužės 31 d. (Paskolos sutarties 1.1 – 1.2 papunkčiai). Paskolos sutarties 2.1 papunkčiu apeliantė įsipareigojo už gautą paskolą mokėti 25 proc. metines palūkanas nuo faktiškai išmokėtos paskolos sumos. Paskolos sutarties 4.1 papunkčiu apeliantė įsipareigojo už kiekvieną paskolos (jos dalies) arba palūkanų (jų dalies) sumokėjimo termino praleidimo dieną mokėti ieškovei 10 proc. dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtų atitinkamų sumų.
21. 2023 m. liepos 29 d. ieškovė kreipėsi į apeliantę su pretenzija, nurodydama, kad apeliantė yra nesumokėjusi ieškovei 1 232,88 Eur palūkanų; pažymėjo, jog apeliantei nepateikus skolos sumokėjimo grafiko, ieškovė nutrauks Paskolos sutartį.
22. 2023 m. gruodžio 31 d. šalys sudarė skolų suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad apeliantė yra skolinga ieškovei 70 082,18 Eur.
23. 2024 m. sausio 25 d. ieškovė kreipėsi į apeliantę su pranešimu dėl Paskolos sutarties nutraukimo, kuriuo nustatė apeliantei papildomą terminą (iki 2024 m. sausio 31 d.) Paskolos sutarties pažeidimams pašalinti; pažymėjo, kad apeliantei nepašalinus Paskolos sutarties pažeidimų, Paskolos sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2024 m. kovo 1 d.
Dėl skolų suderinimo akto reikšmės bylai
24. Apeliantės manymu, skundžiamos sprendimo dalys dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo yra nepagrįstos, kadangi skundžiamame sprendime nepasisakyta dėl 2023 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akto įrodomosios galios, nors ieškovė reikalavimus dėl palūkanų ir netesybų priteisimo byloje grindė išimtinai šiuo aktu.
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, skirtingai nei nurodė apeliantė, iš ieškinio turinio matyti, jog ieškovė ieškinio reikalavimus grindė ne išimtinai 2023 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo aktu, tačiau ieškinyje rėmėsi Paskolos sutarties sudarymo ir jos nevykdymo faktais bei aplinkybe, kad apeliantė įsiskolinimus ieškovei patvirtino ir minėtu skolų suderinimo aktu. Ieškovė skolų suderinimo aktu rėmėsi ne kaip vieninteliu ieškinio reikalavimų faktiniu pagrindu (t. y. dokumentu, kuris sukūrė apeliantei pinigines prievoles ieškovės atžvilgiu), tačiau kaip įrodymu, kuris patvirtina apeliantės pripažinimą, jog ji yra skolinga ieškovei.
26. Šiame kontekste aktualioje kasacinio teismo pasisakyta, kad vienos ar kelių asmenų pasirašyto dokumento teisinį kvalifikavimą ir teisinę reikšmę apsprendžia jo turinys, kuris nurodo dokumento paskirtį. Kilus ginčui dėl dokumento turinio ir paskirties, tirtina ir spręstina, kokie buvo jį pasirašiusių asmenų ketinimai ir kokių tikslų jie siekė pasirašydami dokumentą. Dokumentai, kuriais jį pasirašę asmenys siekia sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, pagal nacionalinės (Lietuvos) teisės normas laikomi sandoriais (CK 1.63 straipsnio 1 dalis).Tačiau vien sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria. Pasisakydamas dėl tarpusavio atsiskaitymo aktų reikšmės, kasacinis teismas laikosi praktikos, kad tokie aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2011; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-219/2015).
27. Nagrinėjamu atveju iš aptarto skolų suderinimo akto turinio matyti, kad jame buvo tik nurodyti apibendrinti dėl Paskolos sutarties netinkamo vykdymo atsiradę apeliantės įsiskolinimai, nurodant jų konkrečias sumas bei pažymint koks konkretus įsiskolinimas atsirado dėl konkrečios apeliantės neapmokėtos sąskaitos (pvz., nurodant, jog 205,48 Eur įsiskolinimas atsirado pagal 2023 m. gegužės 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. MDH 2300099; 1 027,40 Eur įsiskolinimas atsirado pagal 2023 m. birželio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. MDH 2300118 ir t. t.). Iš nurodyto akto turinio nėra pagrindo išvadai, kad juo buvo sukurtos naujos, savarankiškos, su Paskolos sutarties netinkamu vykdymu nesusijusios, apeliantės piniginės prievolės ieškovei ar jog buvo pakeistos, panaikintos egzistuojančios prievolės, atsiradusios Paskolos sutarties pagrindu. Priešingai, nurodyto akto turinys patvirtinta tai, kad šiuo aktu buvo siekiama tik užfiksuoti atitinkamų apeliantės įsiskolinimų, atsiradusių dėl netinkamo Paskolos sutarties vykdymo, dydžius. Kadangi šis aktas tik patvirtino suderintą šalių poziciją dėl atitinkamų apeliantės įsiskolinimų, atsiradusių dėl Paskolos sutarties netinkamo vykdymo, fakto ir dydžio, tačiau šalims jokių papildomų su Paskolos sutarties netinkamu vykdymu nesusijusių piniginių prievolių nesukūrė bei nepakeitė ir nepanaikino egzistuojančių iš Paskolos sutarties kilusių prievolių, toks aktas nelaikytinas sandoriu CK 1.63 straipsnio prasme.
28. Nustačius, kad aptartas aktas nelaikytinas sandoriu CK 1.63 straipsnio prasme, tačiau yra įrodymas, kuriuo šalys patvirtino atitinkamų iš Paskolos sutarties kilusių apeliantės įsiskolinimų ieškovei faktą ir dydį, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl šio akto (ne)galiojimo. Nagrinėjamu atveju aktualus klausimas dėl minėto akto, kaip įrodymo byloje, įrodomosios reikšmės.
29. Apeliantei, be kita ko, skundžiant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, t. y. nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl 2023 m. gruodžio 31 d. skolų suderinimo akto įrodomosios galios sprendžiant ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą, aktualios įrodinėjimo procesą reglamentuojančios teisės normos.
30. Vadovaujantis CPK 185 straipsnio 1 dalimi, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nė vienas įrodymas neturi teismui išankstinės galios, išvada dėl bylos faktų turi būti daroma visumos įrodymų vertinimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-469/2022; 46 punktas).
31. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, ieškinio reikalavimų faktiniu pagrindu ieškovė nurodė Paskolos sutarties sudarymo ir jos nevykdymo faktus (kurių apeliantė neginčija), ir šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisiškai kvalifikavo ir nusprendė dėl jų reikšmės ieškinio reikalavimų pagrįstumui, o aptartu skolų suderinimo aktu apeliantei nebuvo sukurtos naujos savarankiškos piniginės prievolės ar pakeistos, panaikintos jau egzistuojančios iš Paskolos sutarties kilusios prievolės, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, šio akto sprendime atskirai neaptaręs, nepažeidė CPK 185 straipsnio nuostatų dėl įrodymų vertinimo. Taigi, vien nurodyto akto nepaminėjimas sprendimo motyvuojamoje dalyje, kai nustatyta, kad šis aktas neturėjo įtakos ieškinyje nurodytoms prievolėms, kurių įvykdymo reikalavo ieškovė, nelaikytinas esminiu sprendimo trūkumu, dėl kurio galėjo būti neteisinga išspręstas tarp šalių kilęs ginčas.
32. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92).
33. Apeliantė nurodė ir tai, kad ji suklydo sudarydama skolų suderinimo aktą, nes manė, jog jame nurodyta įsiskolinimo suma apima visą apeliantės bendrą skolą, atsiradusią dėl Paskolos sutarties nevykdymo, o ne vien palūkanas ir netesybas. Todėl, apeliantės manymu, nebuvo pagrindo byloje vadovautis skolų suderinimo aktu, kaip atspindinčiu tikrąją apeliantės valią.
34. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimus dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo tenkino atsižvelgęs ne išskirtinai į vieną byloje esantį įrodymą (skolų suderinimo aktą), kuris šalims nesukūrė, nepakeitė ir nepanaikino teisių ir pareigų, tačiau atsižvelgęs į visų byloje esančių įrodymų visumą. Todėl vien apeliantės nurodyti skolų suderinimo akto trūkumai negalėtų būti vertinami kaip tokie, kurie lėmė pirmosios instancijos teismo sprendimą tenkinti ieškinio reikalavimus dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo.
35. Antra, apeliantė nepagrindė aplinkybių, kad jos atstovas (vadovas), t. y. asmuo, kuriam taikomi aukštesni nei vidutiniai rūpestingumo ir atidumo standartai, iš skolų suderinimo akto turinio, kuriame nurodytos konkrečios įsiskolinimų sumos, pažymint pagal kokias konkrečias sąskaitas faktūras jos apskaičiuotos, turėjo pagrindą manyti, jog akte buvo nurodytas visas apeliantės įsiskolinimas (įskaitant negrąžintą paskolos sumą) ieškovei, dėl to sudarydamas aktą jis iš tiesų suklydo dėl jo turinio (CPK 178 straipsnis).
36. Aptartą išvadą patvirtinta tai, kad byloje nėra duomenų, jog paskolos sumą apeliantė grąžindavo ieškovei dalimis pagal jai ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras. Sąlygų, kad apeliantei grąžinant paskolos sumą dalimis, jai turi būti išrašomos sąskaitos faktūros, nebuvo ir Paskolos sutartyje. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, daroma išvada, kad iki skolų suderinimo akto sudarymo apeliantei negalėjo būti išrašytos bei į skolų suderinimo aktą įtrauktos sąskaitos faktūros paskolos dalims grąžinti, todėl skolų suderinimo akte pažymint, jog atitinkamus apeliantės įsiskolinimus patvirtina ieškovės apeliantei išrašytos sąskaitos faktūros, apeliantė turėjo ir galėjo suprasti, kad akte nurodytas bendras įsiskolinimas neapima paskolos sumos.
37. Pažymėtina ir tai, kad skolų suderinimo akto sudarymo metu (2023 m. gruodžio 31 d.) Paskolos sutartis dar nebuvo nutraukta (ji nutraukta 2024 m. kovo 1 d.) ir nebuvo suėjęs Paskolos sutartyje nurodytas paskolos grąžinimo terminas (2024 m. gegužės 31 d.), todėl, akivaizdu, jog į skolų suderinimo aktą negalėjo būti įtraukta paskolos suma, kadangi apeliantei dar nebuvo atsiradusi pareiga ją grąžinti.
38. Atsižvelgiant į išdėstytą, aplinkybė, kad skolų suderinimo akte buvo nurodytos atitinkamų apeliantės įsiskolinimų sumos, pažymint pagal kokias sąskaitas faktūras jos susidarė, negalėjo sudaryti apeliantės atstovui pagrindo tikėtis, jog į skolų suderinimo aktą yra įtraukta ir pagrindinė apeliantės skola (negrąžinta paskola). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad skolų suderinimo aktas neatitiko apeliantės tikrosios valios.
Dėl palūkanų priteisimo pagrįstumo
39. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos 7 534,24 Eur palūkanas, kadangi tokio dydžio palūkanos yra nesąžiningos ir neprotingos. Pasak apeliantės, palūkanų dydis turėjo būti bent jau sumažintas atsižvelgiant į MAKSVPĮ. Be to, apeliantės teigimu, kadangi pagal Paskolos sutartį mokėtinos palūkanos atliko ir nuostolių atlyginimo funkciją, todėl teismui jas priteisus, netesybų priteisimo klausimas nebegalėjo būti keliamas. Su nurodytais apeliantės teiginiais nėra pagrindo sutikti.
40. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas paskolos sutarties apibrėžimas, pagal kurį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi, paskolos sutarties sampratą apibrėžiančiame straipsnyje numatyta paskolos gavėjo pareiga mokėti palūkanas.
41. Bylos duomenys patvirtina, kad Paskolos sutarties 2.1 papunkčiu apeliantė įsipareigojo už gautą paskolą mokėti 25 proc. metines palūkanas nuo faktiškai išmokėtos paskolos sumos.
42. Palūkanų sąvoka CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
43. Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).
44. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, 16 punktas; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 22 punktas).
45. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) Kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, 39 punktas; 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, 46 punktas).
46. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, 25 proc. dydžio palūkanos, dėl kurių mokėjimo šalys susitarė Paskolos 2.1 papunkčiu, atliko ne nuostolių kompensavimo, tačiau pelno (pinigų skolinimo kainos mokėjimo) funkciją, todėl jų priteisimas reiškia ne nuostolių kompensavimą ieškovei, tačiau įpareigojimą apeliantę įvykdyti iš Paskolos sutarties atsiradusią prievolę natūra. Todėl, skirtingai nei nurodė apeliantė, tokio pobūdžio palūkanoms netaikomos nei netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, nei draudimas šias palūkanas priteisti kartu su delspinigiais.
47. Atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo funkciją atliekančiomis palūkanoms, kurios nagrinėjamu atveju buvo nustatytos Paskolos sutarties 2.1 papunktyje, netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, apeliantės teiginiai dėl pagrindo mažinti iš jos apeliantei priteistas 7 534,24 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas egzistavimo, atmetami kaip nepagrįsti.
48. Atskirai paminėtina ir tai, kad apeliantės nurodytas MAKSVPĮ nustato įstatyminius kompensacinę, o ne mokėjimo funkciją atliekančių, palūkanų dydžius, todėl nagrinėjamu atveju netaikytinas ir yra neaktualus (MAKSVPĮ 1 straipsnio 1 dalis).
49. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė nenurodė ir jokių pagrįstų argumentų, dėl ko Paskolos sutarties 2.1 papunktyje nurodytas mokėjimo palūkanų dydis (25 proc.) turėtų būti įvertintas kaip nesąžiningas, neproporcingas ar nepagrįstai didelis (CPK 178 straipsnis).
Dėl netesybų priteisimo pagrįstumo
50. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti iš jos ieškovei ieškinyje nurodyto dydžio delspinigius (62 547,92 Eur) visa apimtimi, kadangi ieškovės parengtoje netesybų apskaičiavimo lentelėje nurodyti netesybų dydžiai neatitinka ieškovės apeliantei išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytų netesybų dydžių, bei yra nepagrįstai dideli.
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo ieškovės buvo grindžiamas ne apeliantės nurodytomis sąskaitomis faktūromis, tačiau Paskolos sutarties sudarymo ir nevykdymo faktu bei skolų suderinimo aktu apeliantės pripažintomis aplinkybėmis, jog apeliantė yra skolinga ieškovei mokėjimo palūkanas ir delspinigius. Taigi, net ir esant skirtumams tarp delspinigių apskaičiavimo lentelėje nurodytų netesybų dydžių ir ieškovės apeliantei išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytų netesybų dydžių, tokios aplinkybės nepaneigia paskolos negrąžinimo laiku fakto, kuris ir buvo pagrindas apskaičiuoti ieškinyje nurodyto dydžio delspinigius.
52. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė, pateikdama argumentus dėl netesybų apskaičiavimo lentelėje nurodyto netesybų dydžio nesutapimo su ieškovės apeliantei išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytu netesybų dydžiu, neginčija fakto, jog ieškiniu prašyta priteisti delspinigių suma ieškinio pateikimo teismui metu buvo tinkamai apskaičiuota pagal Paskolos sutarties sąlygas, atsižvelgiant į pradelstus paskolos ir palūkanų grąžinimo terminus. Todėl apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su dokumentų, kuriuose užfiksuoti ieškovės apskaičiuoti delspinigiai, turinio skirtumais, nepaneigia fakto, kad ieškinyje nurodyto dydžio delspinigiai ieškinio pateikimo teismui metu buvo apskaičiuoti tinkamai, vadovaujantis Paskolos sutarties sąlygomis, atsižvelgiant į pradelstus paskolos ir palūkanų grąžinimo terminus. Nurodytų motyvų pagrindu apeliantės teiginiai apie dokumentų, kuriuose užfiksuoti ieškovės apskaičiuoti delspinigiai, turinio skirtumus, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismą pripažinti netinkamai pagal Paskolos sutarties sąlygas apskaičiavus delspinigius, susidariusius dėl Paskolos sutartyje įtvirtintų mokėjimo terminų pažeidimo.
53. Vadovaujantis CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).
54. Bylos duomenys patvirtina, kad Paskolos sutarties 4.1 papunkčiu apeliantė įsipareigojo už kiekvieną paskolos (jos dalies) arba palūkanų (jų dalies) sumokėjimo termino praleidimo dieną mokėti ieškovei 10 proc. dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo laiku nesumokėtų atitinkamų sumų.
55. Kasacinio teismo išaiškinta, kad netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 19 punktas).
56. Nepaneigiant sutarties laisvės ir privalomumo šalims principų, ginčą nagrinėjančiam teismui suteikta tam tikra netesybų kontrolės funkcija: tais atvejais, kai netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė yra iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022, 41 punktas). Konkrečiai, CK 6.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, jog jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta teismo teisė kontroliuoti netesybų dydį, nustatant, kad jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą.
57. Sąvokos aiškiai per didelės netesybos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba neprotingai didelės netesybos (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021, 26 punktas).
58. Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis, taip pat negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Tais atvejais, kai netesybos yra neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia kitos šalies interesus, teismas gali netesybas sumažinti iki protingos sumos, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Įstatymas detaliai nereglamentuoja, kokios netesybos yra laikomos nepagrįstai per didelėmis ir kokia galima protinga netesybų suma už vienos ar kitos prievolės nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 19 punktas).
59. Tai, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).
60. Mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Bendroji taisyklė, kad apie pernelyg dideles netesybas teismas sprendžia tirdamas netesybų sumos ir nuostolių santykį, kyla iš netesybų instituto paskirties – užtikrinti kreditoriaus teisę gauti iš anksto sutartų nuostolių dalį neįrodinėjant jų dydžio. Tačiau tai, kad netesybų suma viršija nuostolių sumą, nebūtinai reiškia, jog netesybos automatiškai privalo būti sumažintos. Kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas realiai patirtus nuostolius, jeigu skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 27 punktas).
61. Sutartimi nustatytos netesybos yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet ir civilinės atsakomybės forma. Pagrindinis civilinės atsakomybės principas – nuostolių atlyginimas visada turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio. Vienas iš šio principo įgyvendinimo pavyzdžių yra CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas taikyti baudines netesybas – reikalauti ir prievolės įvykdymo, ir netesybų, išskyrus už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Vis dėlto galimi ir kiti atvejai, kai pažeidžiamas kompensuojamasis netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, pobūdis ir jos teismo gali būti pripažintos baudinėmis. Pavyzdžiui, kai šalys už tą patį prievolės pažeidimą nustatė ir baudą, ir delspinigius arba kai pats netesybų dydis yra neprotingai didelis. Visais šiais atvejais tokio pobūdžio netesybos gali būti pripažintos baudinėmis. Netesybų instituto paskirtis nekinta priklausomai nuo sutarties sudarymo būdo, objekto, termino ir kitų aplinkybių, t. y. visais atvejais netesybos turi išlikti kompensuojamojo, o ne baudinio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-378/2022, 66–67 punktai).
62. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad neprotingai didelės netesybos gali būti vertinamos kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jeigu jos reikštų lupikavimo įteisinimą. Nustatant netesybas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis – kreditorius – gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles netesybas. Susitarimų dėl netesybų vertinimas susijęs ne tik su privataus, bet ir viešojo intereso gynimu, nes nekontroliuojamas netesybų dydis gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarauja viešajai tvarkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011; 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-916/2021, 26 punktas).
63. Teisėjų kolegija, spręsdama delspinigių (ne)mažinimo klausimą, atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės prašyta priteisti delspinigių suma (62 547,92 Eur) viršija negrąžintos paskolos (50 000 Eur) ir mokėjimo (pelno) palūkanų (7 534,24 Eur), jas kartu sudėjus, sumą. Pažymėtina ir tai, kad Paskolos sutartyje nurodyta delspinigių norma (10 proc. per dieną) per vienerius metus sudarytų net 3 650 proc.
