Civilinė byla Nr. 2A-186-943/2015

      Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00525-2013-5

       Procesinio sprendimo kategorijos:

       42.10; 50.10 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Egidijos Tamošiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stevita“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje
Nr. 2-685-538/2014 pagal šio ieškovo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarčių nutraukimo teisinių padarinių (restitucijos) taikymo ir turto išpirkimo įmokų priteisimo.

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012-08-22 nutartimi iškėlė UAB „Stevita“ bankroto bylą.

Ieškovas BUAB „Stevita“ ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ 423 413,83 Lt turto išpirkimo įmokų, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad ieškovas BUAB „Stevita“ ir atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ nuo 2006 m. iki 2011 m. sudarė 23 finansinio lizingo sutartis, pagal kurias atsakovas, kaip lizingo davėjas, perdavė, o ieškovas, kaip lizingo gavėjas, priėmė 22 vnt. transporto priemonių bei 30/100 pastato, esančio (duomenys neskelbtini); ieškovas iki 2011 m. rugsėjo mėn. lizingo sutartis vykdė, tačiau bendrovėje prasidėjus finansiniams sunkumams, sąskaitų nesugebėjo apmokėti laiku; 2011-07-11 atsakovas vienašališkai nutraukė sutartis ir nurodė ieškovui grąžinti lizingo sutartimis perduotą turtą. Klaipėdos apygardos teismas 2011-11-04 nutartimi ieškovui UAB „Stevita“ iškėlė restruktūrizavimo bylą, o 2012-07-19 nutartimi nutraukė šios įmonės restruktūrizavimo bylą; 2012 m. liepos 25 d. turto priėmimo–perdavimo aktais transporto priemonės buvo perduotos atsakovui. Ieškovo teigimu, lizingo sutarčių nutraukimo atveju įstatymas nustato specifines pasekmes, t. y. vienašalę restituciją, nes lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.); šiuo atveju, pritaikius vienašalę restituciją, ieškovas grąžino atsakovui turtą, kurį jis buvo gavęs, vykdydamas sutartį, tačiau atsakovas negrąžino ieškovui nieko, ką vykdydamas sutartį buvo gavęs iš pastarojo. Pasak ieškovo, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi ieškovui UAB „Stevita“ iškelta bankroto byla; bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Verslo valdymo centras“ nustatė, kad atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ nutraukus minėtas Lizingo sutartis su ieškovu ir pritaikius vienašalę restituciją, galėjo susidaryti permoka, t. y. ieškovas patyrė nuostolius; tokios išvados buvo padarytos dėl to, kad beveik visos Lizingo sutartys ieškovo buvo įvykdytos daugiau nei 80 proc., o pritaikius vienašalę restituciją ir grąžinus atsakovui turtą, jis buvo parduotas didesnėmis kainomis nei likutinė neišpirkta jo vertė (atsakovas iš ieškovo perimtą turtą pardavė, ir įskaitant PVM, iš jo gavo 1 339 604,83 Lt x 100 proc./79 proc. = 1 695 702,32 Lt finansinės naudos; be to, atsakovas, parduodamas perimtus daiktus, patyrė 99 354,13 Lt papildomų išlaidų). Ieškovo nuomone, tai reiškia, kad, atsakovui nutraukus lizingo sutartis su ieškovu, ieškovui įvykdžius apie 80 proc. bei pardavus iš ieškovo perimtą turtą, atsakovas gavo 5 942 318,77 Lt bendros finansinės naudos (4 345 970,58 Lt + 1 695 702,32 Lt – 99 354,13 Lt), vietoj to, kad ieškovui visas sutartis tinkamai įvykdžius, būtų gavęs 5 518 904,94 Lt, taigi atsakovas nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita 423 413,83 Lt (5 942 318,77 Lt-5 518 904,94 Lt) suma, todėl ji turi būti grąžinta ieškovui.              

Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepime į ieškovo ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad gautina UAB „Swedbank lizingas” suma pagal su UAB „Stevita“ sudarytas lizingo sutartis sudaro 6 139 768,66 Lt; vienašalio lizingo sutarties nutraukimo sukeliamos teisinės pasekmės bei tai, ar UAB „Swedbank lizingas“ dėl priešlaikinės sutarčių pabaigos patyrė nuostolius ar gavo naudą, kurią turėtų grąžinti buvusiam lizingo gavėjui UAB „Stevita”, gali būti nustatyta tik po to, kai lizingo sutarčių pagrindu valdytas ir naudotas turtas yra realizuotas, t. y. toks nuostolių apskaičiavimo būdas yra aiškesnis ir paprastesnis nei pagal lizingo sutartis gautinų sumų skaičiavimas, juo labiau kad šiuo atveju ieškovo ir atsakovo pateikiami duomenys apie lizingo sutarčių pagrindu gautinas sumas iš esmės skiriasi. Atsakovo teigimu, UAB „Swedbank lizingas” 2013-10-23 pažymos Nr. SL-SR/13-4962 2 lentelėje nurodoma, kad, realizavus UAB „Stevita” lizingo sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą, buvo gautas 34 031,10 Lt pelnas, vadinasi, ieškovas UAB „Stevita” galėtų iš lizingo bendrovės reikalauti ne didesnės nei 34 031,10 Lt sumos, tačiau tik tuo atveju, jeigu įrodytų, kad UAB „Stevita” neturi pareigos papildomai atlyginti lizingo bendrovės patirtas papildomas 99 354,13 Lt išlaidas ir sumokėti 180 491,32 Lt skolą pagal išrašytas ir neapmokėtas sąskaitas; ieškovas neįrodė, kad atsakovas yra gavęs daugiau nei būtų gavęs ieškovui visiškai įvykdžius lizingo sutartimis prisiimtus finansinius įsipareigojimus, todėl ieškinys negali būti tenkinamas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį atmetė (II t., 73–76 b. l.). Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti 423 413,83 Lt turto išpirkimo įmokų yra nepagrįstas, kadangi ieškovas neįrodė, jog atsakovas gavo daugiau finansinės naudos, negu būtų galėjęs gauti, jeigu ginčo finansinio lizingo sutartys būtų įvykdytos tinkamai, tokią išvadą grįsdamas lizingo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.567 str., 6.574 str.), atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką dėl lizingo davėjo patirtų nuostolių apskaičiavimo būdo, nutraukus lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo, kurioje numatyta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012), įvertindamas tai, kad atsakovas, nutraukus ginčo lizingo sutartis su ieškovu, kurios buvo įvykdytos apie 80 proc., bei pardavus iš ieškovo perimtą turtą,  gavo 5 942 318,77 Lt bendros finansinės naudos (4 345 970,58 Lt + 1 695 702,32 Lt =
1 695 702,32 Lt (turto pardavimo kaina su PVM) – 99 354,13 Lt, vietoj to, kad ieškovui visas sutartis tinkamai įvykdžius, būtų gavęs 6 139 768 Lt. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju skaičiuotini ir delspinigiai, nes ieškovas netinkamai vykdė lizingo sutartis; kad tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Teismo vertinimu, realizavus UAB „Stevita“ lizinguotą turtą, buvo gautas 34 031,10 Lt pelnas, todėl ieškovas galėtų reikalauti iš lizingo bendrovės ne didesnės nei 34 031,10 Lt sumos, tačiau tik tuo atveju, jeigu įrodytų, kad UAB „Stevita“ neturi pareigos papildomai atlyginti lizingo bendrovės patirtas papildomas 99 354,13 Lt išlaidas ir sumokėti 180 491,32 Lt skolą pagal išrašytas ir neapmokėtas sąskaitas, ieškovas neginčija, kad atsakovas patyrė nurodytas išlaidas, taip pat, kad nesumokėjo skolos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas BUAB „Stevita“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį arba, teismui manant, kad byla išnagrinėta neatskleidus jos esmės, grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, nenagrinėjant ieškovo iš atsakovo nurodomų faktinių aplinkybių, susijusių su įsigyto turto verte, sumokėtomis įmokomis, palūkanomis, atsakovo nurodomais patirtais nuostoliais, atsiradusiais dėl lizingo sutarties nutraukimo, nukrypstant nuo vieningos teismų praktikos.

Apelianto teigimu, ieškovas pareiškė ieškinį, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (2012-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012), prašė taikyti dvišalę restituciją ir grąžinti jam iš atsakovo permoką, susidariusią ieškovui mokėjus įmokas ir grąžinus turtą atsakovui bei viršijančią atsakovo (lizingo davėjo) patirtus nuostolius.

Apelianto manymu, teismas nesuprato ieškinio esmės, kadangi sprendime tik išvardijo šalių sudarytas lizingo sutartis, nurodė apie lizingo sutarties sudarymą, vykdymą ir pabaigą, ir, remdamasis atsakovo nurodytais, bet neįrodytais teiginiais, konstatavo, kad šiuo atveju nėra nustatyta lizingo gavėjo permoka lizingo davėjui dėl ieškovo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos naujos praktikos, įgalinančios ieškovą, kaip lizingo gavėją, konkrečių su atsakovu sudarytų sutarčių nutraukimo atveju reikalauti taikyti dvišalę restituciją, teismas nepasisakė; teismas nurodė sprendime, kad, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos, tačiau ieškovas neginčijo lizingo davėjo galimų patirti nuostolių apskaičiavimo tvarkos, kuri yra nurodyta ir atsakovo cituotojoje kasacinio teismo praktikoje (civilinė byla Nr. 3K-3-623/2013), jo ginčo pagrindas ir dalykas nagrinėjamu atveju visiškai kitas. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, sudarančias pagrindą ieškovui reikalauti permokėtų turto išpirkimo įmokų iš atsakovo (CK 6.222, 6.574 str.).

Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, teismo pareigą priimant sprendimą, įvertinti įrodymus (CPK 185 str. 1 d., 265 str. 1 d., 263 str. 2 d., 270 str. 4 d. 2 ir 3 p.), kadangi iš viso netyrė ieškovo pateiktų įrodymų, apskaičiuodamas turtinę naudą, kurią atsakovas gavo realiai iš ginčo sutarčių su ieškovu vykdymo (5 942 318,77 Lt), teismas vadovavosi ieškovo 2014-04-18 pareiškime pateikta formule, o įvardydamas atsakovo gautiną turtinę naudą, ieškovui tinkamai įvykdžius visas sutartis, rėmėsi atsakovo sugalvota suma (6 139 768 Lt), kuri yra nepagrįsta objektyviais įrodymais, teismas įpareigojo atsakovą pateikti įrodymus, susijusius su iš ieškovo gautinų sumų apskaičiavimais, bet atsakovas šios pareigos nevykdė, tiesiog  deklaravo tokias sumas, todėl ieškovui nesuprantama, kodėl teismas vadovavosi būtent atsakovo nurodyta, bet neįrodyta suma, nors į bylą pateikti kitokie duomenys, pagrįsti objektyviais įrodymais. Pasak ieškovo, bendrą pagal visas ginčo sutartis mokėtiną atsakovui sumą jis apskaičiavo,  vadovaudamasis iš atsakovo gautais duomenimis – lizingo sutartimis ir jų priedais – turto išpirkimo įmokų kartu su palūkanomis mokėjimo grafikais, kurie atsakovo iniciatyva sutarčių vykdymo eigoje buvo keičiami, keičiant palūkanų dydį; ieškovas į visus atsakovo atliktus pokyčius atsižvelgė, todėl teismui nebuvo pagrindo ignoruoti ieškovo apskaičiuotos sumos – 5 518 904,94 Lt, o vietoje jos vadovautis didesne suma - 6 139 768 Lt. Apelianto teigimu, į nurodytą sumą -
6 139 768 Lt atsakovas nepagrįstai įtraukė delspinigius, kadangi tinkamai vykdant sutartis,  delspinigiai nėra mokami, taigi ši suma, kurią atsakovas tikėjosi gauti iš ieškovo, ir kuria turėtų būti vadovaujamasi skaičiuojant ieškovui grąžintinų permokėtų turto išpirkimo įmokų dalį, yra visiškai nepagrįsta, teismas sprendime taip pat nepagrįstai skaičiavo delspinigius, kurie susidarė dėl ieškovo netinkamo sutarčių vykdymo, kadangi grąžinant šalis į „nulinę“ padėtį, turi būti naudojama suma, lizingo davėjo gautina iš lizingo gavėjo, šiam sutartis vykdant tinkamai, o ne netinkamai.

Apelianto nuomone, kiti atsakovo pateikti įrodymai taip pat prieštaringi ir teismas šių prieštaravimų nesiaiškino, 2014-04-08 teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, kad 2013-02-22 pažymoje, pirmojoje lentelėje esančioje priešpaskutinėje grafoje „Apmokėta suma, LTL“ nurodyta bendra 5 294 364,11 Lt suma (ji apskaičiuota be vėliau iš atsakovo išreikalautos lizingo sutarties Nr. LT041592 duomenų, todėl turėtų būti didesnė 100 000 Lt), iš tiesų yra ne apmokėta suma, o ieškovo sumokėta suma kartu su neapmokėtomis turto išpirkimo įmokomis, ir ji turėtų būti lygi bendrai sumai, sudėjus atsakovo 2013-10-23 pažymos pirmosios lentelės grafas „Padengta suma pagal išrašytas sąskaitas, LTL“ ir „Neapmokėtos turto išpirkimo įmokos pridėtos prie neapmokėtos atsiimto turto vertės, LTL“, tačiau sudėjus šių grafų sumas, gaunasi bendra suma apie 4,95 mln. Lt, kuri nuo 2013-02-22 pažymoje nurodytos sumos skiriasi 0,5 mln. Lt; šio skirtumo atsakovas nesugebėjo paaiškinti, nepaisant to, 2014-04-18 pareiškime apskaičiuodamas ir tikslindamas savo reikalavimą atsakovui, ieškovas vis tiek vadovavosi šiais iš atsakovo gautais ir jo atstovo patvirtintais duomenimis, pripažindamas mažesnę atsakovui sumokėtą sumą, t. y. ne
5 294 364,11 Lt (+100 000 Lt), o 4 345 970,58 Lt.

Apeliantas pažymi, kad atsakovas iš esmės pripažino, jog ieškovas galėtų reikalauti bent
34 031,10 Lt pelno, tačiau atsakovas jį įskaitė į tariamą ieškovo skolą ir neketina šios sumos grąžinti. Tokiu būdu atsakovas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, draudžiančias atlikti bet kokį įskaitymą po bankroto bylos įmonei iškėlimo. Be to, atsakovas, pardavęs iš ieškovo perimtą turto vienetą – 30/100 dalių pastato, už 220 000 Lt, nesumažino šia suma savo finansinio reikalavimo ieškovo bankroto byloje.

Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas pagrįstai tarp šalių kilusį ginčą sprendė lizingo teisinius santykius ir lizingo sutarčių nutraukimą reglamentuojančių teisės normų kontekste, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Atsakovas pažymi, kad bylos nagrinėjimo laikotarpiu jis nuosekliai laikėsi pozicijos, kad vienašalio lizingo sutarties nutraukimo sukeliamos teisinės pasekmės bei tai, ar lizingo davėjas dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo patyrė nuostolius ar gavo naudą, kurią turėtų grąžinti lizingo gavėjui, gali būti nustatyta tik po, kai lizingo sutarčių pagrindu valdytas ir naudotas turtas yra realizuotas; toks nuostolių apskaičiavimo būdas yra aiškesnis ir paprastesnis, tuo labiau kad šiuo atveju šalių pateikiami duomenys apie lizingo sutarčių pagrindu gautinas sumas iš esmės skiriasi.

