Civilinė byla Nr. e2-1249-157/2016
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00764-2015-2

                            Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.2.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ALJR Baltic“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla uždarajai akcinei bendrovei „ALJR Baltic“ pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) 2016-02-01 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „ALJR Baltic“ (toliau – ir atsakovas). Nurodė, kad atsakovas 2016-01-25 yra skolingas 15 931,31 Eur (15 717,44 Eur skola, 213,87 Eur delspinigių) valstybinio socialinio draudimo įmokų už darbuotojus (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 str. 2 d., 14 str. 2 d.), jam buvo taikomos priverstinio poveikio priemonės (pateikti mokėjimo nurodymai bankams), o siekiant nustatyti turtinę padėtį bei įvertinti mokumo riziką 2015-11-05 pareikalauti įvairūs finansiniai dokumentai, tačiau jie pateikti nebuvo, o įsiskolinimas nepadengtas. Atsakovas yra nemokus, nes skolos nesumokėjo, registruoto nekilnojamojo turto neturi, jo vardu registruota viena transporto priemonė, taip pat jis yra vienos transporto priemonės naudotojas. Pagal 2013-12-31 balanso duomenis įmonė turėjo turto už 150 257,18 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 95 043,50 Eur, t. y. pradelstų įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertę. Nurodė, kad apie ketinimą kreiptis į teismą atsakovą informavo 2015-12-11 raštu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi atsakovei UAB „ALJR Baltic“ iškėlė bankroto bylą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui atsakovas ilgą laiką nemoka privalomųjų mokėjimų, iš teismui pateiktos finansinės atskaitomybės dokumentų – 2016-02-02 įmonės balanso matyti, jog bendrovės nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai sudaro 475 619,53 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 419 289,70 Eur; pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, jog įmonės veikla nuostolinga; kreditorių sąrašas ir įsipareigojimų mokėjimų terminai patvirtina, kad dauguma įsipareigojimų yra pradelsti.

Remdamasis nustatytu, teismas padarė išvadą, kad atsakovo pradelsti finansiniai įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl jis yra nemokus ir jam keltina bankroto byla (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 str. 8 d., 4 str. 1-3 p., 5 str. 1 d. 1 p., 10 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „ALJR Baltic“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – netenkinti pareiškėjo prašymo iškelti bendrovei bankroto bylą. Prašo negrąžinti bylos nagrinėti iš naujo, nesant CPK 327 straipsnyje ir 329 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų. Nurodo, kad:

1. Teismas neįvertino to, kad atsakovo 15 931,31 Eur skola pareiškėjui yra artima Valstybinės mokesčių inspekcijos grąžintinai mokestinei permokai. Atsakovas prašys atlikti užskaitą, nes tiek skola, tiek minėta permoka yra priešpriešinės prievolės tarp tų pačių asmenų – juridinis asmuo – valstybė. Dėl nežinomų priežasčių iki šiol užskaitos / įskaitymo neleidžiama atlikti.
2. Teismas pažeidė CPK 176-178, 185 straipsnių nuostatas, nes neįvertino įrodymų viseto: nepasisakė dėl valstybės grąžintinos permokos, dėl to, kad atsakovui ne kartą buvo inicijuota bankroto byla, tačiau jis atsiskaitydavo su kreditoriais. Tai yra net ir konstatavus įmonės skolos dydį, kuris viršija turimą turtą, veikla buvo tęsiama ir teismas nepripažino įmonės nemokia. Tuo tarpu įstatymas nenumato galimybės teismui ex officio iškelti bankroto bylą, jei įmonė gali įvykdyti įsipareigojimus, o kiti kreditoriai nesikreipia į teismą.

Pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

1. Kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo dieną atsakovas pareiškėjui buvo skolingas 15 931,31 Eur, o 2016-05-11 – 20 144,22 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų už laikotarpį nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2016 m. kovo mėn.
2. Teismas visapusiškai įvertino visus bylos įrodymus – 2013 m., 2014 m. balansų duomenis, turimą turtą. Atsakovo pateiktas 2016-02-02 balansas, pelno (nuostolių) ataskaita bei kiti buhalteriniai dokumentai (sąrašai „Klientų būklė valiuta“ 2016-01-01 – 2016-02-02 bandomasis balansas ir kt.) yra nepasirašyti bendrovės vadovo ar atsakingų asmenų, todėl teismas pagrįstai šių dokumentų nevertino.
3. Atsakovas, nepateikdamas jokių įrodymų, teigia, kad yra pajėgus atsiskaityti su pareiškėju. Be to, pareiškėjo biudžetas yra atskirtas nuo valstybės biudžeto, todėl atsakovo skola jam ir VMI administruojamų mokesčių permoka nėra priešpriešinės prievolės, todėl užskaita negalima.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atsakovei UAB „ALJR Baltic“ iškelta bankroto byla. Atskirasis skundas yra grindžiamas tuo, kad atsakovo įsiskolinimas VSDFV Klaipėdos skyriui iš esmės atitinka mokestinės permokos dydį, kurią, apelianto teigimu, jam turi sugrąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija. Dėl to, anot apelianto, net ir konstatavęs, kad įmonės skolos viršija turimą turtą, teismas neturėjo teisinio pagrindo ex officio iškelti bankroto bylos. Apeliacinis teismas dėl to pasisako, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei atsižvelgdamas į šios kategorijos bylose esantį viešąjį interesą.

Kaip žinoma, ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pateikti teismui turi teisę kreditorius (kreditoriai). Kreditoriaus sąvoka apibrėžta ĮBĮ 3 straipsnyje – tai asmuo, turintis teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus, tarp jų ir valstybės institucijos, įpareigotos surinkti valstybinio socialinio draudimo įmokas (ĮBĮ 3 str. 1 d. 1 p.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovo įsiskolinimo pareiškėjo biudžetui. Kaip minėta, apeliantas teigia, kad jo įmokų skola pareiškėjo biudžetui iš esmės atitinka mokestinę permoką, kurią jam turi grąžinti Valstybinė mokesčių inspekcija, todėl atlikus užskaitą / įskaitymą pareiškėjas nebebus jo kreditorius ir atitinkamai nebegalės inicijuoti bankroto bylos. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad su pareiškėju šiuo metu jau yra atsiskaityta ir jis nebeturi reikalavimo atsakovui (CPK 12 str., 306 str. 3 d., 314 str.). Priešingai, pats atsakovas skunde teigia, jog tokia užskaita iki šiol nėra atlikta. Taigi šios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas yra atsakovo kreditorius, kuris, kaip minėta pirmiau, turi įstatyminę teisę inicijuoti bankroto bylos skolininkui iškėlimą, esant kitoms reikiamoms sąlygoms (ĮBĮ 5 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai teismas turi pareigą patikrinti, ar faktinės aplinkybės atitinka teisines bankroto bylos iškėlimo sąlygas, įtvirtintas minėtame specialiajame įstatyme (ĮBĮ). Papildomai paminėtina, kad pagal teismų praktiką, esant pakankamai pagrįstų duomenų apie atsakovo nemokumą net ir ginčijamas kreditorinis reikalavimas yra pagrindas inicijuoti bankroto bylą galimai nemokiam atsakovui (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1180-464/2015). Dėl paminėto kaip nepagrįsti atmetami minėti apelianto teiginiai, susiję su Valstybinės mokesčių inspekcijos grąžintina mokestine permoka (CPK 178 str.).

Apeliacinis teismas pažymi, kad šioje proceso stadijoje sprendžiamam klausimui (bankroto bylos iškėlimas) esminės reikšmės neturi tarp šalių kilę nesutarimai dėl atsakovo skolos pareiškėjo biudžetui ir jo nurodomos mokestinės permokos VMI (ne) užskaitymo galimybė ir kt., nes pagal bendrąją taisyklę bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentuose turi atsispindėti tiek bendrovės turimos skolos, tiek turimas turtas, įskaitant ir gautinas (susigrąžintinas) pinigų sumas, t. y. kreditoriniai – debitoriniai reikalavimai. Tuo tarpu bendrovės mokumas vertinamas pagal įstatyme įtvirtintinus kriterijus, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Kaip teisingai nurodė teismas, remiantis ĮBĮ straipsnio 9 straipsnio 7 dalies nuostatomis (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.), bankroto byla iškeliama, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Įmonės (ne) mokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir spręsdamas dėl atsakovo nemokumo, rėmėsi viešų registrų, pareiškėjo, atsakovo pateiktais bendrovės finansinės atskaitomybės ir kitais dokumentais už laikotarpį nuo 2013 m. iki 2016 m. Pažymėtina, kad finansinė atskaitomybė už 2015 m. Juridinių asmenų registrui nėra pateikta, todėl apeliacinis teismas taip pat vadovaujasi ir paties atsakovo pateiktais duomenimis apie aktualią bendrovės finansinę būklę (CPK 12, 178, 185 str.).

Bylos duomenys patvirtina teismo nustatytas faktines aplinkybes, kad atsakovo nurodyti turimi pradelsti įsipareigojimai kreditoriams pagal jo pateiktus duomenis 2016-04-15 yra tokie: tiekėjams – 262 142,38 Eur, darbuotojams – 19 050,13 Eur, mokėtino gyventojų pajamų mokesčio – 1 218,95 Eur, VSDFV – 17 516,13 Eur (pagal pareiškėjo pateiktus duomenis – skola jam 2016-05-11 sudarė
20 144,22 Eur), Garantiniam fondui – 19,07 Eur; nurodomos vėlavimo atsiskaityti su tiekėjais dienos – nuo 9 iki 715 dienų. Tuo tarpu pagal paties atsakovo pateiktą, tačiau nepatvirtintą 2015-12-31 balansą, jis turėjo turto už 479 567,11 Eur, iš kurio ilgalaikio už 21 568,93 Eur, pinigų ir jų ekvivalentų – 880,72 Eur, o trumpalaikio – už 457 99,18 Eur, iš kurio 329 443,57 Eur per vienerius metus gautina suma; taip pat atsakovas patyrė 2 4929,65 Eur nuostolių. Įvertinus teismui pateiktus šiuos vėliausius duomenis apie jo turimo turto vertę bei pradelstus įsipareigojimus, spręstina, kad yra teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog pirmiau nurodyti pradelsti atsakovo įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl jis yra nemokus (ĮBĮ 2 str. 8 dalis, 9 str. 7 d. 1 p.).

Apeliantas tvirtina, kad teismas netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Atmesdamas šiuos argumentus kaip nepagrįstus, apeliacinis teismas pažymi, kad, nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra taikomas civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Tuo tarpu apeliantas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realų įmonės mokumą, jog įmonė pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, kad su nurodytais kreditoriais ar didžiąja jų dalimi yra atsiskaityta, ar kitaip susitarta dėl pradelstų įsiskolinimų jiems grąžinimo ir kt. bei nepaneigė teismo išvados dėl įmonės nemokumo. Dėl to pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (CPK 263, 338 str.).

Pažymėtina, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog atsakovas yra pajėgus įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2008).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                 Virginija Čekanauskaitė