Civilinė byla Nr. 3K-3-442/2010                                                          

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                30.9.2; 124.2.7                          

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 10 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. N. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo peržiūrėjimo atnaujinus procesą civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (perėmusiai procesines likviduojamos Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – KAVA) teises), Kauno rajono savivaldybei, E. J. K., tretiesiems asmenims V. K., sodininkų bendrijai (toliau – SB) „Rykštynė“, D. J., J. J. dėl dalies Kauno rajono valdybos potvarkio ir Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo pripažinimo negaliojančiais bei trečiojo asmens V. K. ieškinį su savarankiškais reikalavimais ieškovui V. N., atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (perėmusiai procesines likviduojamos KAVA teises), Kauno rajono savivaldybei, E. J. K., tretiesiems asmenims sodininkų bendrija „Rykštynė“, D. J., J. J. dėl servituto nustatymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas sodininkų bendrijos narių ginčas dėl žemės sklypo dalies įgijimo privačion nuosavybėn teisėtumo, servituto nustatymo ir proceso atnaujinimo, kai į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas žemės sklypo, įgyto bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vienas iš savininkų.

SB „Rykštynė“ valdyba 1993 m. spalio 15 d. nusprendė nustatyti sodo sklypų ribas pagal nusistovėjusį jų faktinį naudojimą, o rengiant sodo sklypų planus, juos suderinti su gretimų sklypelių savininkais. Ginčo sklypo planas buvo sudarytas, suderintas su gretimų sklypų savininkais, sodininkų bendrijos pirmininku ir 1994 m. vasario 24 d. suderintas su Kauno rajono žemėtvarkos tarnybos viršininku, taip pat buvo sudarytas SB „Rykštynė“ žemės sklypo planas ir 1994 m. vasario 24 d. suderintas su  Kauno rajono žemėtvarkos tarnybos viršininku. Pagal šį planą buvo vykdomas sodininkų sklypų pardavimas. Sklypą iš sodininkų bendrijos bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo V. K. su E. K.. Pastariesiems parduotas žemės sklypas ribojasi su žemės sklypais, kuriuos ieškovas 2002 – 2003  m. įsigijo iš trečiųjų asmenų J. J. ir D. J..

Ieškovas V. N. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad iki privatizavimo prie atsakovės E. J. K. žemės sklypo buvo bendro naudojimo kelias, kuris vedė į Neries paupį. Jis buvo įrengtas pagal nustatytus reikalavimus, įrengtas ir žvyruotas iš sodo bendrijos lėšų, atsižvelgiant į tai, kad juo yra galimybė nuvažiuoti ir nueiti iki Neries upės. Juo  naudojosi visi sodininkų bendrijos nariai. 1993 m. spalio 15 d. SB „Rykštynė“ valdybos posėdyje nutarus patikslinti sodo sklypų dydžius pagal faktiškai naudojamą plotą, E. J. K. naudojamas sklypas nepagrįstai buvo padidintas: jo plotas nurodytas 624 kv. m, priskiriant šiam sklypui 96,868 kv. m ploto žemės iš kelio, vedančio į Neries paupį. Atsižvelgdamas į tai ieškovas, teismo prašė:

1) pripažintini negaliojančiu J. J. sutikimą dėl E. J. K. žemės sklypo sodininkų bendrijoje privatizavimo.

2) panaikinti Kauno rajono valdybos 1994 m. birželio 9 d. potvarkio dalį, kuria leista E. J. K. pirkti sodininkų bendrijos sklypo 96,868 kv. m ploto kelio atkarpą (iš 624  kv. m ploto sklypo).

3) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 17 d. įsakymo dalį, kuria buvo leista priede nurodytai E. J. K. pirkti sodininkų bendrijos sodo sklypo 96,868 kv. m kelio atkarpą (iš 624  kv. m ploto sklypo).

4) pripažinti negaliojančia 1999 m. kovo 25 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos atsakovų E. J. K. ir Kauno apskrities viršininko administracijos, dalį, kuria Kauno apskrities viršininko administracija pardavė, o E. J. K. nupirko 96,868 kv.m. ploto atkarpą (iš 624  kv.m. ploto sklypo).

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. liepos 11 d. sprendimu ieškovo V. N. ieškinį patenkino nurodydamas, kad, formuojant žemės sklypą pirkimui kelias buvo įtrauktas į pardavimo objektą ir taip neteisėtai 96,868 kv. m buvo padidintas perkamos žemės sklypas. Kauno apygardos teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.

V. K. pateikė prašymą atnaujinti procesą byloje, motyvuodamas tuo, kad jis nebuvo įtrauktas į šios bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu. Prašymas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo  13 d. nutartimi buvo tenkintas ir procesas atnaujintas.

Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais V. K. atnaujinus procesą prašė:

1) panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 11 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutartį ir ieškovo ieškinį atmesti;

2) nustatyti neapibrėžtiem asmenų ratui servitutą žemės sklypui, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam E. J. K. ir V. K., 1,2 m pločio taką prieiti prie sklypo ribos, vedančios į upės šlaitą, pagal pridedamą žemės sklypo planą, t. y. nustatyti servitutą į savo paties daiktą trečiųjų asmenų naudai, kad šie galėtų naudotis taku.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu: 1) trečiojo asmens V. K. prašymo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 liepos 11 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo 2006 gruodžio 21 d. nutartį bei atmesti ieškovo V. N. ieškinį netenkino; 2) Kauno miesto apylinkės teismo 2006 liepos 11 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo 2006 gruodžio 21 d. nutartį paliko nepakeistus; 3) trečiojo asmens V. K. ieškinį su savarankiškais reikalavimais dėl servituto nustatymo atmetė. Teismas sprendė, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, nenustatyta naujų aplinkybių ir nepateikta naujų įrodymų, pagrindžiančių trečiojo asmens bei atsakovų nurodytus argumentus. Atlikus vietos apžiūrą nustatyta, kad šiuo metu kelio neliko, kad toliau eina tvora, auga medžiai, tačiau iki atsakovei išperkant žemės sklypą oficialiuose dokumentuose žymimas sodo kelias, todėl buvusio kelio pardavimo tvarka nustatytina pagal tuo metu, kai vyko pardavimas, galiojančius teisės aktus bei dokumentus. Teismo manymu, akivaizdu, kad buvusi kelio atkarpa yra SB „Rykštynė“ žemė. 1993 m. spalio 15 d. SB „Rykštynė“ valdybos posėdyje nutarta nustatyti sodo sklypų ribas pagal nusistovėjusį jų faktinį naudojimą, atsižvelgiant į vidaus kelius, takus, derinant sklypų ribas su gretimų žemės sklypų savininkais. Nuginčijus E. J. K. žemės sklypo 624 kv. m ribų plano suderinimą su J. J., teismas laikė, kad su gretimo žemės sklypo savininkais nesuderintas sodo kelio atkarpos pardavimas. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo paneigti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 11 d. sprendime bei Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutartyje padarytų išvadų, jog atsakovei E. J. K. perkant SB „Rykštynė“ žemės sklypą buvo padaryta imperatyviųjų teisės normų, t. y. žemės sklypo pardavimo metų galiojusių Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijos narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“, Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio, pažeidimų. Teismas konstatavo, kad trečiojo asmens pateiktas ieškinys su savarankiškais reikalavimais dėl servituto nustatymo žemės sklype negali būti tenkinamas ir neturi jokios prasmės, nepanaikinus Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 11 d. sprendimo, nes jam galiojant, taku galės nekliudomai naudotis visi SB „Rykštynė“ nariai ir neapibrėžtų asmenų ratas.

         Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų E. J. K., KAVA ir trečiojo asmens V. K. apeliacinius skundus, 2010 m. kovo 31 d. sprendimu apeliacinius skundus patenkino, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 11 d. sprendimą pakeitė: teismo sprendimą dėl dalies, kurioje ieškovo V. N. ieškinys patenkintas, panaikino ir ieškinį atmetė; teismo sprendimą dalyje, kurioje prašymas atlyginti nuostolius atmestas, paliko nepakeistą. Taip pat teismas patenkino trečiojo asmens V. K. savarankišką reikalavimą ir E. J. K. ir V. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiam žemės sklype pagal pridedamą žemės sklypo planą nustatė kelio servitutą, skirtą naudotis neapibrėžtam asmenų ratui 1,2 m pločio pėsčiųjų taku prieiti prie sklypo ribos, vedančios į Neries upės šlaitą. Teisėjų kolegija sprendė, kad E. J. K. ir V. K. ginčo sklypo pirkimas vyko nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o teismų sprendimuose buvo nepagrįstai konstatuota, kad išsiperkant ginčo sklypą buvo pažeistos pirkimo procedūrų metu galiojusios Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio nuostatos, kuriose nustatyta, kad kelių žemė ir bendro naudojimo objektai neprivatizuojami. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčo sklypas negali būti laikomas keliu, nes iš pateikto teismui Kauno rajono, Karmėlavos seniūnijos gatvių ir kelių sąrašo matyti, jog ginčo sklypas nepatenka į registruotinų kelių sąrašą, o ir pagal savo paskirtį bei faktinį naudojimą negali (negalėjo) būti laikomas keliu, nes nustatyta, jog ginčo sklypas niekur nevedė, nebuvo susisiekimo atkarpa tarp taško A ir taško B, buvo aptvertas tvora, kurioje iki 1990 m. nebuvo net praėjimo, vėliau buvo padaryti varteliai, o pasak liudytojų, jis niekada net nebuvo naudojamas kaip kelias. Įrodymų, kad ginčo sklypas atitiko kelio statusą, ieškovas byloje nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taip pat ginčo sklypas negali būti laikomas bendro naudojimo objektu, reikalingu valstybės ar visuomenės reikmėms, nes tai teritorija, skirta tik sodininkų bendrijos poreikiams tenkinti bei savo nuožiūra naudoti. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sklypas nepatenka į neprivatizuojamų žemių kategoriją pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovei E. J. K. ir trečiajam asmeniui V. K. priklausančio ginčo sklypo pirkimas (privatizavimas) vyko nepažeidžiant nustatytų ir tuo metu galiojusių teisės normų reikalavimų, todėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 11 d. sprendimą pakeitė ir ieškovo ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija manė, kad, teismui sprendimą pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios (CPK 371 straipsnio 3 dalis), todėl nėra pagrindo naikinti 2006 m. gruodžio 21 d. Kauno apygardos teismo nutarties. Neesant tarp šalių ginčo dėl prašomo servituto nustatymo, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad sodininkų bendrijos nariams iki ginčo sklypo pirkimo buvo galimybė per ginčo sklypą patekti prie upės (buvo įrengti tvoroje varteliai), o ieškovo ieškinys atmestas, sprendė, kad trečiojo asmens savarankiškas reikalavimas dėl servituto nustatymo tenkintinas, nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku pagal pridėtą žemės sklypo planą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. N. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 2 d. teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Proceso atnaujinimo institutas yra išimtinis, nes teismo sprendimų stabilumas reikalauja, kad teismo išspręsti ginčai be pagrindo nebūtų atnaujinti. Procesą atnaujinus, siekiama patikrinti ankstesnių teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgiant į pagrindus, kuriais byla buvo atnaujinta. Proceso atnaujinimu negali būti siekiama pareikšti naujus ir nenagrinėtus reikalavimus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas tenkino reikalavimą dėl servituto nustatymo, kuris yra naujas reikalavimas ir negalėjo būti nagrinėjamas ir tenkinamas.

2. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo ydingumą patvirtina tai, kad priimdamas sprendimą nerevizavo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, bet pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taigi toje pačioje byloje galioja du to paties teismo sprendimai tuo pačiu klausimu, tai sukelia teisinį neapibrėžtumą ir nestabilumą.

3. E. J. K. ir V. K. yra šeimos nariai, turintys tapatų materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Atsakovė E. J. K., žinodama, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, teismo apie tai neinformavo ir nekėlė klausimo dėl sutuoktinio dalyvavimo byloje. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjo reikalavimas atnaujinti procesą turėjo būti laikomas piktnaudžiavimu teise. 

Atsiliepimais į kasacinį skundą likviduojamos KAVA procesines teises perėmusi Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno rajono savivaldybė ir V. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimais iš esmės palaikomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas papildomai nurodant šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo reikalavimą dėl servituto nustatymo, nes jis glaudžiai susijęs su ieškovo reikalavimu.

2. Ieškovui pačiam tenka pareiga įtraukti į bylą visus suinteresuotus asmenis. 2007 m. V. N. pareiškė ieškinį ne tik E. J. K., bet ir V. K. dėl pamatų išardymo ir kelio atkarpos atlaisvinimo. Tokiu ieškiniu ieškovas pats pripažino, kad jam buvo žinoma, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. liepos 11 d. sprendimas turi įtakos abiejų sutuoktinių interesams. 

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl sutuoktinio teisės dalyvauti byloje sprendžiant su bendrąja jungtine nuosavybe susijusius klausimus

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimi neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai. Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė civiliniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Jų baigtinis sąrašas yra  įtvirtintas CPK 366 straipsnio 1 dalyje. Pabrėždama proceso atnaujinimo procedūros naudojimo ribotumą, teisėjų kolegija kartu pažymi, kad proceso atnaujinimas gali būti pagrįstas tais atvejais, kai siekiama išvengti esminių civilinio proceso teisės normų pažeidimų, galinčių lemti esmines materialiosios teisės taikymo klaidas.

Vienas tokių atvejų nurodytas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte: procesas gali būti atnaujintas, jeigu teismas sprendime nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Tai reiškia, kad procesui vadovaujantis teismas ir proceso skatinimo pareigą turinčios šalys turi užtikrinti, kad byla vyktų esant tinkamai proceso subjektų sudėčiai, t. y. į bylą įtraukus visus asmenis, kuriems taikomas teismo sprendimas. Priešingu atveju, išlieka tikimybė, kad net ir įsiteisėjus teismo sprendimui procesas bus atnaujintas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas bus panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Tinkamą proceso subjektų sudėtį suformuoti svarbu dar bylos iškėlimo stadijoje, todėl CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, kad ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams, jeigu ieškinio dalykas yra bendrai pagal įstatymus jiems priklausančios teisės arba pareigos (privalomas bendrininkavimas). Vienas tokių atvejų, kai asmenis sieja bendros, glaudžiai susijusios teisės ir pareigos, yra bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniai santykiai. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė savo turiniu reiškia visišką turto, įgyto egzistuojant šiam režimui, bendrumą. Antai, CK 4.86 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad bendraturčiai turi vienodas teises į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, jeigu jie nėra susitarę kitaip ar įstatymai nenustato ko kita. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tai reiškia, kad su bendru turtu susiję turtinio pobūdžio veiksmai, atlikti prieš vieną sutuoktinį, savaime turės padarinių ne tik jam, bet ir kitam sutuoktiniui. Atitinkamai, jei vienam iš bendraturčių pareiškiamas ieškinys susijęs su bendrąja jungtine nuosavybe esančiu turtu, kitas bendraturtis privalomai turi būti įtraukiamas dalyvauti į bylą pirmojo bendraturčio pusėje. Pažymėtina, kad sutuoktiniai nelaikomi vienas kito atstovais, todėl CK 3.94 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad vienas sutuoktinis gali įgalioti kitą sutuoktinį savo nuožiūra valdyti, naudoti turtą, kuris yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, ar disponuoti tokiu turtu. Nesant kito sutuoktinio sutikimu išreikštos valios, visi civiliniai teisiniai ir procesiniai veiksmai atlikti su bendrąja jungine nuosavybe, gali būti ginčijami įstatymo nustatyta tvarka.

  Šioje byloje procesas vyko į bylą neįtraukus atsakovės sutuoktinio, kuris vėliau pateikė prašymą dėl atnaujinti procesą byloje, motyvuodamas tuo, kad jis nebuvo įtrauktas į šios bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bendrosios jungtinės nuosavybės santykių svarbos pažeidimas, kai į bylą dalyvauti neįtraukiamas kitas sutuoktinis, negali būti vertinamas kaip formalus ar nesvarbus. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad tinkamo proceso byloje nebuvo, o bylos aplinkybės turi būti vertinamos visa apimtimi iš naujo. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta: prašymas Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo  13 d. nutartimi buvo tenkintas ir procesas pagrįstai atnaujintas. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, susiję su nepagrįstu proceso atnaujinimu, byloje atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl naujų reikalavimų pateikimo ir jų sujungimo su atnaujinta civiline byla

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino reikalavimą dėl servituto nustatymo, kuris yra naujas reikalavimas ir negalėjo būti nagrinėjamas ir tenkinamas. Šiuo klausimu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad apskritai naujų reikalavimų pareiškimas atnaujintame procese nėra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje J. J. K. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-228/2007), tačiau kartu būtina turėti omenyje ir tai, kad galimybė reikšti naujus reikalavimus atnaujintoje byloje nėra absoliuti, bet visų pirma nulemta pagrindų, pagal kuriuos procesas išnagrinėtoje byloje buvo atnaujintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltijos žuvys“ v. AB „Senoji Baltija“, bylos Nr. 3K-3-484/2008; 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“, UAB „Deklitas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008). Dėl to byloje dalyvaujančių asmenų galimybė naudotis procesinėmis teisėmis reikšti naujus reikalavimus, tikslinti ieškinio dalyką ar pagrindą vertinama, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo pagrindą ir CPK 141 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. S. K. J., bylos Nr. 3K-3-550/2009; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. I. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-108/2009). Naujo iš esmės savarankiško reikalavimo pareiškimas ir nagrinėjimas civilinėje byloje po proceso atnaujinimo yra teisiškai kvalifikuojamas kaip kelių reikalavimų sujungimas pagal CPK 136 straipsnio taisykles, atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 370 straipsnį nenustatyta draudimo reikšti ir sujungti naujus reikalavimus su jau nagrinėjamais byloje. Šiuo atveju svarbu tai, kad pagal bylos aplinkybes, pareikštus reikalavimus ir nagrinėjamų santykių pobūdį reikalavimas dėl servituto nustatymo šioje byloje nėra sudėtingas, šiam reikalavimui nereikalinga nustatyti naujų faktų, dėl jo ginčas vyksta tarp šios bylos šalių. Tokios aplinkybės atitinka CPK 136, 370 straipsnių nuostatas ir  reikalavimo dėl servituto nustatymo išnagrinėjimas šioje byloje nelaikytinas proceso pažeidimu. Priešingai – reikalavimo dėl servituto nustatymo išsprendimas nagrinėjamoje byloje atitiko proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principą (CPK 7 straipsnis). Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.

Dėl  CPK 371 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo ydingumą patvirtina tai, jog priimdamas sprendimą nekeitė ar nepanaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimo, bet pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taip, anot kasatoriaus, toje pačioje byloje galioja du skirtingi to paties teismo sprendimai tuo pačiu klausimu. Toks teiginys neatitinka įstatymo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais ir pažymi, kad šis klausimas išspręstas CPK 371 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismui sprendimą pakeitus ar priėmus naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios. Tai reiškia, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutartis neteko galios priėmus kasacine tvarka skundžiamą Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. sprendimą. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo teigti, kad byloje galioja du skirtingi to paties teismo sprendimai tuo pačiu klausimu, todėl kasacinio skundo argumentai atmetami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Prašymų priteisti atstovavimo išlaidas nepateikta, todėl kasacijoje jos nepriteisiamos. Kasaciniame procese valstybė patyrė 150,98 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteisiamos iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš V. N. (a. kodas (duomenys neskelbtini) 150,98 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų 98 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Nutarties nuorašą išsiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.