Administracinė byla Nr. A-2388-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02385-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3, 107) ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Paskirstymo kamerose ir karantino kameroje Nr. 5 nebuvo langų, ventiliacijos, trūko gryno oro, sienų danga nelygi, ant sienų nelygumų kaupėsi dulkės, kuriomis jis buvo priverstas kvėpuoti, blogas apšvietimas, didelė oro drėgmė, žema oro temperatūra, sanitariniai mazgai neatitverti, todėl pareiškėjas turėjo šlapintis visiems matant, nėra įrengta praustuvių, o vandens čiaupas virš tualeto kanalizacijos skylės. Tokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas ilgiau nei 3 – 4 valandas. Dušo patalpose slidi grindų danga, dėl to buvo baimės jausmas, kad nepaslystų, nesusižalotų, buvo įsitempęs, jautėsi nepatogiai. Gyvenamosiose kamerose Nr. 15, 91, 43 didelė drėgmė, pelėsis, blogas kvapas, trūko oro, nuo sienų byrėjo dažai, baldai surūdiję, ant gultų rėmų buvo aštrūs atsikišę kampai, nebuvo lentynos ar spintelės indams laikyti. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo pakankamai vietos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją apimdavo baimės ir nerimo jausmas, skaudėjo akis, emociškai pergyveno, verkė, buvo priverstas kvėpuoti dulkėmis, buvo be nuotaikos, suirzęs. Pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius, emocinius išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,06 kv. m iki 18,2 kv. m. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 32 ir PK-5 tikrino 2015 m. sausio 15 d. (2015 m. sausio 21 d. patikrinimo aktas Nr. EP-14). Nustatyta, kad oro temperatūra atitiko reikalavimus PK-5, santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 32 atitiko reikalavimus, PK-5 nuo 64,4 iki 79,2 proc., dirbtinė apšvieta kameroje Nuo 138 lx iki 189 lx, PK-5 4 lx. PK-5 tualetas atviras. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 91 tikrino 2015 m. vasario 9 d. (2015 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas Nr. EP-54). Nustatyta, kad oro temperatūra 15,3–15,4 °C, santykinė oro drėgmė 75,4–76,3 proc. Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal Higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai ir dėl kitų sąlygų. Šiaulių TI akcentavo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Šiaulių TI manė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Papildomai nurodė, kad Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 114–119) pareiškėjo V. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė kalėdamas Šiaulių TI paskirstymo kamerose, karantino kameroje Nr. 5, gyvenamosiose kamerose Nr. 15, 91, 43, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, dušo patalpose buvo slidi grindų danga, nebuvo pakankamai vietos pasivaikščiojimo kiemeliuose. Dėl sąlygų kitose kamerose pareiškėjas pretenzijų nereiškė. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas, teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo pareikštus reikalavimus.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m), Nr. 15 (plotas 18,85 kv. m), Nr. 91 (plotas 18,45 kv. m), Nr. 40 (plotas 22,93 kv. m), Nr. 87 (plotas 19,6 kv. m), Nr. 43 (plotas 18,33 kv. m), Nr. 45 (plotas 18,47 kv. m), Nr. 18 (plotas 18,56 kv. m), Nr. 63 (plotas 18,16 kv. m), Nr. 50 (plotas 18,66 kv. m), Nr. 52 (plotas 18,5 kv. m), Nr. 8 (plotas 16,72 kv. m). Iš byloje esančios pažymos matyti, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos. Kadangi įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintos pareiškėjo naudai. Konstatuota, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d., iš viso 7 dienas, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog paskirstymo kameros, karantino kamera Nr. 5, gyvenamosios kameros Nr. 15, 91, 43 neatitiko teisės aktų reikalavimų. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 21 d. patikrinimo akto Nr. EP-14 matyti, kad patikrinimo metu (2015 m. sausio 15 d.) laikino laikymo kamerose nustatyti Higienos normos HN 76:2010 21, 22 punkto reikalavimų pažeidimai (per mažas apšvietimas, tualetai neatitverti nuo likusios kameros dalies), oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka higienos normų reikalavimus, karantino kameroje Nr. PK-5 nustatyti Higienos normos HN 76:2010 21, 22, 26, 54 punktų reikalavimų pažeidimai (per žema oro temperatūra, per didelė santykinė oro drėgmė, per mažas apšvietimas, šlampa grindys nuo išorinės sienos pusės bei prie sanitarinio mazgo, labai nešvarūs suolų paviršiai, tualetas neatitvertas nuo likusios kameros dalies); iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 21 d. patikrinimo akto Nr. EP-14 matyti, kad 2015 m. vasario 9 d. buvo tikrintos kameros Nr. 15, Nr. 43 ir Nr. 91. Patikrinimo metu kamera Nr. 15 buvo remontuojama (pareiškėjas šioje kameroje buvo nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 13 d.). Kameroje Nr. 43 nustatyti higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimų pažeidimai (per žema oro temperatūra, per mažas oro judėjimo greitis), kamera tvarkinga, remontuota 2014 m. gruodžio mėnesį. Kameroje Nr. 91 nustatyti higienos normos HN 76:2010 26, 59, 62 punkto reikalavimų pažeidimai (per žema oro temperatūra, per didelė santykinė oro drėgmė, per mažas oro judėjimo greitis, neatliktas pagrindinis patalpų valymas – nevalyti sienų, lubų, langų, palangių, įrenginių paviršiai (vietomis byrantis tinkas, ant sienų ir lubų pajuodę plotai, santechnikos įrenginiai surūdiję), nepateiktas pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo registras, grindys betoninės, sienos ir lubos pajuodusios). Byloje nėra objektyvių duomenų apie kameros Nr. 15 būklę pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas šioje kameroje prieš jos remontą, todėl daryta išvada, kad kamera Nr. 15 tuo metu, kai joje buvo laikomas pareiškėjas, galimai neatitiko higienos normų reikalavimų, todėl šios abejonės aiškintos pareiškėjo naudai. Teismas, įvertinęs paminėtus įrodymus, konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dušo patalpose slidi grindų danga. Iš pateiktos pažymos „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad dušo patalpos suremontuotos 2015 m. vasario mėnesį iš pagrindų. Iš byloje esančių fotonuotraukų buvo matyti, kad dušo patalpose yra kilimėliai, todėl pareiškėjo argumentai dėl slidžios dangos atmesti kaip nepagrįsti. Kitų duomenų, kurie keltų abejones atsakovo atstovo pateiktais įrodymais, byloje nebuvo.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo pakankamai vietos. Iš pateiktos pažymos „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m dydžio. Iš atsakovo atsiliepimo matyti, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi toje kameroje esantys asmenys, todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo per mažai vietos pasivaikščioti atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog jam pablogėjo sveikata. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias. Vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui tik 7 dienas, pažeidimai laikino sulaikymo ir karantino kamerose buvo trumpalaikiai. Gyvenamosiose kamerose higienos normų pažeidimai nebuvo tokie intensyvūs, dėl kurių pareiškėjas patyrė didelių dvasinių išgyvenimų. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį, įvertindamas turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, taip pat įvertindamas pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį), bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 5000 Eur neturtinės žalos buvo tenkinamas iš dalies.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 123–125), kuriame prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Pažymi, kad pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m ploto buvo nežymiai pažeista 4 dienas. Nebuvo intensyvaus neigiamo poveikio pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu. Nenustatyta, kad netinkamas atsakovo elgesys būtų pasiekęs bent minimalų žiaurumo laipsnį, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, taip pat sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją. Atsakovo nuomone, konstatavus, kad nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjui galimai teko nežymiai mažesnis gyvenamasis plotas nei nustatyta norma, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Pareiškėjas V. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 142) patikslino datas ir kameras, kuriose jis buvo laikomas, bei pažeidimus: 2015 m. sausio 3 d. – 2015 m. sausio 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 15, kur buvo šalta, pelėsis, trūko oro, grindys – betonas, lovos metalinės ir surūdijusios, čiužiniai ir po jais buvo šlapia; 2015 m. vasario 10 d. – 2015 m. balandžio 14 d. ir 2015 m. balandžio 20 d. – 2015 m. gegužės 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 91, kurioje sąlygos taip pat nežmoniškos; kameroje Nr. 45 sąlygos buvo šiek tiek geresnės, bet joje pareiškėjas buvo laikomas su žmogumi, kuris serga AIDS. Su šiuo žmogumi buvo perkeltas į kameras Nr. 18 ir Nr. 63, iš viso kartu buvo 19 dienų. Kamerose Nr. 50 ir Nr. 52 nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjas buvo 13 dienų, su sergančiu AIDS buvo 25 dienas. Visose kamerose tekdavo per mažas plotas.

Pareiškėjas V. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (b. l. 144–147).

Nurodo, kad atsakovo duomenys netikslūs, nes paskaičiavo bendrą visos kameros plotą, nors kameroje yra 5 lovos, stalas, kėdė, sienele atitvertas tualetas, todėl pareiškėjui visose kamerose teko mažesnis nei 3,6 kv. m plotas. Laikomų kameroje asmenų skaičius praktiškai yra nekintantis. Kameroje vaikščioti galima tik 1 asmeniui, o yra laikomi 4–5. Kameroje PK-5 tualetas yra neatitvertas. Nurodo, jog visos kameros, kuriose pareiškėjas buvo, neatitiko nei higienos normų, nei žmoniškų sąlygų. Dušai suremontuoti buvo daug vėliau nei atsakovas pateikė pažymas. Kilimėliai sudėti tik maždaug po mėnesio, padarius remontą. Pasivaikščiojimo kiemeliuose yra per mažai vietos. Netinkamomis sąlygomis pareiškėjas iš viso buvo laikomas 130 dienų. Taip pat buvo laikomas su žmogumi, sergančiu AIDS (nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 27 d.).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 176–179) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą bei pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Teigia, kad apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Dėl neturtinės žalos, atsakovas pakartoja argumentus, išdėstytus jo apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos jį laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. kalinant Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui 7 dienas, higienos normų pažeidimus laikino sulaikymo ir karantino kamerose, gyvenamosiose kamerose, bei atsižvelgęs į tai, kad šie pažeidimai nebuvo intensyvūs, nusprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė tiek atsakovas, tiek pareiškėjas. Atsakovas prašo pakeisti teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas skunde prašomą atlyginti neturtinę žalą siejo su tuo, kad, jo teigimu, paskirstymo kameros ir karantino kamera Nr. 5 neatitiko higienos normų reikalavimų, dušo patalpose slidi danga, pasivaikščiojimo kiemeliai maži, gyvenamosiose kamerose Nr. 15, Nr. 91, Nr. 43 buvo higienos normų pažeidimų, be to, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo per mažas.

Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pagal 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. 60/09-29151 „Pažyma dėl V. L. laikymo“ (b. l. 15–19) duomenis galima spręsti, kad pareiškėją laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. iš viso 7 dienas jis buvo laikomas kamerose, kuriose plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas apskaičiavo bendrą visos kameros plotą, bet neatsižvelgė į kameroje esančius baldus. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Atitinkamai, pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog kameroje nebūdavo vietos prie stalo, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013).

Vertinant pareiškėjo skundo argumentus dėl higienos normų pažeidimų paskirstymo kamerose ir karantino kameroje Nr. 5 bei gyvenamose kamerose Nr. 15, Nr. 91, Nr. 43, aktualūs į bylą pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 21 d. patikrinimo aktas Nr. EP-14 (b. l. 31–35) ir 2015 m. vasario 18 d. patikrinimo aktas Nr. EP-54 (b. l. 36–39), kurie priimti patikrinus, be kita ko, minėtas kameras. Atsižvelgiant į šiuose patikrinimo aktuose nustatytus higienos normų pažeidimus, taip pat tai, kad nors byloje nėra duomenų apie kameros Nr. 15 būklę, tačiau pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas prieš pat jos remontą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, pažymėtina, jog iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 3 d. pažymos „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. 62/08-895 (b. l. 20–23) matyti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m ploto. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nei HN 76:2010, nei Taisyklėse nėra numatyti konkretūs kiemelių dydžiai, todėl šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus veiksmus nebuvo pagrindo.

Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs, jog dušo patalpose yra slidi grindų danga. Minėtoje pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad 2015 m. vasario mėn. dušo patalpos suremontuotos iš pagrindų. Į bylą pateiktose fotonuotraukose (b. l. 40–41) matyti suremontuoti dušai, guminiai grindų kilimėliai. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo pareiškėjo teiginius dėl slidžios grindų dangos laikyti pagrįstais.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog skunde pirmosios instancijos teismui ne viską nuosekliai buvo surašęs, apeliaciniame skunde jis tik nurodė kitų kamerų numerius, kuriose buvo laikomas, bet iš esmės nedetalizavo neįvardijo pažeidimų, su kuriais sieja prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad jis buvo laikomas kartu su žmogumi, sergančiu AIDS. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2012 m. birželio 28 d. Nr. A822-2474/2012, 2015 m. balandžio 14 d. Nr. A-1010-575/2015, 2015 m. birželio 17 d. Nr. A-1826-624/2015, 2016 m. kovo 10 d. Nr. A-707-662/2016 ir kt.). Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punkte pažymėta, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas nustato, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz. LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Atitinkamai, remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti sergančius AIDS asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos.

Taigi, pareiškėjas 7 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas, be to, atskirais laikotarpiais jis buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 100 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo teigimu, šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Tuo tarpu pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju jam turėjo būti priteista 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta 300 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atsižvelgiant į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi kumuliacinį pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI poveikį, konstatuoja, kad byloje buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taip pat, nors pareiškėjas teigia, kad jam turėtų būti priteista didesnė suma neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į tai, kad nustatyti pažeidimai buvo tik atskirais laikotarpiais, be to, nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ginčo laikotarpiu būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad atsakovas tyčia būtų siekęs sudaryti netinkamas kalinimo sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 100 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, ir pareiškėjo V. L. apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė