Civilinė byla Nr. 3K-3-269-219/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17288-2013-0                                                     Procesinio sprendimo kategorija 140.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, A. Z., L. D. A., D. G., D. K., I. A., „Bigbank AS“, veikianti per „Bigbank AS“ filialą, antstolis S. V., uždaroji akcinė bendrovė Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, akcinė bendrovė „Lesto“, uždaroji akcinė bendrovė „Prienų vandenys“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas R. E. A. pareiškimu prašė iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centrą, patvirtinti 2882,04 Lt (834,70 Eur) administravimo išlaidų sąmatą, 1930 Lt (558,97 Eur) išlaidų, reikalingų jo būtiniesiems poreikiams tenkinti, sąmatą, nustatyti trijų mėnesių terminą mokumo atkūrimo plano projektui parengti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2006 m. liepos 15 d. kredito sutartimi Nr. 175 jis ir jo buvusi sutuoktinė I. A. iš AB DNB banko pasiskolino 241 000 Lt (69 798,42 Eur) nekilnojamajam turtui pirkti. Perkamas nekilnojamasis turtas buvo įkeistas hipotekos lakštais. Paskolos grąžinimas 2006 m. liepos 13 d. buvo apdraustas UAB „Būsto paskolų draudimas“. 2008 metais nuvertėjo nekilnojamasis turtas, pareiškėjo atlyginimas sumažėjo nuo 3500 Lt (1013,67 Eur) iki 1500 Lt (434,43 Eur) per mėnesį. 2010 m. birželio 14 d. nutraukta pareiškėjo santuoka. Buvę sutuoktiniai liko solidariai atsakingi pagal 2006 m. liepos 5 d. kredito sutartį Nr. 175. Bendraskoliams nevykdant prievolių pagal šią sutartį, UAB „Būsto paskolų draudimas“ išmokėjo draudimo išmoką AB DNB bankui ir pareikalavo skolininkus grąžinti išmokėtas sumas. Pareiškėjas siekė išvengti priverstinio turto realizavimo, gavo leidimą parduoti įkeistą nekilnojamąjį turtą pasirinktam pirkėjui, tačiau dėl buvusios sutuoktinės veiksmų nekilnojamojo turto pardavimo derybos buvo nutrauktos. Dėl šios priežasties jis 2011 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Prienų rajono apylinkės prokuratūrą, ji 2011 m. spalio 14 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2012 m. vasario 27 d. sudarė sutartį dėl skolos grąžinimo, pagal kurią jis įsipareigojo iki 2013 m. kovo 20 d. visiškai grąžinti skolą. Pareiškėjas mokėjo įmokas, tačiau neradęs kito nekilnojamojo turto pirkėjo neteko galimybės tinkamai įvykdyti sutartį. Pareiškėjas 2012 m. kovo 7 d. susilaukė sūnaus, jam išlaikyti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 19 d. įsakymu priteista 900 Lt (260,66 Eur) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki sūnaus pilnametystės. Iš pareiškėjo ir bendraskolės I. A. 2012 m. kovo 8 d. UAB „Būsto paskolų draudimas“ priteista 225 373,91 Lt (65 272,80 Eur) skola, palūkanos; 554,64 Lt (160,63 Eur) skola bankui ir kitos išlaidos. Įkeisto nekilnojamojo turto vertė neužtikrina turimų įsipareigojimų įvykdymo. Įsipareigojimai kreditoriams, neskaitant sūnaus išlaikymo išlaidų, yra apie 243 039,43 Lt (70 389,08 Eur). Pradelstų skolų suma viršija 25 000 Lt (7240,50 Eur), grąžinti šių skolų pareiškėjas neturi galimybių. Transporto priemonių ar kitokio turto neturi. Pagrindo manyti, kad jis kada nors galės įvykdyti visus turimus įsipareigojimus, taip pat nėra, nes skolininkų, turinčių jam įvykdyti įsipareigojimus, ar alternatyvių pajamų šaltinių neturi. Kreipimosi į teismą metu pareiškėjo mėnesinė alga sudarė 2047,50 Lt (593 Eur). Bendraskolė I. A. prievolių nevykdo, todėl nelaikytina kreditore.

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi iškėlė pareiškėjui bankroto bylą. Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas yra nemokus pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 2 straipsnio 2 dalį. Teismas nenustatė kliūčių kelti bankroto bylą, įtvirtintų FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje, todėl iškėlė pareiškėjui bankroto bylą (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Iškėlęs pareiškėjui bankroto bylą, teismas bankroto administratoriumi skyrė UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centrą, taip pat išsprendė kitus būtinus klausimus (FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktai, 8 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnis).

Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 3 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nemokumo ir pagrindų bankroto bylos kėlimui buvimo, nepagrįstai nesiaiškino, kaip dabartinei pareiškėjo finansinei būsenai turėjo įtakos aplinkybė, kad jis, turėdamas įsipareigojimų kreditoriams ir negalėdamas jų vykdyti, prisiėmė naujus įsipareigojimus – 2012 m. balandžio 2 d. sudarė gyvybės draudimo sutartį. Be to, teismui nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo nesudarė sandorių, dėl kurių tapo nemokus, taip pat atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų iš bankų, kuriuose jis turi sąskaitas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi iškėlė pareiškėjui bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskyrė UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centrą; patvirtino sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti, – 2882,04 Lt (834,70 Eur), taip pat 1930 Lt (558,97 Eur) sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti, nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; išsprendė kitus būtinus klausimus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo bendrą skolų kreditoriams dydį – 258 177,79 Lt (74 773,46 Eur), jo turimą turtą (nekilnojamasis turtas areštuotas ir į jį nukreiptas išieškojimas vykdomojoje byloje, kito kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto nėra), šio turto vertę (124 000 Lt, arba 35 912,88 Eur), gaunamas pajamas (apie 2047 Lt (593 Eur) darbo užmokestis), turimas lėšas banko sąskaitose, padarė išvadą, kad pareiškėjas yra nemokus pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, t. y. pareiškėjo pradelstos skolos viršija 25 minimaliųjų mėnesinių algų (toliau – ir MMA) sumą ir nėra pagrindo spręsti, jog jis yra ar artimoje ateityje gali būti pajėgus įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjo pajamos buvo dirbtinai mažinamos ar buvo bandoma nuslėpti lėšas, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kt.). Jis taip pat nėra padaręs nusikalstamų veikų, dėl kurių negalėtų būti keliama bankroto byla.

Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs FABĮ 2 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 8 dalies, 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjo turtinę padėtį, gaunamas pajamas ir pradelstus įsipareigojimus kreditoriams, jo perspektyvas šiuos įsipareigojimus įvykdyti, atlikęs pareiškėjo nemokumo priežasčių analizę, sprendė, kad pareiškėjas įrodė savo nemokumą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, įvertinus byloje pateiktus duomenis, pareiškėjas yra nemokus ir yra pagrindas iškelti jam bankroto bylą. Teismas pažymėjo, kad FABĮ nenustato sąlygos, jog bankroto byla gali būti iškeliama tik tokiam fiziniam asmeniui, kuris bankroto proceso metu neabejotinai galės visiškai ar iš dalies sumokėti savo skolas kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, nenustačius duomenų dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų buvimo, pareiškėjo prašymas yra pagrįstas. Atsisakius pareiškėjui iškelti bankroto bylą, jis ir toliau liktų nemokus, nes nei jo gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų padengti skolų kreditoriams. O iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinio asmens mokumo atkūrimo planas, siekiama su bankroto administratoriaus pagalba atkurti pareiškėjo mokumą, todėl tai labiau atitiktų tiek paties pareiškėjo, tiek jo kreditorių interesus. Teismas konstatavo, kad bankroto bylos pareiškėjui iškėlimas yra galimybė užtikrinti tiek jo paties, tiek jo kreditorių teisėtų interesų pusiausvyrą.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo gyvenimo išlaidoms skirtos 1930 Lt (558,97 Eur) sumos pagrįstumo, pažymėjo, kad šią asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingą sumą teismas patvirtina tik iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, ši suma iš esmės bus nustatinėjama ir galės būti ginčijama vėlesniame bankroto bylos etape (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 8 straipsnis), o FABĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta tik žemutinė fizinio asmens ir jo išlaikomų asmenų būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos sumos riba, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas sumas, reikalingas kiekvieną mėnesį jo būtiniesiems poreikiams tenkinti, įvertinęs visas jo nurodytas aplinkybes, nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos patvirtino pagrįsto dydžio pareiškėjui kiekvieną mėnesį reikalingą lėšų sumą, ji nėra per didelė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo asmeniniams poreikiams pasilieka 730 Lt (211,42 Eur) per mėnesį, kas laikytina nedidele suma dirbančiam asmeniui.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo sąžiningumo, įvertinęs jo nepilnamečiam vaikui priteisto ir mokamo išlaikymo dydį, vykdomą vaiko naudai gyvybės draudimo sutartį, atsižvelgęs į tai, kad šios išlaidos skirtos ne pareiškėjo, o jo sūnaus interesams, padarė išvadą, jog ilgalaikės draudimo sutarties sudarymas neturėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo nemokumui, nes nenustatyta, kad iki ją sudarant pareiškėjas jau negalėjo vykdyti finansinius įsipareigojimus. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, tai teismas pagrįstai sprendė, kad negalima preziumuoti pareiškėjo nesąžiningumo apdraudžiant sūnaus gyvybę.

Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo santuoka nutraukta 2010 m. birželio 14 d., o prievoles pagrindiniam kreditoriui UAB „Būsto paskolų draudimas“ jis vykdė iki 2013 m. kovo mėnesio, kai kreditorius padidino įmokų sumą, taip pat aplinkybes, jog sumažinus darbo krūvį sumažėjo jo gaunamas darbo užmokestis iš VšĮ Kauno klinikinės ligoninės, o iš AB „Ortopedijos technika“ jis buvo atleistas ne savo iniciatyva, bei tai, kad 2012 m. kovo 7 d. pareiškėjui gimė sūnus, kuriam išlaikyti mokamos periodinės išmokos ir sūnaus gyvybės draudimo įmokos, padarė išvadą, jog pareiškėjas įsipareigojimų kreditoriams nevykdo dėl sumažėjusių pajamų ir pakitusių ekonominių sąlygų, o ne dėl nesutarimų su buvusia sutuoktine.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų nutartis ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl netinkamo FABĮ 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo.

Pagal FABĮ 1 straipsnį, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, nes tokio asmens kreditorių reikalavimai bankroto proceso pabaigoje nurašomi (FABĮ 29 straipsnio 7 dalis). Kadangi FABĮ nepateikia kriterijų, kuriais būtų galima remtis vertinant fizinio asmens galimybes vykdyti skolinius įsipareigojimus ir jo sąžiningumą, tai šios aplinkybės turi būti nustatomos remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Teismai, konstatuodami, kad pareiškėjui galima iškelti bankroto bylą, kai jo vienintelės pajamos yra apie 2047,50 Lt (593 Eur) dydžio darbo užmokestis ir beveik tokią pat sumą (1930 Lt, arba 558,97 Eur) skirdami jo būtiniesiems poreikiams tenkinti, pažeidė teisėtus kreditorių interesus, nes neužtikrino kreditorių reikalavimų tenkinimo. Toks pajamų paskirstymas iš esmės paneigia kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybę ir skolininko bei jo kreditorių interesų pusiausvyros principą.

Sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai jo finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti fiziniam asmeniui bankroto bylą ar jos nekelti. Nagrinėjamu atveju teismai, konstatuodami pareiškėjo nemokumą, šių aplinkybių nenustatė ir nevertino. Teismai nustatė, kad pareiškėjas gauna 2047,50 Lt (593 Eur) darbo užmokestį, jam 2012 m. kovo 7 d. gimė sūnus, šiam mokamas išlaikymas periodinėmis išmokomis (900 Lt (260,66 Eur) per mėnesį ir 300 Lt (86,89 Eur) per mėnesį sūnaus gyvybės draudimo įmokos). Kadangi pareiškėjo šiuo metu gaunamas darbo užmokestis yra didesnis nei kredito sutarties sudarymo metu buvęs darbo užmokestis (apie 1913,50 Lt, arba 554,19 Eur), tai teismai nepagrįstai konstatavo jo nemokumą, argumentuodami tuo, kad asmeniui 2006 m. ir 2014 m. pragyvenimui reikalinga ne tokia pati pinigų suma, ypač kai iš esmės pasikeitė jo gyvenimo aplinkybės (jis išsituokė, buvusi sutuoktinė atsisako vykdyti bendrus įsipareigojimus, atsirado išlaikytinis ir pan.). Tokia teismų išvada pažeidžia FABĮ 1 straipsnio 1 dalies bei 2 straipsnio 2 dalies nuostatas ir suteikia nepagrįstą galimybę bankrutuoti fiziniam asmeniui, kuris 2006 m. pagal gaunamas pajamas buvo laikomas mokiu ir turinčiu galimybę grąžinti banko suteiktą būsto kreditą per maždaug 21 m. terminą. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus, duomenų, kad jis turi sveikatos problemų, kurios ribotų galimybes dirbti, į bylą nepateikta. Be to, jo turima profesija (ortopedas-traumatologas) yra paklausi rinkoje, pareiškėjas turi didelę darbo patirtį, yra kvalifikuotas specialistas, kas leidžia pagrįstai tikėtis jam susirasti papildomą ar geriau mokamą darbą. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kurio bendra vertė yra 124 000 Lt (35 912,88 Eur). Jo skolos, kurių mokėjimo terminai yra suėję, sudaro 248 177,79 Lt (71 877,26 Eur). Taigi pardavus pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą būtų padengta pusė turimų skolų. Likusi nepadengta įsipareigojimų suma, atsižvelgiant į tai, kad didžiąją jų dalį pareiškėjas yra skolingas solidariai su buvusia sutuoktine, galėtų būti padengta per protingą terminą. Pažymėtina, kad teismai nevertino solidariosios skolininkės galėjimo vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, nors nuo jos galėjimo vykdyti šiuos įsipareigojimus tiesiogiai priklauso ir pareiškėjo galėjimas juos įvykdyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismai taip pat privalėjo tinkamai įvertinti tai, kad pareiškėjas, prisiimdamas ilgalaikius įsipareigojimus (kreditą būstui pirkti), turėjo numatyti galimas tų finansinių įsipareigojimų pasekmes, todėl vien aplinkybės, kad pareiškėjas nutraukė santuoką, atsirado išlaikytinis ir pabrango pragyvenimas, negali būti pripažintos objektyviomis priežastimis, lėmusiomis jo finansinės padėties pablogėjimą. Ekonomikos krizė paveikė daugelio asmenų interesus, tačiau fizinio asmens mokumo atkūrimas neturėtų būti vykdomas pažeidžiant teisingą skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto vertės šiuo metu nepakanka visiems jo įsipareigojimams padengti, neturėtų lemti jo nemokumo, nes natūralu, kad dėl rinkos pokyčių nekilnojamojo turto rinkos vertė vienu laikotarpiu kyla, kitu – krinta. Todėl vien tik dėl fakto, kad nekilnojamojo turto kaina šiuo metu nukrito, tačiau pareiškėjo pajamos vis tiek leidžia dalimis dengti prisiimtus įsipareigojimus, jo finansinė būklė neturėtų būti laikoma kritine ir atitinkamai neturėtų būti konstatuojamas pareiškėjo nemokumas.

2. Dėl netinkamo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatų taikymo. FABĮ paskirtis yra atkurti tik sąžiningo fizinio asmens mokumą, nes tokio asmens kreditorių reikalavimai (likę nepatenkinti) bankroto proceso pabaigoje nurašomi (FABĮ 29 straipsnio 7 dalis), todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, reikia itin atidžiai vertinti asmens per paskutinius trejus metus sudarytus sandorius, pateiktų rašytinių įrodymų pagrįstumą ir fizinio asmens norą bendradarbiauti, nes nuo priimto sprendimo iškelti (neiškelti) fizinio asmens bankroto bylą priklauso ir kreditorių reikalavimų patenkinimas. Nagrinėjamu atveju teismai nepagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta pagrindų pripažinti, jog pareiškėjo veiksmai per pastaruosius trejus metus buvo nesąžiningi.

Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją, o CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta šio principo išimtis, taip palengvinant kreditoriaus padėtį, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 straipsnyje nustatytais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas. Nagrinėjamu atveju CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų pagrindų byloje nenustatyta, todėl teismai negalėjo preziumuoti skolininko nesąžiningumo šiuo pagrindu. Tačiau FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas atsisakyti iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą neturėtų būti aiškinamas siaurinančiai, nes pareiškėjo nesąžiningumas gali būti konstatuotas ir įvertinus pareiškėjo nesąžiningus vienašalius veiksmus ar neveikimą, o CK 6.67 straipsnis neapibrėžia nesąžiningų vienašalių skolininkų veiksmų ar neveikimo. Dėl šios priežasties teismai nagrinėjamu atveju privalėjo vertinti pareiškėjo elgesį, prisiimant ir vykdant finansinius įsipareigojimus.

Negali būti laikomas sąžiningu kreditorių atžvilgiu toks elgesys, kai iš pareiškėjo, prieš jam kreipiantis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, buvo priteistas 900 Lt (260,66 Eur) per mėnesį išlaikymas nepilnamečiam vaikui, pareiškėjas išlaikymo dydžio neginčijo, nors šis sudaro beveik pusę jo gaunamų pajamų, tokiu elgesiu užkirsdamas kelią kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš didžiosios dalies pareiškėjo pajamų (Kauno apylinkės teismas teismo įsakymą dėl vaiko išlaikymo priteisimo priėmė 2013 m. liepos 19 d., pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas 2013 m. spalio 16 d., o kreditoriai apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo buvo informuoti 2013 m. rugpjūčio 26 d. pranešimu). Nepilnamečio vaiko išlaikymas iš pareiškėjo buvo priteistas nepaisant to, kad pareiškėjas gyvena kartu su nepilnamečiu vaiku ir jo motina, jie tvarko bendrą ūkį, kas verčia abejoti išlaikymo priteisimo sąžiningumu. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo nepilnamečiam vaikui išlaikyti buvo priteistas išlaikymas, kurio dydis beveik siekia vieną minimaliąją mėnesinę algą. CK 3.192 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Šiuo atveju nepilnamečio vaiko motinos finansinė padėtis nėra žinoma, tačiau manytina, kad priteistas išlaikymo dydis yra neproporcingai didelis, atsižvelgiant į pareiškėjo pajamų dydį. Be to, nurodyto išlaikymo dydžio priteisimas iš pareiškėjo apskritai užkerta kelią vykdyti bankroto procedūras, nes priteisus nepilnamečiam vaikui tokio dydžio išlaikymą, kuris yra neproporcingas gaunamoms pajamoms, lėšų mokėti bankroto administratoriui atlyginimą bei dalimis dengti skolinius įsipareigojimus beveik nelieka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankroto byla negali būti keliama asmeniui, kuris negauna (neketina gauti) daugiau pajamų, t. y. neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais.

Pareiškėjo sąžiningumu taip pat verčia abejoti tai, kad jis nuo 2012 m. balandžio 1 d. moka garantuotų palūkanų gyvybės draudimo įmoką savo sūnaus naudai po 300 Lt (86,89 Eur) per mėnesį. Kadangi trečiasis asmuo su pareiškėju 2012 m. vasario 27 d. sudarė sutartį dėl skolos grąžinimo dalimis ir ją iki 2013 m. vasario mėnesio vykdė, akivaizdu, jog teismų išvada dėl to, kad pareiškėjas jau 2012 m. balandžio 1 d., t. y. kai sudarė sūnaus gyvybės draudimo sutartį, buvo nemokus, yra klaidinga. Pareiškėjui nepadengus visos skolos pagal sudarytą skolos sutartį, trečiasis asmuo sutiko sudaryti naują skolos sutartį mėnesines įmokas padidinant nuo 1000 Lt (289,62 Eur) iki 1500 Lt (434,43 Eur) per mėnesį. Tačiau pareiškėjas šios sumos nesutiko mokėti, todėl akivaizdu, kad sūnaus gyvybės draudimo sutarties sudarymas turėjo įtakos tam, jog pareiškėjas atsisakė pasirašyti naują sutartį dėl skolos grąžinimo, taigi atsisakė toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Dėl šios priežasties minėtos sutarties sudarymas, turint didelių skolinių įsipareigojimų kreditoriams, akivaizdžiai rodo pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, nes jos pasirašymas apribojo jo galimybes vykdyti anksčiau prisiimtus įsipareigojimus.

Be to, pareiškėjas nuo 2007 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. birželio 27 d. papildomai prisiėmė finansinių įsipareigojimų, kurių bendra suma – 25 000 Lt (7240,50 Eur). Šie jo veiksmai, t. y. naujų įsipareigojimų prisiėmimas jau turint didelių įsipareigojimų, rodo jo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, nes mažina jo galimybes vykdyti anksčiau prisiimtus įsipareigojimus. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas trejų metų laikotarpis, per kurį sudarytų sandorių sąžiningumą turi tikrinti teismas, neužkerta kelio teismui vertinti ir ankstesniu laikotarpiu sudarytų sandorių ir vertinti juos kartu su paskutinių trejų metų iki pareiškimo pateikimo teismui pareiškėjo elgesiu. Pažymėtina, kad FABĮ 4 straipsnis nustato, kad dėl bankroto bylos iškėlimo gali kreiptis tik pats pareiškėjas, kas sudaro sąlygas pareiškėjui pačiam nuspręsti, kada jis gali kreiptis į teismą.

3. Dėl netinkamo CPK 179, 185 straipsnių nuostatų taikymo. Teismai, pažeisdami įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo sąžiningumo ir dėl to, kas – teismas ar bankroto administratorius – privalo tikrinti ir vertinti norinčio bankrutuoti fizinio asmens per trejus metus sudarytus sandorius. Pareiškėjas nepateikė teismams jokių dokumentų, kuriais vadovaujantis galima būtų daryti išvadą, jog neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatyti pagrindai atsisakyti kelti bankroto bylą. Teismai atliko tik formalų sąžiningumo faktoriaus vertinimą, nes nenustatinėjo faktų, kurie patvirtintų ar paneigtų, kad pareiškėjas yra sąžiningas, nesiaiškino visų turinčių reikšmės bylai aplinkybių dėl pareiškėjo per pastaruosius trejus metus sudarytų sandorių ir nesiėmė priemonių šioms aplinkybėms nustatyti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas R. E. A. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Pareiškėjo pragyvenimo išlaidoms skirta 1930 Lt (558,97 Eur) suma nėra nepagrįstai per didelė ir (ar) pažeidžianti kreditorių interesus. Pažymėtina, kad didelė šios sumos dalis skirta ne pareiškėjo, o jo nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti ir jam lieka tik 730 Lt (211,42 Eur), kas laikytina maža suma dirbančiam asmeniui. Trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu neįrodė ir nenurodė, kokios pareiškėjo nurodytos išlaidos yra per didelės ar nepagrįstos.

2. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas pareiškėjo nemokumo klausimas, todėl teisinę reikšmę turėjo tik jo, o ne jo buvusios sutuoktinės ar kitų asmenų turtinė padėtis ir galėjimas vykdyti prisiimtas finansines prievoles. Pareiškėjas turi pareigą vykdyti visas savo prievoles, o ne jų dalį, todėl prievolių solidarumas jo prievolių nesumažina (CK 6.5 straipsnis, 6.6 straipsnio 4 dalis). Be to, pats trečiasis asmuo pareiškėjui reikalavimus reiškė dėl visos skolos, o ne dėl jos dalies grąžinimo. Asmens teisių, taip pat ir teisės bankrutuoti, įgyvendinimas negali priklausyti nuo asmens bendraskolių ar kitų asmenų.

3. Trečiojo asmens teiginiai dėl pareiškėjo galimybių gauti didesnį darbo užmokestį, galimybių grąžinti skolas per protingą terminą, santuokos nutraukimo įtakos pareiškėjo mokumui, objektyvių nemokumo priežasčių nebuvimo, jo nebendradarbiavimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais.

4. Trečiasis asmuo, teigdamas, kad pareiškėjo sūnui išlaikyti priteista per didelė suma ir kad pareiškėjas esą privalėjo ginčyti teismo įsakymą, kuriuo ši suma priteista, o to nepadarydamas elgėsi nesąžiningai, nepagrįstai kvestionuoja jau įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą. Ginčyti teismo priimtą procesinį sprendimą yra asmens teisė, o ne pareiga. Asmens elgesys neskundžiant jam galimai nepalankaus teismo sprendimo negali būti laikomas nesąžiningu. Pažymėtina, kad dėl išlaikymo priteisimo kreipėsi ne pareiškėjas, o jo nepilnamečio sūnaus motina. Kadangi pareiškėjas su vaiko motina nėra sudaręs santuokos, tai atitinkamas veiksmas laikytinas logišku ir teisingu. Be to, vien aplinkybė, kad pareiškėjas gyvena su nepilnamečiu vaiku, neatleidžia jo nuo pareigos išlaikyti sūnų (CK 3.192 straipsnio 1 dalis).

Gyvybės draudimo sutarties sūnaus naudai sudarymas neturėjo įtakos pareiškėjo mokumui. Po šios sutarties sudarymo pareiškėjas mokėjo įmokas trečiajam asmeniui pagal jų sudarytą sutartį. Draudimo sutarties sudarymo metu pareiškėjas negalėjo numatyti, kad trečiasis asmuo padidins įmokas, kas ir nulėmė pareiškėjo negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi. Be to, gyvybės draudimo sutartis, atsižvelgiant į pareiškėjo ir jo sūnaus motinos amžių, yra vienintelė pareiškėjo galimybė užtikrinti, kad įvykus nelaimei sūnus sulauks reikiamos pagalbos.

5. Pagal FABĮ 12 straipsnio 3 dalį bankrutuojančio asmens sudarytus sandorius tikrinti yra bankroto administratoriaus, o ne teismo pareiga. Tuo atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, gauna duomenų apie kreditorių interesus pažeidžiančius sandorius, jis turi apie tai informuoti prokurorą ir sustabdyti bylą. Tačiau jei tokių duomenų nagrinėjant bylą negauta, tai nėra kliūtis iškelti bankroto bylą, nes bankrutuojančio asmens sandorius tikrins administratorius, jis ir imsis įvairių teisinių kreditorių interesų gynybos priemonių.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Fizinių asmenų bankroto procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju teismai sprendė, kad egzistuoja bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo pagrindas – jis yra sąžiningas, nemokus ir nėra atsisakymo iškelti jam bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Kasatorius ginčija šią teismų išvadą ir teigia, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, jog būtų galima padaryti išvadą, kad pareiškėjas yra sąžiningas ir nemokus. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylos įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo finansinė būklė nėra iš esmės pablogėjusi, pardavus turimą nekilnojamąjį turtą jis per protingą terminą galėtų įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Be to, teismai neįvertino pareiškėjo elgesio prisiimant finansinius įsipareigojimus ir juos vykdant, todėl nepagrįstai sprendė, kad jis yra sąžiningas. Taigi byloje kilo ginčas dėl įstatyme įtvirtintų sąlygų iškelti fizinio asmens bankroto bylą nustatymo. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies nuostatas, fizinio asmens būklės neatitiktis FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytam fizinio asmens nemokumo apibrėžimui arba pareiškėjo nesąžiningumas yra savarankiški pagrindai atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškimo dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui priėmimo klausimas neturi būti sprendžiamas pernelyg formaliai, taip pat neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų.

Dėl fizinio asmens nemokumo pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį

Dėl fizinio asmens nemokumo pagal FABĮ kasacinio teismo yra išaiškinta, kad nemokumas – tai nesugebėjimas, neturėjimas iš ko mokėti už tai, kas įsipareigota. Nemokumą būtina skirti nuo nenoro atsiskaityti, laikino mokėjimų sutrikimo, gresiančio nemokumo ir situacijos, kai skolininko turtas nebepadengia jo įsipareigojimų. Remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, fizinio asmens nemokumas – tai asmens būklė, kai jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 MMA, į skolinių įsipareigojimų sumą neįskaitant reikalavimų, kurie negali būti nurašyti (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas). Taigi sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Kasacinio teismo pažymėta, kad situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Taip pat vien didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu gaunamų, nors ir didelių, pajamų neužtenka jo įsipareigojimams padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad pareiškėjo skolos, kurių mokėjimo terminai suėjo, sudaro 248 177,79 Lt (71 877,26 Eur). Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas, jo vertė yra 124 000 Lt (35 912,88 Eur). Kito nekilnojamojo ar kilnojamojo turto pareiškėjas neturi. Pareiškėjo pajamas sudaro apie 2047,50 Lt (593 Eur) kas mėnesį gaunamas darbo užmokestis, kitų pajamų jis neturi. Be pirmiau nurodytų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, pareiškėjas turi nuolatinių įsipareigojimų nepilnamečiam vaikui, jam kas mėnesį išlaikyti jis moka po 900 Lt (260,66 Eur) ir po 300 Lt (86,89 Eur) pagal vaiko gyvybės draudimo sutartį. Kasatorius šių teismų nustatytų aplinkybių neginčija. Teismai, įvertinę šiuos duomenis, taip pat atlikę pareiškėjo nemokumo priežasčių analizę, jo galimas perspektyvas įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, sprendė, kad pareiškėjas įrodė savo nemokumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismų išvada. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo įsipareigojimai kreditoriams viršija įstatymo nustatytą 25 minimaliųjų mėnesinių algų dydžio ribą, o turimas turtas ir gaunamos pajamos nėra pakankamos skoloms padengti. Vien aplinkybė, kad 2006 metais, sudarant būsto kredito sutartį, iš kurios atsirado didžiausia pareiškėjo skola, pareiškėjo pajamos buvo mažesnės negu gaunamos šiuo metu, bet jos buvo pakankamos kreditui gauti, nepaneigia jo nemokumo šiuo metu, kai sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, per šį laikotarpį pasikeitė pragyvenimo lygis šalyje, taip pat šalies ekonominė situacija. Pažymėtina, kad byloje yra sprendžiamas pareiškėjo, o ne jo buvusios sutuoktinės ir solidariosios skolininkės nemokumo klausimas, todėl kasatoriaus argumentai dėl buvusios sutuoktinės turtinės padėties ir galimybių vykdyti įsipareigojimus kreditoriams neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo turtinės padėties.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. O paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus, bankroto byla gali būti nutraukiama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014).

Dėl fizinio asmens sąžiningumo, kaip būtinosios bankroto bylos iškėlimo sąlygos

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą dėl to, kad jis per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kasatoriaus teigimu, šios nuostatos neturėtų būti aiškinamos siaurinančiai, nes pareiškėjo nesąžiningumas gali būti konstatuotas ir įvertinus jo nesąžiningus vienašalius veiksmus ar neveikimą, o kitoks aiškinimas prieštarauja FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytam šio įstatymo tikslui, nes CK 6.67 straipsnis neapibrėžia nesąžiningų vienašalių skolininkų veiksmų ar neveikimo.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslą – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. FABĮ nenustatyta, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.); kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Nesąžiningu asmuo pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi nepakankamai rūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo teikiant informaciją apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Be to, privalo būti konstatuojamas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).

Nagrinėjamu atveju, remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, sprendžiant dėl pareiškėjo sąžiningumo, turi būti įvertinti jo veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo priėmimo, t. y. iki 2013 m. spalio 24 d. Dėl šios priežasties kasatoriaus nurodomi argumentai dėl pareiškėjo sandorių, sudarytų nuo 2007 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. birželio 27 d., kuriais jis prisiėmė įsipareigojimų, kurių bendra suma – 25 000 Lt (7240,50 Eur), nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo, nes jie buvo sudaryti daugiau negu prieš 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo.

Kasatorius, nesutikdamas su teismų išvadomis dėl pareiškėjo sąžiningumo, taip pat teigia, kad pastarojo nesąžiningumą patvirtina tai, jog jis neginčijo teismo įsakymu priteisto nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydžio ir nuo 2012 m. balandžio 1 d. nepagrįstai prisiėmė papildomą periodinį įsipareigojimą, sudaręs garantuotų palūkanų gyvybės draudimo sutartį sūnaus naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui teismo įsakymu nustatytas įpareigojimas mokėti  vaiko išlaikymui 900 Lt per mėnesį, kurio jis įstatymo nustatyta tvarka neprašė mažinti, ir pareiškėjo savo valia vaiko interesais prisiimtas sutartinis įsipareigojimas mokėti sūnaus draudimo įmokas nelėmė jo nemokumo, nes teismai nustatė, kad jis buvo nemokus iki šių įsipareigojimų atsiradimo, tačiau nurodyti pareiškėjo veiksmai turi nesąžiningumo požymių, nes blogina jo turtinę padėtį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptarti pareiškėjo veiksmai nepakankami, kad užkirstų pareiškėjui kelią bankrutuoti. Tiek teismo nustatyto ir pareiškėjo neginčyto įpareigojimo apimtis (dydis), tiek pareiškėjo savo noru vaiko interesais prisiimtas sutartinis įsipareigojimas vykstant bankroto procesui įstatymo nustatyta tvarka gali būti keičiami ar nutraukiami. Be to, šios pareiškėjo prievolės įskaitomos į nustatytą pareiškėjo būtinųjų išlaidų sumą ir per bankroto procesą bendroji pareiškėjo būtinųjų išlaidų suma, vertinant aptartas, keliančias abejonių dėl nurodytų prievolių būtinumo, pagrįstumo ir sąžiningumo aplinkybes, gali būti keičiama, mažinant paties pareiškėjo pragyvenimui tenkančią sumos dalį.      

Dėl sumos, reikalingos fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydžio

Kasatorius skundo argumentais taip pat nesutinka su iškeliant bankroto bylą teismo pareiškėjui patvirtinta būtinųjų išlaidų suma (1930 Lt, arba 558,97 Eur), kuri beveik lygi jo gaunamoms pajamoms (2047,50 Lt, arba 593 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Vertinant lėšų, reikalingų pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti, maksimalaus dydžio pagrįstumo klausimą, vienu iš vertinimo kriterijų galėtų būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurios dydis, atsižvelgiant į esamą valstybės ekonominę padėtį, laikytinas nežeminančiu asmens orumo ir patenkinančiu asmens, siekiančio bankroto, poreikius. Išlaidų, reikalingų būtiniesiems poreikiams tenkinti, dydis gali viršyti nurodytą minimaliosios mėnesinės algos dydį, tačiau tam turi būti nustatyti objektyvūs kriterijai, konstatuoti konkrečioje byloje. Remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 MMA. Tačiau kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti, ar nustatyta suma iš tikrųjų  patenkina būtiniausius asmens poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, įvertinusi pareiškėjo gaunamas pajamas (2047,50 Lt, arba 593 Eur), mokėtiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui (900 Lt, arba 260,66 Eur), įmokas pagal gyvybės draudimo sutartį (300 Lt, arba 86,89 Eur), Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtintą esamą (1035 Lt, arba 300 Eur), bankroto bylos iškėlimo metu buvusį Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtintą minimaliosios mėnesinės algos dydį (1000 Lt, arba 289,62 Eur), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo (įsiteisėjimo) 1930 Lt (558,97 Eur) suma pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti nėra per didelė ir (ar) pažeidžianti jo kreditorių interesus. Kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti šios sumos dydžio. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, iš šios sumos atskaičius nepilnamečio vaiko naudai mokamas įmokas, pareiškėjo asmeniniams poreikiams tenkinti lieka tik 730 Lt (211,42 Eur), kas laikytina nedidele suma dirbančiam asmeniui. Be to, ši suma nustatyta tik preliminariai, pradiniam bankroto proceso etapui, iki nutarties patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos (FABĮ 7, 8 straipsniai). Pareiškėjo kreditoriai, tarp jų ir kasatorius, spręsdami mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą, turės teisę reikšti pareiškėjui pastabas dėl plane nurodytų mokumo atkūrimo priemonių, taip pat ir dėl jo būtiniesiems poreikiams būtinos sumos dydžio (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką ir byloje nustatytas pareiškėjo pajamas, vaiko išlaikymo suma (900 Lt, arba 260,66 Eur) laikytina neproporcingai didele pagal dabartinę jo turtinę padėtį, o būtinumas sudaryti vaiko draudimo sutartį, pareiškėjui esant nemokiam, byloje nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, tačiau, minėta, aptartas pareiškėjo prievoles galės lemti kreditoriai, spręsdami dėl pareiškėjo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, ir šios pareiškėjo prievolės įstatymo nustatyta tvarka galės būti keičiamos ar nutraukiamos.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Byloje kasacinis teismas patyrė 27,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. pažyma). Teisėjų kolegijai netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš kasacinį skundą padavusio trečiojo asmens (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Palikti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) valstybei 27,43 Eur (dvidešimt septynis Eur 43 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Janina Januškienė                                         

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                                                                                                                        Vincas Verseckas