Civilinė byla Nr. e2A-144-823/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00216-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,BALTKALIS“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BELOR“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BALTKALIS“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „BELOR“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „BALTKALIS“ 599 579,20 Eur skolą, 15 437,96 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, 6 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2016 m. rugpjūčio 22 d. sudarė prekių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei 599 579,20 Eur vertės 1 630 tonų trąšų NPK-14-14-18+S, o atsakovė įsipareigojo už trąšas atsiskaityti Sutartyje nustatyta tvarka. 2016 m. rugpjūčio 23 d. susitarimu Nr. 2 dėl 2016 m. vasario 3 d. faktoringo sutarties Nr. 0041504156192-71 ginčo šalys ir trečiasis asmuo AB SEB bankas susitarė, kad iš Sutarties kylantys reikalavimai bus faktoringuojami, t. y. ieškovės reikalavimai, kylantys iš Sutarties, bus perleidžiami AB SEB bankui. 2016 m. rugpjūčio 23 d. ieškovė visiškai įvykdė savo įsipareigojimus, numatytus Sutartyje, t. y. perleido atsakovei prekių už bendrą 599 579,20 Eur sumą, šalys pasirašė prekių priėmimo – perdavimo aktus. Apmokėjimo už Sutarties pagrindu parduotas prekes terminas baigėsi 2016 m. gruodžio 21 d. Reikalavimai į atsakovę, remiantis faktoringo susitarimu, buvo perleisti AB SEB bankui, o bankas tuo pagrindu 2016 m. rugpjūčio 24 d. išmokėjo ieškovei 539 621,28 Eur faktoringo avansą. 2017 m. sausio 26 d. AB SEB bankas pranešė ieškovei, kad atsakovė neapmokėjo AB SEB bankui sąskaitoje nurodytų sumų, bei pareikalavo grąžinti gautą faktoringo avansą. Atsižvelgdama į tai, kad, remiantis faktoringo sutarties 11.1.1 punktu, kuriame nurodyta, jog dėl neapmokėtų sąskaitų ieškovė ir atsakovė atsako solidariai, ieškovė apmokėjo AB SEB bankui jo reikalavime nurodytas sumas. Taigi, visi reikalavimai laikomi ieškovei grąžintais, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinas 599 579,20 Eur dydžio įsiskolinimas pagal Sutartį bei 6 proc. dydžio metinės palūkanos, remiantis Sutarties 5.1 punktu, kurios ieškinio padavimo dieną sudaro 15 437,96 Eur.
3. Atsakovė UAB „BALTKALIS“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovės reikalavimus atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra UAB „Arvi fertis“ – vienintelės kompleksinių trąšų gamintojos Baltijos šalyse, oficiali atstovė, o ieškovė – minėtos produkcijos pirkėja. UAB „Arvi fertis“, atsakovė ir ieškovė 2015 m. gegužės 5 d., siekdamos įforminti teisinius santykius dėl UAB „Arvi fertis“ trąšų pirkimo – pardavimo, sudarė Trišalę bendradarbiavimo sutartį dėl NPK tiekimo Nr. 3S/BALT-(7.3)-55, pagal kurią ieškovė įsipareigojo per metus įsigyti ne mažiau kaip 110 000 tonų +/-10 proc. NPK trąšų iš atsakovės, o atsakovė įsipareigojo šias UAB „Arvi fertis“ pagamintas trąšas parduoti (toliau – ir Trišalė sutartis). Trišale sutartimi šalys taip pat susitarė, kad ji laikoma pagrindine sutartimi, apimančia visus vėlesnius ieškovės ir atsakovės rašytinius susitarimus dėl konkrečios UAB „Arvi fertis“ produkcijos (trąšų) pirkimo kiekių, kainos ir kitų sąlygų (Trišalės sutarties 1.4, 1.5, 6.4 punktai, kt.), taip pat įtvirtino arbitražo išlygą (11.4 punktas).
4. Pareigos įsigyti minimalų trąšų kiekį ieškovė nevykdė, dėl to atsakovė ir UAB „Arvi fertis“ patyrė nuostolių ir 2016 m. gruodžio 16 d. pareiškė ieškinį Vilniaus komercinio arbitražo teisme dėl 4 722 667 Eur nuostolių priteisimo iš ieškovės. Vykdydamos Trišalę sutartį, ieškovė ir atsakovė sudarė eilę antrinių – Trišalę sutartį aptarnaujančių, konkretizuojančių – sutarčių, kuriomis susitarė dėl UAB „Arvi fertis“ produkcijos (trąšų) pirkimo – pardavimo sąlygų. Viena iš Trišalę sutartį aptarnaujančių sutarčių buvo ir ieškinyje minima ieškovės ir atsakovės sudaryta 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartis Nr. BEL-20160822-303-VP. Nors pagal šią Sutartį trąšų pirkėja buvo ne ieškovė, o atsakovė, Sutartis patenka į Trišalės sutarties apimtį, nes jos vienintelis tikslas buvo ieškovei užsitikrinti finansavimą iš AB SEB banko, kurį gavusi ieškovė galėtų sumokėti Trišalėje sutartyje numatytą avansą ir vykdyti įsipareigojimą įsigyti minimalų trąšų kiekį iš atsakovės Trišalės sutarties pagrindu. Taigi, minėta Sutartis yra Trišalės sutarties dalis, kuri numato arbitražo išlygą, dėl ko ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
5. Atsakovė paaiškino, kad Sutarties sudarymo metu ieškovei trūko apyvartinių lėšų, už kurias ji būtų galėjusi sumokėti atsakovei avansą, skirtą trąšų gamybai pradėti (Trišalės sutarties 7.2 punktas), todėl šalys 2016 m. rugpjūčio 23 d. sudarė susitarimą dėl faktoringo su AB SEB banku, kurio pagrindu ieškovė pardavė trąšas atsakovei ir įgijo reikalavimo teisę į atsakovę, perleisdama ją AB SEB bankui, kuris išmokėjo 539 621,28 Eur ieškovei. Ieškovė šią sumą panaudojo sumokėti atsakovei avansą pagal Trišalę sutartį. Tą pačią dieną (2016 m. rugpjūčio 23 d.) atsakovė ir ieškovė sudarė sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedą Nr. 4, pagal kurį atsakovė įsipareigojo ieškovei parduoti tas pačias trąšas atgal. Atsakovė neturėjo jokio pagrindo mokėti AB SEB bankui už ieškovei perleistą faktoringo sumą. Priešingu atveju, atsakovė ne tik nebūtų gavusi apmokėjimo už ieškovei patiektas trąšas, bet dar ir būtų turėjusi sumokėti AB SEB bankui pagal faktoringo susitarimą, taip dar labiau padidindama nuostolius dėl ieškovės vengimo atsiskaityti su atsakove. Atsakovės negalėjimą atsiskaityti su ieškove pagal Sutartį lėmė pačios ieškovės neteisėti veiksmai nevykdant Trišalės sutarties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.64 straipsnio 3 dalis). Jeigu ieškovė būtų tinkamai įvykdžiusi Trišale sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, atsakovė būtų išvengusi net 4 722 667 Eur nuostolių (būtų gavusi tiek pajamų), kas būtų leidę atsakovei visiškai atsiskaityti su ieškove, kadangi 4 722 667 Eur suma būtų gerokai viršijusi ieškovės šioje byloje prašomą priteisti skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei UAB „BELOR“ iš atsakovės UAB „BALTKALIS“ 599 579,20 Eur skolos, 3 539,92 Eur palūkanų bei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (603 119,12 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. vasario 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 14 583,38 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė atsakovei UAB „BALTKALIS“ iš ieškovės UAB „BELOR“ 140 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, sprendė, kad ieškovė tinkamai įvykdė įsipareigojimus pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. ginčo prekių pirkimo – pardavimo sutartį, t. y. pardavė atsakovei 1 630 tonų trąšų už bendrą 599 579,20 Eur sumą. Iš ieškovės pateiktų įrodymų taip pat matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 24 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo nurodymais AB SEB bankas išmokėjo ieškovei iš viso 538 895,79 Eur faktoringo avansą, remiantis faktoringo sutarties bendrosios dalies 4.4 punktu. 2017 m. sausio 30 d. reikalavimo teisės grąžinimo aktu AB SEB bankas grąžino ieškovei teisę reikalauti iš atsakovės 599 579,20 Eur, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, įgyvendindama regresą pagal 2016 m. vasario 3 d. faktoringo sutartį, 2017 m. sausio 20 d. sumokėjo AB SEB bankui 539 621,28 Eur sumą. Teismas vertino, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog atsakovė neįvykdė 2016 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartimi bei 2016 m. rugpjūčio 23 d. susitarimu Nr. 2 dėl 2016 m. vasario 3 d. faktoringo sutarties Nr. 0041504156192-71 prisiimtų įsipareigojimų.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius reikalavimą pareikšto ieškinio ribose, t. y., įrodė, jog turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu šių aplinkybių neginčijo, taip pat neginčijo, kad nėra apmokėjusi 2016 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaitų – faktūrų Nr. BEL 03218 ir Nr. BEL 03219.
9. Teismas sutiko su atsakovės teismo posėdžių metu išreikšta pozicija, kad skolininkui, siekiančiam būti atleistam nuo prievolės vykdymo remiantis CK 6.64 straipsniu, nėra būtina pareikšti priešinį ieškinį, tačiau atkreipė dėmesį, jog atsakovė, siekdama išvengti prievolės pagal ginčo sutartį vykdymo, savo poziciją dėl ieškovės, kaip kreditorės, kaltės grindžia ne ginčo sandorio, o kitų tarp šalių sudarytų sandorių sąlygų netinkamu vykdymu. Pažymėjo, kad CK 6.64 straipsnis įtvirtina galimybę atleisti skolininką nuo prievolės vykdymo tais atvejais, kai skolininkas objektyviai negali vykdyti konkrečios savo prievolės būtent dėl kreditoriaus tam tikrų veiksmų ar neveikimo, nepakankamo bendradarbiavimo. Teismo vertinimu, atsakovė šiuo atveju nepagrindė reikalavimo atleisti ją nuo prievolės vykdymo pagal ginčo Sutartį, kadangi ieškovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius tinkamą pagal minėtą Sutartį prisiimtų pareigų įvykdymą, tuo tarpu atsakovė, teigdama, kad ieškovė nevykdė įsipareigojimų pagal kitas šalių sudarytas sutartis, neįrodė, jog šios sutartys su ginčo sutartimi yra susiję taip, kad ieškovės prievolių pagal jas nevykdymas lėmė objektyvų atsakovės negalėjimą įvykdyti prievolę pagal ginčo prekių pirkimo – pardavimo ir faktoringo sutartį.
10. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus komercinis arbitražas 2017 m. gruodžio 19 d. išnagrinėjo tarp ieškovės, atsakovės ir UAB „Arvi fertis“ kilusį ginčą dėl Trišalės sutarties ir su ja susijusių sutarčių tinkamo vykdymo bei nuostolių priteisimo. Pasisakydamas dėl atsakovės argumentų, susijusių su Trišalės sutarties 1.3 punkto vykdymu, arbitražo teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo 163 punkte konstatavo, kad trišalės sutarties aiškinimas bei į bylą pateikti įrodymai lemia išvadą, jog Trišalės sutarties 1.3 punktas neįpareigojo UAB „BELOR“ (ieškovės) užsakyti 110 000 tonų NPK per metus. Esant tokiam arbitražo teismo sprendimui, teismas atmetė atsakovės argumentus, susijusius su Trišalės sutarties 1.3 punkto vykdymu, kaip nesudarančius pagrindo CK 6.64 straipsnio taikymui.
11. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju, vertinant atsakovės argumentų pagrįstumą ir atsakovės atleidimo nuo prievolės pagal CK 6.64 straipsnį taikymo galimybę, vertintinas ieškovės kaip kreditorės pareigų pagal 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 4 priedą vykdymas. Vilniaus komercinio arbitražo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatuota, kad arbitražo teismas turi jurisdikciją nagrinėti ir priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, o Trišalė sutartis, kurioje šalys susitarė dėl arbitražinės išlygos, laikytina susijusia su kitomis tarp šalių sudarytomis sutartimis (arbitražo sprendimo 87 ir 249 punktai). Tarp šių sutarčių minima ir sutartis, kurios 4 priedu šioje byloje nuo pareikšto ieškinio ginasi atsakovė. Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kuomet Sutartis, kurios pagrindu ieškovė reiškia ieškinį, teisminga bendrosios kompetencijos teismui, o sutartis, kuria remiasi atsakovė, įrodinėdama ieškovės kaip kreditorės pareigų pažeidimą ir pagrindą atleisti nuo prievolės pagal ginčo Sutartį vykdymo, teisminga arbitražo teismui. Teismas konstatavo, kad jis neturi kompetencijos vertinti ieškovės pareigų vykdymą pagal sutartį, dėl kurios ginčai tarp šalių nagrinėtini arbitražo teisme. Atsakovei manant, kad ieškovė nėra tinkamai įvykdžiusi 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 4 priedo, jai nėra užkirstas kelias kreiptis su ieškiniu į arbitražo teismą.
12. Teismas sprendė, kad atsakovė nagrinėjamu atveju neįrodė, jog iš ginčo Sutarties kylančios atsakovės pareigos buvo tiesiogiai susijusios su 2016 m. birželio 7 d. sutarties 4 priedu ieškovės prisiimtomis pareigomis taip, kad dėl ieškovės kaip kreditorės tam tikrų pareigų nevykdymo pagal minėtą sutartį atsakovė objektyviai neturėjo galimybės įvykdyti savo prievolės pagal ginčo prekių pirkimo – pardavimo ir faktoringo sutartį. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad tikrasis ginčo Sutarties tikslas buvo, pasinaudojant faktoringo paslauga, ieškovei įgyti iš banko trūkstamų apyvartinių lėšų veiklai vykdyti, tarp jų ir įsipareigojimų pagal 2015 m. gegužės 5 d. Trišalę bendradarbiavimo sutartį vykdymui, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant, ar yra pagrindas atleisti atsakovę nuo prievolės pagal ginčo Sutartį vykdymo.
13. Teismas atkreipė dėmesį, be kita ko, ir į tai, kad ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi po to, kai, atsakovei neatsiskaičius su banku, pastarasis faktoringo sutarties pagrindu įgytą reikalavimą į atsakovę sugrąžino ieškovei ir pažymėjo, kad tuo atveju, jei bankas būtų nesugrąžinęs ieškovei reikalavimo į atsakovę, o pats būtų siekęs prisiteisti iš atsakovės reikalaujamas sumas, atsakovė negalėtų gintis nuo pareikšto ieškinio motyvuodama tuo, kad ieškovė nevykdė 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 4 priedu prisiimtų pareigų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė, manydama, jog ieškovė pažeidžia priešpriešines prievoles pagal ginčo sutartį, būtų kreipusis į ieškovę su pretenzijomis, nurodydama, jog prievolės pagal ginčo sutartį nevykdo dėl to, kad ieškovė nėra apmokėjusi 2016 m. birželio 7 d. sutarties 4 priedo pagrindu išrašytų sąskaitų – faktūrų. Priešingai, iš byloje esančio AB SEB banko 2017 m. sausio 10 d. pakartotinio raginimo apmokėti sąskaitas matyti, kad atsakovė bankui rašytame el. laiške nurodė, jog mokėjimai yra sulaikomi, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra pareiškusi 4,7 mln. Eur ieškinį ieškovei.
14. Teismas konstatavo, kad ieškovė pagrindė ieškinio reikalavimus ir įrodė, jog atsakovė yra skolinga ieškovei 599 579,20 Eur pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį, todėl, atsakovei neįrodžius, kad yra teisinis pagrindas atleisti ją nuo šios prievolės vykdymo remiantis CK 6.64 straipsniu, ieškovės ieškinys tenkintinas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 599 579,20 Eur skola.
15. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš ieškovės pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų Nr. BEL 03218 ir Nr. BEL 03219, kurios išrašytos ginčo sutarties pagrindu, matyti, jog jose nurodytas apmokėjimo terminas yra 2016 m. gruodžio 21 d. Atsižvelgęs į tai teismas vertino, kad pareiga atsakovei apmokėti sąskaitas faktūras kilo 2016 m. gruodžio 21 d., todėl ieškovė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas nepagrįstai skaičiavo už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2017 m. sausio 27 d. Teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys šioje dalyje tenkintinas iš dalies ir iš atsakovės priteistinos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, skaičiuotinos už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 21 d. iki 2017 m. sausio 27 d., t. y. už 36 dienas ir mažintinos iki 3 539,92 Eur sumos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „BALTKALIS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Teismas tarp šalių sudarytas sutartis nepagrįstai vertino izoliuotai viena nuo kitos, 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartį ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį pripažino nesusijusiomis, nevertino visų sutarčių kaip vieno sandorio ir nepasisakė dėl aplinkybių, ar ieškovė tinkamai atsiskaitė su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį. Ieškovei neatsiskaičius su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį, atsakovė negali būti laikoma pažeidusia prievoles atsiskaityti su ieškove pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartį. Abi sutartys (2016 m. rugpjūčio 22 d. ir 2016 m. rugpjūčio 23 d.) yra tiesiogiai tarpusavyje susijusios dėl to, kad abi šios sutartys yra vienas bendras šalių sandoris, kuriuo šalys bendradarbiavo, pasitelkdamos AB SEB banką, suteikdamos finansavimą (apyvartinių lėšų) ieškovei. Pagal šį sandorį prievolių vykdymo tvarka buvo tokia, kad pirma ieškovė turėjo atsiskaityti su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį, todėl, ieškovei neatsiskaitant su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį, atsakovė negali būti laikoma pažeidusia prievoles pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartį.
16.2. Jokia komerciškai racionali šalis nepirktų trąšų vien tik tam, kad kitą dieną tas pačias trąšas vėl parduotų atgal tam pačiam pardavėjui. Šiuo atveju atsakovė įsigijo iš ieškovės trąšas (2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartis) ir kitą dieną tas pačias trąšas pardavė atgal ieškovei (2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartis). Nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad tikroji šalių valia buvo tiesiog parduoti trąšas atsakovei, kad atsakovė kitą dieną tas pačias trąšas parduotų ieškovei. Pati ieškovė procesiniuose dokumentuose šioje byloje aiškiai pripažino, kad abi sutartys nebuvo vien tik trąšų pirkimas – pardavimas. Ieškovė byloje teigė, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutarties tikslas buvo siekis sumažinti būtent atsakovės įsiskolinimą ieškovei, o taip pat atstatyti atsakovės pradelsto faktoringo limitą AB SEB bankui. Nors atsakovė su šia ieškovės pozicija nesutinka, pati ieškovė pripažino, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartis negali būti vertinama izoliuotai ir atsietai nuo kitų šalių sudarytų sutarčių bei kitų aplinkybių. 2016 m. rugpjūčio 22 d. ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartis, kartu su faktoringo susitarimu su AB SEB banku, sieja vienas bendras sandoris – ieškovės ir atsakovės bendradarbiavimas, pasitelkiant AB SEB banką, suteikti finansavimą ieškovei, nes jai tuo metu trūko apyvartinių lėšų komercinei veiklai vystyti.
16.3. Prieš 2016 m. rugpjūčio 22 d. ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutarčių sudarymą, kartu su susitarimu dėl faktoringo, ieškovė savo žinioje turėjo 1 630 tonų NPK 14-14-18+S trąšų, po šių sutarčių sudarymo ieškovės žinioje buvo ne tik tos pačios 1 630 tonos NPK 14-14-18+S trąšų, bet ir 539 621,28 Eur apyvartinių lėšų, pasiskolintų iš AB SEB banko. Taigi, akivaizdu, kad minėtų sutarčių rezultatas – papildoma 539 621,28 Eur suma ieškovės dispozicijoje. Ieškovei 2016 m. nuolat stigo apyvartinių lėšų, todėl, ieškovei paprašius, atsakovė sutiko dalyvauti su ieškove šiame ieškovės finansavimo sandoryje. Faktoringo susitarimu finansuojama buvo būtent ieškovė, t. y. ieškovė buvo naudos gavėja pagal faktoringo sutartį. Dėl ilgalaikio šalių bendradarbiavimo pagal Trišalę sutartį atsakovė buvo suinteresuota padėti ieškovei įgyti finansavimą iš SEB banko: ieškovė buvo trąšų pirkėja ir pagal minėtą Trišalę sutartį buvo įsipareigojusi mokėti iki 80 proc. siekiantį trąšų kainos avansą.
16.4. Ieškovė šioje byloje teigė, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutarties tikslas buvo sumažinti būtent atsakovės įsiskolinimą ieškovei, o taip pat atstatyti atsakovės pradelstą faktoringo limitą AB SEB bankui, tačiau ji taip ir nepaaiškino, kaip visas šis sandoris galėjo sumažinti atsakovės įsipareigojimus, jeigu tos pačios trąšos buvo kitą dieną parduotos atgal ieškovei; taip pat kaip ir kokį faktoringo limitą atsakovė galėjo turėti, jeigu būtent ieškovė buvo AB SEB banko klientė, o SEB bankas buvo ieškovės finansuotojas. Tik pačiai ieškovei galėjo būti nustatytas faktoringo limitas, kiek, kokius ir kam vykdomus prekių pardavimus ji gali kredituoti. Todėl ieškovės pateikiamas alternatyvus viso šio sandorio aiškinimas yra nepagrįstas – aptariamas sandoris yra ieškovės apyvartinių lėšų finansavimo sandoris, kuris pats savaime atsakovei nesuteikė jokios komercinės naudos ir dėl kurio būtent ieškovė gavo 539 621,28 Eur sumą, kurią turėjo grąžinti iki 2016 m. gruodžio 21 d., tačiau atsakovei jos negrąžino.
16.5. Jeigu ieškovė būtu atsiskaičiusi su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį, atsakovė šią sumą būtų grąžinusi AB SEB bankui, taigi atsakovės neatsiskaitymą pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartį nulėmė pačios ieškovės įvykdyti prievolių pažeidimai. Ieškovė su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį neatsiskaitė, t. y. pati ieškovė nesumokėjo atsakovei 601 550,50 Eur už 1 630 tonų NPK 14-14-18+S trąšų, todėl iš esmės tokio paties dydžio prievolės apimtyje ir atsakovė negalėjo atsiskaityti su AB SEB banku. Atsakovė tikėjosi, kad šį ginčą šalims pavyks išspręsti taikiai iki šios bylos pradžios, todėl jokios atskiros rašytinės pretenzijos ieškovei iki ieškinio pateikimo nepateikė. Be to, kai AB SEB bankas grąžino ieškovei reikalavimo teisę į atsakovę, susiklostė situacija, kuomet ieškovė neva turėjo reikalavimo teisę į atsakovę, o atsakovė – į ieškovę. Kadangi sandoriu (susidedančiu iš kelių atskirų sutarčių) iš esmės buvo siekiama suteikti finansavimą ieškovei, tol, kol ieškovė nereiškė pretenzijų atsakovei, atsakovė neturėjo pagrindo reikšti pretenzijų ieškovei. Priešingai nei nurodė teismas, šiuo atveju neturi reikšmės tai, kad nėra atskiro rašytinio šalių susitarimo, kuriame būtų nurodyta, kad kol ieškovė neatsiskaitys su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį, atsakovė neturės pareigos atsiskaityti su ieškove pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartį. Nors tai nėra tiesiogiai įtvirtina šalių susitarime, tačiau tai seka iš šio sandorio esmės, faktinių aplinkybių visumos bei tikrosios šalių valios, pagrįstos byloje nustatytais faktais, sandorio ekonominio tikslo. Būtent ieškovė naudojosi iš AB SEB banko gauta apyvartinių lėšų suma. Jokios komercinės naudos atsakovei šis sandoris nesuteikė (ir net nebūtų suteikęs, jei būtų tinkamai įvykdytas – atsakovė tiesiog būtų tokioje padėtyje, kokioje buvo prieš sudarant sandorį).
16.6. Teismas skundžiamame sprendime visiškai neištyrė ir neatsakė į klausimą, ar ieškovė atsiskaitė su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį. Ieškovė šioje byloje teigė, kad yra atsiskaičiusi su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį, paaiškino, kad šį atsakovės reikalavimą yra įskaičiusi, tačiau ieškovė neįrodė, kad jos atliktas įskaitymas buvo teisėtas. Ieškovė neturėjo priešpriešinio reikalavimo teisės, kurią galėjo įskaityti, ieškovė taip pat nepateikė jokio rašytinio pranešimo apie vienašalį reikalavimų įskaitymą. Nėra jokio šalių susitarimo dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo – jokių tai pagrindžiančių įrodymų ieškovė į bylą apskritai nepateikė. Taigi, ieškovė neatsiskaitė su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį ir atsakovė turėjo teisę gintis nuo ieškovės pareikšto reikalavimo dėl skolos pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartį priteisimo, remiantis ieškovės prievolių pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį nevykdymu, nes bylos šalis siejo vienas bendras sandoris, kuriuo šalys susitarė bendradarbiauti, siekiant ieškovei įgyti finansavimą iš AB SEB banko, ir kuriame ieškovė neįvykdė savo prievolės atsiskaityti su atsakove.
16.7. Kadangi ieškovė su atsakove pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį neatsiskaitė, atsakovė, siekdama apginti savo pažeistas teises, šioje byloje 2017 m. vasario 8 d. pareiškė priešieškinį, prašydama iš ieškovės priteisti 623 306,24 Eur skolą. Šį priešieškinį teismas 2017 m. vasario 13 d. nutartimi atsisakė priimti nurodydamas, kad 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartis yra nesusijusi su 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartimi. Atsakovei šioje byloje neliko kitos išeities, kaip gintis nuo ieškovės ieškinio atsikirtimais CK 6.64 straipsnio pagrindu.
16.8. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės prieštaravimai dėl netinkamo ieškovės prievolių pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartį vykdymo yra priskirtini arbitražui. Iš esmės analogiškoje situacijoje Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 28 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi byloje Nr. e2-996-178/2017 sprendė priešingai. Teismai pripažino, kad visi ginčai, kylantys iš 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutarties, nepaisant jos sąsajų su 2015 m. gegužės 5 d. Trišale sutartimi, kurioje šalys tiesiogiai neįtvirtino susitarimo dėl arbitražo, yra nagrinėtini valstybės teisme. Be to, 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartyje yra įtvirtintas susitarimas dėl teismingumo, numatantis, kad visi ginčai sprendžiami Lietuvos teisme. Nesuprantama, kodėl to paties teismo vertinimu 2016 m. rugpjūčio 22 d. sutartis yra susijusi su Trišale sutartimi, o 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartis tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių trąšų pirkimo – pardavimo jau nėra susijusi su Trišale sutartimi.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „BELOR“ prašo apeliacinio skundo netenkinti; priteisti iš atsakovės ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tokie atsikirtimai:
17.1. Teismas teisingai konstatavo, kad ginčo sandoris šioje byloje yra tik 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartis Nr. BEL-20160822-303-VP. 2015 m. gegužės 5 d. tarp šalių sudaryta trišalė bendradarbiavimo sutartis dėl NPK tiekimo Nr. 3S/BALT-(7.3)-55 ir 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 yra visiškai skirtingi ir atskiri sandoriai, turintys kitus tikslus, objektus, sudarymo terminus, skirtingą jurisdikciją.
17.2. Iš esmės visa apeliantės apeliaciniame skunde dėstoma pozicija paremta tariamu ieškovės prievolių, kylančių iš 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedo Nr. 4, neįvykdymu, t. y. tokiu būdu atsakovė siekia pagrįsti CK 6.64 straipsnio taikymo pagrindą šioje byloje. Tačiau, netgi neatsižvelgiant į tai, kad ieškovė visas savo prievoles pagal 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 yra įvykdžius tinkamai, bendrosios kompetencijos teismas neturi jurisdikcijos spręsti klausimų, susijusių su Trišalės sutarties ir 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 vykdymu.
17.3. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. gruodžio 19 d. galutiniu sprendimu byloje Nr. 356 visa apimtimi atmesti atsakovės ir UAB „Arvi fertis“ reikalavimai ieškovei dėl 4 809 546 Eur nuostolių bei 910 000 Eur baudos priteisimo, o ieškovės priešpriešiniai reikalavimai atsakovei ir UAB „Arvi fertis“ buvo patenkinti. Minėtu arbitražo teismo sprendimu yra neginčijamai išspręstas 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 (taigi ir jos priedo Nr. 4) priskirtinumo Vilniaus komercinio arbitražo teismo jurisdikcijai klausimas. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. gruodžio 19 d. galutiniame sprendime nurodoma, kad arbitražo byloje nagrinėjamas 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 ir šešių priedų prie šios sutarties sudarymo ir vykdymo klausimas; 2017 m. gruodžio 19 d. galutinio sprendimo 190 – 200 straipsniuose buvo vertinamas būtent 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 vykdymo klausimas, 199 straipsnio 2 lentelėje buvo vertinami nepristatyti trąšų kiekiai pagal 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 3S/BALT-(7.3)-85. Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo 87 punkte konstatuota, kad šis ginčas vyksta ne tik dėl Trišalės sutarties, tačiau ir dėl kitų sutarčių, kuriose arbitražinės išlygos nėra, tačiau, nei vienai iš šalių nepareiškus prieštaravimo dėl Arbitražo teismo jurisdikcijos nagrinėti šalių pareikštus reikalavimus, Arbitražo teismas laikytinas turinčiu jurisdikciją nagrinėti ir priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2017 m. gruodžio 19 d. galutinio sprendimo 249 straipsnyje papildomai pažymėjo, kad Trišalė sutartis laikytina susijusia su kitomis šalių sudarytomis sutartimis: 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 3S/BALT-(7.3)-85, 003 sutartimi bei 025 sutartimi. Taigi, galutiniu ir įsiteisėjusiu Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimu yra išspręsta, kad 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 įvykdymo klausimų sprendimas priklauso Vilniaus komercinio arbitražo teismo jurisdikcijai, todėl atsakovės prielaidos apie tariamą 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 neįvykdymą, nepriklausomai nuo tokių reikalavimų (atsikirtimų) teikimo formos (reiškiant naują ieškinį ar atsikertant į ieškovės pareikštą ieškinį), nenagrinėtinos bendrosios kompetencijos teisme.
17.4. Atsakovės pozicija nenuosekli – ankstesnėje proceso stadijoje aktyviai įrodinėjusi, kad 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priskirtina Vilniaus komercinio arbitražo teismo jurisdikcijai, apeliacinėje šios bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovė nuo ieškovės reikalavimo ginasi tariamu 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 neįvykdymu. Kitaip tariant, atsakovė šiuo metu vėl prašo bendrosios kompetencijos teismo spręsti tiek Trišalės sutarties, tiek su ja neatsiejamai susijusios 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 vykdymo klausimus, siekiant atsakovei palankios išvados byloje. Tačiau 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 ir visų jos priedų, įskaitant ir priedą Nr. 4, vykdymo klausimas aiškintinas Vilniaus komercinio arbitražo teismo ir atsakovė turi teisę inicijuoti tokį reikalavimą Vilniaus komercinio arbitražo teisme.
17.5. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi šioje byloje nusprendė, kad ieškovės reikalavimas pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui, kadangi jis nėra susijęs su Trišale sutartimi. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-996-178/2017, kuria minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis palikta nepakeista, buvo galutinai išspręstas 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP, iš kurios ieškovė kildina savo reikalavimą, ir Trišalės sutarties, kuriai aptarnauti buvo skirta 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 3S/BALT-(7.3)-85, sąsajumo klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad atsakovės argumentas dėl Sutarties sąsajumo su Trišale sutartimi yra nepagrįstas; teismas sutiko su ieškovės bei pirmosios instancijos teismo argumentais, kad sutartinius santykius įtvirtinę sandoriai, iš kurių kildinamas ieškovės reikalavimas, yra savarankiški bei įgyvendinami atskirai nuo Trišalės sutarties.
17.6. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė laikėsi pozicijos, kad ieškovė esą neįvykdė Trišalės sutarties, kas, atsakovės nuomone, užkirto kelią atsakovei vykdyti 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP. Tačiau, Vilniaus komercinio arbitražo teismui 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu atmetus atsakovės ieškinį ieškovei dėl 4 809 546 Eur dydžio nuostolių bei 910 000 Eur dydžio baudos priteisimo visa apimtimi bei pripažinus, jog ieškovė Trišalę sutartį įvykdė tinkamai, atsakovė pakeitė poziciją ir apeliaciniame skunde savo poziciją formuoja taip, esą atsakovės negalėjimą atsiskaityti su ieškove lemia jau ne tariamas Trišalės sutarties, o 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 neįvykdymas.
17.7. 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP bei 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 atriboja ne tik skirtinga šių sandorių jurisdikcija, tačiau ir visiškai skirtingi bei savarankiški šių sandorių elementai: 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. BEL-20160822-303-VP ieškovė pardavė prekes atsakovei, tuo tarpu 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 šalių pareigos buvo visiškai priešingos, t. y. 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 atsakovė įsipareigojo parduoti prekes (trąšas) ieškovei; 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 buvo sudaryta 2016 m. birželio 6 d., o 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartis Nr. BEL-20160822-303-VP buvo sudaryta 2016 m. rugpjūčio 22 d.; 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. BEL-20160822-303-VP ieškovės atsakovei parduodamų trąšų kaina buvo 304 EUR + PVM / t, o 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 atsakovės ieškovei parduodamų trąšų – 305 Eur + PVM / t, t. y. pardavimo kainos skyrėsi; prekių pirkimo sutartis šalių buvo sudaryta kaip atskira sutartis, t. y. nesiejama su Trišale sutartimi, ar kitomis šalių ankščiau sudarytomis sutartimis, tuo tarpu priedas Nr. 4, kuriuo šalys susitarė dėl 1 630 tonų trąšų pardavimo ieškovei, šalių buvo sudaryta kaip priedas prie 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85, t. y. aiškiai pabrėžiant šio sandorio priskyrimą 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarčiai Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 ir iš to kildinamiems šalių santykiams; tiek 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartis Nr. BEL-20160822-303-VP, tiek 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedas Nr. 4 buvo baigtiniai sandoriai, t. y. 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP pagrindu šalys pasirašė prekių perdavimo – priėmimo aktą Nr. 142, prekių perdavimo – priėmimo aktą Nr. 143, atsakovei apmokėjimui buvo pateikta 2016 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaita– faktūra Nr. BEL 03218 (530 425,28 Eur sumai) ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. BEL 03219 (69 153,92 Eur sumai), o priedo Nr. 4 prie 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 pasirašymą lydėjo 2016 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaita – faktūra Nr. 0010098 (601 551,50 Eur sumai) ir prekių perdavimo – priėmimo aktas; nei vienoje iš analizuojamų sutarčių šalys nenumatė jokių išlygų dėl šių sutarčių vykdymo tvarkos, ar vienos iš sandorių šalių pareigų priklausomybės nuo kitos sandorio šalies pareigų vykdymo, o taip pat nenurodė jokių šių sandorių sąsajų; kiekvienu iš minėtų sandorių šalys siekė visiškai skirtingo ekonominio rezultato, o apmokėjimo terminai pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP ir priedą Nr. 4 prie 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 buvo visiškai skirtingi.
17.8. Tam, kad skolininkas galėtų gintis CK 6.64 straipsnio 3 dalimi, jis ne tik turėtų įrodyti, kad prievolės nevykdo kita to paties sandorio šalis (t. y. kreditorius), tačiau ir tai, kad kreditoriaus prievolės nevykdymas tiesiogiai nulemia skolininko negalėjimą vykdyti prievolę. Atsakovė CK 6.64 straipsnio 3 dalimi remiasi įrodinėdama ne ieškovės prievolių pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP nevykdymą, tačiau tariamą ieškovės prievolių pagal kitą savarankišką sandorį nevykdymą. Atsakovė net neįrodinėja, kad ieškovė būtų neįvykdžiusi kurio nors 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. BEL-20160822-303-VP prisiimto įsipareigojimo (pvz., neperdavusi prekių), todėl jos rėmimasis CK 6.64 straipsnio 3 dalimi yra nepagrįstas ir net negalimas. Apeliaciniame skunde kartodama, kad atsakovės negalėjimą atsiskaityti su ieškove lėmė ieškovės prievolių pagal 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 pažeidimas, apeliantė šios aplinkybės niekaip nepaaiškina ir nepagrindžia. Šalys jokioje sutartyje (ar kitokia forma) nėra susitarusios, kad atsakovė pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP atsiskaitys tik tuomet, kai ieškovė atsiskaitys su atsakove pagal priedą Nr. 4 prie 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85, nors pastarąjį sandorį ieškovė yra visiškai ir tinkamai įvykdžiusi. 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartis Nr. BEL-20160822-303-VP ir 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 (kaip ir jos priedas Nr. 4) yra skirtingi, savarankiški, užbaigti sandoriai, todėl apeliantės rėmimasis CK 6.64 straipsnio 3 dalimi yra nepagrįstas. Atsakovė iki ieškovės ieškinio teismui pateikimo nėra išsakiusi jokių pretenzijų dėl 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedo Nr. 4 neįvykdymo.
17.9. Atsakovė iš esmės prašo taikyti ieškovei atsakomybę, t. y. pripažinti ją neįvykdžiusia prievolių pagal 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 3S/BALT-(7.3)-85. Tokio reikalavimo atsakovė apskritai negali formuluoti atsiliepime į ieškinį, o privalo reikšti naują savarankišką ieškinį.
17.10. Aplinkybę, kad ieškovė yra visiškai ir tinkamai atsiskaičiusi su atsakove pagal 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedo Nr. 4 pagrindu išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, pagrindžia ieškovės kartu dubliku pateikta 2017 m. rugpjūčio 8 d. specialisto P. M. konsultacinė išvada. Ieškovė savo prievolę atsakovei pagal 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedo Nr. 4 pagrindu išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą įvykdė nedelsiant po tokios sąskaitos pateikimo. Būtent dėl tos priežasties byloje nėra pateikta jokio įrodymo ir atsakovė niekada nėra reiškusi kokių nors pretenzijų ieškovei dėl 2016 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. BALT 0010098 neapmokėjimo ar nevisiško apmokėjimo. Atsakovės teiginiai prieštarauja logikai, kadangi jau 2016 m. rugpjūčio 26 d., t. y. iš karto po atsakovės 2016 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitos – faktūros Nr. BALT 0010098 pateikimo, ieškovė privalėjo sumokėti atsakovei netgi didesnę sumą – 601 550,50 Eur, nei iš AB SEB banko gautas faktoringo avansas – 539 621,28 Eur, ką ieškovė ir padarė. Tokiu būdu kategoriškai paneigiama atsakovės apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė esą 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP ir 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedo Nr. 4 sudarymo tikslas buvo gauti ieškovei apyvartinių lėšų, kadangi tokia sandorių pasekmė yra logiškai neįmanoma ieškovei jau 2016 m. rugpjūčio 26 d. prisiėmus 601 550,50 Eur dydžio prievolę atsakovei. 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP bei faktoringo susitarimo tikslas buvo sudaryti sąlygas tiek ieškovei, tiek kitiems galimiems trąšų pardavėjams, naudotis banko faktoringu bendradarbiaujant su atsakove, o taip pat suteikti atsakovei pakankamai laiko savo turtinei būklei pagerinti. Tuo tarpu 2016 m. birželio 7 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedo Nr. 4 tikslas buvo sumažinti atsakovės skolą ieškovei, kas ir buvo padaryta ieškovei įskaitymo būdu apmokant 2016 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitą –faktūrą Nr. BALT 0010098. Tokiu būdu 601 550,50 Eur apimtimi sumažėjo tuometinė atsakovės skola ieškovei.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovė nėra įvykdžiusi pirkimo – pardavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsiskaityti už perduotas prekes, bei nenustatęs pagrindų atsakovės atleidimui nuo minėtos prievolės, tenkino ieškovės reikalavimą dėl nesumokėtos už prekes sumos ir palūkanų iš atsakovės priteisimo.
19. Atsakovė, nesutikdama su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nepagrįstai tarp šalių sudarytus sandorius vertino atsietai vieną nuo kito ir dėl šios priežasties padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė turi pareigą atsakyti pagal ieškovės pareikštus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentų bei byloje esančių įrodymų visetą, šiuos apeliantės argumentus pripažįsta iš esmės pagrįstais.
20. Byloje nustatyta, kad 2015 m. gegužės 5 d. UAB „Arvi fertis“ (gamintoja), UAB „BALTKALIS“ (pardavėja) ir UAB „BELOR“ (pirkėja) sudarė trišalę bendradarbiavimo sutartį dėl NPK trąšų tiekimo Nr. 3S/BALT-(7.3)-55, kuria šalys susitarė bendradarbiauti vykdant bendrą NPK trąšų gamybos ir pardavimo veiklą bei nustatė savo atsakomybės ribas, kylančias dėl NPK trąšų (prekių) užsakymo, gamybos, klientų paieškos, atsiskaitymo tvarkos ir dėl kitų su tuo susijusių klausimų (Trišalės sutarties 1.1 punktas); minėta sutartimi pirkėja UAB „BELOR“ įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu pirkti iš pardavėjos UAB „BALTKALIS“ užsakymuose nurodytas prekes (NPK trąšas) ir realizuoti jas savo klientams bei atlikti kitus, su prekių realizavimu susijusius, veiksmus, tuo tarpu pardavėja UAB „BALTKALIS“ įsipareigojo pavesti gamintojui pagaminti atitinkamą prekių kiekį ir perduoti jį pirkėjai bei atlikti kitus su prekių pardavimu susijusius veiksmus (Trišalės sutarties 1.2 punktas); šalys taip pat sutarė, kad užsakomų pagaminti prekių kiekis per kalendorinius metus yra ne mažiau kaip 110 000 t +/-10 proc. NPK, kurį pirkėja UAB „BELOR“ įsipareigoja užsakyti iš pardavėjos UAB „BALTKALIS“ ir realizuoti, o gamintoja – pagaminti pagal šią sutartį (Trišalės sutarties 1.3 punktas); Trišalėje sutartyje taip pat buvo įtvirtinta nuostata, numatanti, kad ši sutartis yra ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis ir pagrindas vienkartiniams užsakymams dėl prekių tiekimo sudaryti bei vykdyti (Trišalės sutarties 1.5 punktas). Trišale sutartimi pardavėja UAB „BALTKALIS“ taip pat įsipareigojo neparduoti gamintojos pagamintų prekių (NPK trąšų) kitiems klientams, išskyrus atvejus, kai pirkėja nevykdo prekių užsakymų apimties, nurodytos Trišalės sutarties 1.3 punkte (Trišalės sutarties 3.1.1 punktas), o pirkėja UAB „BELOR“ – užtikrinti nepertraukiamą sutarčių su klientais, kurių pagrindu realizuojamos prekės, sudarymą ir vykdymą pagal iš anksto suderintą grafiką (Trišalės sutarties 4.1.1 punktas), laiku atsiskaityti už perduodamas prekes Trišalėje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (Trišalės sutarties 4.1.4). Trišalė sutartis numatė, kad prekių gamyba pradedama vykdyti tik gavus iš pirkėjos ne mažesnį kaip 70 proc. prekių kainos dydžio avansinį apmokėjimą, kurį pirkėja turi sumokėti pardavėjai (Trišalės sutarties 6.2 punktas); prekės pirkėjai UAB „BELOR“ perduodamos sutartyje nustatyta tvarka gamintojos UAB „Arvi fertis“ sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini) (Trišalės sutarties 6.8 punktas). Pagal Trišalės sutarties 11.4 punktą kiekvienas ginčas, kylantis iš šios sutarties ar su ja susijęs, galutinai sprendžiamas Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal Arbitražo procedūros reglamentą.
21. 2016 m. birželio 7 d. UAB „BALTKALIS“ (pardavėja) ir UAB „BELOR“ (pirkėja) sudarė trąšų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 3S/BALT-(7.3)-85, numatančią, kad, šios sutarties nustatyta tvarka gavusi užsakymą tam tikram nefasuotų kompleksinių ir (ar) vienanarių trąšų ir (ar) 500 kg talpos didmaišiuose kiekiui, pardavėja įsipareigoja perduoti šias prekes pirkimų užsakymuose nustatytomis sąlygomis ir terminais pirkėjos nuosavybėn, o pirkėja šios sutarties nustatyta tvarka ir terminais įsipareigoja priimti prekes ir už jas sumokėti (2016 m. birželio 7 d. sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 1.1 punktas); šios sutarties nustatyta tvarka užsakius tam tikrą prekių kiekį (partiją), šios sutarties sąlygos taikomos šios prekių partijos pirkimui ir pardavimui (2016 m. birželio 7 d. sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 1.2 punktas); ši sutartis yra ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis ir pagrindas vienkartiniams užsakymams vykdyti (2016 m. birželio 7 d. sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 1.3 punktas). Aptariamos sutarties 10.3 punktas numatė, kad, nepavykus pasiekti susitarimo šalių derybomis, ginčai yra sprendžiami Lietuvos teisme.
22. 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. BEL-20160822-303-VP UAB „BELOR“ (pardavėja) ir UAB „BALTKALIS“ (pirkėja) sutarė, kad UAB „BELOR“ (pardavėja) parduoda, o UAB „BALTKALIS“ (pirkėja) perka 1 630 tonas NPK 14-14-18+S trąšų, taruotų po 500 kg didmaišiuose (2016 m. rugpjūčio 22 d. sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP 1.1 punktas); prekių kaina – 304 Eur + PVM už vieną toną (2016 m. rugpjūčio 22 d. sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP 4.1 punktas); pardavėja prekes pirkėjai atkrauna sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini) (UAB Ebresa) (2016 m. rugpjūčio 22 d. sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP 2.2 punktas); pirkėja už prekes įsipareigojo apmokėti ir vadovautis sąskaitoje faktūroje nurodytais apmokėjimo terminais, numatant, kad pardavėja gali sutikti faktoringuoti sąskaitą faktūrą per banko faktoringą (2016 m. rugpjūčio 22 d. sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP 5.1 punktas).
23. 2016 m. rugpjūčio 23 d. pagal minėtą sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP buvo išrašytos dvi PVM sąskaitos – faktūros: 69 153,92 Eur sumai už 188 tonas NPK 14-14-18+S trąšų ir 530 425,28 Eur sumai už 1 442 tonas NPK 14-14-18+S trąšų, viso už 1 630 tonas trąšų – 599 579,20 Eur.
24. 2016 m. rugpjūčio 23 d. pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP bei minėtas PVM sąskaitas – faktūras UAB „BELOR“ (pardavėja) perdavė, o UAB „BALTKALIS“ (pirkėja) priėmė 188 bei 1 442 tonas NPK 14-14-18+S trąšų, šalims pasirašant prekių perdavimo – priėmimo aktus Nr. 143 bei 142, kuriuose buvo numatyta, jog prekės perduotos FCA sąlygomis sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini) (UAB Ebresa).
25. 2016 m. rugpjūčio 23 d. susitarimu Nr. 2 dėl 2016 m. vasario 3 d. faktoringo sutarties Nr. 0041504156192-71 AB SEB bankas, UAB „BELOR“ (pardavėja) ir UAB „BALTKALIS“ (pirkėja) susitarė dėl 2016 m. vasario 3 d. faktoringo sutarties Nr. 0041504156192-71, sudarytos tarp banko ir UAB „BELOR“, bei 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP vykdymo. Minėto susitarimo 1 punktu pirkėja UAB „BALTKALIS“ sutiko, kad pardavėja UAB „BELOR“ perleistų bankui piniginių reikalavimų teises, atsirandančias pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutartį Nr. BEL-20160822-303-VP; susitarimo 2 punktu pirkėja UAB „BALTKALIS“ įsipareigojo mokėti bankui pagal PVM sąskaitas – faktūras, pardavėjos UAB „BELOR“ pateiktas pirkėjai UAB „BALTKALIS“.
26. 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedu Nr. 4 UAB „BALTKALIS“ (pardavėja) ir UAB „BELOR“ (pirkėja) sutarė dėl 1 630 tonų NPK trąšų 14-14-18+S, 500 kg BB pirkimo – pardavimo; apmokėjimo terminas – pagal sąskaitą – faktūrą; kaina – 305 Eur + PVM už toną. Prekės NPK trąšos pagal šį susitarimą (2016 m. rugpjūčio 23 d. sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedą Nr. 4) UAB „BALTKALIS“ (pardavėjos) buvo perduotos, o UAB „BELOR“ (pirkėjos) – priimtos, 2016 m. rugpjūčio 26 d., sutarties šalims pasirašius prekių perdavimo – priėmimo aktą, kuriame taip pat pažymėta, jog prekės perduotos FCA sąlygomis sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini) (UAB Ebresa). Tą pačią 2016 m. rugpjūčio 26 d. už UAB „BELOR“ pateiktas prekes taip pat buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra 601 551,50 Eur sumai, jos apmokėjimo terminas – iki 2016 m. rugpjūčio 26 d.
27. AB SEB bankas faktoringo sutarties pagrindu 2016 m. rugpjūčio 24 d. bei 29 d. mokėjimų nurodymais pervedė UAB „BELOR“ atitinkamai 476 740,93 Eur bei 62 154,86 Eur sumas, viso – 538 895,79 Eur. 2017 m. sausio 30 d. AB SEB bankas reikalavimo teisės grąžinimo aktu, atsižvelgęs į tai, kad UAB „BELOR“ 2017 m. sausio 27 d., įgyvendindama regresą, apmokėjo 539 621,28 Eur, grąžino UAB „BELOR“ teisę reikalauti, kad UAB „BALTKALIS“ apmokėtų 2016 m. rugpjūčio 23 d. PVM sąskaitas – faktūras 69 153,92 Eur ir 530 425,28 Eur sumai.
28. Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina apeliantės nurodytas aplinkybes, kad, ginčo Sutartimi ieškovei pardavus atsakovei trąšas, toks pat trąšų kiekis už tą pačią kainą kitos dienos sandoriu (2016 m. rugpjūčio 23 d. sutarties Nr. 3S/BALT-(7.3)-85 priedu Nr. 4) buvo atsakovės parduotas ieškovei (nutarties 22-24, 26 punktai). Pažymėtina ir tai, kad iš tarp šalių egzistuojančių susitarimų matyti, jog atsakovė šalių sutartiniuose santykiuose visą laiką veikė kaip trąšų pardavėja, o ieškovė – kaip pirkėja, išskyrus ginčo Sutartį.
29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Kitaip tariant, ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Tik tinkamai kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiems santykiams taikyti materialiosios teisės normas, nustatančias, be kita ko, ir pažeistų teisių gynimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
30. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas byloje kilusį ginčą sprendė išimtinai bylos šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų teisinių argumentų bei, šalių vertinimu, byloje taikytinų teisės normų ribose, t. y. sprendė dėl 2016 m. rugpjūčio 22 d. trąšų pirkimo – pardavimo sutartimi prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bei dėl CK 6.64 straipsnio (ne)taikymo. Tai darydamas teismas ginčo Sutartį vertino izoliuotai nuo kitų šalis siejančių sandorių, įskaitant 2016 m. rugpjūčio 23 d. sandorį. Taigi, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino sandorio, iš kurio ieškovė šioje byloje kildino savo reikalavimą atsakovei, sudarymo aplinkybių šalis siejusių teisinių santykių kontekste, šio sandorio tikslo. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ne kartą akcentavo pastarąją aplinkybę, o būtent – minėtos pirkimo – pardavimo sutarties tikslą, kuris, atsakovės teigimu, buvo ne už atitinkamą sumą perduoti atsakovei prekes (trąšas), o užtikrinti ieškovei finansavimą iš banko pagal faktoringo sutartį.
31. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo atliekamam iš sutarties kylančių ginčo santykių teisiniam kvalifikavimui būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti sutartį. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę yra svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2010). Visapusiškai neišsiaiškinus sandorio, iš kurio kildinamas ieškovės reikalavimas, sudarymo aplinkybių ir tikslo, nagrinėjamoje byloje nėra galimybės spręsti dėl ieškovės atsakovei pareikšto reikalavimo pagrįstumo, juolab, kad atsakovės nurodytos ir ieškovės nepaneigtos aplinkybės (kad ginčo Sutartimi realiai nebuvo siekiama tikslų, kurių siekiama pirkimo – pardavimo sandoriu), be kita ko, leidžia kelti klausimą dėl sandorio, iš kurio kildinamas ieškovės reikalavimas, galiojimo (CK 1.86, 1.87 straipsniai), o tuo pačiu tikrojo ginčo šalis siejančių teisių ir pareigų turinio.
32. Pažymėtina, kad CK 1.78 straipsnio 5 dalis numato, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Pripažinęs sandorį niekiniu teismas turi taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos šalių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 51 punktas ir jame nurodoma kasacinio teismo praktika). Teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013). Taigi vien ta aplinkybė, kad atsakovė nagrinėjamoje byloje nėra pareiškusi reikalavimo dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, nereiškia, kad atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės dėl Sutarties sudarymo tikrųjų tikslų teismo neturėjo būti įvertintos ir šiuo aspektu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčų, kilusių iš tam tikrų tarp šalių sudarytų sutarčių priskirtinumas arbitražo teismams nelemia to, kad šios sutartys teismo apskritai negalėtų būti vertinamos sprendžiant dėl šalių teisinių santykių konteksto, reikšmingo arbitražo teismams nepriskirtino šalių ginčo išsprendimui.
33. Kadangi aplinkybės, susijusios su Sutarties ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. sandorio tarpusavio sąsajomis ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo tikslais (ar sudarius 2016 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį atsirado šio sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai; kokia buvo tikroji šio sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai) pirmosios instancijos teismo nebuvo tiriamos, pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė, ar buvo vykdomi šalių atsiskaitymai pagal 2016 m. rugpjūčio 23 d. pirkimo – pardavimo sutartį, nors ši aplinkybė taip pat gali būti reikšminga nustatant tikrąjį šalių tarpusavio teisių ir pareigų turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant priimti sprendimą dėl ginčo esmės byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės naujais aspektais, dėl ko kiltų grėsmė pažeisti šalių teisę į apeliaciją, todėl, panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kuris, pakartotinio bylos nagrinėjimo metu turi, be kita ko, nustatyti, visapusiškai ištirti bei įvertinti aplinkybes, susijusias su 2016 m. rugpjūčio 22 d. prekių pirkimo – pardavimo sutarties Nr. BEL-20160822-303-VP sudarymu (galiojimu) bei sąsajomis su 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutartimi; pasitvirtinus atsakovės teiginiams, kad Sutartimi nebuvo siekiama pirkimo – pardavimo sutarčiai būdingų tikslų, teismo taip pat turėtų būti įvertintos aplinkybės, susijusios su 2016 m. rugpjūčio 23 d. sutarties vykdymu, nes tai būtina norint nustatyti ginčo šalis siejančių teisių ir pareigų apimtį.
34. Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nesprendžiamas, jis, kartu su grąžinama iš naujo nagrinėti byla, perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjos Goda Ambrasaitė-Balynienė
Rasa Gudžiūnienė
Danguolė Martinavičienė