Administracinė byla Nr. I-397-583/2012 m.
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00124-2012-7 (S)
Procesinio sprendimo kategorija 28; 38; 73
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 21 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Aušrelės Mažrimienės, Vidos Stonkuvienės sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Litesko“ atstovei Žanetai Kubiliūtei, atsakovės Palangos miesto savivaldybės atstovui Vytautui Korsakui, trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovėms Vilmai Skinderytei ir Jelenai Piatinai, 2012 m. gegužės 10 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. T2-25 panaikinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėja kreipėsi skundu į teismą nurodydama, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, savivaldybės tarybos pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodiką, nustato atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį įtraukiamos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos. Teigia, kad atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio apskaičiavimo metodika yra privaloma visiems Šilumos ūkio subjektams, skaičiuojantiems ir nustatantiems apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Pagal šią metodiką, analogiškai kaip ir pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, į karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestį įtraukiamos būtinosios apskaitos prietaisų aptarnavimo sąnaudos apima ir išlaidas pačių apskaitos prietaisų įsigijimui bei įrengimui. Metodikos 17 punktas numato, kad iki karšto vandens tiekėjui įrengiant vartotojų butuose karšto vandens tiekėjui nuosavybės teise priklausančius apskaitos prietaisus, karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestis negali būti pradedamas rinkti.
Pareiškėjos teigimu 2009 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 01-278-2009 ji pateikė atsakovei karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo projektą, prašydama atlikti teisės aktuose nustatytas funkcijas, nustatant karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestį ir suderinant karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo veiklos planą. Atsakovės sprendimų projektai dėl karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo buvo teikti svarstyti 2010 m. kovo 25 d., 2010 m. balandžio 29 d., 2010 m. gegužės 27 d., 2010 m. liepos 9 d. posėdžiuose, tačiau sprendimai nebuvo priimti. Palangos miesto savivaldybės Taryba, vykdydama Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą, 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T2-276 nustatė karšto vandens aptarnavimo mokestį - 0,73 Lt (be PVM) vartotojui (butui) per mėnesį. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu panaikino minėtą Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimą ir įpareigojo dar kartą svarstyti pareiškėjo atsiskaitomųjų karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokesčio projektą ir priimti sprendimą. 2012 m. vasario 20 d. Palangos miesto savivaldybės administracija pateikė Tarybai teikimą, kuriame buvo siūloma nustatyti 3,61 Lt (be PVM), vartotojui (butui) per mėnesį karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestį, argumentuojant jog buvo atsižvelgta į Lietuvos banko paskelbtą paskolų nefinansinėmis korporacijomis vidutinę palūkanų normą (2011m. gruodžio mėnesio palūkanų normos dydis – 4,88 procentų). Nurodo, kad pagal Metodikos nuostatas, nustatant palūkanų normas turi būti atsižvelgiama į planuojamos paskolos dydį, terminą ir kitas svarbias paskolos sutarties sąlygas. Teigia, jog naujų paskolų nefinansinėms korporacijoms palūkanų norma 2011 m. gruodžio mėnesio pabaigoje buvo 8,04 procentų. Tačiau 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. T2-25 Palangos miesto savivaldybės taryba karšto vandens aptarnavimo mokestį nustatė 0,74 Lt (be PVM) vartotojui (butui) per mėnesį, t.y. tik 1 centu didesnį nei buvo nustatytas ankstesniu sprendimu ir beveik 5 kartus mažesnį nei buvo siūlyta savivaldybės administracijos parengtame teikime bei daugiau nei 8 kartus mažesnį nei nurodytas pareiškėjo skaičiavimuose, atliktuose pagal Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodiką.
Neatsižvelgiant į minėtos metodikos reikalavimus, atsakovė į nustatomą karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestį įtraukė tik 56,67 tūkst.Lt išlaidų apskaitos prietaisų metrologinei patikrai. Mano, jog atsakovė nesivadovavo teisės aktų nuostatomis, nes nustatant karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokestį, į jį nebuvo įtrauktos nei apskaitos prietaisų įrengimo, nei remonto darbų ar kitos (palūkanos už paskolą, kuri bus naudojama apskaitos prietaisams įsigyti ir diegti) sąnaudos, nei palūkanų sąnaudos. Pažymi, jog Palangos mieste iki 2010 m. gegužės 1 d. visi vartotojų butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai priklauso vartotojams, todėl skundžiamo sprendimo 1 punktu nustatant, jog šie apskaitos prietaisai karšto vandens tiekėjo nebus įrengiami, užkertamas kelias tokio mokesčio taikymui ir karšto vandens tiekėjo veiklai Palangos mieste. Prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, nes juo nustatytas atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t.y. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 daliai, 16 straipsnio 4 daliai ir 32 straipsnio 2 daliai, Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos 3, 17, 20-26 punktams bei teisės principams.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad atsakovo veiksmais - Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo ir Metodikoje nurodytų reikalavimų atitinkančio karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio Palangos mieste nenustatymu - pareiškėjui yra padaryta žala. Argumentuoja tuo, kad nuo 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėjui pradėjus vykdyti karšto vandens tiekėjo veiklą, pareiškėjas Palangos mieste įrengė 206 atsiskaitomuosius karšto vandens skaitiklius. Atsakovui laiku nenustačius karšto vandens prietaiso mokesčio, pareiškėjas iki 2012 m. kovo 1 d. turėjo surinkti 9958,35 Lt (be PVM) aptarnavimo mokesčio, tačiau laikotarpiu kol galiojo savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu nustatytas 0,73 Lt (be PVM) mokestis, buvo surinkta tik 233,60 Lt (be PVM), tai yra pareiškėjas negavo 9724,75 Lt pajamų, todėl prašo priteisti žalą vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi.
Pareiškėja šiais ir skunde išsamiau išdėstytais argumentais teismą prašo:
- panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. T2-25 ir įpareigoti Palangos miesto savivaldybę iš naujo svarstyti UAB „Litesko“ (filialo „Palangos šiluma“) atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio projektą ir jo pagrindimą bei priimti sprendimus, atitinkančius Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d., Atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalies ir 32 str. 2 d. reikalavimus;
- priteisti iš Palangos miesto savivaldybės 9 724.75 Lt žalą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo šioje dalyje įvykdymo;
- priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjo atstovė Ž. Kubiliūtė palaiko skundą ir prašo jį tenkinti. Teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas priimtas be jokių argumentų ir paskaičiavimų, atsižvelgiant į finansų ir ekonomikos komiteto nepagrįstą pasiūlymą. Taip pat akcentavo, kad Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnis juos įpareigoja įrengti karšto vandens skaitiklius, tas pat įstatymas nustato, kad šią veiklą vykdant patirtos sąnaudos turi būti kompensuojamos, todėl nepagrįstas atsakovės motyvas, jog pareiškėjas savo rizika vykdo minėtą įstatymo nuostatą ir todėl patiria nuostolius. Teigia, jog jei savivaldybės taryba priimtų pagrįstą sprendimą, net jei ir numatytų mažesnę kainą nei pateikti pareiškėjo paskaičiavimai, tai jis būtų vykdomas, tačiau ginčijamu sprendimu yra nustatyta ekonomiškai nepagrįstas mokestis.
Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (b.l.67-68) nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Argumentuoja tuo, kad pagal Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-104, 12 punktą, veiklos planas yra dokumentas, kuriame nurodyti per subjekto pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį, planuojami atlikti apskaitos prietaisų aptarnavimo darbai, plėtra, šio plano įgyvendinimui reikalingos lėšos ir finansavimo šaltiniai. 2011 m. spalio 17 d. savivaldybės administracija kreipėsi į pareiškėją prašydama pateikti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiui nustatyti veiklos planą bei apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo projektus (diferencijuotus pagal duomenų nuskaitymo būdą), jų pagrindimus ir kitus skaičiavimus. 2011 m. gruodžio 28 d. meras pakartotinai raštu kreipėsi į pareiškėją prašydamas pateikti veiklos planą bei apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo projektą, kai nuotolinė duomenų nuskaitymo sistema neįrengta, jų pagrindimą ir kitus skaičiavimus, tačiau atsakovas jokių prašomų dokumentų nepateikė. Teigia, jog pareiškėja reikalaudama tariamos žalos atlyginimo skaičiuoja ją nuo 5,91 Lt mokesčio, tačiau palyginus su kitose savivaldybėse nustatytais analogiškais mokesčiais, pareiškėjo reikalaujamas nustatyti mokestis aiškiai nepagrįstas. Nurodo, kad nepateikus savivaldybės administracijos bei mero reikalaujamų dokumentų, reikalingų mokesčiui nustatyti, pareiškėja savo rizika pradėjo įrenginėti apskaitos prietaisus, nors tokie prietaisai jau buvo įrengti ir juos buvo galima metrologiškai patikrinti, be to, pradėjo dirbti neturėdama suderinto su savivaldybės administracija veiklos plano, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalimi reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas. Taip pat nurodo, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog 0,74 Lt atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis yra nepakankamas, nes pareiškėja vienašališkai nusistatė apskaitos prietaisų įrengimo planą iki 2012 m., nors dalį prietaisų būtų galima įrengti ir po 2014 m. Be to, pareiškėja nepagrįstai siekia įdiegti tik nuotoliniu būdu nuskaityti informaciją galinčius prietaisus.
Atsakovo atstovas V. Korsakas palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretys suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į skundą (b.l. 61-63) nurodė, kad teikia tik paaiškinimą dėl skunde keliamų klausimų jai teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Akcentuoja, jog savivaldybės galios nustatant (tvirtinant) centralizuotai teikiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas įstatymų nustatyta tvarka nėra absoliučios. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą savarankiškas funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymais suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir jos interesais. Atsižvelgiant į tai, mano, kad Palangos miesto savivaldybės taryba priimdama ginčijamą sprendimą turėjo laikytis Šilumos ūkio įstatymo nuostatų reikalavimų. Nurodo, kad komisija laikosi nuostatos, jog atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį turi sudaryti tik būtinosios sąnaudos, jos turi užtikrinti tinkamą karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo veiklos vykdymą (Metodikos 3 punktas). Taip pat nurodo, kad minėtas mokestis turi užtikrinti karšto vandens tiekėjui pakankamas pajamas, kad šis galėtų vykdyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įsipareigojimą daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti patikrą. Akcentuoja, jog Energetikos įstatyme, Šilumos ūkio įstatyme nurodyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtina valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, tačiau nenustato atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio.
Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovės J. Piatina ir V. Skinderytė palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas tenkintinas dalinai.
Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėja ginčija Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. T2-25 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ (b.l. 44), kuriuo nustatytas UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis – 0,74 Lt vartotojui (butui) per mėnesį be PVM. Skundžiamu sprendimu taip pat nustatyta, kad atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis (toliau – ir mokestis) taikomas, kai apskaitos prietaisai įrengti karšto vandens tiekėjo UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ ir priklauso jam nuosavybės teise. Pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Ginčo nagrinėjimo metu nustatyta, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatoms, atsakovas nevykdė šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prievolės nustatyti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, todėl Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Palangos miesto savivaldybės tarybą įgyvendinti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalį bei nustatyti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. 2010 m. rugpjūčio 23 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-666-609/2010 Palangos miesto savivaldybės taryba įpareigota nustatyti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. 2010 m. rugsėjo 30 d. Palangos miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-276 nustatė UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį – 0.73 vartotojui (butui) per mėnesį be PVM. 2011 m. kovo 4 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-93-342/2011 konstatuota, kad atsakovas apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį nustatė be jokio ekonominio pagrindimo, nesilaikydamas Metodikos reikalavimų, todėl sprendimas panaikintas ir atsakovas įpareigotas iš naujo svarstyti UAB „Litesko“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio projektą ir jo pagrindimą. Vykdant šį teismo sprendimą atsakovas ginčijamu šioje byloje 2012 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. T2-25 nusprendė nustatyti UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį – 0.74 Lt vartotojui (butui) per mėnesį be PVM (b.l.44).
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkto nuostatos numato, kad šilumos ir geriamo vandens tiekimo bei nuotėkų surinkimo ir tvarkymo organizavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija. Paminėto įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte nustatyta, jog savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija yra kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų <...>. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki Šilumos ūkio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip (Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį pagal Komisijos patvirtintą metodiką nustato savivaldybės taryba. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105 patvirtino Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika), kuri nustato atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo principus ir kainodaros reikalavimus. Metodika privaloma visiems Šilumos ūkio įstatyme įvardintiems subjektams, skaičiuojantiems ir nustatantiems apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį (Metodikos 2 punktas). Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis apibrėžiamas kaip mokestis, mokamas už apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas (Metodikos 9 punktas). Apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį (litais vartotojui per mėnesį už apskaitos prietaisą) veiklos plano vykdymo laikotarpiui nustatyto savivaldybių tarybos (Metodikos 14 punktas). Veiklos planas apibrėžiamas kaip apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančio subjekto parengtas dokumentas, kuriame nurodyti per subjekto pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį planuojami atlikti apskaitos prietaisų aptarnavimo darbai, plėtra, šio plano įgyvendinimui reikalingos lėšos ir finansavimo šaltiniai. Metodikos 17 punktas nustato sąlygą apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio taikymui – apskaitos prietaisai turi būti įrengti ir nuosavybės teise priklausyti apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančiam subjektui. Apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiantis subjektas apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiui nustatyti savivaldybės institucijai pateikia veiklos planą, apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo projektą, jo pagrindimą ir kitus skaičiavimams patikrinti reikalingus dokumentus. Skaičiavimai atliekami be PVM (18 punktas). Apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis turi būti skelbiamas viešai, likus ne mažiau kaip mėnesiui iki jo įsigaliojimo, ir taikomas nuo mėnesio pirmos dienos.
Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, jog nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis nustato, jog šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Skaičiuojant apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, įvertinamos būtinosios apskaitos prietaisų aptarnavimo sąnaudos, veiklos sąnaudų dalis ir normatyvinis pelnas (Metodikos 20 punktas). Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį (Įstatymo 16 straipsnio 4 dalis). Metodikoje nustatyti apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio taikymo du atvejai: 1) vartotojui per mėnesį, 2) už apskaitos prietaisą, tačiau abiem atvejais turi būti apskaitos prietaisų aptarnavimo paslaugas teikiančio subjekto pasirinkimas bei savivaldybės institucijos pritarimas. Metodikos 21, 22 punktai aiškiai nustato kiekvieno taikymo atvejo mokesčio apskaičiavimo formules. Kaip jau minėta, į mokesčio kainą abiem atvejais įtraukiamos būtinosios apskaitos prietaisų aptarnavimo sąnaudos, kurios nustatomos atsižvelgus į faktines atskaitinio laikotarpio arba planuojamas sąnaudas, veiklos planą ir jas sudaro: 1. materialinės ir jos prilygintos sąnaudos (tai mažaverčiai instrumentai ir kitas inventorius, transporto sąnaudos, sąnaudos už kitų įmonių suteiktas apskaitos prietaisų įrengimo, metrologinės patikros, remonto ir kitas paslaugas); 2. apskaitos prietaisų nusidėvėjimo sąnaudos (jos skaičiuojamos nuo apskaitos prietaisų pradinės vertės, taikant ne mažesnį kaip apskaitos prietaisų metrologinės patikros galiojimo metų skaičiaus, nusidėvėjimo normatyvą); 3. darbo užmokesčio sąnaudos skaičiuojamos atsižvelgiant į šiai veiklai priskirtų darbuotojų skaičių. 4. įmokos socialiniam draudimui bei garantiniam fondui skaičiuojamos teisės aktų nustatyta tvarka; 5. palūkanų sąnaudos vertinamos tik už paskolas, paimtas apskaitos prietaisų įsigijimui ir nuotolinei duomenų nuskaitymo sistemai diegti. Jos skaičiuojamos atsižvelgus į ataskaitinio laikotarpio pabaigoje galiojančių paskolų sutarčių sąlygas ir (ar) veiklos plane numatytas paimti paskolas. Palūkanų normos dydis ribojamas ataskaitinio laikotarpio Lietuvos banko paskelbtu paskolų nefinansinėms korporacijoms vidutiniu palūkanų normos dydžiu (Metodikos 23 punktas). Pareiškėjas savo skundą dėl atsakovo priimto sprendimo neteisėtumo grindžia būtent tuo, kad atsakovas nesilaikė Metodikos nuostatų ir į mokestį neįtraukė šių mokesčio sudėtinių dalių. Pareiškėjo teigimu atsakovo priimtas sprendimas dėl karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo 0.74 Lt vartotojui (butui) per mėnesį be PVM nėra pagrindžiamas jokiais skaičiavimais, todėl būtina analizuoti kokiais kriterijais yra pagrindžiamas atsakovo nustatytas įvardijamas mokestis.
Atsakovo atstovas kaip teisinę prielaidą nustatyti būtent ginčijamu sprendimu patvirtintą 0.74 Lt mokestį už apskaitos prietaisų priežiūrą nurodė, kad nebuvo pateiktas reikalaujamas veiklos planas. Tačiau iš Metodikos nuostatų reglamentavimo ir Metodikos autoriaus atstovių Jelenos Piatinos ir Vilmos Skinderytės paaiškinimų teisminio nagrinėjimo metu, nustatyta, kad karšto vandens apskaitos prietaisų veiklos planas yra teikiamas ne atskirai tvirtinti, o pateikiamas kartu su prašymu nustatyti mokestį ir yra teikiamos medžiagos sudėtinė dalis prašant nustatyti mokestį. Pareiškėjas dar 2009 m. lapkričio 16 d. raštu yra pateikęs veiklos planą, 2009 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 01T-332-2009 teikė papildomus paaiškinimus ir kt. medžiagą (prijungtos bylos I-93-342/2011 b.l.23-29), dėl aptarnavimo mokesčio nustatymo ir įvardijamos informacijos pateikimo pareiškėjas savo poziciją išdėstė ir 2011 m. spalio 21 d. raštu Nr. 1.3-533 bei 2012 m. vasario 7 d. raštu Nr. 1.21-91. Todėl nėra teisinių prielaidų teigti, kad pareiškėjas nepateikė veiklos plano ir nebuvo galimybės nustatyti ekonomiškai pagrįsto mokesčio dydžio. Nepagrįstas ir kitas atsakovo argumentas, kad nepateikus duomenų kokius apskaitos prietaisus ketinama įrengti (su nuotoliniu duomenų nuskaitymu ar be nuotolinio) nebuvo galimybių nustatyti kitokio nei ginčijamu sprendimu mokesčio. Įvardijamas apskaitos prietaisų duomenų nuskaitymo būdas (nuotolinis/nenuotolinis) neturi įtakos aptarnavimo mokesčio apskaičiavimui, kadangi pagal Metodikos nuostatas, kuri yra paskelbta viešai ir preziumuojama, kad atsakovui žinoma, nuotolinio rodmenų nuskaitymo būdo įranga nėra įskaičiuojama į mokesčio dydį. Teisminio nagrinėjimo metu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovė V.Skinderytė taipogi nurodė, kad mokesčio dydžiui apskaitos prietaiso duomenų nuskaitymo būdas įtakos neturi.
Kaip jau minėta šiame sprendime atsakovas nustatyti karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį buvo įpareigotas 2010 m. rugpjūčio 23 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-666-609/2010 (prijungta byla). Atsakovui 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T2-276 nustačius atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį – 0.73 Lt vartotojui (butui) per mėnesį be PVM, 2011 m. kovo 4 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu šis aktas panaikintas ir vykdant teismo įpareigojimą 2012 m. kovo 1 d. priimtas naujas sprendimas Nr. T2-25, kuriuo nustatytas atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis – 0.74 Lt vartotojui (butui) per mėnesį be PVM. Iš Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. vasario 20 d. teikimo (b.l. 36-58) matyti, kad tarybai svarstymui pateiktas sprendimo projektas (b.l.39), aptarnavimo mokesčio skaičiavimui teiktų kitų duomenų ir apskaitos prietaisų įrengimo planas (b.l.40-43), atlikti prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo palyginimai (b.l.40) ir jų pagrindu tarybai buvo teiktas siūlymas nustatyti 3.61 Lt apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį vartotojui (butui) per mėnesį be PVM. Iš savivaldybės tarybos posėdžio protokolo (b.l. 46-47) matyti, jog tarybos posėdžio metu svarstant mokesčio tvirtinimo klausimą meras pasiūlė pritarti ekonomikos ir finansų komiteto pasiūlymui, kad sprendimo projekte 1 punkte vietoje skaičiaus „3.61“ būtų įrašytas skaičius „0.74“. Iš tarybos posėdžio protokolo išrašo informacijos akivaizdu, kad pasiūlytas 0.74 mokesčio dydis nebuvo grindžiamas nei atliktais skaičiavimais, nei grindžiamas Metodikos nuostatomis. Iš protokolo turinio galima daryti pagrįstą išvadą, kad tarybos nariai balsavo dėl pateikto mokesčio nustatymo nevertindami nei šio mokesčio ekonominio paskaičiavimo pagrįstumo, nei teisinio reguliavimo pagal, kurį taryba turi nustatyti mokestį už karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimą jį pagrįsdami būtent Metodikoje įtvirtintomis nuostatomis. Subjektyvus tarybos narių vertinimas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai įpareigojantys nustatyti apskaitos prietaiso aptarnavimo mokestį prieštarauja Konstitucijai, nėra teisinė prielaida priimti sprendimui, kuriuo nesilaikoma teisinio reguliavimo.
Vertinant atsakovo priimtą administracinį aktą viešojo administravimo įstatymo reikalavimų aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr.: 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr.: 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008). Šioje byloje ginčijamo akto 2012 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. T2-25 turinys būtent neatitinka reikalavimų keliamų jo turiniui, nes nenurodoma individuali argumentacija, faktinis pagrindas. Vertinant ginčijamo sprendimo preambulę ir sprendžiamąją dalį akivaizdu, kad jos prieštarauja viena kitai. Iš cituojamų sprendime UAB „Litesko“ raštų turinio matyti, kad būtent šiais raštais ir teikiamais priedais buvo prašoma nustatyti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį ir jų teikiamas mokesčio paskaičiavimas buvo ženkliai didesnis nei nustatyta sprendimu ir nėra jokios argumentacijos dėl 0.74, o ne kitokio mokesčio dydžio nustatymo.
Pasisakant dėl Tarybos nario laisvo mandato ir jo diskrecijos priimant sprendimus pažymėtina, kad savivaldybių ir jų institucijų, tame tarpe ir Tarybos, veikla priskiriama viešosios teisės reguliavimo sričiai, o viešosios teisės normos yra imperatyvios ir įsakomojo pobūdžio visiems teisinių santykių dalyviams, todėl galimas tik toks veikimas, kuris nurodytas teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis numato, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Teismas pažymi, kad šiuo principu negali būti pateisinamas savivaldybės tarybai įstatymu imperatyviai nustatytų pareigų nevykdymas. Pačioje Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinta nuostata, kad savivaldos laisvę ir savarankiškumą riboja teisės aktai ir savivaldybių tarybų veikla negali prieštarauti įstatymų reikalavimams. Be to, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, numatantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taipogi ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamos atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė – Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. ir kt. nutarimai).
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai). Taip pat Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens apsitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
Taigi tarybos narių subjektyvus teisinio reguliavimo vertinimas negali būti teisinė prielaida nesilaikyti imperatyvaus reikalavimo nustatyti tokį karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, kuris būtų pagrįstas teisiniu reglamentavimu, ekonominiu pagrindimu o ne hipotetinio pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Todėl nustačius, kad atsakovo sprendimas, kuriuo nustatytas karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis, nėra pagrindžiamas nei teisiniu reguliavimu nei ekonominiu pagrindimu, neatitinka viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Palangos miesto savivaldybės taryba, skaičiuodama mokestį, nesilaikė Įstatyme ir Metodikoje nurodytų reikalavimų, t.y. į mokestį neįtraukė privalomų įtraukti būtinųjų apskaitos prietaisų aptarnavimo sąnaudų vidinių elementų, t.y. apskaitos prietaisų įrengimo, remonto darbų sąnaudų, palūkanų už paskolą, kuri bus naudojama apskaitos prietaisams įsigyti ir diegti, sąnaudų, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nemotyvuotas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusiu mokesčio nenustatymu atitinkamą laikotarpį ir nepagrįstai mažo mokesčio nustatymu, kuriuo nėra padengiamos patirtos išlaidos įrengiant ir aptarnaujant skaitiklius, jis patyrė 9724.75 Lt žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjas patirtos žalos dydį apskaičiuoja karšto vandens apskaitos prietaiso mokesčio dydį skaičiuodamas 5.91 Lt., t.y. pagal pačio pareiškėjo prašomą nustatyti mokesčio dydį. Kaip jau nurodyta šiame teismo sprendime, šios bylos nagrinėjimo ginčo dalyku yra būtent atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio dydis. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta viena iš išimtinių savivaldybės tarybos kompetencijų, o būtent kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi šiuo teismo sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovo sprendimas, kuriuo nustatytas mokestis yra nepagrįstas ir neteisėtas, bei atsakovas įpareigotas priimti naują sprendimą dėl mokesčio dydžio nustatymo ir jokiu kitu objektyviu mokesčio dydžiu teismas remtis negali, konstatuotina, kad žalos atlyginimo klausimo nagrinėjimas šioje byloje nėra įmanomas, kol nebus nustatytas atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis. Tai, kad šioje byloje teismas netenkina pareiškėjo skundo reikalavimų dėl žalos atlyginimo priteisimo, nėra kliūtimi pareiškėjui reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo kitoje byloje, kai bus nustatytas atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą patenkinti dalinai.
Panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. T2-25 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymo“ ir įpareigoti Palangos miesto savivaldybės tarybą iš naujo svarstyti UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio projektą ir jo pagrindimą bei priimti sprendimą.
Pareiškėjui UAB „Litesko“ iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės priteisti 100 litų sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą.
Pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą kitoje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėjai Remigijus Arminas
Aušrelė Mažrimienė
Vida Stonkuvienė