64. Aktualu ir tai, kad, nors, apeliantė ginčijo ieškovės prašytų priteisti delspinigių dydį kaip neprotingai didelį, ir kaip minėta, byloje kilus ginčui dėl delspinigių mažinimo, vertintinas netesybų santykis su kreditoriaus nuostoliais, ieškovė nepateikė jokių argumentų, įrodymų ar apskaičiavimų, kurie pagrįstų, jog dėl apeliantės atlikto Paskolos sutarties pažeidimo ji patyrė prašytų priteisti delspinigių dydžio ar artimų šiam dydžiui nuostolius (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės prašytų priteisti delspinigių dydžio patyrimas Paskolos sutarties pažeidimo atveju mažai tikėtinas, atsižvelgiant ir į tarp šalių sudarytos sutarties (paskolos) pobūdį, bei aplinkybę, kad ieškovė nenurodė ir nepagrindė, jog jos įprastinė veikla yra susijusi paskolų teikimu ir dėl laiku negrąžintos paskolos ji patiria itin didelius nuostolius.
65. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Paskolos sutarties 4.4 papunktyje šalys susitarė, jog, jei paskola nėra grąžinama Paskolos sutartyje nurodytu terminu, apeliantė turi sumokėti ieškovei vienkartinę 10 proc. dydžio baudą nuo paskolos sumos dydžio. Taigi, Paskolos sutarties 4.4 papunkčiu šalys sulygo ir dėl žymiai mažesnio apeliantės civilinės atsakomybės dydžio apeliantei atliekant iš esmės tokio pat pobūdžio Paskolos sutarties pažeidimą (paskolos negrąžinimą Paskolos sutartyje nurodytu terminu), kurį atlikus jai taikoma ir civilinė atsakomybė itin didelių delspinigių forma.
66. Teisėjų kolegijos vertinimu, Paskolos sutarties 4.1 papunktyje įtvirtinti 10 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, kurie nagrinėjamu atveju sudaro daugiau nei 108 proc. Paskolos sutarties vertės (t. y. paskolos ir mokėjimo palūkanų), akivaizdu, negali būti laikomi adekvačiais ir skirtais ieškovės patirtiems nuostoliams kompensuoti, tačiau kvalifikuotini kaip baudinio pobūdžio, sudarantys sąlygas ieškovei lupikiškai pasipelnyti iš Paskolos sutarties pažeidimo. Tokio dydžio delspinigių įtvirtinimas Paskolos sutartyje ir reikalavimas juos priteisti visa ieškovės apskaičiuota apimtimi neatitinka civilinės atsakomybės delspinigių forma paskirties, iš esmės atlieka su civilinės teisės paskirtimi nesuderinamą funkciją, sudaro galimybę ieškovei nepagrįstai praturtėti apeliantės sąskaita, todėl negali būti toleruojamas.
67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, į tai, kad Paskolos sutarties 4.4 papunktyje įtvirtinta civilinė atsakomybė baudos forma už iš esmės tokio pat pobūdžio Paskolos sutarties pažeidimą (paskolos negrąžinimą Paskolos sutartyje nurodytu terminu), kaip ir nagrinėjamu atveju, ir aptartoje Paskolos sutarties sąlygoje nustatytas baudos dydis (10 proc. nuo paskolos sumos dydžio (50 000 Eur), t. y. 5 000 Eur) atitinka jos paskirtį, t. y. kompensuoti dėl sutarties pažeidimo atsiradusius kreditoriaus nuostolius, nusprendžia, jog protinga netesybų už Paskolos sutarties įvykdymo termino praleidimą suma neturi viršyti Paskolos sutartyje įtvirtintos baudos už prievolės neįvykdymą (paskolos negrąžinimą Paskolos sutartyje nurodytu terminu), todėl ieškovės reikalautas priteisti delspinigių dydis (62 547,92 Eur) mažintinas iki pagal aptartą Paskolos sutarties sąlygą apskaičiuoto netesybų dydžio – 5 000 Eur.
68. Apibendrinant išdėstytus argumentus, pripažįstama, kad byloje egzistavo pagrindas delspinigius sumažinti iki 5 000 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama sprendimo dalimi nepagrįstai delspinigių iki nurodytos sumos nesumažino. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė teisinį reglamentavimą, susijusį su teismo teise mažinti delspinigių dydį, nesivadovavo aktualia kasacinio teismo praktika, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl pagrindo priteisti ieškovės prašytus delspinigius visa apimtimi egzistavimą.
Dėl bylos procesinės baigties
69. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija šia nutartimi pripažino pirmosios instancijos teismą tinkamai išsprendus mokėjimo palūkanų priteisimo klausimą, tačiau pripažino, jog sprendžiant delspinigių priteisimo klausimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė juos iš apeliantės visa apimtimi, nors buvo pagrindas juo mažinti iki 5 000 Eur dydžio, skundžiama sprendimo dalis pakeičiama nurodant, kad iš apeliantės ieškovei priteisiami 5 000 Eur delspinigiai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
70. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
71. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas ir apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, pakeičiamas pirmosios instancijos teismo atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
72. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1 876 Eur žyminio mokesčio ir 3 993 Eur už advokato teisnių paslaugų išlaidas. Pirmosios instancijos teismas neapskųsta sprendimo dalimi pagrįstomis pripažino ieškovės 1 500 Eur dydžio išlaidas už advokato teisines paslaugas ir ieškovei iš apeliantės priteisė iš viso 3 376 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė iš viso 932,37 Eur bylinėjimosi išlaidas.
73. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimas dėl 62 547,92 Eur delspinigių priteisimo buvo patenkintas 5 000 Eur apimtimi, taigi ieškinys patenkintas 52 proc., proporcingai atmestiems ir patenkintiems ieškinio reikalavimams, ieškovei iš apeliantės priteisiamos 1 755,52 Eur (3 376 Eur x 52 proc.), o apeliantei iš ieškovės – 447,54 Eur (932,37 Eur x 48 proc.) bylinėjimosi išlaidos. Atlikus priešpriešinių ieškovės ir apeliantės reikalavimų, susijusių su bylinėjimosi išlaidomis, įskaitymą, ieškovei iš apeliantės priteisiama 1 307,98 Eur (1 755,52 Eur - 447,54 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o apeliantei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos, jos patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nepriteisiamos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
74. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliantė patyrė iš viso 3 273,55 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 876 Eur žyminis mokestis ir 1 397,55 Eur išlaidos už teisines paslaugas. Ieškovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 815 Eur išlaidas už teisines paslaugas.
75. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.
76. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinį skundą sudaro 2,5, už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.9, 8.11 papunkčiai).
77. Apskaičiavus pirmiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. I ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinio skundo parengimą yra 5 402,50 Eur (2 161 Eur x 2,5); už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 2 809,30 Eur (2 161 Eur x 1,3).
78. Šalių prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų rekomenduotinų priteisti maksimalių dydžių, yra proporcingos bylos sudėtingumui ir apimčiai, todėl jas mažinti nėra pagrindo.
79. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas 48 proc., proporcingai atmestiems ir patenkintiems apeliacinio skundo reikalavimams, ieškovei iš apeliantės priteisiamos 943,80 Eur (1 815 Eur x 52 proc.), o apeliantei iš ieškovės – 1 571,30 Eur (3 273,55 Eur x 48 proc.) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Atlikus priešpriešinių ieškovės ir apeliantės reikalavimų, susijusių su bylinėjimosi išlaidomis, įskaitymą, apeliantei iš ieškovės priteisiamos 627,50 Eur (1 571,30 Eur - 943,80 Eur) bylinėjimosi išlaidos, o ieškovei iš apeliantės bylinėjimosi išlaidos, jos patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 28 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „MD holding“, juridinio asmens kodas 305596411, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alcea grupė“, juridinio asmens kodas 305941302, 50 000 Eur (penkiasdešimt tūkstančių eurų) skolos, 7 534,24 Eur (septynis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt keturis eurus, 24 ct) mokėjimo (pelno) palūkanų, 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (62 534,24 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 307,98 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septynis eurus, 98 ct) bylinėjimosi išlaidų.“
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alcea grupė“, juridinio asmens kodas 305941302, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MD holding“, juridinio asmens kodas 305596411, 627,50 Eur (šešis šimtus dvidešimt septynis eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Vilija Mikuckienė
Antanas Rudzinskas