Pranešėjas K. Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-531-245/2011
Teisėja S. Bružienė Proceso Nr. 1-21-3-00023-2009-3
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 7 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nukentėjusiajai L. M., jos atstovei advokatei Neringai Grubliauskienei, išteisintajam M. G., jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011-05-10 nuosprendžio, kuriuo M. G. išteisintas pagal LR BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Iš L. M. priteista 1800 litų M. G. naudai advokato išlaidoms apmokėti. L. M. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
L. M. M. G. kaltino nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d., padarymu, kad 2009-05-01, apie 13 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, jis ją stumdė, pargriovė ant žemės, tąsė po žemę, keliu užspaudė kaklą, dėl ko ji buvo praradusi sąmonę nuo smaugimo ir padaryti sužalojimai: kaklo vidurinėje dalyje 1×0,3, 0,5×0,2 cm rausvos dėmelės, kairio dilbio priekiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje 9×0,2 cm, 11×0,2 cm, 1×0,2 cm dešinio žasto priekiniame paviršiuje apatiniame trečdalyje 4×0,2 cm besilupančiais šašais odos nubrozdinimai, dešinio žasto vidiniame paviršiuje viduriniame trečdalyje 1×0,5 cm, 0,5×0,5 cm, 0,5×0,5 cm melsvai žalsvos spalvos poodinės kraujosruvos, kairės blauzdos priekiniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje 7×6 cm, dešinės blauzdos priekiniame paviršiuje viršutiniame analoginės poodinės kraujosruvos, tuo jai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, L. M. M. G. kaltino nusikaltimo, numatyto LR BK 187 str. 1 d., padarymu, kad 2009-05-01, apie 13 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, ją stumdė, pargriovė ant žemės, dėl ko nukrito jos akiniai, juos tyčia užmindamas koja sugadino nepataisomai, padarydamas 375,50 litų žalą, sudaužė mobilaus ryšio telefoną, kurio remontas kainavo 150 litų, tokiu būdu jai buvo padaryta 525,50 litų žala.
Kauno rajono apylinkės teismo 2011-05-10 nuosprendžiu M. G. pagal LR BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Nukentėjusioji L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2011-05-10 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti M. G. kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. bei 187 str. 1 d. ir priteisti iš jo jos naudai 525,50 litų turtinės ir 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo bei atstovavimo išlaidas.
Nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir buvo šališkas. Iš tiesų ji M. G. kaltę grindė tiek savo, tiek savo motinos parodymais. Tačiau tai, kad jos motina tuo metu matė įvykį, negali būti pagrindas teigti, kad ji suinteresuota bylos baigtimi, juo labiau teigti, kad jos ir motinos parodymai negali būti vieninteliai, kuriais
grindžiamas kaltinimas M. G.. Ši teismo padaryta išvada prieštarauja teisingumo principui, kadangi užkerta kelią nukentėjusiam asmeniui siekti teisingumo vien todėl, kad jis ir jam artimas asmuo yra įvykio aplinkybių liudininkai. Kaip matyti, tarp jos ir motinos L. M. parodymų iš viso nėra jokių prieštaravimų, jos mama matė vieną iš konflikto momentų, tuomet, kai M. G. jos žemės sklype buvo užgriuvęs ant jos ir koja prispaudęs kaklą, dėl ko ji neteko sąmonės, sužalojimas ant kaklo patvirtina šias aplinkybes, todėl sunku suvokti kur teismas čia įžiūrėjo prieštaravimus. Teismas už pagrindą ėmė M. G. ir B. G. nurodytas aplinkybes, visiškai atmesdamas jos nurodytas: dėl konflikto pradžios, dėl jo vietos bei aplinkybių, nurodydamas, kad konfliktas įvyko tarp jos ir B. G., kas yra visiškai netiesa.
Apeliantė nurodė, kad vertindamas įrodymus, teismas be pagrindo atmetė M. G. kaltę pagrindžiančius įrodymus. Tiek jos, tiek motinos V. M. duoti parodymai yra nuoseklūs, tarp nėra jokių prieštaravimų ir šie parodymai neprieštarauja specialisto išvadai bei specialistės L. M. duotiems paaiškinimams. Ekspertė L. M. 2010-02-22 teismo posėdyje nurodė, kad žymės ant kaklo galėjo atsirasti ir traukiant už marškinėlių, tačiau į jos atstovės užduotą klausimą ji nurodė, kad jeigu būtų keliama už marškinėlių, būtų likę kitokie pėdsakai. Be to, ji nurodė, kad maža tikimybė, kad sužalojimai blauzdose būtų atsiradę bėgant ir griūnant, o nubrėžimai ant kaklo atsirado tik kontaktuojant su rankomis. 2011-05-26 teismo posėdyje ekspertė L. M. patvirtino, kad sužalojimai ant kaklo negalėjo būti padaryti su marškinėliais, tai tik kietu buku daiktu padaryti sužalojimai, o kietas bukas daiktas - smūgiai kumščiu, spardant kojomis. Todėl akivaizdu, kad tik stumdydamas ją žemės sklype, M. G. padarė jai sužalojimus ant kojų, rankų, o vėliau pargriovęs ir ant kaklo. Sunkiai suvokiama teismo išvada, kad jeigu nėra smaugimui būdingų požymių, tai ji negalėjo būti smaugiama.
Skunde teigiama, kad teismas visiškai nepasisakė dėl jos nurodytų aplinkybių, kad prieš ją pergriaudamas, M. G. ją tampė už rūbų, suplėšė marškinėlius, kol ji galiausiai pargriuvo. Šių jos nurodytų aplinkybių teismas net neaptarė, kas leidžia abejoti, ar teismas įvertino visas byloje nurodytas aplinkybes ir ar jas objektyviai tyrė. Teismas nevertino jos nurodytų motyvų, kad su M. G. konfliktai kyla nuolat, jis rašo ant jos skundus, todėl jeigu ji būtų prieš jį, ar prieš B. G. smurtavusi, kaip jie nurodo, akivaizdu, kad šie asmenys iki bylos iškėlimo būtų ją apskundę. Atkreipiamas dėmesys, kad kviesdama policiją B. G. net neužsiminė dėl neva jos ar M. G. atžvilgiu naudoto smurto, o policiją kvietė dėl kilusio konflikto dėl žemės sklypo. Tai, kad ji buvo su akiniais, pripažino ir pats M. G., mobilaus ryšio telefoną jie atidavė tik atvykus policijos pareigūnams, todėl jos nurodytos aplinkybės dėl šių daiktų sugadinimo buvo įrodytos jos ir motinos parodymais bei kvitu, pagrindžiančiu turėtas išlaidas telefono remontui bei akinių įgijimui.
Apeliantė nurodė, kad šių aplinkybių visuma leidžia teigti, jog teismas nepagrįstai atmetė jos skundą ir priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį M. G.. Atmetęs skundą, teismas nepagrįstai iš kaltinamojo M. G. nepriteisė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, be to, teismas nepagrįstai kaltininkui M. G. iš jos priteisė jo turėtas atstovavimo išlaidas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiąją ir jos atstovę, prašiusias apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nukentėjusiosios L. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Tikrindamas apskųsto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar pakanka įrodymų išvadoms padaryti, ar įrodymai teisingai įvertinti. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį M. G. atžvilgiu, byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimų, visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, aptarti ir įvertinti ne tik M. G. teisinantys, bet ir kaltinantys įrodymai, motyvuotai panaikinti prieštaravimai tarp jų, be to, išteisinamasis nuosprendis grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 301 str. 1 d.).
Iš 2009-05-04 specialisto išvados nustatyta, kad L. M. buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs odos nubrozdinimais kaklo srityje, kairio dilbio, dešinio žasto srityje, poodinės kraujosruvos dešinio žasto srityje, abiejose blauzdose ir kad šie sužalojimai galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytu laiku, t.y. 2009-05-01 (1 t., b.l. 4).
Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad šiuos sužalojimus jai padarė M. G.. 2009-05-01 pamačiusi, kad G. tveria tvorą jos sklypo ribose, liepė sustabdyti darbus, tačiau jie pradėjo iš jos tyčiotis, išvadino nepagarbiais žodžiais. Atsineštu telefonu ji pradėjo fiksuoti jų veiksmus, po to B. G. pagriebė jai iš rankų telefoną ir nubėgo link savo namų. Ji ją pasivijo, jos susistumdė ir, atsiėmusi savo telefoną, ėjo link savo namų, tačiau M. G. labai grubiai ją stumdė, nuplėšė jos marškinėlius, džinsus, bestumdant nukrito jos akiniai, ant kurių M. G. užmynė. Jis ją visiškai užspaudė, ji laikė rankas už nugaros, norėdama paslėpti telefoną, jis parvertė ją aukštielninką ir keliu užspaudė kaklą, tuo metu B. G. pačiupo jos telefoną ir nubėjo link namų, o G. ją smaugė, ji negalėjo šauktis pagalbos, nes buvo dingęs balsas.
Išteisintasis M. G. šiuos nukentėjusiosios parodymus kategoriškai neigė, apklaustas pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad 2009-05-01 su marčia sode tvėrė tvorą, atėjo L. M., pradėjo šaukti, perbraukė ranka jam per galvą, kad vos nenukrito jo kepurė, spjovė jam į veidą, jis atsitraukė ir dirbo toliau, pamačiusi tai, marti norėjo įvykį užfiksuoti fotoaparatu. Tarp marčios ir L. M. įvyko konfliktas, jos pradėjo stumdytis, L. M. pagriebė jo marčią, ir per betoninį pamatą įvertė į savo sklypo teritoriją, ją užsigulė, apsikabino per kaklą, tada jis priėjo prie jų. Paėmęs L. M. už marškinėlių ir džinsų, bandė atitraukti ją nuo marčios, kuri išsilaisvinusi nuėjo paskambinti policijai, o L. M. paėmė jo elektrinį grąžtą ir nuėjo namo.
Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, kad šį įvykį matė jos mama V. M.. Pirmosios instancijos teismo 2010-02-03 teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta V. M. parodė, kad 2009-05-01 M. G. atėjo į jų sklypą, pargriovė ant nugaros jos dukrą, užlaužė jai rankas už nugaros, smaugė ją, kankino, sudaužė telefoną, sulaužė akinius, girdėjo kaip jos dukra šaukėsi pagalbos. Išėjusi į kiemą matė, kaip kaltinamasis užgriuvęs dukrą, rankomis paėmęs už kaklo, buvo prispaudęs koja jos dukrą žemiau liemens.
Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios L. M. ir liudytojos V. M. parodymai nesutampa ir pastarosios parodymai yra subjektyvūs, turint suinteresuotumą bylos baigtimi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji L. M. teigė, kad M. G. keliu užspaudė jai kaklą, ją smaugė, ji negalėjo šauktis pagalbos, tuo tarpu liudytoja V. M. parodė, kad girdėjo, kaip dukra šaukėsi pagalbos, kad M. G. koja buvo užmynęs L. M. žemiau juosmens, o rankomis suėmęs už kaklo. Nukentėjusiosios ir liudytojos parodymai dėl smaugimo (rankomis ar kojos prispaudimu) iš esmės skiriasi, be to, nukentėjusiosios L. M. parodymų dėl smaugimo byloje nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai. Teisiamajame posėdyje apklausta teismo medicinos specialistė S. Makšimaitė paaiškino, kad specifinių sužalojimų būdingų smaugimui nėra, L. M. buvo nukreipta į priėmimo skyrių, kur konstatuota, kad ryklės gerklų gleivinė nepakitusi, balso stygos lygios, judrios, kvėpavimo funkcija gera.
Nukentėjusioji L. M. kaltina M. G. ne tik ją smaugus, bet ir padarius jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais kaklo srityje, kairio dilbio, dešinio žasto srityje, poodinės kraujosruvos dešinio žasto srityje bei abiejose blauzdose. M. G. nurodė tik paėmęs L. M. už džinsų bei marškinėlių ir bandęs ją atitraukti nuo užgultos B. G.. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos specialistė S. Makšimaitė paaiškino, kad traukiant už marškinėlių, negali būti padaryti tokie nubrozdinimai, sužalojimai galėjo būti padaryti kumščiais, spardant kojomis ar kitu kietu, panašias savybes turinčius daiktu. Išskyrus nukentėjusiosios L. M. parodymus, kitų objektyvių įrodymų, kad būtent M. G. padarė nukentėjusiajai teismo specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus, byloje nėra, o LR BPK 301 str. 2 d. imperatyviai nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai.
Kiti byloje esantys įrodymai yra išvestiniai, nepatvirtinantys M. G. veiksmų nuketėjusiosios L. M. atžvilgiu. Teisme apklaustas liudytojas M. J. parodė, kad močiutė V. M. jam pasakojo, jog kaimynas mušė L. M., kuri tuo metu buvo išvykusi į polikliniką. Grįžusi iš poliklinikos L. M. buvo labai susijaudinusi, jis ją vežė ją į 3-čią ligoninę, kur buvo suleisti vaistai, jam atrodo, kad L. M. buvo sužalojimai ant kaklo, buvo nubrozdinta jos ranka, didelė mėlynė krūtinės srityje, L. M. jam pasakojo, kad ją mušė kaimynas, smaugė su keliu. Taigi, liudytojas apie įvykį sužinojo iš nukentėjusiosios L. M. ir liudytojos V. M., paties įvykio nematė ir negali patvirtinti, kad sužalojimus L. M. padarė būtent M. G.. Taip pat nieko konkretaus apie M. G. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu negalėjo nurodyti ir į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai liudytojai A. Z. bei M. R..
Šioje byloje būtina įvertinti ir tą aplinkybę, kad pirmiausia konfliktas įvyko tarp nukentėjusiosios L. M. ir B. G.. Pastaroji liudytoja teisme parodė, kad L. M., norėdama juos su M. G. nufotografuoti, trenkė jai kumščiu į nugarą, kad ji atsisuktų, po to vėl ketino trenkti, tačiau tada trenkė ji. L. M. griebė ją už palaidinės, pradėjo ją tąsyti, čiupo už kasos, įsitempė į savo sklypo teritoriją, abi nugriuvo, L. M. talžė ją rankomis, o ji ją nuo savęs stūmė. M. G. atsitraukė nuo jos nukentėjusiąją. Pati nukentėjusioji L. M. taip pat neneigia susistumdymo su B. G., ji teigė, kad abi nugriuvo, stengėsi atsiimti savo telefoną. Esant tokioms aplinkybėms, neatmetama galimybė, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota ir susistumdymo su B. G. metu, jos grūmėsi dėl telefono, abi buvo nukritusios ant žemės. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Nepagrįstas ir nukentėjusiosios kaltinimas M. G. pagal LR BK 187 str. 1 d., kad būtent jis sugadino jos 375,50 Lt vertės akinius bei sudaužė mobilaus ryšio telefoną. Apklaustas pirmosios instancijos teisme M. G. neigė sugadinęs nukentėjusiosios akinius bei sulaužęs mobilaus ryšio telefoną. Nukentėjusioji L. M. kaltinimus M. G. dėl turto sugadinimo grindžia tik savo parodymais, jokių kitų objektyvių įrodymų byloje nėra. Pirmojo proceso metu 2010-02-03 teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja V. M. parodė, kad nematė, kaip M. G. sulaužė dukros akinius, apie tai ji sužinojo iš dukros, taip pat tik iš dukros sužinojo apie sudaužytą mobilaus ryšio telefoną, todėl jos parodymai yra tik išvestinis įrodymas, nepatvirtinantis konkrečių M. G. veiksmų, atliekant svetimo turto sužalojimą. Teisme apklausti liudytojai A. Z. ir M. R. tik patvirtino, kad kaimynai konfliktavo dėl tvoros ir jiems atvykus, vieni kitiems grąžino daiktus: mobilaus ryšio telefoną ir kažkokį įrankį, kad būtų kalbėta apie akinius, neprisimena.
LR BPK 408 str. 1 d. nurodyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą. Nukentėjusioji L. M. kaltinimus M. G. dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d., padarymo iš esmės grindė savo parodymais, iš dalies ir savo mamos liudytojos V. M. parodymais, kurie dėl smaugimo fakto yra prieštaringi. Vien nukentėjusiosios parodymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas, nesant kitų neginčijamų M. G. kaltės įrodymų, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą išteisindamas M. G., neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 1 d. Išteisinęs M. G., pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nes LR BPK 115 str. 3 d. 1 p. nurodyta, jog teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Priteisdamas iš L. M. 1800 litų M. G. už atstovavimo išlaidas, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė, nes LR BPK 104 str. 6 d. numatyta, jog kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. LR BPK 104 str. 2 d. numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese gynėją, turėtas išlaidas apmoka pats ir gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis. Kaip matyti iš 2011-04-26 teisiamojo posėdžio protokolo, M. G. gynėjas paprašė teismo jo ginamojo turėtas išlaidas teisinei pagalbai pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš L. M. (1 t., b.l. 80, 109).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintojo M. G. gynėjas paprašė teismo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš nukentėjusiosios L. M. 500 litų už advokato pagalbą apeliaciniame procese, tačiau nepateikė pinigų priėmimo kvito, laikytina, kad šis jo prašymas nepagrįstas, todėl atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a :
nukentėjusiosios L. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Kęstutis Dargužis
Teisėjai: Regina Cemnolonskienė
Evaldas Gražys