Administracinė byla Nr. A-311-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01896-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. M. L. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo atnaujinimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja A. M. L. su prašymu (I t., b. l. 5–13, II t., b. l. 12–13). kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, savininkėmis M. D. ir V. G. įrodantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėja prašyme nurodė ir pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjos senelė V. G. (mirusi (duomenys neskelbtini)) ir motina M. D. (G.) (mirusi (duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 15,4910 ir 0,5098 ha ploto žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone. Nustatytu terminu pareiškėja pateikti prašymo ir dokumentų negalėjo, kadangi iki 2004 m. visus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo tvarkė jos tėvas P. D. (taip šeimoje buvo sutarta), kuris mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad pagal P. D. prašymą bus vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas tiek į jo nuosavybės teise valdytą, tiek į V. G. ir M. D. (G.) nuosavybės teise valdytą žemę. Akivaizdu, kad P. D. buvo aktyvus ir domėjosi nuosavybės teisių atkūrimu. Tik po tėvo mirties pareiškėja pradėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, o gavusi 2013 m. spalio 10 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir suinteresuotas asmuo, NŽT, Institucija) Kauno miesto skyriaus raštus suprato, jog Institucija nėra gavusi dokumentų apie V. G. ir M. D. (G.) nuosavybės teise valdytą žemę, todėl įstatyme nustatytus terminus praleido dėl svarbių priežasčių. Prašė pareiškimą tenkinti.

Suinteresuotas asmuo su prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. Institucijos teigimu, pareiškėjai buvo žinoma, jog jos senelis J. G. mirė iki žemės nacionalizacijos, todėl ji nustatytais terminais galėjo kreiptis į institucijas bei archyvus dėl dokumentų gavimo apie senelio J. G. įpėdinių V. G. (senelės) ir M. D. (G. (motinos)) nuosavybės teise valdytą žemę arba kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Be to, pareiškėja turėjo žinoti, jog jos tėvas P. D. turi teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik į jo valdytą žemę, tačiau neturi teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. įpėdinių valdytą žemę, kadangi po savo žmonos M. D. mirties buvo sudaręs kitą santuoką su K. D.. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjos A. M. L. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei įvertinęs bylos aplinkybes, pažymėjo, kad pareiškėja nustatytais terminais iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė giminystės ryšį su žemės savininkais bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.

Istoriniu aspektu įvertinęs nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, teismas pažymėjo, kad faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, o toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.

Kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad iki 2004 m. balandžio 27 d. visus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo tvarkė jos tėvas P. D., kadangi taip šeimoje buvo sutarta ir pareiškėja pagrįstai tikėjosi, jog pagal P. D. prašymą bus vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas tiek į jo nuosavybės teise valdytą, tiek į J. G. įpėdinių V. G. ir M. D. (G.) nuosavybės teise valdytą žemę, kad P. D. buvo aktyvus ir domėjosi nuosavybės teisių atkūrimu, kad tik po tėvo mirties pareiškėja pradėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, o gavusi 2013 m. spalio 10 d. ir 2014 m. gegužės 8 d. NŽT Kauno miesto skyriaus raštus suprato, jog Institucija nėra gavusi dokumentų apie J. G. įpėdinių valdytą žemę, šiuo atveju nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas atnaujintinas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog pareiškėja jau nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojus Įstatymui, turėjo teisę ir realią galimybę kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio J. G. įpėdinių senelės V. G. ir motinos M. D. (G.) nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone. Taip pat nurodė, kad pareiškėjai buvo žinomos aplinkybės, jog senelis J. G. mirė (duomenys neskelbtini) ir jis negalėjo būti žemės savininku iki žemės nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.), kad jos tėvas P. D. po savo žmonos (pareiškėjos motinos) M. D. mirties ((duomenys neskelbtini)) sudarė kitą santuoką su K. D.. Šių aplinkybių iš esmės neginčijo ir pareiškėjos atstovai, taip pat nurodė, jog pareiškėjos santykiai su tėvu ir jo šeima buvo geri, jie tardavosi nuosavybės teisių atkūrimo klausimais.