Atsakovo teigimu, jo 2013-10-23 pažymoje nurodoma, kad lizingo davėjui grąžinto ir lizingo gavėjo lizinguoto turto neišpirkta vertė sudarė 1 305 573,73 Lt, o gauta suma, realizavus šį turtą, sudarė 1 339 604,83 Lt, t. y. realizavus lizinguotą turtą buvo gautas 34 031,10 Lt pelnas, kuris nepadengia lizingo bendrovės patirtų papildomų išlaidų, kurios sudaro 99 354,13 Lt ir 180 491,32 Lt debitorinio įsiskolinimo pagal ieškovui išrašytas ir neapmokėtas sąskaitas. Atsakovas pažymi, kad apeliantas neginčijo nei lizinguoto turto neišpirktos vertės sumos, nei turto pardavimo kainos, o ieškovui išrašytose kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose, kurios buvo įtrauktos į lizingo bendrovės PVM deklaraciją ir privalėjo būti įtrauktos į lizingo gavėjo PVM deklaraciją, nurodyta neišpirkta lizinguoto turto vertė atitinka lizingo bendrovės pažymose nurodytą neišpirktą turto vertę; be to, .lizingo bendrovių nuostoliai iš atsiimto turto pardavimo skaičiuojami be PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013).

Atsakovas nurodo, kad, apeliantas, skaičiuodamas lizingo bendrovės gautiną sumą pagal kiekvieną lizingo sutartį atskirai, neįvertino fakto, kad lizingo sutartyse numatytos kintamos palūkanos ir kad pradiniai įmokų grafikai buvo keičiami priklausomai nuo palūkanų keitimo laikotarpio; nelogiškas apelianto teiginys dėl delspinigių ir kitų pagal lizingo sutartis mokėtinų sumų įtakos skaičiuojant lizingo bendrovės nuostolius, kurie buvo patirti po sutarčių nutraukimo, jog, taikant dvišalę restituciją ir grąžinant šalis į „nulinę“ padėtį, turi būti naudojama suma, lizingo davėjo gautina iš lizingo gavėjo, šiam sutartis vykdant tinkamai, o ne netinkamai. Atsakovas nurodo, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl sumos, kuri buvo įskaityta ir sumokėta vykdant lizingo sutartis, t. y. 4 345 970,58 Lt, kuri nurodyta atsakovo 2013-10-23 pažymoje; ši suma apima ir lizingo gavėjo sumokėtas sumas, dengiant delspinigius, sutarties mokesčius ir kitas sumas pagal lizingo sutartis, todėl, siekiant tinkamai apskaičiuoti lizingo bendrovės gautiną sumą ieškovo siūlomu būdu, reikėtų pagal lizingo sutartis sumokėtą sumą mažinti sumokėtų delspinigių, sutarties mokesčių ir kitų mokesčių suma, t. y. 159 918,16 Lt; ši apelianto daroma klaida buvo akcentuojama bylos nagrinėjimo metu, tačiau į tai ieškovas neatsižvelgė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl faktinės bylos situacijos ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų nustatymo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių lizingo sutarties nutraukimo, kai lizingo gavėjas ją iš esmės pažeidžia, teisinius padarinius, taikymo, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų, nes jie sudaro apeliacijos objektą (CPK 320 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovui atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialinės teisės normas, laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

CK 6.567 straipsnio 1 dalyje pateikta lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata, pagal kurią lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (netiesioginis lizingas). Taigi lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad pastarasis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Kaip matyti iš bylos duomenų, UAB „Stevita“ su UAB „Swedbank lizingas“ sudarė 22 lizingo sutartis dėl transporto priemonių (vilkikų, automobilių, autovežių) (toliau tekste – ir Turto): 2006-08-30 – LT038107, LT038108, 2006-11-09 – LT041592, 2006-11-13 LT041790, LT041791, LT041792, LT041793, LT041794, 2006-12-07 LT043207, 2006-12-29 LT044255, LT044257, 2007-04-18 LT050492, 2007-05-16 LT052454, 2007-08-31 LT057901, LT057902, LT057903, 2007-10-05 LT061542, 2007-12-22 LT066495, LT066497, 2008-01-09 LT067055, 2011-08-17 LT092116, LT092117 (t. 1, b. l. 8–191) ir 2008-09-08 lizingo sutartį Nr. LT078535 dėl 30/100 dalių pastato - automatinės telefonų stoties (toliau tekste – ir Turto) (t. 1, b. l. 150–171) (toliau tekste bendrai – Lizingo sutartys). Šių Lizingo sutarčių 3.1 punkte nustatyta, kad lizingo bendrovė, įsigaliojus šioms sutartims, jų pagrindu, sudaro su kliento nurodytu pardavėju turto pirkimo–pardavimo sutartį ir po to pagal sutartį perduoda turtą klientui valdyti ir naudotis verslo tikslais bei, įvykdžius įsipareigojimus pagal sutartį, įsigyti jį nuosavybės teise. Taigi sudarytos Lizingo sutartys iš esmės atitinka įstatyme pateiktą lizingo sutarties sampratą, nes iš jų turinio matyti, kad šalys 10.2 punkte buvo susitarusios, jog, po sutartinių įmokų [1.1 p. 18 p. p. apibrėžiamų kaip šalių sutartos Turto išpirkimo įmokos (pinigų sumos su PVM, kurias pagal įmokų grafiką klientas moka lizingo bendrovei, dengdamas Turto vertę; 23 p.) ir palūkanų įmokos (pinigų sumos, kurias klientas pagal įmokų grafiką moka lizingo bendrovei už naudojimąsi finansavimu; šalys gali susitarti dėl fiksuotos ir kintamos palūkanų normos specialiosiose sutarčių sąlygose; 10 p.)] sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas sutartyje numatytas sąlygas, turto nuosavybės teisė perduodama klientui. Kasacinio teismo praktikoje toks šalių susitarimas, kad, pasibaigus lizingo sutarčiai nuosavybės teisė bus perduota lizingo gavėjui, yra įvardijamas kaip esminis, nes tai tiesiogiai lemia įmokų, lizingo gavėjo mokamų lizingo davėjui, sandarą. Tokiu atveju įmokų sandara susideda iš lizingo davėjo patirtų išlaidų (sutarties administravimo, daikto nusidėvėjimo – amortizacijos) kompensacijos bei atlyginimo lizingo davėjui už suteiktą finansavimą ir teisę naudotis daiktu (palūkanų) bei daikto vertės išpirkimo įmokų, nes lizingo gavėjas nuo sutarties įsigaliojimo momento pradeda įgyvendinti savo teisę įgyti nuosavybės teisę, periodinėmis įmokomis palaipsniui išpirkdamas daiktą iš lizingo davėjo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Be to, šalių susitarimas dėl nuosavybės teisės perėjimo lizingo gavėjui, svarbus sprendžiant dėl lizingo sutarties nutraukimo padarinių, be kita ko, ir aiškinant bei taikant jas nustatančią CK 6.574 straipsnio normą dėl restitucijos. CK 6.574 straipsnyje įtvirtinta, kad, lizingo gavėjui iš esmės pažeidžiant sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad lizingo gavėjas per protingą terminą šį pažeidimą pašalintų, o jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

Taigi, lizingo gavėjui pažeidus lizingo sutartį iš esmės, įstatymo leidėjas lizingo davėjui suteikė teisę reikalauti, jog lizingo gavėjas atlygintų visus nuostolius, patirtus dėl lizingo sutarties nutraukimo, kurių nepadengė susigrąžinto lizingo dalyko vertė (CK 6.249 str. 2 d.). Tokiu atveju lizingo davėjo nuostoliais laikomos visos sumos, kurias lizingo davėjas turėjo gauti pagal lizingo sutartį, tai yra tiek lizingo sutarties dalyko kaina (vertė), kurią lizingo davėjas sumokėjo už lizingo sutarties dalyką pardavėjui, tiek lizingo davėjo uždarbis (palūkanos), mokėtinos už lizingo sutarties dalyko perdavimą lizingo gavėjui naudotis ir valdyti, lizingo sutarties paruošimo mokestis ir kitos sumos, nurodytos kaip mokėtinos lizingo sutartyje; taip pat lizingo davėjo nuostoliais laikomos ir išlaidos, kurias jis patiria dėl lizingo sutarties dalyko susigrąžinimo ir realizavimo, tai yra turto pervežimo, saugojimo, vertinimo, tarpininkavimo išlaidos (CK 6.249 str. 1 d., 6.567 str. 1 d.;  pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-463/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu finansinis lizingas nutraukiamas dar nepasibaigus nustatytam lizingo laikotarpiui, lizingo davėjas turi teisę į investuotų lėšų kompensaciją, kad galėtų atgauti negrąžintas kapitalo investicijas ir kitas išlaidas bei pelną, nesvarbu, ar lizingo sutarties terminas buvo nutrauktas lizingo gavėjo pageidavimu, ar dėl to, kad lizingo gavėjas nevykdė įsipareigojimų; tokią išvadą suponuoja CK 6.574 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios lizingo sutarties nutraukimo padarinius (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013).

Nagrinėjamu atveju ieškovas, kaip lizingo gavėjas, Lizingo sutartis vykdė netinkamai ‑ 2012-07-11 atsakovas pranešė ieškovui, kad jis laiku nesumokėjo įmokų, nurodytų Lizingo sutartyse, tuo metu skola 301 vėlavimo dieną buvo 816 488,49 Lt, todėl atsakovas vienašališkai nutraukė sudarytas Lizingo sutartis; pareikalavo ne vėliau kaip iki 2012-07-19 grąžinti Lizingo sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą; priminė, kad sutarčių nutraukimas neatleidžia nuo pareigos sumokėti nurodytą skolą ir netesybas bei atlyginti lizingo bendrovės nuostolius, patirtus dėl sutarčių nutraukimo (t. 1, b. l. 192–193). Tokia lizingo davėjo teisė numatyta Lizingo sutarčių 11 punkte. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų ginčijęs vienašališką Lizingo sutarčių nutraukimą, priešingai, 2012-07-25 turto priėmimo perdavimo aktais jis perdavė lizinguotas transporto priemones atsakovui (t. 2, b. l. 2–18, t. 3, b. l. 21–29), ginčo pastatas buvo grąžintas 2012-11-16 Turto grąžinimo–priėmimo aktu (t. 3, b. l. 25). Po Lizingo sutarčių nutraukimo Klaipėdos apygardos teismas 2012-08-22 iškėlė UAB „Stevita“ bankroto bylą, o 2012-09-19 UAB „Swedbank lizingas“ pateikė 498 685,08 Lt finansinį reikalavimą UAB „Stevita“ bankroto byloje, šis reikalavimas susideda iš lizingo bendrovės patirto nuostolio parduodant susigrąžintą turtą pagal kai kurias Lizingo sutartis tretiesiems asmenims (25 728,41 Lt), debitorinio įsiskolinimo pagal išrašytas, bet neapmokėtas sąskaitas (198 506,23 Lt) ir 1 148,15 Lt likusio įsiskolinimo pagal 2010-08-18 sudarytą Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT088040, patirtų 45 806,76 Lt papildomų išlaidų, susijusių su turto pardavimu bei 227 495,53 Lt nepristatyto Turto likutinės vertės. UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimas patvirtintas Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-02 nutartimi (t. 2, b. l. 39–43).

Po lizingo sutarčių nutraukimo ieškovui buvo išrašytos kreditinės sąskaitos, kuriose užfiksuotos prekių (turto), kurių vertė pasikeitusi (sumažėjusi) po dalies pagal lizingo sutartį priklausiusių mokėjimų, grąžinimo ūkinės operacijos (t. 2, b. l. 44–67).

Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą taikyti dvišalę restituciją ir priteisti iš atsakovo sumokėtų Turto išpirkimo įmokų permoką, grindė tuo, kad lizingo bendrovė, nutraukusi Lizingo sutartis, sudarytas su ieškovu, ir pardavusi lizinguotą Turtą žymiai didesne suma nei suma, kurią ieškovas liko neišmokėjęs dėl šių sutarčių nutraukimo, gavo permoką, tokiu būdu atsakovas buvo grąžintas ne tik į tokią padėtį, kokioje jis būtų buvęs, jeigu ieškovas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, tačiau į žymiai geresnę. 

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas CK 6.574 straipsnyje įtvirtintą normą, numatančią vienašalę restituciją, reiškiančią, kad visais lizingo sutarties nutraukimo atvejais lizingo dalykas turi būti grąžinamas lizingo davėjui, pažymėjo, kad dėl restitucijos taikymo kitai šaliai – lizingo gavėjui – šioje normoje nepasisakyta, taip pat nurodė, kad lizingo sutarties su teise įgyti daiktą nuosavybėn sudarymo atveju vienašalė restitucija gali reikšti dvigubos civilinės atsakomybės taikymą lizingo gavėjui, taigi neatitiktų savo paskirties – grąžinti šalis į tą padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, todėl tam, kad būtų pasiekti civilinės atsakomybės tikslai ir neiškreiptos atsakomybės ribos, CK 6.574 straipsnio nuostata aiškintina ir taikytina sistemiškai su CK 6.222 straipsniu, kuriame įtvirtintos bendrosios restitucijos taisyklės. CK 6.222 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Dvišalė restitucija galima tuo atveju, jeigu lizingo sutartyje buvo numatyta lizingo gavėjo teisė įgyti daiktą nuosavybėn, ir tik dėl tos įmokų dalies, kurią sudarė daikto išpirkimo įmokos. Taigi CK 6.222 straipsnio norma suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti šias įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kilus ginčui, jog lizingo gavėjui taikoma neproporcinga atsiradusiems nuostoliams atsakomybė, reikia nustatyti lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, atsiradusį dėl sutarties nutraukimo bei grąžinto turto vertę, buvusią sutarties nutraukimo momentu (ar kitu šalių sutartyje nustatytu momentu, jeigu šalys susitarė kitaip); nustačius šias aplinkybes, lizingo davėjo nuostolių dydis mažintinas jam grąžinto turto verte bei lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo ir paminėtos teismų praktikos matyti, kad restitucijos ir civilinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) institutai sutarties nutraukimo atveju gali būti taikomi kartu, nes jie reglamentuoja skirtingus sutarties nutraukimo teisinius padarinius, tačiau dvišalės restitucijos taikymas negali paneigti ar apriboti šalies, pažeidusios sutartį, civilinės atsakomybės. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus, t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Restitucijos pagrindu lizingo gavėjui turto išpirkimo įmokos ar jų dalis gali būti grąžinta tik išskaičius lizingo davėjo nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, 2013-12-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jame konstatuota, kad atsakovo realiai gauta finansinė nauda (5 942 318,77 Lt, kurią sudaro 4 345 970,58 Lt (ieškovo sumokėtų sumų pagal išrašytas sąskaitas faktūras suma) prie jos pridėjus 1 695 702,32 Lt (grąžinto turto pardavimo kaina su PVM) bei atėmus 99 354,13 Lt (lizingo bendrovės patirtos papildomos išlaidos)) yra mažesnė, negu atsakovas būtų gavęs, jeigu visos Lizingo sutartys būtų įvykdytos tinkamai (6 139 768 Lt). Apeliantas, nesutikdamas su tokiais teismo motyvais, nurodo, kad 6 139 768 Lt yra atsakovo sugalvota, neteisinga suma, ir, pasak jo, suma, kurią atsakovas tikėjosi gauti tinkamai įvykdžius Lizingo sutartis, iš tiesų yra 5 518 904,94 Lt, todėl atsakovas nepagrįstai praturtėjo 423 413,83 Lt turto išpirkimo įmokų dydžiu, ir šią sumą prašė priteisti pareikštu ieškiniu. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai šių išvadų teisingumo nepaneigia.

