Civilinė byla Nr. e2S-2084-886/2024

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00845-2025-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.2; 3.5.1; 3.5.26

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 25 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Kriaučiūnaitė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. nutarties elektroninėje civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. Š. pareiškimą dėl leidimo nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkės asmeninį turtą, suinteresuoti asmenys: V. L. firma (duomenys neskelbtini), V. L..

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėja A. Š. (toliau – ir pareiškėja) pareiškimu (2025-06-19 CBP-4834) prašė leisti antstolei O. N. išieškojimą pareiškėjos naudai vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nukreipti į individualios įmonės (toliau ir – IĮ) V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkės V. L. asmeninį turtą. Nurodė, kad tolimesnis išieškojimas iš individualios įmonės firmos (duomenys neskelbtini) turto nebeįmanomas, nes įmonė nebeturi turto ir lėšų. 

2.       Suinteresuotas asmuo V. L. atsiliepimu į pareiškimą (2025-07-07 DOK-35910) prašė pareiškimą atmesti, sudaryti šalims galimybę sudaryti taikos sutartį. Nurodė, kad įmonė yra gavusi komercinį pasiūlymą, kuris leis atkurti įmonės mokumą ir padengti pareiškėjos įsiskolinimą. Įmonės veikla dėl vadovės ligos buvo sustojusi.

I.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Panevėžio apylinkės teismas 2025 m. liepos 7 d. nutartimi pareiškėjos pareiškimo netenkino.

4.       Teismas nustatęs, kad nei pagal Panevėžio darbo ginčų komisijos 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. APS-118-14357/2023 (vykdomąjį dokumentą), kurio pagrindu vykdomas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nei pagal Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. kovo 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-244-649/2024 ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį dokumentą, pagal kurį vykdomas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), bei pagal kuriuos skolininkė yra V. L. įmonė (duomenys neskelbtini), šios individualios įmonės savininkė V. L. nenurodyta kaip subsidiarus skolininkas, sprendė, kad išieškojimo nukreipimas į jos asmeninį turtą savaime, nesant išduotame vykdomajame dokumente nurodyto pagrindo, tai yra, šios įmonės savininko, kaip skolininko, negali būti taikomas. Individualios įmonės V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkė V. L. asmeniniu turtu galėtų atsakyti už įmonės skolas pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį tik tuo atveju, jei šios įmonės prievolė subsidiariai ar asmeniškai atsakyti kreditoriui savo turtu už įmonės skolas būtų nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar kitu vykdytinu dokumentu, kuris yra pagrindas išduoti vykdomąjį dokumentą. Taip pat tuo atveju, jeigu V. L. būtų perėmusi savo individualios įmonės skolas.

5.       Teismas sprendė, kad CK 2.50 straipsnio ir CPK 673 straipsnio taikymas nėra galimas, nesant vykdomajame dokumente nurodytos V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkės V. L., kaip skolininko (subsidiaraus skolininko).

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

6.       Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu (2025-07-10 DOK-36797) prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - leisti antstolei pareiškėjos naudai vykdomą išieškojimą, nukreipti į individualios įmonės firmos (duomenys neskelbtini) savininkės V. L. asmeninį turtą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1       Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant bylas dėl išieškojimo nukreipimo į individualios įmonės savininko turtą (2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 609/2013; 2015 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2015, 2016 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016). Tas sąlygojo nepagrįstą teismo išvadą, kad esą CK 2.50 straipsnio ir CPK 673 straipsnio taikymas nėra galimas, nesant vykdomajame dokumente nurodytos V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkės V. L., kaip skolininko (subsidiaraus skolininko). Toks vertinimas nesuderinama su IĮ 2 straipsnio 1 dalimi, CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, CPK 673 straipsnio reikalavimais. Teismų praktika atkreipia dėmesį į individualios įmonės savininko civilinės atsakomybės subsidiarumą. Esminis akcentas yra tas, kad ne antstolio kompetencija nuspręsti, ar tikrai „įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles“, t. y., taikant CPK 673 straipsnį galima pradėti išieškojimą iš jos savininko turto. Nei karto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepasisakė, kad prievolių negalinčios įvykdyti individualios įmonės savininkas iš viso nebeturės pareigos įvykdyti jas iš savo nuosavo turto, jeigu jis kaip fizinis asmuo neįvardintas vykdomajame dokumente. Esmė čia yra ta, kad antstolis negali pats konstatuoti esant CK 2.50 straipsnio 4 dalie ir CPK 673 straipsnio taikymo sąlygas. Tačiau, nei karto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepasisakė, kad šių sąlygų buvimo negali konstatuoti teismas, taip „atverdamas kelią“ antstoliui tęsti išieškojimą dabar jau iš asmeninio įmonės savininko turto.

6.2       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2007-803/2018, nes ji buvo priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos, nei nagrinėjamu atveju. Antstolė savo patvarkymu buvo nukreipusi išieškojimą į individualios įmonės savininko asmeninį turtą (gaunamą darbo užmokestį), nors vykdomajame dokumente kaip skolininkas buvo nurodyta tik įmonė. Apeliacinės instancijos teismas tokį patvarkymą panaikino. Tačiau, nurodytu atveju, nebuvo sprendžiama dėl leidimo nukreipti išieškojimą į įmonės savininko asmeninį turtą, nukreipimo.

6.3       Pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 88 straipsnio 1 dalį, neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių turtas gali būti parduodamas tik įsiteisėjus teismo nutarčiai išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvių turto. Nors firmai (duomenys neskelbtini) bankroto byla dar nėra iškelta, tačiau sąlygos, kurioms esant teismas leidžia/neleidžia nukreipti išieškojimą į asmeninį savininko turtą, dėl to skirtis neturėtų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl ginčo esmės

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl leidimo nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkės asmeninį turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

9.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisija (toliau - Panevėžio darbo ginčų komisija) 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-118-14357/2023 tenkino ieškovės A. Š. prašymą ir priteisė jai iš atsakovės V. L. firmos (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), 4 097,19 Eur išmokų susijusių su darbo teisiniais santykiais (suma nurodyta neatskaičius mokesčius); 496,54 Eur delspinigių (mokesčiai neskaičiuojami) ir 1 377,38 Eur netesybų už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2023 m. liepos 19 d.) iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (2023 m. rugsėjo 6 d.) (suma nurodyta neatskaičius mokesčių). Šiuo pagrindu vykdomas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

10.       Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-244-649/2024 ieškovės V. L. firmos (duomenys neskelbtini) ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, atsakovės A. Š. priešieškinio reikalavimą tenkino ir priteisė A. Š. iš V. L. įmonės (duomenys neskelbtini) 5 095,14 Eur netesybų už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2023 m. liepos 19 d. iki 2024 sausio 19 d., bet ne ilgiau kaip už 6 mėnesius, skaičiuojant nuo 2023 m. liepos 19 d. (849,19 Eur x 6 mėn.). Panevėžio apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-314-544/2024 atmetė ieškovės V. L. firmos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą ir patikslino Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimo dalį dėl netesybų priteisimo: nurodė, kad 5 095,14 Eur netesybos priteistos neatskaičius mokesčių. Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-244-649/2024 įsiteisėjo 2024 m. rugpjūčio 23 d. Šiuo pagrindu vykdomas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Dėl atskirojo skundo argumentų

11.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą bylose dėl išieškojimo nukreipimo į individualios įmonės savininko turtą (2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 609/2013; 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2015, 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310-611/2016). Tas sąlygojo nepagrįstą teismo išvadą, kad esą CK 2.50 straipsnio ir CPK 673 straipsnio taikymas nėra galimas, nesant vykdomajame dokumente nurodytos V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkės V. L., kaip skolininko (subsidiaraus skolininko). Esminis akcentas yra tas, kad ne antstolio kompetencija nuspręsti, ar tikrai įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, t. y., taikant CPK 673 straipsnį galima pradėti išieškojimą iš jos savininko turto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepasisakė, kad prievolių negalinčios įvykdyti individualios įmonės savininkas iš viso nebeturės pareigos įvykdyti jas iš savo nuosavo turto, jeigu jis kaip fizinis asmuo neįvardintas vykdomajame dokumente. Esmė ta, kad antstolis negali pats konstatuoti esant CK 2.50 straipsnio 4 dalies ir CPK 673 straipsnio taikymo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepasisakė, kad šių sąlygų buvimo negali konstatuoti teismas, taip atverdamas kelią antstoliui tęsti išieškojimą iš asmeninio įmonės savininko turto.

12.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju CK 2.50 straipsnio ir CPK 673 straipsnio taikymas nėra galimas, nesant vykdomuosiuose dokumentuose nurodytos V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkės V. L., kaip skolininkės (subsidiarios skolininkės). Teismo teigimu, nurodytomis nuostatomis remtis būtų pagrindas tik vykdant vykdomąjį dokumentą, kuriame kaip skolininke yra nurodyta ir individualios įmonės V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkė V. L. ir individualios įmonės turto nepakaktų vykdomiesiems dokumentams įvykdyti.

13.       CPK 673 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ar savininko turtą. Tačiau antstolis negali subsidiariai nukreipti išieškojimo į individualios įmonės savininko turtą, jei įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotame vykdomajame rašte individualios įmonės savininkas nėra įrašytas skolininku, jis nebuvo įtrauktas toje byloje dalyvaujančiu asmeniu ir teismo sprendime nespręsta dėl jo teisių ir pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2013).

14.       CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (individualios įmonės) prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Individualioje įmonėje yra vienas savininkas. Šios nuostatos reiškia, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Nagrinėjamu atveju apeliantė būtent ir prašė teismo leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkės turtą, kitaip tariant, nustatyti įmonės savininkei subsidiarią prievolę.

15.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad teismas šiuo atveju netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias individualios įmonės savininko atsakomybę už įmonės skolas ir nukrypo nuo teismų praktikos.

16.       Nagrinėjamu atveju antstolė 2025 m. birželio 16 d. patvarkyme dėl informacijos apie vykdymo eigą nurodė, jog išieškotojai 2024 metų pavasarį buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl skolininkės V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkės V. L. subsidiarios atsakomybės įtraukimo pagal vykdomus išieškojimus antstolės kontoroje. Iš šio patvarkymo taip pat matyti, kad vykdant išieškojimą iš skolininkės taikytos priverstinio vykdymo priemonės - sąskaitos areštas, skolininkės (įmonės) nekilnojamojo turto areštas, vykdytos varžytynės, parduotas įmonės turtas. Gautos lėšos paskirstytos išieškotojoms. Nelikus juridinio asmens turto ir lėšų, antstolė areštavo įmonės savininkės asmeninį turtą.

17.       Įvertinus teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad subsidiarios atsakomybės sąlyga – individualios įmonės turto nebuvimas – yra nustatyta pagal vykdomųjų bylų duomenis. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad turto nebuvimas iš esmės atitinka įmonės nemokumo situaciją. Todėl galima vadovautis suformuota teismų praktika, kad įmonei neturint turto, esant bankroto situacijoje teismas sprendžia dėl sąlygų leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą egzistavimo. Šias sąlygas nustatęs bei atitinkamai įvertinęs, teismas leidžia arba neleidžia nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2325-567/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-576-330/2019). Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios darytų subsidiarios atsakomybės taikymą negalimu. Analogiškos praktikos laikomasi ir Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 30 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2S-2083-638/2025.

Dėl procesinės bylos baigties 

18.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – leisti teisės aktų nustatyta tvarka antstolei O. N. išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nukreipti į V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkės V. L. asmeninį turtą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

19.       CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

20.       Pareiškėja prašo priteisti valstybei 325 Eur advokato išlaidų (2025-11-13 DOK-25918). Iš patiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. ATS-2025-17608 pareiškėjai skirta antrinė teisinė pagalba (100 proc.). Tenkinus pareiškėjos atskirąjį skundą, valstybei iš suinteresuoto asmens V. L. priteisiama 325 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Kauno apygardos teismas, Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – leisti teisės aktų nustatyta tvarka antstolei O. N. išieškojimą vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nukreipti į V. L. firmos (duomenys neskelbtini) savininkės V. L. asmeninį turtą.

Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 325 Eur (tris šimtus dvidešimt penkis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginti, įpareigojant priteistas išlaidas sumokėti į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos teisme, banko sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“ banke, (duomenys neskelbtini), AB „Citadele“ banke, (duomenys neskelbtini), AB DNB banke, (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, (duomenys neskelbtini), AB Šiaulių banke, (duomenys neskelbtini), Danske banke, (duomenys neskelbtini), Nordea banke, (duomenys neskelbtini), UAB Medicinos banke, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                           Laima Kriaučiūnaitė