Civilinė byla Nr. 2-2341-595/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36347-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.5; 116.1
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 21 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vita Valeckaitė,
sekretoriaujant L. B.,
dalyvaujant ieškovui V. F.,
trečio asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, atstovei advokatei B. V.,
atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui K. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. F. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėj, Lietuvos advokatūrai,
n u s t a t ė:
ieškovas prašo priteisti iš Lietuvos Respublikos jo naudai 50000 eurų neturtinės žalos atlyginimo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2012-04-10 su piliečiu G. J. sudarė susitarimą dėl jo gynybos Biržų rajono apylinkės teisme. 2013-10-03 Biržų rajono apylinkės teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį G. J., nuosprendžio paskelbime nei jis, nei ginamasis nedalyvavo. Nuosprendžio paskelbimo dieną Panevėžio apskrities VPK atliekamame ikiteisminiame tyrime G. J. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Ieškovas 2013-10-16 apie 14 val. atvyko į Panevėžio apskrities VPK areštinę, susitikti su ginamuoju, siekdamas išsiaaiškinti jo poziciją dėl apeliacijos. Areštinės pareigūnams pateikė susitarimą dėl G. J. gynybos, advokato orderį bei advokato pažymėjimą, t.y. visus dokumentus, kurie pagal nustatytą tvarką turi būti pateikiami gynėjui siekiančiam susitikti su ginamuoju. Areštinės pareigūnas paklausė ar byloje, kurią tiria E. K. yra jo orderis. Paaiškino, kad jo orderio nėra ir negali būti, nes tame ikiteisminiame tyrime neturi susitarimo ginti G. J.. Pareigūnui paaiškino savo susitikimo su ginamuoju priežastis. Jam buvo pareikšta, kad turi kreiptis pas Panevėžio apskrities VPK ONTB 1-jo skyriaus viršininką R. L. ir su juo derinti susitikimo su ginamuoju klausimą. Areštinės pareigūnas jam pareiškė, jog be suderinimo su R. L. nebus leista susitikti ir pasimatyti su ginamuoju, todėl jis pas minėtą pareigūną nuėjo. Tokiu areštinės pareigūno žodiniu sprendimu jam iš esmės buvo užkirstas kelias vykdyti profesinę veiklą ir pažeistos profesinės veiklos garantijos. R. L. kreipėsi patarimo pas aukštesnį pareigūną, kurio pavardė, kaip paaiškėjo vėliau, yra R. S.. Pastarasis pareiškė, kad neleis jam susitikti su G. J., nes Panevėžio apskrities VPK ikiteisminiame tyrime yra byla, kurioje jis gina tėvą ir sūnų J, tarp jų parodymų ir G. J. parodymų tame pačiame tyrime yra prieštaravimų, todėl jų gynybos interesai yra skirtingi. Pareiškė, kad pareigūnas tikriausiai yra nesusipažinęs su bylos medžiaga, nes jokių prieštaravimų iš principo negali būti dėl to, kad vienas ( V. J.) parodymų nedavė, o kitas (G. J.) kaltės nepripažįsta, o jis eina pas ginamąjį G. J. visiškai kitos bylos rėmuose. Nurodė, kad visus jo veiksmus, ribojančius jo teises, apskųs ir išėjo atgal į areštinę. Ten pareikalavo sudaryti sąlygas susitikti su ginamuoju. Pasirodė areštinės viršininkas, kuris pareiškė, kad leis susitikti, susitikimą kontroliuojant operatyviniam darbuotojui. Neturėjo pasirinkimo, nes apskundimui apeliacine tvarka buvo likę mažai laiko, kliento interesus laikė prioritetiniais, todėl su keliama sąlyga sutiko. Į areštinę atvyko pareigūnas R. L. ir jie kartu buvo palydėti į areštinės patalpą, skirtą procesiniams veiksmams atlikti. Tad susitikimas su ginamuoju G. J. Panevėžio apskrities VPK areštinėje įvyko jį kontroliuojant Panevėžio apskrities VPK I -jo skyriaus viršininkui R. L.. Kas priėmė sprendimą įpareigoti jį kontroliuoti gynėjo ir jo ginamojo susitikimą paaiškėjo tik po keliolikos dienų nagrinėjant skundą Panevėžio miesto apylinkės teisme, kai tyrėja E. K.. Po jo pasimatymo su ginamuoju Panevėžio apskrities VPK viršininkui buvo adresuoti išvardintų policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai su informacija apie tariamai jo naudotas neteisėtas gynybos priemones. Šie tarnybiniai pranešimai nežinomu keliu pateko pas Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS prokurorą E. B., kuris ilgai nelaukdamas priėmė nutarimą nušalinti jį nuo G. J., V. J. ir G. J. gynybos ikiteisminio tyrimo byloje. 2014-01-22 pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalin prokurorą D. V. prašydamas ištirti aukščiau nurodytų policijos pareigūnų padarytų įstatymo pažeidimų aplinkybes, o taip pat Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų E. B. ir A.
N pareigų, susijusių su minėtais įstatymų pažeidimais, netinkamą atlikimą bei neteisėtų
procesinių nutarimų priėmimą. 2014-01-30 raštu jo pareiškimas buvo persiųstas
tirti institucijai, kurios pareigūnų neveikimą ar netinkamą veikimą skundė - Panevėžio
apygardos prokuratūrai. Pastarosios prokuratūros ONKTS vyriausias prokuroras M. R., 2014-02-05 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nutarimą prokuroras M. R. motyvavo tuo, kad nenustatyta, jog Panevėžio apskrities VPK pareigūnai E. K., areštinės viršininkas L. M., pareigūnai R. S. ir R. L. būtų pažeidę pareiškėjo (t.y. advokato V. F.) teises. Šis nutarimas Baudžiamojo proceso Kodekso nustatyta tvarka buvo apskųstas Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. 2014-02-19 nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas K. V. priėmė nutartį atmesti skundą ir nurodė, kad baudžiamasis procesas pareigūno R. L. atveju negalimas, o pareiškėjo teiginys, kad prokurorai E. B.. P. N. ir M. R. taip pat įvykdė nusikalstamą veiką, neparemtas jokiais įrodymais, todėl atmestinas kaip neatitinkantis faktinių aplinkybių. Pastaroji teisėjo K. V. nutartis įstatymo nustatyta tvarka buvo apskųsta Panevėžio apygardos teismui, kuris 2014-03-21 nutartimi skundą atmetė. Pažymi, kad Panevėžio apygardos teismas pastarąja nutartimi konstatavo policijos pareigūnų padarytą įstatymo pažeidimą ir nutartyje pareiškė:"Todėl nėra abejonės, kad G. J. ir jo gynėjo susitikime dalyvaujant ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo ribojamas advokato ir G. J. pasimatymo konfidencialumas. BPK 48 str. 1 d. 3 p. numato, jog gynėjas turi teisę matytis su sulaikytu arba suimtu asmeniu be pašaliečių". Visas procesas dėl advokato profesinės veiklos garantijų pažeidimo buvo pabaigtas tokia Panevėžio apygardos teismo išvada: "Tačiau vien susitikimo konfidencialumo pažeidimas nustatytomis aplinkybėmis nesudaro pagrindo ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus susidariusioje situacijoje vertinti kaip turinčius nusikalstamo piktnaudžiavimo tarnyba veikos požymių". Mano, kad ši išvada yra nepamatuota, tačiau šio ieškinio dalykas nėra susijęs su teismo sprendimo kritika ar ginčijimu. Apie Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų padarytą advokato profesinės veiklos garantijų pažeidimą teismas specialia nutartimi neinformavo nei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, nei Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro. Todėl tiek policijos pareigūnai, tiek jų padarytus pažeidimus toleravę ir netinkamai veikę apygardos prokuratūros prokurorai išvengė adekvačios atsakomybės. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro D. V. neteisėtas veikimas (neveikimas) pasireiškė tuo, kad jis nepagrįstai perdavė jo pareiškimą tirti tai institucijai, kurios pareigūnai pažeidė įstatymą. LR prokuratūros įstatymo 12 str. 3 dalyje imperatyvia tvarka yra reglamentuota, kad pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras. Į tokį teisinį reglamentavimą atkreipė dėmesį 2014-02-14 raštu. Į kurį po savaitės laiko gavo ne paties generalinio prokuroro, tačiau jo pavaldinės - ONKT departamento prokurorės D. G. raštą, kuriame buvo bandoma teigti, kad pasielgta visiškai pagrįstai, nes vadovautasi LR Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. 1-110 patvirtintomis rekomendacijomis dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jo registravimo tvarkos. Tačiau šiose rekomendacijose nustatyta tvarka dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo aiškiai neatitinka įstatymo nuostatų bei jo dvasios, nes sudaro prielaidas šališkumui ir neobjektvvumui. Būtent taip ir įvyko, nes Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus vyriausias prokuroras M. R. net nesigilino į jo pareiškime nurodytus faktus, teisės normas bei įvykio aplinkybes. Jei jis būtų įsigilinęs į LR Advokatūros įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir patikrinęs iš kur jam pavaldus prokuroras E. B. gavo duomenis apie tariamai neteisėtus gynėjo veiksmus, jis būtų pamatęs aiškų imperatyvių normų pažeidimą. Mano, kad tai buvo apgalvotas ir tyčinis neteisėtų veiksmų dangstymas. Lietuvos generalinis prokuroras apie tokį pavaldžių Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų aplaidumą net nesužinojo, nes savo įsakymu patvirtino tokią tvarką, jog tokia informacija bei procesiniai nutarimai jo ir nepasiektų. Tai reiškia, kad buvo nustatytas netinkamas pavaldžių prokurorų profesinės veiklos kontrolės mechanizmas, sudarantis prielaidas suinteresuotiems prokurorams užmaskuoti ar paslėpti savo neteisėtų veikų pėdsakus. Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS vyriausiojo prokuroro M. R. netinkamas veikimas (neveikimas) pasireiškė tuo, kad gavęs advokato pareiškimą dėl neteisėtų policijos pareigūnų ir apygardos prokuratūros prokurorų veiksmų, jis ėmėsi tirti ne skundžiamų pareigūnų veiksmus, tačiau paties gynėjo veiksmus. Tai labai aiškiai matyti iš jo 2014-02-05 priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą turinio ir dėstymo. Pasirinkus tokią tyrimo kryptį, tikslą ir metodą neliko jokios galimybės tirti policijos pareigūnų ir pavaldžių prokurorų veiksmų. Aukštesniojo prokuroro pasirinkta neteisėtų veiksmų tyrimo metodika laikytina turinti korupcinį pobūdį, nes buvo siekiama ne ištirti pareiškime nurodytų valstybės tarnautojų neteisėtus veiksmus, tačiau užmaskuoti šių neteisėtų veiksmų esmę ir sukeltas neigiamas pasekmes. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro E. B. netinkamas veikimas (neveikimas) pasireškė tuo, kad jis neužkirto kelio įstatymo pažeidimams ir pats pažeidė juos priimdamas neteisėtus ir nepagrįstus procesinius sprendimus. Pažymi, kad šis prokuroras neaiškiu būdu gavo Panevėžio apskrities VPK pareigūnų R. L., ir L. M. tarnybinius pranešimus, adresuotus jų tiesioginiam viršininkui - R. B.. Šie tarnybiniai pranešimai niekur neregistruoti - nei Panevėžio apskrities VPK, nei Panevėžio apygardos prokuratūroje. Tyrėjos E. K. tarnybinis pranešimas adresuotas prokurorui A. N., tačiau jis taip pat niekur neregistruotas. Tai leidžia teigti, kad prokurorai E. B. ir A. N. neteisėtais būdais gavo duomenis, kuriuos nusprendė panaudoti ikiteisminiame tyrime kaip įrodymus. 2013-10-25 prokuroras E. B. priima nutarimą nušalinti V. F. nuo įtariamųjų G. J.. V. J. ir G. J. gynybos ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12. Šiame nutarime prokuroras nurodo, kad gynėjo ir jo kliento pasimatymo metu dalyvavo Panevėžio apskrities VPK ONTB I skyriaus viršininkas R. L., kuris pranešė apie susitikimo eigą bei jo turinį. Iš šio pranešimo prokuroras daro išvadą, kad gynėjas naudojo neteisėtas gynybos priemones, nors tų priemonių visiškai neįvardija. Tai reiškia, kad iki nutarimo priėmimo dienos prokuroras E. B. surinko pakankamai duomenų apie Panevėžio apskrities VPK pareigūnų R. L., E. K. ir L. M. padarytus Advokarūros įstatymo 45 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Matydamas įstatymo pažeidimą, prokuroras privalo elgtis pagal LR Prokuratūros įstatymo nuostatas ir imtisis priemonių pašalinti padarytą žmogaus teisių pažeidimą ir, esant pagrindui, patraukti kaltus asmenis atsakomybėn. Prokuroras E. B. nusprendžia pats pažeisti Advokatūros įstatymo 45 str. 2 dalį, imperatyviai draudžiančią gynėjo ir kliento susitikimo metu gautus duomenis naudoti kaip įrodymus, bei LR Advokatūros Įstatymo 46 str. 5 dalies normas, draudžiančias viešai ar slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Savo nutarime dėl gynėjo nušalinimo, kaip tikrai nustatytus faktus, jis aprašo gynėjo ir jo kliento susitikimo eigą, pokalbių turinį ir daro išvadą, kad gynėjo patarimai ar teisinė konsultacija yra ne kas kita, kaip neteisėtos gynybos priemonės. Tai reiškia, kad prokuroras, turėdamas policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, nepatikrinęs juose nustatytų faktų tikrumo, matydamas, jog juose nurodyti duomenys yra gauti pažeidžiant įstatymą, panaudojo šiuos duomenis procesinio sprendimo priėmimui. Taip buvo pažeistos net dvi advokato profesinės veiklos garantijos, kurios turi imperatyvų pobūdį, nes įstatymo leidėjo yra suformuoti kaip draudimai. Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS prokuroras A. N., kuriam buvo adresuotas tyrėjos E. K. tarnybinis pranešimas, taip pat nesidomi šio dokumento kilme ir jame fiksuotų duomenų atsiradimo aplinkybėmis. Tokiu būdu jis nesilaiko BPK 45 straipsyje reglamentuotos pareigos užtikrinti proceso dalyvių teises ir suteikti galimybę jomis pasinaudoti. Prokuroras nematė reikalo reaguoti į faktą, kad tyrėja E. K. iš esmės atliko neteisėtus veiksmus, nes įtakojo areštinės pareigūnų veiksmus bei priiminėjo baudžiamojo proceso reikalavimų neatitinkančius procesinius sprendimus teisiniuose santykiuose, kurių proceso dalyvė ji nebuvo. Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka jam apskundus ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytą prokuroro E. B. nutarimą dėl gynėjo nušalinimo, prokuroras A. N. atvyksta į teismo posėdį ir jame dalyvauja vietoje prokuroro E. B.. Procese jis turi pareigą, nurodytą LR prokuratūros įstatymo 2 straipsnyje (padėti teismui įgyvendinti teisingumą) ir pareigas, išvardintas to paties įstatymo 20 straipsnyje (ginti piliečių teises ir laisves, nešališkai atlikti savo funkcijas, ginti viešą interesą). Tačiau teismo posėdžio metu jis iš esmės nusišalina nuo šių pareigų vykdymo, nes sutinka, kad ikiteisminio tyrimo teisėja analizuotų ne prokuroro E. B. nutarimo teisėtumą, tačiau advokato tariamai neteisėtas gynybos priemones. Tokio procesinio elgesio rezultatas - atmestas gynėjo skundas ir inicijuotas jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Šis ikiteisminis tyrimas gynėjo ( t.y. šios bylos ieškovo) atžvilgiu buvo atliekamas net septynis mėnesius. Po ilgo ikiteisminio tyrimo buvo nuspręsta, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių ir byla nutraukta. Lietuvos Advokatų taryba, išanalizavusi visą medžiagą, susijusią su jo profesinės veiklos garantijų pažeidimu, nusprendė, kad jis tinkamai vykdė LR Advokatūros nuostatas ir atsisakė iškelti drausminę bylą. Neigiamą poveikį savo psichinei sveikatai dėl nepagristo pažeminimo, garbės ir orumo pažeidimo ir net baudžiamojo persekiojimo kentėjo beveik dešimt mėnesių. Jei policijos pareigūnai nebūtų pradėję savavaldžiauti, o prokuratūros pareigūnai būtų tinkamai kontroliavę jų veiksmus, gynę jo teises ir viešą interesą, nebūtų sutrikdyta nei jo dvasinė ramybė, nebūtų pažeisti esminiai baudžiamosios teisės principai, nebūtų švaistomos valstybės lėšos nepagrįstam ikiteisminiam tyrimui. Nei prokuroras, nei ikiteisminio tyrimo teisėjas nepašalino iš procesinio dokumento - Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro R. D. 2014-06-27 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą - duomenų, žeminančių jo profesinę garbę ir orumą. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų R. D. ir M. R. nutarimai šia prasme yra neteisėti, nes iš jų nepašalinti jokie duomenys, menkinantys jo profesinę garbę ir orumą. Jo veiksmuose nėra nei drausminio, nei administracinio teisės pažeidimo, nei nusikaltimo požymių. Todėl visi duomenys, gauti pažeidžiant LR Advokatūros įstatymo 45 str. ir 46 str. 5 dalies reikalavimus, o taip pat duomenys apie tariamus melavimus, nepagrįstus policininkų įtarimus, tariamai neteisėtas gynybos priemones ir kitos insinuacijos, žeminančios jo garbę ir orumą, iš prokuratūros procesinių dokumentų liko nepašalintos. Kadangi ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis yra galutinė ir nebeskundžiama, tai reiškia, kad jo profesinė reputacija yra sugriauta nebepataisomai. Tai potencialiai sukels jam neigiamas pasekmes profesinėje veikloje ir socialinėje sferoje - sumažės pasitikinčių klientų skaičius, sumažės naujų klientų skaičius ir sumažės jo pajamos, gaunamos iš profesinės veiklos. Nieko nėra blogiau ir niekas nesukelia sunkesnių pasekmių kaip pasitikėjimo valstybe praradimas, kuris gali išlikti iki gyvenimo pabaigos. Neteisėtais policijos pareigūnų veiksmais ir netinkamų prokuratūros veikimu (neveikimu) sukeltos neigiamos pasekmės jo psichinei sveikatai yra ilgalaikės. Aukščiau išvardinti prokurorų neteisėti veiksmai (neveikimas) sukėlė jam neturtinę žalą - dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, reputacijos pabloginimą, dvasinius išgyvenimus. Buvo nemaloniai priblokštas tuo, kad prokurorai, kurių pareiga ginti visų piliečių, tame tarpe ir profesinę veiklą atliekančių advokatų, teises ir teisėtus interesus, ėmė veikti priešingai. Tai sukėlė nesaugumo, netikrumo ir nusivylimo jausmus. Jie buvo pakankamai stiprūs, nes neturėjo pagrindo manyti, kad tai yra atsitiktinė prokurorų klaida. Šaltakraujiška ir ciniška jų elgsena teismo posėdžių metu rodė, kad jie supranta ką padarė ir įtakoja teisėjus išsaugoti tą padėtį, kurią sukūrė. Buvo aiškiai matyti, kad prokurorai jaučiasi nebaudžiami, galintys su teisės aktais, o tuo labiau - su Lietuvos Respublikos piliečiais, elgtis taip, kaip jiems reikalinga ar tikslinga, o ne taip, kaip tą nurodo teisės aktai. Šiuo ieškiniu pirmiausia siekia, kad būtų pripažintas ir išviešintas neteisėtų veiksmų faktas. Jam to padaryti nepavyksta nei vienu teisiniu būdu, t.y. nei kreipiantis su pareiškimu į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, nei skundžiant Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų procesinius sprendimas baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka. Jo skundai, pateikti baudžiamojo proceso tvarka dėl nepagrįsto nušalinimo kaltinant neteisėtų gynybos priemonių naudojimu, buvo atmesti. Tai reiškia, kad nei baudžiamojo proceso tvarka, nei žinybinio patikrinimo tvarka nėra konstatuotas imperatyvių įstatymo normų pažeidimas. Vadinasi, nei policijos pareigūnams, atlikusiems neteisėtus veiksmus, nei prokurorams, toleravusiems bei patiems vykdžiusiems įstatymo pažeidimus, nekilo jokia atsakomybė už šių įstatymų pažeidimą. Ieškinyje nurodoma, kad Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje nustatytos kiekvieno asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą minimalios garantijas, užtikrinančios teisę į teisingą teismą. Nors Konvencijoje nėra tiesiogiai įvardinta asmens teisė su advokatu bendrauti konfidencialiai, ši teisė yra suformuluota Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose. Byloje S. prieš Šveicariją (1991-11-28) Teismas nustatė, kad Šveicarija pažeidė žmogaus teises neleisdama kaltinamajam, kuriam pritaikyta kardomoji priemonė kardomasis kalinimas, tartis su savo gynėju, negirdint pašaliniams asmenims. Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, gynėjo pagalba kaltinamajam negali būti pakankamai efektyvi, jeigu nėra sudaromos sąlygos konfidencialiems pasimatymams. Byloje Brennan prieš Jungtine Karalystę (2001-10-16) Teismas konstatavo, jog kaltinamojo teisė bendrauti su savo advokatu be pašalinių asmenų yra sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis ir kyla iš Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies. Europos žmogaus teisių teismas 2007-03-13 sprendime Castravet prieš Moldovą (peticijos Nr. 23393.05) 2013-03-27 sprendime Istratti ir kiti prieš Moldovą (peticijos Nr. 8721/05; 8705/05; 8742/05) vienareikšmiškai išaiškino, kad teisės į gynybą saugomos nustatant pareigą užtikrinti, kad visas įtariamojo arba kaltinamojo ir jo advokato bendravimas (kokia bebūtų jo forma) būtų visiškai konfidencialus ir jokios išimtys netaikomos. Šis teismas nurodė, kad vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių veiksmingą advokato atstovavimą kliento interesams - tai informacijos, kuria jie keičiasi, konfidencialumo principas ir konfidencialus bendravimas su advokatu Europos žmogaus teisių ir apsaugos Konvencijos yra saugomas kaip svarbi asmens teisės į gynybą garantija. Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2006-04-04 nutartyje (c.b. Nr. 2K-281/2006) pabrėžė, kad įstatymai užtikrina absoliutų draudimą kontroliuoti profesines pareigas atliekančio advokato ir kliento susižinojimą kai pateikiama sutartis, kurioje nurodyta konkreti advokato profesinės veiklos sfera. 2013-10-22 buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/0154 (COD) dėl teises turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir teisės susisiekti po sulaikymo (toliau Direktyva 2011/0154 (COD)). Šis teisės aktas paskelbtas Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje. Direktyvos 2011 0154 (COD) 4 straipsnyje įvardintas teisės turėti advokatą turinys. Vienas iš šios teisės aspektų yra įtariamojo ar kaltinamojo galimybė susitikti su advokatu. Teisė susitikti su advokatu reiškia, kad toks asmuo turi turėti realią galimybę asmeniškai bendrauti su savo advokatu, nedalyvaujant jokiems kitiems asmenims, pakankamą laiką. Minėtos Direktvvos 7 straipsnyje valstybės narės tiesiogiai ir besąlygiškai įpareigojamos užtikrinti advokato ir įtariamojo ar kaltinamojo susitikimų konfidencialumą. Ieškovo nuomone. Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorai E. B. A. N. ir M. R., o taip pat Panevėžio miesto apylinkes teismo teisėjai žinojo minėtus teises aktus. Aplinkybė, kad šiais įstatymais ir teismų praktika nesivadovaujama, rodo, kad valstybės tarnautojai- elgėsi nerūpestingai, neatidžiai.
Atsiliepime į ieškinį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 57-60). Atsiliepime nurodoma, kad ieškinyje neįrodytos visos trys valstybės atsakomybės, kylančios pagal CK 6.272 straipsnio 1 d. sąlygos, todėl ieškinį prašo atmesti. Akcentuoja, kad Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro E. B. 2013-10-25 nutarimą nušalinti advokatą V. F. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12 paliko galioti Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013-11-08 nutartimi. Šios aplinkybės neginčija ir ieškovas. Minėtame procesiniame dokumente nurodyta, kad sutinkamai su BPK 49 str. 1 d., gynėjas, naudojantis neteisėtas gynybos priemones, turi būti nušalintas. Teismo nutartyje konstatuota, kad apeliacinio skundo surašymas kitoje baudžiamojoje byloje buvo tik pretekstas pareiškėjui (V. F.) susitikti su G. J. ir atskleisti įtariamųjų V. J. ir G. J. poziciją dėl jiems pareikšto įtarimo, tai yra susitikimui organizuoti buvo pasitelkta apgaulė, o pats savaime apgaulės panaudojimas parodo, jog ikiteisminiame tyrime pareiškėjo atliktas veiksmas yra neteisėtas. Yra nepagrįstas ieškovo teiginys, kad prokuroras A. N., dalyvavęs teismo posėdyje, turėjo ginti viešąjį interesą, atstovaudamas pareiškėjo poziciją. Minėtoje nutartyje paminėta, kad teismo posėdyje dalyvavo ir pats pareiškėjas V. F. turėjęs galimybę teismui paaiškinti savo argumentus. Pažymi, kad Panevėžio apygardos prokuratūros ONKTS vyriausiojo prokuroro M. R. 2014-02-05 nutarimo dėl galimai neteisėtų Panevėžio apskrities VPK pareigūnų ir Panevėžio apygardos prokurorų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą BPK nustatyta tvarka patikrinimo Panevėžio miesto apylinkės teismas. Šio teismo 2014-02-19 nutartyje išskirta svarbi aplinkybė -gynėjo V. F. galimai teikiamų teisinių paslaugų pradžia G. J. ikiteisminio tyrimo byloje ir konsultacijų su G. J. pradžia dėl galimo apeliacinio skundo. Nutartyje teigiama, kad pareiškėjas (V. F.) pradžioje su G. J. bendravo ne kaip advokatas su savo ginamuoju, o kaip paprastas asmuo (ne proceso dalyvis) su kitu asmeniu - tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad tik susitarus dėl G. J. gynybos ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12, buvo aptartas klausimas dėl apeliacinio skundo surašymo kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-434/2013. Toliau nurodoma, kad pokalbio pradžioje (aptariant ikiteisminio tyrimo bylos aplinkybes) pareiškėjo ir G. J. nesiejo gynėjo ir kliento teisiniai santykiai, todėl policijos pareigūnai teisėtai klausėsi pareiškėjo ir G. J. pradžios pokalbio ir jų teisių nepažeidė. Šias pirmosios instancijos teismo išvadas iš esmės patvirtintino ir Panevėžio apygardos teismas 2014-03-21 nutartimi. Šiame procesiniame dokumente teigiama, kad apygardos teismas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmuose piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos požymių neįžvelgia. Teismas taip pat nurodė, kad. nušalindamas gynėją V. F. nuo įtariamųjų gynybos ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12, prokuroras E. B. būtų piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi. Teismas pastebėjo, jog informacija apie paties advokato neteisėtus ir galimai nusikalstamus veiksmus negali būti laikoma profesine advokato paslaptimi. Nepagrįstas ieškovo teiginys, kad generalinis prokuroras neužtikrino jam pavaldžių pareigūnų priimamų procesinių sprendimų kontrolės. Kaip nurodyta, prokurorų procesinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo skundus tikrino teismas, prokuroro nutarimai palikti galioti. Ieškovo nesutikimas su generalinio prokuroro patvirtintų rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos nuostatomis, yra subjektyvios V. F. nuomonės išraiška, neatitinkanti ginčo esmės. Ieškovo samprotavimas apie nepateisinamai ilgą ikiteisminio tyrimo Nr.50-9-0413-13 trukmę yra tik teoriniai, neparemti konkrečiais įrodymais. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas. Ieškinyje prašoma 50 000 eurų dydžio kompensacija už patirtą neturtinę žalą yra nereali, nes teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pastebi, kad ikiteisminiame tyrime Nr.50-9-0413-13 ieškovui nebuvo pareikšti nei įtarimai, nei paskirta kardomoji priemonė, galėjusi sukelti kokių nors suvaržymų ar nepatogumų. V. F. nurodyti pagrindai neturtinei žalai atsirasti yra deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti konkrečiais įrodymais.
Atsiliepime į ieškinį Lietuvos advokatūra nurodė, kad su ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti (b.l. 62-65). Atsiliepime nurodoma, kad Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudžiama kliudyti advokatui be pašalinių susitikti su klientu. Tuo tarpu, advokato V. F. ir jo kliento G. J. susitikime dalyvaujant operatyviniam darbuotojui, buvo pažeista advokato teisė susitikti su klientu. Šiais veiksmais taip pat buvo pažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta gynėjo teisė matytis su sulaikytu ar suimtu įtariamuoju be pašaliečių. Panevėžio apskrities VPK pareigūnai, priimdami sprendimą kontroliuoti ir kontroliuodami ieškovo ir jo ginamojo susitikimą, atliko neteisėtus veiksmus. Pareigūnams, neteisėtais veiksmais (pažeidžiant Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1 dalies, BPK 48 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus) gauti duomenys negalėjo būti laikomi įrodymais, kadangi BPK 20 straipsnio 4 dalis reguliuoja, kad „įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys". Nepaisant paminėtos įstatymo nuostatos, prokuroro E. B. 2013-10-25 nutarime nušalinti gynėją atskleidžiamas advokato ir jo kliento pokalbio turinys, nurodoma, kad advokatas ir klientas kalbėjosi apie įtariamųjų parodymus baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovas neatstovavo G. J., taip pat atskleidžiama, kad advokatas su klientu kalbėjosi apie Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžio apskundimą, siūlė gynėjo paslaugas kitoje baudžiamojoje byloje, aptarė apmokėjimo klausimus bei užpildė advokato orderį. Taigi buvo atskleistos advokato ir kliento pokalbio detalės - tiek liečiančios bylą, kurioje advokatas gynė klientą, tiek bylą, kurioje G. J. buvo pripažintas įtariamuoju, bet ieškovas byloje nebuvo G. J. gynėju. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-11-08 nutartyje kaip įrodymai taip pat naudojami ieškovo ir jo kliento pokalbio duomenys: nurodoma, kad advokatas G. J. atskleidė kitų įtariamųjų baudžiamojoje byloje poziciją, buvo aptartas klausimas dėl apeliacinio skundo surašymo kitoje baudžiamojoje byloje. Duomenys iš advokato V. F. ir jo kliento G. J. pokalbio naudojami Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. R. 2014-02-05 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroro R. D. 2014-05-07 nutarime apklausti asmenį kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, 2014-06-27 prokuroro R. D. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 50-9-0413-13, vyriausiojo prokuroro M. R. 2014-07-15 nutarime dėl V. F. skundo atmetimo. Advokato ir jo kliento pokalbio turinį atskleidžiantys duomenys buvo naudojami kaip įrodymai tiek Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-19 nutartyje, tiek Panevėžio apygardos teismo 2014-03-21 nutartyje. Pažymi, kad aukščiau nurodytuose prokurorų nutarimuose bei teismų nutartyse kaip įrodymai yra naudojami ne tik duomenys, kurie siejami su neva neteisėtų gynybos priemonių naudojimu, bet ir duomenys apie bylą, kurioje advokatas gynė G. J., apmokėjimo sąlygos. Taigi kaip įrodymai buvo naudojama informacija, kuri nebuvo susijusi su ikiteisminiu tyrimu, kuriame V. F. buvo įtariamas piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi. Tai yra šiuo atveju buvo atskleisti duomenys apie teisėtus advokato veiksmus - informacija, kuri laikoma profesine advokato paslaptimi. Prokurorai, pažeisdami Advokatūros įstatymo imperatyvias teisės normas, advokato profesinę paslaptį sudarančius duomenis pateikė teismui kaip įrodymus svarstant skundą dėl prokuroro nutarimo nušalinti advokatą V. F. nuo įtariamųjų gynybos (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-11-08 nutartis, Panevėžio apygardos teismo 2013-11-21 nutartis). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką advokato profesinė paslaptis gali būti ribojama tik tais atvejais, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje, pvz., siekiant atskleisti itin sunkų nusikaltimą (Niemietz prieš Vokietiją, pareiškimo Nr. 13710/88). Pažymi, jog tokiu atveju privalomai turi būti išlaikytas proporcingumas - pareigūnų siekiama atskleisti nusikalstama veika, jos padariniai visuomenėje turi būti svaresni nei advokato veiklos garantijos, tinkamas teisingumo vykdymas. Nagrinėjamu atveju prokuroras R. D. duomenis iš advokato ir kliento pokalbio panaudojo, priimdamas nutarimus, tirdamas apysunkį nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje. Manytina, jog toks advokato profesinės paslapties atskleidimas negali būti pateisinamas ir turėtų būti laikomas advokato veiklos garantijų pažeidimu. Iš paminėtų argumentų yra pagrindas konstatuoti valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie yra viena iš sąlygų atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Pasikartojančiais pareigūnų neteisėtais veiksmais ieškovui buvo sukelti bejėgiškumo ir nepilnavertiškumo jausmai. V. F. patyrė dvasinius išgyvenimus, nuoskaudą ir nusivylimą. Neteisėti pareigūnų veiksmai buvo atlikti pakartotinai, todėl sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, o turėjo ilgalaikį poveikį ieškovui. Atskleidus advokato profesinę paslaptį bei tinkamai nereaguojant į ieškovo skundus dėl advokato profesinės veiklos garantijų pažeidimo buvo paveikta ieškovo profesinė reputacija. Tokia žala vertintina ir ateities požiūriu - neigiamai paveikta profesinė reputacija ir ateityje gali būti kliūtimi ieškovui užsiimti normalia profesine veikla, ginti klientų bei savo teises ir teisėtus interesus. Ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės bei pateikti valstybės pareigūnų procesiniai sprendimai
akivaizdžiai rodo, jog ieškovas nebūtų patyręs jo nurodomos turtinės žalos, jei valstybės pareigūnai nebūtų naudoję advokato ir jo ginamojo pokalbio metu išgirstos informacijos kaip įrodymų. Byloje pateikti duomenys, valstybės pareigūnų priimti procesiniai sprendimai, kuriuose atskleidžiama advokato profesinė paslaptis, neigiamai paveikė ieškovo profesinę veiklą.
Teismo posėdžio metu ieškovas ieškinį iš esmės palaikė ieškinyje nurodytais argumentais ir prašė jį tenkinti.
Trečio asmens, ieškovo pusėje atstovė teismo posėdyje ieškinį palaikė.
Atsakovo atstovas su pareikštu ieškiniu nesutiko atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodytais argumentais, prašė ieškinį atmesti.
Ieškinys atmestinas.
Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas 1992-10-01 priimtas į Lietuvos advokatūrą ir paskirtas dirbti advokatu Joniškio advokatų kontoroje (b.l. 8). Ieškovas 2012-04-10 sudarė Teisinių paslaugų sutartį Nr. 17 su G. J. dėl jo gynybos Biržų rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje (b. l. 9). Biržų rajono apylinkės teismas 2013-10-03 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ieškovo ginamojo G. J. atžvilgiu (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 41-48).
2013-09-19 ieškovo ginamajam G. J. buvo įteiktas įtarimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje, 181 straipsnio 1, 3 dalyse, 216 straipsnyje Panevėžio apskrities VPK atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 50-1-00332-12, jam buvo pritaikyta kardomoji priemonė- suėmimas, šiame tyrime G. J. gynėjas buvo G. G. (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 32-34). Šiame ikiteisminiame tyrime ieškovas gynė kitus du įtariamuosius – V. J. ir G. J. (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 36, 37).
2013-10-16 ieškovas atvyko į Panevėžio apskrities VPK areštinę susitikti su ginamuoju G. J., pateikė areštinės pareigūnui 2012-04-10 atstovavimo sutarties ginti G. J. Biržų rajono apylinkės teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje kopiją ir advokato orderį Nr. 678256 bei nurodė, kad nori susitikti su ginamuoju dėl Biržų rajono apylinkės teismo apkaltinamojo nuosprendžio apskundimo (b. l. 9-10).
Areštinės pareigūnui susisiekus su ikiteisminį tyrimą, dėl kurio G. J. laikomas suimtas, vykdžiusiais pareigūnais, ieškovui buvo pranešta, kad, atsižvelgiant į tai, jog advokatas neturi orderio ginti G. J. ikiteisminiame tyrime, kuriame gina kitus du įtariamuosius, tačiau yra G. J. atstovas Biržų rajono apylinkės teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, su nuteistuoju, kuris yra įtariamasis vykdomame ikiteisminiame tyrime, jis galės pasimatyti dalyvaujant ikiteisminio tyrimo pareigūnui.
2013-10-16 ieškovo ir jo ginamojo G. J. susitikime Panevėžio apskrities VPK areštinėje dalyvavo Panevėžio apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 1-ojo skyriaus viršininkas R. L. (b. l. 13).
Nurodyto susitikimo metu ieškovas su suimtu įtariamuoju G. J. susitarė dėl jo gynybos Panevėžio apskrities VPK atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 50-1-00332-12, ir išrašė tam advokato orderį Nr. 678257 (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 35).
Po nurodyto ieškovo ir jo ginamojo G. J. susitikimo jame dalyvavęs pareigūnas R. L. 2013-10-16 pateikė Panevėžio apskrities VPK viršininkui tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad, konvojaus darbuotojams atvedus suimtąjį G. J. į apklausos kambarį, advokatas V. F. pasisveikinęs su juo bei pasiteiravęs apie sveikatą, pradėjo jam pasakoti, jog gina V. J. ir G. J., kurie parodymų ikiteisminiame tyrime dar nedavė, bei paaiškino, kad G. J. taip pat neduotų parodymų, jeigu jų dar nedavė. Pareigūnas priminė advokatui, kad šis nurodė kitokį susitikimo su suimtuoju tikslą, ir paaiškino, jog pakvies konvojaus pareigūnus bei nutrauks susitikimą. Tuomet advokatas paklausė G. J., ar jis nori, kad būtų apskųstas Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendis. Šiam atsakius, kad ne, advokatas pasiūlė savo paslaugas ikiteisminiame tyrime, kuris atliekamas G. J. ir J atžvilgiu. G. J. sutikus, pradėjo tartis dėl atlygio ir išrašė advokato orderį. Pasibaigus susitikimui, advokatas dar kartą paklausė, ar G. J. jį suprato, kad V. J. ir G. J. parodymų ikiteisminiame tyrime nedavė, ir kad G. J. parodymų neduotų. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad, išėję iš areštinės, jie sutiko Panevėžio apskrities VPK Areštinės ir konvojaus skyriaus vyr. specialistą L. M., kuris paklausė, kaip sekėsi. R. L. pasakė, kad advokato susitikimo su G. J. tikslas buvo ne apeliacinio skundo surašymas, o ikiteisminis tyrimas, kuris yra tyrėjos E. K. žinioje. Pareigūnas L. M. paklausė advokato, kodėl šis jam melavo susitikimo su suimtuoju G. J. tikslą. Advokatas atsakė rusiškai, išvertus į lietuvių kalbą – „nemeluosi – nepragyvensi“ (b. l. 13).
Tarnybinį pranešimą Panevėžio apskrities VPK viršininkui 2013-10-16 taip pat parašė Panevėžio apskrities VPK Areštinės ir konvojaus skyriaus vyr. specialistas L. M. (b. l. 14).
Tarnybinį pranešimą Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorui A. N. 2013-10-16 surašė Panevėžio apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 4-ojo skyriaus vyresnioji tyrėja E. K. (b.l. 11-12).
Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras E. B., kontroliujantis ikiteisminį tyrimą Nr. 50-1-00332-12, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir anksčiau nurodytais tarnybiniais pranešimais, vadovaudamasis BPK 49 straipsnio 1 dalimi 2013-10-25 priėmė nutarimą nušalinti advokatą V. F. nuo įtariamųjų V. J., G. J. ir G. J. gynybos ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12, remdamasis tuo, kad advokatas naudoja neteisėtas gynybos priemones, tai yra nebūdamas sulaikytojo G. J. gynėju ikiteisminiame tyrime Nr. 50-1-00332-12, teikė jam žinias apie nurodytą ikiteisminį tyrimą, tai yra atskleidė kitų dviejų įtariamųjų, kurių gynėjas minėtame ikiteisminiame tyrime jis buvo, pozicijas (b. l. 15).
Advokatas V. F. pateikė skundą dėl nurodyto prokuroro nutarimo.
Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja G. K. 2013-11-08 nutartimi pareiškėjo (advokato) skundą dėl prokuroro nutarimo nušalinti advokatą V. F. nuo įtariamųjų ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12 gynybos atmetė (b.l. 16). Nutartyje nurodyta, kad susitikimo su suimtu įtariamuoju G. J. metu pareiškėjas atskleidė jam kitų įtariamųjų V. J. ir G. J. pozicijas dėl jiems pareikštų įtarimų, nors tam nebuvo jokios pateisinamos priežasties. Teismo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad tai buvo būtina, norint sužinoti, ar jis gali ginti G. J., atmestinas kaip pasirinkta gynybinė taktika, nes G. J. to nebuvo būtina žinoti, pats G. J. to neklausė; dėl galimybės ginti G. J. turėjo apsispręsti pareiškėjas, o ne G. J.. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminiame tyrime G. J. jau turėjo gynėją, todėl jam nebuvo būtinos papildomos advokato paslaugos, kurias jam pasiūlė ieškovas savo iniciatyva. Nutartyje pažymėta, kad pareiškėjo ginamieji V. J. ir G. J. ikiteisminio tyrimo metu nepripažino savo kaltės ir atsisakė duoti parodymus; G. J. informavimas apie kitų dviejų įtariamųjų poziciją, teismo nuomone, padėjo suderinti visų trijų įtariamųjų pozicijas ikiteisminio tyrimo metu, tai traktuotina kaip neteisėta gynybos priemonė, nes taip buvo neteisėtai apribota ikiteisminio tyrimo įstaigos galimybė sėkmingai baigti ikiteisminį tyrimą. Nutartyje taip pat nurodyta, kad tik susitarus dėl G. J. gynybos ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12, buvo aptartas klausimas dėl apeliacinio skundo kitoje baudžiamojoje byloje, todėl darytina išvada, jog apeliacinio skundo kitoje baudžiamojoje byloje surašymas buvo tik pretekstas pareiškėjui susitikti su G. J. ir atskleisti kitų dviejų įtariamųjų pozicijas dėl jiems pareikštų įtarimų.
Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, remdamasi nagrinėjant pareiškėjo skundą nustatytomis aplinkybėmis, 2013-11-08 nutartimi nutarė pranešti Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, jog ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12 nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d., gali būti padaręs advokatas V. F. (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 5).
Minėtos nutarties pagrindu Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras E. B. 2013-11-12 pavedimu pavedė Panevėžio apskrties VPK atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ieškovas buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 2, 70-71, 72-73).
Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras E. B. 2013-10-25 kreipėsi į Advokatų tarybos pirmininką, prašydamas įvertinti netinkamą advokato V. F. elgesį (b.l. 24; Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 114-115). Advokatų taryba, atlikusi tyrimą, 2014-05-13 sprendimu nusprendė nekelti advokatui V. F. drausmės bylos, kartu nurodė advokatui besąlygiškai laikytis advokato veiklos principų, advokato profesinę veiklą reglamentuojančių nuostatų, kad nei klientui, nei teismams, nei kitoms teisėsaugos institucijoms ar visuomenei nekiltų abejonių dėl advokato veiksmų teisėtumo, teikiamų teisinių paslaugų kokybės ar neetiško advokato elgesio (b.l. 22-23).
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro R. D. 2014-06-27 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 50-9-0413-13 nutrauktas konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių (b.l. 27-29).
2014-07-09 ieškovas pateikė skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausiajam prokurorui dėl netinkamo teisės aiškinimo nutraukiant baudžiamąjį procesą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-9-0413-13, prašant pakeisti nutarime nurodytas aplinkybes dėl tyrimo nutarukimo motyvų (naujajame nutarime ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu turi būti nutrauktas nesant duomenų apie etikos normų pažeidimą ar nusikalstamą įvykį ir jo motyvuose negali būti naudojami duomenys, gauti pažeidžiant Advokatūros įstatymo 45 straipsnio ir 46 straipsnio 5 dalies imperatyvų) ir prašant pradėti tyrimą dėl advokato veiklą reglamentuojančių imperatyvių teisės normų pažeidimo (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 120-123).
Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausias prokuroras 2014-07-15 priėmė nutarimą atmesti V. F. skundą kaip nepagrįstą (b.l. 30-35). Nutarime nurodoma, kad nagrinėjant skundą nenustatyta, kad atliekant tyrimą, kaip įrodymai, būtų naudojami kokie nors duomenys, kas sudarytų Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalies ir 46 straipsnio 5 dalies turinį, tai yra atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 50-9-00413-13 nėra gauta jokių duomenų apie Advokatūros įstatymo pažeidimą, tai yra advokato ir jo kliento susitikimo duomenų panaudojimą kaip įrodymus, kadangi byloje Nr. 50-1-00332-12, kurioje ir buvo suderintos ginybinės pozicijos, dar nėra priimto sprendimo ir jokie duomenys šioje byloje, apie kuriuos kalba minėta įstatymo norma, nebuvo vertinami kaip įrodymai.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014-08-11 nutartimi atmetė ieškovo skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus vyriausiojo prokuroro M. R. 2014-07-15 nutarimo, kuriuo prokuroras atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro R. D. 2014-06-27 nutarimo, kuriuo prokuroras nutraukė ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 50-9-00413-13 (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 141).
2014-01-22 pareiškimu ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respuyblikos generalinį prokurorą D. V. nurodydamas, kad pareigūnai pažeidė Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalies normas, reglamentuojančias advokato profesinės veiklos garantijas bei kitus teisės aktus, manydamas, kad Panevėžio apskrities VPK areštinės viršininko L. M., Panevėžio apskrities VPK tyrėjos E. K., Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorų E. B. ir A. N. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje požymių ir prašydamas ištirti šių pareigūnų veiksmų teisėtumą ir spręsti jų atsakomybės klausimą (b.l. 36-39).
2014-01-30 Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, vadovaudamasi Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 7.3 punktu persiuntė ieškovo pareiškimą Panevėžio apygardos vyriausiajai prokurorei N. G. (b.l. 40).
Panevėžio apygardos prokuratūros Organiozuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras M. R. 2014-02-05 priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Panevėžio apskrities VPK pareigūnų bei Panevėžio apygardos prokurorų atžvilgiu dėl advokato V. F. pareiškime nurodytų aplinkybių, kadangi nepadaryta nusikalstama veika (b.l. 41-45).
2014-02-19 Panevėžio miesto apylinkės teismas išnagrinėjęs pareiškėjo V. F. skundą dėl 2014-02-05 Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų kontrolės tarnybos skyriaus vyriausiojo prokuroro M. R. nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, skundą atmetė (b.l. 48).
Panevėžio apygardos teismas 2014-03-21 nutartimi pareiškėjo V. F. skundą atmetė ir paliko galioti Panevėžio miesto apylikės teismo 2014-02-19 nutartį (b.l. 49-50). Apygardos teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog jam buvo trukdoma atlikti su baudžiamosios bylos nagrinėjimu susijusias pareigas, nepagrįstas. Iš teismui pateiktų duomenų, paties V. F. pareiškimo ir skundo matyti, kad advokatui V. F. prašant 2013-10-16 Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo leista susitikti su G. J., buvusiam suimtam ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12, kaip jo gynėjui baudžiamojoje byloje, kurioje G. J. atžvilgiu priimtas Biržų rajono apylinkės teismo 2013-10-03 apkaltinamasis nuosprendis. Tai, kad pasimatymo tarp suimtojo G. J. ir jo gynėjo V. F. metu dalyvavo ir Panevėžio apskrities VPK pareigūnas, teismas nelaikė trukdymu advokatui atlikti pareigas. Nutartyje nurodyta, kad iš teismui pateiktų duomenų nėra jokio pagrindo išvadai, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo tyčią trukdyti V. F. susitikti su ginamuoju G. J. byloje, kurioje jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad jo kaip gynėjo neteisėtu nušalinimu nuo įtariamųjų gynybos ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-000332-12 buvo trukdoma atlikti su baudžiamosios bylos nagrinėjimu susijusias pareigas, kas rodo esant BK 231 str. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o teismo proceso metu bylą nagrinėjantis teismas, nustatę, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones, turi teisę nušalinti gynėją, tai numato BPK 49 str. 1 d. Pažymėjo, kad V. F. dėl Panevėžio apygardos prokuratūros 2013-10-25 prokuroro nutarimo nušalinti gynėją skundė Panevėžio miesto apylinkės teismui, kurio 2013-11-08 priimta galutine ir neskundžiama nutartimi buvo konstatuota, kad V. F. nušalinimas nuo įtariamųjų gynybos ikiteisminiame tyrime Nr. 50-1-00332-12 yra pagrįstas ir teisėtas. Atsižvelgdamas į tai, apygardos teismas neturi jokio pagrindo išvadai, jog prokuroras E. B., nušalindamas gynėją V. F. nuo įtariamųjų gynybos ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 50-1-00332-12, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Apygardos teismas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmuose piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos požymių neįžvelgė. Teismas nurodė, kad G. J. ir jo gynėjo susitikime dalyvaujant ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo ribojamas advokato ir G. J. pasimatymo konfidencialumas. Tačiau vien susitikimo konfidencialumo pažeidimas nustatytomis aplinkybėmis nesudarė pagrindo ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus susidariusioje situacijoje vertinti kaip turinčius nusikalstamos piktnaudžiavimo tarnyba veikos požymių. Nors pareiškėjas akcentuoja tai, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 45 str. 2 d. ir 46 str. 5 d., tačiau duomenys, kad gynėjas advokatas V. F. susitikimo su klientu metu naudojo neteisėtas gynybos priemones bei galimai padarė BK 228 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, nurodytų normų nuostatos, kuriose draudžiama advokato ir jo kliento susitikimo duomenis panaudoti kaip įrodymus, susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija, nagrinėjamu atveju netaikytinos. Informacija apie paties advokato neteisėtus ir galimai nusikalstamus veiksmus negali būti laikoma profesine advokato paslaptimi.
2014-02-14 raštu ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respuyblikos generalinį prokurorą D. V. nurodydamas, kad jo 2014-01-22 dienos pareiškimas nepagrįstai, pažeidžiant Prokuratūros įstatymo 12 straipsnio nuostatas buvo persiųstas tirti prokuratūros struktūriniam padaliniui, kuriame dirba teisės pažeidimą padaręs asmuo (b.l. 46). Į minėtą ieškovo raštą buvo pateiktas Lietuvos Respublkos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės D. G. atsakymas, kuriame nurodyta, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatų 7.3 punktu, gali persiųsti pareiškimą nagrinėti teritorinei - apygardos prokuratūrai, kurios prokuroro veiksmai skundžiami, kur skundą nagrinėja aukštesnysis prokuroras (b.l. 47).
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl prokurorų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.
Ieškinys grindžiamas Advokatūros įstatymo 45 straipsnio, 46 straipsnio 5 dalies imperatyvų, draudžiančių kliudyti advokatui be pašalinių susiktikti su klientu bei advokato ir jo kliento susitikimo duomenų negalimumo panaudoti kaip įrodymų, pažeidimu. Ieškinys grindžiamas aplinkybe, kad jo susitikimo su klientu metu dalyvavo ikiteisminio tyrimo pareigūnas, taip pažeidžiant Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1 dalies draudimą, bei, kad jo ir kliento susitikimo metu neteisėtai gauti duomenys, kurie buvo išdėstyti pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose buvo naudojami prokurorų kaip įrodymai, priimant procesinius sprendimus ieškovo kaip gynėjo atžvilgiu, taip pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso, Advokatūros įstatymo bei Suėmimo vykdymo įstatymo normos, užtikrinančios advokato veiklos garantijas. Ieškovas reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei tardymo izoliatoriaus pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose atskleistus ieškovo, kaip advokato, ir jo ginamojo susitikimo metu gautus duomenimis, prokurorai naudojo kaip įrodymus, tuo pažeisdami Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą panaudoti advokato ir jo kliento susitikimo duomenis kaip įrodymus bei 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu draudimu viešai ar slaptai susipažinti su advokato profesinę paslaptį sudarančia informacija ir ją naudoti kaip įrodymą. Ieškovo teigimu prokurorai panaudodami advokato profesinę paslaptį sudarančią informaciją bei negindami Lietuvos advokatūros įstaymo 45 straipsnio 1 ir BPK 48 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos gynėjo teisės matytis su sulaikytu arba suimtu įtariamuoju be pašaliečių elgėsi neteisėtai bei pažeidė Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymo 2 straipsnyje reglamentuotą prokuratūros statusą ir funkcijas bei įstatymo 20 straipsnyje reglamentuotas pareigas, neapgynė viešo intereso.
CK 6.272 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų, tuo tarpu nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų procesinių veiksmų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas gali būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, nuosprendis, kuriuo asmuo neteisėtai nuteistas, yra panaikintas instancine tvarka dėl to, kad neteisėtas; iš esmės analogiškai spręstina apie kitų procesinių veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą. Valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-183/2006). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007), tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012).
Ginčo atveju aktualu yra tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2378-910/2015 pagal ieškovo V. F. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Minėtoje civilinėje byloje ieškovo ieškinys 2015-07-01 sprendimu buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą 2016-01-13 nutartimi byloje Nr. 2A-498-656/2016 apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šioje civilinėje byloje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad pareigūnai, nusprendę leisti ieškovui susitikti su ginamuoju tik dalyvaujant šiame susitikime ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pažeidė Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1 dalies, BPK 48 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvias nuostatas dėl advokato teisės susitikti su klientu be pašalinių bei tuo, kad pareigūnai, tarnybiniuose pranešimuose remdamiesi ieškovo ir jo kliento susitikimo metu gautais duomenimis, pažeidė Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą panaudoti tokius duomenis kaip įrodymus. Teismas sprendimu konstatavo, kad advokatas, būdamas G. J. gynėju Biržų rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje, siekdamas išsiaiškinti ginamojo poziciją dėl jo atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio apskundimo, turėjo teisę susitikti su klientu be pašalinių nepaisant to, kad jo ginamasis, pareiškus jam įtarimą dėl naujos nusikalstamos veikos ir pritaikius kardomąją priemonę, buvo suimtas ikiteisminiame tyrime, vykdomame Panevėžio apskrities VPK. Panevėžio apskrities VPK pareigūnų sprendimas kontroliuoti ieškovo, kaip advokato, ir jo ginamojo, kuris suimtas dėl vykdomo naujo ikiteisminio tyrimo, susitikimą pažeidė LR Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą kliudyti advokatui be pašalinių susitikti su klientu, taip pat BPK 48 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą gynėjo teisę matytis su sulaikytu arba suimtu įtariamuoju be pašaliečių. Pasak teismo, tai yra pagrindas konstatuoti Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmų neteisėtumą ( CK 6.246 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad pareigūnai advokato ir jo kliento susitikimo metu gautų duomenų nepanaudojo kaip įrodymų ikiteisminiame tyrime, todėl ieškinio argumentai, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai pažeidė LR Advokatūros įstatymo 45 str. 2 dalies nuostatas, atmestini kaip nepagrįsti. Apibendrindamas šias išvadas pirmos instancijos teismas pareiškė, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, Panevėžio apskrities VPK pareigūnų veiksmai, kontroliuojant ieškovo ir jo kliento susitikimą, šiuo konkrečiu atveju nevertintini kaip esminis ir lemiamą reikšmę turėjęs pažeidimas, dėl kurių advokatas negalėjo įgyvendinti savo teisių ir pareigų klientui.
Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas advokato ir jo kliento susitikimo duomenis panaudoti kaip įrodymus. Vertinant šią įstatymo nuostatą pažymėtina, kad ji gali būti aiškinama tik kaip veiksminga advokato kliento įtariamojo gynybos užtikrinimo priemonė - draudimas atskleisti ir naudoti tiriant kliento veiklą duomenis, kurie paaiškėjo advokato ir jo kliento susitikimo metu. Ši įstatymo norama gina ne advokato, bet jo kliento teisę į konfidencialumą. Advokatūros įsatymo 46 straipsnio 5 dalyje aiškiai apibrėžta, kas sudaro advokato profesinę paslaptį, tai yra kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis bei pagal kliento pavedimą surinkti duomenys. Akcentuotina, kad advokato profesinė paslaptis yra ne advokato privilegija, bet jo kliento teisių garantija. Šiuo gi atveju nenustatyta, kad susitikimo metu gauta informacija buvo naudojama kaip įrodymai ieškovo ginamojo asmens atžvilgiu. Ginčo atveju buvo naudojami duomenys, kurių turinį sudarė tik faktai apie 2013-10-16 įvykusio ieškovo ir G. J. susitikimo eigą, o ne konkretūs duomenys apie G. J. veiką. Neteisėtais veiksmais kaltinami prokurorai iš esmės rėmesi policijos pareigūnų tarnybiniuose raštuose nurodyta informacija, kad ieškovas atvykęs į susitikimą su ginamuoju G. J., kuris buvo suimtas ikiteisminiame tyrime, kuriame ieškovas nebuvo jo gynėjas, o gynė kitus du įtariamuosius, atskleidė G. J. kitų dviejų įtariamųjų pozicijas, nors kaip nustatė prokuroras bei ikiteisminio tyrimo teisėjas, taikę ieškovui BPK 49 straipsnyje numatytą gynėjo nušalinimo priemonę už panaudojimą neteisėtos gynybos priemonės, tam nebuvo jokios būtinybės. Advokato bendravimo su klientu duomenų konfidencialumo taisyklės išimtis yra taisyklė, kuri leidžia susižinoti konfidencialią informaciją iš advokato tuo atveju, kai advokatas yra įtariamasis arba kaltinamasis, padarius nusikalstamą veiką, tačiau įstatymas leidžia susižinoti tik tas aplinkybes, kurios yra susijusios su minėta nusikalstama veika (Advokatūros įstatymo 46 str. 1 d.). Ši taisyklė turėtų būti traktuojama ne kaip išimtis iš konfidencialumo pareigos, tačiau kaip išimtis iš advokato imuniteto, nes informacijos susižinojimas yra nukreiptas į pačio advokato padarytą nusikalstamą veiką, o ne į informaciją, kurią advokatas sužinojo atlikdamas tiesiogines savo funkcijas ir teikdamas klientui teisinę pagalbą. Advokato imunitetas yra glaudžiai susijęs su advokato konfidencialumo įsipareigojimais, kadangi imunitetas suteikia sąlygas advokatui nebūti apklausiamam apie aplinkybes, kurias jis sužinojo iš savo kliento ir kurios yra laikomos konfidencialiomis, taip pat suteikia neliečiamumą advokato darbo vietai, jei tai nėra susiję su pačio advokato padaryta nusikalstama veika. Advokatūros įstatymo 5 str. 3 p. numato, kad vienas pagrindinių advokato veiklos principų yra teisėtumas. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o teismo proceso metu bylą nagrinėjantis teismas, nustatę, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones, turi teisę nušalinti gynėją (BPK 49 straipsnio 1 dalis). Todėl informacija apie paties advokato neteisėtus, o ypač galimai nusikalstamus, veiksmus ginant kliento interesus, negali būti laikoma BPK 48 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytomis profesine advokato paslaptimi arba žiniomis, kurias advokatas sužinojo vykdydamas gynėjo pareigas. 2013-11-08 Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja išnagrinėjusi advokato V. F. skundą ir ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr.50-1-00332-12, išklausiusi pareiškėjo, prokuroro paaiškinimus, padarė išvadą, jog apeliacinio skundo surašymas kitoje baudžiamojoje byloje buvo tik pretekstas pareiškėjui susitikti su G. J. ir atskleisti įtariamųjų V. J. ir G. J. poziciją dėl jiems pareikšto įtarimo, tai yra susitikimui organizuoti buvo pasitelkta apgaulė, o pats savaime apgaulės panaudojimas parodo, jog ikiteisminiame tyrime pareiškėjo atliktas veiksmas yra neteisėtas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr.50-9-00413-13 dėl paties ieškovo 2013-10-16 susitikimo su G. J. metu galimai padarytos nusikalstamos veikos pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalis. Pažymėtina, kad šį ikiteisminį tyrimą prokuratūra pradėjo ikiteisminio tyrimo teisėjo pavedimu, todėl teigti, kad prokurorai atliko neteisėtus veiksmus nėra jokio pagrindo. Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai dėl pernelyg ilgos ikiteisminio Nr. 50-9-00413-13 tyrimo trukmės. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, kurią galimai padarė advokatas V. F., buvo pradėtas 2013-11-12 (Ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 50-9-00413-13; b. l. 12). 2014-06-27 Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. D. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 50-9-0413-13. Taigi ikiteisminis tyrimas užtruko septynis mėnesius. BPK 176 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nesunkių, apysunkių ir neatsargių nusikaltimų turi būti atliktas ne ilgiau kaip per šešis mėnesius. Ginčo atveju nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas per įstatyme nustatytą terminą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovui minėtame ikiteisminiame tyrime įtarimai nebuvo pareikši, jam minėtame tyrime nebuvo taikomos jokios prievartos priemonės, todėl nėra pagrindo teigti, kad per užtrukusį ikiteisminį tyrimą buvo pažeisti ieškovo teisės bei teisėti interesai, todėl nėra ir pagrindo pripažinti šiuos veiksmus neteisėtais. Ieškovo argumentai, kad ikiteisminis tyrimas galėjo būti atliktas per keletą dienų, laikytinas jo subjektyviu vertinimu. Įvertinus ikiteisminio tyrimo medžiagą, nustatyta, kad tyrime buvo atliekama eilė veiksmų, apklausiami liudytojai, net po du kartus, išreikalauta medžiaga iš kitų institucijų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad tyrimas iš esmės buvo vilkinamas, ar buvo periodai, per kuriuos jokie veiksmai nebuvo atliekami.
Ginčo atveju vertinant ieškovo nurodytas aplinkybes dėl prokurorų neteisėtų veiksmų pažymėtina, kad visų ieškovo nurodytų prokurorų priimtų procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka teismo ir jie pripažinti teisėtais bei pagrįstais. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas negali revizuoti procesinių sprendimų, priimtų baudžiamojo proceso kodekso normų nustatyta tvarka.
Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai dėl generalinio prokuroro neteisėtų veiksmų, persiunčiant pareiškėjo skundą tirti prokuratūrai, kurios prokuroro neteisėti veiksmai yra skundžiami, kaip priešaraujantį Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatoms, numatančioms, kad pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prokuroro padarytos veikos gali tik generalinis prokuroras. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintų „Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jų registravimo tvarkos“ 29 punkte nustatyta, kad gavęs skundą, pareiškimą arba pranešimą apie nusikalstamą veiką, kurią galimai padarė asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminį tyrimą pagal įstatymus gali pradėti tik generalinis prokuroras ar (ir) generalinio prokuroro pavaduotojas, prokuroras išnagrinėja tokį skundą ir nustatęs, kad yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, visą surinktą medžiagą su išvada perduoda generaliniam prokurorui arba generalinio prokuroro pavaduotojui priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi, prokuroras, nustatęs, jog tokiame skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi arba yra aiškios BPK 3 straipsnyje nustatytos aplinkybės, priima nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad prokurorai priimdami procesinius sprendimus elgėsi neteisėtai, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu byloje sudaro 3,22 Eur, ieškinį atmetus jos valstybės naudai priteistinos iš ieškovo (CPK 92 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos LR CPK 259-270 str., teismas
n u s p r e n d ž i a:
V. F. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. F., a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 3.22 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Vita Valeckaitė