Administracinė byla Nr. A502-272/2009

                                          Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 9.3.4; 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 27 d.

Vilnius

              Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės,

              sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

              rašytinio proceso teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. įmonės skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas J. B. įmonė (toliau – ir Įmonė; pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI; atsakovas) 2007 m. gruodžio 20 d. administracinės procedūros sprendimą Nr. (14.3)-46-43548 „Dėl prašymo panaikinti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš J. B. įmonės turto“ (toliau – ir sprendimas Nr. (14.3)-46-43548);

2) panaikinti Vilniaus AVMI 2008 m. sausio 23 d. administracinės procedūros sprendimą Nr. (14.3)-46-2981 „Dėl prašymo panaikinti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš J. B. įmonės turto“ (toliau – ir sprendimas Nr. (14.3)-46-2981);

3) įpareigoti atsakovą panaikinti Vilniaus AVMI viršininko 2004 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 14-8-15 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (toliau – ir sprendimas Nr. 14-8-15);

4) nutraukti priverstinio išieškojimo iš Įmonės turto procedūras.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jo 2007 m. lapkričio 22 d. atsakovui pateiktas prašymas panaikinti sprendimą Nr. 14-8-15 iš esmės buvo grindžiamas šiais argumentais:

1) pareiškėjas, kuriam nebuvo įteikti Vilniaus AVMI 2003 m. gegužės 15 d. įspėjimas Nr. 21-04-27-1392 apie būsimą išregistravimą iš Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokėtojų registro ir Vilniaus AVMI 2003 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. 21-38-667 dėl išregistravimo iš PVM mokėtojų registro (toliau – ir sprendimas Nr. 21-38-667), nieko nežinojo apie minėtų dokumentų egzistavimą ir todėl, veikdamas kaip sąžiningai PVM mokantis asmuo bei atsižvelgdamas į tai, kad PVM deklaracijų pateikimo metu atsakovas jo neinformavo apie išregistravimą iš PVM mokėjų registro, turėjo teisę atskaityti sumokėtą importo PVM;

2) Įmonė, kuri savo ūkinės veiklos metu sukūrė pridėtinę vertę ir kuriai pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – ir PVMĮ) atsirado pareiga sumokėti PVM, savo ruožtu, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktikoje bei Europos Sąjungos teisės aktuose pateikiamu PVM sistemos aiškinimu, taip pat įgijo teisę atskaityti sumokėtą PVM.

Nurodė, kad Vilniaus AVMI, nagrinėdama pareiškėjo atstovo 2007 m. lapkričio 22 d. prašymą, pareiškėjo atžvilgiu priėmė iš esmės visiškai skirtingus administracinės procedūros sprendimus, todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, 19 straipsnio 1 dalis ir 31 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 punktas.

Pažymėjo, kad minėtu prašymu pareiškėjo atstovas neginčijo Įmonės išregistravimo iš PVM mokėtojų registro teisėtumo, o tik prašė atsakovo įvertinti, kokią įtaką mokestinės nepriemokos susidarymui galėjo turėti tai, kad pareiškėjas, atskaitydamas sumokėtą importo PVM, nežinojo apie savo išregistravimą iš PVM mokėtojų registro.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 59 straipsnio 3 dalimi ir teigė, kad atsakovo nurodytos įstatymo nuostatos galėjo būti taikomos tik tuo atveju, jei pareiškėjo atstovas 2007 m. lapkričio 22 d. prašymu būtų bandęs apskųsti Vilniaus AVMI sprendimą Nr. 21-38-667.

Teigė, kad būdamas pagrįstai įsitikinęs, jog yra PVM mokėtojas, pareiškėjas 2003 m. rugpjūčio mėn. Vilniaus AVMI pateikė PVM deklaraciją už 2003 m. liepos mėn., kurioje į PVM atskaitą įtraukė 20 965 Lt dydžio importo PVM. Tvirtino, jog pareiškėjo sąžiningumą patvirtina ir paties atsakovo darbuotojų veiksmai, t. y. nors Įmonė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, jos teikiamos PVM deklaracijos buvo priimamos.

Nukreipė į PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog, kaip matyti iš pirmiau paminėtų nuostatų, įstatymų leidėjas PVM iš esmės apmokestina bet kokią asmens vykdomą ūkinę-komercinę veiklą, kurios metu yra sukuriama pridėtinė vertė. Atkreipė dėmesį į tai, jog panašiai PVM esmė yra nusakoma 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvoje Nr. 2006/112/EB „Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos“ (toliau – ir Direktyva Nr. 2006/112/EB) bei išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) skelbiamame PVMĮ 57 straipsnio komentare.

Rėmėsi PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, 71 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir tvirtino, jog priimdamas sprendimą Nr. 14-8-15 išieškoti 22 211,01 Lt mokestinę nepriemoką iš Įmonės turto bei vėliau atsisakydamas šį sprendimą panaikinti, atsakovas nepagrįstai laikosi nuomonės, kad turėdama įstatyme numatytą pareigą mokėti PVM nuo parduotų prekių kainos, Įmonė, nebūdama PVM mokėtoja, neturėjo teisės pasinaudoti šiame įstatyme numatyta teise į PVM atskaitą. Tą patvirtina ir 1967 m. balandžio 11 d. Pirmosios Tarybos direktyvos Nr. 67/227/EEB „Dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo“, 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos Nr. 77/388/EEB „Dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas“ bei 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos Nr. 2006/112/EB „Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos“ 167 ir 168 straipsnių , PVMĮ 63 straipsnio 1 dalies nuostatos. Manė, kad Įmonės teisę į PVM atskaitą atsakovas turėjo vertinti ne atsižvelgdamas į tai, ar pareiškėjas tuo metu buvo įregistruotas PVM mokėtoju, bet į tai, ar pareiškėjas tuo metu turėjo pareigą mokėti PVM, taip pat į tai, ar prekės, kurių importo PVM jis atskaitė, buvo panaudotos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti.

Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad Įmonė 2003 m. birželio 13 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes 12 mėnesių iš eilės PVM deklaracijose deklaravo, kad pajamų iš ekonominės veiklos negavo. Pažymėjo, kad Įmonei po jos išregistravimo iš PVM mokėtojų registro pateikus PVM deklaracijas už 2003 m. liepos ir rugpjūčio mėn., ji neturėjo teisės į PVM atskaitą (pagal PVMĮ 57 straipsnio 1 dalį, teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai). Pažymėjo, kad šiuo pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuota mokestinė prievolė, kurią jis privalėjo įvykdyti, t. y. sumokėti į valstybės biudžetą 22 211,01 Lt. Kadangi šios mokestinės prievolės pareiškėjas laiku neįvykdė, Vilniaus AVMI, remdamasi MAĮ 31 ir 37 straipsniais, priėmė sprendimą Nr. 14-8-15, kuris 2004 m. sausio 20 raštu Nr. (14.26-14)-3-2-1574 buvo išsiųstas pareiškėjui. Atkreipė dėmesį į tai, jog minėtas sprendimas nebuvo apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Akcentavo, jog pareiškėjas dėl minėto sprendimo į teismą kreipėsi tik 2008 m. sausio 24 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 m. nuo sprendimo priėmimo dienos, taigi praleidęs skundo padavimo terminą. Laikėsi pozicijos, jog atsižvelgiant į tai, kad minėtas sprendimas yra įsigaliojęs ir teisėtas, jis turi būti vykdomas.

Akcentavo, kad skundžiami Vilniaus AVMI raštai dėl prašymo panaikinti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto pagal savo turinį yra informacinio pobūdžio, o ne individualūs administraciniai aktai ar administracinės procedūros sprendimai (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 ir 12 punktai), jie pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia.

II.

              Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

              Pirmosios instancijos teismas vertino, jog iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis neginčija Vilniaus AVMI viršininko 2004 m. sausio 16 d. sprendime Nr. 14-8-15 nurodytos bei iš Įmonės turto išieškotinos sumos paskaičiavimo teisingumo, o iš esmės siekia Vilniaus AVMI 2003 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 21-38-667 dėl Įmonės išregistravimo iš PVM mokėtojų registro bei pirmiau minėto 2004 m. sausio 16 d. sprendimo panaikinimo.

Rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas dėl šių sprendimų panaikinimo kreipėsi ne į teismą, o į atsakovą, t. y. Vilniaus AVMI. Sprendė, kad Įmonė tinkamai nepasinaudojo savo teise ginčyti minėtus atsakovo sprendimus, todėl jie yra galiojantys.

Nurodė, kad tiek Įmonės 2003 m. rugsėjo 25 d., 2004 m. vasario 2 d. bei 2007 m. lapkričio 22 d. prašymuose atsakovui, tiek skunde teismui nurodyti argumentai bei motyvai galėtų būti vertinami įstatymų nustatyta tvarka ginčijant sprendimą Nr. 21-38-667, o tuo pačiu ir sprendimą Nr. 14-8-15. Laikėsi pozicijos, jog tie pareiškėjo nurodyti motyvai, kad apie sprendimą Nr. 21-38-667 jam nebuvo tinkamai pranešta, yra susiję su skundo padavimo teismui termino praleidimu bei galimybe praleistą terminą atnaujinti, todėl sprendžiant reikalavimo įpareigoti atsakovą panaikinti sprendimą Nr. 14-8-15 klausimą, teisiškai yra nereikšmingi. Be to, Įmonė nei skunduose Vilniaus AVMI, nei skunde teismui nenurodė šio reikalavimo teisinio pagrindo (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007). Konstatavo, jog pareiškėjo skundo reikalavimai šioje dalyje atmestini, o tuo pačiu atmestinas ir skundo reikalavimas nutraukti priverstinio išieškojimo iš Įmonės turto procedūras.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Įmonės atstovo 2007 m. lapkričio 22 d. prašymo turinį, padarė išvadą, jog jis buvo išnagrinėtas visapusiškai ir objektyviai, Vilniaus AVMI 2007 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. (14.3)-46-43548 bei 2008 m. sausio 23 d. raštu Nr. (14.3)-46-2981 buvo pateikti išsamūs atsakymai į jį, dėl ko naikinti minėtų sprendimų nėra jokio pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teigia, jog skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas neginčija 2004 m. sausio 16 d. sprendime Nr. 14-8-15 nurodytos bei iš Įmonės turto išieškotinos sumos paskaičiavimo teisingumo.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo spręsti 2004 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. 14-8-15 panaikinimo klausimo, nes jis nebuvo apskųstas ABTĮ nustatyta tvarka, todėl yra galiojantis ir negali būti panaikintas.

3. Vertina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, nes minėtoje byloje buvo nagrinėjami su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu susiję klausimai.

4. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas savo reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. panaikinti 2004 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 14-8-15 nepagrndė jokiomis teisės aktų nuostatomis. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas paprasčiausiai nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų šiuo klausimu.

5. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Vilniaus AVMI 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (14.3)-46-43548 ir 2008 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (14.3)-46-2981 teisėtumo ir pagrįstumo, tik dar kartą pakartojo argumentus, kuriais grindžiami minėti sprendimai, tačiau dėl jų atžvilgiu pareiškėjo pateiktų argumentų nepasisakė.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsakovas Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas dėsto iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

              Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje ginčijami atsakovo atsakymai į pareiškėjo prašymą panaikinti savo ankstesnį administracinį sprendimą bei reikalaujama įpareigoti atsakovą šį sprendimą panaikinti.

Nagrinėjant bylą turi būti vertinama, ar reikalaujami atlikti veiksmai priklauso viešojo administravimo subjekto kompentencijai, ar pastarasis turi pareigą juos atlikti, ar teisėtas ir pagrįstas atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą.

Byloje nustatyta, kad Įmonė 2003 m. birželio 16 d. buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro, nes 12 mėnesių iš eilės PVM deklaracijose deklaravo, kad pajamų iš ekonominės veiklos negavo. Pasak atsakovo, Įmonei po jos išregistravimo iš PVM mokėtojų registro pateikus PVM deklaracijas už 2003 m. liepos ir rugpjūčio mėn., ji neturėjo teisės į PVM atskaitą. Šiuo pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuota mokestinė prievolė, kurią jis privalėjo įvykdyti, t. y. sumokėti į valstybės biudžetą 22 211,01 Lt. Kadangi šios mokestinės prievolės pareiškėjas laiku neįvykdė, Vilniaus AVMI, remdamasi MAĮ 31 ir 37 straipsniais, priėmė sprendimą Nr. 14-8-15, kuris 2004 m. sausio 20 raštu Nr. (14.26-14)-3-2-1574 buvo išsiųstas pareiškėjui.

              Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino, jog iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis siekia Vilniaus AVMI 2003 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. 21-38-667 dėl Įmonės išregistravimo iš PVM mokėtojų registro bei pirmiau minėto 2004 m. sausio 16 d. sprendimo panaikinimo, tačiau netinkamu būdu – kreipėsi ne į teismą, o į atsakovą Vilniaus AVMI. Pagrįsta išvada, kad Įmonė tinkamai nepasinaudojo savo teise ginčyti minėtus atsakovo sprendimus, todėl jie yra galiojantys.

Kaip matyti iš surinktų įrodymų, nei atsakovo 2003 m. birželio 16 d. sprendimas išregistruoti iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro nei 2004 m. sausio 16 d. sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto nėra nuginčyti. Tiek atsakovas tiek pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nurodė, jog minėti sprendimai galėjo būti ginčijami kreipiantis į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais terminais ir tvarka. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovui teisės aktais suteikta teisė pačiam revizuoti savo priimtus administracinius sprendimus. Tinkamai pastebėta, kad Įmonė nei skunduose Vilniaus AVMI, nei skunde teismui nenurodė šio reikalavimo teisinio pagrindo.

Taigi, pagrįstai nuspręsta, kad atsakovas teisėtai netenkino prašymo naikinti savo  administracinius sprendimus ir nėra pagrindo įpareigoti jį tokius veiksmus atlikti, o, atsižvelgęs į Įmonės atstovo 2007 m. lapkričio 22 d. prašymo turinį, padaryta išvadą, jog jis buvo išnagrinėtas visapusiškai ir objektyviai.

Įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyti administraciniai aktai turi būti atitinkamai vykdomi, todėl pagrįstai atmestas ir skundo reikalavimas nutraukti priverstinio išieškojimo iš Įmonės turto procedūras.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinis skundas atmetamas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. B. įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Nutartis neskundžiama.