Administracinė byla Nr. A-1783-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01194-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 3-4) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK), priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. kovo 10 d. Klaipėdos apskrities VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas perpildytose, nevėdinamose kamerose, į kurias nepateko dienos šviesa. Pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, kamerose tualetai buvo neatskirti nuo gyvenamųjų patalpų, neįrengta ventiliacijos sistema. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė naudotis dušu, neužtikrinta teisė į pasivaikščiojimus, draudžiama turėti kompiuterį, šiltą pledą. Kamerose buvo tarakonų ir žiurkių, menka duodamo maisto energetinė vertė.
Manė, jog nurodyti pažeidimai prilyginami nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. pablogėjo jo sveikata, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, pasidarė dirglus, negali ramiai miegoti.
Atsakovas Lietuos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 7-10) nurodė, kad nors pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigine išraiška prašo netenkinti.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b. l. 48-51) pareiškėjo E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėjo, jog pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl netinkamų laikymo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje sąlygų, nes laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. kovo 10 d. jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, t. y. kameros buvo perpildytos, netinkamai apšviestos, nepakankamai vėdinamos, šaltos, drėgnos, nebuvo įrengtos atskiros patalpos rūkantiems, netinkamai įrengti tualetai, kamerose buvo tarakonų ir žiurkių, nesuteikta galimybė pasivaikščioti, naudotis dušu, kompiuteriu, šiltais pledais. Teikiamas maistas buvo mažos energetinės vertės. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala pasireiškė patirtu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, atsiradusiu dirglumu, sveikatos pablogėjimu.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrino laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą. Pažymėjo, jog pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pažymėjo, jog administracinėje byloje esančiame 2014 m. spalio 27 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad Klaipėdos apskrities VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. ir nustatyta, kad per nurodytą laikotarpį keturis kartus jis buvo patalpintas kamerose, kurių vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis nei nustatytas Įsakyme: 2013 m. kovo 21 d. (kameros kvadratūra 14,88 kv. m., laikomų asmenų skaičius 5), 2013 m. gegužės 16 d. (kameros kvadratūra 14,15 kv. m., laikomų asmenų skaičius 4) ir 2013 m kovo 20 d. – 21 d. (kameros kvadratūra 14,15 kv. m., laikomų asmenų skaičius 4). Visomis kitomis pareiškėjo buvimo Klaipėdos apskrities VPK areštinėje dienomis jis buvo laikomas kamerose, kurių vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai atitiko Įsakymo nuostatas. 2014 m. spalio 27 d. tarnybiniame pranešime pažymėta, jog areštinės kamerų dienos ir dirbtinis apšvietimas, langų dydis, ventiliacija atitinka higienos normų reikalavimus, areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jos vėdinamos ir per langus, drėgmės nėra. Sanitariniai mazgai įrengti ir atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Šviesa išjungiama ir įjungiama pagal areštinėje laikomų asmenų pageidavimus. Areštinėje įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, visiems asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti. Tarakonų ir graužikų kamerose neužfiksuota, kompiuterius ir pledus su savimi turėti areštinėje laikomiems asmenims yra leidžiama. 2014 m. spalio 27 d. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad areštinėje laikomi asmenys maitinami vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės) IX skyriaus „Policijos areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarka” reikalavimais. Maisto energetinė vertė atitinka fiziologine mitybos normas.
Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas teigia, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinės pareigūnus įspėjo, jog yra nerūkantis. Iš 2013 m. gegužės 17 d. prašymo turinio buvo matyti, kad tarp perduodamų daiktų, be kita ko, nurodytas ir 1 blokas (10 pakelių) cigarečių.
Pabrėžė, jog, siekiant įvertinti Klaipėdos apskrities VPK areštinės atitiktį Lietuvos higienos normos HN37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009), reikalavimams, Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą. Iš byloje esančio 2012 m. birželio 12 d. patikrinimo akto Nr. K3-234 buvo matyti, kad pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nebuvo nustatyti. Byloje esantis dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalas taip pat patvirtino, jog areštinės patalpos buvo dezinfekuojamos, dezinfekavimo paslaugos apėmė spintelių, sienų, lovų, čiužinių, santechninių įrenginių, grindų dezinfekavimą.
Pažymėjo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Klaipėdos apskrities VPK areštinės administraciją su skundais dėl netinkamų jo laikymo areštinėje sąlygų. Be to, nors pareiškėjas skunde teigia, kad dėl netinkamų laikymo areštinėje sąlygų pablogėjo jo sveikata, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dokumentų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, į bylą nepateikė. Nebuvo nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta ir nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Įvertinęs administracinėje byloje nustatyto Įsakymo 1.3.1 punkto pažeidimo mastą, įrodymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus nebuvimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas sprendė, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas.
III.
Pareiškėjas E. K. apeliaciniu skundu (b. l. 57-58) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas teikdamas skundą rėmėsi Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, pagal kurias nėra senaties terminų, kadangi tokia Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai ir šis jo kankinimas yra išlikęs iki šio momento.
Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas taip pat prašė pirmosios instancijos teismo vertinti 4 kv. m. vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuria jo argumentai buvo vertinami kaip nepagrįsti, nes toks teismo nesutikimas yra nemotyvuotas. Pažymi, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio kompensacijas atlyginant už patirtą kankinimą ir pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais.
Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika ir jis remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.
Atsakovas Lietuos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 64) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jame nurodytus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo E. K. prašomos priteisti 20 000 Lt (5 834,31 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, neužtikrinus jam Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų.
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, todėl visų pirma aptartinos sąlygos, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčui spręsti aktuali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2014 m. kovo 10 d. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės perpildytose, nevėdinamose kamerose, į kurias nepateko dienos šviesa, jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, kamerose tualetai buvo neatskirti nuo gyvenamųjų patalpų, neįrengta ventiliacijos sistema, nebuvo suteikta galimybė naudotis dušu, neužtikrinta teisė į pasivaikščiojimus, draudžiama turėti kompiuterį, šiltą pledą, kamerose buvo tarakonų ir žiurkių, buvo teikiamas menkos energetinės vertės maistas. Atitinkamai, pareiškėjas dėl nurodytų neteisėtų veiksmų jam prašė priteisti 20 000 Lt (5 834,31 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 3-4).
Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomos neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu teismo sprendimu nesutinka.
Teisėjų kolegija pastebi, jog nors pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucine dalimi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau teismas sprendimo motyvacinėje dalyje, įvertinęs administracinėje byloje nustatytų pažeidimų mastą, įrodymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus nebuvimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sprendė, jog pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas. Taigi iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pareiškėjo skundą vis dėlto tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau atmetė pareiškėjo skundą skundą kaip nepagrįstą. Toks teismo argumentavimo ydingumas savaime nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą, savaime nedaro jo teisėtu, nepagrįstu, todėl iš esmės pasisakytina dėl kilusio ginčo esmės ir pateikto apeliacinio skundo.
Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pateiktus nesutinkant su priimtu teismo sprendimu, teisėjų kolegija visų pirma pastebi, jog nors pareiškėjas teikia argumentus dėl ieškinio senaties termino atitikimo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, tačiau pirmosios instancijos teismas netaikė ieškinio senaties termino (tokio prašymo nebuvo pateikęs ir atsakovas, kuriam tokia teisė yra suteikiama pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį (b. l. 7-10), todėl pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina iš esmės (b. l. 57-58). Šie argumentai iš esmės nėra susiję su nagrinėjamu ginču ir pirmosios instancijos teismo pateiktomis išvadomis. Kita vertus, iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo esme, matyti, kad pareiškėjas nesutinka su minimalaus kalinimo ploto pažeidimo nustatymu, neatsižvelgus į tai, kad gyvenamoji patalpa buvo užimta baldais ir netaikius minimalaus kalinimo ploto vienam asmeniui 4 kv. m. standarto, su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, tačiau pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (kamerų nevėdinimu, kad į jas nepateko dienos šviesa, kalinimu kartu su rūkančiais asmenimis, kad nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, nebuvo suteikta galimybė naudotis dušu, neužtikrinta teisė į pasivaikščiojimus, draudžiama turėti kompiuterį, šiltą pledą, kamerose buvo tarakonų ir žiurkių, menka duodamo maisto energetinė vertė), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, todėl atsižvelgiant į tai pasisakoma dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pateiktų ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas (b. l. 57-58).
Kiek tai susiję su pareiškėjui tekusiu minimaliu gyvenamosios patalpos plotu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, be to, jis prašė pirmosios instancijos teismo sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų buvimo vertinti, ar buvo laikytasi 4 kv. m. vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto standarto, t. y. europietiško standarto, jis neprašė remtis Lietuvos teise. Taigi, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą reguliavimą sprendžiant dėl jam tekusio minimalaus gyvenamojo kameros ploto (b. l. 57-58).
Teisėjų kolegija iš dalies tokiai pareiškėjo pozicijai iš esmės pritaria, tačiau kitų motyvų pagrindu.
Visų pirma teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.
Šiame kontekste reikia atsižvelgti ir į tai, kad pačios Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad sprendžiant šios kategorijos ginčus turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, numatančiu, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pažymėtina, jog šiuo atveju turėjo būti vadovaujamasi ne Įsakyme numatytais dydžiais, o Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (2008 m. liepos 13 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, kuriame nustatyta, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi Taisyklėmis, kai sprendžiama dėl kalinimo sąlygų policijos areštinėse atitikties teisės aktams (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad Įsakymas taikomas tik tais atvejais, kai asmuo yra kalinamas ar atlieka arešto bausmę įstaigoje, patenkančioje į Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kompetenciją. Tačiau kai asmuo yra sulaikomas policijos įstaigoje yra taikomas Taisyklėse numatytas teisinis reguliavimas. Be to, nors pareiškėjas ir apeliaciniame skunde kalba apie 4 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimą, tačiau jis nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Be to, kaip matyti, šiuo atveju pagal ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą yra taikytina netgi didesnė minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Taigi dėl pirmiau nurodytų motyvų šiuo atveju vertintina, ar buvo laikytasi būtent Taisyklėse numatyto reguliavimo.
Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Taisyklėse numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. birželio 6 d. – 2013 m. gruodžio 10 d. laikotarpiu. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde tokio nurodyto laikotarpio atskirai neginčija (b. l. 57-58). 2012 m. liepos 10 d. pareiškėjui teko 4,8 kv. m., nuo liepos 27 d. iki 2012 m. liepos 30 d. pareiškėjui teko 4,78 kv. m., 2012 m. rugpjūčio 6 d. – 7 d. pareiškėjui teko 4,78 kv. m., 2012 m. spalio 16 – 17 d. pareiškėjui teko 4,78 kv. m., nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui teko 4,8 kv. m., 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjui teko 2,97 kv. m., 2013 m. kovo 25 d. – 26 d. pareiškėjui teko 4,96 kv. m., 2013 m. gegužės 16 d. pareiškėjui teko 3,53 kv. m., 2013 m. gegužės 17 d. – 19 d. pareiškėjui teko 4,71 kv. m., 2013 m. kovo 20 d. – 21 d. pareiškėjui teko 3,53 kv. m., nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. pareiškėjui teko 4,62 kv. m. gyvenamojo ploto, taigi nurodytais laikotarpiais buvo pažeista Taisyklėse numatyta vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (5 kv. m. gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma) (b. l. 11-12). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 34-35), taigi pareiškėjui tekęs plotas, kuriame jis galėtų lengvai judėti, buvo dar mažesnis (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Tačiau kitais likusiais laikotarpiais nurodyta norma nebuvo pažeista (b. l. 11-12).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo argumentus, sutinka su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų ir siekdama tikslingumo jų papildomai nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Be to, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės neginčija (b. l. 57-58). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nors pabrėžia, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis jo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota, tačiau iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais neteisėtais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmais, tokį nesutikimą detaliai pagrindė ir šio pagrindimo pareiškėjas atskirai neginčija, neteikia argumentų, leidžiančių atlikti byloje kitokį vertinimą. Šioje dalyje pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nemotyvuotomis (b. l. 57-58).
Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi ir tai, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nagrinėjant šios kategorijos bylas yra aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis ir su jame garantuojamos subjektams teisės. Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT sprendimą Labita prieš Italiją).
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui. Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.
Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais, gan trumpą laiko tarpą (iš viso 28 dienas), pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas gan dažnai nežymiai nesiekė numatytos pirmiau minėtos normos (t. y. 2012 m. liepos 10 d. pareiškėjui teko 4,8 kv. m., nuo liepos 27 d. iki 2012 m. liepos 30 d. pareiškėjui teko 4,78 kv. m., 2012 m. rugpjūčio 6 d. – 7 d. pareiškėjui teko 4,78 kv. m., 2012 m. spalio 16 – 17 d. pareiškėjui teko 4,78 kv. m., nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui teko 4,8 kv. m., 2013 m. kovo 25 d. – 26 d. pareiškėjui teko 4,96 kv. m., 2013 m. gegužės 17 d. – 19 d. pareiškėjui teko 4,71 kv. m., nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. pareiškėjui teko 4,62 kv. m.) ir tik atskirais laikotarpiais numatyti reikalavimai buvo pažeisti labiau (t. y. 2013 m. kovo 20 d. – 21 d. pareiškėjui teko 3,53 kv. m., 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjui teko 2,97 kv. m., 2013 m. gegužės 16 d. pareiškėjui teko 3,53 kv. m.), nebuvo nustatyta kitų neteisėtų veiksmų ir tokio teismo vertinimo pareiškėjas atskirai neginčija, byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, be to, byloje nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai.
Tokia išvada dėl Konvencijos 3 straipsnio yra daroma atsižvelgus ir į tai, kad EŽTT, spręsdamas dėl kalinimo sąlygų Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, kai pareiškėjas buvo kalinamas šešias dienas, kur nebuvo langų ir kiemo pasivaikščioti, manė, kad pareiškėjas nesugebėjo įrodyti, jog ginčijamas elgesys areštinėje pasiekė minimalų žiaurumo lygį, kurį apima Konvencijos 3 straipsnis, atsižvelgiant į labai trumpą kalinimo laikotarpį ir į tai, jog nebuvo medicininio dokumento ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad suėmimo Kauno vyriausiojo policijos komisariato areštinėje metu pareiškėjas buvo kankinamas ar patyrė žalą sveikatai (EŽTT 2002 m. birželio 6 d. nutarimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą).
Kiek tai susiję su pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju vien pažeidimo, kuris, atsižvelgus į pažeidimo trukmę, nelaikytinas itin menkaverčiu, pripažinimas negali būti pripažinta pakankama satisfakcija ir egzistuoja pagrindas spręsti dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atitinkamai, manytina, jog pirmosios instancijos įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.
Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nurodo, kad EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis ir teismas nepagrįstai šiais išaiškinimais nesivadovavo (b. l. 57-58).
Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).
Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m., kartais – 1,16 kv. m. arba 1,3 kv. m., 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.
Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 20 000 Lt (5 834,31 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (28 dienos), bet dažnai nurodyta norma nebuvo pažeista žymiai, neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 252 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nėra pagrindo remiantis pareiškėjo įvardintu EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą (b. l. 113). Šiuo aspektu pažymėtina, jog, pirma, kaip jau buvo minėta, EŽTT neformuoja bendrų atlygintinos sumos fiksuotų dydžių ir atsižvelgus į šios kategorijos bylų specifiką dėl priteistinos žalos sumas yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Antra, nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti grubūs higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės tam tikrais laikotarpiais buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, kitų esminių pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. Taigi nėra pagrindo vadovaujantis šia byla teigti, kad pareiškėjui turi būti priteisiama būtent jo nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyta neturtinė žala pareiškėjui yra priteisiama atsižvelgus į tai, kad aukštas nusikalstamumo lygis, finansinių išteklių trūkumas ir kitos struktūrinės problemos negali panaikinti ar atleisti valstybės atsakomybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo. Valstybės prerogatyvai priklauso organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, nepaisant finansinių ar logistinių sunkumų (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyti šioje teismo nutartyje išaiškinimai dera ir su naujausia EŽTT praktika ir išreikšta pozicija (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir dėl šioje teismo nutartyje nurodytų aplinkybių priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisiant 252 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Pareiškėjo E. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 252 Eur (du šimtus penkiasdešimtu du eurus) neturtinės žalos atlyginimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė