Civilinė byla Nr. e3K-3-103-469/2025

                Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00515-2024-6 

   Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1;

   3.2.4.11

   (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Z. ieškinį atsakovui K. K. dėl servituto nustatymo, nuostolių atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo pašalinti augalus; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, T. Z. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kelio servituto nustatymą teismo sprendimu, kai servitutas nustatytas žemės sklypo detaliajame plane, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė: 1) nustatyti atsakovui priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neatlygintinį servitutą pagal A. P. individualios įmonės matininko A. P. 2023 m. spalio 10 d. parengtą žemės sklypo planą, kuriuo suprojektuotas 64 kv. m ploto kelio servitutas (teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku – S), skirtas žemės sklypų, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), priklausančio trečiajam asmeniui) ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), priklausančio ieškovei), savininkams, naudotojams patekti į žemės sklypus; 2) priteisti iš atsakovo 3470 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti pasodintas devynias 2 m aukščio tujas, esančias atsakovui priklausančiame žemės sklype, 44–90 cm atstumu nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos, o to nepadarius per teismo nustatytą terminą, pripažinti ieškovei teisę pašalinti tujas ir išieškoti iš atsakovo tujų šalinimo išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui (ieškovės sūnui) nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), o atsakovui priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Į savo sklypą anksčiau ieškovė patekdavo tik per atsakovui priklausančio žemės sklypo dalį. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 21 d. įsakymu buvo patvirtintas ieškovei priklausančio sklypo detalusis planas, žemės sklypas padalytas į du sklypus. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. gegužės 7 d. įsakymu pakeistas žemės sklypo detalusis planas, patvirtintas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 21 d. įsakymu, pertvarkytas detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), t. y. jis buvo padalytas ir buvo nustatyti suformuotų žemės sklypų naudojimo reglamentai. Visuose detaliojo plano sprendiniuose nustatytas servitutas. Detaliuoju planu su pakeitimais nuspręsta ir dėl servitutų reikalingumo dviejų sklypų savininkams patekti į jiems priklausančias valdas. Detaliojo plano sprendiniai nėra nuginčyti, servitutai yra būtini, todėl turėtų būti nustatyti. Atsakovas yra pasirašęs detaliojo plano brėžinį, kuriame pažymėti sprendiniai dėl servituto nustatymo. Kelias, kuriam nustatytas servitutas detaliajame plane, yra suplanuotas per du sklypus (ieškovės ir atsakovo). Nors įvažiavimu faktiškai naudojosi visų minėtų žemės sklypų savininkai, tačiau, patvirtinus detalųjį planą, notarine tvarka nebuvo sudarytas susitarimas ir servitutai neįregistruoti. Nuolat kylant konfliktų su atsakovu, ieškovė 2023 m. spalio 11 d. per advokatę kreipėsi į atsakovą, prašydama susitarti dėl servituto. Buvo parengtas ir atsakovui pateiktas servituto nustatymo planas, tačiau atsakovas su pasiūlymu nesutiko. Ieškovės teigimu, servituto nustatymas yra vienintelis būdas jai pašalinti objektyvias kliūtis, dėl kurių ieškovė negali patekti į savo sklypą. Kadangi atsakovas 2023 m. rugpjūtį pastatė tvorą detaliajame plane nustatyto servituto vietoje, užtvėrė kelio, kuriame nustatytas servitutas, dalį, todėl ieškovė nebeteko teisės naudotis keliu, turi važiuoti per šaligatvio bortus arba įsirengti kitą kelią.

4.       Atsakovo teigimu, ieškovė neįrodė servituto būtinumo. Žemės sklypui servitutas nenustatytinas, nes ieškovės sklypas, kaip ir atsakovo sklypas, ribojasi su viešuoju keliu, per kurį šalys patenka į savo žemės sklypus. Šalys į savo žemės sklypus patenka naudodamosi viešuoju keliu ((duomenys neskelbtini)). Matininko A. Ž. parengta esamos padėties tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) schema patvirtina, jog ieškovės sklypas su (duomenys neskelbtini) g. ribojasi 3,09 m pločio keliu, o tokio pločio ieškovei įvažiuoti į savo sklypą pakanka ir nesudaro jai didesnių nepatogumų. Ieškovė prašo nustatyti servitutą, kuris skirtas ne patekti į jos žemės sklypą, bet patekti iki jos sklype esančių statinių, t. y. ieškovė siekia nustatyti tik sau naudingą ir patogų servitutą, nors šis servitutas nebūtinas, ieškovė gali patekti į savo sklypą per viešąjį kelią ir per savo sklypą patekti prie sklype esančių statinių. Aplinkybė, jog ieškovei patogiau prie savo žemės sklype esančių statinių privažiuoti naudojantis atsakovo žemės sklypu, negali lemti servituto nustatymo. Atsakovas sutiko pasirašyti detalųjį planą tik dėl to, kad jame buvo nustatyti servitutai ir atsakovui priklausančio turto naudai, t. y. kelio servitutas atsakovui patekti į savo sklypą per ieškovei priklausantį žemės sklypą, bei inžinerinių tinklų servitutai. Beje, nė vienas iš šių servitutų nebuvo įregistruotas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2024 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nepateiktas administracinis aktas, kuriuo atsakovo žemės sklype būtų nustatytas kelio servitutas. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai, kuriais buvo tvirtinamas ginčo teritorijos detalusis planas ir vėliau jo keitimas, nėra administracinis aktas, nustatantis servitutą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.124 straipsnio 1 dalies prasme.

7.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, nusprendė, kad siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorinio planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui. Teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų, tačiau jie neturi didesnės prejudicinės galios (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021).

8.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog servituto nustatymas atsakovo žemės sklype yra objektyviai būtinas, vienintelis būdas ieškovei įgyvendinti savo teises naudojantis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, neįrodyta, kad ieškovei neįmanoma normaliomis sąnaudomis savo nekilnojamojo turto naudoti pagal paskirtį nesant nustatyto servituto.

9.       Priešingai, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė šiuo metu turi realią galimybę patekti į jai priklausantį žemės sklypą ir jame esančius statinius: esamos padėties tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) schema, kurioje pažymėta, kad ieškovės žemės sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) g. 3,09 m atstumu; nuotrauka, kurioje matyti įvažiavimas į teritoriją, įrengtas kelias; nuotrauka, kurioje matyti pravažiavimas į ieškovės ir trečiojo asmens žemės sklypus šalia atsakovo tvoros; nuotraukos, kuriose matyti trečiojo asmens sklypas ir jame esantys automobiliai (trečiasis asmuo ir kiti asmenys gali patekti į savo žemės sklypą, taigi ir ieškovė gali patekti į savąjį). Šią aplinkybę ieškovė patvirtino posėdžio metu – atsakovui 2023 m. kovą išardžius automatinius vartus, į jos sklypą gali bet kas ateiti ar atvažiuoti. Dėl to, kad atsakovas užstatė kelią tvora, ieškovė patyrė nuostolių – turėjo įrengti naują keliuką, kad galėtų privažiuoti prie savo žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien tai, jog ieškovei teko nusitiesti kitą kelią, kad galėtų privažiuoti prie jai nuosavybės teise priklausančio sklypo, nesukuria prielaidų nustatyti servitutą. Vadinasi, yra kitas būdas, kurį ieškovė jau įgyvendino, kad galėtų naudotis savo žemės sklypu nenustatant prašomo nustatyti servituto.

10.       Liudytojo D. Z. paaiškinimai taip pat patvirtina, kad patekti į ieškovės ir trečiojo asmens žemės sklypus šiuo metu įmanoma, nors ir nėra taip patogu, kaip buvo prieš atsakovui pastatant tvorą.

11.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė tam tikru metu važinėdavo per atsakovo sklypą iki savo sklype esančių statinių, nesukuria pagrindo nustatyti servitutą. Atsakovo geranoriškumas nedraudžiant ieškovei į savo žemės sklypą važiuoti per jo sklypo dalį, kurioje tik detaliajame plane nustatytas kelio servitutas, nesukuria prielaidų nustatyti būtent tokį kelio servitutą, kuriuo ieškovė įprato naudotis. Detalusis planas, jo pakeitimo dokumentai ir aiškinamieji raštai neįrodo, kad į ieškovės ar trečiojo asmens žemės sklypą nėra galimybės patekti kitaip nei nustačius servitutą atsakovo žemės sklype. Ieškovė byloje neįrodinėjo, kad detalusis planas ir jo keitimas įrodo, jog ieškovei būtinas kelio servitutas atsakovo žemės sklype. Ieškovė detaliuoju planu ir jo keitimu rėmėsi teigdama, kad, detaliajame plane esant nustatytam servitutui, būtent toks ir turi būti nustatytas.

12.       Byloje nustatęs, kad nėra ginčo, jog ieškovė leidžia trečiajam asmeniui patekti į jo žemės sklypą ir trečiasis asmuo į savo sklypą patenka tokiu pačiu būdu kaip ir ieškovė patenka į savąjį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra būtinybės nustatyti servitutą atsakovo žemės sklype, nes neegzistuoja nė viena sąlyga, būtina tam, kad atsakovo žemės sklype būtų nustatytas servitutas trečiojo asmens sklypo naudai.

13.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, apeliacinį skundą, 2024 m. gruodžio 11 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimo dalį ir nustatė atsakovui priklausančiam 0,2467 ha žemės sklypui (duomenys neskelbtini), servitutą pagal A. P. IĮ matininko A. P. 2023 m. spalio 10 d. parengtą žemės sklypo planą, kuriuo suprojektuotas 64 kv. m ploto kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku – S, skirtą  ieškovei patekti į savo žemės sklypą; kitus ieškovės reikalavimus atmetė, o bylos dalį dėl atlyginimo už servituto ieškovės naudai nustatymą dydžio grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14.       Kolegija nustatė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog 2010 m. spalio 21 d. patvirtintame detaliajame plane ir 2018 m. gegužės 7 d. patvirtintame detaliojo plano pakeitime nustatytas kelio servitutas, analogiškas ieškovės prašomam nustatyti servitutui.

15.       Kolegija, remdamasi teismų praktika, nurodė, kad detaliojo plano sprendiniai neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios ir turi būti vertinami kaip vienas iš įrodymų sprendžiant dėl servituto nustatymo, todėl detaliajame plane ir jo sprendiniuose nustatyti siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio yra neprivalomi teismui, kuris sprendžia dėl servituto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 2023 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023).

16.       Vis dėlto byloje esant nustatytoms aplinkybėms: 2010 m. sausio 21 d. įsakymu patvirtintame 2010 m. vasario 18 d. ieškovės žemės sklypo plane, parengtame matininko J. R., pažymėtos trys servituto zonos: 1) zona „A“ – 166 kv. m ploto (ieškovės žemės sklype); 2) zona „B“ – 98 kv. m ploto (ieškovės žemės sklype); 3) zona „C“ – 64 kv. m ploto (atsakovo žemės sklype); 2018 m. gegužės 7 d. įsakymu patvirtintame sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano, patvirtinto 2010 m. sausio 21 d. įsakymu, pakeitime buvo pertvarkytas detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), t. y. jis buvo padalytas ir buvo nustatyti suformuotų žemės sklypų naudojimo reglamentai; aiškinamajame rašte nurodyta, kad prie teritorijos privažiuojama iš (duomenys neskelbtini) g. privažiavimo keliu pietinėje sklypo pusėje; į žemės sklypus (duomenys neskelbtini) (atsakovo) ir projektuojamą žemės sklypą Nr. 3 (ieškovės) įvažiuojama kelio servitutu: į ieškovės žemės sklypą – per atsakovo žemės sklypo dalį ir projektuojamą ieškovės žemės sklypą Nr. 2, į ieškovės projektuojamą žemės sklypą Nr. 3 – per atsakovo žemės sklypo dalį ir projektuojamą ieškovės žemės sklypą Nr. 2, kolegija nusprendė, kad ieškovės prašomas nustatyti atsakovo žemės sklypui servitutas sutampa su detaliajame plane nustatytu kelio servitutu. Kolegija taip pat atsižvelgė ir įvertino ieškovės pateiktą A. P. IĮ matininko A. P. 2023 m. spalio 10 d. parengtą žemės sklypo planą, kuris taip pat patvirtino ieškovės prašomą nustatyti atsakovo žemės sklypui servituto sutaptį su detaliajame plane nustatytu kelio servitutu.

17.       Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad žemės sklypo detalusis planas yra svarbus dokumentas, sprendžiant servitutų nustatymo poreikio klausimą. Nagrinėjamoje byloje detaliuoju planu žemės sklypas buvo suskirstytas į tris atskirus žemės sklypus ir pateikti susisiekimo, aprūpinimo inžineriniais tinklais sprendiniai. Byloje pripažinta, kad servituto plano duomenys atitiko detaliojo plano sprendinius; ieškovė ir atsakovas suderino detaliojo plano sprendinius; detaliojo plano aiškinamajame rašte, kuriame nurodyti servitutai, yra atsakovo parašas, kad jis su detaliojo plano keitimo sprendiniais sutiko.

18.       Kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas neapsunkintų atsakovo, kaip tarnaujančiojo žemės sklypo dalies savininko, teisių labiau, nei to galėtų tikėtis jo savininkai, nes, kaip nustatyta byloje, atsakovui nuo detaliojo plano pakeitimo buvo žinoma apie detaliuoju planu suplanuotus servitutus, juo labiau kad iš šalių paaiškinimų nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad toje atsakovui priklausančioje žemės sklypo dalyje esančiu keliu, kad patektų į savo žemės sklypą, iki detaliojo plano pakeitimo naudojosi atsakovė ir trečiasis asmuo.

19.       Nustatyti ginčo kelio servitutą reikia tam, kad ieškovė galėtų naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu pagal paskirtį, todėl kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad ieškovės žemės sklypo naudojimo būdas suponuoja poreikį turėti jai galimybę patekti į žemės sklypą.

20.       Iš byloje ieškovės teiktų paaiškinimų kolegija nustatė, kad, atsakovui 2023 m. pašalinus kelio dalį ir užstačius servituto kelią tvora, ieškovė įsirengė naują keliuką, kad galėtų privažiuoti prie savo žemės sklypo. Kai atsakovas apribojo ieškovei galimybę naudotis detaliajame plane nustatytu įvažiavimu į jai priklausantį žemės sklypą, ieškovė, iki bus išspręstas kilęs ginčas dėl naudojimosi detaliajame plane nustatytu įvažiavimu į žemės sklypą, laikinai išsprendė patekimo į jai priklausantį sklypą klausimą, įrengdama naują įvažiavimą, tačiau tuo negalima pateisinti ieškovės teisės naudotis detaliajame plane nustatytu įvažiavimu į jai priklausantį žemės sklypą per atsakovo žemės sklypo dalį apribojimo. Ieškovė, iki atsakovui sudarius kliūtis naudotis detaliajame plane nustatytu įvažiavimu į jai priklausantį žemės sklypą, turėjo pagrįstą lūkestį detaliajame plane ir jo sprendiniuose nustatyta tvarka naudotis ginčo keliu. Servitutas, atitinkantis detaliojo plano sprendinius, su kuriais sutiko atsakovas, negali būti vertinamas kaip neproporcingai pažeidžiantis tarnaujančiojo daikto savininko atsakovo teises ir teisėtus interesus.

21.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė servituto nustatymą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl servitutų nustatymo sąlygų, nes ieškovė įrodė, jog byloje egzistuoja objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą ieškovės žemės sklypo naudai.      

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 11 d. nutarties dalį, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas ir atsakovui priklausančiam 0,2467 ha žemės sklypui (duomenys neskelbtini), nustatytas servitutas pagal A. P. IĮ matininko A. P. 2023 m. spalio 10 d. parengtą žemės sklypo planą, ir priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas proceso teisės normas dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl servituto nustatymo teismo sprendimu pagrindo, reglamentuoto CK 4.126 straipsnio 1 dalyje, neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, kurie patvirtino, jog byloje nebuvo būtino poreikio nustatyti servitutą, nes ieškovė turi realią galimybę į jai priklausantį žemės sklypą ir jame esančius statinius patekti tiesiogiai iš viešojo kelio. Būtinumas nustatyti servitutą pripažįstamas tokiu atveju, kai nėra jokio kito tinkamo nuosavybės teisės įgyvendinimo ar naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė turi realią galimybę ir be didesnių sunkumų patekti į jai priklausantį žemės sklypą ir jame esančius statinius, ir tai patvirtina įrodymai: ieškovės pateikto 2023 m. spalio 10 d. A. P. IĮ matininko A. P. parengtas žemės sklypo planas, iš kurio matyti, kad prašomas nustatyti servitutas prasideda vietoje, kurioje atsakovo ir ieškovės žemės sklypai ribojasi su viešuoju keliu; atsakovo į bylą pateikta matininko A. Ž. parengta esamos padėties tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) schema, kuri patvirtina, jog ieškovės sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) g. (viešuoju keliu) ir yra 3,09 m pločio, kurio pakanka ieškovei įvažiuoti į savo sklypą; byloje pateikta nuotrauka, kurioje matyti įvažiavimas į teritoriją, įrengtas kelias, bei nuotrauka, kurioje matyti pravažiavimas į ieškovės ir trečiojo asmens žemės sklypus šalia atsakovo tvoros, taip pat nuotraukos, kuriose matyti trečiojo asmens sklypas ir jame stovintys automobiliai.

22.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos dėl servituto nustatymo poreikio pagrindų buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017; 2022 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022). Byloje apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad ieškovė, iki bus išspręstas kilęs ginčas dėl naudojimosi detaliajame plane nustatytu įvažiavimu į žemės sklypą, laikinai išsprendė patekimo į jai priklausantį sklypą klausimą, įrengdama naują įvažiavimą, buvo neatsižvelgta į teismų praktikoje akcentuojamą vieną iš servituto nustatymo sąlygų, t. y. būtinybę nustatyti servitutą.

22.3.                      Be to, teismas, nustatydamas servitutą, nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė ieškovės į bylą pateiktam detaliajam planui, padarė neteisingas išvadas, kad atsakovas šį dokumentą pasirašė, vadinasi, sutiko su servituto nustatymo poreikiu. Pagal teismų praktiką, servitutas, kaip daiktinė teisė, tiek nustatomas, tiek dėl jo pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas. Teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – administraciniu aktu. Atitinkamai siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorinio planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021).

23.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 11 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

23.1.                      Atsakovo kasaciniame skunde dėstomi argumentai yra susiję su kitokiu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nei tą padarė apeliacinės instancijos teismas. Vien tik atsakovo pateiktas kitoks bylos aplinkybių aiškinimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, pagrįstai nustatė objektyvų būtinumą nustatyti servitutą.

23.2.                      Iš byloje nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, kad 2010 m. spalio 21 d. įsakymu patvirtintame detaliajame plane ir 2018 m. gegužės 7 d. įsakymu patvirtintame detaliojo plano pakeitime, kuriame kaip privalomasis sprendinys brėžinyje pažymėtas privažiavimas prie atidalijamų žemės sklypų per nustatytiną ir faktiškai naudojamą kelio servitutus, nustatytas kelio servitutas yra analogiškas ieškovės prašomam nustatyti servitutui. Apeliacinės instancijos teismas servitutą nustatė ne tik dėl to, kad jis buvo nustatytas detaliuosiuose planuose, bet ir papildomai įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes: visi ginčo žemės sklypai buvo suformuoti padalijus vieną žemės sklypą, nuosavybės teise priklausiusį ieškovei; atsakovas, pasirašydamas sutikimą su detaliajame plano keitimo sprendiniais ir jame nustatytu kelio servitutu jam priklausančioje žemės sklypo dalyje, išreiškė savo valią, kad kelio servitutas neapsunkintų atsakovo, kaip tarnaujančiojo žemės sklypo dalies savininko, teisių labiau, nei to galėtų tikėtis sklypo savininkai; atsakovui nuo detaliojo plano pakeitimo buvo žinoma apie detaliuoju planu suplanuotus servitutus; atsakovui priklausančioje žemės sklypo dalyje esančiu keliu patekti į savo žemės sklypą iki detaliojo plano pakeitimo faktiškai naudojosi ieškovė ir trečiasis asmuo; servitutas, atitinkantis detaliojo plano sprendinius, su kuriais sutiko atsakovas, negali būti vertinamas kaip neproporcingai pažeidžiantis tarnaujančiojo daikto savininko (atsakovo) teises. Detaliojo plano sprendiniais ieškovei priklausęs vienas didelis sklypas buvo suskaidytas į tris mažesnius sklypus ir tokiu būdu buvo išspręstas klausimas dėl patekimo į atskirus žemės sklypus, t. y. nustatant kelio servitutus. Ieškovė prašė teismo ne įpareigoti atsakovą vykdyti detaliojo plano sprendinius, o reiškė reikalavimą nustatyti servitutą pagal parengtą planą, todėl detaliojo plano sprendiniai, su kuriais atsakovas sutiko juos pasirašydamas, buvo kaip pagrindas, patvirtinantis ieškinio reikalavimus.

23.3.                      Būtinumas nustatyti servitutą kilo dar ir iš to, kad būtent toks privažiavimas prie ieškovės ir trečiojo asmens sklypų buvo suprojektuotas nuo 2006 metų ir vėliau, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo procedūrų metu, kelio servitutas, kaip privalomas teritorijos naudojimo sprendinys, nustatytas detaliuosiuose planuose, ir visos ginčo šalys – tiek ieškovė, tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo – daugybę metų į kiekvienam priklausančius žemės sklypus patekdavo per 64 kv. m ploto kelio servitutą. Tai, kad atsakovas su šiuo privalomu sprendiniu sutiko pasirašydamas tiek teritorijos planavimo dokumentuose, tiek savo konkliudentiniais veiksmais, suformavo aiškų lūkestį tiek ieškovei, tiek trečiajam asmeniui, kad toks sprendinys atitinka visų žemės sklypų savininkų ir naudotojų interesus ir ši teisė išliks ateityje.

23.4.                      Detaliojo plano sprendinių turinys patvirtina, kad detaliojo plano sprendiniai, susiję su patekimu į formuojamus sklypus, yra privalomi ir aiškiai patvirtina, kokiu būdu buvo suprojektuotas privažiavimas į pertvarkytus žemės sklypus, todėl teismo nustatytas servitutas, kuris sutapo su detaliojo plano sprendiniais, tik patvirtino tokio servituto nustatymo būtinumą.

23.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasaciniame skunde atsakovo nurodytų kasacinio teismo nutartyse suformuluotų išaiškinimų – skunde išvardytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys nelaikytinos precedentu sprendžiant šį ginčą, nes faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kelio servituto nustatymo teismo sprendimu, kai servitutas nustatytas žemės sklypo detaliajame plane 

24.       CK 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį, servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.

25.       Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį

26.       Aiškindamas CK 4.124 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad iš servituto kylančių teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su dviem juridiniais faktais: 1) sutarties, įstatymo, teismo sprendimo arba administracinio akto, nustatančio servitutą, buvimu; 2) servituto įregistravimu įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Servitutas riboja tarnaujančiojo nekilnojamojo daikto savininko nuosavybės teisę, todėl duomenų apie tokį suvaržymą įregistravimas, be kita ko, yra susijęs su to daikto savininko arba teisėto naudotojo, taip pat asmenų, kurie ketina įsigyti šį daiktą ar įgyti teisę juo naudotis, nuosavybės teisių apsauga. Taigi, CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta servituto teisinė registracija atlieka ne tik išviešinamąją, bet ir daiktinę teisę sukuriančią funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2011).

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.124 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti servituto nustatymo pagrindai yra savarankiški – turi būti taikomi laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Servitutas gali būti nustatytas tiesiogiai įstatyme (pvz., Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 75 straipsnio 3 dalis), tokiu atveju servitutas nustatomas neapibrėžtam subjektų ratui, atitinkančiam įstatyme įtvirtintas sąlygas, be teismo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010). Administraciniu aktu servitutas gali būti nustatytas tik konkrečiai įstatyme nurodytais atvejais tokią teisę turinčių valstybės institucijų sprendimu; servitutų nustatymo administraciniu aktu žemės sklypams pagrindai įtvirtinti Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, žemės servitutai nustatomi Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-469/2025 47 punktą). Sandoriais servitutai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų suderinta valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011).

28.       Servituto nustatymas teismo sprendimu – vienas iš servituto nustatymo pagrindų, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

29.       Nustatant servitutą turi būti siekiama minimaliai riboti tarnaujančiojo daikto savininko teises: servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30.       Bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantis teismas pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021, 23 punktas).

31.       Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas; 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 24 punktas).

32.       Nagrinėjamo ginčo kontekste aktuali kasacinio teismo formuojama praktika dėl teritorijų planavimo dokumentų reikšmės sprendžiant dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. Kasacinio teismo nutartyse šiuo aspektu nurodoma, kad servituto nustatymui gali turėti reikšmės tai, ar jo nustatymas susijęs su teritorijų planavimo tvarka priimtais dokumentais, be kita ko, detaliaisiais planais; bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis privalomais teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 35, 36 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

33.       Teritorijų planavimo tvarką, teritorijų planavimo dokumentų sprendinių teisinę reikšmę ir sukeliamus teisinius padarinius nustato Teritorijų planavimo įstatymas. Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad detaliuosiuose planuose gali būti nustatomas reikalingų servitutų poreikis. Šiame kontekste pažymėtina, kad detalusis planas nėra administracinis aktas, kuriuo pagal įstatymą gali būti nustatytas servitutas (nutarties 27 punktas), todėl servituto poreikio nustatymas ar servituto siūlymas detaliajame plane nesukelia servituto teisinių padarinių.

34.       Kasacinio teismo praktikoje vertinant aplinkybę, kad detaliajame plane yra nustatytas servitutas, išaiškinta, kad servitutas, kaip daiktinė teisė, tiek nustatomas, tiek dėl jo pabaigos sprendžiama pagal civilinės teisės normas; nors teritorijų planavimo dokumentuose gali būti suprojektuojamas kelias servitutui nustatyti, tačiau servitutas nustatomas tik įstatymais, sandoriais ir teismo sprendimu, o įstatymo nurodytais atvejais – administraciniu aktu (CK 4.124 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019, 23 punktas). Kai teisme priimamas sprendimas dėl servituto nustatymo, tai yra įvertinami šalių interesai ir aplinkybės, kurios yra svarbios servituto dydžiui. Jos gali sutapti, bet gali ir nesutapti su ta aplinkybių visuma, kuri yra įvertinama ir yra svarbi tvirtinant teritorinio planavimo dokumentus su siūlymais dėl servituto nustatymo. Atitinkamai siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų teritorinio planavimo dokumentuose nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį. Viena vertus, tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių (CPK 177 straipsnis). Kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai), todėl servitutui ir jo dydžio nustatymui teritorijų planavimo dokumentuose esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 40 punktas).

35.       Aplinkybė, kad žemės sklypo savininkas sutiko su žemės sklypo detaliuoju planu, kuriame nustatytas servitutas, bet vėliau atsisakė sudaryti sutartį dėl servituto nustatymo, taip pat turi būti vertinama teismo kartu su visomis servitutui nustatyti reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, nepaneigia pareigos nustatyti objektyvios servituto būtinybės aplinkybę. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nustatant servitutą sandoriu taikytinas sutarčių teisėje galiojantis sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), reiškiantis šalių teisę laisvai spręsti, ar sudaryti sutartis, ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas; pagal CK 6.156 straipsnio 2 dalį, draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savarankiškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011).

Dėl pirmiau aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje

36.       Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nusprendė, kad, atsakovui nesutikus notarine tvarka susitarti dėl kelio servituto nustatymo, ieškovė turėjo įrodyti, kad servituto nustatymas atsakovo žemės sklype yra objektyviai būtinas ir vienintelis būdas įgyvendinti ieškovės interesus naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Teismas byloje ištirtų įrodymų pagrindu konstatavo, kad objektyvi servituto nustatymo būtinybė neįrodyta – ieškovė turi realią galimybę patekti į jai priklausantį žemės sklypą ir jame esančius statinius ir nenustačius servituto atsakovo žemės sklypui, naudodamasi įvažiavimu, kurį įrengė atsakovui užtvėrus įvažiavimą per savo sklypą, be to, ieškovė neįrodė, jog neįmanoma normaliomis sąnaudomis jos nekilnojamojo turto naudoti pagal paskirtį nesant nustatyto servituto, nes egzistuoja galimybė jos naudojamą įvažiavimą paplatinti. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė tam tikru metu važinėdavo per atsakovo sklypą, nesukuria pagrindo nustatyti servitutą. Teismas nusprendė, jog detalusis planas, jo pakeitimo dokumentai ir aiškinamieji raštai neįrodo, kad į ieškovės ar trečiojo asmens žemės sklypą nėra galimybės patekti kitaip nei nustačius servitutą atsakovo žemės sklype. Tai konstatavęs pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

37.       Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė, tačiau priėmė priešingą sprendimą – nustatė kelio servitutą atsakovo sklype, remdamasis tuo, kad detaliajame plane yra nustatytas kelio servitutas atsakovo žemės sklypo daliai, atsakovas su detaliojo plano keitimo sprendiniais sutiko juos pasirašydamas, todėl ieškovės prašomas nustatyti kelio servitutas neapsunkintų atsakovo, kaip tarnaujančiojo žemės sklypo dalies savininko, teisių labiau, nei to galėtų tikėtis žemės sklypo savininkai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kelio servituto nustatymas reikalingas tam, kad ieškovė galėtų tinkamai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Kadangi ieškovė, iki atsakovui sudarant kliūtis naudotis detaliajame plane nustatytu įvažiavimu į jai priklausantį žemės sklypą, naudojosi atsakovo žemės sklypo dalimi, tai ji ir toliau turėjo pagrįstą lūkestį dėl savo nuosavybės teisių įgyvendinimo.

38.        Įvertinusi skundžiamą procesinį sprendimą aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl servituto nustatymo, nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog servitutas nustatytas detaliajame plane, su kurio sprendiniais atsakovas sutiko detaliojo plano rengimo metu, ir nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimą nustatyti servitutą, nenustatęs CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos būtinos sąlygos nustatyti servitutą teismo sprendimu – negalėjimo normaliomis sąnaudomis naudoti nekilnojamąjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (jo dalimi).

Dėl bylos procesinės baigties  

39.       Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais atsakovo kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas dėl servituto nustatymo būtinumo, neteisingai vertino įrodymus (teritorinio planavimo dokumentus), nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, nepagrįstai nusprendė, jog, nenustačius kelio servituto, ieškovė neturės kitos galimybės naudotis nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo kasacinis skundas tenkinamas, skundžiama Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 11 d. nutartis naikinama ir paliekamas galioti Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

40.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

41.       Kadangi atsakovo kasacinis skundas tenkinamas, apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės naikinama ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovui atmestas, iš esmės paliekamas galioti, tai teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, konstatuoja, kad teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovas.

42.       Atsakovas apeliacinės instancijos teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pateikė dokumentus (2024 m. rugsėjo 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AZ Nr. 92/2024 ir AB SEB banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą), patvirtinančius atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas 2178 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nustatytas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2024 m. pirmojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 2161 Eur, todėl maksimali rekomenduotina priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą būtų 2809,30 Eur (2161 Eur × 1,3). Atsakovo prašomas priteisti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimas neviršija Rekomendacijose nurodyto rekomenduotino priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio.

43.       Atsakovas už kasacinį skundą sumokėjo 111 Eur žyminį mokestį, taip pat kasaciniam teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pateikė dokumentus (2025 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AZ Nr. 23/2025 ir AB SEB banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą), patvirtinančius atsakovo kasaciniame teisme patirtas 2410 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už kasacinio skundo parengimą, taikytinas Rekomendacijų 8.13 punkte nustatytas 2,2 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2024 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 2237,90 Eur, todėl atsakovui didžiausia galima priteistina suma už kasacinio skundo parengimą sudaro 4923,38 Eur (2237,90 Eur × 2,2). Atsakovo prašomas priteisti išlaidų už kasacinio skundo parengimą atlyginimas neviršija Rekomendacijose nurodytos didžiausios galimos priteisti sumos už tokio procesinio dokumento parengimą, todėl priteistinas atsakovui iš ieškovės.

44.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 11 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 23 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės D. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 4699 (keturis tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt devynis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

Sigita Rudėnaitė

Eglė Zemlytė