Pabrėžė, kad tai tik patvirtina, jog pareiškėja, žinodama minėtas aplinkybes, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir nesiekė savo teisių įgyvendinimo pati ar pasinaudodama atstovavimo institutu, siekiant nuosavybės teisių atkūrimo į senelės V. G. ir motinos M. D. (G.) valdytą žemės sklypą. Todėl, kolegijos nuomone, pareiškėja turėjo realią galimybę domėtis ginčo žemės sklypu ir Įstatymo nustatytais terminais kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (toliau – ir LVAT) ir atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, pažymėjo, kad nors pareiškėja žinojo apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises, tačiau prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių, t. y. veikdama savo rizika, savo valia pasirinko tokį elgesio modelį – pasitikėti tėvu, veikti pasyviai ir nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo proceso eiga. Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Pažymėjo ir tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjos sunkią sveikatos būklę ar kitas objektyvias aplinkybes, kurios iš esmės ribotų jos galimybes bendrauti ar kreiptis į žemėtvarkos institucijas ar archyvus.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad toks pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikoma objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą.

Pareiškėja nenurodė kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per Įstatymo nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys. Todėl, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas yra nepagrįstas ir atmestinas, nes terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį atnaujinti.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą visiškai patenkinti.

Pareiškėja nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nurodydama, kad jie yra nepagrįsti ir neteisėti.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios isntancijos teismo išvados dėl jos pačios tariamo pasyvumo (neveikimo) padarytos, tinkamai neįvertinus bylai reikšmingų aplinkybių visumos, t. y. pareiškėjos prašyme pirmosios instancijos teismui nurodytų suinteresuoto asmens veiksmų, kuriais pareiškėja ir P. D. buvo klaidinami dėl nuosavyės teisių atkūrimo proceso eigos, nustatytais terminais nepriimant atitinkamų administracinių teisės aktų.

Remiasi LVAT praktika dėl suinteresuoto asmens neveikimo ir klaidinančio veikimo, lėmusio pretendento veiksmus (neveikimą). Teigia, kad laikotarpiu nuo pirminio prašymo gavimo 1991 m. iki 2013 m. (žemėtvarkos skyriaus rašto, kuriame pareiškėjai buvo išaiškinta būtinybė pateikti trūkstamus dokumentus), ji nebuvo informuojama apie jos prašymo atkurti minėtą nuosavybės teisę nagrinėjimo eigą, kas sąlygojo jos elgesį neatitinkantį Įsatymo 10 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Pažymi, kad bylą nagrinėjęs teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjos veiksmai ir teisinės situacijos suvokimas turi būti vertinami taikant protingo ir apdairaus asmens (bonus pater familias) standartą, kuris pareiškėjos įsitikinimu negali būti aukštesnis negu reikalavimai taikomi suinteresuotam asmeniui. Pabrėžia, kad iš suinteresuoto asmens veiksmų – kreipimosi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, įrašų kartografinėje medžiagoje, raštų, teiktų Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriui, kuriuos patvirtina, byloje esanti medžiaga ir apie kuriuos nei pareiškėja nei jos tėvas P. D. nebuvo informuoti, galima daryti išvadą, kad P. D. prašymą suinteresuotas asmuo nuo 1991 m. iki 2014 m. (23 metus) laikė tinkamu. Tuo pačiu pažymi, kad nėra pagrindo pripažinti, jog tiek patirties ir žinių kaip suinteresuotas asmuo neturinti pareiškėja turėjo savo nuožiūra nuspręsti, kad nors suinteresuotas asmuo P. D. prašymą laiko tinkamu, šis prašymas iš tikrųjų yra neteisingas ir pareiškėja turi pateikti naują savo prašymą savarankiškai.

Pareiškėjos teigimu, akivaizdu, kad suinteresuoto asmens veiksmai iki 2014 m. leido pareiškėjai pagrįstai manyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje atlikti veiksmai, priklausantys nuo P. D. valios pastangų buvo suinteresuotam asmeniui tinkami, todėl nebuvo reikalaujama jokių kitų dokumentų, prašymų, o galiausiai ir iki 2013 m. spalio 10 d. nebuvo net užsiminta apie poreikį atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti (patikslinti) ar atnaujinti terminą papildomiems dokumentams prijungti.

Ji nurodo, kad NŽT Kauno miesto skyrius tik 2013 m. spalio 10 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-4802, pareiškėją pirmą kartą informavo, kad negalima atkurti nuosavybės teisių į jos mamos ir senolės iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą, (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) k., 15,4910 ha žemės plotą pagal pareiškėjos tėvo, P. D., prašymą, o 2014 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-2314 papildomai nurodė, kad pareiškėjai reikalinga nustatyti žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą. Todėl, pareiškėjos teigimu, tik dėl suinteresuoto asmens ar jo teisių perėmėjo specialistų skirtingo dokumentų vertinimo, aplaidumo, nerūpestingumo, taip ilgai užtrukusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, ji priversta tęsti tik teismo sprendimu atnaujinus terminą prašymui ir papildomiems dokumentams pateikti.

Remiasi Lietuvos teismų praktika dėl atsakingo valdymo (gero administravimo) principo, LVAT praktika praleisto termino atnaujinimo prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylose ir nurodo, kad nors NŽT kaip valstybės institucijai yra keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, tačiau ji neatliko visų reikalingų veiksmų P. D., vėliau ir pareiškėjos, kaip jo teisių perėmėjos, prašymui dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, o tokie veiksmai prieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatoms.

Pasak pareiškėjos, ji ir jos artimieji tikėjosi, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra bus užbaigta greičiau, jeigu nebus daugiau pretendentų, todėl su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi jos tėvas, P. D., kuris turėjo būti pripažintas tinkamu pretendentu ir nuosavybės teisės į jo ir J. G. (pareiškėjos senelio) įpėdinių (pareiškėjos mamos ir senelės) valdytą žemę turėjo būti atkurtos jo vardu. Vėliau žemes, pareiškėjos teigimu, buvo planuojama pasidalinti bendru šeimos sutarimu. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo iki Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. arba iki 2003 m. gruodžio 31 d. neinformavo, kad P. D. nėra tinkamas pretendentas, siekiant atkurti nuosavybės teises į J. G. įpėdinių valdytą žemę, nes jis po pareiškėjos mamos M. D. (G.) mirties sudarė antrą santuoką su K. D., nors apie tai Institucija žinojo P. D. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo dieną.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, pareiškėja pažymi, kad terminas pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo praleistas dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, todėl teismo sprendimu gali būti atnaujintas, tokiu būdu užtikrinant pažeistų pareiškėjos teisių apsaugą. Pasak jos, tiek pareiškėja, tiek jos tėvas P. D., nuosavybės teisių atkūrimo proceso eigoje buvo aktyvūs, domėjosi savo teisėmis laiku ir tinkamai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą NŽT prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos A. M. L. apeliacini skundą atmesti.

NŽT mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimas administracinėje byloje yra teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą teismas objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenurodė, kad pareiškėjai taikomas aukštesnis įstatymų išmanymo standartas, be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja jau nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d.  atsiradus galimybei atkurti nuosavybės teises, turėjo teisę ir galimybę kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. G. ir M. D. (G.) nuosavybės teise valdytą žemę. Pabrėžia, kad pareiškėja neginčija aplinkybės, jog jai buvo žinoma senelio mirties data ((duomenys neskelbtini)) ir, kad jis negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos metu, o taip pat, kad pareiškėjos tėvas P. D. po savo žmonos M. D. mirties sudarė kitą santuoką su K. D.. Taip pat pažymi, kad atkurti nuosavybės teises į buvusios sutuoktinės ar jos motinos turėtą žemę teisės aktai nenumato.

Nurodo, kad P. D. Kauno miesto valdybai 1991 m. spalio 29 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo paties iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Kauno miesto apylinkės teismo 1992 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3762/92 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. D., J., nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d. valdė 9,27 ha žemės sklypą Kauno m. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurį jam padovanojo jo žmona M. D.. Kas ir kokiomis dalimis valdė likusius 5,73 ha J. G. įpėdinių žemės, duomenų nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų byloje nėra.

NŽT teigimu, pretendentas P. D. (miręs) turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tik į jo paties nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę. Dokumentų, patvirtinančių, kad P. D. nuosavybės teise būtų valdęs daugiau kaip 9,27 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra, o taip pat nėra duomenų apie V. G. ir M. D. (G.) iki nacionalizacijos valdytą žemę, todėl apeliantės nurodyti dokumentai esantys nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 188 nenurodo, kad minėtus žemės sklypus iki nacionalizacijos valdė V. G. ir M. D. (G.).

NŽT sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog ji buvo susitarusi su P. D., kad šis rūpintųsi nuosavybės teisių atkūrimu bei dėl to pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad nuosavybės teisių atkūrimas bus vykdomas į jo paties ir J. G. įpėdinių nuosavybės teise valdytą žemę, šiuo atveju nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas atnaujinamas. NŽT taip pat pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjos pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikoma objektyviu veiksniu praleistiems įstatymų nustatytiems terminams atnaujinti.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėja pati veikė savo rizika, savo valia pasirinkdama tokį elgesio modelį - pasitikėti tėvu, nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Taigi, NŽT kaltės ar atsakomybės dėl įstatymų nustatyto termino praleidimo nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalį piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Įstatymo 10 straipsnio (iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytas prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavimo terminas (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminas (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) turėjo naikinamųjų terminų pobūdį, nes, pagal tuomet galiojusias įstatymo redakcijas, šių terminų praleidimo faktas buvo siejamas su teisės į nuosavybės teisių atkūrimą netekimu, nesvarbu, dėl kokių priežasčių (objektyvių ar subjektyvių) šie terminai buvo praleisti.

Pagal šio straipsnio 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-489 redakciją (įsigaliojo nuo 2004 m. spalio 26 d.), nurodyti terminai prarado naikinamąją reikšmę ir tapo atnaujintinais terminais. Tai rodo straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.).

Nagrinėjamoje byloje turimais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad buvęs savininkas J. G. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) metais nuosavybės teise Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) val., (duomenys neskelbtini) kaime valdė 15,4910 ha žemės (t. 1 b.l. 196). Po jo mirties (duomenys neskelbtini) jo turtą, tame tarpe ir žemę, perėmė valdyti įpėdiniai – žmona V. G. ir duktė M. G.-D. (t. 1 b.l. 198). Kauno miesto apylinkės teismo 1992m. rugpjūčio 3 dienos sprendimu nustatytas juridinis faktas, kad P. D., J., nuosavybės teise iki 1940m. valdė žemės sklypą Kauno m., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Teismo sprendime nurodyta, jog 9,27 ha žemės sklypą P. D. padovanojo sutuoktinė M. D. (t. 1 b.l. 161).

Byloje daugiau archyvinių duomenų apie tai kas ir kokiomis dalimis valdė buvusio savininko J. G. žemę nėra. Atsižvelgiant į tai yra pagrindas manyti, kad iki žemės nacionalizacijos 1940 metais likusią žemę, t.y. 6,221 ha, galėjo valdyti V. G. vienasmeniškai arba kartu su dukra M. G.-D.. Todėl pareiškėja, būdama M. G.-D. dukra ir V. G. vaikaitė, turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,221 ha žemės. Jos skundo reikalavimas atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, savininkėmis M. D. ir V. G. įrodantiems dokumentams pateikti, nagrinėtinas iš esmės.

Byloje taip pat nustatyta, kad pirminį prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę 1991 metais pateikė P. D., kuris yra pareiškėjos tėvas. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad P. D. po sutuoktinės M. D. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) vedė kitą moterį, todėl jis negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri iki nacionalizacijos buvo valdoma V. G. arba M. D. (6,221 ha). Į šią žemę pagal byloje esančius duomenis gali pretenduoti pareiškėja.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą, nurodė, kad pareiškėja nebuvo pakankamai aktyvi nuosavybės teisių atkūrimo procese, nors jai visos faktinės aplinkybės buvo žinomos ir nebuvo kliūčių įstatymo nustatytu terminu pačiai teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokias pirmosios instancijos teismo išvadas laiko nepagrįstomis.

Visų pirma būtina pažymėti, kad pareiškėjos šeimoje susiklostę paveldėjimo ir nuosavybės valdymo santykiai, apsprendžiantys galimybes dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese, nėra įprasti ar standartiniai. Aplinkybės kad mirus buvusiam savininkui J. G., jo žemę perėmė valdyti V. G. ir M. D., kuri dalį žemės padovanojo P. D. bei netrukus po žemės nacionalizacijos mirė, o P. D. sudarė kitą santuoką, teismo vertinimu objektyviai galėjo trukdyti pareiškėjai tinkamai įvertinti susidariusią situaciją ir tuo pačiu savalaikiai inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo procesą.

Kita vertus būtina pažymėti ir tai, jog nagrinėjamoje byloje ilgą laiką nebuvo pakankamų archyvinių duomenų, kurie leistų pakankamai aiškiai nustatyti buvusius žemės savininkus bei jų teisių paveldėtojus. Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys į bylą Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus iniciatyva yra išreikalauti tik 2003m. spalio 10d. (t. 1 b.l. 194-202), t.y. jau pasibaigus įstatymo numatytam terminui prašymui pateikti. Be to nors iš archyvinių duomenų tapo aišku, jog po J. G. mirties žemę valdyti perėmė V. G. ir M. D., pareiškėja apie šias aplinkybes nebuvo informuota iki pat 2013 metų, kai jai NŽT Kauno miesto skyrius atitinkamai 2013m. spalio 10d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-4802 bei 2014m. gegužės 8d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-2314 (t. 1 b.l. 21-22, t. 2 b.l. 29-30) suteikė informaciją apie kilusias kliūtis atkuriant nuosavybės teises į V. G. ir M. D. valdytą žemę.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vertina, kad institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais, tinkamai neinformavo pareiškėjos apie konkrečius būtinus pateikti dokumentus, todėl pripažintina, kad pareiškėjos elgesys buvo objektyviai nulemtas kompetentingos institucijos veiksmų. Tokios aplinkybės pripažintinos objektyviomis aplinkybėmis, trukdžiusiomis pareiškėjai laiku realizuoti savo teises.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat atkreipiamas dėmesys, kad Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiančiame įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ir administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012).

Kritiškai vertintini ir pirmosios instancijos teismo argumentai, jog pareiškėja buvo nepakankamai aktyvi nuosavybės teisių atkūrimo procese. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja tiek pati, tiek per savo įgaliotą asmenį pakankamai aktyviai veikė siekdama įgyvendinti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pareiškėja ne kartą buvo davusi rašytinius įgaliojimus ją atstovauti nuosavybės teisių atkūrimo procese (t. 1 b.l.1 38-39, 85-186), pati asmeniškai arba per įgaliota atstovą susirašinėjo su žemėtvarkos skyriumi (t. 1 b.l. 21-22, 30, 31, 32, 33, 34, 41, 48, 50, 61, 82, 96, 101, 106, 114), dalyvavo sudarant kai kuriuos nuosavybės teisių atkūrimo proceso dokumentus (t. 1 b.l. 97-100, 102-105, 108-111, 124-125, 143-144), teikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus (t. 1 b.l. 91, 92, 93, 94, 95). Byloje surinkti rašytiniai įrodymai kolegijos vertinimu paneigia tiek teismo, tiek Nacionalinės žemės tarnybos argumentus, jog pareiškėja nebuvo aktyvi.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu termino praleidimo priežasčių vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir tenkindama apeliacinį skundą, atnaujina pareiškėjai terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, savininkėmis M. D. ir V. G. įrodantiems dokumentams pateikti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos A. M. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos A. M. L. prašymą tenkinti.

Pareiškėjai A. M. L. atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone, buvusiomis savininkėmis M. D. ir V. G. patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                                                                Laimutis Alechnavičius

                                                                                                                              Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė