Baudžiamoji byla Nr. 2K-59-222/2018

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00110-2012-1

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                                              1.2.19.4.1; 2.2.1.2; 2.2.1.5.

                                                                                                                              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Kukaičiui,

nuteistajam A. S.,

jo gynėjams advokatams Raimundui Jurkai ir Egidijui Losiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. (A. S.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 20 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. S.: nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) 50 MGL (1882,5 Eur) bauda, pagal 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) 50 MGL (1882,5 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 50 MGL (1882,5 Eur) dydžio bauda.

A. S. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo redakcija) nutraukta BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo) pagrindu, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 20 d. nuosprendžiu A. S. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 302 straipsnio 2 dalį išteisintas nenustačius, kad jis padarė veikas, turinčias šių nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo (kasatoriaus) ir jo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. S. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir neteisėtą dokumento panaudojimą, t. y. už tai, kad A. S., nuo 2008 m. lapkričio 17 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d. būdamas 2008–2012 metų kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys, 2008 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje davęs priesaiką, veikdamas tyčia, žinodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų reikalavimus: vadovaujantis 1994 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo statuto 9 straipsnio 1 punktu, Seimo narys turi teisę statuto nustatyta tvarka balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posėdžiuose; 18 straipsnio 1 dalimi draudžiama Seimo nario mandatą naudoti ne pagal paskirtį, t. y. ne Tautos, valstybės ir rinkėjų interesams; Seimo narys privalo gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus; 111 straipsnio 4 dalimi Seimo nariai balsuoja asmeniškai; kad, vadovaujantis 2006 m. rugsėjo 19 d. įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, valstybės politikas viešajame gyvenime pareigas eina sąžiningai ir laikosi aukščiausių elgesio standartų, vengia situacijų, galinčių paveikti sprendimų, kurie sukeltų visuomenėje abejonę, priėmimą; pagal 4 straipsnio 1 dalies 5 punktą valstybės politikas viešajame gyvenime elgiasi deramai pagal einamas pareigas, vengia situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, vengia nesąžiningų pranašumo siekimo būdų, gautą oficialią informaciją naudoja tik pareigoms atlikti ir nesipelno iš jos, veikdamas priešingai tarnybos interesams, pažeisdamas Seimo nario priesaiką ir nurodytų teisės aktų reikalavimus, Seimo pastate, esančiame Vilniuje, Gedimino pr. 53, neturėdamas tam teisėto pagrindo, panaudojo Seimo nario L. K. paliktą Seimo nario pažymėjimą Nr. 6672 (posėdžio dalyvio kortelę), kuris yra priemonė Seimo nariui įgyvendinti mandatą ir pagal kurį Seimo balsavimo sistemoje identifikuojami Seimo nariai, ir siekdamas neteisėtų padarinių, t. y. Seimo posėdžiuose užregistruoti kaip posėdyje tariamai dalyvaujantį Seimo narį L. K. ir už jį balsuoti, 2010 m. sausio 14 d. ir 2010 m. sausio 19 d. vykusių Seimo posėdžių metu, registruodamasis ir balsuodamas už Seimo narį L. K., neteisėtai panaudojo dokumentą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybei.

Nustatytos tokios A. S. veikų padarymo aplinkybės:

Seimo posėdžių salėje, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimą, elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje 2010 m. sausio 14 d. 10.31 val. 48 sek. užsiregistravo Seimo nario L. K. vardu Seimo rytiniame posėdyje ir balsavo Seimo nario L. K. vardu Seimo rytiniame posėdyje už Biudžetinių įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymo projektą (naują redakciją) (Nr. XIP-1518 (2) dėl 4 straipsnio 5 dalies Seimo nario L. S. pataisos, pritardamas Seimo nario L. K. vardu šiam projektui. Dėl tokių A. S. veiksmų buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys – nurodyta, kad tariamai Seimo posėdyje užsiregistravo ir balsavo Seimo narys L. K.;

Seimo posėdžių salėje, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimą, elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje 2010 m. sausio 14 d. 10.57 val. 17 sek. užsiregistravo Seimo nario L. K. vardu Seimo rytiniame posėdyje ir balsavo Seimo nario L. K. vardu Seimo rytiniame posėdyje už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 32, 36, 51, 54, 60, 61, 66, 67, 70, 72, 76, 85, 96, 99, 100, 105, 112, 114, 118, 120, 121, 142, 143, 146, 154, 155, 165, 183 straipsnių ir kodekso 1 priedo pakeitimo ir papildymo bei 149 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą (Nr. XIP-812 (2) dėl pritarimo šiam įstatymo projektui po svarstymo stadijos, pritardamas Seimo nario L. K. vardu šiam įstatymo projektui. Dėl tokių A. S. veiksmų buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys – nurodyta, kad tariamai Seimo posėdyje užsiregistravo ir balsavo Seimo narys L. K.;

Seimo posėdžių salėje, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimą, elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje 2010 m. sausio 14 d. 11.29 val. 53 sek. užsiregistravo Seimo nario L. K. vardu Seimo rytiniame posėdyje ir balsavo Seimo nario L. K. vardu Seimo rytiniame posėdyje už Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo 7, 25, 28 straipsnių pakeitimo ir 26, 27 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektą (Nr. XIP-1444 (2) dėl pritarimo šiam įstatymo projektui po svarstymo stadijos, pritardamas Seimo nario L. K. vardu šiam įstatymo projektui. Dėl tokių A. S. veiksmų buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys – nurodyta, kad tariamai Seimo posėdyje užsiregistravo ir balsavo Seimo narys L. K.;

Seimo posėdžių salėje, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimą, elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje 2010 m. sausio 19 d. 10.10 val. 05 sek. užsiregistravo Seimo nario L. K. vardu Seimo rytiniame posėdyje ir balsavo Seimo nario L. K. vardu Seimo rytiniame posėdyje už posėdžio darbotvarkės tvirtinimą „Dėl Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos siūlymo išbraukti iš darbotvarkės Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIP-1561ES ir įpareigoti Teisės ir teisėtvarkos komitetą pateikti konkrečią išvadą, ar šis projektas atitinka Konstituciją“, pritardamas Seimo nario L. K. vardu šiam sprendimui. Dėl tokių A. S. veiksmų buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys – nurodyta, kad tariamai Seimo posėdyje užsiregistravo ir balsavo Seimo narys L. K.;

Seimo posėdžių salėje, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimą, elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje 2010 m. sausio 19 d. 16.02 val. 40 sek. užsiregistravo Seimo nario L. K. vardu Seimo vakariniame posėdyje ir balsavo Seimo nario L. K. vardu Seimo vakariniame posėdyje už Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų pervežimo ir kalinimo Lietuvos Respublikos teritorijoje išvados (projektas ir išvada)“ priėmimą (Nr. XIP-1604), pritardamas Seimo nario L. K. vardu šiam nutarimui. Dėl tokių A. S. veiksmų buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys – nurodyta, kad Seimo posėdyje užsiregistravo ir tariamai balsavo Seimo narys L. K.;

Seimo posėdžių salėje, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimą, elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje 2010 m. sausio 19 d. 16.51 val. 38 sek. užsiregistravo Seimo nario L. K. vardu Seimo vakariniame posėdyje ir balsavo Seimo nario L. K. vardu Seimo vakariniame posėdyje už Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, pripažinimo, įskaitos ir prisipažinusių apsaugos įstatymo pakeitimo projektą (naują redakciją) (Nr. XIP-571 (2) dėl Seimo narės D. K. šio nutarimo 1 straipsnio pataisos po svarstymo stadijos, pritardamas Seimo nario L. K. vardu šiam įstatymo projektui. Dėl tokių A. S. veiksmų buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys duomenys – nurodyta, kad tariamai Seimo posėdyje užsiregistravo ir balsavo Seimo narys L. K.

Taip A. S., būdamas Seimo narys, tyčia pažeisdamas Seimo nario priesaiką ir pirmiau išvardytų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus, 2010 m. sausio 14 d. bei 2010 m. sausio 19 d. iš viso 12 kartų neteisėtai panaudojo dokumentą – Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir tokiais savo veiksmais pažemino bei diskreditavo Seimo nario vardą, sumenkino Seimo, kaip Tautos atstovybės, autoritetą, dėl to valstybė patyrė didelę neturtinę žalą.

Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmiau nurodyti A. S. veiksmai (registruojantis ir balsuojant Seime už Seimo narį L. K.) atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, tačiau konstatavęs, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, šią bylos dalį nutraukė.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 20 d. nuosprendį, kuriuo jis išteisintas.

2.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jo veiksmus vertino formaliai ir atsietai nuo jų pavojingumą paneigiančio visuomeninio socialinio konteksto, nepaisė nuostatos, kad baudžiamoji teisė – kraštutinė atsakomybės priemonė (ultima ratio), neatsižvelgė, jog jo padarytos veikos nebuvo tiek pavojingos, kad atitiktų BK 300, 302 ir 228 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų sudėtis. Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti asmenų lygybės prieš įstatymą, nediskriminavimo principai. Iš byloje pateikto vaizdo įrašo matyti, kad ne tik kasatorius, bet ir kiti Seimo nariai balsuoja už kitus Seimo narius, tokia praktika (balsavimas už kitus Seimo narius) vyrauja ir dabartinės kadencijos Seime, tačiau niekas dėl tokių veiksmų nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, analogiški kitų Seimo narių padaryti pažeidimai nebuvo kriminalizuoti. Susidariusioje situacijoje nuteistasis teigia esąs diskriminuojamas, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn selektyviai. Neįvertinus parlamentinės veiklos (tiksliau – darbo frakcijose) ypatumų pažeistas ir proporcingumo principas. Kasatorius pabrėžia, kad iki jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn balsavimo Seime procedūrų pažeidimai buvo sprendžiami vadovaujantis Seimo statutu. Dėl to nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad minėta praktika (vieniems Seimo nariams balsuoti už kitus) neturi įtakos jo veiksmų teisiniam vertinimui ir kad tai, jog kitiems asmenims taikoma drausminė (tarnybinė) atsakomybė, nepašalina baudžiamosios atsakomybės taikymo asmeniui už padarytą pavojingą ir priešingą teisei veiką, nes, nepasikeitus teisiniam reglamentavimui, jam turėjo būti taikyta tik drausminė atsakomybė.

2.2. Pasak kasatoriaus, jo veiksmų pavojingumas inkriminuojant BK 228, 300 ir 302 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas grindžiamas tik bendro pobūdžio Seimo statuto 9 straipsnio 1 punkto, 18 straipsnio 1 dalies, 111 straipsnio 4 dalies ir Etikos kodekso 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų nesilaikymu vykdant Seimo nario funkcijas (balsavimą), tačiau tik 111 straipsnio 4 dalyje nustatytas draudimas Seimo nariui balso teisę perduoti kitiems asmenims, nors ir šios normos pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai, nes jis (A. S.) balsavimo teisės kitiems asmenims neperleido, tokį pažeidimą galėjo padaryti tik L. K., t. y. balsavimo teisę perleidžiantis asmuo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo klausimo dėl Seime paplitusios praktikos disponuoti kito Seimo nario pažymėjimu, kasatoriaus manymu, reiškia, kad neatsižvelgta į esminę jo veikos pavojingumo vertinimui turinčią reikšmę aplinkybę.

2.3. Kasatorius nurodo, kad nustačius Seimo statuto 111 straipsnio 4 dalies – balsavimo vienasmeniškumo pažeidimą, vadovaujantis 121 straipsniu (balsavimo pakartojimas ir atidėjimas), posėdžio pirmininko ar frakcijos reikalavimu yra perbalsuojama. Be to, ne visais atvejais nustačius balsavimo vienasmeniškumo pažeidimą vyksta perbalsavimas (jei to nereikalauja posėdžio pirmininkas ar frakcija), o nagrinėjamu atveju niekas to neprašė. Kasatorius teigia, kad šios aplinkybės taip pat parodo jo veikos nepavojingumą.

2.4. Kasatorius teigia, kad skundžiamame teismo nuosprendyje neįvertinta, jog net ir pripažinus, kad jis sumenkino ar pažemino Seimo nario vardą, tokie veiksmai atitiko drausminio nusižengimo sudėtį, už kurį Seimo Etikos ir procedūrų komisija pritaikė atsakomybę pagal Seimo statutą – įspėjimą. Tuo atveju, jei tiriant Seimo nario veiklą kyla įtarimų, kad jis galimai padarė nusikaltimą, Etikos ir procedūrų komisija, vadovaudamasi Seimo statuto 78 straipsniu ir įgaliojimais, artimiausiame Seimo posėdyje apie tai praneša Seimui ir nedelsdama raštu Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui. Vien tai, kad Etikos ir procedūrų komisija nesikreipė į prokuratūrą, rodo, jog kasatoriaus veiksmai pagal nusistovėjusią parlamentinę praktiką nebuvo vertinami kaip nusikalstami, o baudžiamosios atsakomybės taikymas buvo perteklinis. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino Baudžiamojo kodekso ir Seimo statuto reguliavimo santykį nurodydamas, kad Seimo statutas neturi prioriteto prieš baudžiamąjį įstatymą. Be to, apkaltinamajame nuosprendyje, nurodant kasatoriaus veiksmus, nekonkretizuojama, kaip jie susiję su „sumaištį ir didelį neigiamą rezonansą visuomenėje“ sukėlusiais atvejais, ir taip jo (A. S.) veiksmai dirbtinai įvertinti kaip turintys BK 228 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

2.5. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 228 straipsnyje nurodytą didelės žalos požymį, laikydamas, jog didelė žala padaryta tik todėl, kad kasatorius padarė ir BK 302 bei 300 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, tačiau išsamių bei konkrečių motyvų nepateikė, taigi pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 1 dalį ir 301 straipsnio 1 dalį. Pasak nuteistojo, šiuo atveju nuosprendyje nepagrįstai remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvada „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario L. K., kuriam pradėta apkaltos byla, ir Lietuvos Respublikos Seimo nario A. S., kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, nes Konstitucinio Teismo išvados baudžiamajame procese neturi prejudicinės galios, o visi inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymiai turi būti įrodinėjami BPK 20, 301 straipsniuose nustatyta tvarka. Esant šioms aplinkybėms, kasatorius mano, jog teismas nepagrindė faktiniais duomenimis ir nedetalizavo, kuo pasireiškė didelė žala, o ją tiesiog deklaratyviai konstatavo dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo, kai tuo tarpu BK 300, 302 straipsnių prasme didelė žala laikytina neįrodyta. Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra ir BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes visi sprendimai, dėl kurių buvo balsuojama ir kai jis, balsuodamas už L. K., pažeidė balsavimo procedūrą, buvo priimti balsų dauguma, o ne skaičiuojant atskirus balsus. Tai rodo, kad jokios įtakos balsavimo rezultatams padarytas procedūrinis pažeidimas negalėjo turėti ir nesukėlė jokių padarinių.

2.6. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino jam inkriminuotų BK 228, 302 ir 300 straipsnių kaltės turinį ir jos elementus. Nuosprendyje tyčinė kaltė preziumuojama siejant ją su kasatoriaus aukštuoju išsilavinimu, gyvenimiška bei darbo patirtimi Seime, tačiau kasatorius pabrėžia, kad, atsižvelgiant į susiklosčiusią balsavimo praktiką, jis negalėjo suvokti ir numatyti, jog balsuodamas už L. K. padarys BK 228, 302 ir 300 straipsniuose numatytas nusikalstamas veikas, o priešingai – patirtis Seime, nuolatinė Seimo praktika leido manyti, kad daro drausminį nusižengimą, už kurį apsiribojama svarstymu ir nubaudimu Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje. Net ir pripažįstant, kad praktika balsuoti kito Seimo nario vardu ydinga, tačiau tą tiek visuomenė, tiek Seimo nariai toleravo. Taigi, pasak kasatoriaus, nenustatytas subjektyvusis požymis – tyčia (BK 15 straipsnis), nes nenustatyta, kad jis suprato darantis veiksmus, kurie yra nusikalstami ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Be to, kasatoriaus manymu, teismas neįvertino, kad jis nesikėsino į valdymo tvarką ar normalią Seimo veiklą, o tik balsavo už kitą Seimo narį siekdamas išreikšti šio poziciją svarstomais klausimais; tai padaręs šio Seimo nario prašymu ir valia, nepažeisdamas jo teisių.

2.7. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 302 straipsnį, jo veiksmų motyvus (priešingus teisei, savanaudiškus ir kt.) įvardydamas kaip veikos pavojingumą ir nusikalstamumą lemiančią aplinkybę, nors to nepatvirtina bylos duomenys. Kasaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad kasatorius registravosi ir balsavo L. K. vardu siekdamas išsaugoti jo atlyginimą, nes liudytojai, kurių parodymų teismas nevertino, nurodė, jog balsuojant siekta išreikšti frakcijos poziciją, o ir L. K. parodė sutikęs, kad už jį balsuotų. Be to, nuosprendyje klaidingai interpretuojami kasatoriaus parodymai, esą iš dalies patvirtinantys savanaudiškus motyvus, nes iš tiesų taip nebuvo. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl BK 302 straipsnio (pagal analogiją – BK 215 straipsnio) taikymo, pagal kurią naudojimasis kito asmens kortele (mokėjimo ir pan.) su jo žinia negali būti vertinamas kaip nusikaltimas pagal BK 302 straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2009). Kasatoriaus teigimu, netinkamas BK 11 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio 1 dalies taikymas lėmė nepagrįstą jo veiksmų, kurie nėra pavojingi, kriminalizavimą.

2.8. Kasatorius mano, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas neteisėtai, pažeidžiant BPK 3 straipsnio 3 punkto, 169 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes, visų pirma, Generalinės prokuratūros 2012 m. lapkričio 20 d. nutarimas panaikinti ankstesnį 2010 m. birželio 30 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas neteisėtai; be to, baudžiamasis persekiojimas už balsavimą Seime ir tokį persekiojimą leidžiantis teisinis reguliavimas nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsniu. Minėtame 2010 m. birželio 30 d. Generalinės prokuratūros prokuroro nutarime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad nėra kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai šis leidimas pagal įstatymus yra būtinas, tačiau priimant 2012 m. lapkričio 20 d. nutarimą, kuriuo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kasatorius jau nebuvo Seimo narys ir institucijos leidimas patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn tapo nereikalingas. Kasatoriaus manymu, ikiteisminis tyrimas šiuo atveju pradėtas nesant faktinių ir teisinių pagrindų.

2.9. Kasatorius teigia, kad, jam būnant Seimo nariu ir Seimui atsisakius duoti leidimą (nesutikus) jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, prokuratūra 2012 m. birželio 30 d. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą ne tik dėl asmens (kasatoriaus), bet ir dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų, nors šio nutarimo priėmimo metu BPK numatė galimybę ikiteisminį tyrimą pradėti pagal faktą (BPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 3 punktas), t. y. dėl galimai nusikalstamo įvykio, kurį tiriant nustatomi konkretūs asmenys. Iš to kasatorius daro išvadą, kad 2010 m. birželio 30 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo pagrįstas ir teisėtas, o šį nutarimą panaikinantis 2012 m. lapkričio 20 d. nutarimas – neteisėtas. Taigi naikinti pagrįstą ir teisėtą (juolab neapskųstą, praėjus beveik pusantrų metų) nutarimą nebuvo pagrindo.

2.10. Kasatoriaus manymu, nepradėjus ikiteisminio tyrimo ir jam nevykstant, nėra jokio teisinio pagrindo taikyti BPK 32 straipsnio 2 dalies nuostatą; ši nuostata gali būti taikoma tik tada, jeigu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau nutrauktas. Skundžiamame nuosprendyje padaryta nuoroda į BPK 32 straipsnį, kurio 2 dalyje nustatyta baudžiamojo proceso atnaujinimo galimybė, tačiau 2012 m. lapkričio 20 d. prokuratūros nutarime šia norma nesivadovauta, taip pat nenurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BPK 32 straipsnio nuostatas. Be to, 2012 m. lapkričio 20 d. Generalinės prokuratūros nutarimas neatitiko nė vieno iš BPK 169 straipsnio 1 dalyje įvardytų ikiteisminio tyrimo atnaujinimo pagrindų, nes joks subjektas nesikreipė su skundu, pareiškimu ar pranešimu dėl kasatoriaus galimai padarytų nusikalstamų veikų, jokių naujų aplinkybių ar faktų, kaip matosi iš nutarimo turinio, nepaaiškėjo. Kasatorius buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. sausio 14 d. ir 2010 m. sausio 19 d. balsuodamas Seimo posėdžiuose pasinaudojo L. K. balsavimo / identifikavimo kortele, tačiau veikos padarymo metu BPK 32 straipsnis negaliojo, todėl jo atgalinis taikymas negalimas. BPK 170 straipsnio 5 dalyje (kuria remiamasi 2012 m. lapkričio 20 d. nutarime) nustatytų pagrindų nebuvo, taigi susiklosčiusioje situacijoje nebuvo tikslaus teisinio reguliavimo, todėl teismas dėl baudžiamojo proceso pradžios (ikiteisminio tyrimo pradėjimo) teisėtumo, legitimumo turėjo aiškintis sistemiškai. Kasatorius apibendrindamas pabrėžia, kad BPK nenumatė galimybės iš naujo svarstyti ir taikyti baudžiamąją atsakomybę asmeniui netekus neliečiamybės, jei prieš tai ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti dėl to, kad nebuvo gautas institucijos sutikimas traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, kai toks sutikimas privalomas. Savo pobūdžiu pirmiau nurodytos BPK nuostatos yra materialiosios teisės pobūdžio, kadangi lemia baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybę, analogiškai kaip ir BK 4 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju, anot kasatoriaus, buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas, kadangi inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo numatyta galimybė traukti baudžiamojon atsakomybėn Seimo narį pasibaigus jo teisiniam neliečiamumui ir Seimui atsisakius leisti patraukti Seimo narį (jo kadencijos metu) baudžiamojon atsakomybėn.

2.11. Kasatorius teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo pažeista jo teisė kvestionuoti 2012 m. lapkričio 20 d. prokuratūros nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nors pradėjus ikiteisminį tyrimą kasatoriui nebuvo iš karto pareikštas pranešimas apie įtarimą, tačiau jam turėjo būti suteikta teisė susipažinti su aukštesniojo prokuroro nutarimu panaikinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir išaiškinta teisė skųsti tokį procesinį sprendimą, tačiau tai padaryta nebuvo. 2012 m. lapkričio 20 d. nutarimu panaikinant ankstesnį nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir kartu pradedant ikiteisminį tyrimą, jame aiškiai nurodytas galimas kaltininkas – A. S., todėl jo padėtis buvo stipriai paveikta, tačiau jokia ikiteisminio tyrimo institucija, juo labiau Generalinė prokuratūra, nesiėmė būtinų priemonių informuoti A. S. apie galimybę teismine tvarka skųsti priimtą procesinį sprendimą, kad būtų užtikrintas sąžiningas teisinis procesas.

3. Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

4. Kasatorius, prašydamas panaikinti apkaltinamąjį teismo nuosprendį, pirmiausia nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė jam taikyta ir veiksmai kaip pavojingi įvertinti pažeidžiant konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą, nes neatsižvelgta į Seime egzistavusią praktiką, kai kitų Seimo narių panašūs ar tokie patys veiksmai buvo vertinami tik kaip procedūrinis Seimo statuto pažeidimas ar drausminis nusižengimas. Kasatorius įsitikinęs, kad jo padarytos veikos nebuvo tiek pavojingos, kad būtų laikomos nusikalstamomis. Ši dalis kasacinio skundo argumentų iš esmės susijusi su baudžiamosios atsakomybės atsiradimo pagrindais, baudžiamųjų įstatymų taikymo bendrosiomis nuostatomis.

5. Atsakydama į tokius kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad valstybinės valdžios vykdymas, demokratijos stiprinimas, teisinės valstybės kūrimas, valstybės ir visuomenės reikalų tvarkymas neįmanomas be valstybės ar savivaldybių institucijų, kitų įstaigų, organizacijų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas. Šiose institucijoje dirbančių valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų sąžiningumas, pareigingumas, atsakingumas, įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo ir kitų valstybės tarnybos principų laikymasis lemia žmogaus teisių, laisvių ir teisėtų interesų įgyvendinimą, teisėtumo lygį visuomenės, valstybės gyvenime ir pan.

5.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, ne kartą pažymėjo, jog valstybės tarnyba suvokiama kaip tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, tai yra kaip santykių tarp valstybės ir asmenų, kuriems yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas užtikrinant viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotos visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešasis interesas, efektyviai veikianti valdžios ir valdymo sistema. Konstitucinės valdžios įstaigų priedermė tarnauti žmonėms, pilietinės Tautos viešojo intereso realus ir veiksmingas užtikrinimas yra neatsiejamas nuo tinkamo valstybės ir savivaldybių institucijų viešojo administravimo vykdymo ir viešųjų paslaugų teikimo, t. y. nuo normalios atitinkamų subjektų, turinčių administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2007 m. kovo 20 d. nutarimas, 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Taigi, valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Konstitucijoje vartojama sąvoka „valstybės (valstybinė) tarnyba“ savo turiniu yra tapati sąvokai „viešoji tarnyba“. Konstitucinė valstybės tarnybos samprata yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą.

5.2. Priklausomai nuo valdžios institucijos jurisdikcijos, kompetencijos, hierarchinės padėties valdžios sistemoje, taip pat – atitinkamos valdžios institucijos pareigūno ar tarnautojo įgyvendinamų funkcijų reikšmingumo, veikos pobūdžio ir turinio, keliami reikalavimai tai veiklai, atsakomybės lygmuo nėra vienodas. Seimo nariai, kaip vienos iš trijų pagrindinių valstybės valdžios institucijų, bei išrinktieji Tautos atstovai minėtų reikalavimų privalo laikytis ypač preciziškai.

5.3. Pagal šias nuostatas valstybė per įstatymų leidėją nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų efektyviai įgyvendinti asmens, viešojo intereso gynimą, normalų ir demokratinį valstybės funkcionavimą taikant teisinę atsakomybę. BK 228 straipsnyje uždraustos pavojingos veikos – piktnaudžiavimo tarnyba sudėtis įtvirtina apsaugą nuo kėsinimosi į teisinės valstybės principus atitinkančią, veiksmingą valstybės institucijų ar kitų įstaigų, įmonių, organizacijų, turinčių administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą bei nustato valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų baudžiamąją atsakomybę už neteisėtus, priešingus tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui veiksmus ar neveikimą.

5.4. Kiekvienu atveju sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą galioja pagrindinės nuostatos: asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio jos padarymo metu, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 1, 3 ir 4 dalys). Teisinėje demokratinėje valstybėje preziumuojama, kad kiekvienas asmuo – tiek valdžios atstovas, tiek ir tiesiog pilietis, siejantis save su šia valstybe ir visuomene, privalo laikytis pripažintų elgesio modelių ir prisiimti atsakomybę už netinkamus poelgius nepriklausomai nuo to, žino jis ar ne gresiančios teisinės atsakomybės lygmenis. Savo ruožtu įstatymų leidėjas, reglamentuodamas atsakomybės pagrindus, rūšis ir formas, iš jų – ir uždrausdamas pavojingas veikas bei nustatydamas skirtinas valstybės prievartos priemones, iš esmės prevenciškai įspėja asmenis susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo. Remiantis šiomis nuostatomis, visuotinai priimtinais teisinės demokratinės valstybės standartais, konstitucinis principas „įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia“ (Konstitucijos 7 dalis) įtvirtintas ir pagrindinėse baudžiamosios atsakomybės nuostatose (BK 2 straipsnio 2 dalis). Šis principas neatsiejamas ir nuo asmenų lygybės prieš įstatymą, teismo nešališkumo bei kitų principų, kurių laikymasis svarbus vykdant teisingumą.

5.5. Darydama išvadas dėl kasatoriaus A. S. teiginių apie Seime susiklosčiusią praktiką, kuria jis argumentuoja kitokį (ne baudžiamosios atsakomybės prasme) savo veiksmų vertinimą, teisėjų kolegija remiasi pirmiau išdėstytomis nuostatomis, iš jų ir pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis. Pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus teiginiai, jog Seime ne tik jis, bet ir daugiau Seimo narių balsavo už kitus Seimo narius, tačiau nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o ši patirtis jam leido tikėtis ne tokios griežtos teisinės atsakomybės, rodo, kad jis suvokė savo netinkamos elgsenos pobūdį, suprato savo veiksmų priešingumą teisei. Nagrinėjamo baudžiamosios atsakomybės klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakomybės taikymas liečia Seimo narį (veiksmų atlikimo metu), t. y. atstovą institucijos, leidžiančios įstatymus, bei turintį įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (Konstitucijos 67, 68 straipsniai), ir susijęs su veiksmais, kuriais Seimo narys tiesiogiai įgyvendino savo konstitucines teises bei pareigas. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti suvoktą ir sąmoningą įstatymo pažeidimą bei reikalauti iš tokio subjekto įstatymus atitinkančio elgesio. Dėl to, priešingai nei teigia kasatorius A. S., apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl jo kaltės, visiškai pagrįstai atsižvelgė į jo kaip Seimo nario patirtį, pareigas, taip pat išsilavinimą (aukštąjį teisinį) ir pan. Taigi, kasatoriaus teiginiai, kad jis nesupratęs (nesuvokęs) atliekantis veiksmus, vertintinus kaip pavojingus ir užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, bei deklaruotas lūkestis, tikintis savo elgesio vertinimo tik kaip drausminio nusižengimo, yra nepagrįsti.

5.6. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), kaip ir baudžiamosios atsakomybės atsiradimo pagrindai bei jų įgyvendinimas siejami su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis ir konkrečiais jas padariusiais asmenimis. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribos aiškiai reglamentuoja, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o tokias ribas apibrėžia kaltinamojo akto turinys. Taigi, nagrinėjamu atveju tai, ar kiti Seimo nariai elgėsi panašiai kaip A. S., kokio pobūdžio Seimo statuto pažeidimus (balsuojant Seime sprendžiamais klausimais) jie padarė ar nepadarė, išeina už šios bylos nagrinėjimo teisme ribų, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai nenagrinėjo, o ir neturėjo procesinio pagrindo nagrinėti aplinkybių, susijusių su kitų Seimo narių veikla balsuojant. Atkreiptinas dėmesys, kad klausimai, susiję su baudžiamosios atsakomybės realizavimu, kiekvienu atveju sprendžiami individualiai, išnagrinėjus konkrečios bylos aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu, todėl tai, kad kokia nors nusikalstama veika liko neatskleista ar galimai ją padaręs koks nors asmuo liko nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba nenubaustas nėra kriterijus, galintis paveikti išnagrinėtoje byloje daromas teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo bei asmens kaltumo. Dėl to taip pat atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ir kasatoriaus A. S. argumentai, esą apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas jo veiksmus baudžiamojo įstatymo prasme, turėjęs atsižvelgti į Seime egzistavusią praktiką (pasak nuteistojo – vieniems Seimo nariams balsuojant už kitus). Minėtos kasatoriaus nuostatos nesuderinamos su BK įtvirtintais baudžiamosios atsakomybės pagrindais, BPK nustatytomis nagrinėjimo teisme ribomis.

5.7. Taip pat atmestini kasatoriaus teiginiai, kad, Seime esant minėtai ydingai praktikai, jo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn (ir nuteisimas) reiškia jo diskriminavimą bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų pažeidimą. Pirmiausia pažymėtina tai, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymui, teismui (ir kt. valstybės institucijoms ar pareigūnams) visi asmenys yra lygūs, kuri atsispindi ir BPK 6 straipsnyje, be kita ko, reiškia, jog teismai, baudžiamosiose bylose vykdydami teisingumą, vadovaujasi asmenų lygybės prieš įstatymą principu, nepaisant kilmės, tautybės, išsilavinimo, socialinės padėties ir kt. aplinkybių. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas; Konstitucijos 109 straipsnyje nurodyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – baudžiamajame įstatyme, t. y. BK straipsniuose nurodytos pavojingų nusikalstamų veikų sudėtys ir apibrėžtos teisinės pasekmės, kilsiančios jas padariusiems asmenims. Taigi teismas, baudžiamajame procese pagal nustatytas taisykles spręsdamas baudžiamojo įstatymo taikymo klausimus, privalo vadovautis įstatymu, o ne ydinga praktika ar teisei prieštaraujančiais precedentais (jei tokie egzistuoja) ir tai nereiškia asmenų (nepaisant, pvz., kokiai socialinei grupei jie priklauso) lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo, o vadovavimasis kasatoriaus pateikta „logika“ prieštarautų ir iš Konstitucijos išplaukiančiam teisinės valstybės principui.

6. Nagrinėjamoje byloje nustatytos ir apkaltinamajame nuosprendyje įrodytomis pripažintos esminės faktinės aplinkybės (jų kasatorius neginčija): A. S., būdamas Seimo narys, panaudodamas kito Seimo nario L. K., kai šio nebuvo ne tik Seime, bet ir Lietuvoje, Seimo nario pažymėjimą, 2010 m. sausio 14 ir 19 dienomis Seimo posėdžių salėje, elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje, užsiregistravo L. K. vardu (6 kartus) ir taip pat jo vardu balsavo svarstant įstatymų projektus (6 kartus); tokiais veiksmais įtvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, kad Seimo posėdžiuose esą užsiregistravo ir balsavo Seimo narys L. K. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas taip pat nurodė, kad A. S. šiais veiksmais pažeidė Seimo statuto 9 straipsnio 1 punkto, 18 straipsnio 1 dalies, 111 straipsnio 4 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1 dalies 35 punkte įtvirtintus principus, taip pat Seimo nario priesaiką, veikė priešingai tarnybos interesams ir padarė didelę neturtinę žalą valstybei. Dėl to kasatorius pripažintas kaltu padaręs tyčinius nusikaltimus, numatytus 302 straipsnio 1 dalyje, t. y. panaudojęs kito asmens dokumentą neturint teisėto pagrindo, ir BK 228 straipsnio 1 dalyje – piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi. Dėl kaltinimo pagal 300 straipsnio 1 dalį – dokumento suklastojimo (panaudodamas kito Seimo nario pažymėjimą, už jį užsiregistravo ir balsavo, taip elektroninėje balsų skaičiavimo sistemoje įtvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis) A. S. byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

6.1. Kasatorius, nesutikdamas su šių veiksmų kvalifikavimu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (kito asmens dokumento panaudojimas neturint teisėto pagrindo), taip pat ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi), neteisingai nurodo, kad Seimo statuto 111 straipsnio 4 dalyje nustatytas tik draudimas Seimo nariui balso teisę perduoti kitiems asmenims, o tokį draudimą galėjo padaryti tik Seimo narys L. K. kaip balsavimo teisę perleidęs asmuo. Tačiau Seimo statuto 111 straipsnio 4 dalyje nustatyta: Seimo nariai balsuoja asmeniškai. Balso teisė negali būti perduota kitiems asmenims. Nagrinėjamu atveju A. S., balsuodamas už Seimo narį L. K., panaudodamas šio Seimo nario pažymėjimą, balsavo ne asmeniškai, o už kitą asmenį – Seimo narį, todėl akivaizdžiai pažeidė Seimo statuto 111 straipsnio 4 dalį. Be to, kaip nustatyta byloje, A. S. pažeidė ir Seimo statuto 9 straipsnį, nustatantį Seimo nario teisę balsuoti, 18 straipsnyje nustatytą draudimą Seimo nario mandatą naudoti ne pagal paskirtį, pareigą gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus bei Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnyje įtvirtintus elgesio principus – sąžiningumą, padorumą (sąžiningai eiti pareigas, elgtis deramai, vengti situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai, autoritetui ir kt.). Taigi A. S., būdamas Lietuvos Respublikos Seimo narys, davęs priesaiką, kurios tekste – ir pasižadėjimas gerbti bei vykdyti Konstituciją ir įstatymus, priešingai nei reikalauja įstatymai, t. y. neturėdamas teisėto pagrindo, panaudojo Seimo nario L. K. pažymėjimą ir neteisėtai registravo L. K. bei balsavo už jį Seimo posėdžiuose (kai šis juose nedalyvavo), o tai darydamas elgėsi priešingai tarnybos interesams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadoje „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario L. K., kuriam pradėta apkaltos byla, ir Lietuvos Respublikos Seimo nario A. S., kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ A. S. veiksmai, t. y. naudojimasis Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu ir sąmoningas balsavimas už jį, įvertinti kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir priesaikos sulaužymas. Be kita ko, šioje Konstitucinio Teismo išvadoje konstatuota, kad A. S., kaip Seimo narys, pagal Konstituciją bei kitus įstatymus nustatyta tvarka turėdamas teisę ir pareigą balsuoti tik pats asmeniškai, uzurpavo kito Seimo nario teisę, nepaisė Konstitucijos 59 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo, mandato individualumo reikalavimo, parodė nepagarbą Konstitucijai ir įstatymams, diskreditavo Seimo, kaip Tautos atstovybės, autoritetą. Pažymėtina, kad šios Konstitucinio Teismo išvados dėl Seimo nario A. S. konkrečių veiksmų konstitucingumo yra svarbios tiek, kiek tų pačių veiksmų vertinimas baudžiamojoje byloje susijęs su atitinkamų (pirmiau aptartų) įstatymų reikalavimų pažeidimais. Dėl to kasatorius neteisus skunde teigdamas, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi minėta Konstitucinio Teismo išvada. Be to, kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio, Konstitucinio Teismo išvadai, priešingai nei nurodo kasatorius, neteikta prejudicinė galia, o nusikalstamų veikų požymių nustatymas grindžiamas BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais, teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais, todėl kasaciniame skunde nurodytų BPK 20 straipsnio 1 dalies (įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys), 301 straipsnio 1 dalies (teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie  buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje) pažeidimų nepadaryta. Be to, pažymėtina, kad šių baudžiamojo proceso normų pažeidimo nurodymas kasaciniame skunde iš esmės yra deklaratyvus, dėstomi argumentai nesusietini su konkrečiu jų turiniu (minėtose normose įtvirtintais reikalavimais), todėl detaliau dėl BPK 20 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies taikymo šioje nutartyje nepasisakoma.

6.2. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. veiksmai atitinka jam inkriminuotų veikų (BK 302 straipsnio 1 dalis, 228 straipsnio 1 dalis) objektyviuosius požymius. Taip pat nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad teisės aktus pažeidžiančiais veiksmais nuteistasis sukėlė BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, t. y. padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes pažemino bei diskreditavo Seimo nario vardą, sumenkino Seimo, kaip Tautos atstovybės, autoritetą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant apie didelės neturtinės žalos valstybei (ar Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui) požymį, kiekvienu atveju turi būti atsižvelgiama į konkrečias bylos aplinkybes: veiksmų, kuriais buvo piktnaudžiaujama, pobūdį, tokių veiksmų trukmę, kokiais teisės aktais ginami interesai, teisės pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, jo teisinį statusą, konkrečios valstybės tarnybos reikšmę, padarytos veikos atgarsius viešajame visuomenės gyvenime ir kt.; Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pažeidimas, esmingų valstybės tarnybai keliamų reikalavimų nepaisymas, arba kai piktnaudžiaujant tarnyba padaromos ir kitos nusikalstamos veikos, paprastai pripažįstama didele neturtine žala tarnybai ir valstybei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-92-489/2017).

6.3. Nagrinėjamu atveju nuteistojo A. S., kaip Seimo nario, statusas valstybės valdymo sistemoje – itin reikšmingas, jo atstovaujama institucija Seimas vykdo valstybės valdžią (Konstitucijos 5 straipsnis). A. S. veiksmai, pažeidžiantys Seimo statutą, kuris pagal Konstitucijos 76 straipsnio nuostatas turi įstatymo galią, taip pat Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatas, o kartu – ir Konstitucijoje įtvirtintą Seimo nario laisvo mandato principą, mandato individualumo reikalavimą, buvo aktyvūs, atlikti daug kartų, be to, tokiomis aplinkybėmis, kai Seimo nario L. K., kurį užregistravo kaip dalyvaujantį Seimo posėdžiuose ir už kurį balsavo, ne tik tuo momentu laikinai nebuvo Seimo posėdžių salėje, bet šis ilgam laikui privačiais tikslais buvo išvykęs už Lietuvos ribų. Akivaizdu, kad minėtos aplinkybės liudija didesnį veiksmų pavojingumo laipsnį, Seimo (ir jo narių) veiklos iškraipymo esmingumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Seimo nario veikla, o šiuo atveju A. S. neteisėti veiksmai, tapo žinoma visuomenei ir tai sumenkino Lietuvos Respublikos Seimo – Tauto atstovybės ir valdžios institucijos autoritetą. Be to, piktnaudžiaudamas tarnyba A. S. padarė ir kitą nusikalstamą veiką, nes neturėdamas teisėto pagrindo panaudojo kito Seimo nario pažymėjimą (BK 302 straipsnio 1 dalis). Taigi, esant nurodytų aplinkybių visumai darytina išvada, kad dėl A. S. tyčinių neteisėtų veiksmų valstybė patyrė didelę neturtinę žalą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad būtent didelės žalos požymis yra svarbus atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo kitų rūšių atsakomybių, todėl kasatorius klaidingai teigia esą padaręs procedūrinius (Seimo statuto) pažeidimus, galinčius sukelti tik drausminę atsakomybę, o drausminės atsakomybės taikymas nėra kliūtis kilti baudžiamajai atsakomybei.

6.4. Be to, kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nėra BK 302 straipsnyje (taip pat – BK 300 straipsnyje) nurodytų padarinių ar jie neįrodyti, tačiau kasatoriui minėtuose BK straipsniuose (BK 300 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnio 2 dalis) nurodyti padariniai nėra inkriminuoti ir tai nepaneigia pirmiau aptartų padarinių BK 228 straipsnio prasme buvimo. Neatitinka tikrovės kasatoriaus teiginys, esą jo tiesioginė tyčinė kaltė apkaltinamajame nuosprendyje preziumuota, nes byloje nustatytos ir nuosprendyje nurodytos aplinkybės, atskleidžiančios, kad jis sąmoningai, daugkartiniais veiksmais, prieštaraujančiais Seimo statuto ir kitų teisės aktų reikalavimams, panaudojo kito Seimo nario pažymėjimą ir balsavo už jį, negana to, žinojo, kad pastarasis yra išvykęs, taigi, kaip nurodyta nuosprendyje, suvokė nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su kaltės kaip subjektyviojo požymio buvimu (teigiant, jog nesuvokė ar nesuprato darantis veiksmus, užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę), šioje nutartyje jau pasisakyta. Kasacinio skundo teiginiai, aiškinant BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, palyginus ją su BK 215 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos (neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas) požymių aiškinimu teismų praktikoje, tėra teisiškai nepagrįsta interpretacija, todėl nagrinėti BK 215 straipsnio taikymo praktiką teisėjų kolegijai šiuo atveju nėra jokios būtinybės.

6.5. Be to, kasaciniame skunde nurodoma apie tai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė išvadą, jog A. S. posėdžiuose registravo ir balsavo nesantį Seimo narį L. K. turėdamas savanaudiškus motyvus, siekdamas išsaugoti šio atlyginimą. Iš tiesų teismo nuosprendyje aptariant bylos aplinkybes apie tai nurodoma, tačiau aprašant įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas ir jas kvalifikuojant tokios aplinkybės nenurodytos ir neinkriminuotos. Taigi su nuteistojo elgesio motyvais susietų minėtų aplinkybių nurodymas yra perteklinis, tačiau tai neturėjo reikšmės taikant baudžiamąjį įstatymą ir nereiškia esminių procesinių teisės pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui priimti teisingą sprendimą.

6.6. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes A. S., nuteistam pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, esant šių nusikaltimų sudėtis sudarantiems požymiams.

Dėl ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumo

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą priima prokuroras, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas ar šio įgaliotas asmuo, kai yra gautas skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką arba jei ikiteisminio tyrimo subjektas (prokuroras, pareigūnas) pats nustato nusikalstamos veikos požymius. BPK 169 straipsnio 1 dalies nuostata, kad gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs jos požymius prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą, iš esmės yra imperatyvi, įpareigojanti prokurorą esant tam tikriems duomenims pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokuroro pareiga kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal kompetenciją imtis visų įstatyme numatytų priemonių (o viena iš tokių priemonių laikytini ir prokuroro veiksmai pradedant ikiteisminį tyrimą) įtvirtinta ir BPK 2 straipsnyje, t. y. pagrindinėse baudžiamojo proceso taisyklėse. Taigi prokuroras, turėdamas duomenų, kad A. S., būdamas Seimo narys, galimai yra padaręs nusikalstamas veikas, ne tik turėjo pagrindą, bet ir privalėjo pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 169 straipsnio 1 dalis), o tai ir padarė 2012 m. lapkričio 20 d. priimdamas nutarimą.

7.1. Nagrinėjamoje byloje minėtas prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo priimtas po to, kai pasibaigė A. S. Seimo nario kadencija, jis neteko imuniteto, t. y. pasikeitė aplinkybės, buvusios kliūtimi tokį procesą pradėti. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, anksčiau, t. y. 2010 m. birželio 30 d. nutarimu, prokuroras atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes tuo metu A. S. buvo Seimo narys, t. y. asmuo, kuris pagal Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalį negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn be Seimo sutikimo, o tokio sutikimo Seimas nedavė. Beje, A. S. turėtas imunitetas buvo kliūtis vykdyti procesą tiriant tik nusikalstamos veikos požymius, nes šiame procese jie neatsiejami nuo subjekto, t. y. konkretaus asmens – Seimo nario, įvardinimo. Taigi, susidariusioje teisinėje situacijoje, esant pagrindui pradėti ikiteisminį tyrimą, prokuroras, priimdamas nutarimą tokį ikiteisminį tyrimą pradėti, turėjo panaikinti ankstesnį nutarimą, kuriuo ikiteisminį tyrimą dėl to paties įvykio buvo atsisakyta pradėti, nes priešingu atveju egzistuotų du priešingi nutarimai. Pažymėtina, kad pagal BPK 32 straipsnį, įsigaliojusį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., t. y. po to, kai buvo priimtas minėtas 2010 m. birželio 30 d. prokuroro nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, reglamentuojantį baudžiamojo proceso ypatumus asmeniui, kuris turi imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (šiuo atveju – Seimo narys), baudžiamasis procesas, kai jis buvo pradėtas, turi būti nutrauktas, jei nėra kompetentingos institucijos leidimo asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba asmuo turi imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, o gavus atitinkamą leidimą ar asmeniui netekus imuniteto baudžiamasis procesas gali būti atnaujinamas. Tačiau nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas, t. y. ikiteisminis tyrimas, nebuvo pradėtas (kaip minėta, jį atsisakyta pradėti), todėl procesas, kuris nevyko (nes nebuvo pradėtas), negalėjo būti atnaujintas. Pažymėtina, kad BPK 170 straipsnio 4 dalies 4 punkte taip pat nurodoma apie nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimą. Aptariamu atveju prokuroro turimi faktiniai duomenys ir esamas teisinis reglamentavimas ne tik leido, bet ir įpareigojo prokurorą pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinus ankstesnį nutarimą, kuriuo ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti.

7.2. Taigi, ikiteisminis tyrimas pradėtas esant BPK 169 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui, t. y. prokurorui turint rašytinės informacijos apie buvusio Seimo nario A. S. galimai padarytas nusikalstamas veikas (medžiaga iš Seimo specialiosios tyrimo komisijos) ir nesant procesinių kliūčių bei aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Šiuo atveju atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad jo baudžiamasis persekiojimas nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsniu ir kad nebuvo pagrindo panaikinti 2010 m. birželio 30 d. nutarimą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą.

8. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                             Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė