Civilinė byla Nr. e2A-258-777/2022

Teisminio proceso Nr. 2-42-3-00168-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.5.5; 2.5.7; 2.5.9; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

                                                                            (S) 

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovams I. M., V. Š., trečiajam asmeniui notarei D. S., dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, jos pripažinimo galiojančia pirkimo–pardavimo sutartimi ir iš šios sutarties kylančių pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo, kompensacijos priteisimo ir pagal atsakovo I. M. priešieškinį dėl išduotų paveldėjimo teisės liudijimų dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo šiose dalyse.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovams I. M., V. Š., trečiajam asmeniui notarei prašydama:

1)       pripažinti tarp atsakovų 2017 m. vasario 17 d. sudarytą paveldėjimo teisių                               pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-1216, apsimestiniu sandoriu ir pripažinti šią sutartį galiojančia 1/4 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartimi;

2)       perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas;

3)       iš ieškovės priteisti 1 906,24 Eur atsakovui I. M. kaip kompensaciją už 1/4 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

4)       Pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento atsakovui I. M. 2017 m. kovo 10 d. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 2-1715.

2.       Ieškinyje nurodoma, kad 2008 m. gegužės 13 d. mirė ieškovės ir atsakovo V. Š. tėvas M. Š. Po M. Š. mirties visi keturi mirusiojo vaikai priėmė palikimą, tačiau du iš jų – broliai V. Š. ir A. Š. – savo paveldėjimo teises padovanojo ieškovei. 2008 m. liepos 28 d. ieškovė kartu su savo broliu atsakovu V. Š. priėmė mirusiojo M. Š. palikimą. Suėjus palikimo priėmimo terminui paveldėjimo teises į mirusiojo palikimą turėjo du įpėdiniai – ieškovė į 3/4 dalis mirusiojo palikimo ir atsakovas V. Š. į 1/4 dalį mirusiojo palikimo. Iš karto po palikimo priėmimo atsakovas V. Š. žodine sutartimi savo turėtą 1/4 dalį žemės sklypo perdavė neatlygintinai naudotis ieškovei, o ateityje žadėjo jį ieškovei perleisti sudarant pirkimo–pardavimo sandorį. Šio abipusio susitarimo pagrindu ieškovė viena ilgą laiką, t. y. 9 metus, naudojosi ir disponavo visu žemės sklypu, jį prižiūrėjo. Atsakovas pripažino, kad sutiko, jog ieškovė nušienautų pievą ir žemę deklaruotų savo vardu. 2017 metų sausio mėnesį ieškovė užsiminė atsakovui, kad ji ilgą laiką disponuoja visu žemės sklypu, norėtų viską įforminti, jog atsakovas jai parduotų savo dalį paveldėto turto, kaip ir buvo susitarę. Dėl to ieškovė kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. 2017 m. balandžio 26 d. ieškovei išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, iš kurio matyti, kad ieškovė paveldėjo 3/4 dalis mirusio M. Š. turto, kurį sudaro 3/4 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Turtą įregistravus VĮ Registrų centre, paaiškėjo, kad 1/4 dalis žemės sklypo priklauso atsakovui I. M. ir kad 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi atsakovas V. Š. pardavė atsakovui I. M. paveldėjimo teises į turtą ir turtines  teises,  likusias po jo tėvo V. Š. mirties, už 1 906,24 Eur. 2017 m. kovo 10 d. atsakovui I.  M.  išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriame nurodyta, kad jis paveldi 1/4 dalį mirusio V. Š. palikimo.

3.       Ieškinyje teigiama, jog atsakovo I. M. ir ieškovės sklypai ribojasi. Tarp ieškovės ir atsakovų kilo nemažai ginčų bei nesutarimų. Siekdamas dar labiau padidinti jam priklausančios žemės plotą, atsakovas  I.  M.  sudarė,  o atsakovas V. Š., kadangi yra finansiškai priklausomas nuo atsakovo I. M., sutiko sudaryti ginčijamą apsimestinę sutartį ir perleido 1/4 dalį žemės sklypo ir dalį veršidės I. M. Atsakovai žinojo konkretų paveldėto turto turinį ir kad ieškovės broliai – V. Š. ir A.  Š.  –  savo paveldėjimo teises padovanojo ieškovei, taip pat, kad ieškovė ne kartą atsakovui V. Š. aiškiai buvo išreiškusi ketinimą nupirkti jo paveldėtą turto dalį, o atsakovas A. Š. tą ir ketino padaryti. Visos šios aplinkybės patvirtina faktą, kad atsakovai elgėsi nesąžiningai – prisidengdami paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi perleido konkretų paveldėtą turtą – 1/4 dalį žemės sklypo apeinant Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendraturčio pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis. Tiek atsakovai, tiek ir notarė, tvirtindama paveldėjimo teisių pardavimo sutartį, žinojo, kad privalėjo vadovautis CK 4.79 straipsniu. Tai yra pakankamas pagrindas, vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalies prasme, pripažinti paveldėjimo teisių perleidimo sandorį apsimestiniu sandoriu ir negaliojančiu. Tokiu atveju ieškovė turi teisę reikalauti, kad jai (bendraturtei) būtų perkeltos pirkimo–pardavimo sandorio pirkėjo teisės ir pareigos (CK 1.87 straipsnio 2 dalis, 4.79 straipsnio 3 dalis). Perkėlus ieškovei pirkėjo teises ir pareigas, iš ieškovės priteistina 1 906,24 Eur atsakovui I. M. kaip kompensacija. Turėtų būti taikoma CK 5.51 straipsnio 1 dalis nustatanti, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu.

4.       Atsakovas I. M. priešieškiniu po teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi priimto atsakovo I. M. atsisakymo nuo dalies priešieškinio reikalavimų ir bylos nutraukimo šioje dalyje prašė:

1)       ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą;

2)       pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo momento 1/12 dalį 2017 m. balandžio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo, notarinio registro Nr. 2-2890, išduoto įpėdinei G. B. į palikėjo M. Š. nuosavybės teise valdytas 3/4 dalis žemės sklypo, susidedančio iš 2,25 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

3)       taikyti restituciją ir 1/12 dalį G. B. pagal 2017 m. balandžio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 2-2890, paveldėto nekilnojamojo turto, kurį sudaro 3/4 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine I. M. nuosavybe.

4)       pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo momento 1/12 dalį 2018 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės liudijimo, notarinio registro Nr. 2-5408, išduoto įpėdinei G. B. į palikėjo M. Š. nuosavybės teise valdytas 257/1000 dalis pastato–veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

5)       taikyti restituciją ir 1/12 dalį G. B. pagal 2018 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 2-5408, paveldėto nekilnojamojo turto, kuris sudaro 257/1000 dalis pastato–veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine I. M. nuosavybe;

6)       priteisti iš ieškovės atsakovui I. M. visas bylinėjimosi išlaidas.

7)       už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei skirti piniginę baudą.

5.       Priešieškinyje nurodoma, kad V. Š. pats atsakovui I. M. pasiūlė parduoti paveldėjimo teises, kadangi realiai paveldimu turtu pats nesinaudojo, o turėjo įvairių skolų, kurias norėjo likviduoti. Atsakovas I. M. sutiko nupirkti paveldėjimo teises. Prieš sudarant paveldėjimo teisių pardavimo sutartį buvo žinoma, kad palikėjas M. Š. nuosavybės teise valdė žemės sklypą ir fermos-veršidės pastato dalį, kurioje su šeima gyveno. Dar iki pasirašant 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovas I. M. sumokėjo už atsakovą V. Š. 1 406,24 Eur įvairių skolų, o pačiam atsakovui V. Š. sumokėjo jo pageidaujamą sumą – 500 Eur. Atsakovai 2017 m. vasario 17 d. pas notarę pasirašė bei patvirtino paveldėjimo teisių pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 25-1216. Šia sutartimi atsakovas V. Š. pardavė ir atsakovas I. M. nupirko visas V. Š. priklausiusias paveldėjimo teises po jo tėvo M. Š. mirties, o ne žemės sklypo dalį, kaip teigia ieškovė. Žemės sklypas buvo įregistruotas viešajame registre, todėl 2017 m. kovo 10 d. atsakovui I. M. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 2-1715 į 1/4 dalį šio žemės sklypo. Pastatas-veršidė viešajame registre nebuvo įregistruotas, todėl atsakovas I. M. jį įregistravo M. Š. vardu ir 2018 m. rugsėjo 4 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 2-6700, pagrindu paveldėjo 257/4000 dalis, o 2018 m. spalio 2 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. 2-7043, – 8/125 dalis M. Š. priklausiusio pastato-veršidės. Iš viso šiuo metu atsakovui I. M. priklauso 513/16000 šio pastato.

6.       Priešieškinyje teigiama, jog šiuo konkrečiu atveju 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartis tarp atsakovų yra sudaryta tikrai, o ne apsimestinai, sudarant šį sandorį, nebuvo slepiamas joks kitas sandoris. Priėmęs palikimą po tėvo mirties, atsakovas V. Š. įgijo turtines teises, o ne konkretų turtą. Ankstesnių teismų sprendimais yra nustatyta, kad atsakovas V. Š. pardavė, o ne perleido atsakovui I. M. visas jo turimas paveldėjimo turtines teises į mirusio jo tėvo M. Š. turtą. Atsakovas I. M. paveldėjo ne tik žemės sklypo dalį, bet ir pastatų dalį. Paveldimo turto turinys prieš pasirašant 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių paradavimo sutartį atsakovams buvo žinomas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šio ginčo atveju įpėdiniai paveldimo turto bendraturčiais tampa tik nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ar įpėdinių susitarimo dėl paveldėto turto pasidalijimo sudarymo momento. Iki to laiko įpėdiniai disponuoja paveldėjimo teisėmis, kurios yra kiekvieno palikimą priėmusio įpėdinio savarankiška teisė, nesanti visų palikimą priėmusių įpėdinių bendrąja nuosavybe ir jų perleidimui taikomos CK 6 knygos, o ne CK 4 knygos normos, kurias prašo taikyti ieškovė. Atsakovų pasirašyta paveldėjimo teisių pardavimo sutartis yra teisėta ir pagrįsta, neprieštaraujanti materialinės teisės normoms ir viešajam interesui, todėl negali būti pripažinta apsimestiniu sandoriu. Tuo labiau nėra teisinio ir faktinio pagrindo ieškovei perkelti pirkėjos teises ir pareigas. Esant teisiniam pagrindui ir galiojančiai sutarčiai, teisėtai ir pagrįstai buvo išduotas 2017 m. kovo 10 d. paveldėjimo teisės liudijimas, notarinio registro Nr. 2-1715, ir pripažinti jį negaliojančiu nuo sudarymo momento nėra pagrindo. Ieškovė nenurodo, dėl kokių priežasčių ji neprašo pripažinti negaliojančiais ir kitus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus ir perkelti jai teises. Tokiu būdu ieškovė pripažįsta, kad atsakovas I. M. nusipirko paveldėjimo teises ir jam teisėtai buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į žemės sklypo dalį ir pastatų dalį.

7.       Priešieškinyje nurodoma, kad A. Š. pareiškimą notarei, kad priima palikimą po tėvo mirties, parašė praėjus beveik devyneriems metams. Nors teisine prasme tai yra ydinga, tačiau atsakovas I. M. neginčija faktų, kad A. Š. palikimą priėmė ir kad savo turtines teises padovanojo ieškovei. Tačiau ieškovė klaidina teismą, nurodydama, kad kitas įpėdinis V. Š. irgi priėmė palikimą ir padovanojo jai paveldėjimo teises, kadangi šis įpėdinis palikimo atsisakė. Taigi V. Š. neturėjo teisės paveldėti pagal įstatymą, o kartu jis neturėjo teisės padovanoti savo paveldėjimo teisių (nes jų neturėjo) savo seseriai – ieškovei. Taigi įpėdiniui V. Š. priklausiusi paveldėti 1/4 paveldimo turto dalis po palikėjo M. Š. mirties turėjo būti padalyta trims kitiems įpėdiniams, kurie priėmė palikimą ir siekė gauti paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. ieškovei, atsakovui I. M. (atsakovo V. Š. paveldėjimo teisių įgijėjui) ir A. Š. Vadinasi, įpėdinio V. Š. paveldimo turto 1/4 dalis dalijama į tris lygias dalis ir atsakovui I. M. paveldėjimo teisės liudijimai į palikėjo M. Š. turtą turėjo būti išduoti į didesnę paveldimo turto dalį, kuri sudaro 1/12 ieškovės paveldėto turto. Įvykus žmogiškai klaidai ir notarei suklydus nustatant paveldimo turto dalis, ieškovei išduoti paveldėjimo teisės liudijimai prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms (CK 5.60 straipsnio 1 dalis, 5.61 straipsnio 1 dalis), todėl turi būti iš dalies, t. y. 1/12 dalyje, pripažinti negaliojančiais nuo jų išdavimo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir ši palikėjo M. Š. nekilnojamojo turto dalis turi būti pripažinta atsakovo I. M. asmenine nuosavybe (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

8.       Priešieškinyje teigiama, jog ieškovė pareiškė nesąžiningą ieškinį ir aiškiai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jai taikytinas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 95 straipsnis ir paskirtina piniginė bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

9.       Atsakovas V. Š. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės atsakovui V. Š. visas bylinėjimosi išlaidas ir už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei skirti piniginę baudą.

10.       Atsakovo V. Š. atsiliepime į ieškinį nurodoma, kad ieškovė neprašė jai parduoti turtines teises, galbūt ji manė, kad jis jai turi šias teises dovanoti, todėl ji pasiūlė turtines teises nusipirkti atsakovui I. M. Dovanoti turtines teises ieškovei atsakovas V. Š. niekuomet neketino, nes jam reikėjo lėšų grąžinti skolas antstoliams ir paties poreikių tenkinimui. Pasirašant sutartį, jo valia buvo parduoti atsakovui I. M. visas turtines teises į V. Š. tėvo M. Š. jam tenkančio turto dalį. Ieškovė ieškinyje nurodo išgalvotas aplinkybes ir viską interpretuoja savaip. Su ieškove atsakovas V. Š. nebuvo sudaręs jokios sutarties, jam priklausančios žemės sklypo dalies jai neperleido ir nedavė sutikimo naudotis. Tokie ieškovės veiksmai, kai ji savavališkai naudojosi atsakovui priklausančio žemės sklypo dalimi, jai nesuteikė jokio pranašumo ir pirmenybės iš jo nupirkti turtines teises. Parduodant visas turtines teises į M. Š. vardu valdytą nekilnojamąjį turtą atsakovai jokių įstatymų nepažeidė ir nėra jokio teisinio pagrindo sutartį pripažinti negaliojančia. Sutartimi tikrai parduotos visos turimos paveldėjimo teisės ir nebuvo turima omenyje jokio kito sandorio.

11.       Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį prašė atsakovo priešieškinį atmesti ir priteisti iš atsakovo I. M. ieškovei visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

12.       Ieškovės atsiliepime į priešieškinį nurodoma, kad V. Š. aiškiai siekė, kad po jų tėvo mirties jam priklausančią palikimo dalį turėtų paveldėti (gauti) ieškovė. Jis savo norą ir valią dovanoti ieškovei savo paveldėjimo teises išreiškė 2008 m. liepos 28 d. Š. rajono notarų biure ir netikrino, kaip notarė jo valią įformino, nes pasitikėjo notare, kaip išmanančia savo darbą. V. Š. aiškiai išreiškus valią, kad po jų tėvo mirties jam priklausančią palikimo dalį jis dovanoja ieškovei, notarė šią jo valią įgyvendino, išduodama ieškovei paveldėjimo teisės liudijimą, iš kurio matyti, kad ieškovė paveldėjo 3/4 dalis mirusio M. Š. turto. Atsakovų sudarytas paveldėjimo teisių pirkimo pardavimo sandoris yra apsimestinis, todėl atsakovas I. M. neturi subjektyviosios reikalavimo teisės dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu pareikšti.

13.       Ieškovė dubliku papildomai nurodė, kad atsakovo V. Š. teiginiai, jog ieškovė jo neva neklausė, ar jis jai leidžia šienauti bendrą pievą, neatitinka tikrovės ir tikrojo tarp ieškovės ir atsakovo žodžiu sudaryto susitarimo. Atsiliepime į ieškinį atsakovas pats atskleidžia buvusį susitarimą tarp atsakovų sudaryti žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį. Pinigų mokėjimas keliais etapais dar iki paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo parodo tikrąją atsakovų valią sudaryti konkretaus turto, žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovai iš anksto tam ruošėsi ir slėpė šį faktą nuo ieškovės.

14.       Atsakovas I. M. tripliku prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pasilieka prie visų priešieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinio vertinimo. Ieškovė iš esmės analogišką reikalavimą jau buvo pateikusi ir visų instancijų teismai šiuo klausimu jau yra pasisakę. Bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad atsakovas V. Š. turėjo teisę sudaryti paveldėjimo teisių pardavimo sutartį net ir neinformuodamas apie tai ieškovės, nes, nesant išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, įpėdiniai nėra palikimo bendraturčiai. Kasacinio teismo nutartyje yra konstatuota, kad ieškovė nepagrįstai ginčija atsakovų sudarytą paveldėjimo teisių pardavimo sutartį, teigdama, jog ji, kaip palikimo bendraturtė, turėjo pirmenybės teisę pirkti paveldėjimo teises.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15.       Tauragės apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, o atsakovo I. M. priešieškinį patenkino. Teismas nusprendė:

1)       pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo momento 1/12 dalį 2017 m. balandžio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo, notarinio registro Nr. 2-2890, išduoto įpėdinei G. B. į palikėjo M. Š. nuosavybės teise valdytas 3/4 dalis žemės sklypo, susidedančio iš 2,25 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

2)       taikyti restituciją ir 1/12 dalį G. B. pagal 2017 m. balandžio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 2-2890, paveldėto nekilnojamojo turto, kurį sudaro 3/4 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine I. M. nuosavybe;

3)       pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo momento 1/12 dalį 2018 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės liudijimo, notarinio registro Nr. 2-5408, išduoto įpėdinei G. B. į palikėjo M. Š. nuosavybės teise valdytas 257/1000 dalis pastato-veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

4)       taikyti restituciją ir 1/12 dalį G. B. pagal 2018 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 2-5408, paveldėto nekilnojamojo turto, kuris sudaro 257/1000 dalis pastato-veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine I. M. nuosavybe;

5)       priteisti iš ieškovės atsakovui I. M. 1 415 Eur bylinėjimosi išlaidų;

6)       priteisti iš ieškovės atsakovui V. Š. 800 Eur bylinėjimosi išlaidų;

7)       priteisti iš ieškovės valstybei bylinėjimosi išlaidų – 10,38 Eur teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu;

8)       netenkinti atsakovo I. M. prašymo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

16.       Teismas nurodė, kad ieškovės argumentai, jog turi būti taikomos CK 5.51 straipsnio nuostatos ir laikoma, kad V. Š. palikimą priėmė faktiniu valdymu, nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad V. Š. tėvo M. Š. palikimą priėmė per tris mėnesius po palikėjo mirties, su 2008 m. liepos 28 d. pareiškimu kreipdamasis į notarę. Tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje civilinėje byloje ieškovė prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti 2017 m. kovo 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, o 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 2-1216, pirkėjo teises ir pareigas perkelti G. B. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad nepriklausomai nuo to, kad nuosavybės teisės į paveldėtą turtą atsiranda nuo palikimo priėmimo momento, įpėdiniai paveldimo turto bendraturčiais tampa tik nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ar įpėdinių susitarimo dėl paveldėto turto pasidalijimo sudarymo momento. Iki to laiko įpėdiniai disponuoja paveldėjimo teisėmis, kurios yra kiekvieno palikimą priėmusio įpėdinio savarankiška teisė, nesanti visų palikimą priėmusių įpėdinių bendrąja nuosavybe, ir jų perleidimui taikomos CK 6 knygos, o ne daiktinės teisės normos. Įstatymas tik išimtiniais atvejais suteikia įpėdiniui pirmenybės teisę į konkrečius    paveldimo    turto     objektus,     siekdamas     išsaugoti     jų     funkcionalumą     (CK 5.71–5.73 straipsniai), tačiau ne į paveldėjimo teises kaip tokias, net ir tuo atveju, jei jos yra į tą patį turtą. Įpėdinių sudaromai paveldimo turto pasidalijimo sutarčiai taikomos bendros sandorių sudarymo taisyklės. Todėl jeigu įpėdiniai dalijasi nekilnojamuosius daiktus, tokiai sutarčiai privaloma notarinė forma (CK 1.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.70 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, kad ieškovė ir atsakovas V. Š. būtų susitarę dėl paveldimo turto pasidalijimo ir šį susitarimą būtų įforminę įstatymo nustatyta tvarka. Tik išviešinus turimas paveldėjimo teises į paveldėtą turtą, yra užbaigiamas paveldėjimo procesas ir toliau įpėdinių tarpusavio santykiams taikomos nebe paveldėjimo, o daiktinės ar prievolių teisės normos, todėl bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, kad atsakovas V. Š. turėjo teisę sudaryti paveldėjimo teisių pardavimo sutartį net ir neinformuodamas apie tai ieškovės, nes, nesant išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, įpėdiniai nėra palikimo bendraturčiai.

17.       Teismas konstatavo, kad ieškovės teiginiai, jog, prisidengiant paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi, buvo perleistas konkretus paveldėtas turtas – dalis žemės sklypo, nes atsakovai žinojo konkretų paveldėto turto turinį, apeinant ieškovės pirmumo teisę pirkti minėtą konkretų turtą, yra nepagrįsti ir nelogiški. Ankstesnių teismų sprendimais yra nustatyta, kad atsakovas V. Š. pardavė I. M. visas jo turimas paveldėjimo turtines teises į mirusio jo tėvo M. Š. turtą, o ne konkretų turtą. Atsakovas V. Š. prieš sudarydamas paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, todėl negalėjo įgyvendinti naudojimo, valdymo ir disponavimo paveldėtu turtu teisių, negalėjo sudaryti ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties. Kita vertus, V. Š. kreipiantis į notarą dėl paveldėjimo teisių išdavimo ir jam įgijus nuosavybės teises į paveldimą turtą šis jo turtas dėl turimų įsiskolinimų kreditoriams būtų iškart areštuotas. Tokiu atveju atsakovo V. Š. įsiskolinimai, jam neturint lėšų apmokėti juos, būtų dengiami iš paveldėto turto jį realizuojant antstoliams, o tai pareikalautų dar didesnių išlaidų. Todėl V. Š. sprendimas parduoti paveldėjimo teises yra racionalus, naudingas jam ir atspindi jo tikrąją valią sudaryti būtent šią sutartį. Atsakovų veiksmai iki sandorio sudarymo ir po jo patvirtina jų siekį ir tikrąją valią sudaryti paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, V. Š. neturėjo jokių įsipareigojimų ieškovei. Todėl sudaryta paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis atitinka šio sandorio šalių tikrąją valią, atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisėta. Dėl to ieškovės ieškinys atmestinas.

18.       Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu trečiasis asmuo notarė D. S. paaiškino, kad V. Š. aiškiai išreiškė savo norą ir atsisakė savo paveldėjimo dalies, o ne dovanojo ieškovei. Vienam iš įpėdinių atsisakius savo dalies ji turėjo paveldėjimo teisės liudijimus išduoti likusiems įpėdiniams lygiomis dalimis, tai yra 1/3 I. M. ir 2/3 ieškovei. Palikimą dalydama keturiems įpėdiniams ji suklydo. Nors ieškovės prašymu apklausti liudytojai ir paaiškino, kad V. Š. padovanojo paveldėjimo  teises  ieškovei,  tačiau  iš  bylos medžiagos matosi, kad tarp ieškovės ir atsakovo V. Š. yra susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai. Liudytojai V. M., A. Š., R. B. ir V. Š. palaiko ieškovę, todėl yra suinteresuoti bylos baigtimi. Dėl to šių liudytojų parodymai negali būti laikomi patikimais įrodymais. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas notarės D. S. patvirtintas 2008 m. liepos 28 d. V. Š. pateiktas pareiškimas, kuriuo jis po tėvo M. Š. mirties atsisako jam tenkančios palikimo dalies, yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Ieškovė nepaneigė fakto, kad 2008 m. liepos 28 d. pateiktu pareiškimu V. Š. atsisakė palikimo į tėvo M. Š. palikimą. Dėl to nustatyta, kad notarei D. S. 2008 m. liepos 28 d. V. Š. pateiktas pareiškimas, kuriuo jis po tėvo M. Š. mirties atsisako jam tenkančios palikimo dalies, yra oficialus rašytinis (prima facie) įrodymas, patvirtinantis jo atsisakymą nuo palikimo. Pagal CK 5.61 straipsnio 1 dalį, jeigu įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą nepriėmė palikimo arba jeigu testatorius atėmė iš įpėdinio paveldėjimo teisę, tai palikimo dalis, priklausiusi tam įpėdiniui, atitenka įpėdiniams pagal įstatymą ir padalijama jiems lygiomis dalimis. Todėl įpėdiniui V. Š. priklausiusi paveldėti 1/4 paveldimo turto dalis po palikėjo M. Š. mirties, išduodant paveldėjimo teisės liudijimus, turėjo būti padalyta trims likusiems įpėdiniams, kurie priėmė palikimą, t. y. ieškovei, V. Š. paveldėjimo teisių įgijėjui I. M. ir A. Š. Dėl to įpėdinio V. Š. paveldimo  turto  ¼  dalis  dalijama  į  tris lygias dalis ir paveldėjimo teisės liudijimai atsakovui I. M. į palikėjo M. Š. turtą išduotini į didesnę paveldimo turto dalį, kuri sudaro 1/12 ieškovės paveldėto turto. Nustačius, kad tarp atsakovų 2017 m. vasario 17 d. sudaryta paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėta, ieškovės argumentai, kad atsakovas I. M. neturi subjektyviosios reikalavimo teisės dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovei ir atsakovui I. M. išdavus paveldėjimo teisės liudijimus buvo užbaigtas M. Š. paveldėjimo procesas ir jie gali disponuoti paveldėtu turtu. Kadangi įpėdiniai ieškovė ir atsakovas I. M. įgijo nuosavybės teises į palikimą, jų ginčas dėl turto kvalifikuotinas kaip bendraturčių. Todėl pagal priešieškinį I. M. teisėms į teisminę gynybą įgyvendinti taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Dėl to atsakovas I. M. nėra praleidęs ieškinio senaties  termino  2017  m.  balandžio  26  d. ieškovei išduotam paveldėjimo teisės liudijimui į 3/4 dalis žemės sklypo ir 2018  m. liepos 24 d. ieškovei išduotam paveldėjimo teisės liudijimui į 257/1000 dalis pastato-veršidės nuginčyti. Pagal CK 5.61  straipsnio 1 dalies nuostatas I. M. turi atitekti 1/3 dalis palikimo, o ieškovei 2/3 dalys palikimo. Todėl atsakovo I. M. priešieškinis tenkintinas.

19.       Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. kovo 24 d. nutartimi šioje byloje pripažino, kad ieškovė savo pažeistas teises gali ginti kitais įstatymo nustatytais būdais. Todėl teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ieškovė sąmoningai piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, siekė kitai šaliai sukelti nepatogumų ar nuostolių. Nenustatyta, kad ieškovė veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, todėl nėra pagrindo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu ir nesąžiningo ieškinio pareiškimą. Šioje byloje ieškovės ieškinys atmetamas, o atsakovo I. M. priešieškinis tenkinamas, todėl iš ieškovės atsakovų naudai priteistinos jų prašomos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Taip pat iš ieškovės priteistinos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei – 10,38 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

20.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti pirmojoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, įskaitant 1 500 Eur išlaidas advokatui už apeliacinio skundo parengimą.

21.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė formaliais požymiais, t. y. įstatymo reikalavimais sandorio formai. Siekiant išsiaiškinti tikrąją šalių valią, buvo būtina remtis visais surinktais įrodymais byloje, ypatingą dėmesį kreipiant į šalių paaiškinimus. Tačiau teismas rėmėsi tik ta atsakovų paaiškinimų dalimi, kuri patvirtina šalių poziciją, o ne ta, kuri leidžia atskleisti tikruosius jų ketinimus. Teismo nurodyta aplinkybė apie tai, kas kam pasiūlė sudaryti ginčijamą sandorį, nėra svarbi šioje byloje. Teismo nurodytas V. Š. tikslas likviduoti skolas, be abejonės, yra vertintina aplinkybė, nustatant tikrąją sandorio šalių valią. Šiai aplinkybei pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai mėgino suteikti didžiausią prasmę. Teismo bandymas įtikinti proceso dalyvius tuo, kad paveldėjimo teisių pardavimas buvo vienintelė V. Š. galimybė išspręsti savo finansines problemas, atrodo nesolidžiai, nes neatitinka protingo žmogaus elgesio standarto ir prieštarauja logikos dėsniams. Turto areštas ir jo realizavimas iš varžytynių skirtingi procesiniai veiksmai. Net ir areštavus turtą antstolis visuomet leis jį parduoti su sąlyga, kad pirkėjas likviduos pardavėjo įsiskolinimą arba deponuos į antstolio sąskaitą atitinkamą pinigų sumą. Tokiu atveju vykdymo išlaidos nepadidėtų. Be to, pirkėjas, pirkdamas žemę, V. Š. įsipareigojimus galėjo padengti tuo pačiu būdu kaip ir sudarant ginčijamą sandorį, t. y. padengti įsipareigojimus prieš sudarant sandorį. Taigi atsakovas V. Š. turėjo galimybę išvengti didesnių išlaidų dėl areštuoto turto realizavimo, pirkėjui padengiant V. Š. skolas tiek iki žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, gavus paveldėjimo teisės liudijimą prieš įregistruojant nuosavybės teises, tiek ir po sandorio, gavus leidimą parduoti areštuotą turtą. Dėl šių priežasčių akivaizdu, kad siekis išvengti „padidintų“ išlaidų dėl neva gresiančio turto išvaržymo negalėjo būti tikrasis atsakovų motyvas sudaryti ginčijamą sandorį. Kitų motyvų pirmosios instancijos teismas neieškojo ir nenagrinėjo, nors juos ieškovė nurodė. Tarp atsakovo I. M. su ieškovės šeimos jau seniai tvyro didelis priešiškumas dėl žemės, todėl puikiai žinodamas palikimo sudėtį ir gerai sutardamas su atsakovu V. Š., turėdamas tikslą nusipirkti konkrečią žemę ir veršidės dalį bei tokiu būdu galutinai išspręsti įsisenėjusį ginčą dėl kelio ir mėšlo, ir išspręsti šį ginčą ne bet kaip, o įsigydamas žemę, priklausiusią ieškovės tėvui, kurią valdė ieškovės šeima ir dėl kurios ribojimosi su atsakovo I. M. žeme tarp kaimynų kilo konfliktai, ir taip siekdamas laimėti šiame konflikte bei pakenkti ieškovės šeimai, sudarė apsimestinę paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, pridengdamas žemės ir veršidės pirkimą. Teismas, nuspręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis). Atsakovui I. M. pasitaikė puiki galimybė galutinai ir visiems laikams išspręsti visus ginčus su nekenčiama ieškovės šeima, nes puikiai sutarė su paveldėtoju V. Š., kuris savo ruožtu kaip ir I. M. pyko ant ieškovės ir jos sutuoktinio ir žinodamas, kad ši šios žemės nori, nes prieš tai pats perdavė ją valdyti ieškovei, sudarydamas  apsimestinį  sandorį,  siekė, kad jo paveldėtą turtą įgytų ne ieškovė, bet atsakovas I. M., su kuriuo jis puikiai sutarė. Tikrąją V. Š. valią sudarant ginčo sandorį parodo ir jo veiksmai, atlikti iš karto po pareiškimo apie palikimo priėmimą. V. Š. jau disponavo konkrečiu palikimą sudarančiu turtu, perduodamas savo dalį žemės valdyti ir naudotis ieškovei ir jos šeimai. Šio sandorio pagrindu ieškovė viena ilgą laiką, t. y. 9 metus, naudojosi visu žemės sklypu, jį prižiūrėjo, jį įdirbdavo, bendrai su savo turima žeme ir už naudojamą žemę gaudavo išmokas. Taigi ir ieškovė, ir atsakovas V. Š. ilgą laiką iki sudarant ginčo sandorį valdė, naudojosi ir disponavo konkrečiu turtu, o ne turtine teise. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, remiasi kai kuriomis aplinkybėmis, nustatytomis tarp šalių išnagrinėtoje kitoje civilinėje byloje, tačiau civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Įrodinėjimo dalykai bylose skiriasi, kadangi ankstesnėje civilinėje byloje buvo bandoma įrodyti, kad paveldėjimo teisių perleidimui taikomos daiktinės teisės normos, nustatančios bendraturčių pirmumo teisę įsigyti dalį bendrojoje nuosavybėje, t. y. ieškinys buvo grindžiamas netinkamu įstatymo (teisės) taikymu. Šioje byloje ieškinys grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su šalių valia ir šis įrodinėjimo dalykas iš esmės skiriasi nuo įrodinėjimo dalyko ankstesnėje civilinėje byloje. Ieškovė šioje byloje neteigia ir neįrodinėja, kad žodinį susitarimą su atsakovu V. Š. dėl palikimą sudarančios žemės dalies valdymo ir naudojimo ji buvo sudariusi notarine forma po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo.

22.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovų sudarytas paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sandoris yra apsimestinis, atsakovas I. M. remiantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi neturi subjektyviosios reikalavimo teisės dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu pareikšti. Teismas neturėjo pagrindo remtis notarės paaiškinimais, nes iš notarės atsakymų į teismo klausimus akivaizdu, kad ji nepamena paveldėjimo bylos aplinkybių ir pati sau prieštarauja: pradžioje sako, kad broliai ir seserys paveldėjimo teises padovanojo ieškovei, tuomet teismas pasakė notarei, kad byloje yra atsisakymas, ir notarė sako, kad jei atsisakė, tai negalėjo padovanoti. Vėliau vėl kalba, kad ieškovės visos dalys ir buvo. Tai, kad notarė akivaizdžiai nepamena paveldėjimo bylos aplinkybių ir neperžiūrėjo bylos prieš eidama į teismą, patvirtina ir jos atsakymai į ieškovės atstovo klausimus, iš kurių matyti, kad nežino nei paveldėtojų, nei jų skaičiaus ir galų gale pati patvirtina, kad bylos nepamena. Teismas, matydamas, kad notarė nepamena bylos, uždavinėjo jai menamus klausimus apie atsisakymą nuo palikimo ir šia linkme nukreipė visus notarės paaiškinimus, kuriais ir pagrindė savo sprendimą dėl priešieškinio. Išlikdama objektyvi, notarė turėjo taip ir pasakyti, kad neprisimena, ar paveldėtojai prašė jos įforminti paveldėjimo teisių dovanojimą, tačiau notarė neprisimindama paveldėjimo bylos aplinkybių ir matydama teismo menančius klausimus apie atsisakymą, užsiėmė kategorišką poziciją neigti paveldėtojų susitarimą ir ginti patvirtintą atsisakymą paveldėjimo teisių. Galima suprasti, dėl ko teismas kritiškai vertino liudytojo ieškovės sutuoktinio parodymus, tačiau negalima suprasti, kodėl teismas manė, kad kiti liudytojai, t. y. V. M., A. Š., R. B. ir V. Š., yra suinteresuoti bylos baigtimi, jeigu juos su V. Š. sieja toks pats giminystės ryšys kaip ir su ieškove. Tuo atveju, jeigu konfliktu tarp V. Š. ir ieškovės teismas manė esant su šia byla susijusias aplinkybes, apie kurias liudija liudytojai, tai liudijimo faktas negali paneigti liudijimo objektyvumo, nes tai prieštarautų logikos dėsniams. O jeigu konfliktas, apie kurį kalba teismas, nesusijęs su įrodinėjamomis aplinkybėmis, tuomet nėra jokio pagrindo teiginiui, kad konflikte tarp V. Š. ir ieškovės šie liudytojai palaiko ieškovę. Nesutiktina su pirmosios instancijos teiginiu, kad 2008 m. liepos 28 d. V. Š. pareiškimo dėl palikimo atsisakymas turi prima facie įrodomąją galią. Notarė D. S. atliko iš esmės du vieną kitam prieštaraujančius notarinius veiksmus: patvirtino V. Š. atsisakymą nuo palikimo ir išdavė ieškovei paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą į visą V. Š. priklausiusią palikimo dalį. Abu šie notariniai dokumentai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę vienodą įrodomąją galią teisme, kol nebus paneigti kitais įrodymais. Byloje yra du oficialūs, vienas kitą paneigiantys rašytiniai įrodymai, turintys vienodą galią ir todėl negalintys savaime paneigti vienas kito, todėl apie juos spręstina, remiantis kitais byloje esančiais įrodymais: paveldėjimo bylos medžiaga, notarės paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Iš notarės atsakymų paaiškėjo, kad teismui pateikta paveldėjimo byla yra nepilna. Ši medžiaga jokios papildomos informacijos nesuteikia. Notarės paaiškinimais remtis negalima, nes aplinkybių, apie kurias ji aiškino, ji neprisimena, pateikė teismui nepilną paveldėjimo bylą ir neprisimindama bylos aplinkybių užėmė konkrečią poziciją byloje, taip pasielgdama šališkai. Dėl šių priežasčių jos paaiškinimai vertintini kritiškai. Liudytojų V. M., A. Š. ir V. Š. parodymais netikėti  pagrindo  nėra,  o  atsižvelgiant  į tai,  kad  jų  parodymus  atitinka  ir  ieškovės sutuoktinio R. B. parodymai, pastarojo parodymais taip pat galima remtis. Egzistuoja dar viena aplinkybė, netiesiogiai įrodanti, kad M. Š. turto paveldėtojų valią atitiko ieškovei išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas – nė vienas paveldėtojas iki šiol šio liudijimo neginčijo, nors apie jį turėjo žinoti.

23.       Atsakovas I. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas – 600 Eur, turėtų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

24.       Atsakovo I. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosekliai vadovavosi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. V. Š. pagal CK 6.426 straipsnio 1 dalį buvo laikomas priėmusiu palikimą ir turėjo teisę parduoti paveldėjimo teises arba palikimą sudarantį turtą (konkrečius daiktus) savo nuožiūra, t. y. kam norėjo jas parduoti ir už kiek norėjo paveldėjimo teises arba palikimą sudarantį turtą (konkrečius daiktus) parduoti. Įpėdinis V. Š. pasirinko sudaryti paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, o ne parduoti palikimą sudarantį turtą (konkrečius daiktus). Tokį pasirinkimą sąlygojo ta aplinkybė, kad V. Š. nebuvo gavęs paveldėjimo teisės liudijimo ir įregistravęs paveldėtą turtą viešajame registre, todėl konkretaus turto (daiktų) parduoti negalėjo. Ieškovė tai pačiai 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarčiai, notarinio registro Nr. 2-1216, taiko dvigubus standartus, dalį šios sutarties ginčydama, o dalį neginčydama ir pati pripažindama, kad sudarytas sandoris yra teisėtas. Byloje yra nustatyta, kad 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp realių sandorio šalių (ne statytinių). Sandorio šalis – atsakovas V. Š. – buvo realizavęs savo teisę paveldėti jam priklausiusią turto dalį po tėvo M. Š. mirties ir 2008 m. liepos 28 d. parašęs notarei pareiškimą, kad palikimą priima. Taigi sandorio objektas teisine prasme yra tinkamas. Byloje yra atskleisti tikrieji sandorio šalių ketinimai, tai yra V. Š. siekis parduoti jam priklausiusias paveldėjimo teises atsakovui I. M., ir pastarojo ketinimai įgyti V. Š. priklausiusias paveldėjimo teises visa apimtimi. Paveldimo turto apimtis abiem sandorio šalims buvo žinoma. Bylos medžiaga yra nustatyta, kad sandorio šalys suderėjo paveldėjimo teisių pardavimo kainą ir ji visa buvo sumokėta. Neneigia, kad tarp ieškovės ir jos sutuoktinio bei atsakovo I. M. yra kilę ginčų, tačiau šie ginčai niekaip nedarė įtakos atsakovų teisei sudaryti 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. sudaryti būtent tokią sutartį, kuri buvo sudaryta laisva valia ir kuria buvo siekiama iš vienos pusės parduoti, iš kitos pusės nupirkti būtent paveldėjimo teises už suderėtą kainą, aiškiai žinant paveldėjimo teisių apimtį. Sudarius šią sutartį, ji buvo įvykdyta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šio ginčo atveju pasisakė, kad įstatymas tik išimtiniais atvejais suteikia įpėdiniui pirmenybės teisę į konkrečius paveldimo turto objektus, siekdamas išsaugoti jų funkcionalumą (CK 5.71–5.73 straipsniai), tačiau ne į paveldėjimo teises kaip tokias, net ir tuo atveju, jei jos yra į tą patį turtą. CK 5.70 straipsnis nustato, kad įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre. Jeigu įpėdiniai dalijasi nekilnojamuosius daiktus, tokiai sutarčiai privaloma notarinė forma (CK 1.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.70 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, kad ieškovė ir atsakovas V. Š. būtų susitarę dėl paveldimo turto pasidalijimo ir šį susitarimą būtų įforminę įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje ieškovė neįrodė, jog atsakovų valia buvo kitokia negu išreikšta sutartyje.

25.       Atsakovo I. M. atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog 2008 m. liepos 28 d. V. Š. parašytas pareiškimas yra vienašalis sandoris, patvirtintas notaro, kuris gali būti nuginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais. Jis yra nenuginčytas ir galiojantis. Net šioje byloje pareiškus priešieškinį, minėto pareiškimo V. Š. neginčijo. Vadovaujantis CK 5.61 straipsnio 1 dalimi palikimo dalis, priklausiusi tam įpėdiniui V. Š., jam jos atsisakius, atitenka kitiems įpėdiniams pagal įstatymą ir padalijama jiems lygiomis dalimis. Įpėdinis A. Š. savo paveldėjimo teises padovanojo ieškovei, o įpėdinis V. Š. savo paveldėjimo teises pardavė atsakovui I. M. Todėl ieškovei turėjo būti išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į 2/3 dalis palikėjui priklausiusio turto, o atsakovui I. M. – į 1/3 dalį palikėjui priklausiusio turto. Tuo tarpu ieškovei buvo išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai į 3/4 dalis palikėjo valdyto turto, o atsakovui I. M. – į 1/4 dalį palikėjui priklausiusio turto. Įpėdiniui V. Š. atsisakius palikimo, jis neturėjo teisės paveldėti pagal įstatymą, o  kartu jis neturėjo teisės padovanoti savo paveldėjimo teisių (nes jų neturėjo) ieškovei (tokios sutarties paveldėjimo byloje ir nėra). Manytina, jog įvyko notarės žmogiška klaida ir neteisingai buvo nustatytos paveldimo turto dalys. Notarė D. S. apklausta teismo posėdyje, pripažino, kad suklydo apskaičiuodama paveldimo turto dalis, ir paaiškino, kad vienam įpėdiniui atsisakius paveldėjimo teisės, jo dalis paskirstoma likusiems įpėdiniams lygiomis dalimis.

26.       Atsakovas V. Š. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas – 400 Eur, turėtų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

27.       Atsakovo V. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad ieškovė prašydama perkelti jai žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo teises, turėtų pateikti rašytinius įrodymus, kad atsakovas V. Š. žemės sklypo dalį turėjo ir buvo jį įregistravęs viešajame registre. Įstatymas tik išimtiniais atvejais suteikia įpėdiniui pirmenybės teisę į konkrečius paveldimo turto objektus, siekdamas išsaugoti jų funkcionalumą (CK 5.71-5.73 straipsniai), tačiau ne į paveldėjimo teises kaip tokias, net ir tuo atveju, jei jos yra į tą patį turtą. Atsakovas V. Š. turėjo teisę apsispręsti, ką jam parduoti: paveldėjimo teises ar pačiam gauti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, įregistruoti savo turto dalį ir parduoti daiktus. Ieškovė neturėjo ir neturi teisės pakeisti jo laisvą valią šiuo klausimu. Ieškovės argumentai, kad atsakovų sudaryta paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, yra jos išsigalvoti. Ieškovė nepageidauja, kad būtų perleistos jai pirkėjos teisės į pastatą-veršidę, vadinasi, šioje dalyje neįžvelgia apsimestinio sandorio. Ieškovė be jo žinios ir sutikimo pati savavališkai nuo 2010 m. pradėjo valdyti minėtus žemės sklypą ir pastatą. Ieškovė niekuomet nesiekė iš V. Š. įsigyti paveldėjimo teises į jam priklausančią žemės sklypo ir pastato-veršidės dalį. Byloje nenustatyta, kad ieškovė ir atsakovas V. Š. būtų susitarę dėl paveldimo turto pasidalijimo ir šį susitarimą būtų įforminę įstatymo nustatyta tvarka. Priešingai, ieškovės ir jos sutuoktinio spaudžiamas, gavo atsisakyti karvės laikymo, o vėliau buvo priverstas išeiti iš jam priklausiusio vieno kambariuko, įrengto pastate-veršidėje.

28.       Atsakovo V. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog tas aplinkybes, kad jo brolis V. Š. 2008 m. liepos 28 d. parašė pareiškimą ir atsisakė paveldėjimo teisių į tėvo M. Š. valdytą turtą, sužinojo tik iškėlus šią civilinę bylą. Nors tą pačią dieną, tai yra 2008 m. liepos 28 d., ir jis buvo nuvykęs pas notarę ir parašė pareiškimą, kad palikimą po tėvo mirties priima, tačiau tuo metu nebuvo pas notarę kabinete, kada pareiškimą rašė jo brolis V. Š., todėl nežinojo, jog jis palikimo atsisakė. Paaiškėjus, kad V. Š. palikimo atsisakė, pagal įstatymą jo dalis turi būti dalijama kitiems įpėdiniams. Kadangi V. Š. atsisakius palikimo po tėvo M. Š. mirties, palikimas turėjo būti dalijamas į tris dalis, todėl I. M. turėjo būti išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į 1/3 dalį tėvui M. Š. priklausiusio nekilnojamojo turto. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, atsakovo I. M. priešieškinis patenkintas pagrįstai.

Teismas

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

29.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

30.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

31.       Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškinys atsakovams I. M., V. Š., trečiajam asmeniui notarei D. S., dėl paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine, jos pripažinimo galiojančia pirkimo–pardavimo sutartimi ir iš šios sutarties kylančių pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo ir tenkintas atsakovo I. M. priešieškinis dėl išduotų paveldėjimo teisės liudijimų dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo šiose dalyse.

32.       Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių įvertinimu, teismas atliko tik formalų vertinimą, neįsigilino į bylos aplinkybes ir, aiškindamasis tikrąją šalių valią, vadovavosi išimtinai atsakovų paaiškinimais, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles numatančias procesines teisės normas, vieniems įrodymams suteikdamas nepagrįstą reikšmę ir nepagrįstai sumenkindamas kitus.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

33.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

34.       Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos  Aukščiausiojo  Teismo  2005  m.  vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

35.       Apeliacinės  instancijos teisme 2022 m. kovo 10 d. gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Iš pateiktų rašytinių paaiškinimų turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodo, jos nuomone, ginčui reikšmingas aplinkybes, kuriomis jo pozicija buvo grindžiama tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, jas papildomai (išsamiau) paaiškina arba tiesiog atkartoja. Tokiais argumentais grindžiamas ir jo apeliacinis skundas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės pateikti rašytiniai paaiškinimai nepažeidžia CPK 323 straipsnyje įtvirtinto draudimo, byloje dalyvaujantys asmenys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl priimami.

36.       Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. kovo16 d. gauti atsakovų V. Š. (DOK-4008) ir I. M. (DOK-4007) rašytiniai paaiškinimai dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 10 d. nutarties, kuria nustatyta kita šios bylos nagrinėjimo data ir laikas dėl teisėjo kolegijos nario teisėto nebuvimo darbe bei pasiūlyta byloje dalyvaujantiems asmenims apsvarstyti galimybę dėl bylos užbaigimo taikos sutartimi. Atsakovai nurodė, kad susipažinę su apeliantės rašytiniais paaiškinimais ir apsvarstę visas realias galimybes, neturi jokių pasiūlymų, kaip būtų galima užbaigti šią bylą taikos sutartimi, išdėstė ir nesutikimo argumentus su apeliantės rašytiniais paaiškinimais. Įvertinusi tai, kad atsakovų rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti nesutikimo argumentai su apeliantės rašytiniais paaiškinimais, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad priėmus apeliantės rašytinius paaiškinimus, yra pagrindas priimti ir atsakovų rašytinius paaiškinimus, todėl jie priimami.

Faktinės bylos aplinkybės

37.       Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2008 m. gegužės 1 d. mirė E. Š., o 2008 m. gegužės 13 d. – M. Š. M. Š. paveldėtojai yra jo vaikai – V. Š., V. Š., A. Š. ir G. B. 2008 m. liepos 28 d. su pareiškimais G. B. ir V. Š. kreipėsi į notarę, kad priima palikimą po tėvo M. Š. mirties. V. Š. 2008 m. liepos 28 d. pareiškimu notarei palikimo po tėvo M. Š. mirties atsisakė.  2008  m. liepos 28 d. Š. rajono notarų biuras išdavė liudijimus, kad G. B. ir V. Š. yra M. Š. įpėdiniai pagal įstatymą ir yra priėmę palikimą. Įpėdiniai dėl paveldėjimo teisės liudijimo gavimo pas notarę iki 2017 m. pradžios nesikreipė. A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), mamos E. Š. ir tėvo M. Š. mirties metu buvo nepilnametis ir pareiškimo notarei neparašė. Tačiau 2017 m. sausio 5 d. A. Š. parašė pareiškimą notarei, kad palikimą po tėvo M. Š. mirties 2008 m. gegužės 13 d. priima. 2017 m. sausio 5 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi A. Š. padovanojo G. B. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po tėvo M. Š. mirties. 2017 m. vasario 17 d. paveldėjimo teisių pardavimo sutartimi atsakovas V. Š. pardavė atsakovui I. M. paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo V. Š. mirties, už 1 906,24 Eur. 2017 m. kovo 10 d. atsakovui I. M. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 2-1715, kuriame nurodyta, kad jis paveldi 1/4 dalį mirusio V. Š. palikimo, tai yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 26 d. ieškovei išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 2-2890, kuriuo ieškovė paveldėjo 3/4 dalis mirusio M. Š. turto, kurį sudaro 3/4 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Pastato-veršidės dalis, priklausanti palikėjui M. Š., nebuvo įregistruota viešajame registre. Pastatą-veršidę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), M. Š. vardu 2018 m. liepos 7 d., pateikdamas VĮ Registrų centrui prašymą ir 1993 m. sausio 20 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. 2879, įregistravo atsakovas I. M. 2018 m. rugsėjo 4 d. I. M. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, notarinio registro Nr. 2-6700, pagal kurį jis paveldi 1/4 dalį (257/16000 dalis) pastato-veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš palikėjui M. Š. priklausiusių 257/4000 dalių. 2018 m. spalio 2 d. I. M. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, pagal kurį jis paveldi 1/4 dalį (2/125 dalis) pastato-veršidės,  unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš palikėjui M. Š. priklausiusių 8/125 dalių. 2018 m. liepos 24 d. G. B. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, notarinio registro Nr. 2-5408, į 257/1000 dalis pastato-veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusias palikėjui M. Š.

Dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl ieškinio

38.       Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti tarp atsakovų V. Š. ir I. M. 2017 m. vasario 17 d. sudarytą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-1216, apsimestiniu sandoriu ir pripažinti šią sutartį galiojančia 1/4 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartimi, taip pat reiškė išvestinius reikalavimus dėl iš šios sutarties kylančių pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo, kompensacijos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

39.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ar neteisingai nustatė atsakovų tikruosius ketinimus ir tikrąją valią, todėl neteisingai nusprendė, kad atsakovų 2017 m. vasario 17 d. sudaryta paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. 2-1216, nėra apsimestinis sandoris. Teigia, jog atsakovai sudarė apsimestinę paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį pridengdami paveldėtų žemės sklypo ir dalies pastato-veršidės       pirkimo–pardavimo sutartį. Nurodo, kad pirmosios instancijos neanalizavo ir nenagrinėjo, ieškovės manymu, svarbių aplinkybių, jog atsakovo V. Š. valia anksčiau buvusi kitokia, t. y. jis paveldėtą turtą ketino perleisti ieškovei – savo seseriai, tačiau ant jos supykęs, siekdamas apeiti ieškovės pirmumo teisę įsigyti minėtus daiktus, pardavė paveldėjimo teises atsakovui I. M., kuris paveldėjimo teises įsigydamas pasinaudojo situacija, kadangi jo santykiai su ieškove ir jos šeima buvo konfliktiški, o su atsakovu V. Š. sutarė gerai.

40.       CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018). Apsimestinio sandorio, kuris sutarčių teisės doktrinoje priskiriamas prie vadinamųjų simuliacinių sandorių, atveju gali būti tik sudaromas netikras vaizdas (simuliuojama) dėl sandorio rūšies, pagrindo, objekto ar šalių tapatybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021).

41.       Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018). Kasacinio teismo išaiškinta, kad santykis tarp apsimestinio sandorio kaip sandorio negaliojimo pagrindo ir sutarčių aiškinimo taisyklių yra toks, kad remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis yra įrodinėjama ir nustatoma, ar yra pagrindas sandorį pripažinti apsimestiniu. Kai nustatoma, kad sandoris yra apsimestinis, šis sandoris pripažįstamas negaliojančiu (niekiniu), nes jame išreikšta sandorio dalyvių valia neatitinka jų tikrųjų ketinimų ir siekiamų tikslų, o taikomas pridengiamasis sandoris, jei pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymų reikalavimus. Tai reiškia, kad, siekiant taikyti apsimestinio sandorio sukeliamas teisines pasekmes – taikyti pridengiamąjį sandorį, visų pirma reikia konstatuoti apsimestinio sandorio sudarymo faktą ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Nekonstatavus tokio fakto, nėra pagrindo ir taikyti pridengiamąjį sandorį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-45-1075/2021).

42.       Atsižvelgiant į tai, kad apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris, apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiamai tikrieji ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, šalių siekiamo sandorio tikslas parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Siekiant įrodyti, kad sandoris apsimestinis, reikia įrodyti tokio sandorio motyvus, t. y. pagrįsti sandorio tikslą, ko realiai buvo siekiama sudarant apsimestinį sandorį (žr.,  pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021)).

43.       Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniais sandoriai laikomi tuomet, kai jie sudaromi ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu; kai atlygintinis sandoris pridengiamas dovanojimo sutartimi; kai siekiama išviešinti trečiuosius asmenis klaidinantį teisinį rezultatą, pvz., nuosavybės teisės perleidimą ir kt. Kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką (CPK 4 straipsnis), yra išaiškinęs, jog dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

44.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, mano, kad pirmosios instancijos teismas šiais kasacinio teismo suformuluotais kriterijais rėmėsi, nurodytas aplinkybes nustatinėjo, vertino jas patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, išsiaiškino visas bylai reikšmingas paveldėjimo teisių                                  pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes.

45.       Byloje nustatyta, kad ieškovei paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas tik 2017 m. balandžio 26 d., o atsakovui V. Š. paveldėjimo teisės liudijimas apskritai nebuvo išduotas. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuris yra besąlygiškas, neatšaukiamas, universalus ir kuriuo siekiama perimti palikėjo teises ir pareigas. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas V. Š. laikomas priėmusiu palikimą, kadangi padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo.

46.       Paveldimi yra materialūs ir nematerialūs daiktai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi įpėdinis perleidžia palikimą kaip visumą, t. y. perleidžia teises į jam paliktą turtą ir skolas (aktyvą ir pasyvą). Aptariamos rūšies sutarties ypatumas yra tas, kad jos dalykas yra paveldėjimo teisės, o ne konkretus turtas ar jį sudarantys individualizuoti daiktai. Sutarties dalyko specifika lemia CK 6.426 straipsnio 1 dalyje išdėstytą nuostatą, kad paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančių daiktų. Tai – esminis požymis, skiriantis paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį nuo daiktų (prekių, vertybinių popierių)                  pirkimo–pardavimo sutarčių, nes, sudarydamos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį, viena iš šalių perleidžia, kita – įgyja įpėdiniui atitekusias ir jo perleidžiamas palikimo turinį sudarančias teises į turtą ir skolines prievoles kaip vientisą paveldimo turto masę (palikėjo turtinių teisių ir skolinių įsipareigojimų kompleksą). Siekiant atskirų daiktų (prekių, vertybinių popierių) ir teisių pirkimo–pardavimo teisinio reglamentavimo atribojimo CK 6.305 straipsnio 4 dalyje, 6.425 straipsnyje įtvirtinta, kad CK šeštosios knygos ,,Prievolių teisė“ XXIII skyriaus, reglamentuojančio pirkimo–pardavimo sutartį, normos taikomos turtinių teisių                          pirkimui–pardavimui tiek, kiek tai neprieštarauja šių teisių prigimčiai ir esmei.

47.       CK 6.426 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią paveldėjimo teisių pardavėjas sutartyje neturi pareigos detalizuoti palikimą sudarančio turto sudėties, tačiau privalo tik garantuoti savo kaip įpėdinio statusą. Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartimi įpėdinis atlygintinai perleidžia savo teises į palikimą. Tam, kad įpėdinis galėtų perleisti teises į palikimą, reikia, jog šios teisės jam priklausytų. Dėl to CK 6.426 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tik priėmęs palikimą įpėdinis gali parduoti paveldėjimo teises. Taigi kuriuo nors iš įstatyme išvardytų būdų (pareiškimo padavimu notarui, palikimo valdymu ar kreipimusi į apylinkės teismą dėl palikimo apyrašo sudarymo) priėmęs palikimą įpėdinis įgyja galimybę disponuoti paveldėjimo teisėmis. Kadangi konkrečiam įpėdiniui atitenkantis palikimas (jo dalis) susideda, kaip pirmiau nurodyta, iš turtinių teisių ir skolinių įsipareigojimų komplekso, tai paveldėjimo teisės gali būti įvertintos piniginiu ekvivalentu, atsižvelgiant į įpėdinio priimto palikimo (jo dalies) sudėtį.

48.       Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo, kaip ir bet kurios kitos rūšies sutarties sudarymo atvejams galioja sutarties laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Paveldėjimo teisės apima visas palikėjo turėtas teises į turtą ir skolines prievoles, tuo tarpu nuosavybės teisės į palikimo turinį sudarantį konkretų daiktą yra siauresnės apimties. Dėl to paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties šalių valia perleisti paveldėjimo teises negali būti tapatinama su konkretaus palikimą sudarančio daikto perleidimu, nes toks tapatinimas nepagrįstai susiaurintų šalių nusistatytą sutarties dalyką.

49.       Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties dalykas – paveldėjimo teisės – nulemia visų įpėdiniams tekusių palikėjo teisių ir pareigų komplekso perleidimą. Savo pobūdžiu perleidžiamos paveldėjimo teisės yra abstrakčios, palyginus su bendrosiomis pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygomis, pagal kurias sutarties dalykas laikomas suderintu, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnio 4 dalis). Palikimo priėmimo metu, net ir turto apyrašo sudarymo būdu, įpėdiniui gali būti nežinoma visa palikimo sudėtis. CK 6.426 straipsnio 1 dalyje išdėstyta nuostata, kad paveldėjimo teisės parduodamos nedetalizuojant palikimą sudarančių daiktų, nereiškia draudimo šalių susitarimu paveldimo turto mase ar jos verte apibūdinti perleidžiamas paveldėjimo teises. Įstatymo nereikalaujama detalizuoti palikimą sudarantį turtą paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad tokia nuostata pakeičia bendrąją pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo sąlygą žinoti, koks turtas parduodamas už sulygtą kainą ir ką pirkėjas įgyja nuosavybėn mokėdamas sulygtą kainą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008). Aptariamas išaiškinimas iš esmės reiškia tai, kad paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartyje pakanka nurodyti konkretaus įpėdinio paveldėjimo teises į konkretaus palikėjo palikimą. Išsamus sutarties dalyko apibūdinimas nėra negalimas, tačiau ir nėra būtinas. Tai nulemia sutarties šalių valia ir apsisprendimas dėl konkrečių sutarties sąlygų, t. y. kiek tiksliai jos siekia apibrėžti perleidžiamas paveldėjimo teises. Didesnis sutarties dalyko apibrėžtumas paprastai praktikoje yra nulemtas šalių siekio sumažinti riziką dėl galimos neadekvačios kainos už paveldėjimo teises sumokėjimo.

50.       Pažymėtina tai, kad sutarčių laisvės principas ir šalių valia apsispręsti dėl tam tikros sutarties bei jos sąlygų sudarymo lemia tai, kad pagal tai, kas yra šalių sutartas perleidimo dalykas – paveldėjimo teisės ar konkretus turtas – šalys gali pasirinkti, sudaryti paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį ar palikimą sudarančio turto (konkrečių daiktų) pirkimo–pardavimo sutartį. Palikimo turinį sudarančiais nuosavybės teisių objektais įpėdinio gali būti disponuojama po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą. Iki šio liudijimo išdavimo paveldėjimo procedūros nėra baigtos, dėl to negalima daryti kategoriškos išvados apie įpėdinio paveldėjimo teisių į turtą, t. y. to turto nuosavybės teises, įgijimą, iki kol šis faktas nebus patvirtintas notaro išduotu liudijimu. Tokiu liudijimu patvirtinamos nuosavybės teisės, atsiradusios įpėdiniui į jam tenkantį paveldimą turtą nuo palikimo atsiradimo dienos. Įpėdiniams išdavus paveldėjimo teisės liudijimą ir taip pasidalijus palikimą sudarantį turtą, kiekvienam iš jų turint nuosavybės teises į šio turto dalį ir atsakomybę už palikėjo skolinius prievoles, palikimas, kaip paveldėjimo teisių ir pareigų visuma, baigia egzistuoti. Dėl to paveldėjimo teisės gali būti perleidimo objektu iki šio momento (t. y. iki palikimo pasidalijimo), po kurio perleidimo objektas gali būti tik paveldėtas turtas, t. y. nuosavybės teisės į konkretų paveldėtą turtą. Iki šio momento įpėdinis, kaip paveldėjimo teisių turėtojas, šių teisių pirkimo–pardavimo sutartimi perleidžia pirkėjui nuosavybės teises į paveldėjimo teises, tačiau ne nuosavybės teises į palikimo turinį sudarančius daiktus. Tik užbaigus paveldėjimo procedūras gali būti sudaroma paveldėtų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis. Tuo tarpu nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdinis disponuoja paveldėjimo teisėmis į palikimą, bet ne palikimą sudarančiu turtu.

51.       Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsnio 1 dalį notaras, išdavęs paveldėjimo teisės liudijimą, nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, privalo perduoti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui paveldėjimo teisės liudijimo pagrindinius duomenis. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas būtų išduotas įpėdiniui – atsakovui V. Š., esančiam paveldėjimo teisių perleidėju pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat nėra duomenų, jog apskritai palikimo turinį sudarantis turtas ginčijamos sutarties sudarymo metu – 2017 m. vasario 17 d. – būtų buvęs nuosavybes teise įregistruotas įpėdiniu vardu. Dėl to, nepasibaigus paveldėjimo procedūroms, nebūdamas teisiškai patvirtintas nuosavybės teisių į konkretų turtą įgijėju, įpėdinis V. Š. objektyviai neturėjo galimybės sudaryti palikimą sudariusio turto pirkimo–pardavimo sutarties, nes jis priėmė palikimą, bet nesiekė įgyti nuosavybės teisių į palikimą sudarantį turtą ir perleido teises į palikimą (paveldėjimo teises) nesikreipdamas į notarą dėl nuosavybės teises patvirtinančio dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo) išdavimo.

52.       CK 5.70 straipsnis nustato, kad įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre. Įpėdinių sudaromai paveldimo turto pasidalijimo sutarčiai taikomos bendros sandorių sudarymo taisyklės. Todėl jeigu įpėdiniai dalijasi nekilnojamuosius daiktus, tokiai sutarčiai privaloma notarinė forma (CK 1.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.70 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, kad ieškovė ir atsakovas V. Š. būtų susitarę dėl paveldimo turto pasidalijimo ir šį susitarimą būtų įforminę įstatymo nustatyta tvarka.

53.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad atsakovas V. Š. galbūt anksčiau ketino ieškovei, t. y. savo seseriai, kokiu nors būdu perleisti palikimą sudarantį turtą, tačiau dėl konfliktų su ieškove ar dėl kitų priežasčių savo valią pakeitė, dar nereiškia, kad atsakovai sudarė apsimestinį sandorį. Pažymėtina yra tai, kad ginčijamu sandoriu šalys susitarė dėl paveldėjimo teisių, tačiau ne dėl konkretaus paveldėto turto pirkimo–pardavimo. Šį sandorio dalyko pasirinkimą atsakovai nuosekliai patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu. Dėl to tokia šalių išreikšta valia neteikia pagrindo abejoti dėl sutarties dalyko, t. y. šalys aiškiai patvirtino sudarydamos sutartį, ją įvykdydamos, taip pat ir po jos įvykdymo, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties dalykas buvo paveldėjimo teisės, tačiau ne palikimo turinį sudarantys konkretūs daiktai. Paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu – 2017 m. vasario 17 d. – atsakovas V. Š., vadovaujantis sutarčių laisvės principu, turėjo teisę savo valia apsispręsti sudaryti paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį ar, atlikus papildomus veiksmus, t. y. kreipusis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir įregistravus palikimą sudarantį turtą savo vardu, sudaryti palikimą sudarančio turto (konkrečių daiktų) pirkimo–pardavimo sutartį.

54.       Nekonstatavus apsimestinio sandorio, netaikomi ir juo pridengto tikrojo sandorio padariniai. Vienas iš tokių padarinių yra CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta bendraturčio pirmenybės teisė pirkti parduodamą dalį. CK 5.68 straipsnyje nustatyta, kad turtą dalimis paveldi įpėdiniai, dėl to ši nuostata turi reikšmės įpėdiniams pasidalijant paveldėtą turtą. Kiekvienas įpėdinis, atsižvelgiant į jo paveldėtą palikimo dalį, turi bendrosios dalinės nuosavybės teisę į kiekvieną palikėjo daiktą, taip pat į kitą palikimą sudarantį turtą bei skolines prievoles. Tačiau šioje normoje reglamentuojamas tik paveldėto turto bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimas ir nėra nuostatų dėl paveldėjimo teisių bendrosios dalinės nuosavybės. Paveldėjimo teisė yra susijusi su kiekvienu tą teisę turinčiu asmeniu, ji nedali ir nėra bendrosios dalinės nuosavybės objektas, dėl to netaikomas CK 4.79 straipsnyje išdėstytas reikalavimas parduodamos daikto dalies bendraturčiui pasiūlyti pirkti pirmenybės teise kitiems to daikto bendraturčiams. CK 4.79 straipsnyje įtvirtintos normos yra specialiosios, skirtos daiktų pirkimo–pardavimo sutartims reglamentuoti ir dėl to netaikomos paveldėjimo teisių pirkimui–pardavimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2011).

55.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl ieškovės ieškinio atmestini kaip nepagrįsti ir kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl priešieškinio

56.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino atsakovo I. M. priešieškinį ir nusprendė:

1)       pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo momento 1/12 dalį 2017 m. balandžio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo, notarinio registro Nr. 2-2890, išduoto įpėdinei G. B. į palikėjo M. Š. nuosavybės teise valdytas 3/4 dalis žemės sklypo, susidedančio iš 2,25 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

2)       taikyti restituciją ir 1/12 dalį G. B. pagal 2017 m. balandžio 26 d. paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 2-2890, paveldėto nekilnojamojo turto, kurį sudaro 3/4 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine I. M. nuosavybe; 

3)       pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo momento 1/12 dalį 2018 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės liudijimo, notarinio registro Nr. 2-5408, išduoto įpėdinei G. B. į palikėjo M. Š. nuosavybės teise valdytas 257/1000 dalis pastato-veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

4)       taikyti restituciją ir 1/12 dalį G. B. pagal 2018 m. liepos 24 d. paveldėjimo teisės liudijimą, notarinio registro Nr. 2-5408, paveldėto nekilnojamojo turto, kuris sudaro 257/1000 dalis pastato-veršidės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine I. M. nuosavybe;

57.       Atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu konstatuota, jog atsakovų sudarytas paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sandoris nėra apsimestinis, atmestini ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas I. M. remiantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi neturi subjektyviosios reikalavimo teisės dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu pareikšti.

58.       Ieškovė apeliaciniu skundu taip pat nurodo, jog teismas neturėjo pagrindo remtis notarės paaiškinimais, nesutiktina su pirmosios instancijos teiginiu, kad V. Š. 2008 m. liepos 28 d. pareiškimo dėl palikimo atsisakymas turi prima facie įrodomąją galią ir kad byloje yra du oficialūs, vienas kitą paneigiantys rašytiniai įrodymai, turintys vienodą galią ir todėl negalintys savaime paneigti vienas kito, todėl apie juos spręstina, remiantis kitais byloje esančiais įrodymais: paveldėjimo bylos medžiaga, notarės paaiškinimais ir liudytojų parodymais.

59.       Kaip minėta, palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuris yra besąlygiškas, neatšaukiamas, universalus ir kuriuo siekiama perimti palikėjo teises ir pareigas. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). CK 5.60 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo; neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo. CK 5.60 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas. CK 5.60 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui.

60.       Kaip ir skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje yra 2008 m. liepos 28 d. notarės patvirtintas V. Š. pateiktas pareiškimas, kuriuo jis palikimo po tėvo M. Š. mirties atsisakė. Ieškovė, nesutikdama su priešieškiniu, aplinkybę, kad V. Š. dovanojo jam priklausiusias paveldėjimo teises jai, rėmėsi apklaustų liudytojų parodymais. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo notarė D. S. paaiškino, kad V. Š. aiškiai išreiškė savo norą ir atsisakė savo paveldėjimo dalies, o ne dovanojo ieškovei.

61.       Pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią; aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais; draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams; oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams.

62.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, jog notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (didesnė įrodomoji galia) įrodymas. Tai reiškia, kad joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje                                Nr. 3K-3-141-378/2019). 

63.       Taigi pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas notarės D. S. patvirtintas V. Š. 2008 m. liepos 28 d. pateiktas pareiškimas, kuriuo jis palikimo po tėvo M. Š. mirties atsisakė jam tenkančios palikimo dalies, yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Jame nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, kadangi jos nebuvo paneigiamos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad šis pareiškimas – vienašalis sandoris – būtų ginčijamas teisės aktų nustatyta tvarka.

64.       Pagal CK 5.61 straipsnio 1 dalį, jeigu įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą nepriėmė palikimo arba jeigu testatorius atėmė iš įpėdinio paveldėjimo teisę, tai palikimo dalis, priklausiusi tam įpėdiniui, atitenka įpėdiniams pagal įstatymą ir padalijama jiems lygiomis dalimis. Taigi atsakovo I. M. ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai buvo priimti būtent nenuginčyto, nepaneigto kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais, pareiškimo dėl palikimo atsisakymo pagrindu. Esant išdėstytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog išduodant atsakovo I. M. ginčijamus paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus nesilaikyta CK 5.61 straipsnio 1 dalies reikalavimo ir kad likusiems įpėdiniams pagal įstatymą palikėjo turtas turėjo būti padalytas lygiomis dalimis, t. y. I. M. – 1/3 dalis palikimo, o ieškovei – 2/3 dalys palikimo.

65.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl atsakovo I. M. priešieškinio atmestini kaip nepagrįsti ir kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai priešieškinį tenkino.

Apeliacinės instancijos teismo išvada

66.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

68.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, taip pat atmestinas ir ieškovės apeliaciniame  skunde  pareikštas prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo I. M. prašymas priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas – 600 Eur – ir atsakovo V. Š. prašymas priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas – 400 Eur  advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą – tenkintini, byloje pateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės G. B. priteisti atsakovui I. M. 600 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Iš ieškovės G. B. priteisti atsakovui V. Š. 400 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                         Marius Dobrovolskis

                 Kristina Domarkienė

                 Jolanta Gailevičienė