Pažymėtina, kad apeliantas, ieškinyje nurodė, kad atsakovo gautina suma pagal Lizingo sutartis, jas tinkamai įvykdžius, yra 5 518 904,94 Lt, ji paskaičiuota vadovaujantis Lizingo sutarčių priedais – įmokų grafikais (t. 1, b. l. 8–121), atsižvelgiant į palūkanų normos pasikeitimą, o, kaip matyti iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ pateiktos 2014-05-19 pažymos (t. 3, b. l. 66), lizingo bendrovė nurodė, jog pagal Lizingo sutartis tikėjosi gauti 6 139 768,66 Lt, kuri susideda iš 5 232 725,94 Lt gautinų turto išpirkimo įmokų (turto vertės) ir 747 124,56 Lt gautinų palūkanų įmokų pagal įmokų grafikus, taip pat 22 581,93 Lt gautinų sutarties mokesčių ir 7 281,22 Lt kitų gautinų sumų bei 130 055,01 Lt gautinų delspinigių. Vadovaujantis civiliniame procese galiojančiu rungimosi principu, reiškiančiu, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.), ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad būtent 5 518 904,94 Lt suma yra ta suma, kurią atsakovas tikėjosi gauti tinkamai įvykdžius Lizingo sutartis (CPK 178 str.). Pasak apelianto, jo nurodyta suma yra paskaičiuota pagal Lizingo sutarčių priedus – įmokų grafikus, atsižvelgiant į palūkanų pasikeitimą, tačiau jis į bylą nepateikia šios sumos detalizavimo, nenurodo, kokios yra šios sumos sudedamosios dalys, nors iš į bylą pateiktų Lizingo sutarčių turinio, atsakovo pateiktų pažymų, kuriomis rėmėsi ir ieškovas, formuluodamas savo reikalavimą, matyti, kad atsakovo pagal Lizingo sutartis gautina suma susideda iš turto išpirkimo įmokų (turto vertės), palūkanų įmokų pagal įmokų grafikus, sutarties mokesčių, kitų sumų bei delspinigių. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokio dydžio nuostolius patyrė atsakovas dėl Lizingo sutarčių nutraukimo, kad būtų galima spręsti dėl dvišalės restitucijos taikymo, turi būti atsižvelgta į kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012), o kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013), todėl teisėjų kolegija pasisako šiais klausimais. Pažymėtina, kad apeliantas, nors ir nurodo, kad teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktose pažymose dėl Lizingo sutarčių vykdymo esančius neatitikimus, kokią sumą sumokėjo ieškovas atsakovui, tačiau jis iš esmės neginčija teismo nustatytos 4 345 970,58 Lt sumokėtų lizingo įmokų sumos, įvardytos kaip „Padengta suma pagal išrašytas sąskaitas“, kurią pagal 2013-10-22 pažymą (t. 2, b. l. 90–181) sudaro 3 557 820,15 Lt padengta turto išpirkimo įmokų suma (2 lentelė) bei kiti mokėjimai (palūkanų įmokos, kiti mokesčiai, sumos bei delspinigiai) ‑ 788 150,43 Lt (4 lentelėje pateiktoje mokėjimų suvestinėje nurodyta, kad kliento (UAB „Stevita“) per visą lizingo sutarčių galiojimo laikotarpį apmokėta 3 517 587,82 Lt suma, o 5 ir 6 lentelėse nurodytos užskaitos: pagal 5 lentelę mokėjimo įsiskolinimo sutartimi Nr. LT082912 buvo užskaityta iš viso 215 234,53 Lt skola, o pagal 6 lentelę – užskaitytos kliento pardavėjams sumokėtos 613 148,23 Lt avanso sumos pagal lizingo sutartis) bei nepateikia tai paneigiančių įrodymų. Ieškovas taip pat neginčija ir lizinguoto Turto vertės bei šio Turto pardavimo kainos, taip pat gauto pelno pardavus nurodytą Turtą, nurodytų 2013-10-22 pažymos 2 lentelėje: Turto vertė be PVM – 4 330 361,76 Lt, Turto vertė su PVM – 5 099 920,70 Lt, lizingo bendrovės gautas pelnas pardavus grąžintą lizinguotą Turtą tretiesiems asmenims ‑ 34 031,10 Lt (1 339 604,83 Lt (turto pardavimo kaina be PVM) atėmus 1 305 573,73 Lt (atsiimto turto neapmokėta vertė be PVM)) bei teismo nustatytos 1 695 702,32 Lt Turto pardavimo kainos (su PVM). Ieškovas neginčija ir atsakovo patirtų 99 354,13 Lt papildomų išlaidų, nurodytų šios pažymos 3 lentelėje. Taigi ieškovas pripažįsta, kad atsakovo pagal Lizingo sutartis realiai gauta finansinė nauda yra 5 942 318,77 Lt.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliantas savo skunde nurodo įvairius atsakovo pateiktose 2013-02-22 ir 2013-10-22 pateiktose pažymose dėl įsipareigojimų pagal UAB „Stevita“ Lizingo sutartis (t. 2, b. l. 22–26, 90–181) nurodytus neatitikimus, susijusius su duomenimis apie tai, kas yra apmokėta bei sumokėta suma, kokia suma gaunasi sudėjus lentelėse nurodytas grafas „padengta suma pagal išrašytas sąskaitas“ bei „neapmokėtos turto išpirkimo įmokos pridėtos prie neapmokėtos atsiimto turto vertės“, tačiau pažymėtina, kad esminio dalyko, dėl kurio iš esmės ir susidarė jo bei atsakovo nurodytų galutinių sumų, tinkamai įvykdžius Lizingo sutartis, neatitikimas, t. y. kintamų palūkanų skaičiavimo bei dydžio, jis nekvestionuoja. Taigi, kaip jau minėta, ieškovui nepateikus jo nurodytos sumos detalesnio skaičiavimo ir esant nepaneigtam atsakovo atliktam gautinų palūkanų pagal Lizingo sutartis skaičiavimui, be to, ieškovui neginčijant atsakovo gautinų sutarties mokesčių bei kitų gautinų sumų, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo nurodyta gautina suma pagal Lizingo sutartis, jas tinkamai įvykdžius, yra neteisingo dydžio (CPK 176–178 str., 185 str.). Apelianto teiginys, kad į galutinę sumą neturėjo būti įskaičiuoti delspinigiai, kadangi atsakovas, kaip lizingo davėjas, nutraukus Lizingo sutartis, turi būti grąžintas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų įvykdęs sutartį tinkamai, o ne netinkamai, nesudaro pagrindo pripažinti teismo padarytų išvadų neteisingomis, kadangi ieškovo sumokėti delspinigiai buvo įtraukti tiek į lizingo davėjo realiai gautų lizingo įmokų sumą, tiek į gautinų lizingo įmokų sumą, todėl delspinigių sumos įtraukimas ar išbraukimas nekeičia paskaičiavimų dydžio. Be to, pažymėtina, kad delspinigiai yra laikytini minimaliais atsakovo nuostoliais, patirtais dėl netinkamo Lizingo sutarčių vykdymo (CK 6.71 str.; Lizingo sutarčių 9.4 p.), todėl bet kuriuo atveju į šią sumą turi būti atsižvelgiama, skaičiuojant atsakovo patirtus nuostolius. Pagal byloje esančius duomenis akivaizdu, jog ieškovas tinkamai nevykdė su atsakovu sudarytų lizingo sutarčių, dėl ko ir buvo skaičiuojami delspinigiai pagal lizingo sutarčių sąlygas.

Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovas galėtų reikalauti 34 031,10 Lt sumos kaip atsakovo gauto pelno, realizavus UAB „Stevita“ Lizingo sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą Turtą, tik tuo atveju, jei UAB „Stevita“ įrodytų, kad atsakovo reikalavimai padengti 180 491,32 Lt skolą pagal išrašytas ir neapmokėtas sąskaitas (t. 2, b. l. 90–181) bei
99 354,13 Lt papildomų išlaidų (t. 2, b. l. 91–92) yra nepagrįsti, taip pat, kad ieškovas neturi pareigos padengti šių sumų. Papildomai pažymėtina, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad šalys Lizingo sutartyse susitarė, kad klientas (lizingo gavėjas) įsipareigoja laiku mokėti sutartines įmokas bei kitus mokėjimus, o taip pat tinkamai vykdyti kitas šių sutarčių sąlygas (5.1.1 p.), todėl, nustačius, kad ieškovas šių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir dėl to atsakovas patyrė nuostolių, kurie viršija jo gautą finansinę naudą, nėra pagrindo pripažinti ieškovo reikalavimo pagrįstu (CPK 176–178, 185 str.).

Apelianto argumentas, kad atsakovas pripažino, jog ieškovas galėtų reikalauti
34 031,10 Lt pelno, gauto pardavus atsiimtą lizinguotą turtą, tačiau šį pelną neteisėtai įskaitė į tariamą ieškovo skolą ir grąžinti jo neketina, tuo pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, draudžiančias atlikti bet kokį įskaitymą po bankroto bylos įmonei iškėlimo, atmestinas kaip nepagrįstas. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą kreditoriams draudžiama išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Pažymėtina, į bylą nėra pateikta duomenų apie atsakovo atliktą įskaitymą, pelno paskaičiavimas buvo reikšmingas įrodinėjant atsakovo patirtus nuostolius ir siekiant paneigti ieškovo teisę reikalauti dvišalę restituciją, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista minėta įstatymo nuostata.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl to, kas pasakyta, nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti teisėto bei pagrįsto apygardos teismo sprendimo (CPK 263 str., 329 - 330 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą.