Civilinė byla Nr. 3K-3-151/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.1; 35.5; 38; 44.2.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko,
Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal O. N. ieškinį atsakovui S. P. dėl sumokėtų už
skolininką piniginių sumų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacine tvarka
nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl asmens, įvykdžiusio prievolę už skolininką,
atgręžtinio reikalavimo į skolininką.
Ieškovė O. N. 2005 m.
liepos 21 d. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo S. P. 63 580,82
Lt žalos atlyginimo, 953,71 Lt delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2001 m.
liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Ieškovė nurodė, kad 1996
m. gruodžio 20 d. Vilniaus miesto 5-ajame notarų biure su J. A. ir Z. J. ji
pasirašė dvi paskolos sutartis, pagal kurias ji turėjo gauti 5 296 Lt ir
39 700 Lt, tačiau realiai šiuos pinigus gavo jos bendradarbis - atsakovas
S. P. Ieškovės teigimu, atsakovas 1996 m. gruodžio 20 d. paskolos sutartis
visiškai įvykdė. 1999 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto 5-ajame notarų
biure sudaryta nauja paskolos sutartis su Z. J. ir M. B., pagal kurią ieškovė
turėjo gauti 62 444 Lt paskolą. Prieš sudarydama sutartį ji nurodė, kad gavo
pinigus, tačiau šią sumą faktiškai gavo ir įsipareigojo grąžinti atsakovas S. P.
Tai, kad S. P. buvo tikrasis skolininkas, patvirtina teismo išnagrinėta
civilinė byla Nr. 2-758-22/03, atsakovo liudijimas teisme, be to, tai
patvirtina ir 1999 m. lapkričio 12 d. raštu sudaryta S. P. ir jos paskolos
sutartis dėl 64 000 Lt, kuri buvo sudaryta ne kaip nauja paskolos sutartis
(pagal ją S. P. negavo naujų paskolos pinigų), bet tam, kad patvirtintų pinigų
gavimą pagal 1999 m. lapkričio 12 d. sutartį, sudarytą su Z. J. ir M. B. Ieškovės
teigimu, ji patyrė 63 580,82 Lt žalos, kurią turi atlyginti atsakovas, nes jis
nuo pradžių iki pabaigos tvarkė visus paskolos gavimo klausimus ir pats realiai
šiuos pinigus gavo, o ieškovė buvo tik pasirašiusi dokumentus.
Ieškovės žala apskaičiuota
taip: 60 000 Lt nuostolių suma, kurią patyrė priverstinai pardavus įkeistą už
prievolės įvykdymą butą, 417,92 Lt palūkanų, 20,90 Lt bylinėjimosi išlaidų,
kuriuos iš jos priteisė Vilniaus apygardos teismas 2004 m. kovo 18 d. sprendimu
(bylos Nr. 2A-174/2004), taip pat 3 050 Lt vykdymo išlaidų, 92 Lt
bylinėjimosi išlaidų, priteistų Vilniaus miesto l-ojo apylinkės teismo 2004 m.
rugsėjo 16 d. sprendimu (bylos Nr. 2-8175-06/2004). Ieškovė taip pat teigė, kad
jos patirti realūs nuostoliai yra daug didesni, nes ji prarado butą, kurio
rinkos vertė daug didesnė, o už reikalaujamą žalos atlyginimą jau negali
įsigyti analogiško buto. Be to, dėl atsakovo S. P. prievolės nevykdymo per 6
mėnesius susidarė 953,71 Lt delspinigių (63 580,82 Lt x 3 proc. metinių/12
mėn. x 6 mėn.).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų
esmė
Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m.
balandžio 20 d. sprendimu ieškinys atmestas.
Teismas nustatė, kad 1999 m. lapkričio 12
d. O. N. ir S. P. rašytinėje sutartyje nėra žymų apie pinigų perdavimą S. P. ir
nenurodyta, kad prievolė grąžinti šią paskolą tektų ir S. P. Teismas ją įvertino
kaip preliminariąją sutartį, nes abi šalys susitarė dėl būsimos paskolos dydžio
ir jos grąžinimo laiko. Aplinkybė, kad atsakovas S. P. po 1999 m. lapkričio 12
d. sutarties pasirašymo gavo 62 444 Lt paskolą iš ieškovės O. N. ar kitų
asmenų, neįrodyta. Remdamasis 1964 m. Civilinio kodekso (CK) 43 straipsnio
l dalies 2 punktu, teismas nurodė, kad ieškovė paskolindama pinigus privalėjo
raštiškai užfiksuoti pinigų perdavimą S. P. Ieškovė 1999 m. lapkričio 12 d. sudarydama
sutartį turėjo patirties ir žinojo, kad, perdavus pinigus, perdavimo faktą reikia
fiksuoti raštiškai šioje sutartyje ar skolos raštu, nes 1996 m. gruodžio 20 d.
sudarant sutartis su Z. J. ir J. A. aiškiai užfiksuoti pinigų gavimo faktai.
Pagal nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 6.871 straipsnį fizinių asmenų
paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du
tūkstančius litų, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos
reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks
dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos
gavėjui, tačiau ieškovė teismui nepateikė jokio skolos dokumento,
patvirtinančio paskolos sutarties dalyko perdavimą jos nurodomam paskolos
gavėjui S. P.
Teismas taip pat nustatė, kad S. P. gaudamas
paskolas visada pasirašydavo. O. N., sužinojusi, jog S. P. visiškai
neatsiskaitė pagal 1996 m. gruodžio 20 d. sutartį, sudarė 1999 m. lapkričio 12
d. sutartį, kuria siekė užfiksuoti S. P. skolą, nes ieškovė neturėjo jokio
dokumento, patvirtinančio pinigų, gautų pagal 1996 m. gruodžio 20 d. sutartį,
perskolinimo S. P. faktą. Kadangi S. P. 1999 m. lapkričio 12 d. paskolą po to
gražino, tai šalys ginčijamoje sutartyje jokio įrašo apie tai, kad S. P.
paskolą grąžino, nepadarė, nors ieškovė vėl turėjo ryšių su buvusiais
kreditoriais ir pasirašė naują paskolos sutartį.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovė
neįrodė, jog atsakovas savo veiksmais (veikimu, neveikimu) būtų padaręs jai žalos
(CK 6.263 straipsnis). Ieškovė butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), prarado ne dėl atsakovo S. P. veiksmų, o dėl
savo paskolinės prievolės neįvykdymo kreditoriams, tai konstatuota Vilniaus m.
l-ojo apylinkės teismo 2003 m. vasario 11 d. sprendime (CPK 182 straipsnio 2 dalis).
Teismas konstatavo, kad ieškinio senatis
reikalavimui dėl žalos atlyginimo prasidėjo 2001 m. gruodžio 6 d., kai ieškovės
butas buvo perduotas teismo antstoliams, trejų metų senaties terminas ieškiniui
pareikšti baigėsi 2004 m. gruodžio 6 d. (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), taigi
ieškinys pareikštas praleidus senaties terminą. Atsakovui reikalaujant taikyti
ieškinio senatį, tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį (CK 1.124,
1.126 straipsniai).
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3
d. sprendimu ieškovės O. N. apeliacinis skundas tenkintas ir nuspręsta
panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą
bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti, priteisiant iš atsakovo S.
P. ieškovei 63 580,82 Lt nuostolių atlyginimo, 953,71 Lt delspinigių, 5 proc.
metinių palūkanų nuo priteistų 64 534,53 Lt nuo ieškinio pareiškimo teisme
dienos – 2005 m. liepos 21 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas
sprendime nurodė, kad ieškovė su kreditoriais Z. J. ir M. B. 1996 m. gruodžio
20 d. ir 1999 m. lapkričio 12 d. sudarė paskolos sutartis, vėlesnės sutarties
vykdymo užtikrinimui įkeistas ieškovės butas. Ieškovei skolinamų lėšų
nereikėjo, paskolos sutartys sudarytos atsakovo interesais. Išnagrinėtoje
civilinėje byloje Nr. 2-758-22/2003 ir šioje byloje atsakovas pripažino, kad
pinigus faktiškai gavo, vėliau mokėjo kreditoriams, pinigų reikėjo
nekilnojamojo turto projektų vykdymui. Su ieškove dirbo kartu, buvo gerai
pažįstami. Byloje nėra duomenų apie mokėjimus kreditoriams, atsakovas mokėjimo
dokumentų teismui nepateikė, išskyrus vienkartinių mokėjimų sumas – 4 000 Lt ir 6 000 Lt, paskolinių
įsipareigojimų įvykdymas yra patvirtinamas tik kreditorių įrašu sutartyse 1999
m. lapkričio 12 d., t. y. tą pačią dieną, kai ieškovė sudarė naują kredito
sutartį. 1999 m. lapkričio 12 d. ieškovė su tais pačiais kreditoriais sudarė
naują paskolos sutartį dėl 62 444 Lt paskolos, kuriuos O. N. nurodė gavusi
prieš sutarties pasirašymą. Tą pačią dieną ieškovė ir atsakovas sudarė
susitarimą, kad ji įsipareigoja paskolinti atsakovui S. P., o šis įsipareigoja
grąžinti iki 2000 m. rugpjūčio 15 d. 64 000 Lt. Teismas įvertino, kad
nauja paskolos sutartis buvo sudaroma atsakovo S. P. iniciatyva, tokia paskola
buvo reikalinga įsipareigojimams, kylantiems iš 1996 m. gruodžio 20 d.
sutarties, įvykdyti. Atsakovo pritarimą paskoloms įrodo byloje nustatytos
aplinkybės apie pirmosios paskolos sutarties pagrindu gautų lėšų panaudojimą
atsakovo reikmėms, 13 266 Lt perdavimas ieškovei 2000 m. rugpjūčio 18 d.
delspinigiams pagal antrąją sutartį padengti (byla Nr. 2-758-22/2003). Tokie
šalių veiksmai, nors CK neapibrėžti, įstatymui neprieštarauja, todėl gali
civilinio santykio subjektams būti prievolių atsiradimo pagrindas (CK 1.136 straipsnio
1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Remiantis CK 6.233 straipsniu asmeniui,
tvarkiusiam kito asmens reikalus, šis turi atlyginti visas turėtas naudingas ir
būtinas išlaidas bei dėl reikalų tvarkymo patirtus nuostolius nepaisant to, ar
toks reikalų tvarkymas davė laukiamų rezultatų, t. y. atsakovui, kurio
interesais veikė ieškovė, atsirado prievolė atlyginti jos patirtus nuostolius.
Ieškovė nurodė, kad savo teisių pažeidimą suvokė ir kreipėsi į teismą po to,
kai 2004 m. buvo iškeldinta iš įkeisto buto. Ieškovės reikalavimui dėl
nuostolių atlyginimo, kuriuo ji patyrė veikdama atsakovo interesais, taikytini
bendrieji ieškinio senaties terminai, nes ginama teisė kildinama iš prievolės.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų senaties
terminą, kuris CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas reikalavimams dėl žalos
atlyginimo, o byloje pareikštam reikalavimui dėl prievolės taikytinas CK 1.125
straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kurio
ieškovė nepraleido.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas S. P. prašo
panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir palikti galioti Varėnos rajono apylinkės
teismo 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie
kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1.
Apeliacinės instancijos teismas sprendime nesilaikė CK 6.193 straipsnyje
nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių – aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami
tikrieji šalių ketinimai, o sutarties sąlygos - atsižvelgiant į jų tarpusavio
ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Tiek ieškovės
teiginiai, tiek ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 1999 m.
lapkričio 12 d. sutartis yra tik kaip garantas, kad atsakovas įvykdys piniginę
prievolę kreditoriams pagal 1996 m. gruodžio 20 d. sutartį, parodo, kokie buvo
tikrieji šalių ketinimai. Naują sutartį kaip garantą S. P. sutartinių
įsipareigojimų pagal 1996 m. gruodžio 20 d. paskolos sutartį įvykdymui O. N. su
kreditoriais pasirašė nežinodama, kad S. P. su kreditoriais atsiskaitė.
Apeliacinės instancijos teismas ignoravo kreditorių padarytus įrašus 1996 m.
gruodžio 20 d. sutartyje, kad pagal ją skolininkas S. P. visiškai įvykdė
prievolę, t. y. sugrąžino paskolintus pinigus. Apeliacinės instancijos teismas
nenustatė faktų, turinčių reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
2.
Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos teisiniams santykiams
atsirasti vien šalių susitarimo nepakanka, tam būtina perduoti ir sutarties
dalyką – pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis J. Č.
v. AB DnB NORD bankas byloje Nr. 3K-3-615/2006). Ieškovė nepateikė įrodymų,
kad pagal 1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį perdavė S. P. sutartyje
nurodytą pinigų sumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje G. M. v. G. V. byloje Nr. 3K-3-145/2009 išaiškinta, kad aplinkybę,
jog perdavė pinigus paskolos gavėjui (atsakovui), privalėjo įrodyti paskolos
davėjas (ieškovas) (CPK 12,178 straipsniai); paskolos davėjui neįrodžius, kad
pinigai pagal paskolos sutartį perduoti, pripažintina, kad paskolos gavėjas
pinigų faktiškai negavo, nepriklausomai nuo to, rėmėsi paskolos gavėjas pinigų
faktiško negavimo aplinkybe kaip savo atsikirtimų pagrindu ar ne.
3.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė sutrumpinto ieškinio
senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), taip nesilaikė Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismas gali
ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos
8 d. nutartis A. V. v. Alytaus apskrities
viršininko administracija byloje Nr. 3K-3-339/2008), tačiau, kaip to
reikalauja ieškinio senatį reglamentuojančių normų visetas, tokia situacija
galima tik ištyrus ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, būtent tai
atliko pirmosios instancijos teismas sprendime.
Atsiliepimu
į atsakovo S. P. kasacinį skundą ieškovė O. N. prašo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1.
Ieškovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tikrieji ieškovės
ketinimai buvo ne skolintis sau pinigus, o tik užtikrinti, kad atsakovas, kaip
faktinis pinigų gavėjas, grąžintų pinigus; tačiau jis to nepadarė ir dėl to
ieškovė prarado butą, kuris buvo įkeistas kaip garantas už tai, kad atsakovas
įvykdys pinigines prievoles. Kasatoriaus skundžiamas apeliacinės instancijos
teismo sprendimas pagrįstas priimtoje ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartyje byloje
Nr. 3K-3-7/2008, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, išdėstytais motyvais.
Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, pagrindžiančių apeliacinės instancijos
teismo sprendime nukrypimą nuo CK 6.193 straipsnio normų.
2.
Ieškovė nereiškė reikalavimo dėl paskolos pagal 1999 m. lapkričio 12 d.
sutartį išieškojimo, dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
nenagrinėjo pinigų pagal šią sutartį perdavimo fakto ir ieškovei nereikėjo
įrodinėti fakto, kurio ji neteigė ir kuriuo negrindė ieškinio. Dėl to negalėjo
būti pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos skundžiamame apeliacinės
instancijos teismo sprendime.
3.
Kasatorius, šalių ginčą kildindamas iš piniginių sutarčių, nepagrįstai nurodė,
kad šiam teisminiam ginčui taikomas ne 10 metų bendrasis ieškinio senaties
terminas ginčams, kylantiems iš sutarčių, o sutrumpintas 3 metų senaties
terminas kaip ginčams dėl žalos iš neteisėtų veiksmų atlyginimo. Ieškovė
senaties termino nepraleido, be to, šalių santykius kaip atsakovo netinkamą
skolinių įsipareigojimų vykdymą kvalifikavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 19 d. nutartyje byloje
Nr. 3K-3-7/2008, dėl to reikalavimui dėl netinkamo skolinių įsipareigojimų
vykdymo galioja bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125
straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių
Kasacine tvarka
nagrinėjamoje byloje kilus šalių ginčui dėl sudarytų sutarčių turinio sąlygų ir
jų vykdymo, kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl sutarčių aiškinimo
teisės klausimų, kurie keliami atsakovo kasaciniame skunde ir ieškovės
atsiliepime į kasacinį skundą.
Teismo atliekamam iš sutarties kylančių
ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui būtina nustatyti tikrąjį sutarties
turinį, t. y. išaiškinti sutartį. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos
sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o
ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1
dalis). Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio
ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193
straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių
derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties
vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti
aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš
šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m.
balandžio 3 d. nutartis byloje AB ,,Turto
bankas“ v. UAB ,,Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2004 m. rugsėjo
8 d. nutartis byloje UAB ,,Auksinis
varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis
civilinėje byloje UAB “Libra Vitalis” v.
UAB “Homo Faber”, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v.
UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.). Teismui taikant
įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus
turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant
sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis byloje
UAB ,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos
Nr. 3K-3-128/2010). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas,
turinį ir prasmę yra svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų
faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. birželio 19 d. nutartyje BUAB „Ratio“ v. A. M. byloje
Nr. 3K-3-342/2008 išaiškinta, kad paskolos sutarties priskyrimas
realinei reiškia, kad nors sutarties sudarymu yra įtvirtinama šalių suderinta
valia, tačiau būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais
apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui; paskolos sutartis pripažįstama
sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2
dalys).
Esminė aplinkybė, lemianti ginčo
nagrinėjamoje byloje išsprendimą, yra ta, kuri iš šalių (ieškovė ar atsakovas)
prisiėmė ir kuris iš šių asmenų įvykdė bei privalėjo vykdyti skolinius
įsipareigojimus pagal 1996 m. gruodžio 20 d. ir 1999 m. lapkričio 12 d.
sudarytas paskolos sutartis. Šioje byloje priimtoje ankstesnėje Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19
d. nutartyje, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismams pavesta išsiaiškinti faktinį paskolos gavėją pagal
nurodytas paskolos sutartis, taip pat aplinkybes, kuriam tikslui buvo sudaromos
sutartys ir kokiai paskirčiai buvo naudojama paskola.
Iš naujo išnagrinėjus bylą žemesniųjų
instancijų teismuose pagal byloje surinktus įrodymus nustatyta tai, kad nors
sutartyse paskolos gavėja įvardyta ieškovė, tačiau iš sutarčių sudarymo,
ieškovės ir atsakovo tarpusavio pasitikėjimu grindžiamų santykių, sutarčių
tikslo ir jų vykdymo aplinkybių apeliacinės instancijos teismas faktiniu
paskolos gavėju nustatė atsakovą. Paskolos gavimą ir skolos mokėjimą
kreditoriams pripažino pats atsakovas, paskolos lėšos buvo naudojamos atsakovo
vykdomiems nekilnojamojo turto projektams užbaigti. Tokia gautos paskolos
paskirtis lemia pripažinimą naudos gavėju pagal sutartį atsakovo, kuris savo
interesais panaudojo lėšas.
Atsakovo kasaciniame skunde teigiama,
kad apeliacinės instancijos teismas nevertino fakto, kad pagal 1996 m. gruodžio
20 d. paskolos sutartį skolininkas (atsakovas) atsiskaitė, tačiau šis
kasacinio skundo argumentas laikytinas teisiškai nepagrįstu. Pažymėtina yra
tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė ir įvertino 1996 m. gruodžio
20 d. sutarties įvykdymo faktą ne atsietai, o kartu su 1999 m. lapkričio
12 d. sudarytos paskolos sutarties vykdymo aplinkybėmis. Nurodytos pradinės
sutarties vykdymo užbaigimas nereiškia, kad yra įvykdyta vėlesnė sutartis, nes
būtent vėlesnė sutartis pakeitė pradinę sutartį. Atsižvelgdamas į abiejų
sutarčių nuostatas apeliacinės instancijos teismas teisiškai įvertino, kad vėlesnės
sutarties sudarymo metu ankstesnė sutartis pasibaigė dėl to, kad
įsipareigojimai iš ankstesnės sutarties iš esmės buvo perkelti į ją pakeitusią
vėlesnę sutartį. Tai suteikė teisinį pagrindą apeliacinės instancijos teismui
spręsti, kad skolininko (atsakovo) skoliniai įsipareigojimai išliko, o juos
įvykdė ieškovė iš savo turto. Įvertindama apeliacinės instancijos teismo
sprendime atliktą įrodymų vertinimą, kasacinio teismo teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nurodytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės byloje
nustatytos remiantis surinktų bylos įrodymų visuma, leidusia teismui daryti
loginę išvadą apie nustatytų faktų tikrumą (CPK 185 straipsnis). CPK
įrodinėjimą reglamentuojančių normų tikslas yra tas, kad tik teisingai
nustačius teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes galima tinkamai pritaikyti materialiosios
teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177
straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis ir kt.). Nurodytos aplinkybės yra išsamiai
ištirtos, nustatytos ir įvertintos byloje priimtame apeliacinės instancijos
teismo sprendime, laikantis CPK 176-185 straipsniuose įtvirtintų įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo, jų tarpe įrodymų pakankamumo ir sąsajumo, taisyklių. Pagal
1999 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį gauta paskola atsakovo
negrąžinta, o kreditorių pagal šią sutartį reikalavimas patenkintas nukreipus
išieškojimą į šios sutarties vykdymo užtikrinimui įkeistą ieškovės butą. Tai iš
esmės reiškia, kad atsakovo panaudotą paskolą padengė savo turtu ieškovė, taip
įvykdydama prievolę už atsakovą grąžinti gautas paskolos lėšas.
Dėl asmens, įvykdžiusio prievolę
už skolininką, atgręžtinio reikalavimo į skolininką
Ginčo santykių teisinį
kvalifikavimą atlieka teismas. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė
ir įvertino faktus, tačiau juos netinkamai teisiškai kvalifikavo kaip ginčą dėl
kito asmens reikalų tvarkymo, kai ieškovė savarankiškai tvarkė atsakovo
reikalus jo interesais ir įgijo teisę į tam tikslui patirtų išlaidų (nuostolių)
atlyginimą, nes ginčas byloje kilo iš esmės iš sutartinių prievolių vykdymo. Nagrinėjamoje
byloje nustatytas ir neginčijamas teisinis pagrindas (įkeitimo sutartis), pagal
kurį buvo užtikrinta ir įvykdyta atsakovo prievolė, kylanti iš paskolos
sutarties.
CK 6.50 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta
trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką ir tokie teisės
padariniai, reiškiantys, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina
kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Tai reiškia, kad kai trečiasis
asmuo įvykdo prievolę už skolininką, pirminė prievolė, siejusi kreditorių ir
skolininką, pasibaigia, o jos pagrindu atsiranda nauja, regresinė prievolė, t.
y. skolininko prievolė sumokėti asmeniui tai, ką jis už skolininką sumokėjo
pradiniam kreditoriui. Byloje nustačius, kad kreditorių reikalavimas į
skolininką (atsakovą) patenkintas iš trečiojo asmens (ieškovės) hipoteka
įkeisto turto, toks kreditorinis reikalavimas į skolininką pagal įstatymą (CK
6.114 straipsnio 1 dalies 1 punktas) pereina regreso tvarka trečiajam asmeniui.
Dėl to apeliacinės instancijos teismas priimtame sprendime turėjo teisinį
pagrindą pripažinti ieškovės teisę į ieškinio patenkinimą. Ieškiniu prašomo
priteisti naujojo kreditoriaus reikalavimo apimtis neviršija priklausiusio
pradiniams kreditoriams reikalavimo (CK 6.113 straipsnis), dėl to byloje
apeliacinės instancijos teismas teisiškai pagrįstai visiškai tenkino ieškinį.
Dėl ieškinio senaties termino
Prievolė už atsakovą buvo
įvykdyta realizavus įkeistą ieškovės butą ir atsiskaičius su pradiniais kreditoriais
hipotekos teisėjo 2001 m. rugsėjo 10 d. priimtos nutarties, kuria leista
priverstinai parduoti įkeistą prievolės užtikrinimui turtą, pagrindu. Kasacinio
teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimo
išvada, kad byloje pareikštam ieškinio reikalavimui galioja ir akivaizdžiai
nėra praleistas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties
metų ieškinio senaties terminas, nes ieškiniu ginama teisė kildinama iš
ieškovės už skolininką (atsakovą) įvykdytos sutartinės prievolės.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad
kasacinio skundo argumentai nepaneigia byloje priimtame apeliacinės instancijos
teismo sprendime padarytų teisinių išvadų, kuriomis tenkintas ieškinys dėl
sumokėtų už skolininką piniginių sumų priteisimo, ir nesudaro įstatyme (CPK 346
straipsnio 2 dalis) nustatytų pagrindų naikinti kasacine tvarka skundžiamą
teismo sprendimą.
Iš kasatoriaus S. P. priteistina 50,68
Lt Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išlaidų, susijusių su bylos procesinių
dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas,
96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 340 straipsnio
5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n
u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S. P. valstybei 50,68 Lt (penkiasdešimt
litų 68 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu,
atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Janina Januškienė
Algis Norkūnas