KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 7 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų  teisėja Giedrė Jakštienė,

sekretoriaujant Jurgitai Radauskaitei, Kristinai Rimašauskienei, Justinai Norvaišaitei,

dalyvaujant ieškovo A. Ž. įgaliotam asmeniui P. M., atstovei advokatei Linai Gudaitei,

atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, atstovaujamai G. K. ir K. K.,

            viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, tretiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos , išvadą teikiančiai institucijai valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

            Teismas 

n u s t a t ė:

             Ieškovas A. Ž. (toliau – ieškovas) pareiškė teisme ieškinį (el. b. 1 t., b. l. 3–33), kuriuo prašo pripažinti ieškovo ir atsakovo šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, ir įpareigoti atsakovą atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.) nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11-11) 263 p., nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia paleisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja LR Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, numatančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, 6.248 straipsnio 1 dalies normai, nustatančiai, jog Civilinė atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, 6.247 straipsnio 1 dalies normai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad atlyginama žala atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo- pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo” Nr. 03-19 6.2.1, ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūros palaikymui, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja LR civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

            Ieškinyje ieškovas nurodė, kad atsakovas nuo vartojimo sutarties nutraukimo iki šiol nepagrįstai ir neteisėtai yra ieškovui priskaičiavęs tariamą 4165,89 Eur įsiskolinimą už tariamai patiektą šilumos energiją ir 1867,47 Eur už tariamai suteiktą karštą vandens temperatūros palaikymo paslaugą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nors ginčo laikotarpiu jokia šilumos energija realiai ir faktiškai nebuvo patiekta dėl ieškovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo tinklų. Ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (toliau – Statybos įstatymas) ir jį reglamentuojančiais statybos techniniais reglamentais, o atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. patvirtintų ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių teisės normomis, kurias administraciniai teismai yra pripažinę neteisėtomis. Ieškovas pažymi, kad statybos darbus reglamentuoja ne Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, o Statybos įstatymas ir jį reglamentuojantys statybos techniniai reglamentai.  Pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostatą, nekeičiant statinio kategorijos, užbaigiama statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Šios deklaracijos registravimas 2010 m. spalio mėnesį Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos nebuvo privalomas. Ieškovas nurodo, kad šildymo būdo pakeitimo statybos darbai buvo teisėtai užbaigti užpildžius 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, numatytą Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje. Nuo 2010 metų spalio mėnesio  atsakovas netiekia šilumos energijos į ieškovo butą, butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų, ir šildomas autonomiškai. Ieškovas tvirtina, kad ginčo laikotarpiu ieškovo atliktas buto šildymo būdo pakeitimas yra teisėtas pagal Statybos įstatymą nuo 2010 m. spalio mėnesio, o pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles jis tapo teisėtu nuo 2010 m. spalio 5 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 ir 2014-10-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/20 1 4 panaikino atitinkamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, dėl kurių nesilaikymo ieškovas nepripažįsta atsakovo šildymo būdo pakeitimo. Ieškovas šildymo būdą pakeitė 2010 m. spalį, todėl ginčo teisiniam santykiui spręsti teismas turėtų taikyti 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d., įvertindamas, kad pagal nuo 2010 m. spalio 1d. galiojančio Statybos įstatymo reikalavimus 2010 m. spalį atsakovas pašalino savavališkos statybos padarinius, jei tokie apskritai buvo, kaip analogiškomis aplinkybėmis išaiškino Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1513-259/2011.

            Ieškovo atstovas ir atstovė teismo posėdžio metu palaikė ieškinyje išdėstytus reikalavimus.  Nurodė, kad 2010 metais spalio mėnesį ieškovas (duomenys neskelbtini), pakeitė šildymo būdą, vietoje centralizuoto šildymo įsirengdamas autonominį. Valstybinė teritorijų  planavimo ir statybos inspekcija savo 2012 m. vasario 9 d. rašte nurodė, kad šildymo būdo pakeitimas priskiriamas paprasto remonto darbams ir  statybą leidžiančio dokumento ginčo laikotarpiu nereikėjo.  Apie šilumos sutarties nutraukimą ieškovas 2010 m. spalio 18 d. ir 2010 m. lapkričio 17 d. raštais informavo atsakovą, šiuos raštus atsakovas gavo. 2016 m. gegužės 1 d. ieškovas pasikeitusius duomenis įregistravo VĮ „Registrų centras“. Ieškovas  nuo šilumos būdo pakeitimo laikė, kad sutartis su atsakovu dėl šilumos tiekimo nutraukta. Ieškovas  remiasi byloje 2010 m. spalio 5 d. deklaracija  dėl šildymo būdo pakeitimo ir 2012 m. sausio 20 d. deklaracija dėl buto ploto pasikeitimo, nors deklaracija ir nebuvo būtina, kai vykdomi paprasti  statyboms darbai. Ieškovas įvykdė įstatymo reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas t. y. pranešė atsakovui apie sutarties nutraukimą ir reikalavimą pagal Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio statymą užpildydamas deklaraciją, kuri prilyginama statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Ieškovas sutinka mokėti už bendrų patalpų šildymą apskaičiuotą pagal 5 metodą, tačiau atsakovas taikė tik 4 metodą, į paskirstymą neįtraukė dalies patalpų bei neįvertino, kad skiriasi patalpų aukštis. Remiantis išdėstytu prašo ieškinį tenkinti.

            Atsakovas AB „Kauno energija“ (toliau – atsakovas) pateikė atsiliepimą į ieškinį  (el. b. 1 t., b. l. 45–47), kuriuo  ieškovo ieškinį prašo palikti nenagrinėtu, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas pagal ieškinio pateikimo metu galiojusią  LR energetikos įstatymo redakciją ir 34 straipsnį nesikreipė į AB „Kauno energija“ su LR energetikos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatytais reikalavimais, todėl laikytina, kad ieškovas nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo  tvarkos.  Šilumos įrenginių teisėtą atsijungimą, ieškovo remonto darbų vykdymo metu, reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (patvirtintos 2008-12-04 LR ūkio ministro įsakymo Nr. 4-617), Šilumos ūkio įstatymas (2008-01-01 redakcija Nr. X-1329), Šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos ir patalpų ar pastato šildymo būdo pakeitimo šilumos vartotojų iniciatyva tvarkos aprašas (patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009-04-09 sprendimu Nr. T-244). Šioje redakcijoje nurodyta, kad Šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Šio straipsnio trečioji dalis reglamentuoja, kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Atsižvelgiant į minėto įstatymo reikalavimus, ieškovas nėra pateikęs statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto. Kol šilumos vartotojas neįvykdo teisės aktuose numatytų atsijungimo nuo namo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos procedūrų, laikoma, kad su šiuo šilumos vartotoju šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis nėra nutraukiama. Ieškovas nepateikė jokios dokumentacijos, kuri patvirtintų teisėtą buto šildymo įrenginių atjungimą nuo namo šildymo sistemos, todėl laikytina, kad atsijungimas yra neteisėtas ir ieškovas išlieka šilumos vartotoju iki tol, kol pagal galiojančius teisės aktus nebus atlikti visi teisėtam atsijungimui numatyti veiksmai ir pateikta tai patvirtinanti dokumentacija. Atsižvelgiant į tai, sutartis tarp šalių yra nenutraukta ir galiojanti, o mokesčiai yra skaičiuojami kaip pilnai šildomam butui.

           Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad  su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad 2010 m. spalio 18 d. gavo iš ieškovo pranešimą, kad ieškovas savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), pakeitė šildymo būdą. Atsakovas laiko ieškovo atsijungimą nuo šildymo sistemos neteisėtu, nes nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų teisėtą ieškovo atsijungimą. VĮ „Registrų centre“ duomenų įregistravimas nepatvirtina šildymo būdo pakeitimo teisėtumo. Atsakovui ieškovas nepateikė namo bendrasavininkų sutikimo bei kitų  dokumentų, kad ieškovo darbai bute atlikti teisėtai. Ieškovas turėjo kreiptis  dėl projektavimo sąlygų išdavimo, nes tuo metu šilumos įrenginių teisėtą atsijungimą reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles patvirtintos 2008 m. gruodžio 4 d.  Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-617 ir Šilumos ūkio įstatymu 2008 m. sausio 1 d. redakcija Nr. X-1329. AB „Kauno energija“ informavo ieškovą ir nurodė kokie dokumentai  reikalingi norint teisėtai atsijungti nuo šildymo sistemos, tačiau dokumentai nebuvo pateikti, todėl atsijungimas laikomas neteisėtu ir skaičiuojami ieškovui mokesčiai.

           Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė teismui pareiškimą, kuriame nurodė, kad vadovaujantis Inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003-07-09 įsakymu Nr. 349 11.1.8 punktu, Inspekcija rengia išvadas pagal savivaldybių institucijos pateiktus dokumentus, ar numatoma statyba ir veikla atitinka Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnyje nurodytų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir pajūrio juostos nustatymo tikslus. Inspekcija galėtų teikti išvadą byloje tik šiuo teisės aktų numatytu atveju ir tik tuomet, jei tai būtų susiję su viešo intereso gynimu.

             Šiuo atveju, Inspekcija neturėtų būti laikoma išvada duodančia institucija civilinėje byloje Nr. e2-3414-151/2017, kadangi pareigos Inspekcijai teikti išvadą ginčo atveju teisės aktai nenumato ir ginčo dalykas byloje nėra susijęs su viešojo intereso gynimu, o įrodyti ieškinio pagrįstumą ar nepagrįstumą, vadovaujantis CPK 13 ir 178 straipsnių nuostatomis, yra atitinkamai šalių, t. y. ieškovo ir atsakovo pareiga. Pažymėjo, jog Inspekcija 2012-01-11 gavo A. Ž. prašymą dėl informacijos suteikimo apie tai, „kokie buvo reikalingi leidimai atliekant šiuos remonto darbus: išmontuoti centrinio šildymo šildytuvus, vonios šildytuvą (gyvatuką), užaklinti karšto vandens vamzdį. Darbai atlikti 9 a. daugiabutyje, 2010-11-12“, į kurį atsakė 2012-02-09 raštu Nr. (8.4)-2D-2086 „Dėl buto šildymo sistemos atsijungimo nuo centrinio šildymo tinklų”. Šiuo raštu A. Ž. buvo paaiškinta, kad „vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi ir statybos techninio reglamento STR 1.01.05:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.11 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojų inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra statinio paprastojo remonto darbai. Statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti 2010-10-01 – 2011-06-30 laikotarpiu pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 9 punktą nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo), o pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedą nereikėjo rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašui, t. y. statybą leidžiančio dokumento. Todėl atsijungimą nuo centrinio šildymo sistemos reglamentavo tik Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės“. Atkreipia dėmesį, kad Inspekcija neturi kompetencijos ir įgaliojimų aiškinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos teisės aktų, ir atitinkamai kompetentinga tik dėl šildymo būdo pakeitimo tiek, kiek tai susiję su atitinkamai statinio projektavimu, statybą leidžiančio dokumento išdavimu bei atitinkamų statybos darbų užbaigimu, t. y., tiek, kiek tai patenka į Statybos įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų reguliavimo sritį.

   Išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateikė išvadą, kurioje nurodė, Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 „Dėl Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“, 9 punkte yra numatyta, kad daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Pažymėtina, kad Metode Nr. 4 šilumos kiekis bendrosioms reikmėms apskaičiuojamas kartu su šilumos kiekiu butų ir/ar patalpų šildymui. Atsižvelgiant į tai, daugiabučiame name esant nuo centralizuotos šildymo sistemos nešildomoms patalpoms, Metodas Nr. 4 papildomas Metodu Nr. 5, kadangi esant atjungtoms nuo bendros šildymo sistemos patalpoms kyla būtinybė nustatyti šilumos kiekio dalį bendrosioms reikmėms. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos vartotojas. Tiek atsijungimo procedūra ir reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos pakeičiant savo buto ar kitų patalpų šildymo būdą, tiek tai, kad buto ar kitų patalpų savininkas, nesilaikęs nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos vartotojas, ne kartą konstatuota kasacinio teismo praktikoje.

            Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalis nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, o 29 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kai pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statybos užbaigimo akto surašymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai vadovaudamiesi Komisijos nustatytais metodais, šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį apmoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį.

            Dėl šilumos kiekio dalies bendrosioms reikmėms priskyrimo, išvadą teikianti institucija nurodė, kad ieškovui ieškinyje tvirtinant, kad pastate yra kitos paskirties asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų) ir šioms patalpoms nėra priskiriama šilumos kiekio bendrosioms reikmėms dalis pagal Metodą Nr. 4 ir Metodą Nr. 5., pažymėjo, kad  šiuo metu plotų skaičiavimo tvarka įtvirtinta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“. Komisijos nuomone, dėl to, ar sandėliukų bei palėpės dalių plotai yra priskirtini prie naudingojo ploto, kompetentinga pasisakyti VĮ Registrų centras. Dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio komisija nurodė, kad su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo apmokėti ieškovui teisėtumas priklauso nuo pastate taikomo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo bei karšto vandens tiekėjo pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą pastate įvykdymo: 1) tuo atveju, jei pastate vartotojai karštu vandeniu apsirūpina centralizuotai (1-as būdas), būtina nustatyti, ar karšto vandens tiekėjas sutvarkė karšto vandens apskaitą pastate. Jei karšto vandens apskaita sutvarkyta, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskiriamas vartotojams, jei nesutvarkyta - karšto vandens tiekėjas neturi teisės vartotojams skirstyti minėto šilumos kiekio; 2) tuo atveju, jei Pastate taikomas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas be karšto vandens tiekėjo (2-as būdas), šilumos tiekėjas turi paskirstyti visą įvadiniu šilumos skaitikliu apskaitytą šilumos kiekį, nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaita daugiabučiame name sutvarkyta.

            Šilumos kiekis cirkuliacijai nustatomas būstui per mėnesį vadovaujantis Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodika, patvirtinta Komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-116 „Dėl Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir šaltam vandeniui pašildyti“, priklausomai nuo karšto vandens tiekimo sistemos tipo. Pažymime, kad šilumos kiekis, tenkantis karšto vandens temperatūrai palaikyti, priklauso ne nuo suvartoto karšto vandens kiekio, o nuo pastato karšto vandens sistemos konstrukcijos, butuose įrengtų vonios šildytuvų konstrukcijos ir galios, kadangi šilumos sąnaudų karšto vandens temperatūrai palaikyti dydis priklauso nuo to, kiek bute įrengta cirkuliacinių vamzdynų, taip pat nuo to, ar bute įrengtas vonios šildytuvas. Metodikos 8 punkto 3 lentelėje tvirtinti tokie vidutiniai energijos sąnaudų normatyvai karšto vandens temperatūrai palaikyti: 240 kWh/būstui per mėnesį normatyvas, taikomas, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti virtuvėje ir buto pagalbinėse patalpose bei įrengtas vonios šildytuvas; 160 kWh/būstui per mėnesį normatyvas, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose bei įrengtas vonios šildytuvas; 80 kWh/būstui per mėnesį normatyvas, kai karšto vandens sistemos tiekimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose, bet nėra vonios šildytuvo; 10 kWh/ būstui per mėnesį normatyvas, kai cirkuliacijos sistema yra tik namo rūsyje. Byloje nėra pateikti dokumentai, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą dėl Ieškovui taikyto cirkuliacijos normatyvo pagrįstumo. Pažymime, kad siekiant pasisakyti dėl Ieškovui taikomo cirkuliacijos normatyvo teisėtumo būtina nustatyti, koks cirkuliacijos normatyvas taikomas, apskaičiuojant Ieškovo mokėjimus už cirkuliaciją, kur (kurioje vietoje) įrengti cirkuliacijos stovai, kiek stovų įrengta bute.

Ieškovo  ieškinys atmestinas.

Nustatytos faktinės aplinkybės

            Byloje nustatyta, kad ieškovui A. Ž. nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovas AB „Kauno energija“ tiekia centralizuotai gaminamą šilumos energiją, tame tarpe ir į ieškovo butą. Ieškovas 2010 m. spalio 18 d. pranešimu kreipėsi į AB „Kauno energiją“ informuodamas, kad jis nuosavybės priklausančiame bute atliko smulkius statybos darbus: demontavo radiatorius, vonios šildytuvą, užaklino karšto vandens tiekimo vamzdį, bei prašė sudaryti komisiją  - faktinėms aplinkybėms nustatyti. AB „Kauno energija“ 2010 m. lapkričio 4 d. Nr. 20-4745 raštu kreipėsi į ieškovą prašydami pateikti įrenginių atjungimo nuo bendros pastato šilumos  tiekimo sistemos dokumentus, patvirtinančius, kad minėto buto šildymo įrenginiai  buvo demontuoti pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles bei Kauno m. savivaldybės tarybos 2009 m. balandžio 9 d. patvirtintu sprendimu. 2010 m. lapkričio 17 d. ieškovas raštu informavo AB „Kauno energija“, kad bute (duomenys neskelbtini), išmontuoti buto centrinio vartojimo šildymo įrenginiai teisėtai ir laikantis  galiojančių teisės aktų, bei prašo nuo šios datos nebeskaičiuoti mokesčių už buto šildymą.

2010 m. gruodžio 14 d. raštu AB „Kauno energija“ informavo ieškovą, kad teisėtos šilumos įrenginių atjungimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymu ir Lietuvos Respublikos Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297. 2012 m. vasario 9 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ieškovui raštu nurodė, kad paprastojo remonto darbams atlikti (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d, laikotarpiu nereikėjo statybą leidžiančio dokumento, tačiau atsijungimą reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. 2010 m. spalio 5 d. pateikta deklaracija apie  statybos užbaigimą Nr. 1, adresu (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad atliktas paprastas remontas - šildymo sistemos dalies atjungimo nuo namo centrinio šildymo sistemos ir įrengtas vietinis šildymas.  2010 m. spalio 12 d. surašytas buto apžiūros aktas Nr. 10/12-1, dalyvaujant UAB „Būsto valdos“ ir AB „City Service“ atstovams, kuriame užfiksuota, kad bute, (duomenys neskelbtini), atliekant buto remontą buvo demontuoti pastato šildymo sistemos prietaisai (radiatoriai). Šildymo sistemos stovai uždaryti lengvomis  konstrukcijomis. Buto savininkas  nepateikė dokumentų dėl buto šildymo būdo pakeitimo. Buto techninės apskaitos byloje, 2012 m. sausio 19 d. atliktas buto kadastrinių dalių tikslinimas. 2012 m. sausio 20 d. pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą ir buto ploto pasikeitimą. 2016 m. rugsėjo 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymas nurodytas - vietinis centrinis šildymas. 2017 m. gruodžio 14 d. AB „Kauno energija“ į bylą pateikė 2010 m. kovo 23 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų apklausos raštu rezultatų skaičiavimo protokolą Nr. 182 iš kurio matyti, kad minėtas namas pasirinko  2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu  būdą t. y . kai iš geriamojo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo ir iš šilumos tiekėjo perkama šiluma vandeniui pašildyti.

            Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovo A. Ž. butas, esantis (duomenys neskelbtini) yra teisėtai atsijungęs nuo namui teikiamo centralizuoto šildymo sistemos.

            Ieškovas teigia, jog 2010 m. spalio 1 d., surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą, buvo įteisintas ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir pasibaigė šilumos energijos tiekimo ir vartojimo (pirkimo-pardavimo) santykiai.

Dėl išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos

             Atsakovas atsiliepime nurodė, jog ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu, kadangi ieškovas nepasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, pagal LR energetikos įstatymo 34 str., galiojanti redakcija nuo 2016-11-15. Byloje nustatyta, jog ieškovo ieškinys teismui pateiktas 2016-12-23 d. Teismas sutinka su ieškovo ieškinyje nurodytais argumentais, jog 2010-10-05d. (ieškovas prašo pripažinti sutartį nutraukta su atsakovo nuo šio momento), pagal tuo laikotarpiu galiojusį LR Energetikos įstatymo 26 str. (skundų nagrinėjimas), nebuvo numatyta privaloma išankstinė skundų nagrinėjimo tvarka. Ieškovas į civilinę bylą pateikė rašytinius įrodymus, jog jis 2010-11-17 kreipėsi į atsakovą su reikalavimu pakeisti šilumos energijos ir karšto vandens paskirstymo ir apmokėjimo tvarką. Byloje esantis 2010-12-14 atsakovo motyvuotas atsakymas  patvirtina, jog ieškovas pasinaudojo numatyta išankstine tvarka kreiptis į energetikos įmonę, dėl jo pažeistų teisių ir interesų gynimo. Gavus atsakovo atsakymą ir atsisakius tenkinti ieškovo reikalavimą, ieškovui paliekama teisė  kreiptis į teismą (LR Energetikos įstatymo 34 str. 3 d.).

            Dėl ieškovo reikalavimo šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutarties tarp ieškovo ir atsakovo nutraukimo nuo 2010-10-05 d. teisėtumo

             Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi deklaracijos surašymo dieną),  numatė, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Pagal to paties straipsnio 3 dalį, kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, o 2008-12-04 įsakymu nr. 4-617 šios taisyklės buvo pakeistos ir nauja taisyklių redakcija galiojo iki 2010-11-01 (redakcija, galiojusi deklaracijos surašymo dieną), 250-264 punktai numatė, kaip turi būti vykdomas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių. Šių taisyklių 250 punktas nustatė daugiabučio namo valdytojo (administratoriaus), jeigu butų bei kitų patalpų savininkai teisės akte nustatyta tvarka priima sprendimą ir paveda valdytojui (administratoriui) leisti keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, arba buto ir kitų patalpų savininko – buitinio šilumos vartotojo, pageidaujančio atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, pareigą pateikti savivaldybės institucijai prašymą gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, be to, nustatė, kokie dokumentai turi būti pridėti prie tokio prašymo. Kiti taisyklių punktai detalizavo daugiabučio namo buto ar kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką: savivaldybės institucijos veiksmus, gavus minėtą prašymą, šilumos tiekėjo veiksmus, gavus iš savivaldybės institucijos paraišką išduoti projektavimo sąlygas (251-254 punktai), pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo projektavimo, įrengimo ir kitus su atjungimu susijusius darbus atlikti pagal šiame punkte nurodytų teisės aktų reikalavimus, išduotas projektavimo sąlygas ir jas atitinkantį projektą savo lėšomis (255 punktas), buto ar kitų patalpų šilumos ar karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo ir susijusių su atjungimu pastato šildymo ir karšto vandens sistemų rekonstravimo projekto turinį (256 punktas), pareigą minėtus darbus atlikti, nepažeidžiant kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, pagal šių taisyklių 175-184 punktų reikalavimus bei daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko lėšomis (257 punktas), pareigą šilumos ar karšto vandens tiekėjui pranešti raštu apie numatomą atjungimą (258 punktas), pareigą, baigus taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo, įrenginių bei buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginių jungčių su pastato šildymo ar karšto vandens sistema išardymo, kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekimo ir (ar) kitų įrenginių ir statinių įrenginių ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir jų kopijas pateikti šilumos tiekėjui ir kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekėjui (259 punktas), įrenginių atjungimą bei atjungimo akto surašymą (260-261 punktas), buto ar kitų patalpų, kurių šilumos vartojimo įrenginiai atjungti, savininkų – buitinių šilumos vartotojų su šilumos tiekėjais sudarytų šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimą bei jų pareigą apmokėti šilumos tiekėjui už daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti tenkančią šilumos dalį (262 punktas), įrenginių atjungimo pažeidžiant šiose taisyklėse bei Šilumos ūkio įstatyme nustatytą tvarką pasekmes (263-264 punktai).

            Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu (bylos numeris I438-35/2012) pripažino, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti projektavimo sąlygų sąvadą siekiant atjungti įrenginius, 251-254 punktai, taip pat 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo darbus atlikti pagal išduotas projektavimo sąlygas, 256 punktas, taip pat 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą rekonstravimo darbus atlikti vadovaujantis taisyklių 175-184 punktuose nustatyta tvarka, bei 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą, prieštaravo, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka) ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus atjungimo darbus atlikti pagal kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus vartotojo lėšomis, 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą nepažeisti kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, 258 punktas, taip pat 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, ir 260-263 punktai neprieštaravo, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka) ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Pagal galiojančius įstatymus  buto  ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis). Bet Statybos įstatymas ir šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai yra aktualūs tiek, kiek reguliuoja šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, kaip tokį, tai yra statybos procesą. Iš esmės toks aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu, kuriuo, be kita ko, pasisakyta, jog Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip pagrindas savaime bet kokius teisinius santykius, susiklostančius atliekant buto (butų), kitų patalpų šilumos ir / ar karšo vandens įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos darbus, neatsižvelgiant į jų turinį bei esmę, vertinti kaip išimtinai patenkančius į Statybos įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų reguliavimo sritį. Keičiant buto ar kitų patalpų šildymo ir / ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, atsižvelgiant į tai, jog tai yra veikla šilumos ūkio sektoriuje, akivaizdu, jog tam tikrais aspektais tai pakliūna tiek į bendrojo energetikos teisinius santykius reguliuojančio įstatymo – tai yra Energetikos įstatymo, tiek ir specialaus – tai yra Šilumos ūkio įstatymo, bei šiuos įstatymus įgyvendinančių kitų teisės aktų reguliavimo sritį. Kaip nustatyta, šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu pripažinta, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, nustatančios daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tiek, kiek jomis reguliuojami statybos teisiniai santykiai, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Kitų nuostatų, reglamentuojančių daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos sistemos atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tarp jų – ir tų, kurios numato, pirma, buitiniam šilumos vartotojui pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą (259 punktas), antra, šildymo sistemos atjungimą dalyvaujant pastato administratoriaus ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams ir trišalio atjungimo akto pasirašymą (260 punktas), prieštaringumas įstatymų normoms atmestas. Be to, kasacinis teismas labai panašiomis faktinėmis aplinkybėmis pripažino, jog, susidarius teisiniam vakuumui (Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad atitinkamos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos prieštarauja įstatymams ir todėl negali būti taikomos ginčui spręsti), atjungimo nuo šildymo sistemos procedūra turėjo būti atliekama laikantis tapačios atjungimo tvarkos (turint omenyje ir reikalavimų, keliamų pačiai statybai, kaip tokiai, laikymąsi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).

            Remiantis išdėstytais argumentais ir išvadomis, konstatuotina, jog 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Tai yra ieškovas neįrodė, jog deklaracijos surašymo dieną buvo gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, buvo pasirašytas trišalis (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktas. Ieškovui neįrodžius šių faktinių aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti, jog jis 2010 m. spalio 5 d. įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Kartu nėra pagrindo konstatuoti, jog 2010 m. spalio 5 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas pateikė įrodymus, kad ginčo patalpos šildymo sistema deklaracijos surašymo dieną buvo faktiškai atjungta nuo centralizuotos namo šildymo sistemos tačiau tai nereiškia, jog tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Suformuota Kasacinio teismo praktika patvirtina, jog vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.

            Ieškovas savo reikalavimui dėl sutarties pripažinimo nutraukta pagrįsti papildomai nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą (bylos numeris I858-13/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo sprendimu, be kita ko, pripažino, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, kurios pripažintos neteisėtomis, įsigaliojo vėliau, negu ieškovo A. Ž. buvo surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) numatė, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Pagal to paties straipsnio antrąją dalį administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus šio sprendimo pasekmių taikymas. Vadinasi, tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimui dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo (ieškovui 2010 m. spalio 5 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti. Be to, šio klausimo išsprendimas nekistų, jeigu ir būtų nustatytas retrospektyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo pasekmių taikymas. Kitaip tariant, jeigu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai būtų netaikomi nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dienos. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dieną) 6 priedo 6.3 punktas numatė, jog statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – yra privalomas, įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis turėjo tokį statybą leidžiantį dokumentą. Teismas laiko neginčijamai nustatytu,  jog deklaracija apie statybos užbaigimą bet kuriuo atveju nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos.

            Ieškovas ieškinyje nurodo, kad 2010-10-05 deklaracija apie statybos darbų užbaigimą yra įregistruota viešame registre, viešo registro įrašas nėra panaikintas ir tai tik patvirtina, jog ieškovas atsijungė nuo centralizuoto namo šildymo teisėtai. Pagal nuosekliai formuojamą Kasacinio teismo praktiką yra pasakyta, jog kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos tinklų teisėtumo. Nekilnojamo turto  registro ir kadastro duomenų tvarkytojo funkcija tik duomenų išviešinimas, netikrinant pateiktų dokumentų teisėtumo.

           Teismas taip pat sprendžia, jog pagal CK 4.82 str. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kita įranga. Kadangi ieškovas atjungdamas buto šildymą daro įtaką viso namo šilumos tiekimo sistemai, todėl jis privalo savo veiksmus derinti su namo bendraturčiais ir gauti jų sutikimą pertvarkyti šilumos tiekimo sistemą. Tokio sutikimo ieškovas į bylą nepateikė. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, jog patalpų savininko teisė atsijungti savo patalpas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos turi būti įgyvendinama laikantis galiojančio reglamentavimo, nustatytų specialių atjungimo procedūrų, taip pat laikantis CK 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatos, draudžiančios piktnaudžiauti savo teise, t.y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ir darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai.

           Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis bei suformuota Kasacinio teismo praktika, atmeta ieškovo į reikalavimą dėl sutarties pripažinimo teisėtai su atsakovu nutraukta nuo 2010 m. spalio 5 dienos, kaip neįrodytą ir nepagrįstą  - CPK 176, 177,178,183, 185 str. 

             Dėl įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą ieškovui, nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.) nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

            Ieškovas ieškinio reikalavimu prašo pripažinus ieškovo ir atsakovo šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo 2010-10-05 d., įpareigoti atsakovą atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.)  nuo 2010-10-05 d. iki sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Iš ieškovo pareikšto reikalavimo akivaizdu, jog teismui pripažinus sutarties nutraukimą teisėtu nuo 2010-10-05 d., ieškovas prašo atlikti perskaičiavimą.

            Kaip matyti iš aukščiau teismo išdėstytų argumentų ir motyvų, teismas ieškovo reikalavimą dėl sutarties pripažinimo teisėtai nutraukta nuo 2010-10-05, atmetė. Ieškovas išlieka tiekiamos šilumos buitiniu šilumos vartotoju. Į civilinę bylą atsakovas pateikė rašytinius įrodymus, jog gyvenamo namo, (duomenys neskelbtini) vartotojai 2010-03-23 balsavimo metu (apklausos raštu) – CK 4.85 str.  išreiškė valią, kad name pasirinktas 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, kuris reiškia, kad iš geriamo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo, o iš šilumos tiekėjo perkama šiluma tam vandeniui pašildyti. Kitokių įrodymų, kurie paneigtų namo gyventojų išreikštą valią ieškovas į bylą nepateikė.                      

           Pažymėtina, jog Šilumos ūkio 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Analogiška nuostata, suteikianti šilumos vartotojams teisę pasirinkti šilumos ir (ar) karšto vandens išdalijimo butams ir kitoms patalpoms metodą, yra numatyta ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 132.5 punkte.  Atsakovui teismui pateikus rašytinius įrodymus, jog  šilumos energijos vartotojai  name (duomenys neskelbtini) pasinaudojo jiems suteikta teise ir priėmė sprendimą dėl šilumos paskirstymo  2 metodo pasirinkimo, teismas laiko neginčijamai įrodytu, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją, todėl teismas atmeta ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją.

            Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams - CK 4.82 straipsnio 1 dalis. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo valdyti ir tinkamai prižiūrėti bendrojo naudojimo objektus - CK 4.83 straipsnio 3 dalis. Kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas - CK 4.76 straipsnis. Pagal kasacinio teismo praktiką daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) dalis turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76  straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).  Sprendimai dėl šių bendrojo naudojimo objektų, skirtų ne visų gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, valdymo ir naudojimo gali būti priimami atskirai – CK 4.85 straipsnio 3 dalis. Tačiau tam, kad bendrojo naudojimo objektas būtų įtrauktas į šį aprašą, turi būti nustatyta, kad jis yra atskiras, nesusietas su kitais to paties statinio bendrojo naudojimo objektais ir kad juo gali naudotis tik konkrečios statinio dalies butų ir kitų patalpų savininkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79-378/2016). Tokių įrodymų ieškovas į bylą nepateikė. Byloje ieškovas nepateikė įrodymų apie ieškovo minimus sandėliukus kaip atskirus objektus. Byloje nėra duomenų apie jų plotą, tūrį, asmeninę priklausomybę, registrų centre sandėliukai nėra padalinti į atskirus kadastrinius vienetus. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 240.5p., yra nustatyta, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų pareiga yra pateikti šilumos tiekėjui patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog butų savininkų pareiga yra kreiptis į Registrų centrą, kad klaidingi duomenys butų ištaisyti ar patikslinti. Kasacinis teismas išaiškino, jog ši nuosavybės teisių įteisinimo pareiga negali būti perkelta iš namo savininkų šilumos tiekėjui. Nėra ginčo, jog karšto vandens temperatūros palaikymo funkcija vykdoma, naudojantis bendrais daugiabučio namo inžineriniais tinklais, kas yra kaip vienas įrenginys, skirtas viso daugiabučio namo nepertraukiamam aprūpinimui šiluma ir karštu vandeniu užtikrinti. Todėl, remiantis nurodytomis materialinės teisės normomis ir kasacinio teismo praktika, konstatuotina, jog ieškovas, nepaisant tos aplinkybės, kad jis nuo 2010 m. spalio 5 d.  faktiškai negavo šilumos energijos (teismas atsijungimą pripažino neteisėtu), privalo prisidėti prie namo bendrųjų konstrukcijų (inžinerinių tinklų) išlaikymo pagal atsakovo skaičiuojamą metodiką.

           Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, atmeta ieškovo reikalavimą dėl          įpareigojimo atsakovą atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.)  nuo 2010-10-05 d. iki sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo, nes neįrodytas pagrindas tokiam perskaičiavimui atlikti.

           Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

           Šį prašymą (ieškinio 2,3 reikalavimas) ieškovas kildina iš pirmojo pagrindinio ieškinio reikalavimo. Teismas 2017-09-26 dieną nutartimi išsamiai pasisakė dėl ieškovo prašymų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį  administracinį teismą. Ieškovo prašymai buvo atmesti, teismas dėl jų papildomai nepasisako.

           Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

             Atsakovas teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bei prašymo jas priteisti, todėl teismas atsakovui iš ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisia.

           Valstybė šioje byloje patyrė 6,71 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį atmetus, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš ieškovo valstybei, nes jos viršija minimalią 3,00 Eur dydžio valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo ((TAR, 2014, Nr. 2014-12793)).

           Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 268, 270 straipsniais, 

n u s p r e n d ž i a:

          ieškovo ieškinį atmesti.

          Priteisti iš ieškovo A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), valstybei 6,71 Eur (šešis eurus 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteistos sumos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

          Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėja                                                                                                                          Giedrė Jakštienė