Civilinė byla Nr.2-3452-611/2013

Teisminio proceso Nr.2-55-3-00301-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.6; 21.6; 116.1; 126.8

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andžej Maciejevski,

sekretoriaujant Gustei Mickevičiūtei,

dalyvaujant ieškovui S. J., atsakovo likviduojamo AB banko SNORAS atstovui Kęstučiui Simanavičiui, atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovui adv. Ignui Dargužui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovams likviduojamam AB bankui SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir draudimo išmokos priteisimo,  ir

n u s t a t ė:

ieškovas kreipėsi į teismą, prašo pripažinti negaliojančia ab initio 2011-11-04 tarp ieškovo ir atsakovo AB banko SNORAS sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111104L99000 bei grąžinti sutarties šalis į pirminę padėtį, pripažinti ieškovo teisę gauti indėlininko draudimo išmoką ir priteisti jam 19 035 Lt draudimo išmoką iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2011-11-04 tarp ieškovo ir atsakovo AB banko SNORAS (toliau - bankas) buvo pasirašyta Obligacijų pasirašymo sutartis Nr.FO20111104L99000, kurios pagrindu ieškovas įsigijo 200 vnt. obligacijų. Minėtą sutartį ieškovas pasirašė dėl banko apgaulės, būdamas jo suklaidintas ir iš esmės suklydęs. Ieškovas buvo su banku sudaręs terminuoto indėlio sutartį su pakeitimu, kurios termino pabaiga buvo 2011-11-04. Tą dieną ieškovas atėjo į banką, norėdamas išsiaiškinti terminuoto indėlio sutarties pratęsimo sąlygas, tačiau banko darbuotojas paaiškino, kad šiuo metu pratęsti terminuotą indėlį nenaudinga ir vietoje jo pasiūlė sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartį. Paaiškino ir įtikino, kad tai geriausias būdas apsaugoti banke laikomas pinigines lėšas ir užtikrinti jų grąžinimą ateityje. Ieškovas daug metų buvo šio banko klientas, jokių problemų dėl aptarnavimo neturėjo, todėl neabejojo banko specialistų patarimais. Ieškovas yra jūrininkas ir banko veikloje nieko neišmano, todėl neturėjo pakankamai žinių ir informacijos priimti teisingą sprendimą. Be to, jam buvo paaiškinta, kad ieškovui, kaip banko vertybinių popierių savininkui, bus teikiamos neprofesionalaus kliento aptarnavimo paslaugos. Pažymi, jog sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 dalyje nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ ,,Indelių ir investicijų draudimas“. Ieškovas nurodo, jog jis nėra teisininkas ar bankininkas, jam 76 metai, turi klausos ir regėjimo problemų, sunku orientuotis ir priimti sprendimą sudėtingoje situacijoje. Sudarius ginčijamą sutartį ir praėjus kelioms dienoms bankas buvo nacionalizuotas. Iš to seka, kad bankas, prisiimdamas įsipareigojimus pagal sudarytą Obligacijų sutartį, neturėjo omenyje jos vykdyti, nes aiškiai neturėjo tokios galimybės. Be to, obligacijos, dėl kurių įsigijimo buvo pasirašyta sutartis, taip ir nebuvo išleistos. Atsižvelgiant į tai, ieškovas konstatuoja, kad Obligacijų sutartį jis pasirašė dėl atsakovo apgaulės, būdamas tyčia suklaidintas atsakovo darbuotojų, dėl to iš esmės suklydo, todėl sutartis pripažintina negaliojančia. Tokiu atveju turi būti taikoma restitucija, ieškovui turi būti atlyginta padaryta žala, jis turi būti grąžintas į iki šios sutarties sudarymo buvusią padėtį. Teismo posėdyje ieškovas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas LAB banko SNORAS prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime ir triplike nurodo, jog nėra pagrindų, dėl kurių galima būti pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės ar suklydimo. Pažymi, kad ieškovui rūpėjo didesnė finansinė nauda, o ne lėšų saugumas. Nurodo, kad ieškovas suprato investicijų į obligacijas rizikingumą ir siekė didesnės finansinės naudos, o jei iki galo nesuprato, tai pasielgė nerūpestingai, neapdairiai ir neatidžiai, nes turėjo galimybę gauti iš banko darbuotojo daugiau informacijos ir paaiškinimų. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininkų arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Pažymi, kad nei Aptarnavimo sutartyje, nei Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, kad banko vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl klaidinančios informacijos pateikta nebuvo, o ieškovas pats suklydo, susipažindamas ne su visa, o su pasirinktinai banko pateikta informacija. Ieškovas atsisakė suteikti duomenis apie savo investavimo patirtį, pajamas, turimą turtą ir kita, patvirtino, kad jam suprantama, jog atsisakymas neleis atsakovui nustatyti ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės ieškovui tinkamos bei tuo nurodė, jog yra pajėgus savarankiškai įvertinti su investavimu susijusią riziką. Atsakovas pažymi, kad ieškovas nuo 2005 metų laikė lėšas banke ir kaip terminuotus indėlius, todėl objektyviai turėjo suvokti sudaromo ginčijamo sandorio esmę ir žinoti skirtumus tarp terminuotojo indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Pažymi, jog ginčijamos sutarties 1.22 punktas nurodo, kad ieškovas buvo susipažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, visos sutarčių sąlygos su juo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, taip pat susipažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka. Nurodo, kad Prospektai ir obligacijų emisijų galutinės sąlygos buvo viešai prieinamos, kaip ir IĮIDĮ tekstas. Pažymi, jog ieškovas nesusipažinęs su visa informacija nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas. Taip pat ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, kuriame nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų. Nurodo, kad savo darbuotojų mokymų metu nuolat akcentuodavo terminuotųjų indėlių ir obligacijų skirtumus. Ieškovo elgesys neatitiko protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų, jis prisiėmė visas rizikas, todėl atsakovo apgaulės nėra. Nurodo, kad ieškovas siekė esminio tikslo - gauti didesnę piniginę grąžą, todėl obligacijų draudimo sąlygos nebuvo esminėmis apsisprendžiant dėl sutarties sudarymo. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė ieškinį atmesti.

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo ieškinį prašo atmesti. Nurodo, kad nėra ginčo sandorio šalimi, todėl nepasisako dėl su sutarties sudarymu susijusiomis aplinkybėmis. Ieškovo nurodytų sandorių negaliojimo pagrindai – CK 1.90 str. ir 1.91 str., yra kildinami iš juos ginčijančių sandorių šalių valios trūkumo, sąlygoto suklydimo arba apgaulės. Nurodo, kad ieškovas suprato, jog sudaro obligacijų pasirašymo sutartis, o ne terminuoto indėlio sutartį, nes ženkliais skyrėsi banko mokamos palūkanos. Pažymi, kad ieškovo suklydimas yra jo neapgalvotos rizikos ir neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo nėra teisinio pagrindo, tokio ieškovo suklydimo pateisinti negalima. Mano, kad tikrieji ieškinio pareiškimo motyvai yra siekti įgyti draudiminę apsaugą pagal IĮIDĮ 3 str. 1d., 2 d. Nurodo, kad ieškovas buvo informuotas apie investavimo riziką, nes patvirtino, jog yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Atsakovo darbuotojai kelia savo kvalifikaciją, klauso mokymus apie siūlomas klientams paslaugas, kurių metu buvo išdėstyta, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ. Be to, ieškovo reikalavimas grąžinti pinigines lėšas prieštarauja imperatyvioms Įmonių bankroto įstatymo ir Bankų įstatymo nuostatoms. Net ir pripažinus sutartį negaliojančia ir pripažinus sumokėtą sumą lėšomis ieškovo mokėjimo sąskaitoje, jos netaps indėlių draudimo objektu, kadangi draudžiamojo įvykio dienai ieškovas neturėjo indėlininko ar investuotojo, kuriems būtų taikoma draudiminė apsauga, statuso. Su ieškovu, kaip su atsakovo kreditoriumi, bus atsiskaitoma Bankų įstatymo nustatyta reikalavimų tenkinimo eile. Šis ieškovo reikalavimas nepagrįstas, kadangi ieškovo turimi vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektu IĮIDĮ prasme, ieškovui perduotos lėšos negali būti kvalifikuojamos kaip indėlis. Todėl nėra pagrindo taikyti restituciją, nes restitucijos taikymas pažeistų trečiųjų asmenų teises. Teismo posėdyje trečiojo asmens atstovas prašė ieškovo ieškinį atmesti.

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Kadangi ieškovo finansinis reikalavimas pagal ginčo sutartį atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d., pareikštas ieškinys iš esmės yra susijęs su šio reikalavimo tenkinimo eiliškumu bei galimybe gauti draudimo išmoką pagal IĮIDĮ, ieškinio tenkinimo atveju ieškovo reikalavimo tenkinimo eilė nesikeistų, bet jam įgijus teisę į draudimo išmoką ir ją gavus, jis būtų išbraukta iš atsakovo kreditorių sąrašo, jo reikalavimo teisę perimant nagrinėjamos bylos trečiajam asmeniui, todėl šis reikalavimas turi būti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje, todėl nagrinėjama byla prijungtina prie atsakovo bankroto bylos ir išsprendžiama nutartimi bankroto byloje (ĮBĮ 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).

Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to byloje nėra, kad ieškovas su atsakovu AB banku SNORAS 2011-11-04 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b.l.8-13, 38-47), pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdant šią sutartį ieškovas ir minėtas atsakovas tą pačią dieną (2011-11-04) sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį (b.l.7), pagal kurią ieškovas nupirko 200 vnt. 100 Lt nominalios vertės atsakovo išleistų obligacijų už 19 994,24 Lt.

Pagal byloje turimus duomenis  atsakovas AB Bankas SNORAS 2011 m. lapkričio 2 d. - 2011 m. lapkričio 16 d. laikotarpiu viešai platino atsakovo AB banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijų emisijos Nr.11 obligacijas, platinimas turėjo vykti iki lapkričio 30 d. (b.l.50). Pagal šios obligacijų emisijos galutines sąlygas (sąlygų 9 p.) bei ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties 1.1 p., 1.10 p. obligacijų įsigaliojimo data buvo numatyta 2011 m. gruodžio 01 d.. Pagal ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties 1.15 p. apmokėtos obligacijos turėjo būti apskaitomos asmeninėje ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje. Nors obligacijų pasirašymo sutartis pagal jos 1.20 p. įsigalioja nuo jos sudarymo dienos ir galioja iki visiško įsipareigojimų įvykdymo, tačiau, atsižvelgiant į obligacijų įsigaliojimo datą bei ginčo sutarties 1.15 p., tai nereiškia, kad ieškovas, sumokėjęs atsakovui už įsigyjamas obligacijas, įgijo sutartyje nurodytas obligacijas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal minėtą sutarties 1.20 p. yra numatyta, kad ieškovui nesumokėjus sutartyje 1.14 p. nustatyta tvarka ir terminu už obligacijas, sutartis laikoma pasibaigusia. Tačiau sutartyje nėra nurodytos pasekmės, jeigu obligacijų emisija, kurios obligacijas įsigijo ieškovas, neįsigalioja. Byloje nėra duomenų, kad pagal ginčo sutartį ieškovo nupirktos obligacijos buvo apskaitytos ieškovo asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje. Taigi, ieškovas pagal ginčo sutartį įsipareigojimus įvykdė, sumokėdamas sutartyje nurodytą obligacijų kainą, šios lėšos buvo įskaitytos į atsakovo sąskaitą obligacijų platinimui, tačiau atsakovas ieškovui galiojančių obligacijų neperdavė.

Vadovaujantis atsakovo obligacijų emisijų baziniu prospektu, Galutinėmis sąlygomis, Obligacijų emisijų išleidimo data yra obligacijų įsigaliojimo data, kuri buvo nustatyta 2011-12-01. Obligacijos yra savarankiškas turtinis vienetas, perleidžiamasis vertybinis popierius (CK 1.97 str.), kurių išleidimo ir įsigijimo procesas yra reguliuojamas teisės aktais – Finansinių priemonių rinkų įstatymu, Vertybinių popierių komisijos 2003 m. gruodžio 22 d. (komisijos 2007-12-28 nutarimo Nr. 1K-34 redakcija) patvirtintomis Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklėmis. Vadovaujantis Snoro Obligacijų emisijų Nr. 11 Galutinių sąlygų 9 p., obligacijų pasirašymo sutarčių 1.10 punktu, obligacijos turėjo įsigalioti 2011-12-01 d.. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 dienos nutarimu pritaikius atsakovui veiklos apribojimą (moratoriumą) ilgesniam laikui nei turėjo įsigalioti emisijos Nr.11 obligacijos, o 2011-11-24 nutarimu atsakovą AB banką SNORAS  pripažinus nemokiu ir atėmus licenciją visam laikui, 2011-11-16 tapo akivaizdu, kad aukščiau aptarta obligacijų emisija nustatytu terminu neįsigalios. Taigi, obligacijos neįsigaliojo, vertybinių popierių depozitariume nebuvo atidaryta obligacijų emisijos registracijos sąskaita ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaita. Ieškovo vardu atidarytoje sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų ieškovą įsigijus obligacijas. Tuo tarpu atsakovas AB bankas SNORAS ieškovo lėšas už obligacijas, kaip jau minėta, gavo ir panaudojo obligacijų apmokėjimui, pervesdamas jas į banko kaip emitento surenkamąją sąskaitą obligacijų platinimui.

Vadovaujantis Lietuvos Vertybinių popierių komisijos 2007-12-28 Nutarimo Nr. lK-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo" aktualios redakcijos nuostatomis, Snoro obligacijų emisijai Nr. 11 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (toliau vadinama LCVPD) suteikė ISIN kodą, tačiau šios emisijos registracijos sąskaita nebuvo atidaryta dėl atsakovo AB banko SNORAS veiklos jam apribojimo. Dėl to atsakovas AB bankas Snoras negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyje (1.15 p.) nurodytos pareigos - pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad nors šalių pasirašyta obligacijų pasirašymo sutartis įsigaliojo, tačiau atsakovas ieškovui obligacijų neperdavė, o ieškovas jų negavo. Atitinkamai konstatuotina, kad nėra ginčo dalyko, nes ieškovas ginčija obligacijų, kurių jis negavo, įsigijimą. Ieškovo sumokėtos už negautas obligacijas lėšos laikytinos jo lėšomis, turimomis pas atsakovą AB banką SNORAS kaip obligacijų emitentą. Atsakovas, neperdavęs ieškovui obligacijų, 2011-11-16 įgijo pareigą grąžinti ieškovui jo sumokėtas už obligacijas lėšas, tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė dėl atsakovui paskelbto veiklos apribojimo. Dėl nurodytos priežasties nebeturi teisinės reikšmės ieškovo nurodomos obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo aplinkybės (jog sudarė dėl esminio suklydimo), nes nagrinėjamu atveju ieškovas savo teises gali adekvačiai apginti kitais gynimo būdais (CK 1.90 str. 7 d.), todėl reikalavimas dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 str. nurodytu pagrindu netenkinamas.

Kalbant apie CK 1.91 str. nuodytą sandorių negaliojimo pagrindą, pažymėtina, kad atsakovas AB bankas SNORAS su ieškovu sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį dėl investicinių paslaugų ir mokėjimo paslaugų teikimo, ir šios sutarties priede Kliento pasirinkimai ir patvirtinimai 3 p. sąlyga dėl banko įsipareigojimų draudimo ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santraukos (toliau – santrauka) 20 p., kaip matyti iš minėtos sutarties (bendrųjų sąlygų ir specialiosios dalies) ir jos priedų turinio, susiję su banko kaip finansų maklerio įmonės įsipareigojimų draudimu ir informacija šiuose dokumentuose yra atskleista teisingai. Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodoma, kad joms taikomas indėlio draudimas, o apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (toliau – aprašymas) nurodoma atsakovo galima nemokumo rizika. Aplinkybės, kad atsakovo AB banko SNORAS darbuotoja ieškovui teigė, jog obligacijoms taikomas indėlio draudimas, ieškovas neįrodė. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šis atsakovas siekė ieškovą apgauti tiek aktyviais veiksmais, tiek pasyviu neveikimu. Nėra pagrindo teigti, kad šis atsakovas nuslėpė kokią nors reikšmingą informaciją. Tai, kad atsakovo pateikta informacija, atsižvelgiant į neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarčių pasirašymo momentų sutapimą, tam tikrais atvejais galėjo būti investuotojų suprantama klaidingai, nesudaro pagrindo teigti esant atsakovo neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl apgaulės, todėl nėra pagrindo pripažinti ieškovo ginčijamą sutartį negaliojančia kaip sudarytą dėl atsakovo AB banko SNORAS apgaulės. Todėl nėra pagrindo ieškovo su atsakovu AB banku SNORAS sudarytą ginčijamą sutartį niekine CK 1.91 str. nurodytu pagrindu.

LR IĮIDĮ įstatymas, dėl kurių nuostatų taikymo nesutaria šalys, buvo priimtas įgyvendinant 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB „Dėl indėlių garantijų sistemų“  ir 2009-03-11 direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo, taip pat 1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų. Kadangi IĮIDĮ normos įgyvendina direktyvas tiek dėl indėlių garantijų sistemų, tiek dėl investuotojų kompensavimo sistemų, todėl aiškinant ir taikant IĮIDĮ nuostatas, turi būti atsižvelgiama į tai, kurios direktyvos nuostatos konkrečia įstatymo teisės norma yra įgyvendinamos, kad nebūtų nuostatos dėl indėlių garantijų sistemų įgyvendinimo taikomos investicijų apsaugos teisiniams santykiams ir atvirkščiai. Kaip nustatyta iš Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų preambulės, ši direktyva taikoma kredito įstaigoms, kai jos dėl savo nemokumo negali įvykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams (indėlininkams plačiąja prasme). Tuo tarpu direktyva dėl investuotojų kompensavimo sistemų, kaip matyti iš šios direktyvos preambulės, taikoma investicinėms įmonėms (finansų maklerio įmonėms), įskaitant ir kredito įstaigas, kai jos teikia investicines paslaugas asmenims, ir kai jos negali įvykdyti prisiimtų prievolių investuotojams ir negali grąžinti investuotojų perduotų lėšų ar (ir) vertybinių popierių, tačiau neapima investicinės rizikos, t.y. emitento, kurio vertybinius popierius nupirko investicinė įmonė investuotojo pavedimu ir jo vardu, nemokumo rizikos(http://ec.europa.eu/internal_market/securities/docs/isd/dir-97-9/proposal-modification_lt.pdf). Taigi, minėtų direktyvų reguliavimo objektas skiriasi. Tai reiškia, kad investicinei (finansų maklerio) įmonei tapus nemokia, taikoma Investuotojų garantijų direktyva, o emitentu esančiai kredito įstaigai tapus nemokia, taikoma Indėlių garantijų direktyva. Pagal Indėlių garantijos direktyvos 1 straipsnį indėliu laikytinas bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. Indėlių garantijos direktyvos 1 straipsnio nuostata perkelta į IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad indėlis – tai indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma.

Kadangi iš IĮIDĮ, įgyvendinančio Indėlių garantijų direktyvą, nuostatų matyti, jog garantuojami indėliai iš esmės yra visų rūšių indėlių likučiai ir indėlininkams priklausančios pinigų sumos, į kurias jie turi reikalavimo teises, įskaitant kylančias iš kredito įstaigos įsipareigojimų suteikti investicines paslaugas, vadovaujantis IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalimi, pripažintinos Banko sąskaitoje draudiminio įvykio dieną (2011-11-24) buvusias ieškovo lėšos indėliu, kuriam taikoma minėto įstatymo 3 str. 1 d., 5 str. ir 9 str. numatyta draudiminė apsauga iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti jo teisę gauti indėlio draudimo išmoką ir priteisti jam 19 035 Lt, sumokėtų už atsakovo obligacijas, dėl aukščiau nurodytų motyvų yra pagrįstas, teisėtas, todėl tenkinamas. Ieškovas prašo priteisti jam 19 035 Lt, teismas neturi teisės viršyti šio pareikšto reikalavimo, todėl, neatsižvelgiant į ieškovo sumokėtą sumą už obligacijas, jam priteisiama minėta 19 035 Lt suma.

Kadangi ieškovo reikalavimas atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atžvilgiu tenkinamas, todėl šio atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).

Ieškovas sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio, tačiau pagal CPK 83 str. 1 d. 9 p. ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Todėl ieškovui grąžintinas jo sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 290-291 str., teismas

n u t a r ė  :

civilinę bylą pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovams likviduojamam AB bankui SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir draudimo išmokos priteisimo prijungti prie civilinės bylos Nr.B2-2267-611/2013 ir laikyti minėtos bylos dalimi.

Ieškovo S. J. ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti ieškovui S. J. iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 19 035 (devyniolika tūkstančių trisdešimt penkis) litus indėlio draudimo išmoką.

Kitoje dalyje ieškovo S. J. ieškinį atmesti.

Grąžinti ieškovui S. J. jo sumokėtą 200 (dviejų šimtų) litų žyminį mokestį (įmokėtą 2013-02-08 mokėjimo nurodymu Nr.711759). Išaiškinti ieškovui, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti atskiruoju skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėjas                                                                                 Andžej Maciejevski